2012 m. rugpjūčio 26 d.

Apie kūrybą

Šitas įrašas yra susijęs su praeitu mano įrašu [1]. Taigi, visiems, kurie praeito neskaitė, siūlyčiau tą padaryti, prieš pradedant šitą.

Leiskite papasakoti vieną istoriją apie vieną berniuką, kurį aš kažkada pažinojau ir kurio vardas buvo toks pat kaip ir mano. Tik jį tada visi vietoj Petro vadindavo Petruku. Čia pasakojimas apie tuos laikus, kai tas Petrukas buvo kokioje antroje ar trečioje klasėse. Turbūt šiais laikais tokio amžiaus vaikai yra žymiai labiau suaugę ir subrendę. Turbūt vaikšto į pasimatymus, leidžiasi heroiną ir balotiruojasi į prezidentus. Petrukas nebuvo toks subrendęs ir vietoj visų šitų įdomių veiklų jis mėgdavo žiūrėti filmukus.

Petruko šeima turėjo tokį televizorių „Tauras“. Geras tatai buvo televizorius – spalvotas, kabelis pajungtas, aštuoni kanalai. Vienas iš tų kanalų buvo „Pro7“. Ten kartais rodydavo filmukus. Bet va viena bėda – ten viskas būdavo vokiškai. Nepaisant to, Petrukas buvo apsėstas vieno animacinio filmuko. „Batman: The Animated Series“ [2]. Nežinau, kas ten jį taip žavėjo – tamsi spalvų gama, film noir atmosfera, pagrindinio veikėjo idėja. Dialogai, aišku, nežavėjo, nes buvo vokiški – kalba, kurios Petrukas dar iki dabar neišmoko.

Nepaisydamas, kad nė velnio nesuprasdavo, kas šnekama, mūsų aptariamas vaikelis vis tiek mėgavosi kiekviena serija. Netgi esant kalbos barjerui, jis vis tiek daug maž suprasdavo, kas gerietis, kas blogietis ir maždaug kokia linkme visas siužetas vinguriuoja. Ar bereikia sakyti, kad tuo momentu Petrukas buvo nusprendęs, kad užaugęs bus betmanu? Visi šitie planai gana gretai subliuško po kažkiek laiko jam persimetus ant kitų filmukų.

Bet ne užmiršime visas įdomumas. Visas įdomumas yra susijęs su kitu įvykiu. Mirtimi. Tuo metu, kai Petrukas slapčia planavo būti betmanu, mirė vienas jam brangus žmogus (ne pats brangiausias, bet vis tiek). Jau tada jis turbūt turėjo polinkį į cinizmą ir abejingumą, nes pati netektis jo taip stipriai nepaveikė ir nenuliūdino. Pats baisiausias ir labiau pritrenkiantis dalykas buvo pirmą kartą gyvenime įsisąmoninta mintis, kad „Aš irgi mirsiu“. Petrukas buvo persigandęs ir niekaip jo nepaliko mintis, kad viskas baigta – išsigelbėjimo nėra. Taigi, jis pradėjo ieškoti galimų kelių iš šitos egzistencinės aklavietės.

Realigija. Tik nepagalvokite, kad Petrukas puolė stropiai lankyti mišias ar dar ką nors. O ne – jis ne toks durnas buvo. Ir ne toks veiklus. Jau tada jis dažniau mėgdavo galvoti-svajoti, ką reiktų daryti, vietoje to, kad stengtųsi tai daryti. Dargi jis suprato, kad meldimasis ir bažnyčios lankymas yra tik žiedeliai. Jeigu jau žinai, kad mirsi ir kad vienintelis išsigelbėjimas dievuliuose, tai negali tik vidutiniškai stengtis – reikia nerti visa galva. Ir taip gimė dar vienas ateities planas. „Kai užaugsiu būsiu kunigas“ nusprendė Petrukas. Tada ganėtinai lengva buvo priimti tokį sprendimas, nes tada Petrukas dar nebuvo iki galo išsiaiškinęs, kokio velnio šitame pasaulyje tiek daug mergaičių ir kokią stiprią įtaką ateities sprendimams jos turės toje ateityje.

Taigi, Petrukas suvokė, kad bus nelengva. Dvi profesijos – betmanas ir kunigas – tai nejuokas. Bet suprato, kad miestui jo reikia (tada dar visi linkę nusikalsti nebuvo emigravę iš Lietuvos), o ir mirties bijojo, kaip nežinau ko.

Reziumuojant reiktų pasakyti, kad nei vieno iš šių užsibrėžtų tikslų jis taip iki šiol ir neįgyvendino. Netgi atvirkščiai – iki dabar jis nėra pagavęs nei vieno bandito, o ir nuo dievulių gana anksti atsimetė ir nusprendė, kad yra laisvamanis. Vienintelis dalykas, ką jis su šitomis svajonėmis padarė, tai panaudojo jas kaip vieną iš idėjų savo vienam pirmųjų debiliškų bandymų parašyti novelę [1].


[1] http://petraszd.blogspot.com/2012/08/zmogus-koala.html
[2] http://en.wikipedia.org/wiki/Batman:_The_Animated_Series

2012 m. rugpjūčio 20 d.

Žmogus Koala

Išpažintis

Tetulytė Joana prabudus buvo jau nuo ketvirtos ryto. Ji kasdien taip keldavosi. Ji nebuvo niekam teta. Kaip ir nebuvo niekam senelė. Bet buvo sena. Šaltų rudens rytų laužiami kaulai jai tą nuolat primindavo. Nemiga vasaros metu buvo ne taip ir blogai. Tetulytė Joana gyvenime nebuvo mačius tiek daug gražių aušrų, kaip kad matė senatvės vasarom. Tuo tarpu rudenį viskas buvo kitaip. Nyki dargana iš tamsios tapdavo šiek tiek šviesesne ir tai jau buvo galima vadinti diena. Šviesesne už naktį, bet tokia pat nykia.

Tetulytė Joana vis dar atsimena, kai rudenys nebuvo tokie tamsūs. Nes miestas šviesdavo. Ne tik lempomis, kurios ir dabar spigino akis. Miestas šviesdavo iš vidaus, nes tai buvo kitoks miestas. Miestas į kurį visi norėjo persikelti. Miestas, kur nedarbas nebuvo problema. Miestas, kuriame buvo gausybė fabrikų ir gausybė darbo, bei tuo pačiu darbuotojų ir viskuo aprūpintų jų šeimų.

Dabar mieste vis dar buvo gausybė fabrikų. Tik dabar lempos, kad ir kokios šviesios bebūtų, nesugebėdavo pašalinti šešėlio, užklojusio visą miestą. Fabrikų robotizacija ir nedarbas nebuvo didžiausias miestą temdantis šešėlis. Tamsiausias šešėlis buvo baltos spalvos. Baltieji milteliai baigė užtemdyti ir uždusinti kažkada didingą ir išdidų miestą. „Kokainas“, taip juos vadino tetulytės Joanos bažnytinės draugės. Netikros tai buvo draugės. Tikrų draugų tetulytė neturėjo. O bažnytinės draugės kalbėdavo jai už nugaros. Pavydas. Jos vienturtis sūnus turėjo gerą darbą koka kolos fabrike. Tuo tarpu beveik visų kitų nuolatinių bažnyčios lankytojų vaikai ir anūkai daugiau ar mažiau buvo paženklinti baltųjų miltelių.

„Niekas negali paaiškinti, kodėl kokainas toks pigus mūsų mieste. Kodėl net kiekvienas valkata gali jo įsigyti už centus“. Tetulytė Joana žinojo. Lemonas jai viską papasakojo. Vienturtis jos sūnus dažnai pas ją užsukdavo. Ypač po to kai jį paliko trečioji žmona. Paskutinis išsiskyrimas jį sugniuždė. Jis daug gėrė. Per daug. Gėrimas buvo pasiturinčiųjų ženklas. Visi, kurie negalėjo įpirkti alkoholio, pirkdavo baltuosius miltelius. Mieste, kur jie buvo tokie pigūs ir kur niekas negalėjo paaiškinti jų pigumo.

Lemonas vieną kartą paaiškino. Savo mamai. Tetulytei Joanai. Jis buvo toks girtas, kad nei pats neatsimena, kaip viską papasakojo. „Ar kada pagalvojai, kodėl mūsų miesto koka kolos fabrikas yra vienintelis fabrikas, kuriame nepilstomas gėrimas?“: Klausė ją Lemonas, kol tetulytė Joana valė jo vėmalus jam nuo smakro. Vėmalus, nuo kurių trenkė brangiu viskiu. „Ar žinojai, kad mūsų miesto fabrikas yra vienintelis fabrikas, kuris dirba su koka dalimi koka kolos gėrime? Ar žinojai, kad mūsų miesto fabrikas vienintelis turi leidimą dirbti su kokos lapais ir kuris yra atsakingas už kokaino pašalinimą ir sunaikinimą?“. Ne, tetulytė Joana to nežinojo. Iki tada. Bet ji žinojo kitą faktą. Kas jos miestas yra pirmas Pasaulyje pagal kokaino eksportą. Ar bent jau taip teigė ekspertų galvos televizoriaus ekrane.

„Ar žinojai, kad sunaikinimo ceche niekas nesivargina net dėl vaizdo pakeisti prieš kelis mėnesius žiurkių pragraužtų elektros laidų?“. Dar paklausė jos sūnus prieš paskutinį kart apsivemdamas ir galiausiai užmigdamas. Skrandyje turinio jau nebuvo likę. Tai visa, ką teko tetulytei Joanai dar kartą išvalyti, tebuvo seilių ir skrandžio rūgšties mišinys. Mieste buvo šnekama, kad rūgšties, tiesa – sieros, ašarom verkia ir nauja miesto legenda ir gelbėtojas – žmogus-koala. Kurio pagauti ir raudojimo paženklinti nusikaltėliai nebegali nuslėpti savo juodos praeities, nes ji atsispindėdavo jų subjaurotuose veiduose.

Visa tai buvo prieš savaitę. Kiekvieną dieną tos kelios valandos miego, kurias tetulytė Joana išdrįsdavo miegoti, buvo užgrobtos košmarų. Košmarų, kuriuose ji regėdavo savo sūnaus veidą. Rūgšties subjaurotą veidą. „Ar žinau kad kokaino cheminė formulė yra C17H21NO4, o sieros rūgšties H2SO4?“ sapne nuolat kažkodėl klausdavo Lemonas.

Šiandieną tetulytė Joana apsisprendė. Laikas išpažinčiai. Žinojimas ir nieko nedarymas yra tokia pati nuodėmė, kaip ir pats nusidėjimas. Jei reikėjo atlikti išpažintį. Šiandieną ji į bažnyčią išėjo 40 min. anksčiau nei paprastai.

Dviguba priedanga

Henkus niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl jis niekad nesapnuoja košmarų. Visi jo sapnai turėjo kažką pilko, kažką naikinamai baisaus, bet jis niekad jų neatsimindavo. Dėl to miegodavo daug ir dažnai. Kai tik čia atvyko, jis nieko daugiau ir neveikdavo. Tik verkdavo, miegodavo ir vesdavo mišias. Tiek verkti, tiek miegoti būdavo lengva. Mišias vesti tuo tarpu nevisai. Sunku vadovauti procesijai, kai nesi tikras kunigas. Sunku, kai tai tik tavo priedanga. Dar sunkiau, kai tavęs ieško policija, o miesto policijos viršininkas labai pamaldus žmogus.

Bet pasitaikiusia proga reikia pasinaudoti. Ar bent jau taip sakė keliaujančio cirko vadovas, kažkodėl po visa to, kas nutiko, vis tiek padėjęs Henkui slapstytis nuo teisingumo. Geras žmogus buvo Henkaus buvęs viršininkas. Tikrojo kunigo, kuris buvo paskirtas į šią parapiją, antros eilės dėdė. Tikrojo kunigo, kuris anonimiškai gydėsi nuo kokaino. Ir kuris galiausiai mirė nuo širdies smūgio. Ir kurio vardas buvo toks pats kaip ir Henkaus. Taip bent jau lengviau buvo apsimetinėti.

Keista tai buvo bažnyčia. Įrengta buvusioje chemijos gamykloje. To Henkus nežino iki tol, kol širdgėlos kamuojamas slampinėjo iš kampo į kampą ir atrado sandėlį su pamirštu skysčiu. Sieros rūgštimi. Kurios atsargos dabar jau seko ir kurių tebuvo likę tik 1/5 to, kas buvo prieš jam atvykstant.

Tiesa, miesto nusikalstamumas buvo sumažėjęs 20%. Ar bent jau taip sakė policijos viršininkas. Naujasis policijos viršininkas. Senasis, pamaldusis, pasirodo mėgdavo nusisamdyti jaunas, kokaino alkio kamuojamas prostitutes. Ir jas žudyti. Pats tai kelis kartus su ašaromis akyse pasakojo išpažinties metu. Pasakojo, kad jis nenori jų žudyti, bet jam kitaip nesigauna. Tiesa, Išpažinties jis ėjo pas apsimetinėjusį kunigą – Henkų. Jo nesaistė jokios priesaikos ir joks tikėjimas. Ilgalaikio policijos šefo mirties priežastis – cheminis nudegimas.

Kad ir kiek pastangų buvo įdėta, nusikalstamumas daugiau žemyn nekrito. Paprastų nusikaltimų prevencija tegalėjo pagerinti miesto sąlygas tik tiek, kiek iki šiol pagerino. Miestas, kuris dūsta nuo baltų dulkių debesies, rodos buvo pasmerktas amžinai būti vaiduokliu. Kažkoks žymiai didesnis pūlinys buvo atsivėręs mieste širdyje. Baltos spalvos pūlinys.

Artėjo mišių pradžia. Prie klausyklos laukė vienas žmogus. Tetulytė Joana. Henkus nekentė tos bobutės. Kiekvienas jos pasirodymas iš naujo atverdavo atsiminimų žaizdą. Nes ji nešiojo tokį patį vardą, kaip ir Henkaus Joana. Buvus cirko akrobatė. Kaip ir Henkus. Cirko vadovo, kuris kažkada priglaudė našlaitį Henkų, vyresnioji dukra. Jis kiekvieną kartą užsimerkęs matydavo, kaip slysta Joanos rankos. Girdėdavo kaip tolsta Joanos klyksmas, jai krentant žemyn. Jie sakė, kad apsaugos apsaugo 99.9%. Turbūt ne tada, kai tu ir tavo partnerė pusė savaitės esate apsvaigę nuo kokaino.

„Auksinė taisyklė – jeigu prekiauji, nenaudok“. Sakė Joana Henkui, pirmą kartą atskleisdama savo užklasinę veiklą. Jei reikėjo biznio partnerio, teigė ji. O kas gali būti patikimesnis žmogus, nei tas, kuris gaudo tave ore, keliasdešimt metrų virš žemės. Auksinės taisyklės laužomos. Nepraėjo nei metai ir daugiausia laiko grimo kambaryje tekdavo praleisti grimuojant paraudusias šnerves. Naktimis Henkus ir Joana naujame gastrolių mieste vietiniams kriminaliniams autoritetams parduodavo kokainą. Kitą nakties dalį apkvaitę nuo pasiliktos „savo reikmėms“ dalies praleisdavo lovoje. Dieną miegodavo. Vakare dalyvaudavo pasirodyme. Ir taip iki to karto. Iki to 0.1%-tinio karto.

Paskui buvo chaosas. Pasirodo policija jau seniai lipo jiems ant kulnų. Pasirodo, jie jau seniai žinojo jų sistemą. Žinojo, kaip jie gabendavo narkotikus. Žinojo, kur jie juos įsigydavo. Mieste, kuris dabar tapo Henkaus naujais namais. Mieste, kuriame jis apsimetinėjo kunigu. Mieste, kuriame jis atsikratė priklausomybės. Mieste, kuriame siautė žmogus-koala.

Jis negalėjo paaiškinti, kodėl pasirinko būtent koalą. Bet žinojo, kad dvigubas slapstymasis baigia išsunkti paskutinius sveiko proto likučius. Taip pat jautė, kad įsisuko į nesibaigiančią spiralę ir jam reikėjo greito atsakymo į klausimą, kas toliau. Toliau dienomis apsimetinėti kunigu? O naktimis gaudyti miesto atmatas? Ir taip amžinai? Visa jo gyvenimas atrodė absurdiškas. Visas Pasaulis atrodė absurdiškas. Jam reikėjo kažko apčiuopiamo. Nes kiekvieną dieną jam vis sunkiau ir sunkiau sekėsi atsispirti balsui, raginančiam pasiskandinti baltųjų miltelių debesyse.

„Tavo nuodėmės atleistos, ramiai eik.“: Pasakė Henkus. „Velnias, vėl žodžius sumaišiau“: dar spėjo pagalvoti. Bet tai buvo nesvarbu. Atsakymas, kas toliau, išryškėjo netikros išpažinties metu. Kitas kelionės tikslas žinomas. Beliko išsiaiškinti, ar rytoj parapijai neprireiks naujo kunigo. Po mišių bus jau pradėję temti. Laukia ilga, nerami ir ašarų kupina naktis.

Sargyba

Tomas stebėjo temstantį dangų. Jam reikėjo stebėti žemę. Bet dangus žvelgiant nuo apsauginės fabriko tvoros buvo toks gražus. Tomui patiko apsiniaukęs dangus. Jis buvo pasiilgęs apsiniaukusio dangaus. Keli metai praleisti tarnaujant taikos misijoje pietuose privertė nekęsti giedro dangaus. Nekęsti saulės. Nekęsti kaitros. Tiesa, dirbant kareivinių virtuvėje, jis tą dangų ne taip ir dažnai regėjo.

Dalyvavimas karinėje taikos misijoje buvo vienintelė priežastis, kodėl jis gavo darbą apsauginiu fabrike. Jo gimtasis miestas buvo kitoks, negu jis buvo prieš prasidedant jo misijai. Baltosios euforijos karštinė rodė tik pirmuosius ženklus. Jo žmona buvo jauna, graži ir energinga. Jie mėgdavo kalbėtis apie namus, kuriuose jie gyvens. Apie namus, kuriuose jie kurs šeimą. Namus, kuriems reikėjo pinigų. Tuos pinigus kitam Pasaulio krašte Tomas uždirbo gamindamas pietus keliems tūkstančiams karių. Jis, aišku, nežinojo, kad juos visus galima prauostyti gana greitai. Ir net nepaisant tokios pigios jų kainos. Kai jis grįžo pinigai iš bendros sąskaitos jau buvo išgaravę. Tas paliko savo pėdsaką. Jo žmona. Jo vis dar žmona Džiozefa atrodė keliolika metų vyresnė, negu prieš jiems išsiskiriant. Tomas nebūtų galėjęs grįžti gyventi su savo žmona, net jei būtų norėjęs. Nes ji gyveno viešnamyje. Pačiam prasčiausiame. Jo Džiozefai liko vienas laiptelis iki gatvės prostitutės.

O jam reikėjo kažkur gyventi toliau. Ir mokėti nuomą. Virėjams užkietėjusių vidurių mieste didelės paklausos nebuvo. Darbo mieste nebuvo. Tačiau jam pavyko gauti darbą apsauginiu fabrike. Dėl to, kad Tomas tarnavo. Niekas nežinojo, kad tik virėju.

Apsauginio darbas buvo visai ne toks, kokį Tomas įsivaizdavo. Jo bendradarbiai buvo labiau kariai, nei tikri kariai – jo buvusios taikos misijos broliai. Keista. Bet darbas yra darbas. Ir panašu, kad gerai apmokamas. Nors pirmosios algos Tomas dar negavo, bet žinojo, kad tokia garsi įmonė tikrai negaiš laiko bandydama apgauti ir nusukti kelis grašius. Ar iš vis – pabandyti nesumokėti.

Tomas žygiavo nuo vieno sargybos bokštelio prie kito, stebėdamas aplinką. Ir gniauždamas automatą. Taikos misijoje automatą jam rankose teko laikyti tik pratybų ir profilaktinių patikrinimų metu. Šaudyti iš jo tik į pratybų taikinius. Čia jis jį nešiojo nuolat.

Šiaurinis kampas. Tomas nekentė patruliuoti šiaurinio kampo tvora. Tai vienintelis kampas, kuriame nebuvo apsauginių bokštelių. O ir matomumas buvo tragiškas dėl apleistų šalimais buvusio kito fabriko griuvėsių. Anądien einant šituo kampu kartu su Rikiu juos užpuolė dėl abstinencijos protą praradę narkomanai, kurie savo baltuosiuose klegesiuose turbūt manė rasią, ką vertingo pavogti iš šito limonado fabriko. Tomas sustingęs iš baimės stebėjo, kaip Rikis automato buože išmuša tris dantis vienam iš jų, kitą paspiria koja ir abu jie krenta žemyn. Abu narkomanai buvo rasti už 500 šimtų metrų, prie kito fabriko. Taip teigė policijos suvestinė. Prieš tai Tomui teko paslapčia juos nuvilkti iki ten. „Kad kitą kartą nežiopsotum“: anot Rikio.

Dabar Tomui teko eiti šiauriniu kampu vienam. Pamainų keitimosi laikas. Apsauginių sargyboje šiuo metu dvigubai mažiau nei paprastai. Tas truks tik kelias minutes.

Tomui pasirodė, kad kažkas sušmėžavo. Tik pasirodė. Dėl kiekvieno garselio ir dėl kiekvieno šalimais esančiame apleistame fabrike gyvenančios žiurkės judesio jo neturėtų taip išpilti šaltas prakaitas. Kitaip jį ištiks širdies smūgis greičiau, nei kad jeigu jis kasdieną sušniokštų po šešias juostas kokaino. Antrą kartą Tomui nebepasirodė. Iš tikro kažkas praskrido jam tiesiai prieš akis. Kažkodėl jis bandė surikti: „Kas čia!?“. Bet nepavyko. Garsas užstrigo gerklėje. Pakvipo kepančia mėsa. Mėsa, kurios kvapo Tomas nepažinojo. Ir tik tada jis suvokė, kad visa jo gerklė kartu su balso stygomis išdegė. Sieros rūgštis. „Keista aš degu, bet man šalta“: pagalvojo Tomas krisdamas ant nugaros.

Dangus žvelgė jam į akis. Giedrijasi. „Nekenčiu giedro dangaus“. Sunku pratybose – lengva mūšyje. Tomas atsuko automatą į nekenčiamą dangų ir išovė seriją. Dangus pradėjo raudonuoti. Paskui vėl grįžo buvusios tamsiai pilkos spalvos. Vėl paraudonavo. Vėl pilka. Vėl paraudonavo. Vėl pilka. Aliarmas – suprato Tomas prieš vaizdui visiškai užtemstant.


Tęsinio tikriausiai nebus – siužetas aklavietėje...