Kas skaito rašo, tas duonos prašo, bet niekas neduoda...

Čia kada skaičiau kažkokios neaiškios, bet labai geros blogerės blogo įrašą apie knygas [1]. Kažkaip suvokiau, kad aš pats nė karto dar šitame bloge nesu rašęs apie knygas. Tiksliau aš niekur nesu rašęs apie knygas. Taigi, man kažkuo svarbios knygos.


Indėniuko Kiko nuotykiai

http://www.knyguklubas.lt/kikas.html

Tai viena iš pirmų knygų, kurią esu perskaitęs. Tiksliau ten buvo knygų rinkinys. Lyg ir. Tas rinkinys turbūt buvo antrasis mano skaitytas knygų rinkinys. Pirmasis, kas be ko, buvo „Pifo nuotykiai“. Aš kažkaip visą gyvenimą knygas skaitau serijomis. Jeigu pradedu kokį autorių skaityti, tai varau kelias jo knygas iš eilės. Taip ir su Kiku. Apie ką tas Kikas, tai nė velnio neatsimenu, nes skaičiau ją lyg ir pradinėse klasėse, lyg ir dar prieš eidamas į mokyklą. Lyg ir mokėjau jau truputį skaityti dar prieš mokyklą, lyg ir ne...  Neatsimenu...

Užtai atsimenu, vieną istoriją, kuri jau yra apie mano bakalauro studijas. Buvo geometrijos praktikos paskaita. Ją vedė toks dėstytojas Kašuba (Pagrindinė jo citata: „Universitetinis išsilavinimas yra tai, kas lieka, kai viską pamiršti“). Vedė nepersistengdamas. Buvo (ir yra) prie humoro. Ir kažkurią tai paskaitą kažką (tikrai ne apie geometriją) pasakojo. Pasakojo ir kažkaip kalba pasisuko apie indėnus. Ir jis užklausė auditorijos (mūsų): „Nu kiek iš jūsų skaitėte Vinetu? Nu!? Negali būti! Norint pasakyti, kad nei vienas nesate skaitęs nieko apie indėnus?“. Ir tada aš surikau-paklausiau: „Indėniuko Kiko nuotykiai skaitosi?“. Auditorija leipo juokais...

Tiksliau auditorija neleipo juokais, nes aš nieko nesurikau (ir dar ten nejuokingas bajeris). Nes aš išsigalvojau tą savo istorijos dalį. Matote, aš lėtesnių apsukų ir aš realiu laiku nespėju mąstyti taip greitai, kaip kiti kalba. Dėl to man tenka visus pokalbius, kuriuose dalyvauju (dažniausiai tik klausausi) prasukti galvoje grįžus namo.  Tuose įsivaizduojamuose pokalbiuose, kurie vyksta mano galvoje, viskas būna kiek kitaip nei realybėje. Tuose pokalbiuose aš karaliauju savo išmone, įžvalgomis ir visi manimi žavisi...

Bet faktas lieka faktu. Toje prieš kelis metus vykusioje paskaitoje aš nieko nepasakiau. Bet mano galvoje vis dar likęs prisiminimas, kurio nebuvo. Aš atsimenu šitą nebūtą, nesvarbų įvykį ir nuolat (kelis kartus per metus) jį prisimenu. Aš, būna, neprisimenu merginos vardo, kurį ji man būna pasakius prieš 10 min., bet aš kuo puikiausiai prisimenu savo „šmaikštų“ išsišokimą geometrijos paskaitoje. Kurio net nebuvo. Aš nekenčiu šito atsiminimo.


Remarkas „Trys Draugai“

http://en.wikipedia.org/wiki/Three_Comrades_(novel)

Kaip dabar atsimenu, kad tai įdomi knyga su gana neišdirbta ir „patingėta“ pabaiga. Tik vėliau supratau, kad čia Remarko stiliaus ypatybės. Remarkas yra parašęs ir geresnių knygų. Bet ši buvo pirmoji, kurią iš jo kūrybos perskaičiau ir dėl kurios atradau Remarką ir galiausiai perskaičiau beveik visą jo kūrybą (net ir nežymias, bei pusėtinas knygas). Bet „Trijų draugų“ pagrindinis nuopelnas ne tas. Pagrindinis šitos knygos nuopelnas yra tas, kad ji mane pavertė skaitytoju. Tai pirma nemokama dozė, po kurios dar iki dabar skaitau. O viskas buvo taip...

Vienuolikta klasė. Antro semestro galas. Pavasario pabaiga, vasaros pradžia.  Literatūros paskaitoje teliko vienas didesnis atsiskaitymas. Gerai neatsimenu visų detalių, bet esmė ta, kad reikėjo perskaityti bet kokią Remarko knygą ir kažką po to padaryti. Ar tai parašyti recenziją. Ar tai analizę. Ar tai dar kažkokį velnią.

Kadangi užduotį atlikinėjo kelios vienuoliktos klasės, tai bibliotekoje visos kelios Remarko knygos buvo kaip mat išgraibstytos. Miesto bibliotekose irgi.  Mes, tinginiai, iš karto pradėjome tuo naglai naudotis: „Auklėtoja, kaip mes galime atlikti užduotį, jeigu neturime ir negalime gauti knygų?“.

Taigi, vyksta pamoka ir mokytoja (kuri buvo mūsų klasės auklėtoja) klausia: „Kas dar neturite knygų ir neturite iš kur pasiskolinti?“. Mhhhh... Truputį rizikinga... Velniop – tikriausiai lieps padaryti kokį referatą. Tai iš interno parsisiųsiu, ką nors, pakeisiu žodis ir sueis. „Aš!“. Nepaisant savo lėtumo, aš pirmas iš klasės išdrįsau mesti šitą lošimo kauliuką. „Niekas daugiau? ...? Gerai, Petrai, kadangi tu vienintelis toks, tai aš turiu nuosavą Remarko knygą ir tau ją paskolinsiu.“. Velnias. Susimoviau. Nieko – perskaitysiu dešimt pirmų puslapių, dešimt paskutinių ir ką nors sukeverzosiu. Ir viskas bus gerai...

Taigi, pradėjau skaityti tuos savo „pirmus dešimti puslapių“ ir perskaičiau visą knygą gal per dvi dienas. Viskas – aš buvau užverbuotas. Viskas – aš buvau skaitytojas. Šaikai, aišku, vistiek sakiau, kad perskaičiau tik pirmą ir paskutinį skyrius. Čia panašiai, kaip narkomanas pradžioje slepia adatų dūrių žymes. Bet nuo tada ir skaitau. Ir esu baisiai dėkingas savo mokyklos auklėtojai Irmai [2].

Ši istorija, beje, yra tikra ir niekas nėra įsivaizduota...


Remarkas „Vakarų fronte nieko nauja“ ir kitos

http://en.wikipedia.org/wiki/All_Quiet_on_the_Western_Front

Po „Trijų draugų“ aš toliau tęsiau savo tradiciją, pradėtą vaikystėje su „Pifo nuotykiais“, skaityti knygas serijomis. Taigi, kokia žymiausia Remarko knyga?  „Vakarų fronte nieko nauja“. Iš esmės ne taip ir svarbu. Į šitą punktą norėčiau suplakti visas jo knygas. Ir „Laikas gyventi ir laikas mirti“, ir „Juodasis obeliskas“ ir visas kitas. Labiausiai, kas mane apžavėjo jo knygose, tai ne siužetas, ne veikėjai (kurie, beje, labai panašūs vieno į kitus, žvelgiant iš kelių knygų perspektyvų). Labiausiai mane pakerėdavo absoliuti melancholija, kuri spinduliavo visose jo knygose. Absoliuti ramybė, absoliuti pilkšvai melsva spalva, su retomis vos pastebimų spindulėlių proveržomis.

Ir keistas suvokimas. Keistas suvokimas, kad buvo būtina, kad žūtų 35 mln. (WW I) + 60 mln. (WW II) žmonių tam, kad susiformuotų toks Remarkas ir tam, kad aš dabar galėčiau skaityti jo nuostabias knygas.


Nyčė „Stabų saulėlydis“

http://en.wikipedia.org/wiki/Twilight_of_the_Idols

Pirma Nyčės knyga, kurią lyg ir supratau. Prieš tai, aišku, mėginau skaityti „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Nė velnio nesupratau. Bet vis tiek kirbėjo jausmas, kad užtikau kažkokį brangakmenį, kuris taip stipriai švitina į akis, kad net skauda. Taigi, teko ieškotis kažko paprastesnio. Štai čia ir atsiranda „Stabų saulėlydis“. Zaratustros tai dar bandžiau po to skaityti kelis kartus – visada atmušdavau smegenėles ir suprasdavau, kad dar esu per kvailas.

Ką pagrinde Nyčė mane išmokė, tai releatyvumas. Ne fizika, o Nyčė to mane išmokė. Išmokė suvokti, kad viskas yra sąlygina ir priklauso nuo stebėtojo pozicijų. Dažniausiai tą aš pamirštu, bet kartais atsimenu ir būnu protingesnis... Reiktų vėl pabandyti paskaityti „Štai taip Zaratustra kalbėjo“...


Aristotelis „Politika“

http://en.wikipedia.org/wiki/Politics_(Aristotle)

Pradėjau ją skaityti galvodamas, ir ką gi tie pusiau barbarai gali man šių dienų civilizuotam žmogui pasiūlyti. O pasirodo gali. Ir daug ką gali.  Mane sukrėtė suvokimas, kad tas, prieš galas žino kiek tūkstančių metų gyvenęs žmogus buvo žymiai protingesnis, ir žymiai laisvesnio mąstymo negu aš ir visi mano pažįstami žmonės. Kiekvieno valstybės valdymo modelio aptarimas jo knygoje man sukeldavo nuostabą, kad aš niekad net neprileisčiau sau tokios minties. Aš net negalėčiau sugeneruoti tokios minties, nes kad ir kokiu laisvamaniu aš save laikyčiau, aš vis tiek esu garvežys, riedantis bėgiais. Mano mintys vis tiek tėra ne mano, o mano dogmų, mano normų ir mano fobijų kratinys. Šita knyga leido man tai suprasti. Šita knyga galbūt leis kažkada man nušokti nuo tų bėgių ir pirmą kartą gyvenime sugalvoti savo pirmą laisvą mintį... Bet ne dabar... Ir panašu, kad ne greit...


Paulo Coelho „Alchemikas“

http://en.wikipedia.org/wiki/The_Alchemist_(novel)

Tai pirma knyga, kuri man baisiai nepatiko, bet aš vistiek apsimetinėjau, jog ji labai gera, nes norėjau įsiteikti kitiems žmonės, kurie manė, kad tai gera knyga. Nes norėjau pasirodyti baisiai dvasingas ir protingas... Nes buvau šlykštus bestuburis šliužas. Bandžiau netgi prieš save apsimesti, kad aš suprantu gilią ir tikrąją šios knygos mintį. Kad suprantu visą simbolizmą ir kad... Piemuo simbolizuoja... Ir kad reikia apkeliauti visą pasaulį, tam, kad suprastum, kad laimė visąlaik buvo ten kur... Kad meilė... Velniop šitą nesąmonę!

Ačiū šitam sentimentaliam seilių gniužului, kad aš pagaliau susivokiau, koks aš apgailėtinas ir kad aš netgi galiu (o įstabume!) turėti savo nuomonę.

Čia panašiai, kaip kad „Mažasis Princas“. Visi apsimetinėja, kad juos ta knyga baisiai sukrėtė ir baisiai kažko išmokė. Ooooo!!! Mes kiekvienas turime savo skirtingą požiūrį į pasaulį ir tas knygoje pavaizduota kaip, kad kiekvienas gyvena savo planetose. Oooo!!! Kaip išradinga, kaip tikslu, kaip paprasta ir kaip giliadvasiškai gilu. Ir tiesiai iš LSD vizijų nusileidus Lapė pasakoja teisybę apie tikrą draugystę...

Taigi, dar kartą ačiū „Alchemikui“, kad leido man suprasti, kad aš neprivalau mėgti kažko, jeigu man tas kažkas nepatinka, ir dar manau, kad kažkas yra viso labo pusėtinos kokybės.


Chuck Palahniuk „Kovos klubas“

http://en.wikipedia.org/wiki/Fight_Club_(novel)

Žinau, žinau... Banalu... Žinau, žinau... Amerikoniška... Žinau, žinau...  Imbiciliška... Bet aš užsiroviau ant šitos knygos būtent tada, kai man buvo tinkamas asmenybės brendimo momentas ant jos užsirauti. Užsiroviau ir buvau užburtas. Knygą skaičiau kokia 10 kartų. Filmą mačiau irgi panašiai tiek. Atrodė, kad ten parašyti visi atsakymai į visus mano klausimus...

Ir tik dabar pradedu suvokti, kas toje knygoje mane taip sužavėjo. Reikia paminėti, kad kada čia neseniai vėl bandžiau skaityti šitą knygą. Mečiau po pirmo skyriaus. Nebeįdomu ir nebeaktualu. Bet anksčiau man jos reikėjo. Man netgi nereikėjo to viso knygos brutalumo. To viso nihilizmo. To viso vyriškumo. To viso artėjančio ir visa naikinančio mirties pojūčio. Vienintelis dalykas, kurio man reikėjo iš tos knygos, turbūt buvo suvokimas, kad aš neprivalau būti toks, kaip ir visi. Aš neprivalau elgtis taip, kaip kad kiti mano, jog turėčiau. Kad aš galiu susikurti savo gyvenimą pats. Kad aš galiu sužlugdyti savo gyvenimą pats. Ir kad tai bet kuriuo atveju nesvarbu.


Albert Camus

http://en.wikipedia.org/wiki/Albert_Camus#Essays

Kažkaip iš Camus kūrybos man labiausiai įstrigo ne fikcija, o jo esės. Ne taip ir seniai, po teisybei skaičiau jąsias. Man  labiausiai įsiminė mano vidinis dialogas su autoriumi. „Taip, teisingai – viskas beprasmiška. Taip, teisingai viskas juoda. Taip, teisingai – žmonės šlykštynės. Taip, teisingai... Pala, pala... Kaip tai pasaulis nuostabus? Kaip tai tu myli žmones? Taigi, aš maniau, kad tu sakai, jog viskas šlamštas ir niekas neturi prasmės. Nu velniop – imu kitą tavo esę. Aha, taip – pats matai kokie žmonės žiaurūs. Aha – likimas špygą atkišo. Kančia, kančia aplink vien tik kančia. Pala, pala... Vėl tu pradedi apie gėrį... Pala, gi sakau – kaip tai viskas bus gerai...“ Taip žingsnis po žingsnio ir nihilistą manyje su Camus pagalba įveikė optimistas manyje. Tiesa, tas optimistas toks nevisai grynas optimistas – daugiau poch***tas-optimistas...


[1] http://svenciau-uz-rasta.blogspot.com/2011/08/apie-geriausias-knygas.html
[2] http://83.171.0.157/mokymas/index.php/menustruktura/meniumokyklosadministracija

Ar kompiuteriniai žaidimai yra laiko švaistymas?

Atsakymas: taip. Kompiuteriniai žaidimai yra laiko švaistymas. Kadangi jau atsakiau į šitą klausimą, tai galiu pereiti prie daug įdomesnių klausimų. Pavyzdžiui, ar mes esame kompiuteriniame žaidime? Atsakymas: ne. Nes taip liepia teigti Okamo skustuvo principas [1]. Bet man neįdomūs paprasti ir tikėtini dalykai, dėl to aš čia papasakosiu apie įdomius ir mažai tikėtinus dalykus.

Kažkada jau labai seniai buvo mane užkabinę Dr. S. James Gates [2][3] pusiau tiriamos prielaidos, kad gali būti, jog mes gyvename simuliuojamame pasaulyje. Kitaip tariant esam simuliacijos kompiuterinėse simuliacijoje. Labai, labai debiliška idėja. Bet...  Pagalvokite. Paimkite kuriamo Unreal Engine 4 (2012 m.) [4][5] vaizdus ir palyginkite juos su 1965 m. Lincoln Lab TX-2 vienos programos vaizdais[6] – viena iš pirmųjų kompiuterinės grafikos aplikacijų žmonijos istorijoje. 2012-1965 = 47. Per 47 m. buvo sugebėta nueiti nuo apgailėtinų linijų iki įrodymo, kad 100% vizualus realumas yra ranka pasiekiamas. Tiesa, dar ne su UE4, bet kelių 3D varikliukų generacijų eigoje. Tik 47 metai. Ir aš kalbu apie realaus laiko interaktyvią grafiką, o ne grafiką, kurios kadrui sugeneruoti reikia žymiai daugiau laiko (Pavyzdžiui, filmų specialieji efektai). Tik 47 metai ir jau toks progresas. 50 metų yra niekas žmonijos istorijoje. O viskas tik akseleruoja. Taip, sutinku, dabar daugiausia dėmesio skiriama vaizdiniam simuliavimui. Bet beveik pilnai priartėjus prie 100% panašumo ribos, bus sparčiau pajudėta prie kitų jutimų ir dirbtinio intelekto sudėtingumo užkariavimų.

Kas iš to? Reiškiasi, labai tikėtina, kad galiausiai žmonija sugebės sukurti virtualų, simuliuojamą pasaulį, kuris savo kompleksija prilygs tam, kuriame mes gyvename (aš specialiai nevartoju teiginio „realus pasauslis“). Jau dabar yra prikurta galybė žaidimų, turinčių savo vidinius pasaulius. Kas žmonijai trukdys, turint vieno virtualaus pasaulio simuliaciją, ją dublikuoti ir sukurti kitą virtualų pasaulį? Niekas. O dabar darykime prielaidą, kad yra vienas realus pasaulis. To realaus pasaulio gyventojai sukūrė daug (tarkim, N) virtualių simuliacijų. Tarkim, tu esi vieno iš visų pasaulių gyventojas. Kokia tikimybė, kad tu gyveni realiame pasaulyje? Vienas padalinta iš N plius vienas (1 / (N+1)). N, beje, artėja link begalybės. O dabar dar įdomiau. Kas sakė, kad yra realus pasaulis? Kas sakė, kad ne Turtles all the way down [7]? Kodėl reiktų atmesti variantą, kad simuliacijos gyventojai, nesukūrė simuliacijos, kurioje gyvename mes ir kurioje mes sukursime simuliacijas, kuriose gyvens kiti gyventojai. Arba kodėl negali būti, kad simuliacijoje esančios simuliacijos, kuri taip pat yra simuliacija ir taip toliau. Tai yra, kodėl negali būti taip, kad viskas yra tik amžina simuliacijos simuliacijų begalinė abipusė aibė? Sakiau, kad nereikia žvelgti į viską paprastai. Sudėtingai gi daug įdomiau...

Kalbant apie kompiuterius ir kompiuterinis simuliacijas, geras tonas reikalauja aptarti ir Antikos laikų Graikiją... Taip, taip – atėjo laikas papasakoti apie tokį veikėją, kaip Pitagoras [8]. Daugeliui jis žinomas tik dėl Pitagoro teoremos. Bet jis yra vienas iš įdomiausių (bent jau man) istorinių asmenybių. Tarsi, jis sugebėjo sukurti religiją, sektą, bendruomenę ir mokyklą pastatytą ant matematikos. Aišku, ta matematika buvo kiek kitokia nei dabartinė matematika. Ji buvo mažiau sausa. Joje buvo daugiau misticizmo, daugiau kosmologijos ir daugiau filosofijos. Anot kai kurių šaltinių Pitagorininkai tikėjo (manė? galvojo? žinojo? buvo apskaičiavę?), kad pasaulis yra paremtas skaičiais. Kad skaičiai yra absoliuti tikrovė ir viskas, kas gyva yra sugeneruota per skaičių funkcijas.

Kas, beje, pilnai sutampa su dabartiniai mūsų kuriamais virtualiais pasauliais. Virtualūs pasauliai yra generuojami programinio kodo. Programiniame kode yra kviečiamos funkcijos, kurios kaip parametrai yra perduodami skaičiai. Ir kurios grąžina, spėkit ką? Taip – skaičius. Taigi, kaip jau minėjau, pitagorininkai manė, kad mūsų pasaulis yra sugeneruotas iš skaičių...

Beje, yra daug abejonių, ar Pitagoras pats sugalvojo šitas idėjas. Kaip kad ar Pitagoras (ar pitagorininkai) surado Pitagoro teoremą. Surado dėl to, kad vienas iš Pitagoro filosofijos principų yra tas, kad niekas nėra nauja, o viskas, kas atsitinka, yra atsitikę praeityje ir po tam tikro laiko atsitiks ateityje. Taigi, yra galvojama, kad Pitagoras išmoko visų savo gudrybių (tuo tarpu ir apie trikampius) iš babiloniečių ir egiptiečių. Apsistokime ties pastaraisiais. Yra daugmaž tikėtinų šaltinių, teigiančių, kad Pitagoras mokėsi Egipte. Kad anie išmanė matematiką abejonių nekyla – tereikia pažvelgi į bet kurią piramidę ir daugybę matematiškai įdomių skaičių, užkoduotų tų piramidžių dimensijose [9]. Ir, aišku, labiau nei senovės Egiptas, misticizmo persmelktos civilizacijos žmonijos istorijoje nėra. Taigi, yra teigiama, kad Pitagoras beveik visas pitagorininkų idėjas pasiėmė iš mokymų Egipte. Kai kurie autoriai, kaip pavyzdžiui kontraversiškas John Anthony West [10], beveik neabejoja, kad taip ir buvo.

Spėkit, kas dar mokėsi pas egiptiečius. Ogi Platonas. Ką teigia Platonas? Kad yra du pasauliai. Yra absoliutinis formų pasaulis. Ir yra materialus pasaulis (Cosmos) – mūsų pasaulis [11]. Formų pasaulis yra nekintantis, visada yra ir nedalyvauja vyksme. Tai absoliučių idėjų pasaulis. Cosmos pasaulis, kuriame vyksta vyksmas, yra sugeneruotas per formų (absoliučių idėjų) pasaulį. Kuris iš mūsų mokslų yra nekintantis ir absoliutus idėjų mokslas? Matematika. Skaičių mokslas...

Dar viena įdomi detalė apie Platono mokymą. Platonas teigė, kad Cosmos elementai yra sudaryta iš trikampių detalių (trikampiai Platono mokyme yra mūsų mokslo atomų atitikmuo). Spėkit, iš ko sudaryti vaizdai dabartiniuose kompiuteriniuose žaidimuose? Iš trikampių... [12][13]

Pabaigai

Ar aš tikiu, ką pats ką tik parašiau? Neaaa... Gal... Būtų jėga, jeigu taip būtų. Neaaa... Nors... Teoriškai tarsi įmanoma... Bet... Ai, koks skirtumas, kaip yra – vistiek žinojimas man nepadės ir rytoj vis tiek turėsiu eiti į prekybos centrą ir nusipirkti batono ir kefyro, nes reikia maitintis.

Bet būtų jėga... Primesk, reverse engineer'ini pasaulį, surandi bug'ą ir "You are the One"...

[1] http://en.wikipedia.org/wiki/Occam's_razor
[2] http://www.youtube.com/watch?v=q1LCVknKUJ4
[3] http://www.youtube.com/watch?v=9Z9tO0D6W-Y
[4] http://www.youtube.com/watch?v=OZmRt8gCsC0
[5] http://www.youtube.com/watch?v=MOvfn1p92_8
[6] http://www.youtube.com/watch?v=PZrA6Uqwyy0
[7] http://en.wikipedia.org/wiki/Turtles_all_the_way_down
[8] http://plato.stanford.edu/entries/pythagoras/
[9] http://www.theglobaleducationproject.org/egypt/studyguide/gpmath.php
[10] http://www.jawest.net/books_vids.htm
[11] http://faculty.washington.edu/smcohen/320/timaeus.htm
[12] http://en.wikipedia.org/wiki/Real-time_computer_graphics#Principles_of_real-time_3D_computer_graphics
[13] http://http.developer.nvidia.com/CgTutorial/cg_tutorial_chapter01.html