(Not so) great thoughts of Petras

ACTA - gaidys

2012-02-08T02:57:00.004+02:00

Štai iš aš nusprendžiau, kad reikia parašyti, ką nors apie šių dienų realijas, o ne apie absoliučiai bet kokias nesąmones (kaip kad paprastai). Atsiprašau, jeigu viskas skambės banaliai ir nevykusiai.

Taigi, ACTA (Tarptautinis prekybos susitarimas dėl kovos su klastotėmis). Tai toks susitarimas, kuris panašu, kad nublokš mus visus žemyn. Žmonijos istorija mus mokina, kad visas mums žinomas progresas susideda iš pakilimų ir nuopolių. Ir labai panašu, kad mes priėjome pakilimo ribą ir dabar jau mūsų laukia nuopolis, stagnacija ir regresas. Liūdna -- nes man labai patinka dabartiniai laikai. Daugeliu gali atrodyti, kad kas čia tokio. Tie internautai neturi ką veikti, tai išsigalvoja visokių baubų ir bereikalo kelia šumą. Oij, ne! Matote, kartais barbarai ima ir sugriauna nesugriaunamą Romą. Taigi, mūsų ir ACTA'os bendra ateitis ir jos prognozės.

Neturtingų Lady Gagos muzikos mylėtojų pilni kalėjimai

ACTA reikalauja iš jas pasirašusių šalių už internetinį dalinimąsi (Aš atsisakau naudoti žodį piratavimas, nes tiesiog nenoriu sumenkinti klasikinio piratavimo) taikyti kriminalines, o ne administracines nuobaudas. Ką tai reiškia? Ogi, tai kad vietoje piniginių nuobaudų, už internetinį dalinimąsi galiausiai bus pradėta taikyti labiausiai įprasta kriminalinė nuobauda -- kalėjimas.

Šiaip pagalvojus atrodo: „O velnias, už šitą internetinį dalinimąsi aš galiu patekti į kalėjimą. Ne juokai. Nuo šiol daugiau su niekuo nesidalinsiu.“. Atrodo, kad jeigu jau tokia didelė rizika ir tokia maža nauda, tai visi sveiko proto žmonės tikrai mes dalintis Visko pirkti tikrai nepradės, nes paprasčiausiai neturi tiek pinigų, kiek turi poreikių informacijai.

Bet niekas nenustos dalintis. Nu gerai -- beveik niekas. Nes tai neįmanoma. Net jei ir logiškas protas sako, kad pernelyg rizikinga. Dėl paprastos priežasties. Nes dalinimasis yra prigimtas dalykas. Jis mūsų DNR. Pagalvokite, žmogus yra bendruomeninis gyvūnas. Jam būtina būti tarp kitų žmonių -- bendruomenėje. Kas apibrėžia bendruomenę? Dalinimasis. Visko: tiek maisto, tiek gyvenamojo ploto, tiek informacijos, tiek emocijų, tiek jausmų.

Taigi, mes ir toliau dalinsimės tarpusavyje viskuo, kas yra naudinga ir/ar malonu kitam bendruomenės nariui.

Ar bus pripažinta, kad sodinti į kalėjimą už dalinimąsi yra kvaila ir bergždžia? Ne. Bus elgiamasi kiek kitaip. Bus griežtinamas dalinimosi nusikaltimo gaudymas (bet ne prevencija) ir didinamos bausmės. Jeigu reikia analogijos, tai pasižiūrėkite į JAV ir pilnus kalėjimus nuosaikių marichuanos vartotojų. Ir grūs vargšus Lady Gagos fanus (nes anie žiopliausi ir juos lengviausiai pagaus) į kalėjimus. Anie vistiek dalinsis. Tai grūs dar smarkiau ir ilgiasniam periodui. Vargšai Lady Gagos fanai...

Išradingų anekdotų suklestėjimo metas

Visa vakarų civilizacija dabar sėdi ant progreso medžio šakos, kuri sunkiai, iš lėto, bet stabiliai auga į viršų. Arčiausiai medžio kamieno sėdi keli funkcionieriai, kuriems vieni galingiausių tos šakos sėdėtojų įdavė pjūklus į rankas ir sako: „Pjaukite. Atsilyginsime“. Tie nelabai supranta, kas vyksta, tai ir pjauna. Ir kai tik ta šaka bus nupjauta mes visi krisime žemyn. Kartu su visais, aišku, kris ir tie pjūklų savininkai, tik jie to dar nesupranta, nes yra apsėsti įniršio ir baimės, nes beaugant progreso medžio šakai, juos po truputį ignoruoja kiti tos šakos gyventojai.

Metaforos:

- Keli funkcionieriai: politikai
- Vieni galingiausių: stambios koorporacijos
- Šakos gyventojai: visi vakarų civilizacijos atstovai

Ką nors supratote? Ar būtumėte supratę be metaforų rodyklės? Ne? Negerai -- reiktų pratintis, nes po ACTA'os reikės išmokti skaityti tarp eilučių. Kažkaip reikės užtikrinti, kad niekas, neduok die, nieko nesidalintų, išskyrus tik tuos, kurie susimokėjo už dalinimosi talonus. Kaip tai padaryti, jeigu prieš dalindamiesi žmonės, nepraneša policija: „laba diena, štai aš Jonui dabar duotu paskaityti mirusio autoriaus knygą, į kurios dalinimosi teisias turi korporacija X ir tą mes darysime nelegaliai“. Visą laiką iškyla ta problema, kad žmonės labai retai darydami nusikaltimus poto arba prieš tai patys praneša tai policijai. Kaip išspręsti šitą problemą? Mhhh? Ir kaip gi mes išspręsime tai? Mhhh? Žinau, reikia visus visada sekti ir stebėti, ir fiksuoti visų visus veiksmus. Jų pačių labui.

Ką tas nuolatinis stebėjimas ir policinės valstybės įsigalėjimas lems? Ogi tą, kad vėl suklestės metaforos ir mintys tarp eilučių. Atsimenate, kiek sovietų laikais buvo puikių subtilių valdžią pašiepiančių anekdotų, kurie iš pirmo žvilgsnio buvo nejuokingi ir visai ne apie valdžią. Prisimenate? Pasiilgote? Gerai -- nes panašu, kad artėja nauja tokių anekdotų suklestėjimo era.

Plebėjai vėl galės užsiimti tik duona ir žaidimais

Vienas iš geriausių technologinio progreso dalykų yra tas, kad turtas vis mažiau ir mažiau lemia žmogaus protingumą. Kiekvienas turintis prieigą prie interneto turi prieigą prie vos ne visos žmonijos kūrybos (tiek mokslinės informacijos, tiek meno, tiek visa kita). Kitaip nei anksčiau, kai tik išskirtinių kastų atstovai turėjo privilegiją tobulėti protiškai. Riba tarp plebėjų ir patricijų beveik išnyko. Mes visi tampame vis lygesni.

Įsigaliojus ACTA'ai, mums, ubagėliams, bus nuimtas žinojimo pantis, nes informacija taps nebeįperkama ir per brangi. A tai tu čia vėl apie piratavimą (tai kas, kad atsisakiau šitą žodį naudoti -- aš nesu principingas)? Bet gi internete pilna nemokamos informacijos. Spėkit, kas? Wikipedia'os po ACTA'os neliks. YouTube'ės irgi. Bent jau tokių, kokios jos yra dabar (Pavyzdžiui: nemokamos). Nemokamos informacijos skleidėjai turi tokią bėdą: jie nieko neparduoda todėl neturės lėšų atsilaikyti prieš mokamo turinio intelektualinių teisių savininkus, kurie teigs, kad nemokamo turinio egzistavimas pažeidžia ACTA.

Kas gi atsitiks? Visos žinios taps mokamas. Tapimas protingu, taps brangiu reikalu. Valio, vėl grįš kastų laikai. Pagaliau vėl grįš naivybės metas, kai karuose kariaudavo ypač geri geriečiai prieš ypač blogus blogiečius. Kai valstybės vadovai buvo didingi, neturėjo ydų ir nedarė klaidų. Kai religija vis dar atrodė nežmogiškos kilmės ir patekti į dangų buvo pageidautina idėja. Kai iš korporacijų veiklos išlošdavo tik vartotojai, nes tik taip tobulai veikia ekonomika ir kapitalizmas. Kai mes, ubagėliai, buvome mažiau žmogiški...

Išvados

Atsibodo čia svaigti ir fantazuoti. Reiktų pereiti prie išvadų. Nes nepaisant visų pastangų darosi tik liūdniau. ACTA tikriausiai bus. Ji jau beveik priimta, o dar net nebuvo panaudotas nei vienas kozeris. Pavyzdžiui: neremdamas ACTA'os, remi pedofiliją ir kitos lengvai prastumiamos ir labai stipriai emocijas užgaunančios (bei sveiką protą užtemdančios) idėjos.

Pagrindinė mano viltis yra ne paskiri individai, o visa žmonija. Mes, žmonija, kaip makroorganizmas per pastaruosius du dešimtmečius paragavome mažą dozę mus individus į vienatį jungiantį narkotiką, laužantį kvailus istorinius artefaktus (valstybingumas, tautybė, religija, korporacija). Mes akies krašteliu pamatėme viziją, kad mes esame vienas. Ir ta vizija mus sužavėjo ir apkerėjo. Ir mus reikia dar. Dar. Ir dar. Ir dar. Mes absoliučiai priklausomi. Ir kaip narkomanas, kankinamas stiprių atchodų, mes įveiksime bet ką, kad vėl galėtume susileisti to narkotiko, kad vėl galėtume grįžti ten, kur mes vienas ir taps pats. Ir pakeliui sulaižysime visas kliūtis.

Aš, žinoma, tik tikiuosi, nes suvokiu, kad blogiausiu atveju dvi-trys kartos užaugintos policinėje valstybėje ir mes emociškai įeisime į tamsiųjų amžių istorijos tarpsnį, iš idėjos primenantį viduramžius.

Ką daryti?

Skleisk informaciją apie tai, kodėl ACTA visų pirma yra svarbu. O visų antra yra blogai. Bet kokiomis priemonėmis. Kad ir tokiu debilišku blogo įrašu, kaip šis. Nors aš, aišku, žinau, kad tu, skaitytojau, gali žymiai geriau ir patraukliau.

Parašyk Lietuvos europarlamentarams, nes daug kas spręsis tik šių metų (2012) birželį. Parašyk bet kokiems kitiems politikams. Ateik šį šestadienį (2012-02-11) į protesto mitingą (Dėl šito tai nežinau, dar nesidomėjau, ar tas mitingas neturi kokių užslėptų nemalonių poteksčių, bet tikriausiai užsuksiu ir aš). Arba kitaip netylėk.

Ir, žinoma, ruoškis blogiausiam. Kadangi mūšio laukas, panašu, kad bus technologijos, tai patarčiau:

Pasidaryti lokalias visų duomenų kopijas. Pavyzdžiui: aš saugau visus savo šito blogo įrašus pas save -- nepalieku jų tik Google'ui. Tas pats turėtų galioti visiems kitiems informacijos dalinimosi ir talpinimo portalams (Facebook, Dropbox, Flickr, Youtube, Vimeo ir t.t.).

Pradėk domėtis duomenų kodavimu. Rimtai.

Pradėk naudoti atviro kodo programinę įrangą. Pasidomėk Linux operacinėmis sistemomis. Taip, galėsi užsitikrinti, kad tavo naudojamoje programinėje įrangoje nebus sekimo aplikacijų ar sekimui paliktų landų.

http://www.fsf.org/blogs/community/stop-acta-in-europe-february-11th
http://www.youtube.com/watch?v=N8Xg_C2YmG0
http://rokiskis.popo.lt/2012/02/07/acta-tylus-antsnukis-kiekvienam/
http://skirtumas.popo.lt/2012/01/27/ka-daryti-kad-acta-butu-pristabdyta/

Ekonomiškos krūtys

2012-01-16T03:02:00.000+02:00

Visų pirma, reiktų pastebėti, kad rašau apie sritis apie kurias neturiu jokio žalio supratimo. Plastinė chirurgija, krūtys, kapitalizmas ir ekonomika. Visi šie dalykai yra ne mano nosiai. Šitas teiginys (ne mano nosiai) neskambėtų taip savotiškai nevykusiai ir keistai, jeigu iš to sąrašo išmestume vieną (tiksliau porą) elementą.

Taigi, ar girdėjote paskutinį skandalą susijusį su moters krūtine?

Tokia kompanija „Poly Implant Prothèse“ pardavinėjo silikoninius krūtų implantus, kuriuose vietoje saugaus ir žmogaus kūnui mažiau kenksmingo gelio, buvo naudojamas gelis, paprastai pritaikomas čiužinių gamyboje. Spėjama, kad tokias pagerintas krūtis šiuo metu nešioja apie 400000 moterų.

Man tai yra kaip dabartinės mūsų kapitalistinės ekonominės sistemos blogumų metafora. Tiksliau ne pačios sistemos, o mūsų vartotojų ir gamintojų elgesio joje. Pajamų maksimizavimas ir išlaidų minimizavimas bet kokia (nepinigine) kaina. Juk čia buvo dedami pavojingi chemikalai į moterų kūnus vien todėl, kad taip labiau apsimoka.

Posėdis

Beveik įsivaizduoju susitikimą, kuriame buvo priimtas toks sprendimas.

Vieta: Posėdžių kambarys be langų ir su dirbtiniu apšvietimu.

Situacija: Posėdžiauja išimtinai tik vyrai, nors posėdžio tema ir aplamai įmonės veikla reikalauja grynai moteriško kolektyvo. Sėdi susirinkę kostiumuoti nuobodylos ir postringauja apie šio pusmečio įmonės veiklos rezultatus. Jie šitą savo posėdį, beje, nevadina posėdžiu. Jie jį vadina „brainstormingu“.

Vienas iš jų sako:

-- Šiais metais mes turėjome didžiausią pelną įmonės istorijoje. Tačiau, dėl didelių Dalaso kreivės akcijų biržoje svyravimų, mus reikia jį kiek galima dar padidinti. Kitaip, kaip matote grafike, vekselių perpardavinėjimo rinkoje mūsų konkurentai turės geresnį Kapueira santykį. Tada dėl pasaulyje išaugusių morkų kainų, pasitikėjimas mūsų fiskalinėmis galimybėmis smuks ir teks sumažinti skolinimosi agentūros SS reitingus. Taigi, mums reikia sugalvoti, kaip padidinti pelną. Ir tą reikia padaryti tuojau pat.

(Galite nebandyti ieškoti Wikipedia'oje visų tų terminų ir terminų junginių, kurie čia parašyti. Aš išdidžiai galiu pasakyti, kad juos visus pats ką tik sukūriau. Nes tik tiek ir tesigaudau ekonomikoje).

Tyla.

Tyla.

-- Ką nieks neturite jokių minčių?

Tyla.

Tyla.

Tyla.

Kažkas lyg ir pabezdėjo. Bet tas nebesvarbu, nes posėdis jau trunka kelias valandas ir tas tikrai nepagadins dabartinio kambario gaivumo.

Tyla.

Tyla.

Tada vienas iš dalyvių nusprendė pajuokauti:

-- O kas jeigu vietoje dabartinių medžiagų mes į implantus pradėtume dėti pigesnį gelį iš mūsų čiužinių padalinio. Pelnas išaugtų du kartus. Bet yra vienas mažytis minusas: moterys numirtų po mėnesio! Cha, cha, cha!

Visi juokėsi, nepaisant to, kad juokelis buvo visiškai nejuokingas ir niekam tikęs. Net nežinau kodėl, ar todėl, kad visų jumoro jausmas buvo tragiškai prastas, ar dėl to, kad visi buvo įpratę padlaižiauti vieni kitiems.

Tyla.

Tyla.

Staiga pasigirsta iš kambario gale sėdinčio vieno iš įmonės viršesnių darbuotojų balsas:

-- Negalima dėti tokios dozės pigesnių chemikalų, kad numirtų po mėnesio. Biznyje visada svarbu saikas. Reikia pamatuoti taip, kad išgyventų bent jau kelis metus.

(Čia buvo mano aliuzija į filmo Network (1976 m.) prieš paskutinę sceną.)

Samprotavimai

Ne, nu rimtai, pagalvokite, kas čia įvyko. Beveik pusei milijono moterų buvo įdiegtos naujos, nuodingos krūtys. Pusė milijono moterų dabar yra didelės rizikos zonoje. Nes taip labiau apsimoka. Čia taip pat reiktų paminėti, kad niekas jų nepagriebė ir prievarta nesugrūdo tų implantų į jas. Jos pačios pasiprašė būti perpjautos, prifarširuotos ir užsiūtos. Ir pačios pasirinko tuos pigesnius egzotiškus implantus, nes gi pirkdama kitus „moki tik už vardą“.

Galima būtų sakyti, kad pačios kaltos. Prieš darydamos tokį žingsnį galėjo geriau pagalvoti, ar bent jau nepagailėti pinigų patikimesniems gamintojams. Ir jeigu durnas (durna) duoda pinigus, tai juos reikia ir paimti. Ir, kad durną ir bažnyčioje muša. Ir kiti panašūs „oi kokie mes protingi, nes tik atsitiktinai iki šiolei išvengėme pasimovimų ant panašių dalykų“. Ir galbūt tai būtų tiesa. Ir galbūt tai būtų savotiška makabriška darvinizmo apraiška. Bezdžionžmogių grupės, žinomos žmonija, patelės dėdavosi naftos produktų gaminius sau prie pieno liaukų tam, kad susilauktų didesnio dominuojančių patinų dėmesio. Toks elgesys buvo fatališkas ir jos visos mirė šiek tiek komiška, bet ne mažiau tragiška ir skausminga mirtimi. Taip buvo išvalytas patelių kvailumo genas ir nuo tada žmonijoje visos moterys turėdavo daktaro laipsnius įvairiose srityse.

Aišku, tyčiotis yra lengviausia. Ypač kai pats neturiu krūtų ir nėra visuomenės spaudimo jas pasididinti. Taip, taip -- visuomenės spaudimo. Moterys šiaip sau nesugalvoja pasididinti krūtų. Jos tai daro dėl kitų žmonių. Pasaulyje buvo prasukta didžiulė „tau reikia didesnių krūtų“ reklamos kompanija. Moterys buvo įtikintos, kad joms būtinos didesnės krūtys.

Čia, beje, reikia pripažinti, kad ir mes, vyrai, buvome paversti tos reklamos kompanijos dalimi. Nesakau, kad visi, bet aš tau jau tikrai kad buvau. Nesuskaičiuojamą kartą esu pasakęs: „lenta“. Suskaičiuojamą kartą esu pasakęs: „Tik pažiūrėk, kokie. Primesk, įstatytum galvą ir blurulurlurlurlur.“. Aš taip pat buvau apmulkintas. Aš taip pat buvau įtikintas, kad moterims reikalingos didelės krūtys ir pats skleidžiau tą propagandą. Ir tuo skaudinau moteris ir žeminau jas. Nors niekada to nedariau tiesiai į akis, bet vis tiek esu šlykštus šliužas. Ir man gėda. Vaistai nuo to? Bent jau man padėjo bandymas gražiai nupiešti nuogą moterį. Tiesa, bandymas buvo visiškai nesėkmingas. Bet aš supratau, kad grožis universaliai yra tiesiog visa ko harmonija. Ir kažkokie konstantiniai dydžiai yra absurdas.

Grįžtant nuo manęs prie moterų. Pagalvokite, didžioji dauguma vakarų civilizacijos žmonių yra nelaimingi. Kapitalizmas to reikalauja. Kitaip mes nieko nebepirktume, nes mums nieko nereikėtų. Nes mes būtume laimingi. Mes turime būti nelaimingi ir tikėtis, kad nauji pirkiniai padarys mus laimingais.

Dabar įsivaizduokite apie trisdešimties metų moterį. Vieniša. Dirbanti nemėgstamą darbą. Didžiulis visuomenės spaudimas dėl tos „-aitės“ pavardės gale. Pradedant šeima, jau „-ienėmis“ draugėmis ir baigiant mūsų visų paniekinamais žvilgsniais bei užgauliojimais („jau dainelė sudainuota“). O princas kaip neatjoja, taip neatjoja. Ji nelaiminga. Visų pirma dėl to, kad visi aplinkiniai mano, kad ji turėtų būti nelaiminga, o ne dėl to, kad ji turėtų būti nelaiminga. Viską išbandė: pakeitė butą; pakeitė šukuoseną; bandė draugauti su prastesniu už kriterijus princu (paliko, nes anas smurtavo); pasidarė tatuiruotę; užsirašė į kalanetikos kursus (metė, nes negalėjo pakęsti fakto, kad visos „-ienės“ aplinkui tik ir šnekėjo apie savo princus ir vaikeliūkščius). Vistiek nelaiminga. O galvoje tyliai, bet nenumaldomai kerojasi negarbingai kažkokiam debiliškam žurnale dar paauglystėje perskaitytame užsakytame straipsnyje pasėta mintis, kad tik dideles krūtines turinčios moterys yra laimingos.

Ir ar tikrai mes galime smerkti už tai, kad tokia mano išgalvota moteris nusprendė pasididinti krūtis. Ir kad stengėsi taupyti, nes neturėjo daug pajamų. Ir kad aplamai tai buvo jos sprendimas, o ne sušiktų korporacijų privertimas pakenkti sau pačiai dėl nepamatuotų iliuzijų?

Išvados

Ir čia nereikia vaidinti šventuolių ir apsimetinėti, kad mes kažkokie kitokie. Kad mes geresni už tas korporacijas. Nu... Nu tu, skaitytojau (ir iš vis keista, kad sugebėjai daskaityti šituos marmalus iki šitos pastraipos) gal ir geresnis. Nežinau. Bent jau aš tai nesu geresnis. Dėl to neapibendrinsiu ir atsisakysiu „mes“, bei naudosiu „aš“. Taigi, aš nemanau, kad esu geresnis. Aš irgi gyvenime kartas nuo karto sutinku darbe daryti abejotino gerumo darbus (Būtina pabrėžti: visąlaik darau tik legalius dalykus). Aišku, kadangi mano veiklos sritis retai kada kaip nors stipriai įtakoja kitus žmones, tai ir pasekmės iki šiol dar nebuvo kenksmingos mano darbo vaisių naudotojams. Bet čia beveik šimtu procentų ne mano požiūrio nuopelnas, o srities, kurioje sukiojuosi. Kažin kas būtų jeigu dirbčiau tokioje srityje, kurioje turėčiau galimybių kam nors stipriai pakenkti? Ir ar sutikčiau nusukti nuo to kenkimo fakto žvilgsnį ir atlikti tą negarbingą darbą, tarkim, už 20% didesnę algą? Ir dar svarbesnis klausimas: kaip ištreniruoti save, savo protą, savo valią ir savo tikėjimą žmonija taip, kad laikui atėjus sugebėčiau ištarti:

-- Ką padaryti? Pala, pala. Ne. Ne. Ne! Užsi***k, asile, su savo premija. Nedarysiu ir iš vis: kur čia pasirašyti, kad išeinu iš darbo.

Nežiūrėk į senelio šalčio dovanoto arklio dantis

2011-12-20T01:40:00.000+02:00

I dalis

Atsimenu, buvau mažas. Tėvas nusivedė mane į vieno fabriko kalėdinę šventę, skirtą fabriko darbuotojų vaikams. Gyvas galas ten mūsų buvo. Ir ten buvo senelis šaltis, kuris iš esmės ir vedė visą renginį. Kadangi tai buvo daug žmonių ir rimtas fabrikas, tai ir senelis šaltis buvo ne ūkvedys su kvapeliu, bet tikras agitbrigadininkas. Buvo visa programa ir panašiai.

Pirma, aišku, buvo visi kvaili komandiniai „šokiai“. Visi „Žydi šiteip, va ir va kap. Žydi šiteip, va ir va kap. Tep, tep aguonėlė žyyyyiiidiii" skandavimai ir teatrališki šokiai, skirti pavaizduoti, kaip ta aguonėlė vis dėl to žydi. O ji žydi, beje, lygiai taip pat, kaip „saulė virė, saulė virė, mėnesėlis kepė“.

Taigi, viena, yra kai tau tenka šokti aguonėles, tarkim, klasėje ar kitų pažįstamų vaikų rate. Bet kai tau tenka tai daryti su didžiule grupe nepažįstamų murzių, tai tas nėra pats linksmiausias užsiėmimas. Nes intravertas ir vaikystėje, panašu, kad buvo intravertas...

Šiaip netaip iškenčiau visas tas „linksmybes“ ir jau atėjo laikas seneliui šalčiui atlikti tikrąją pareigą -- duoti dovanas. Taigi, tas agitbrigadininkas pasakė, kad dovanų taip paprastai negausime. Pirma, turėsime atvažiuoti pas jį traukiniu. Traukiniu? Nu gerai, senelis šaltis, paaiškino, ką reiškia „važiuoti traukiniu“. Sustoji eilute. Uždedi priešai save esančiam vaikui rankas ant pečių (paskui tave einantis, uždeda tau) ir taip lakstai po salę kartu su kitais mazgiais. Beje, tas apsimetėlis (šaltis) kelis kartus pakartojo, kad reikia daryti tik tai, ką jis sako ir nieko daugiau.

Ir tada anas sako: „Nu gerai, jau atvykote pas mane su traukiniu galite sustoti“. Sustojome. „Ar sakiau, kad galima nuimti rankas“ (Nuo pečių aut. past.). Velnias!.. Aš ir dar kažkokia grupelė pasimovėme aš šito triuko. Gerai -- kad ne vienas, blogai -- kad mažuma. Taigi, vėl uždėjome tas rankas, ale prikabinome vagonus. „Nu dabar galite atkabinti vagonus“. Ėėėė! Kokio velnio reikėjo prieš 10 s. prie mūsų prisiknisti?!

„Nu, tai ar geri buvote per šiuos metus, vaikučiai“. Taip -- lyg tai tu seni gali viską žinoti... „Ar tikrai?“. Taip... Gal ir žino, ką nors bjaurybė... „Ar visada klausėte mamytės ir tėvelio?“ Taip -- koncepcija, kas yra visada, man dar buvo nesuvokiama, taigi užteko to fakto, kad kartas nuo karto klausydavausi. „Ar neskriaudėte broliukų ar sesučių?“ Ne -- su broliu tai mušdavomės beveik kasdieną, bet aš jaunesnis, tai nuolat gaudavau į skūrą. „Ar neskriaudėte gyvūnėlių?“. Tai, aišku, kad ne. Namuose jų neauginome, o žiogų, kuriems kartas įvykdydavau mokslinio smalsumo vedamus genocidinius ekperimentus, aš turbūt tada dar nelaikiau gyvūnais, o visiems katė + valerijonas ar katė + stuburo išrakinimas ir panašiems triukams dar nebuvau priaugęs. „Ar nelaužėte medelių?“ ... Jis žino. Aaaaa! Jis viską žino! Aš žlugęs!

Tada prasidėjo dovanų dalybos. Iš pat pradžių agitbrigadininkas paaiškino, kad tikrų dovanų (kastuvėliai su kibirėliai ir panašiai) visiems neužteks ir pradėjo tas tikras dovanas dalinti atsitiktinai -- kam papuola. Aš iš to, kurioje vietoje stoviu (o aš stoviu ten, kur tas prakeiktas traukinukas „nugabeno“ -- minios viduryje) supratau, kad dovanų gauti neturiu nė menkiausio šanso, o plius dar visi medeliai... Turbūt tokių susipratusių buvo ir daugiau. Taigi, keli vaikai aplink mane pradėjo verkti. Aš, aišku, laikiausi iš paskutiniųjų ir neverkiau, nes aš, kaip žinia, nežliumbiu „kaip boba“. Ir ką jūs manote -- senelis šaltis davė tikrų dovanų tiems apsimyžėliams. Vien dėl to, kad jie verkė. Tuo tarpu aš su didžiąja dauguma kitų vaikų gavome kažkokių vėmalinių saldainių ir viskas.

Tada aš supratau vieną svarbų faktą. Senelis Kalėda (Ar Kalėdų senelis (ar Senis Šaltis)) yra nesąžiningas kaip ir visas likęs pasaulis. Ir taipogi, nepabijokime kalėjimo žargono, senelis šaltis yra gaidys.

II dalis

Kalėdų senelis yra gaidys. Tiksliau Kalėdų senelio koncepcijas yra gaidys. Visa koncepcija yra absurdiška. Visų pirma, pradėkime nuo to, kad kalėdos yra krikščioniška šventė. Taip, Kūčios yra pagoniška, bet pagonybė (bent jau lietuvių) truputį logiškesnė už krikščionybę, tai dėl to ir nėra jokio kūčių senelio. Tai, kas yra kalėdos? Kalėdos yra Jėzaus Kristaus atėjimo pas žmoniją šventė. Jėzaus Kristaus, tobulo žmogaus simbolio, kuris mus mokė (ir savo gyvenimu liudijo) mylėti savo artimą, negeisti materialaus pasaulio turtų (nes jie tik miražas), dalintis viskuo, kas gera, su visais ir tikėti, kad pabaigos nėra ir mirtis tik transformacija, po kurios mes visi susiliesime su aukštesne kitokios energijos forma. Čia, aišku, aš improvizuoju, nes jau labai seniai nesidomėjau krikščioniškais tekstas, ar tuo labiau visokiomis bažnyčiomis. Bet, nepaisant to, kaip yra minima Jėzaus Kristaus atėjimo ir visų jo liudijimų pradžios šventė?

Ogi paprastai. Atskrenda toks pražilęs diedas, apsirengęs kokakolos reklaminio ženklo spalvos debiliškais drabužiais. Atskrenda jis ne bet kaip, o vonioje, kurią tempia skraidantys elniai. Tada kiekvienam duoda materialią gėrybę, kuri po to būna tik jo vieno ir nieko kito. Aišku, turtingesnių tėvų vaikams jis duoda vertigesnes (anot vertes nustatančių ekspertų, bet ne Jėzaus) materialines gėrybes, nei netokių pasiturinčių tėvų vaikams. Neturtingų, būna, ir iš vis neaplanko.

Juk pats personažas yra totali nesąmonė. Visa jo mitologija yra absurdiška. Ji neturi nieko simboliška ir nėra pamokanti ar bent jau įdomi. Tai jeigu leistis į absurdiškumus, tai kodėl ne visa galva. Kodėl, pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus užgimimą negalėtų liudyti tripautis gaidelis. Kurio du pautai būtų normalūs -- skirti sėklidėms, o trečiame jis nešiotų dovanas. Kodėl tai negalėtų būti Kalėdų simboliu? Nu gerai, gerai, gal truputį persistengiau...

Tačiau. Bet kokiu atveju. Nejaugi mūsų visuomenė vis dar mano, kad yra miela ir teisinga meluoti savo vaikams apie Kalėdų senelį. Meluoti ir prisimeluoti taip, kad mažieji laukia švenčių ne dėl atmosferos, ne dėl to, kad susitiks ilgai nematytus pusbrolius ir puseseres, ne dėl tikriausiai gerai praleisto laiko, bet dėl daiktų. Dėl daiktų, kuriuos jie gaus. Ir kuriuos jiems duos kažkoks nepažįstamas mitologinis diedas. Rimtai? Meluoti naiviems vaikams ir dar tokias nesąmones. Rimtai? Tik iki tiek mes dagyvenome.

Tuo labiau, kad pats senis šaltis yra patriarchalinės visuomenės liekana. Tik pagalvokite, viršsvorio kamuojamas turtingas vyras, turintis daug turtų (iš kur jis gi gaus tas dovanas), bet neturintis skonio nei drabužiams (Kepurių su bumbulais net kai kurie hipsteriai gėdijasi), nei transporto priemonėms (Vonia? Rimtai? Skraidanti vonia?), bet visur besivalkiojantis su kvaila ir nieko neveikiančia ir nieko nesugebančia gražuole (Snieguolė). Šlykštu...

Daug evoliucijų

2011-11-10T02:18:00.001+02:00

Neturiu ką veikti, tai aprašinėju galimus žmonijos evoliucijos scenarijus. Tiksliau turi ką veikti, bet vietoje to aprašinėju galimus žmonijos evoliucijos scenarijus... Nes, ką gi galima svarbiau nuveikti, nei svaigti apie galimą ateitį.

Ai, beje, čia visiškos pievos, jeigu kam kils mintis priimti tai už gryną pinigą...

Nuosaikioji evoliucija

Vienas žingsnis pirmyn. Vienas žingsnis atgal. Vienas žingsnis pirmyn. Du atgal. Trys į priekį. Taip po truputį, vis suklupdama, bet nepaisant visko atsitiesianti, žmonija judės į priekį. Nieko didelio ir įdomaus ar kardinaliai kitoniško nevyks, kaip niekad anksčiau kad neįvyko.

Truputį didės vidutinis gyvenimo laikas. Truputį keisis ūgis. Organizmai po truputį prisiderins prie E papildų (ir tai bus vienintelis sveikas maistas). Smegenų dydis, kaip ir paskutinius 100000 metų, visai nekis. Visi ir toliau mąstys, kad yra unikalūs ir svarbūs, nors mes ir toliau tebūsime tik dar viena gyvūnijos rūšis. Sudedamoji faunos dalis.

Individo evoliucija

Žmogus ir žmonija. Yra galimybė, kad vienas iš dviejų vystysis labiau. Pirma, pabandykime panagrinėti individo, o ne bendrijos atvejį.

Pradėkime nuo vienos įdomios pastabos. Vaikai išmoksta vaikščioti, o ne pradeda tai daryti instinktyviai. Išmoksta.

Gali būti, kad ateityje žmogus turės žymiai daugiau laiko, ką nors išmokti. Tai yra išmokti panaudoti savo kūno potencialą. Įvaldyti, ką nors taip, kad mes net neįsivaizduojam, kad įmanoma.

Pavyzdžiui, buvo akmens amžiaus žmogus. Jis turėjo beveik tokį patį kūną ir tokias pačias smegenis, kaip ir mes. Įsivaizduokime, jeigu tam urviniui žmogui būtų tekę išvysti gyvai grojantį, tarkim, gitaros virtuozą. Galima įsivaizduoti, kad jiems tai atrodytų nežemiška ir neįmanoma. Galima įsivaizduoti, kaip tai turėtų ištaškyti smegenis vargšeliams. O paklausius kelių kūrinių dar pasakyti, kad ir jie gali to išmokti...

Mums manyti, kad mes, kitaip nei akmens amžiaus žmonės, nesame tik tarpinė stotelė yra kvaila. Taip pat manyti, kad su savo kūnu (kuris ateityje, tarkim, beveik nesiskirs nuo esamo) ir aplinkiniu pasauliu (kas be ko) žmogus ateityje neišdarinės neįsivaizduojamų „antgamtiškų“ dalykų, yra tapačiai kvaila. Tuo labiau, kad pailgėjęs gyvenimo trukmės vidurkis (tikėkimės) ir dėl modernizacijos sumažėjęs darbo reikalingumas leis žymiau daugiau laiko skirti „antgamtiškų“ dalykų mokslams.

Bendruomenės evoliucija

Žmogus kūnas jau seniai stipriai nesikeičia. Ir tikėtis, kad anot Bill Hicks, žmogus staiga užsiaugins dar vienus nykščius yra kvaila. Nauja evoliucija įtakos bendruomenės, o ne individo vystymąsi. Bendruomenės tobulės ir vystysis aplink jas vienijančias mintis (memes) ir ideologijas. Tokias, kaip kapitalizmas, socializmas, anarchija ir panašiai. Tik, žinoma, ideologijos tuo metu bus pasiekusios mums dabar neįsivaizduojamą sudėtingumą ir aprėpiamos problematikos platumą. Arba atvirkščiai -- mums neįsivaizduojamą paprastumą ir minimalistinį aiškumą.

Taigi, vystysis ir evoliuconuos ne žmogus, o tos vienijančios mintys. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybė yra viena iš tų vienijančių, šiuo metu ganėtinai primityvių bendruomenių gyvybės formų. Bet ji jau dabar yra pakankamai svarbi ir neįtikėtinai stipriai įtakojanti visų jos bendruomenės narių elgseną.

Aplink kokias neįtikėtinas ir, žiūrint iš šių dienų perspektyvų, absurdiškas idėjas išsivystys tos bendruomenes vienijančios mintys, mes neturime žalio supratimo. Panašiai, kaip aš būdamas mažas pyplys nesuvokiau, kuo skiriasi Alytus nuo Lietuvos. Aš, tiesiog, nesuvokiau kaip mes galime gyventi ir Lietuvoje ir Alytuje. Taip ir žmonija dabar yra tas mažas pyplys, kuris dar nesuvokia galimos ateities bendruomenių koncepcijos.

Kita perspektyva, iš kurios galima pažvelgti į būsimą bendruomenės evoliuciją, yra faktas kad žmonių porūšis (kaip ir kiekvienas kitų primatų porūšis) turi tam tikrą skaičių asmenų, kuriuos individas gali žinoti asmeniškai ir jaustis „savais“. Tas skaičius dabar yra 150.

Tas skaičius turės augti. Dabar jūs esate Lietuvos (arba kitos valstybės) bendruomenės narys, bet nepaisant to, jums terūpi tik mažas skaičius jums artimų žmonių. Į visus kitus, jums daugmaž nusispjauti. Dabar įsivaizduokite, kas būtų jeigu jums rūpėtų visi Lietuvos gyventojai. Pabandykite pagalvoti, kaip turėtų kisti visos valstybę apibrėžiančios struktūros, jeigu kiekvienas valstybės gyventojas jaustųsi vispusiškai įsipareigojęs kitam jos nariui.

Pabandykite nukeliauti dar toliau. Pabandykite įsivaizduoti, kas būtų, jeigu jūs savo artimais sugebėtumėte laikyti visus septynis milijardus žmonių, gyvenančių žemėje. Jeigu jūs emociškai dalyvautumėte kiekviename naujame gimime ir naujose laidotuvėse...

Tada nebeliktų bendruomenės evoliucijos, nes visa žmonija tebūtų vienas individas.

Gamtos kataklizmas ir išnykimas

Žemė labai, labai sena. Žmonija labai, labai jauna. Žmonija yra tik dar viena gyvybės forma žemėja. Tik dar viena gyvūnijos forma. Milijonai rūšių jau išnyko (http://en.wikipedia.org/wiki/Extinction_event). Tikimybė, kad ir žmonija išnyks yra šimtaprocentinė (Na, na -- nėra čia ko savęs apgaudinėti). Kai pagalvoji, kiek visko įdomaus, bet žmonijai fatališko gali nutikti bet kuriuo momentu, tai supranti, kad kiekviena akimirka, kurios metu mes esame gyvi, yra stebuklas.

Gamtos kataklizmas ir beveik išnykimas

Nors kita vertus, žemė turbūt ne tiek ir daug turi gyvybės formų, kurios būtų tokios gajos ir taip paplitę. Tas suteikia šiek tiek vilčių, kad bent jau dalį įvairių kataklizmų žmonijai gali pavykti išgyventi. Po velnių, juk net du ledynmečius ana ištvėrė.

Beje, čia reiktų paminėti, kad žmonijos aš neatskiriu nuo gamtos. Man terminas „nenatūralu“ yra absurdiškas. Viskas, ką daro žmonija ir paskiri jos individai yra absoliučiai natūralu ir sudedamoje gamtos dalis.

Taigi, žmogaus sukeltas gamtos kataklizmas (Pavyzdžiui, atominis karas ir atominė žiema) būtų visiškai natūralus reiškinys.

„Nežinau, su kokiais ginklais kariausime Trečiajame Pasauliniame kare, bet Ketvirtasis Pasaulinis karas bus kariaujamas su lazdomis ir akmenimis.“ Albertas Einšteinas

Ne taip ir svarbu, kas bus kaltas, kai žmonija beveik išnyks, bet pakankamai aišku, kad grįšime į akmens amžių dar vienam kartui.

Kosmoso užkariavimas

7 milijardai. 7 milijardai beprasmių gyvybių, besislepiančių po žmogiškaisiais kūnais. Sakyčiau daugoka. Nebe išsitenkame. Planetoje tampa per ankšta. O ir panašu, kad tuoj pasieksime tokį civilizacijos lygmenį, kai masinės žudynės nebebus svarstytinas variantas.

Juk pagalvokite, kiek iš viso žmonių esate nužudęs tiesiogiai? Tikriausiai nulį (Nu bent jau tikiuosi...). Netiesiogiai tai esate nužudęs ne vieną. Pavyzdžiui: spekuliavote maisto kainomis akcijų biržoje; užmerkėte akis prieš girtus už vairo; neiškvietėte greitukės žiemą lauke nusmigusiam bomžui ir taip toliau ir taip toliau ir taip toliai ir taip toliau. Bet va tiesiogiai, tai jau net ir dabar vakarų civilizacijoje, tai yra netoleruojama veikla. Ir panašu, kad toks požiūris vis labiau ir labiau įsigalės.

Taigi, nebežudysime. O žmonės vis dauginasi (ir panašu, kad neketina sustoti). Bet tai nėra didžiausia skaičiaus didėjimo problema. Kas bus, kai klonavimas taps norma. Įsivaizduojate, koks staigus šuolis bus, kai, pavyzdžiui, valstybės tarpusavyje pradės konkuruoti dėl darbo jėgos pigumo, klonuodami darbininkus. Nebebus čia vietos. Plebėjams tai bus, bet patricijai tai turės, kur nors išsikelti.

Kur? Į kosmosą. Tematau vienintelį būdą suvaldyti žmonių skaičiaus augimą ir tas būdas yra kosmoso užkariavimas.

Genetika ir žmogaus kūno patobulinimas

Žmogaus genomas jau beveik ištirtas. Turbūt kalbame apie kelis iki pabaigos likusius dešimtmečius. Apie genus mums žinoti neužteks. Poto seks praktinis žinių panaudojimas. Žmonės pradės keisti savo pačių genetinę informaciją.

O tada prasidės... Nori kitokios spalvos plaukų? Prašom. Turi širdies ydą? Jau nebe. Neturi imuniteto ligoms? Jau turi. Per avariją netekai rankos, o žmogaus kūnas nesugeba regeneruoti prarastų galūnių? Jo, bet tavo jau sugeba. Turi per mažai laiko? Niekis -- nuo šiol turi daugiau, nes tavo organizmui nebereikia miego.

Ir tai dalis evoliucijos. Čia mes vėl susidursime su teiginiu: „nenatūralu“. Bet tai absurdiška! Mes (ne konkrečiai aš ir tu, bet tie žmonės, kurie iš tikrųjų palieka pėdsaką mokslo vystyme) turėjome tapti tokie protingi, kad išsiaiškintume, kaip veikia mūsų kūnai. Ir mes turėsime tapti ant tiek protingi, kad sugebėsime save modifikuoti. Kaip šunys yra gyvūnų rūšis, kurios patinai laižo savo sėklides, taip žmonės taps gyvūnijos terpės rūšimi, kuri natūraliai keičia savo genomą. Ir tai bus absoliučiai nulemta ir sąlygota pirmos šlykštynės išlipusios iš vandenynų į sausumą ir poto patapusios pirmu žinduoliu.

Pastaba paraštėse: nepaisant visų puikių dalykų, kuriuos galėsime atlikti su ta jėga, kurią įgausime įvaldę genų modifikavimo meną, bijau, kad pirmas etapas bus, neįtikėtino kvailumo dalykai, kuriuos žmonės darys su savo lyties organais ir kitais su seksu susijusiais atributais...

Žmogaus ir mašinos simbiozė

Ar kada teko susidurti su mašina? Ne -- tas atvejis nesiskaito. Ar kada teko susidurti su mašina, būnant pėsčiuoju? Man neteko. Bet teko regėti kelis tokius susidūrimus gyvai ir N kartų matyti tai internete.

Kokios gi išvados? Išvados tokios, kad žmogaus kūno sudedamosios medžiagos nėra pačios aukščiausios rūšies. Netikite? Turite bent vieną plombą dantyse? Nešiojate akinius? Dėvite drabužius? Naudojatės mobiliu telefonu?

Jei nors vieną iš šių klausimų atsakėte teigiamai, tai jūs techniškai jau esate androidas. Tik gana primityvus. Jeigu nei į vieną klausimą neatsakėte „taip“, tai jūs turėtume nemokėti skaityti... Bet kokiu atveju, pažvelkime kad ir į drabužius. Jie skirti patobulinti mūsų odą, kuri yra per prasta daugumai oro sąlygų (ir dar tam, kad paslėptų pimpalus ir putytes, bet čia kita istorija). Batai skirti patobulinti netikusias mūsų pėdas. Dantys vienas iš prasčiausių organų. Jį žmonės privalo tobulinti.

Nereikia net abejoti, kad vos žmonija sukurs, tarkim, tobulesnę odą ir išsiaiškins kaip ją užmauti vietoje gimtosios, tai maždaug nuo tada po kiekvieno gimimo kūdikiai bus nudiriami ir apmaunami nauja mechanine, patobulinta oda. Ir tai bus tokia pat įprasta procedūra, kaip švirkštelės nukirpimas. Ir nauji tėvai sakys: „Taip aš dalyvavau gimdyme ir padėjau nudirti savo dukrą...“. Nu taip aišku nebus... Bet kad žmogus bus ta gyvūnijos rūšis, kuri pati susikurs sau organus, tai faktas.

Mobilūs telefonai taipogi yra labai įdomūs prietaisas. Šiuo atveju ne tiek technine, bet koncepcine prasme. Taip žmonės praplečia savo bendruomenės narių garsinio bendravimo organų galimybes. Nes jeigu mes galėtume rėkti per pusę žemės pusrutulio ir išgirsti, ką kitas mums atrėkia, tai žmonijai nereiktų telefonų, kaip bendravimo pagalbininko. Išmanieji telefonai prie visa to dar prideda atminties ir mąstymo patobulinimus. Pavyzdžiui, su mobiliu įrenginiu aš galiu prisijungti prie interneto ir man tampa pasiekiama visos žmonijos atmintis. Tai yra visos žmonijos atmintis tampa mano atmintimi.

Dabar mes tas dėžutes nešiojamės prie savęs. Bet garantuotai ateityje jos bus integruojamos į žmogaus kūnus. Kažkas, kas išsivystys iš dabartinio interneto ir kompiuterių, ateityje taps natūraliu organu. Tas organas bus kažkas įspūdingo, nes galiausiai sujungs atskirus žmones į viena atmintimi ir dalinai vienu mąstymo organu besidalijančią būtybę. Mes visi tapsime (jau tampame) viena būtybe, viena esybe. Arba tiesiog technologijų pagalba prisimename, kad viskas yra viena.

Žmogų kaip tarpinis evoliucijos žingsnis tarp beždžionės ir robotų

Dar truputį panagrinėkime natūralumo ir nenatūralumo klausimus. Pavyzdžiui, ar voratinkliai yra nenatūralūs, nes juos išvemia vorai (po teisybei nežinau, kaip vorai generuoja voratinklius, bet norėčiau tikėti, kad jie juos išvemia)? Tai kodėl turėtų būti nenatūralu tai, ką sukuria žmogus. Žmogus, kuris tik dar vienas gamtos lygties kintamasis.

Taigi, viskas (Viskas!) kas įvyksta dėl žmogaus reakcijos yra natūralus gamtos reiškinys. Taip, taip -- net ir antibiotikų prifarširuotos karvės.

Vienas iš dalykų, kurį žmonija jau sukūrė yra natūrali gyvybės forma -- robotai, su (vis dar) nevykusiu dirbtiniu intelektu. Ateityje mes juos tik tobulinsime. Ir tobulinsime tol, kol anie pataps geresne gyvybės forma negu mes (žmonės). Ir tada mes tapsime jiems nebereikalingam, nes jie mokės daug geriau save tobulinti, negu, kad sugebėtume mes.

Žiūrėdami atgal matome, kad žmogus tėra truputį tobulesnis prieš tai buvusių beždžionžmogių variantas. Ir kažkaip narciziškai manome, kad ateities žmogaus vystymasis bus tos pačios grandies tęsimas. Kad ateities gyvybės forma bus kažkuo kitokia, bet vis dar žmogiška. Bet labai retai pagalvojame, kad ateitis priklauso ne tam, kas išsivystys iš žmogaus, bet tam, ką žmogus sukurs.

Ir viskas čia gerai, nes robotai yra tai pat natūralu, kaip ir voratinkliai.

******

Pastaba: Nuo čia prasideda ultra lygio keliavimas į pievas.

Dvasinė evoliucija

Ką darytum, jeigu aš tau liepčiau apskaičiuoti stačiojo trikampio įžambinės ilgį, žinant abu statinius? Pasiimtum Pitagoro teoremą ir apskaičiuotum, naudodamasis savo racionaliu mąstymu.

O ką tuo tarpu darytum, jeigu aš į tave mesčiau kėdę? Ar taipogi bandytum apskaičiuoti, kur tau reikia pasitraukti? Tai yra, paskaičiuotum kėdės skridimo greitį ir kampą. Pritaikytum reikiamas formules ir sužinotum, kur tau reikia atsistoti, kad išvengtum susidūrimo su kėde.

Nė velnio! Tu pasitrauktum, pasinaudojęs savo instinktais. Tu pasinaudotum kažkokiu pasąmoniniu (iracionaliu) mąstymu, kurio pagalba sugebėtum žaibiškai apskaičiuoti reikiamą atsistojimo vietą.

Aš manau, kad šis iracionalus mąstymas yra vieta, kur link judės žmogaus evoliucija. Tai yra bus vystomas instinktinis mąstymas, kuris panašu, kad yra N kartų efektyvesnis, negu šiuo metu labiau įprastas racionalusis. Aš manau, kad įmanoma taip ištobulėti, kad pamačius statų trikampį, tu akimirksniu instinktyviai galėtum paskaičiuoti visas jo savybes, iki tol nežinodamas nei vienos kraštinės ilgio ir nei vieno kampo (nu išskyrus statųjį).

Ateityje žmonės (arba kas pakeis žmones) daug mažiau mąstys, bet bus žymiai protingesni.

Kelionės laiku

Jeigu ateityje žmonijai galiausiai pavyks keliauti laiku, tai nebeliks jokios evoliucijos. Tiksliau taps aišku, kad niekad jos ir nebuvo, nes nėra laiko juostos, kurioje gali vykti vyksmas. Nes nebus jokio laiko.

Ir keliavimas laiku nebus kažkokios mechaninės mašinos sukūrimas, kuri viršys šviesos greitį ir leis iškreipti laiką ir erdvę, bei taip keliauti laiku.

Oij, ne -- „kelionės“ laiku tebus žmogaus mąstymo (arba pojūčių) patobulėjimas, kuris leis vienu metu suvokti daugiau dimensijų negu trys erdvės dimensijos. Ir tas pagaliau leis pamatyti, kad laikas tėra vienos didelės konstantos, vadinamos visata, projekcija į tam tikrą N-dimensinį visatos pjūvį.

Klonavimas

Dabar evoliucijos mokslas teigia, kad kiekvienas individas stengiasi ne tik įveikti visus konkurentus ir taip išlikti gyvas, bet ir pasistengti, kad kuo daugiau jo palikuonių išgyventų ir turėtų kuo geresnes sąlygas tęsti genofondo išsaugojimą.

Išpopuliarėjus klonavimai (o tas garantuotai įvyks), šita evoliucijos paradigma įgaus naują posūkį. Kiekvienas stengsis prigeneruoti kuo galima daugiau savo klonų ir kartu su jais išnaikinti kitus žmones ir jų klonus. Tai yra, ateityje išliks tik vieno tipo žmogus.

Nepirk blogoje parduotuvėje, nes šluota, sulaužoma po vieną šaką

2011-10-25T02:21:00.000+03:00

Pastaba: taip, aš žinau, kad čia nevykęs bandymas pasiekti praeito įrašo („Odė landynei“) kokybės (sąlyginis terminas) ribas, važiuojant tomis pačiomis rogėmis, bet vasarą. Taigi, visiems pirma rekomenduočiau perskaityti pastarąjį įrašą, prieš pradedant skaityti šitą.

Čia kada buvo (O gal tebevyksta) pilietinė akcija, nukreipta prieš prekybos centrus. Ale anie yra blogi ir dėl to nereikia pirkti vienos konkrečios grupės tinkle. Kituose pirkti tai galima. Paskui gal reikės nepirkti kituose. Ir taip reikės elgtis, kol viskas taps gerai. Visiems. Akcijos pavadinimas: „Aš neturiu daug pinigų. Jie turi daug pinigų. Aš noriu daug pinigų!“.

Akcijos tikslas devyngalviui slibinui neduoti valgyti būtent per trečius nuo kairės nasrus ir neduoti valgyti būtent plikytų rabarbarų...

Iš esmės tol, kol tu nerėki: „Velniop pinigus. Velniop tuos išgalvotus skaičiukus. Velniop ekonomiką. Velniop išgalvotus skaičiukus atidžiai skaičiuojančius (ir apsiskaičiuojančius -- oij, recesija!), bet realiai fantazijos neturinčius lunatikus. Velniop turėjimo ir priklausomybės sąvoką. Viskas yra viena. Ir viena yra viskas. Tegyvuoja kas nors ir panašiai.“. Kol tu nerėki taip, tai aš tavęs nelaikau rimtu socialistu.

Taigi, paskatintas šitos puikios akcijos aš nusprendžiau aprašyti savo gal ir nuotaikingus kelis atsiminimus, susijusius su prekybos centrais.

Pardavėja suvalkietė

Vienoje parduotuvėje buvo tokia graži pardavėja. Ne taip graži, kad bandyčiau negrabiai užkalbinti, susitikęs neformalioje aplinkoje, turėdamas pakankamai laiko pasiryžti, bei truputį (dėl vienokių ar kitokių priežasčių) sutrikus už bailumą atsakingų smegenų dalies veikimui. Ne taip graži, kad norėčiau nupiešti nuogą, jeigu mokėčiau piešti. Ji tokia graži, kad aš žinau, jog formaliai ji nelabai graži. Bet man ji graži. Pats nežinau kuo. Graži ir viskas.

Ir kad to būtų negana (Pats nežinau, ką toks sakinys čia reiškia). Ji dar labai žaviai kalba suvalkietiškai. Tiksliau ji beveik niekad nekalba suvalkietiškai. Paprastai ji kalba nuobodžiai vilnietiškai. Bet kartais išsiduoda ir lepteli, ką nors suvalkietiškai. Pavyzdžiui, ji visada pasimauna ant žodžio dešimt.

- Ar turite tokią ir tokią kortelę? Ne? Tai bus dieeeešimt litų niolika centų.

Ir mano diena tampdavo vos, vos geresnė...

Projektų vadovas

Prie vienos parduotuvės anksčiau (kol dar nepradėjo gana kruopščiai vaikyti) nuolat išmaldos prašydavo dvi moteriškės. Pavadinkime jas kodiniu pavadinimu -- bomžės. Viena sėdėdavo invalido vežimėlyje. Kita nesėdėdavo invalido vežimėlyje. Taip jas ir atskirdavau, nes kitu atžvilgiu jos buvo labai panašios -- pasižymėjo beveik tapačiu mados suvokimu.

Įdomus faktas tas, kad jos niekada neprašydavo išmaldos vienu metu. Tai yra nekonkuravo tarpusavyje. Taip buvo todėl, kad jos abi turėjo vieną ir tą patį projektų vadovą, kuris viską ir kuruodavo. Nuveždavo vieną ir pastatydavo, kur reikia. Pasikeitus pamainai, tą patraukdavo ir atvesdavo (ana nevisada pati paeidavo) kitą. Šito projektų vadovo (pavadinkime jį kodiniu vardu bomžas) išminties ir planavimo dėka jos sugebėdavo atmaldauti dvi pamainas -- panašiai, kaip dvi pamainos darbo dieną atidirbdavo dvi pardavėjos parduotuvėje.

Bomžė, neturinti vežimėlio

Kartą einu iš parduotuvės. Ir žiū: guli parvirtus savo poste toji be vežimėlio. Dar reikia paminėti, kad ji buvo apsidirbus. Taigi, guli ana ir man ateina mintis: „Pasimirė bomžė“. Nežinau, kodėl taip pagalvojau, bet kita mintis buvo, kad man nusispjaut. Tada trečia mintis buvo, kad jeigu eis koks vaikas ir pamatys mirusią, apsimyžusią bomžę, tai bus negerai. Taigi, aš tvirtai tikėdamas, kad tai darau dėl Lietuvos vaikų gerovės, nutariau patikrinti, ar ta bomžė gyva.

Prieina ir rėkiu:

- Ėėėė!

Nieko.

- Ėėėė! Teta!

Teta?! Aš pavadinau tą, tą, tą kažką teta? Po to laiko aš kokį pusmetį vengiau savo tikrą tetą vadinti teta, nes vos tik ištaręs tą žodį jausdavausi nepatogiai -- tarsi būčiau ją kažkaip išdavęs... Bet tęsiam toliau.

- Ėėėė!

Staiga, lyg iš niekur atsiranda projektų vadovas ir artėdamas prie manęs švokščia:

- Aną pjanai!

Ir priėjęs, tik cyk! Vožia anai per galvą. Ta pakelia galvą ir taria:

- Apfffūtrižžyššš - ir staigiu judesiu vėl priglaudžia galvelę ant betoninės pagalvės.

- Vsio charašo. Aną pjanai. - patikina mane projektų vadovas.

Aš pagalvoju, kad jeigu vaikai pamatys apsimyžusią, nulūžusią bomžę, tai tas nebus taip blogai, kaip kad jie pamatytų apsimyžusią ir mirusią bomžę. Taigi, misija formaliai įvykdyta ir nupėdinau namo...

Bomžė, turinti vežimėlį

Stoviu parduotuvėje, duonos ir batonų skyriuje. Renkuosi batoną. Ištisos kelios lentynos prikrautos tokių pačių gaminių, bet skirtingose pakuotėse. Hmmm, ką šiandieną rinktis? Batoną su karotinu? Batoną be karotino? Batoną su E? Batoną be E? Batoną „pasidaryk pats“ ar supjaustytą batoną? Stoviu ir žiūrau į tuos batonus. O duonos skyriau eilė tai didžiulė -- kokia dešimt metrų.

Staiga iš po posūkio išlenda vežimėlis. Matomai, kaip reikiant padirbėjęs ir uždirbęs atrieda besiprekinantis bomžės ir jos projektų vadovo ekipažas. Taigi, tasai stumia vežimėlį per visą duonos skyriaus eilę, o ta išmaldos prašytoja, bevažiuojant (niekad vežimėliui nesustojant) daužo šone jos esančius duonos gaminius. Pataiko kažkur, į kas ketvirtą. Panašiai kaip krepšininkai, kai eina atsisėsti ant atsarginių suolelio, tai praeidami duoda penkis visiems kitiems sėdintiems. Šnai per vieną. Šnai per kitą. Taip tranko tuos skalsius kepinius ir staiga iškelia ranką į viršų (tą su kuria trankė) ir pusiau surinka, pusiau paspringsta:

- Nahruftaba!

Projektų vadovas paima paskutinė trenką duoną ir ekipažas pasišalina.

Nuo tada aš pradėjau imti tik aukštai padėtus duonos gaminius, kurių teoriškai negalėtų pasiekti žiniuonė...

Moooooo

Buvo toks filmas: „Austin Powers“. Ir ten buvo tokia veikėja su dideliu apgamu. Visi tame filme pamatę tą veikėją, pamiršdavo, ką darę ir pradėdavo rodyti pirštu į tą apgamą ir sakyti: "mooooo. Mmm. Mooooo" (Visiems anglofilams. „o“ skaityti, kaip „o“, o ne kaip „ū“).

Taigi, buvo tokia pardavėja su dideliu apgamu... Pas ją visada būdavo mažesnės eilės. Taigi, pamenu, parduotuvėje, kai būdavo didėlės eilės, sakydavome taip ir panašiai: „Žinau, kur trumpiau -- einam pas Moooooooooooo“; „Šiandiem mačiau Mooooooooo dirba. Einam paieškosim“. Tardami mo, būtinai nustatydavome debiliškas veido išraiškas ir pakeisdavome balso toną į kuo galima dramatiškesnį.

Tikiuosi dėl apgadintos karmos man nieko bloga nebus... Pavyzdžiui nepridygs karpų ar panašiai.

Apie pačia mažiausią pardavėją

Vienam prekybos centre buvo tokia mažučiukė pardavėja. Labai žavi, bet labai, labai maža. Ant tiek maža, kad turbūt aplinkybėms tinkamai susiklosčius, galėtų apsimesti lilipute.

Bet kokiu atveju, lakstydamo ji tokia maža po tą parduotuvę, dėliodavo prekes ir visaip kitaip dirbdavo. Tada po kiek laiko pasodino ją cigarečių skyriuje... Geriausia. Rūkymo. Antireklama. Pasaulyje. „Jeigu rūkisi -- neaugsi“...

Karmos pataisymas: Aš tikrai nežinau, ar ji rūko, ar nerūko, ar ji vaikystėje rūkė, ar nerūkė. Bet tikrai žinau, kad ji maža, žavi ir jos darbo vieta ironiška...

Pirma savitarnos parduotuvė

Atsimenu atidarė pirmą savitarnos parduotuvė mano gimtame mieste. Kažkaip kieme buvome keliese vaikai (tie murziai, kur trindavosi prie laiptinių) ir vienas labiau apsišvietęs pasakojo mums apie ką tik šalimais mūsų atsidarysiančios savitarnos parduotuvės koncepciją. Aš žinau, kokia pirma mintis šovė man į galvą. Aš nei kiek neabejoju, kad tokia pat mintis užgimė visiems kitiems. Toji mintis buvo: „Taigi galima lengvai pasivogti“.

Ir taip, tai tiesa -- buvo galima lengvai pasivogti. Kelis kartus tą empiriškai įrodžiau. Padedamas kiemo draugų, kas be ko. Neatsimenu, bet nei kiek neabejoju, kad tai buvo saldumynai. Beje, niekad nevogdavome po vieną. Visą laiką tą darydavome organizuotai. Visąlaik turėdavome planą su keliais saugikliais. Paskui kažkaip greitai atsibodo ir nebevogdavome (arba bent jau manęs nieks nebekviesdavo į reidus). Visas mūsų grupuotės grobis turbūt neviršijo keliolikos pakelių saldainių.

Pats įdomumas, kad ta „lengva pavogti“ mintis šovė ne tik mums, vaikams, bet ir suaugusiems. Mes tai tik išmėginome jėgas, kad „jo -- galima lengvai“ ir vėl grįžome prie savo nenusikalstamo trynimosi palei laiptines. Tuo tarpu suaugusieji vogė. Ir vogė. Ir vogė. Jų bėda ta, kad sovietmečiu jiems buvo atbukinti vogimo įgūdžiai ir jie tai darė labai prastai -- nuolat įkliūdavo.

- Varom prie pardės. Suėmė bobą, kur p**dino. - atbėgdamas sakydavo vienas iš draugų ir bėgdavome visi pažiūrėti, kaip apsauginiai laiko vargšę močiutę, kuri vogė mažmožį, kurio jei net nereikia. Tiesiog, „lenga pasivogti“...

Ir taip, mes būtent taip ir kalbėdavome, nes buvome mieli vaikai...

Dydybė ant galvos

Būdavo vaikystėje (prieš savitarnos parduotuvių erą) mus mažus vaikystėje su broliu siųsdavo mama į parduotuvę, ko nors parnešti. Tada grįždavome. Tada ji pamatydavo, kad mes parnešėme, pavyzdžiui, sugedusį pieno pakelį (pasibaigus galiojimo data). Tada mums liepdavo eiti į parduotuvę ir apkeisti ant gero pieno pakelio.

Ir tai kartodavosi nuolat, nes mes labai nenoriai mokėmės iš savo klaidų ir vis nešdavome produktus, su pasibaigusia galiojimo data. Galiausia, aišku, prasilaužėme -- net ir dabai tikrinu viską, VISKĄ, ką perku parduotuvėje.

Įsivaizduojate, nueidavome mes pypliai ir aiškindavome pardavėjai, kad ji mums įkišo pasenusį grietinės indelį ir norime, kad ji mums jį pakeistų. Pardavėjai. Dvigubai už mus didesnei pardavėjai. Pardavėjai, prieš kelis metus, dar neatgavus nepriklausomybės, buvusiai pusdieviu.

- Laba diena. Jūs mums pardavėte tą ir tą. Jis sugedęs. Norėtume apkeisti į gerą.

Stebiuosi, kad nei viena, nei viena mums nė karto nesudavė. Turbūt tais laikais kažkas švento dar buvo...

Tiesa, buvo viena tokia... Buvo tokia viena pardavėja su didžiausia ir tvirčiausia pasaulyje šukuosena. Žinote tokias moteris. Su buldogo veidu; antsvoriu, kuris pasireiškia tvirtumu, o ne ištižimu; didžiule krūtine ir šukuosena dydžio su lig trys tos krūtinės. Tai va, ji kartais būdavo dar ir girta. Pas ją niekad, niekad neprašydavome pakeisti pasenusių produktų. Jeigu jau labai prispirdavo, tai blogiausiu atveju prašydavome kito skyriaus pardavėjos, kad apkeistų ne savo skyriaus prekes, bet tos su Gizos piramide ant galvos tai niekad, NIEKAD netrukdydavome.

Odė landynei

2011-08-25T02:30:00.000+03:00

Išsikraustau... Iš landynės... Kurioje pragyvenau septynis metus. Nė neįsivaizdavau, kad tiek ilgai čia ištemsiu. Nė neįsivaizdau, kad besiruošiant išeiti užpuls tokia didelė melancholija. Kažkaip liūdna. Septyni metai -- ilgas laikotarpis. Yra mitas, kad per septynis metus žmogaus ląstelės visiškai persigeneruoja. Tai tik mitas, bet šiuo momentu aš norėčiau juo tikėti. Tikėti, kad Petro, kuris čia pradėjo gyventi prieš septynis metus, jau nebeliko. Tikėti, kad aš esu visiškai kitas žmogus. Kitas ląstelių rinkinys. Tai tik mitas, bet man nusispjauti -- mane užpuolė melancholija ir aš tikiu, kuo tik noriu.

Odė landynei, kuri man tapo namais. Odė landynei, kuri yra landynė. Iš esmės rašau pats sau. Tam kad nepamirščiau. Taigi, jūs galite ir neskaityti.

Veikėjai

Įvairiais laikotarpiais (kas ilgiau, kas trumpiau) tame bendrabučio tipo butuke gyveno trys veikėjai: Aš, mano brolis, kambariokas ir bala žino kiek epizodinių lankytojų. Bet pagrindinis veikėjas yra ir buvo butas. Jis pats sau yra. Mes buvome tik statistai prisitaikantys prie ano užgaidų.

Grindys

Buvo ištiestas kilimu. Kilimas buvo apvemtas. Ne kartą ir ne du. Bet tokius išbandymus anas išlaikė. Neatlaikė jis alaus išpylimo vieną kaitrią ir ankstyvą vasarą.

Buvo vasaros pradžia. Sesijos pabaigta. Sėdėjome su broliu vienas prieš kitą kambaryje ir gėrėm alų. Ne gėrėm GĖRĖM, o gurkšnojom. Ta keista nuotaika. Kai kažkoks laikotarpis baigiasi (vieni mokslo metai) ir tu suvoki, kad ką tik baigėsi tai, ko jau nebesusigrąžinsi. To vyksmo metu viską paviršutiniškai praleidai pro save, nesugerdamas ir neįsidėmėdamas visų emocijų ir įvykių, kurie buvo nuostabūs ir nepakartojami. Ir tu juos jau po truputį užmiršti... Tokia vat nuotaika. Nepasakyčiau, kad liūdna -- tiesiog keista.

Taigi, sėdim. Kažkaip užsižiūriu į jo rankoje laikomą butelį. Staiga suvokiu, kad jis jį išmes. Aš puikiai žinau, kad jis jį išmes. Ir akurat -- po pusės sekundės aš matau, kaip butelis slysta jam iš rankų ir sulėtintai (man taip atrodė) krenta ant grindų. Aš žinojau, kad jis jį išmes. Aš mačiau ir suvokiau, kad jis jį išmeta, bet nesugebėjau nieko padaryti, net surikti ko nors. Tarsi visas kūnas būtų išjungtas ir visos papildomos jėgos metamos aukštesnės kokybės proto darbui (tam antžmogiškam butelio išmetimo įvykio prognozavimui).

Butelis nukrito ant dugno. Pasipylė alaus putos. Užpylė gerą kvadratinį pusmetrį. O gi buvo kaitri vasaros pradžia. Kaip gi mes išprendėme tą netvarką? Paprastai -- palaukėme, kol kilimas išdžiuvo ir ant viršaus ištiesėme linoliaumą, kuris pasirodė žymiai praktiškesnis. Ant jo buvo galima vemti ir pilti alų be didesnių ano pažeidimų.

Beje, pats kilimas bbuvo užtiestas ant parketo. Čia vienas iš tų butų, kur metams bėgant lubos vis artėja ir artėja. O gal vis dėl to ne ant parketo... Gal ant linoliaumo... Ant tokių nesąmoningų linoliauminių ale plytelių... Berods...

Dušas

Tualetas ir dušas yra kartu. Abu veikia. Kai į dušą nevemiama (kartais ir taip būdavo), tai jame galima praustis. Ir prausiamasa nuolat. Tik vieną svarbų momemtą svarbu žinoti. Besiprausiant reikia stovėti kairėje dušo pusėje. Jeigu stovima dešinėje, tai užliejami apačioje gyvenantys kaimynai. Aišku, merfio dėsnis -- iš visų kandžiūnlinkų, gyvenančių name, po apačia gyvena labai mieli ir padorūs žmonės. Labai nesmagu juos užlieti. Taigi, prisispraudžiam prie kairės sienos ir mazgojam murziną save...

Klozeto dangtis

Vienu laikotarpiu klozeto dangtis buvo sugedęs. Tiksliau visas aplūžęs. To pasekoje anas nebuvo pritvirtintas prie pačio klozeto. Būdavo padėtas tiesiog ant viršaus. Atliekant reikalus numeris du, esu du kartus nusivertęs nuo klozeto. Viskas ne taip juokinga kaip gali pasirodyti. Kita vertus, viskas ne taip blogai, kaip gali pasirodyti. Taip pat išmokau tuo metu neatsipalaiduoti ir neprarasti budrumo, nes reikia būti pasiruošusiam...

Klozetas

Kartą klozeto bakelyje prisikaubė tiek kalkių apnašų, kad anas pradėjo nestabiliai veikti. Kaip apibrėžti nestabilų veikimą? Kai atlieki reikalą numeris vienas arba numeris du (arba tiesiog nusivemi), tada paspaudi vandens nuleidimo svirtį. Vanduo nusileidžia. Bakelis pradeda užsipildyti nauju vandeniu. Pildosi, pildosi, bet taip niekad ir nepabaigia šito proceso, nes dalis vandens vis nuteka -- dėl kalkių ertmė pilnai neužsidaro.

Ką daryt? Ką daryt? Mes gi negalime mokėti už amžinai bėgantį vandenį -- neišsimokėsime. Bet nebūtume mes (aš su kambarioku) gudruoliai. Mes intuityviai suradome būdą, kaip sustabdyti svirtimi nesustabdomą vandens tekėjimą. Reikia įspirti į klozetą. Aišku, į klozetą reikia įspirti tam tikru momentu. Tas momentas būna tada, kai bakelis pilnai užsipildo ir prasideda toks mažas jo dapildymas, mažam kiekiui vis ištekant.

Taigi, visas naudojimosi tualetu algoritmas atrodydavo maždaug taip: nueini į tualetą. Atlieki reikalą numeris vienas arba numeris du. Nuleidi vandenį. Išeini iš tualeto. Pakeliui duše nusiprausi rankas. Užsiimi toliau kasdieniniu gyvenimu. Už minutėlės grįžti į tualetą tam, kad įspirtum į klozetą. Paprasta. Problema išspręsta.

Bet buvo viena išimtis. Kartais prisireikia į tualetą bemiegant naktį. Prabundi. Reikia nusilengvinti. Nueini į tualetą. Atsisėdi (aš net ir reikalą numeris vienas naktį, tik prabudęs iš miegų, atlieku atsisėdęs -- tiesiog tuo momentu nepasitikiu savo taiklumu). Atlieki, kas priklauso. Atsistoji. Nuleidi vandenį. Ir negali grįžti į lovą, nes reikia įspirti į klozetą. Negali įspirti tuoj pat -- dar netinkamas įspyrimui momentas. Reikia laukti tinkamo momento. Laukti būdavo tikra kankynė. Tavo visas kūnas nori ir reikalauja miego, o tu esi rankomis pasikabinęs ant dušo užuolaidos laikyti skirto vamzdžio ir bandai neužmigti stovėdamas. Kankiniesi, kankiniesi. O! Tinkamas momentas -- įspiri į klozetą ir eini miegoti. Labai ir labai nemaloni procedūra. Bet radau išeitį net ir iš šitos atrodytų aklinos problemos -- naktį pradėjau myžti į dušą...

Kažkur praėjus pusei metų nuo klozeto streikavimo pradžios, neapsikentęs supyliau pusę virdulio nukalkintojo butelio. Klozetas pasitaisė, bet dingo visa juo naudojimosi romantika...

Kaimynai

Kartą buvau namo susirinkime. Man nepriklauso -- aš nuomininkas. Buvau šiaip. Vienintelis mano indėlis į susirinkimą buvo pasakymas: „Atsiprašau, jūsų bandelės iškrito“. Susirinkime dalyvavo tokio ir tokio namų ūkio atstovė. Ji savo rankinuke buvo įsidėjus bandelių. Jos iškrito. Tai aš ir pasakiau.

Visą kitą laiką praleidau ašarodamas dėl malšinamo juoko. Taip sunku tvardyti juoką gyvenime buvo turbūt tik kelis kartus, nes kokie dvidešimt procentų susirinkimo dalyvių buvo girti. Geriausias susirinkimas pasaulyje!

Dėdė Vania

- Sveikas, aš dėdė Vania. Aš esu namo pirmininkas.

Pirmi žodžiai, kuriuos aš išgirdau susipažinęs su šiuo storu, storu pensininku. Ar jo vardas Vania, tai aš nežinau. Bet, kad jis nėra pirmininkas, tai tikrai. Namas nepriklauso jokiai namų bendrijai. Taigi, jis negali turėti pirmininko. Bet dėdė Vania yra įtikėjas, kad jis namo pirmininkas, nes jis labiausiai (jo paties manymu) rūpinasi namo tvarka.

Kartą jis priėjo ir pasakė:

- Sveikas. Aš namo pirmininkas. Aš čia viskuo rūpinuosi. Padariau tą ir aną. Už savo darbą renku iš žmonių po dešimt litų.

Tai aš asilas ir daviau. Turbūt vienintelis iš namo. Nuo tada dėdė Vania nuo manęs neatstodavo. Taigi, aš pradėjau nuo jo bėgioti. Tas nebuvo sunku, nes, kaip jau minėjau, anas yra storas, o ir vienintelė galima susitikimo vietą yra laiptinė.

Dėdė Vania lipa laiptais. Jis storas ir greitai uždūsta. Jis, matomai, labai gėdijasi savo uždusimo, kuris pasireiškia garsiu ir giliu kvėpavimu. Norėdamas tą užmaskuoti anas pradeda niūniuoti kokią nors melodiją. Tas tik pablogina situaciją. Jeigu aš kada nors kursiu siaubo filmą, jame būtinai bus veikėjas, kuris lips laiptais, uždus, garsiai kvėpuos ir niūniuos melodiją -- ir tai bus geriausias siaubo filmas.

Taigi, dėdę Vania lengva išgirsti. Tada pagreitini lipimo greitį ir prašvilpi pro dėdulę surikdamas „Laba diena!“. Taip gyvenime dėdė Vania tėra iš manęs išlupęs tik dešimt litų.

Užuolaidos

Užuolaidos niekada nebuvo skalbiamos. Niekada. Visas jų gyvenimas nupasakojamas taip. Jos užkabinamos ant karnizų. Jos būna pakabintos ant karnizų. Jos ten kabo tol, kol dulkių kiekis ir masė jose viršiją pačių užuolaidų masę. Tada užuolaidos išmetamos -- jų vietą pakeičia kitos. Nenumaldomas laiko varomas gyvenimo ratas sukasi toliau.

Kartą buvau labai apsukrus. Nupirkau vienam kambariui skirtas užuolaidas, susidedančias iš dviejų dalių, ir panaudojau jas dviem kambariam. Ir kaip gi aš tatai padariau? Kadangi užuolaidos skirtos kabinti taip, kad uždengtų plotą nuo langų viršaus iki grindų apačios, tai aš paėmiau ir pakabinau jas pasukęs devynesdiašimt laipsnių kampu. Dabar jos uždengė tik pačius langus (tiesa sakant, nepilnai...) ir jų užteko dviem kambariam. Ant tiek aš apsukrus žmogus...

Kalėdos

Kažkada kambariokas, eidamas namo iš kažkokio pašventimo, nuvogė vieną žaisliuką nuo miesto kalėdinės eglės ir pasikabino aną ant spintos. Ką aš žinau, kodėl anas tą padarė? Mažum buvo girtas.

Taigi, štai jau kelis metus amžina kalėdinė nuotaika šiame bute. Ar kaitri vasara, ar šalta žiema, ar niūrus ruduo, ar žaismingas pavasaris. Žaisliukas kabo ir džiugina mūsų širdis. Geriausia savivaldybės investicija į paprastų žmonių teigiamą nusiteikimą ir šypsenas.

Ingredientai kokteiliams

Bute yra šaldytuvas. Šaldytuvas „Snaigė“. Jame yra šaldiklis. Jis puikiai šaldo. Atsidarius šaldiklį tuo galima kuo puikiausiai įsitikinti, nes atsidariusįjį pasitinka ledo siena. Per ją net neina normaliai uždaryti šaldytuvo durų.

Kartais vis dėl to prisireikia, ką nors pasidėti tame šaldiklyje. Pasiimi plaktuką ir eini daužyti to ledo. Pridaužai tiek, kol ledas nebetelpa į virtuvės kriauklę. Tada pradedi krauti į dušą. Atsibosta daužyti. Likusį ledą palieki šaldiklyje.

Bedaužant galima rasti gausybę gerų dalykų. Pavyzdžiui: pakelyje esančius ledukus, skirtus gėrimams atšaldyti...

Gėlės

Mes nelaikėme gylių. Nei vienos. Bet galiausiai veiname kambaryje jų vis tiek atsirado. Baigiau universitetą. Kartu su pasveikinimu gavau rožių puokštę. Ją pasimerkiau į perpjautą šaltos arbatos plastmasinį butelį. Laukiau jas ten pusę savaitės. Butelis parvirto. Išvaliau vandenį. Betelio nepakėliau. Rožes irgi palikau gulėti. Anos visiškai sudžiūvo. Jos labai maišydavosi, valant dulkes. Reikėdavo pakelti, nuvalyti dulkes, vėl padėti. Taigi, neapsikentęs po kokio pusės metų paėmiau tas rožes ir prikaliau prie seinos.

Dabar tai yra vienintelės buto gėlės. Sudžiūvusios rožės pakabintos ant sienos žemyn galvomis. Galvos bedžiūnant visiškai patamsėjo ir patapo beveik juodomis.

Taigi, viename kambaryje kabo juodagalvės rožės, pakabintos žemyn galvomis. Gražiausios buto gėlės... Vienintelės buto gėlės...

Technika

Rašiau, rašiau magistrinį, susijusį su kompiuterine grafiką ir nuo intensyvių skaičiavimų (darydamas ekperimentus viršijau rekomenduotinas apkrovos ribas) susvilo vaizdo plokštė. Prikaliau aną prie sienos. Turiu tokį pomėgį. Tai tiek...

Policija

Teatgaminu tik du kartus, kai bute lankėsi policija. Vieną kartą gana rimti policinkai darė gana rimtą reidą sulaikymui už velnias žino kokio rimtumo nusikaltimus. Įsiveržė į butą. Sumaišė aukštus, pasirodo...

Kitą kartą šalimais kaimynas garsiai (labai garsiai) klausė muziką. Į bandymus paprašyti sumažinti garsą visiškai neregavo, nes gulėjo bute girtas ir visiškai trūkęs. Taigi, kažkas jam iškvietė policiją, o tiems kažkodėl susivaideno, kad groja tai pas mus...

Laiptinė

Pasirodo sudužusio lango teorija veikia. Teorija teigia: kad jeigu pastate yra vienas išdaužtas langas, tai tikimybė, kad kas nors išdaus langą yra didesnė negu name, kuriame visi langai sveiki. Reziumė: kad netvarka sąlygoje dar didesnę netvarką.

Prieš perdažant laiptinę (berods dėdės Vanio iniciatyva, o gal ir ne...) ji buvo pripaišaliota ir atrodė tragiškai. Ir joje kartas nuo karto, kas nors prišikdavo. Valytoja ateidavo vieną kartą į savaitę. Tai ekskrementai taip ir stovėdavo vidury laiptų tol, kol jų nesutvarkydavo valytoja. Nors netiesa, kartais, kas nors, tą fekaliją uždengdavo į pašto dėžutes mėtamomis reklamomis.

Taip aš pastebėjau vieną dėsningumą. Tikimybė, kad kas nors laiptinėje prišiks yra atvirkščiai proporcinga laikui, likusiam iki valytojos apsilankymo.

Perdažius laiptinę neatsimenu, kad kas nors būtų pridergęs. Nu bent jau ne ant vidurio laiptų. Sudužusio lango teorija veikia. Mokslas -- anas veikia.

Paplūdymys

Kambariokas turėjo megztas tapkes. Prie jų gana gerai lipdavo žemės. Kambariokas dažnai sėdėdavo prie kompiuterio, kuris buvo padėtas ant darbinio stalo. Po darbiniu stalu pradėdavo kauptis smėlis. Per vieną ilgesnio apsileidimo-nesitvarkymo laikotarpį buvo sukauptos gana įspūdingos smėlio atsargos. Buvo žiema (lauke barsto smėlį, kuris sėkmingai nešasi į vidų) ir nepaisant viso jos atšiaurumo štai čia pat, savo bute, turėjome žavų ir jaukų paplūdimį...

Knygų lentyna

Lentyna, kurioje laikiau visas savo knygas, pačiam kampe turėjo išsikišusių vinukų. Taigi, ten įdėjau vieną knygą, kurios lemtis buvo būti sunaikintai vien tam, kad išgyventų kitos, geresnės knygos. Ta knyga, išsaugojusi visus kitus veikalus, buvo kažkoks vieno sporto klubo dienoraštis, į kurį aš ale turėjau rašyti, kaip man sekasi sportuoti (tokia savimotyvacijos priemonė). Kadangi nieko nerašau tai, kaip man sekasi sportuoti, taip ir nežinau, bet knygos užtai sveikos, nesubraižytos...

Chujova tašė

Atsiprašau, už keiksmažodžius, bet toks jau to sportinio krepšio pavadinimas. Tą sportinį krepšį aš laikiau spintoje. Ir jis nėra toks blogas, kaip gali pasirodyti iš jo pavadinimo. Anaiptol. Jis yra labai geras sportinis krepšys. Sandarus -- nieko nepraleidžaintis. Jame aš laukiau savo skalbinius. Iš to ir pavadinimas...

Svetimi daiktai

Bute prisikaupė įvairių daiktų, kurie nėra buto gyventojų. Įdomiausias yra toks blizgus pledas, skirtas pasitiesti palapinėje po apačia, kad nesušlaptum. Mes kokius kelis metus buvome šventai įsitikinę, kad tuoj, tuoj atiduosime jį jo šeimininkui. Tuo tubūt ir dabar tikime.

Tą daiktą, beje, pas mus paliko pats šeimininkas, nes tingėjo neštis jį su savimi. Ir mes padarėme paslaugą sutikdami jį pasaugoti. Dar dabar atsimenu, kaip to pledo šeimininkas lakstė apsigaubęs tuo pledu ir girtas šaukė: „aš čiornai plašč!“... Ir tas dar buvo labai seniai...

Siurblys

Buvo bute siurblys. Turėjome teoriją, kad maiše, skirtame kaupti susiurbiamas dulkes, telpa neribotas kiekis susiurbiamų dalykų. Tiesiog tingėjome aną iškratyti. Siurbėme, siurbėme ir džiaugiamėmis tuo metu labai sėkmingais rezultatais. Ką ten Cernas su savo hidro centrifūgomis -- štai čia, paprastame butuke, juodoji skylė siurblio viduje. Bet vieną dieną įvyko nesitikėtas nutikimas. Tik pufff ir nebeveikia siurblys. Nuo to meto anas stovi kampe. Judinamas dulkių siurblys tik tada, kai nuo dulkių siurblio valomos dulkės...

Klozeto atpumpuoklė

Klozeto atpumpuoklės kotas naudojamas pasibaigusių toletinio popieriaus rulonų šerdims mauti ir kaupti...

Rūkymas

Vienas buto gyventojas kažkada seniai, seniai gana gausiai rūkė. Surūkytų cigarečių pakelius kaupė prie vienos sienos prikabintoje lentynoje. Jeigu susinervinęs gana stipriai kitame kambaryje spiri į kitą tos sienos pusę (Kas?! Nejaugi patys taip nedarote?), tai cigarečių pakeliai iškrenta iš lentynos ir pabyra ant žemės. Tada turi eiti ir rinkti anuos, bei sudėti atgal. Šita problema buvo išspręsta ne išmetant pakelius (bute nėra rūkoma jau N metų), bet daug protingesniu būdu -- juos prirement kitais nereikalingais daiktais. Dabar galima drąsiai spardyti sieną...

Žieminiai batai

Žieminiai batai vasarą laikomi po foteliu. Tiksliau vienas žieminis batas. Kur kitas -- nežinau...

Spintos rankenos

Spintose nebeliko rankenų. Anos iškrito bespardant spintas (Kas vėl nepatinka?! Kaip tai negalima spardyti baldų?!). Nuo tada durys pilnai neuždaromos, nes sunku po to jas atsidaryti. Jeigu jau taip atsitinka, kad durys būna pilnai uždaromos, tada tebūna vienintelis būdas atidaryti duris. Reikia spirti į jas ir tada durys atšoka ir jas galima atsidaryti...

Veidrodis

Prieš man atsikraustant bute tebuvo vienas veidrodis. Apvalus, kažkur septynių centimetrų diametro... Aš atsivežiau kokio dvylikos centimetrų diametro veidrodį. Jaučiausi esąs didžiausias buto narcizas.

Vienintelis būdas pasitikrinti, kaip atrodai platesniu vaizdu tėra bandyti įžvelgti savo atvaizdą išjungtame televizoriuje. Vieną kartą, pamenu, nusifotografavau save, vien tam, kad įsikelčiau tą nuotrauką į kompiuterį ir galėčiau pažiūrėti ar gražiai apsirengiau...

Virdulys

Buvo toks virdulys. Pradėjo gesti. Iš pat pradžių automatiškai neišsijungdavo, kai užvirdavo. Labai patogu, kai žiemą norisi pakelti kambario drėgmę, sumažėjusią dėl šildymo. Po to, virdulys vėl pradėjo išsijunginėti. Bet ne tuo metu -- išsijungdavo kažkur davirus iki aštuonesdešimt laipsnių karštumo. Tada atradome, kad po virduliu pakišus peilį, anas išsijunginėja ties reikiama temperatūra. Žinoma, reikėjo mokėti tinkamai tą peilį įkišti -- bet koks užsukęs svečias neturėdavo reikiamos kvalifikacijos užkaisti vandeniui.

Tada nupirkome kitą virdulį. Ir dingo bet kokia vandens virimo romantika. O iki tol kiekvienas arbatos gėrimas būdavo nuotykis...

Durų spyna

Yra durų spyna, kuri automatiškai užsitrenkia uždarius duris. Tiksliau neužsitrenkia, o reikia mokėti tą spyną užrakinti. Detalių neatskleisiu, nes jos gali būti panaudotos prieš pačio buto saugumą...

Amžinos baterijos

Nors siurblyje nepavyko atrasti juodosios skylės, bet man atrodo busiu padaręs kitą, ne mažiau svarbų, atradimą. Amžinosios energijos. Maždaug tuo metu, kai atsikrausčiau (o kaip seniai tai buvo) į televizoriaus distancinio pultelį įdėjau naujas baterijas. Kadangi pultelio baterijų dėklas buvo išmaltas ir dangtelis nesilaikė, tai paėmiau ir išmečiau aną velniop. Tada įdėjau baterijas, prikišau į vidurį visokių popierių ir apsukau viską izioliacija (iš esmės viskas bute yra taisoma su izioliacija arba įrankiais pačių pasigamintais iš izioliacijos) ir valio.

Tas distancinis su tomis baterijomis ir ta mano popierių ir izoliacijos konstrukcija laiko dar iki šiol. Septynis metus! Amžinosios baterijos. Amžinosios energijos šaltinis.

Tiesa, dabar tame amžinosios energijos šaltinyje turbūt koks nors ramybės periodas, nes distancinis veikia tik taip: paimi distancinį pultą. Nukreipi į televizorių. Nuspaudi reikiamą mygtuką. Laikai nuspaudęs norimą mygtuką ir kita ranka tol daužai distancinį, kol televizorius sureguoja...

Skaičiaus mažėjimas

2011-08-01T02:49:00.000+03:00

Masiškai mažėja gimstamumas. Masiškai bėgama iš šalies. Vaje, vaje -- tautos išnykimas čia pat. Apokalipsė jau čia.

Tai va. Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas ir kodėl tai yra gerai/blogai.

Visoje medijoje tik ir girdi, kad gyventojų skaičius mažėja ir tai pateikiama tarsi savaime suprantama tragedija -- savaiminis blogis. Pateikiama, kaip būsimas (ir kardinalių priemonių nesiimant -- neišvengiamas) tautos išnykimas. Kas, vėlgi, savaime nėra blogai. Nu gal truputį. Nu, gerai, gerai -- truputį daugiau nei truputį... Bet kokiu atveju, aš čia kaip ir pabandysiu pažvelgti iš kitos pusės. Pabandysiu paieškoti teigiamų žmonių skaičiaus mažėjimo pusių.

Pradėkime nuo termino, kuriuo yra vadinamas pats procesas. Vienas iš vartojamų variantų yra „nykimas“. Kitas -- „mažėjimas“. Pastarasis mažiau pretenzingas -- t.y. gali būti suvokiamas, kaip ir teigiamas dalykas. Galbūt mažėjimas nėra nykimas. Galbūt mažėjimas tėra optimizavimasis. Tiesiog valstybė mažina žmonių skaičių nuosaikiomis priemonėmis, o ne masinėmis žudynėmis kare, kaip kad istoriškai įprasta.

Dėl termino „valstybė“. Aš pastaruoju metu esu šiek tiek (iš tikro tai gana stipriai) paveiktas vieno iš pseudo mokslų, teigiančių, kad į žmogų negalima žiūrėti paskirai. Reikia žiūrėti į bendrijas (kolonijas, spiečius, bandas). Ir tik į tas bendrijas galima žiūrėti, kaip į vieną organizmą. Kaip į makroorganizmą. Panašiai kaip ir su bakterijomis -- žiūrėdimas į vieną bakteriją, niekad negalėsi paaiškinti, kodėl bakterijų kolonija elgesi vienaip ar kitaip. Taigi, vartodamas terminą „valstybė“, aš neturėjau omenyje vyriausybių ir seimų, aš tame omenyje (kad ir ką reikštų žodis „omenys“) turėjau Lietuvos piliečius, kaip vieną makroorganizmą.

Lietuvos piliečiai yra organizmas. Kaip ir kiekvienas organizmas, pastarasis stengiasi išlikti ir nežūti (Sveikas, Darvinai. Kaip sekasi?). Taigi, viskas, ką daro tauta (pradedu maišyti tautą su piliečiais... Velniop. Netaisysiu -- ir taip čia nesąmonių per akis. Dar viena klaida nieko nepakeis...). Taigi, viskas, ką daro tauta yra skirta tolesniam josios išlikimui.

Lietuvos organizmas mažina žmonių skaičių sąmoningai. Nes tas padės jo išlikimui. Nes lietuvių yra per daug (Dainuoti girto marozėlio, žiūrinčio krepšinį ir nuoširdžiai traukiančio dainą, balsu: „Mūsų tik trys milijonai“). Kodėl lietuvių yra per daug? Nes lietuviai šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų turėjo pergyventi agralinės visuomenės tapimą industrine. Tada sovietmetis su vergišku darbu fabrike arba kolūkyje. Ir pyst -- dabar visi esame (turime tapti) informacinės visuomenės dalimi. Kokio velnio?

- Aš moku su su staklėmis dirbti ir mano nuolankaus darbštumo niekam nereikia.

Daug lietuvių tampa nebereikalingi. Ir nėra panašu, kad ateityje staigiai jų prireiks.

Žmonių nereikalingumas pastebimas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų organizmų (valstybių. Ypač vakarų). Nepamatuotas biuriokratinio aparato augimas ir tuo pačiu „darbo dėl darbo“ vietų kūrimas šiek tiek padeda nuslėpti tą faktą, kad vis daugiau ir daugiau žmonių tampa nebereikalingi makroorganizmų gyvibingumui palaikyti.

- O kaip Kinija - pasakysite jūs - Jos ekonomika auga ir ten viskas paremta žmonių gausėjimu ir didėjančia žmonių darbo galia.

- Imigrantai - pasakysite jūs, turėdami omenyje (Aaaa!!! Pradedu nekęsti šito žodžio) į vakarų valstybes plūstančią pigią juodo darbo jėga, kurie ten plūsta, nes jų darbas ten reikalingas.

- Taip - pasakysiu aš - puikūs pastėbijimai.

ir pakeisiu pokalbio temą... Ne, ne -- aš galiu atremti tokius argumentus. Abu tie paminėti variantai vis dar veikia, nes pilnai robotizuoti ir automatizuoti jų pakaitalai vis dar yra ekonomiškai brangesni negu pigiai dirbantys žmonės. Bet, kaip manote, kiek laiko prireiks, kol robotukai taps pigesni už žmones? 20 m.? 30 m.? Kai visi fabrikai taps automatizuoti? Kai didžioji dalis buities taps automatizuota? Kur dėsis tie darbštuoliai? Tuo labiau, kad visas visuomenės gyvavimo modelis yra pagrįstas tuo, kad tu dirbi ir taip kaip mikroorganizmas prisidėdi prie makroorganizmo gerovės. Dėl to mikroorganizmas tavimi neatsikrato (dirbi darbą. Gauni algą. Gali nusipirkti ėsti. Nemiršti badu). O ateis robotukas ir taps naudingesnis negu tu. Taps naudingesnis negu aš...

Lietuvių gyventojų skaičius mažėja. Gerai! Imigracija (ypač nekvalifikuotos darbo jėgos) nėra didelė. Irgi gerai! Nereikės sukti galvos, ką su jais daryti, kai anie taps nebereikalingi. O visi tie, dažniausiai patrijotais save vadinantys pamokslautojai, teigiantys, kad tauta turi augti ir gausėti (yra dar terminas „daugintis“. Nors... Nelabai didingai skambėtų: „lietuviai turi daugintis“), turbūt nesuvokia, kokią ateitį bando prisišaukti.

Nu, tarkim, lietuviai išgirsta tuos pamokslautojus ir prigausėja, tarkim, iki 10 mln. Ir ką mes su tais naujais lietuviais darysime? Kur mes juos kišime? Ar mes planuojame užkariauti papildomų žemių? Gerai, gerai -- pasaulyje yra daugybė vietų, kur daug daugiau žmonių sutelpa dar mažesniuose ploteliuose. Taip, kad tuos 10 mln. tikrai galėsime sutalpinti dabartinėje Lietuvos teritorijoje. O kas toliau? Ką jie veiks tie mūsų nabagėliai? Dirbs fabrikuose? Juk robotukai taigi bus našesni tuomet. Dirbs protinį darbą? Kam robotukams reikia vadybininkų ir keliolikos sluoksnių organizacinės struktūros vadų ir vadukų? Iš protinio darbo sferos belieka tik kūrybinė niša. Papildomi 7 mln. menininkų... Kas anuos dotuos? Ir kas bus priverstas klausytis (skaityti, žiūrėti ar kitaip įsisavinti) visą tą jų kūrybą?

Reziumė. Aš noriu pasakyti, kad mažindama žmonių skaičių Lietuvos valstybė apsisaugo nuo didžiulės ateityje lauksiančios socialinės krizės, kai dėl modernizacijos didžioji dalis visuomenės taps nereikalingi pačiai visuomenei. Tą krizę, beje, teks gana skaudžiai išgyventi kitiems, gyventojų skaičiumi nesiskundžiantiems, makroorganizmams (tiesioginiems Lietuvos organizmo konkurentams). Ir jeigu vis dėl to pasirodys, kad aš klystu, tai irgi nėra bėda. Gyventojų skaičių nedelsiant galėsime padidinti (iki kiek norėsime), pasinaudoję tuomet pakankamai stabiliai veikiančia klonavimo technologija...

O vis dėl to gal nešaudykime?

2011-07-19T01:27:00.000+03:00

Perspėjimas: tekstas yra grubus, įžeidus ir kas baisiausia -- neskoningas. Tai tik eksperimentas, bandant parašyti kažką minimaliai kitoniško. Nenorintiems gadintis nuotaikos, patarčiau iškart peršokti prie kitų įrašų.

Taigi, sugalvojau, kad reikia parašinėti kokia tai labiau „einama“ tema. Kažko labiau kabinančio mases. Plebėjus ir plebėjus, apsimetinėjančius patricijais (nes tikrų patricijų kaip ir niekad nebuvo). Yra tik dvi temos atitinkančios išvardintus kriterijus. Viena iš jų -- žydai. Nenorėčiau šitos temos dabar apsiimti, nes užsipuldamas vieną religiją, turėsiu užsipulti visas, o tam man dar trūksta išmonės.

Taigi, belieka antroji tema -- homoseksualumas. Jau girdžiu: „šaudyt tuo gaidžius“. Įdomi nuomonė. Ne tokia ir nepaplitusi. Ypač neviešoje erdvėje.

-- Su kokiais politiškai nekorektiškais žmonėmis tu bendrauju, Petrai?
-- Ot, pasitaiko...

Šaudyti. Šaudyti gaidžius. O ką daryti su vištomis?.. Juk homoseksualumas apima ne tik spalvotus vyrokus, bet ir moteriškaites (Užbėgimas įvykiams už akių: kodėl, kalbant apie homoseksualumą, niekas nenori šaudyti moterų?).

Pirmas teiginys: jeigu jau nusprendei išrauti homoseksualizmo „ydą“, tai reikia prisilaikyti ir lyčių lygybės principo. Taigi, „šaudyt pyderus ir lezbes“. Kaižkaip „lezbė“ neskamba taip stipriai ir įžeidžiai kaip „pyderas“. Pyderas. Lezbė. Pyderas. Lezbė. Neskamba, nors tu ką. Bet kuriuo atveju, jeigu jau visus, tai visus.

Bet kažkaip norėtųsi kažkokio rimtesnio argumento, kodėl reiktų elgtis taip kategoriškai ir netgi nežmoniškai (nors istorija rodo, kad žudymas pakankamai žmogiška savybė). Vietoj to argumento ieškojimo, aš pamėginsiu pasielgti atvirkščiai -- pamėginsiu įrodyti, kad žudyti vis dėl to nereikia(Aš, aišku, turiu vieną kozirį, kuris nukaus bet kokį užkietėjusio kietakakčio argumentą).

Į viską reiktų žiūrėti, kas be ko, šaltu rinkos ekonomikos žvilgsniu. Kokią gi naudą-žalą duoda homoseksualistų žudymas-nežudymas (autoriaus pagalba: „žudymas“ simbolizuoja diskriminavimą). Standartiniai, pilietiškai korektiški sapaliojimai gana greitai atkrenta.

-- Negalima šaudyti, nes ir taip jau dėl diskriminacijos nusižudo tiek ir tiek
žmonių.
-- Negalima žudyti homoseksualų, nes jie nusižudys? Ne koks argumentas.

Taip galima sumindyti didžiąją daugumą argumentų. Ypač tokių grąžiai ir graudžiai pateiktų. Ypač tokių, kuriuose akcentuojama žala kitos lytinės pakraipos žmonėms (ir jų artimiesiems).

Vienintelis būdas įtikinamai argumentuoti, tai kalbėti apie naudą. Dar geriau -- tiesioginę naudą individui. Paimkime tipinį modelį. Konservatyvoką, pernelyg neapsiskaičiusį tipelį. Visko-kas-nėra-jis-ir-kažkiek-jo-draugų-fobą. Ir kokią gi naudą tam mūsų tipeliui davė homoseksualumas?

Kaip ir dera, pritaikysime jau patvirtintą taisyklę. Taisyklę 34. Porno. Mūsų analizuojamas tipas, gyvendamas šiuolaikinėje visuomenėje (visai nesvarbu ar sovietinio raugo, ar ne), neišvengiamai savo akimis yra regėjęs vieną iš populiariausių pornografijos šakų -- lesbeičių pornografija. Ir, kas žino, galbūt bežiūrėdamas tą filmuotą medžiagą taip įsijautė, kad nejučiomis paleido į darbą savo rankas. Ir visa tai pasibaigdavo (būtasis dažninis laikas) viena iš labiausiai vertinamų malonumo formų -- orgazmu. O tas nuimdavo stresą. Atpalaiduodavo mūsų stebimą hipotetinį individą. Taip jis tapdavo žymiai produktyvesnis ir daug našiau keldavo šalies BVP. Nauda neišpasakyta.

Antras ir paskutinis teiginys: Norėdama neprarasti lezbiejų pornografijos įrašų mūsų visuomenė bus priversta susitaikyti su homoseksualizmu ir nustoti diskriminuoti tuos anuos. Aišku, ne visiškai, nes tada anie taptų vieninteliai nediskriminuojami žmonės pasaulyje.

Užrašų knygutė

2011-06-27T01:56:00.000+03:00

Štai ir pribaigiau savo užrašų knygutę. Visą prikeverzojau. Teks pirkti naują. Beje, užrašų knygutė -- tai toks mažas sąsiuvinis, kur reikia rašyti tušinuku.

Taip, taip -- modernizacija ir visa kita. Taip, taip -- žinau, kad yra visokie išmoningieji telefonai ir panašiai. Bet, ar bandei, kada nors, ką nors bent kiek protingo (Čia daroma klaidinga prielaida, kad aš toje savo užrašų knygutėje esu, ką nors protingo, parašęs) ar išmoningo parašyti su tuo savo išmoninguoju telefonu? Aaaa?! Niekas nesigauna -- vien tik apie civilizacijos ritimosi žemyn fazę bylojantys žodžių kratiniai, privemti šypsenėlių.

„Sweikute :) ka darai :))))“. Niekada, oi niekada nesigauna, kažkas tokio:

„Labas. Mąsčiau. Suvokiau, kad šią akimirką laikas nupūs kaip dulkę... Kartu su ja nupūsdamas mane ir tave. Tave, su tavo grožiu ir su nuostabių minčių pilna galva. Kad viskas laikina. Ir kad telieka išspausti viską iš šito akimirksnio, kuris man (ir tau) duotas... Susitinkam?“

Ne. Tas niekada nepavyksta. Tikrai bandžiau. Kad ir ką berašyčiau, visą laiką gaunasi tik viena vienintelė žinutė: „Sweikute :) ka veiki :)) gal sidriuko :)))“. Velniava.

Taigi, čia papublikuosiu dalį savo užrašų iš tos užrašų knygutės. Publikuosiu, aišku, ne viską. Kai kuriuos užrašus pačiam gėda skaityti. Kai kurie jau atsigulė šitame tinklaraštyje. Ir, aišku, didžioji dalis tėra visiškos nesąmonės. Čia pateiksiu tik dalines nesąmones.

***

Senelis susprogdino senelės namą. Matai, senelis bandė nusižudyti. Vieną kartą jis paėmė ir atsuko dujų balioną. Pats atsisėdo kitame kambario gale ir užsidegė žvakę. Sėdi ir laukia. Sėdi ir laukia. Laukia. Ir būūūūm -- sprogimas. Jis nemirė. Net rimtai nesusižeidė. Tiesiog „pamiegojo“ kelias valandas ir tiek. O senelės namas tai buvo rimtai apgadintas. Senelė nebuvo linkus į savižudybę, taigi, jai reikėjo materialinių gėrybių. Negerai tas senelis padarė. Oi negerai...

Pastaba: Toks atvejis nėra atsitikęs nei mano giminėje, nei man žinomų žmonių giminėse. T.y. tai nėra kažkokia istorija papasakota, kokio nors mano draugo ar pažįstamo. Iš kur ši istorija atsidūrė užrašų knygutėje -- neturiu žalio supratimo. Raštas mano.

***

Šiandieną pagavau save keičiant savo atsiminimus. Žinot, tą faktą, kad didžioji dalis visų atsiminimų yra „pagerinti“ -- įdomesni negu patys įvykiai. Taigi, šiandieną pagavau save, keičiant vieną iš tų įvykių. Bandžiau apgauti save ir pagavau save sau meluojant.

Bloga žinia ta, kad po šio fakto dabar nebegaliu to atsiminimo „gerinti“. Netgi atvirkščiai -- man atrodo, kad pradėjau jį „gadinti“...

Gera žinia ta, kad dabar žinau tą pirmą žingsnį, kuriuo keičiami prisiminimai. Motyvai. Aš keičiau motyvą, kodėl pasielgiau vienaip ar kitaip tame atsiminime. Aš pakeičiau savo elgesio motyvą taip, kad ten, tame įvykyje, aš tapau šaunesnis ir gudresnis negu, kad realiai buvau. Ir kad pusiau atsitiktinė situacija patapo „aš taip ir norėjau“ situacija.

***

Sėdžiu parke. Šalimais vyksta debiliškos laidos filmavimas. Ale „slapta kamera“. Pažiūrėkime ir pasijuokime iš to, kaip žmonės reaguoja į keistas situacijas.

-- Ė, jus filmuoja slapta kamera.
-- O, kaip smagu ir kaip šaunu. Chochocho!!!

Nekenčiu tokių laidų. Žiūrėti į nuogas žmonių emocijas, jiems to nežinant. Tai tarsi slapta stebėti persirengimo kabinas tik gal dar blogiau. Taigi, sėdžiu už kampo ir slaptai (šiuo metu esu prisižiūrėjęs filmų apie slaptus agentus) stebiu situaciją. Žmonija neturi ateities. Bent jau ta, kuri kuria ir žiūri tokias nesąmones... O aš tai žiūri tą laidą gyvai... B**t.

***

Vakar įvyko didelė tragedija vienos merginos gyvenime. Didžiulė keistenybė, sukėlusi didžiulį nerimą. Vakar bemasažuodama savo galvą, mergina surado vieną keistą plauką. Ryžą. „Surūdijęs“ apibendrino jį mergina. Tai buvo toks įdomus nutikimas, toks keistas įvykis, kad mūsų herojė kitą dieną nesustodama šį nutikimą pasakojo visiems savo draugams ir pažįstamiems. Va kokie įdomūs kitų žmonių gyvenimai. O tavo?

Kažkas ten yra

2011-05-22T15:55:00.000+03:00

„Bet nesakyk, gi kažkas ten yra? Nu gi nesakyk, nejaugi netiki, kad kažkas ten yra?“ pasakytų man koks tai žmogus, bendraujant paprastais būties ir egzistencializmo klausimais. Žinoma, jeigu aš nevengčiau draugijos žmonių, bendraujančių paprastais būties ir egzistencializmo klausimais...

Taigi, sakai, kažkas ten yra. Gražus teiginys. Protingai skambantis teiginys. Tik truputį man jis nepatinka. Ne visas -- tik trečdalis. Likę du trečdaliai yra labai geri.

Pradėkime nuo gerųjų dalių.

Kažkas

„Kažkas“. Kažkas -- labai tinkamas žodis. Labai nepretenzingas. Labai paprastas. Labai daug aprėpiantis ir tuo pačiu nieko nepasakantis.

-- Kas pavogė tavo dviratį?
-- Nežinau. Kažkas.

Arba:

-- Ale kaip blogai Lietuvoje. Vaje, vaje...
-- Nu tikrai. Kažkas turėtų įvesti tvarką.

Labai geras žodis. Man jis patinka -- palikime jį. Gal kažkam ir nepatiks, bet man patinka. Todėl palikime jį teiginyje.

Yra

Dar vienas geras žodis. Yra. Egzistuoja. Būna. Jeigu jau mes turime kažką, tai tas kažkas ir yra. Nes jeigu tarsime, kad „kažkas, ko nėra“, tai mūsų tas nebedomins, nes tas kažkas neegzistuoja. Nes jo nėra. Kita vertus, norint išgelbėti teiginį, tereikia pridėti vietininką. Pavyzdžiui: „kažkas, ko nėra čia“. Bet jeigu jo (to kažko) nėra čia, tai jis yra kitur. O tas mums ir terūpi, kad kažkas yra. Kažkas yra.

Ten

O čia jau blogoji teiginio dalis. Ten. Kur? Ten. Labai pretenzingas žodis. Jeigu jau teigi, kad kažkas yra ten, tai turi žinoti, kur tas ten randasi.

-- Knysliuk, Knysliuk, kur gyvena Mikė Pūkuotukas?
-- Taigi, ten.
-- Kur ten?
-- Nu gi eini keliu pro trišakį beržą ir pasuki į kairę nuo mėnulio.
-- Aaaa... Ten... Nu gerai...

Nu va. Tai ar galėtum apibrėžti, kur tas ten yra? Taip ir galvojau... Taigi, kažkas ten yra, bet va bėda -- nežinai, kur tas ten randasi. Leisk aš tau padėsiu. Ne, ne -- neparodysiu kur. Vietoje to aš tiesiog patobulinsiu teiginį. Ką paprastai sakai, kai nežinai kur tatai randasi? „Kažkur“.

-- Knysliu, Knysliuk, kur dingo Pūkuotukas?
-- Ką aš žinau. Kai iš vakaro padaugina medaus, tai neina surasti. Kažkur voliojasi meduotu snukiu turbūt anas.

Kažkas kažkur yra

Taigi, naujas teiginys: „kažkas kažkur yra“. Šituo teiginiu, tai ir aš tikiu.

Nes jeigu atidžiau pažvelgsi į šitą sakinį, tai jame užtenka vieno žodžio. Yra. Egzistuoja. Būna. Nes jeigu aš rašau, o tu skaitai, tai gal to ir užtenka, kad konstatuoti egzistavimo faktą? Gal jau galima kviesti notarą ir viską surašyti?

-- Padėkite parašą čia ir va čia. Tada dvidešimt litukų ir galima bus sakyti, kad kažkas yra kažkur.

Ir visai nesvarbu, kas yra. Ar kaip yra. Ar kodėl yra. Svarbu tik faktas, kad yra. Net jeigu visata tai, tik energijos judėjimas iš vienos vietos į kitą. Arba jeigu pasaulis tėra fraktalinė struktūra. Ir mums suvokiamas kosmosas tėra tik viena ląstelė, tarkim, kitos dimensijos kosmose gyvenančios moters spenelyje.

-- Sveikas, Froidai. Kaip matai, aš spekuliuoju, kad mes (ir aš) gyvename moters krūtyje.
-- Gerai, kad ne įsčiose.
-- Tikrai, kad gerai.

Arba visa tai tik sapnas... Kurį sapnuoja moteris, kuri miega vienos dimensijos kosmose, kuris yra kitos (aukštesnės) dimensijos kosmose miegančios moters krūtyje, kuri tuo tarpu sapnuoja, kad monoteistinės religijos dievas trenkia žaibu į ano sapno veikėją už tai, kad tas nesilaiko vieno iš dešimties punktų...

Ne taip ir svarbu, kaip yra iš tikrųjų. Man svarbu, kad yra ir kad aš suvokiu, kad yra. Kažkas kažkur...

Pyweek #12: Postmortem (square city)

2011-05-03T02:04:00.001+03:00

So, PyWeek #12 (http://www.pyweek.org) has ended and this is going to be some standard lessons learned kind of blog post.

First of all I am sorry for my poor English.

This was my second pyweek entry. First one was kind of weak. But this time I have made better one. It managed to get second place at solos. Oh, and now it even has a clone. How cool is that?

So, link to my entry:

http://www.pyweek.org/12/ratings/

And lessons learned:

RTBR (Read the bloody recommendations)

I really should have read the recommendations. But wait. I have read it. Twice... But. But I paid almost none atention to it. That is bad thing. I think this blog post would have been shorter if not my ignorance.

Include dependencies Yourself

It is one from recommendations. But I have managed to miss it. I could have included pyglet and cocos2d libs into my game. Ok, there is some small pyglet's c dependency (AvBin), but cocos2d has no C code and should have been included into game's source. I think this mistake of mine haved caused some errors for peaple who have tried to run (without positive results) my game.

Communicate with others

I spend around half an hour in IRC communicating with other entrants and that is it. If I would have spent more time chating with others they could have save my game from problems running it by pointing such simple things as: "Your game do not work on my machine because Your have left THAT mistake". And more people than would have played (and hopefully liked) my game.

Proofreading is Your friend

"Squares citry". Mhuhahahahahaha. Citry. I managed to leave spelling mistake in my game's main screen. There is like 10 words in my game and I still managed to leave one spelling mistake... In the main screen. One proof reading pass (10 words -- it should not take long). One bloody reading pass.

And the goodies part:

Try to reach playable state as soon as possible

You probably have nice idea (half borrowed). Your imagination is really powerfull. You can play Your game with it and Your game rules. You definitely are going to win. There is one "but" of course. You have not written one line of code...

My point is that You should reach state of Your first prototype where You can actually see Your gameplay. And it is going to suck donkey balls. But situation will not be as bad as it sounds now, because from there You will make it good or at least not as annoying. But You will need time.

So, You should be fast. I mean really fast. It is game competition and it has very restrictive time limit (one week). Use anything You can think of to reach that limit. Screw good practice. Copy and pasting programming? Good! No unit or other kind of auto tests? Good! Strange class structure? Good! I mean as strange as Dali's paintings? Still good! All anti-patterns You can think and find at http://c2.com/cgi/wiki?AntiPatternsCatalog? Good!

Use anything to have main portion of gameplay ready within shortest amount of time possible.

Do not get me wrong. Do not write bad code just to write bad code. But if writting bad code helps You -- than go for it. During these kind of competitions You need to produce as many features as You can and bad practices are really good for that. Seariuosly.

Than tweak Your gameplay as much as You can

Now You can sort off play Your game. As I said it sucks. But that good -- You have enough time to fix it. But You code sucks. So what? You still need to remove half off it (Your gameplay sucks. Remmerber?).

Spend a lot of time tweaking various aspects of Your gameplay. Refactor some of Your code as You go along. Just do not try to refactoring all of it -- just parts that stops You from easy way of changing small bits of Your gameplay.

Know Your limitations

At start I was thinking of some complex stuff I am going to do. Some complex art I am going to produce. But than I have understood -- I am alone into this one. I can draw all week or I can code all week. I just can not do both. So simple graphics to go.

Some peaple like to say: try to make imposible -- this is the only way to make something decent. I do not think so. You have one week. One week. One week! Forget Your utopia. Just try to make something with start, with end and something that You can call "It is game". First rule: You need to finish within one week. Second rule... Wait... To make playable game within one week is very hard so no more rules. Just make something with start and with end. With too ends (win and lose) if You can.

Have fun

Have fun. Have fun. Have fun. Have fun. Have fun. Have fun. Life is short. Have fun. There is no way I could finish my entry without thinking that I am world class hacker while making some stupid rectangles to collide. So, have fun.

Kalbos ir tautos

2011-02-15T02:00:00.000+02:00

Kalbininkai, kalbainiai. Internete prasidėjo įdomi veikla. Įdomi tik patiems blogeriams. Niekam daugiau turbūt nelabai įdomi. Geriau pagalvojus, man tai įdomi. Taigi, tarsi ir man reikėtų kaip ir užvažiuoti ant kalbininkų.

Kodėl aš manau, kad aš turiu teisę čia rašinėti tokiomis tai temomis? Ogi todėl, kad aš esu profesonalus kalbų naudotojas. Aš gaunu pinigus už tai, kad naudoju kalbas. Tiesa, programavimo kalbas. Aš esu kaip ir programuotojas. Tas kaip ir nelabai skaitosi, įtariu, šiame ginče... Taigi, atmetam.

Taigi, aš esu bendravimo kalbų mėgėjas. Aš naudojuosi kalbomis ir už tai negaunu piniginio atlygio (Kitaip nei kalbininkai -- anie tai gauna atlygį, kurio dalis, o paradokse, yra mano, kaip programavimo kalbų naudotojo sumokėti mokesčiai). Tai kaip ir mėgėjas papasakosiu jums, mielas skaitytojau (kadangi skaitytojas tik aš pats -- tai papasakosiu sau), Ką aš manau apie kalbą.

Visų pirma, kas yra atsakingas už norminės lietuvių kalbos atsiradimą? Ogi suvalkiecukas -- Jablonckių Jonukas. Anas tep va paėėmė savo šnektų, dadėjo dą tį kokį tcai vidurio Lietcuvėlės tarmį i viskas. I nuo tadu jei razumiji, kap koks dzūkutis, tai baisiausia škada tep darytci. I netgi koks policinykas, kiek tai kapeikucių baudelį ant tavį gali užmestci.

Čia ką tik kalbėjo mano dzūkiškos šaknys. Grįžtu į suvalkiečių-aukštaičių samplaiką. Tai yra, dabartinę oficiąją, vienintelę etaloninę lietuvių kalbos versiją. Tiesa, ir toliau ją naudosiu su klaidomis, nes gi esu tik lietuvių kalbos naudotojas-mėgėjas.

Jau pats lietuvių kalbos normavimas buvo nenatūralus. Ir netgi formuojant norminę kalbą buvo nemaža dalimi ignoruojami du regionai -- žemaitija ir Dzūkija. Taigi, dabar tie visi kalbininkai -- Lietuvos valstybės, lietuvių tautos ir etaloninės lietuvių kalbos gynėjai ir prievaizdai -- man nori prikaišioti, kad mano tėvų, mano senelių, mano prosenelių (ir taip toliau) išrasta ir laikui bėgant natūraliai, organiškai vis patobulinama dzūkiška lietuvių kalbos versija yra prastesnė už „tetų-kalbininkų-vaidilučių ir dėdžių-kalbainių-vaidilų kabinetuose“ sukurtą sintetinį lietuvių kalbos variantą? Ir kad tas sintetinis produktas yra ko tai svarbesnis ir „šventesnis“ už natūraliai išsivysčiusias žemaičių ir dzūkų tarmes? Ir kad visiems tėvynės mylėtojams ta sintetika turi būti svarbesnė ir mielesnė nei realių žmonių realiai vartota ir vartojama kalba? Ir kad aš negaliu sakyti „saldainė“ (nes taip esu įpratęs), o turiu sakyti „saldainis“?

Turbūt žinai atsakymą į prieš tai užduotus klausimus? Gerai -- tuomet patarčiau nustoti skaityti šitą blogo įrašą. Iki dabar šis įrašas gali pasirodyti kaip „Kalbainiai kvaili, o Užkalnis protingas. Aš pasišildysiu Užkalnio šlovės spinduliuose spardydamas kalbainius.“. Bet nuo dabar įrašas pataps eiliniu mano pusiau nelogiškų kliedesių kratiniu. Aš, įtariu, kad šio įrašo egzistavimas galėtų suteikti ginklą kalbininkams -- „girdi“ -- sakytų anie -- „va kokie anie išprotėję“. Aišku, tik tokiu atveju jei jį aplamai kas skaitytų.

Klausimas. Kurią kalbą aš naudoju rašydamas šitą blogo įrašą? Ne -- neatspėjai (O gal ir atspėjai...). Aš naudoju tą lietuvių kalbos variantą, kurį, mano manymu, galės suprasti daugiausia žmonių. Aš renkuosi žodžius ir sakinių struktūras taip, kad maksimizuočiau du dydžius: teksto įdomumas ir teksto suprantamumas. Va, paskutinis sakinys tai visiškai prastas -- jį nevisi supras ir jis skamba, kaip narciziškas bandymas pasipuikuoti sudėtingų žodžių mokėjimu. Bet man tas sakinys patinka -- todėl aš jį ir paliksiu. Tai dar vienas svarbus dalykas: be visa ko, aš kalbą vartotoju taip, kaip man patinka.

Taigi, kodėl aš nerašau visų savo tekstų dzūkiška tarme. Nes jos beveik niekas nesupranta. Nes net didžioji dalis dzūkų nesugebėtų prisiversti skaityti bent kiek ilgesnio teksto, parašyto dzūkų tarme. Nes ji mirštanti tarmė. Taip ji žavi ir visa kita. Taip deminutyvų vartojimas joje sukuria ypatingą pokalbio atmosferą. Bet po šimto metų jos nebebus (nu gerai, gerai -- beveik nebebus). Ar man gaila dėl to? Šiek tiek. Bet tik dėl to, kad esu sentimentalus mižnius. Jokių logiškų priežasčių jei išlikti nėra. Ir nyksta ji natūraliai, o ne jokių tai piktų žmonių užmačia. Ar, hipotetiškai kalbant, kalbainiai sugebėtų įstatymiškai (Jeigu turėtų tokių galių) įpareigoti visus dzūkus kalbėti dzūkiškai? Turbūt sugebėtų, jeigu prie visa ko, jie dar turėtų ir galių (hipotetiškai kalbant) valdyti armiją... O ta jiems paklustų...

Gerai, gerai -- užteks simbolizmo. Dzūkų tarmė yra lietuvių kalba. O armija -- yra media (televizija, spauda, internetas). Kalbainiai gali mus priversti naudoti savo kalbos variantą, jeigu jie galės kontroliuoti tuos išvardintus smegenų plovimo įrankius. Bet ar to reikia? Ne -- kalba yra naudinga tik tada, kai ji vystosi natūraliai ir ją kuria ja realiai besinaudojantys žmonės, sprendžiantys to laikmečio ir tos aplinkos kasdienines problemas. Kai ją visiems kuria šventieji kalbos puoselėtojai -- kalbos naudingumas nukenčia, nes kalbininkai tegali sukurti kalbą, nepatikėsi bet, kalbininkams.

Grįžtant prie analogijų. Petrai, jeigu manai, kad dzūkų tarmė išnyks, tai ar manai, kad lietuvių kalba irgi išnyks? Taip. Lengvas klausimas. Štai čia ir išlenda visi kalbininkai -- girdi, jie gi ir savo suvaržymais stengiasi apsaugoti lietuvių kalbą ir jos istorinį paveldą. Bet ar to reikia? Ne. Tikrai. Skaitytojau, baik ginčytis su manimi! Nereikia, nereikia. Kokios dar vertybės? Kokios dar gilios tradicijos? Koks dar protėvių kraujas? Ji išnyks ir viskas. Jeigu ji neišnyks dėl to, kad koks nors agresorius (nebūtinai Rusija -- nebūkite banalūs) mus nugalabys, tai ji išnyks todėl, kad žmonių gyvenimo būdas galiausiai taip pasikeis, kad lietuvių kalba taps tiesiog nebenaudinga.

Pala, pala. Nelabai čia daug kliedesių, kuriuos žadėjai, pasakytumei tu, skaitytojau. Taip -- nelabai. Dėl to pats laikas pradėti važiuoti į lankas, kol dar nenusibodo rašyti. Taigi, lietuvių kalba išnyks. O kodėl, ji, kitų manymu, turėtų neišnykti ir gyvuoti per amžių amžius? Iš esmės dėl vienos paprastos priežasties -- kalba apibrėžia tautą. Kalbos išlikimas yra būtinas tautos išlikimui. Taigi, klausimas: ar lietuvių tauta turi išlikti? Ne. Kodėl? Nei viena tauta neturi išlikti. Ką? Kodėl? Nes tautiškumo sąvoka yra įrankis. Įrankis valdyti mases. Skaldyk ir valdyk. Aš niekinu rusų, lenkų, prancūzų ir visų kitų tautybių žmones. Aš ne nekenčiu (taip ir norėjau parašyti -- dvigubas ne) tik tų tautybių apie kurias nežinau. Bet vos tik sužinosiu -- iškart pradėsiu nekęsti. Tu irgi... Jie irgi...

Tautybė -- tai tik pretekstas pradėti karą. Tautybė -- tai tik dar vienas įrankis patricijams valdyti plebėjus.

Bet, ką tada tu siūlai, jeigu jau tautybė yra blogis? Čia panašiai kaip su ateizmu -- kiti iš kart užduoda klausimą, tarsi kitaip negali būtu: „Tu netiki į Dievą? Tai į ką tu tiki?“. Tai ir čia, manau, gaunasi panašiai: „Tu nenori priklausyti tautai? Tai kam tu nori priklausyti?“. Lengvas klausimas -- žmonijai. Oi, ne -- suklydau. Galima dar kartą? Aš noriu priklausyti visatai...

Išsaugok plastiką ir tu!

2011-02-15T01:41:00.000+02:00

Plastikas. Plastikiniai maišeliai. Reikia, kuo mažiau jų naudoti. Reikia, kuo ekologiškiau gyventi. Pilni šiukšlynai plastmasės -- vajei, vajei, kaip negerai. Reikia pirkti lininius maišelius. „Aš saugau gamtą“. „Gamta mūsų namai“.

Ane? Eik velniop! Plastikas -- jėga! Man reikia plastiko! Kuo daugiau -- tuo geriau. Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be plastiko? Aš ne. Plastikiniai daiktai supa mane ir daro mano gyvenimą lengvesnį. Man reikia plastiko! Labai, labai! Tik va bėda -- plastikas gaminamas iš naftos. O aną visi šunsnukiai baigia paleisti oran su savo mašinomis.

Taigi, aš perku kiek galima daugiau plastikinių daiktų ir juos išmetu. Tada vėl perku. Tai mano garantas. Mano atsargos. Mano plastiko bankas.

Gerai, gerai. Pabandysiu paaiškinti. Turbūt sutinkate, kad plastmasės mums visiems reikia? Turbūt taip pat sutinkate, kad mums važinėti irgi reikia? Taip? Sutinkate, kad nafta baigtinė? Baigtinė. Kokie yra žinomi plastiko pakaitalai? Medis, geležis ir akmuo. Ar tu kaip plastiko vartotojas (aš nekalbu, kaip pirkėjas. Pirkimai/pradavimai -- degradavusi, žmones žudanti sritis, nepasiduodanti logikai. Palikime ją nuošalyje) pajusi gana stiprų diskomfortą, jeigu teks pastarąjį (plastiką) pakeisi kuriuo nors iš išvardintų materijų? Ir dar kaip pajusi!

Dabar apie mašinas. Mašinų kurą galima pakeisti tuo ir anuo (Pasiieškokite patys visų galimų alternatyvų). Ar tu kaip važinėjantis žmogus pajusi kokį tai skirtumą, jeigu naftos produktais gaminamas kuras bus pakeistas kita alternatyva? Ne! Išskyrus tą atvejį, jeigu tu esi benzino iš mašinų vagis ir tu vagi jį su šlanga, vagystės metu atlikdamas įžymųjį pirminio siurbtelėjimo veiksmą (kartais benzino patenka į burną ir tu tada spjaudaisi ir patyliukais keikiesi (gi vyksta vagystė -- gi negalima garsiai keiktis)). Tada tai taip -- tave gana stipriai paveiks benzino (ar kito iš naftos gaunamo kuro) pakeitimas kitu energijos šaltiniu. Bet visiems kitiems tai nebus jokio skirtumo.

Taigi, jeigu reikia rinktis tarp plastiko ir benzino, aš renkuosi plastiką. Bet, kaip jau minėjau, visi tie niekšai vairuotojai degina naftą (galėjusią tapti plastiku, bet netapusią...) neįtikėtinais tempais. Tam ir reikalingos plastiko atsargos šiukšlynuose. Nes iš kur gi to jo gausi, jeigu tie puspročiai viską išdegins į atmosferą? Taigi, aš perku plastikinius daiktus ir išmetu juos. Daryk taip ir tu! Ir liepk savo draugams ir artimiesiems. O kai pamatysi atvažiuojančią galingą, daug benzino rijančią mašiną, grūmok kumščiu ir rėk „Gaidyyy!!!“ (Labai didelė tikimybė, kad tai vyriškos lyties atstovas. Moterims gi nereikia jokių dimensijų trūkumo konpensuoti galingomis mašinomis). Nes, žinok, anas šiuo metu kaip tik degina būsimą tavo vibratorių, pripučiamą lėlę, prezervatyvą, telefoną, klaviatūrą ir kitus ne mažiau naudingus dalykus.

Eilinės mintys #3

2010-11-24T00:59:00.000+02:00

Mokslo ir aplamai civilizacijos vienas iš tikslų yra 100%-inė bedarbystė.

Tikėjimas likimu ir panašiais dalykais (Iš esmės visos religijos) kenkia produktyvumui.

O ne! Aš matau ateitį! Mes visi joje mirsime!

Tautiškumas. Idėja: kiekvienas individas yra savaip protingas. O kas neprotingas, tas turi pakankamai pateisinamas priežastis būti kvailu. Tuo tarpu minia žmonių visą laiką yra debilai. Galvijų banda. Dar viena vinis į tautiškumą. Jeigu žvelgi į valstybės atstovus kaip visumą (lietuviai, rusai, lenkai, amerikiečiai ar pan.), tai tematai minią debilų -- nes jie tokie ir yra. Reikia žvelgti į kiekvieną individą atskirai.

Jei lezbietė miega su gėjum -- ar ji vis dar homoseksuali?

Pastebėjau keistą dalyką: aš nemoku net degraduoti. Degradavimas man yra per sunki užduotis. Viršaus pasiekti neleidžia tinkamų aplinkybių ir gabumų stoka, dugno -- bailumas. Lieka vienintelė išeitis -- pilka vidutinybė...

Pražilęs zebras...

Kai žmonės sako, kad tu esi protingas, tai iš tikrųjų jie nori pasakyti, kad tu esi beveik toks pats protingas, kaip ir jie. Tu netiek ir daug atsilieki nuo jų -- pakankamai mažai, tai jie gali pakęsti tave šalia.

Kiečiausias dalykas dabar yra visokie vegetariški ar „sushi“, ar dar kokie mini-maisto-gėrimų vakarėliai. Kur susirenka modernių atsakingų karjeristų porelės, pasigamina teminio ėdalo, atsikemša teminių gėralų butelius ir linksminasi. Pvz.: kalba apie savo paskolas ir lizingus... Tokie žmonės teršia snobų vardą.

Ksena -- karingoji princesė. Šitas reikalas tam tikru mano vaikystės-paauglystės laikotarpiu labai smarkiai prisidėjo prie mano nešovinistinio požiūrio į lyčių lygias teises ir pagarbos moterims aplamai. Ne feminisčių judėjimai, ne pavilionienės, ne, ne, ne. Ksena yra atsakinga už tai, kad visokie anekdotai „moteris už vairo -- nelaimė kelyje“ man atrodo neskoningi ir prie visa to dar nervina juos pasakojantys žmonės.

Nuobodu. Kaip gi pataisyti tokią padėtį? Ogi pakomunikuoti per debesis su kuo nors bitų sekomis... Galbūt kuris nors iš mano ale artimųjų yra kokį įdomų statusą užsirašęs... Fak jų enternete! Nekenčiu tavęs!

Darbas -- kartu išeitis, kartu ir pasmerkimas. Dirbdamas šitiek laiko praleidi darydamas visiškas nesąmones. Darydamas kažkokius ritualus vien tam, kad melu išpuoštum ir taip paslėptum savo ir saujelės kitų žmonių (kolegos, klientai ir pan.) nereikalingumo faktą. Tai yra pagrindinė darbo tragedija. Bet kartu tai yra ir pagrindinė darbo vertybė. Galimybė pasislėpti nuo savęs. Galimybė nuo savęs (su kitų pagalba) nuslėpti tą faktą, kad esi betikslis. Vienas iš daug...

Baltų žirgelių fetišo šalis... (3.99 LT į nuolaidų kortelę „Lai grįžta komunizmas“ tam, kuris atspės apie, ką čia kalbama)

Šiandien suvokiau -- brieberis ir leidį gaga yra populiariausia muzika ant mūsų svieto. Tai viskas, ką mūsų karta intelektualiai sugeba suvokti. Mūsų suvokimo ir dvasinio turtingumo atspindys veidrodyje. Tai, kas apibrėžia mūsų kartą. Rimtai? Rimtai?! Kiekviena karta jaučiasi pranašesnė už anksčiau buvusę. Tai kur mūsų poezija? Kur mūsų kartos Jimi Hendrix, kur Jim Morrison, kur John Lennon? Aaaa? Kur visa tai? Kur mūsų Pink Floid? Rūsy. Rūsy, nes mes jų nesuprantame. Jie mums per daug sudėtingi. Mes tegalime paspausti „Like“ mygtuką. „Spausk mygtuką“. Ir kosmoso beždžionėlė intuityviai paspaudžia mygtuką, nes jai patinka bananai, brieberis ir gaga. „Beždžionėlė mėgsta šią dainą“ -- štai toks naujasis beždžionėlės namų puslapio statusas. Gal nori bendrinti šią žinią?

Ekonomika nelaukia

2010-11-24T00:49:00.000+02:00

Man truputuką liūdna, nes žmonija turi potencialo sukurti, ką nors gera (gera man). Pavyzdžiui: medicina gali tiek ištobulėti, kad aš galėčiau laisvai ištemti iki kokia 200 metų. T.y. tiek sugebėčiau nugyventi be didesnio fiziologinio diskonforto. Aš, manau, tam užtektų dabartinio žmonijos potencialo.

Bet ne -- tas palauks. Dabar žmonija turi svarbesnę misiją. Išlipti iš rezecijos. Susispausti diržus ir nugalėti ekonominę krizę. Tada galės skirti atliekamą energiją vis greičiau ir gausiau augindama atsigavusę ekonomiką. Tada įvairumo dėliai vėl galės pakovoti su nauja recesija. O ekonomika tai tik sup****s, pačios žmonijos išgalvotas, įsivaizduojamas draugas.

Kartą bandžiau tapti dvasingas

2010-09-04T01:13:00.001+03:00

Aš turiu problematišką veidą. Visiems atrodo, kad aš liūdnas. Ėėėėė! Ne, man nėra liūdna -- aš mąstau. Aš susimąstęs! Ne, aš neturiu problemų -- aš galvoju apie komplikuotus dalykus, nes man patinka galvoti apie komplikuotus dalykus.

Šitas veido nelinksmumas turi šiokių tokių pasekmių. Viena iš jų -- aš kaip magnetas traukiu visokius sektantus. Man tereikia ilgiau pasišlaistyti mieste ir koks nors atsakymų turėtojas kaipmat prisikabins. Taip aš po truputį pradedu suvokti, kaip veikia visas verbavimo procesas. Viskas prasideda nuo raktinio klausimo.

-- Laba diena. Gal galėčiau užduoti klausimą?
-- Nu.

Paprastai „Nu“, ištartas pakankamai piktai, yra daug geresnis variantas negu tiesiog „taip“. Sektantus paprastai tas šiek tiek išmuša iš vėžių.

-- Ar Jėzus turėjo mirti?
-- Ką?

Labai svarbu priversti juos pakartoti raktinį klausimą. Antrą kartą jį sakydami jie nebėra tokie užtikrinti ir klausimas nebeskamba taip iškilmingai.

-- Ar Jėzus? Ar jis turėjo mirti?
-- Nu.
-- Kodėl?

Dabar iš grubaus tono pats laikas pereiti prie sausų faktų sakytojo tono.

-- Darant prielaidas; pirma, kad Jėzus egzistavo; antra, kad biblija yra istorinis šaltinis; galima teigti, kad pagal tuo metu Romos imperijoje galiojančią teisę, Jėzus pelnytai buvo nubaustas visiškai standartine ir pakankamai lengva to laikmečio bausme.

Pauzė. Šitam atsakymui sektantas nepasiruošęs. Nieko gudro nesugalvoja ir pradeda tiesmukai.

-- Ar jūs tikintis?
-- Ne.
-- Tai jūs gal komunistas? Nes jie irgi neigė Dievą.

Nežinau pagal kokią iškreiptą logiką visa tai turi būti susiję ir turi priblokšti pašnekovą, kad tas netikėdamas remia komunistus, bet beveik visi naudoja šitą klausimų kombinaciją.

-- Taip.

Aš nesu, bet šito atsakymo jis nesitiki ir galutinai pasimeta. Tada pats laikas pereiti prie „Nyčės spyrio virteku“.

Aš:
-- Nejaugi negirdėjai?
-- Ėėėė... Ką?
-- Rimtai, negirdėjai?
-- Aaaa... Ko?
-- Dievas mirė. Viso gero.

Ir tada nueinu sau toliau sėkmingai nešioti nelaimingai atrodančio veido. Taip pat galima juos atakuoti iš gobšuolio pozicijų. Čia kada po miestą vaikščiojo daug mormonų. Vaikšto po du ir lenda prie liūdnus veidus turinčių žmonių.

-- Hello, do you speak english?
-- Yeah. A little bit.
-- Do you believe in God.

Reikia nekreipti į klausimus dėmesio ir pradėdi reikalauti ko nors.

-- Oh, I see you have free books. Can I have one?
-- Aaaa... Eh...
-- I would really like to read about your stuff. Please, give me a book.
-- Maybe first you want go to some lectures we hold at...
-- Just give that book. Give me the book.
-- Excuse us, we need to go. It was nice to talk to you. Good bye.

Kol jie nueidinėja mano veidą nušviečia natūrali šypsena. Prakeikti mormonai.

Beje, ar pastebėjote, kad beveik visi verbuojanys sektantai yra nusmurgę vyrokai, dažniausiai vaikščiojantys poromis? Bet... Bet vieną kartą prie manęs prieina dvi gražios merginos ir sako:

-- Sveiki. Ar turite laiko? Mes norėtume užduoti keletą klausimų apie
gyvenimą.
-- Taip.

O!!! (pastebėkite, kad „taip“, o ne „nu“). Turbūt jūs manote, kad neverta švaistyti laiko tokioms nesąmonėmis. O aš nusprendžiau būti išgelbėtas ir išganytas. Kuo greičiau, tuo geriau. Kad ir šiąnakt. Kad ir mažiau gražios iš judviejų. Taigi, kalbamės apie gyvenimą. Formuluoju atsakymus taip, kad atrodyčiau sutrikęs ir pasimetęs, bet iš visos širdies besistengiantis atrasti „tiesą“. Taip žingsnis, po žingsnio ir esu pakviečiamas į čia pat netoli tuoj tuoj būtent man paruoštą paskaitą. Truputį rizikinga, nes gali pasirodyti, kad tą paskaitą ves koks nors šlykštus senis, o ne šitos dvi sektantėlės. Bet kokiu atveju galėsiu pabėgti. Taigi, einam į paskaitą.

Viskas gerai. Paskaitą veda mažiau gražesnė. Šalia manęs sėdi labiau gražesnė. Ale irgi klauso paskaitos. Aš neperlabiausiai klausau. Didžiausią dėmesį esu sutelkęs į šalia sėdinčią verbuotoją. Kažkur fone kalba: „Mūsų organizacija siekia suvienyti religijas su mokslu ir...“. Vasara. Karšta. Dėl to netiek ir drabužėlių apsirėdei? Atvesk mane į tiesų kelią, išprotėjusi tikėtoja. „Mes didžiausią dėmesį skiriame šeimai ir jos santykiu su Dievu, bei...“ Nepatogios kėdės? Gal dėl to taip dažnai mustaisi kėdėje ir vis perkeldinėji koją ant kojos. „Pasaulyje pilna skausmo. Mes turime pasiruošti antro atėjimo mesijui, nes jis ateis ir...“ Ta netvarkingai, pusiau nukritusi šleikutė išryškina tavo pečius. Tavo pečiuose kažkas paprasto. „Šeimą žmonės turi kurti dvasiškai pasiruošę ir subren...“ Kažkas tikro ir paprasto. Kažkas gražaus... Išgelbėk mano sielą. „Du žmonės turi saugoti save vedyboms...“. Kuo greičiau. Atversk mane! Parodyk man nuogą, gryną tiesą! „Dėl to mes pasisakome už skaistumą iki vedybų, taip susikonce...“. Dabar! Išgelbėk mane da... Ką?! Pala, pala! Ką tu ten fone kalbi? Skaistumas?! Iki vedybų?!

Planas žlugo. Maždaug tuo momentu aš pradėjau klausytis. Maždaug tuo momentu aš pradėjau replikuoti. Maždaug tuo momentu aš pradėjau tyčiotis. Iš pat pradžių užslėptai, po to atvirai. Berods, panaudojau „Nyčės spyrį virteku“.

Iki to laiko, kai pasišalinau iš paskaitos, spėjau sužinoti šį tą apie jų religojos mitologiją. Čia, kas be ko, mano versija. Skaisčioji paskaitos vedėja naudojo kitokį toną ir kardinaliai kitokius apibendrinimus.

Pirmos nuodėmės interpretacija. Pirma nuodėmė, kaip žinia, atsitiko tada, kai Adomas ir Ieva paragavo vaisiaus nuo „Gėrio ir Blogio pažinimo“ medžio. Ievą sugundė žaltys, Adomą -- Ieva. Kas ką sugundė, ne taip ir svarbu. Svarbu tai, kad Dievas sakė: „neėsti tų vaisių, bo mirsite“. Melavo bjaurybė. Niekas nemirė -- jie tiesiog buvo išspirti iš rojaus. Ta mano aplankyta sekta negali pasakyti: „va Dievo žodis. Priimkite jį tokį, koks jis yra“. Ne. Jie to negali (kaip, beje, negali ir kitos religijos). Nes tokiu atveju Dievas tampa to biblijinio pasakojimo vieninteliu iš ties blogu ir sąmoningai kenkenčiu veikėju. Jis sukūrė medį, nuo kurio negalima valgyti, ir pastatė jį rojaus centre, žinodamas kokie smalsūs, naivūs ir nepatyrę yra žmonės. Bet anie atsilaiko -- nei Adomas, nei Ieva nepaskanauja tų vaisių. Dievas nebūtų Dievas. Jis paėmė ir sukūrė žaltį. Ir sukūrė jį tokį, kad anas sugebėtų sugundyti Ievą, kurią irgi sukūrė tokią, kad ana būtų sugundoma. Taigi, žaltys sugundo Ievą. Adomas pagalvoja: „Jei visi -- tai visi“ ir irgi užvalgo obuolių. Tada Dievas vietoje to, kad nubaustų anuos mirtimi (kaip, kad buvo žadėjęs), ištremia juos iš rojaus. Nekokia istorija ir nekoks veikėjas statyti religiją ant jų. Taigi, reikia interpretacijų. Ta sekta pateikė vieną iš jų.

Esmė. Po vaišių Adomas ir Ieva slėpė lytinius organus augalija, nes jiems buvo gėda. Teorija tokia, kad žmogus (ypač vaikai) slepia tas kūno vietas, su kuriomis padaro nuodėmę. Jau jaučiate kur link suku? Palaukite, toliau tik įdomiau. Žaltys dar kartais vadinamas velniu arba archangelu Liuciferiu. Taigi, Ieva permiegojo su Liuciferiu. Tada pagalvojo: „O visai nieko užsiėmimas“ ir permiegojo su Adomu. Bet Adomas ir Ieva dar nebuvo pakankamai pasiruošę ir subrendę meilei ir todėl juos išspyrė iš rojaus. Ar Liuciferis buvo pasiruošęs, ar ne -- interpretacija neužsimena. Ir dabartiniai žmonės gali pasimokyti iš savo klaidų ir pasiruošti meilei... Šeima ir susilaikymas iki vedybų yra pagarba kitam... Bla bla bla...

Ane? Susilaikymas ir priveda prie tokių kliedesių, kad paprastoje istorijoje apie obuolių valgymą, nuolat matai pimpalus ir vaginas. Pasaulyje yra pilna žmonių, kurie rimtais veidais ir tvirtu įsitikinimu teigia, kad tokie ir panašūs kliedesiai yra tiesa ir kad tai ateityje kažkokiu būdu padės visai žmonijai. Rimtai! Pilna! Tokiomis akimirkomis juočiuosi ne toks jau ir kvailas.

-- Just give me that fucking book, you moron.

Road to start learning Lisp

2010-08-08T13:39:00.001+03:00

First English (Bad English. "All your base are belong to us" kind of English) and first geeky post. Yay!

It is long journey. Not learning scheme -- that is easy and short one. (Seriously, it is). But starting learning lisp is not. It takes long time. It took two years for me and I'm not slowest learner in the programming world. It is hard to start learn lisp (or scheme) -- it's like denying something important. For example, in school mathematics teacher always told us: "You can't take square root of negative numbers". You see, we are not suppose to learn complex numbers in school, so they do not teach us. Instead of explaining, they tell YOU CAN'T. And we couldn't. We thought that it was some kind of math laws. You know, like "division from zero has no meaning". So, one day you can not take square root of negative number. After that you go to university and bam! Now You can take square roots of negative numbers. Your brains fights against itself -- it is hard to remove "learned laws" from Your head.

So, lets move step by step. First, it was Paul Graham. I found his essays quite late. I start reading them. It seems like a clever writings. And than a stepped on an essay praising Lisp. "Ok, he seems like a smart guy -- I should check that Lisp thing": I thought. So I did. And I start laughing -- that was stupidest programming language. "This guy is not as clever I thought": that was my response and I went back to my imperative ways.

After half year, I found Steve Yegge. This man can write interesting geeky essays (blogs, articles, whatever...). You know, You read them and somehow You think that is Your thoughts -- You become some annoying fanboy without knowing that. And again, I stepped on some posts of him praising Lisp. "Interesting, it sounds familiar. That Lisp thing. Maybe, I should learn that language". Next thought was: "F**k, not this retarded language again. How come, everyone who seems like smart programmer is actually not so smart and likes that horrible thing, they call Lisp.". So, another try to learn Lisp and another fail. But this time I had some strange feeling. You know that rule of thumb, when everyone around You seems like an idiot. It is hight possibility that You are idiot -- not them.

Half year forward. Eclipse, NetBeans and other monstrous IDES starts to annoy me. They and fact, that I could not understand jokes about Vim vs Emacs on slashdot. So, lets learn Emacs! I tried and I found that You can customize it with elisp. And You know -- it did not make me angry or made me quit learning emacs or learning elisp. elisp (or lisp) at that time still looked like a weird thing. But when You try to learn weirdest editor (The one that has tetris integrated in it) on Earth, at the end nothing seems not normal to You. So I was close -- I was starting to learn lisp (elisp). Than my little finger starts to hurt. Screw this. I have learned Vim instead.

My imperative ways started bore me. So, I spend around half year playing with various functional languages. And somehow stepped on idea that scheme is not pure functional language, but one can learn functional programming with it. And finally, finally I get it. I get it. I really start to learn scheme and I love this programming language. Like from XKCD comics -- I am enlightened. Scheme is awesome. Lisp is awesome. Current I am junior schemer with annoying fanboynism attitude. So, I am not going to try to convince anyone to try it or try to praise it's features -- I am not ready for that task (I am junior schemer, remember).

So two years have passed and I can code in scheme. This was my story.

And now some interesting stuff I have done while learning scheme. I have implemented scheme interpreter in python (Ok, ok... I agree. It is quite weird way to learn programming language -- write it's interpreter in other language...). Very small and very simple, but I even manage to implement closures and tail recursion.

There is project page:
http://bitbucket.org/petraszd/smallscheme/

And there is demo tool implemented in Google's AppEngine (My scheme
interpreter is pure python, so there was no trouble to make it work):
http://petraszd-smallscheme.appspot.com/

Filosofija kėdėje

2010-07-17T01:56:00.002+03:00

Esu skaitęs nemažai filosofijos veikalų (Daug maž esu apsistojęs ties Sofijos pasauliu ir vokiečiais). Bet niekad, NIEKAD man dar to mokslo neprisireikė. Netgi atvirkščiai -- visos tos ale šviesulių mintys buvo kenksmingos. Aš nekenčiu pasaulio. Dėl tų prakeiktų knygų. Jos mane apnuodijo. Aš nebematau nieko gražaus. Aš per daug (tariamai) žinau, kad mėgaučiausi.

Filosofija iki šiandien tik kenkė mano būviui, bet pagaliau aš radau, kur ją panaudoti. Pagaliau filosofija suteikė man šiokios tokios naudos.

Kažkur prieš 2 h. sulūžo mano kėdė. Nukrito atlošas. Atlošas laikėsi ant vieno sriegio, kuris taip išsimakalojo, kad neatlaikė ir iškrito, taip atlaisvindamas atlošą. Iš kėdės liko taburetė. Nekenčiu taburečių. Ką tokiu atveju daro doras, apsiskaitęs žmogus? Pats susitaiso tą kėdę.

Pirma perbėgu namus ir surenku visus įrankius, kuriuos turiu: plaktukas, atsuktuvas, pjūklas (piela) ir izoliacija (mokyklinė-vaikiška). Apsuku viską, ką galiu, izoliacija; padaužau truputį plaktuku -- atlošas daugmaž laikosi. Bet per silpnai -- visas kliba. Galvoju, reikia prigrūsti popierių visur, kad neklibėtų. Žinot, kai stalas kliba ir po viena koja įkiši žurnalą ir TA DA -- nebekliba. Panašus atvejis. Reikia popieriaus. Einu link spintos ir griebiu pirmą pasitaikiusį popieriaus pluoštą. O vargeli tu mano, ir ką gi aš pagriebiu? Kažkokį atsišviestos knygos fragmentą apie kinikus ir Diogeną (Tą čiuvą, kur gyveno statinėje ir kažką simbolizuodamas turguose viešai onanizuodavosi). Popierius, atsuktuvu sugrūstas į įvairius plyšius, sutvirtino kėdės atlošą -- dabar ji beveik kaip nauja (Išskyrus tą kampuką, kurį nupjoviau su pielele -- kažkaip maniau bus nesąžininga kitų įrankių atžvilgiu, jei pjūklas liks nepanaudotas).

Filosofija -- nepamainomas pagalbininkas visose gyvenimo situacijose.

Galvoju vadinasi mąstau. Eeeee... Ką pasakei?

Magistrantūra (epilogas)

2010-06-07T22:53:00.002+03:00

Tai va, magistras esu. Master of Sience.

Nuobodžioji dalis

Tekstas:
http://bitbucket.org/petraszd/master-thesis

Praktinė realizacija:
http://bitbucket.org/petraszd/master-voxels
http://www.youtube.com/watch?v=8QG1r9zHCe0

Voxel Rendering

Įdomioji dalis

Viso magistrinio metu daug maž lankiau paskaitas ir kartais konspektuodavau jose. Kartais nekonspektuodavau. Šis įrašas iš tų kartų, kai nekonspektuodavau. Surinkau visas bent kažkuo į piešinius panašias keverzones iš savo konspektų sąsiuvinių.

1 Semestas

Magistras 1 semestras

2 Semestas

Magistras 2 semestras

3 Semestas

Magistras 3 semestras

Pasamprotavimai

Pirmas dalykas, jaučiasi įgūdžių tobulėjimas. Antras -- ryškiai per daug nindzių...

Aš jaučiu, kad visos šios keverzonės išduoda mano psichologinį portretą. Jeigu taip -- tai jis mane patį gąsdina. Ir ryškiai per daug nindzių ir kardų. Gal net daugiau nei pusnuogių panų...

Taip ir pasibaigė ta mano magistrantūra.

Eilinės mintys #2

2010-05-16T23:38:00.000+03:00

Iš kalbos nereikia norėti per daug -- juk ji išsivystė, kai žmonės buvo ganėtinai kvaili ir nelogiški. Nereikia norėti ja aiškiai išreikšti sudėtingus dalykus. Ar reikia priminti, kad mes mąstome naudodami kalbą?

Kiekvieną dieną, kiekvieną rutinišką nuobodžią N-kartų pragyventą dieną mes apsimetinėjam, kad darom kažką svarbaus, kad turime rimtų problemų ir rimtų pareigų. Kad iš vis turime problemų ir pareigų. Kad gyvename dinamišką ir stresinių situacijų kupiną gyvenimą... Vien tam, kad grįžę namo nesurytume kelias dešimtis stiprių vaistų užsigerdami puslitriu vodkos... Vien tam, kad neišdrįstume nutraukti šitos beskausmės agonijos... Pavasaris jau beveik čia!

Laikas neegzistuoja. Laikas tai tik melas, skirtas padidinti žmonijos produktyvumą.

Paimkime tezę ir paverskime ją geresne teze. Tezė: "Visi žmonės yra vienodai svarbūs". Visai nebloga tezė, bet ar galime ją patobulinti? Ar galime išspausti kažką trumpesnio, įtaigesnio? Pabandom sutrumpinti. Tezė: "Visi žmonės - svarbūs". Dalinai atitinka praeitos tezės mintį ir yra trumpesnė, bet... Bet neskamba. Kažkoks akivaizdus trūkumas - žodžio "vienodai" pašalinimas įnešė šiokio tokio netikrumo į mūsų tezę. Prieš grąžindami žodį, pabandom pažvelgti iš kitos pusės. Tezė: "Visi žmonės - nesvarbūs". O! O! Pašaliname skyrybos ženklą ir grąžiname veiksmažodį norėdami pabrėžti esamumo būseną - "Visi žmonės yra nesvarbūs". Puiki tezė!

Keista, bet šiuolaikiniai (max ~30-10 m. senumo) pastatai tampa gražūs tik tada, kai tampa griuvėsiais. Kai kažkas pripaišo grafičių, o gamta nuobodžias dėžutes paverčia pusiau gyvais organizmais.

Pasaulis (žemė) prikimštas keliolikos-keliasdešimt aukštų pastatų, kuriuose sėdi gražiais kostiumais apsirengę žmonės, spaudo mygtukus tam tikra, prieš kelis metus išmokta seka ir didžiuojasi tuo, ką daro. Kyla karjeros laiptais. Yra patys sau įdomūs. Išvada -- nėra čia jokios išvados...

Iš praeities mums beveik nieko nelieka. Lieka tik ryškiausios atsiminimų akimirkos. Pusė iš jų -- išgalvotos. Tik mes neatsimenam, kad kažką išsigalvojome ar „pagrąžinome“ (sufalsifikavome) -- tada tie išsigalvojimai tampa tikri. Įdomu: ar galima išsigalvoti praeities „atsiminimą“, kuris būtų mane „traumavęs“ įvykis, ir kuris paaiškintų ir pateisintų dabartinį keistą mano elgesį?.. Reiks pabandyti...

Vaikščiodamas gatvėmis pradėjau šypsotis žmonėms. "Pažiūrėk į praeivių veidus -- visi susiraukę ir pikti. Šypsotis gi nesunku, o kaip tai teigiamai nuteikia aplinkinius": ne kartą girdėjau kažką tokio iš pramoginižurnalinį gyvenimo būdą propaguojančių wannabe snobų. Dėjau. Aš šypsausi ne dėl to. Neaaaaa... Aš turiu teoriją. Kai man kas nors nusišypso gatvėje, pirma mintis būna ne ta, kad jie man linki gero. Pirma mintis būna -- aš atrodau juokingai. Aš išsipurvinęs drabužius; Man palei nosį prilipęs snarglys; Aš pamiršau apsiauti batus ir žygiuoju su tapkėm ar panašiai. Kai kas nors nusišypso, man pasidaro neramu ir mane užklumpa šioks toks nepasitikėjimas savimi. Taigi, eidamas gatve aš šypsausi žmonėms, kad jie pasijaustų blogiau. Mažmožis, bet vis šioks toks užsiėmimas.

Turiu tikslą -- gyventi amžinai! Pakolkas tuo klausimu sekasi puikiai!

Jeigu matai tik juoda ir balta, tai tik laiko klausimas, kada pradėsi deginti raganas. Šlovė, uoliausiam raganų naikintojui!!! Šlovė!..

Šiandien daug galvojau -- bereikalo... Rytoj vėl galvosiu... Kada nors mesiu galvoti... Tada viskas ir susitvarkys... Tarsi savaime... Nes nieko ir nebuvo... Ir nėra...

Baltos eilės:
„Apie transcendentinius absurdus, kuriuose mes nuolat sukamės“
Pamečiau aš raktus -- dabar reikės surasti duris...

Apysaka "Negrįžtama Migracija"

2010-03-14T03:57:00.000+02:00

Taigi, visiems šio blogo skaitytojams (Iš esmės pačiam sau) pristatau savo pirmąjį tikrą bandymą literatūros fronte. Apysaka "Negrįžtama Migracija":

https://docs.google.com/fileview?id=0Byk8MGV3UDfMMDE1ZDc2YjQtNTcwMC00YzlkLWEwNTAtOGViYTdlNzYzZDNm&hl=en

Šio darbo kokybės visai nesuvokiu... Negalėčiau įvertinti jokioje skalėje. Gali būti, kad darbas visai neblogas. Gali būti, kad čia visiški kliedesiai.

Bet kokiu atveju, tai buvo viena įdomiausių ekskursijų į save. Kartais mano paties mintys būdavo man staigmena. Pradinė pasakojimo istorija keitėsi ir vystėsi vos ne savaime - aš tik mygtukus spaudžiau.

Reikės, kada dar pamėginti. Bet ne greit - žiauriai sekinantis užsiėmimas.

----
Įkvėpimas:
http://en.wikipedia.org/wiki/Kurt_Vonnegut
http://steve-yegge.blogspot.com/2009/05/programmers-view-of-universe-part-3.html

Kolektyvinė nesąmonė Afrikoje

2010-02-16T02:35:00.000+02:00

Šitas įrašas yra prašytas lyrinio "aš". Dabar tikrai džiaugiuosi, kad kažkas sugalvojo terminą lyrinis "aš", nes šitas kūrinys yra parašytas lyrinio "aš". Tai nėra mano kūrinas. Aš tikrai nesu toks cinikas, nehumaniškas, kliedintis ir nusišnekantis. Lyrinis "aš" yra. Tai jo kūrinys. To prakeikto lyrinio "aš". Iš kurio, jeigu anas būtų charizmatiškas, neuždaro būdo ir bendraujantis, išeitų visai neblogas diktatorius. Ar bent jau kokios sektos vadukas...

----

Situacija: sėdžiu kažkokiam skverelyje ir skaitau kažkokią knygą (nuo kurių man, įtariu, tik blogiau). Ateina dvi merginos ir atsisėda netolimais. Valgo mėsainius-dešrainius-kažką-riebaluoto ir kalbasi. Aš apsimetinėju, kad skaitau. Kažkaip visąlaik įdomu paklausyti merginų kalbėjimosi ypatumų. Ypač kai anos ignoruoja aplinkui esančių vyriškių (Pvz.: manęs) buvimą.

Viena iš pokalbio temų buvo ta, kad kažkuri iš jų jaučiasi blogai dėl to, jog ji valgo savo kačiukų loterijos porciją, o tuo tarpu Afrikoje vaikai truputį miršta.

Taigi, priėjome temą: mūsų, vakarų pasaulio baltųjų užmaskuotas požiūris į tą faktą, kad Afrikoje žmonės tuntais miršta nuo įvairių mums menkų ligų, bado, AIDS ir tarpusavio nuolatinių karų karelių.

Beje, aš nieko nenutuokiu apie padėtį Afrikoje. Taigi, mano nuomonė nieko verta. Mano žinios susideda tik iš to, kad žinau, kad ten kažkas nelabai gero vyksta, lyg ir daug miršta, o kas nemiršta tai labai vargingai stumia savo dienas. Bet čia tik kažkoks procetas tokių. Kiti gyvena gal gerai, o gal tik pusėtinai.

Žinau tik tą, ką man įpiršo vakarų žiniasklaida. Taigi, nežinau nieko, o ką žinau - tas melas.

Jau jaučiu, kaip pametu mintį ir jaučiu, kad šita esė pavirsta į beformius kliedesius.

Taigi, pamodeliuokime, kokia visų vakariečių nuomonė badaujančių Afrikos žmonių atžvilgiu.

Mums p***ui!

Mus nusispjauti, kad žmonės miršta iš bado (kelerių metų vaikas tris dienas tuštinasi, kol ištuština savo skrandį gabaliukas po gabaliuką - tada miršta); kad dvylikametis karys pilietiniuose karuose (tikėtina sukeltuose vakarų valstybių įsikišimu) yra nužudęs daugiau žmonių negu, kad statistinis vakarietis užmuša musių; kad Afrikoje žmonės masiškai miršta nuo pagydomų ligų vien dėl to, kad valstybės neturi-neskiria pinigų vakcinoms pirkti iš patentus turinčių vakarų farmacijos gigantų; kad AIDS galbūt buvo "užveistas" Afrikoje, siekiant sumažinti Afrikos politinį svorį tarptautinėje arenoje. Ir dar daug kitų tikrų ir išgalvotų blogybių.

Velniop - susipainiojau. Nebeįmanoma kažko padoraus iš viso šito teksto išpešti.

...

Prie šitos esės grįžtu po pusės metų. Grįžtu truputį daugiau pasikaustęs. Gal ką ir išspausiu. Arba tik dar labiau nusirašysiu...

Taigi, sutikime su tuo "prieš pusmetiniu" Petru - mums nusispjauti į Afrikos bėdas. Apsiribokime tik priešlaikine mirtimi. Į smurtą, badą, antisanitarines sąlygas nekreipkime dėmesio. Kreipkime dėmesį tik į beprasmes ir gausias mirtis.

Vėlgi prisiminkime, kad mums nusispjauti. Taip, mano šios esės tezė - mums nusispjauti. Mums įdomus žodis, nes nei man, nei Tau nėra nusispjauti. Netgi nei vienam sveikos psichikos individui nėra nusispjauti. Taip, humaniškumas nei man, nei tau nėra svetimas. Tu ir aš užjaučiame. Nuoširdžiai. Patikėk manimi - aš ir Tu tikrai nuoširdžiai užjaučiam ir tikrai nesvarbu: ar norėdami patys prieš save jaustis gerai, ar iš tikro esame užsigimę altruistai. Bet mums nusispjauti.

Šitam viršui esančiam paragrafe aš norėjau išskirti dvi esybes: individus (tu ir aš) ir žmoniją ar jos dalį (mus). Esmė yra ta, kad žmonija yra per didelė savo skaičiumi. Mūsų per daug (čia tik tezė - ne teorema).

Tarkime, yra toks dalykas kaip kolektyvinė sąmonė. Ta sąmonė susideda iš mūsų visų sąmonių. Ta sąmonė suvokia, kad žmonija išsipūtė ir reiktų ją praretinti. Nesupraskite manęs klaidingai - kiekvienas tos sąmonės individas nė velnio nenori nieko retinti. Priešingai - kiekvienas patinas nori apvaisinti kiek galima daugiau patelių, o kiekviena patelė nori pagimdyti kiek galima daugiau naujų individų. Bet kiekvienas atskirai esame tik kvaili individai. Tuo tarpu kolektyvinė sąmonė yra protingesnė. Ji nori praretinti žmonijos skaičių. Dėl to mums nusispjauti, kad Afrikoje miršta žmonės - juk tai mažina mūsų skaičių. Turbūt ilguoju laikotarpiu žmonijai būtų į naudą, jai tas skaičius sumažėtų.

Aišku, kiekvienas kaip individas nieku gyvu neprisileisime tokios idėjos. Kodėl aš neprisileisiu? Todėl, kad tada sau teks užduoti klausimą: "Petrai, žmonijos skaičių reiktų sumažinti per pusę. Kodėl tu turėtum išlikti? Ką gero nuveikei šioje žemelėje, Petrai?". Į šitą klausimą, nežinau kaip jūs, bet aš tikrai nenoriu atsakyti.

Tuo tarpu, turiu įtarimą, kad kolektyvinė sąmonė turi kitokią nuomonę. Kodėl? Turiu kelis pastebėjimus ir matematikos dėsnį. Dėsnis vadinasi didžiųjų skaičių dėsniu - juo remiantis įtariu kolektyvinės sąmonės egzistenciją. Pastebėjimai yra tiesiog žmonijos elgesio tam tikrose situacijoje pastebėjimai.

Žmonija laukia susinaikinimo. Pavyzdžiui: kiekviena įdomesnė liga susilaukia didelio ažiotažo. Kempinligė, paukščių gripas, kiaulių gripas. "O ne! Mums galas! Epidemija!". Artėjant ligai tiesiog jaučiamas nekantrumas ir dedamos didelės viltys į būsimus rezultatus. Ypač statistinius. Paskui nusiviliama kai skaičiukai nė velnio nepateisina vilčių. Nuolatinis ginklavimasis irgi nieko gero nežada...

Bet, jei kolektyvinė sąmonė egzistuoja, tai ji turėtų būti galinga ir galiausiai neapsikentusi išorinių jėgų (ligos, terorizmas, globalinis atšilimas) bejėgiškumo, suras tinkamą būdą sumažinti pasaulio pažinimo vadovėliuose rašomą žmonijos gyventojų skaičių. To aš, kaip individas, šiek tiek prisibijau ir tikiuosi...

Nu ir grybų karą čia parašiau. Oficialiai dėl to kaltinu klaviatūrą. O ypač 'M' raidę...

----
Dalinis įkvėpimas: newswipe s2e4

Iš ciklo "Tu ir Aš"

2010-01-31T22:03:00.002+02:00

Kūrinėliai, padėsiantys pasiruošti džiugiam pavasariui...

-----------------------------------------

Vasara. Lyja. Pagaliau lyja. Einu pasivaikščioti. Miestas tuščias. Lyja gi, pamenate? Esu vienas. Ne vienas minioje - tiesiog vienas. Tik aš ir mano mintys. Einu sparčiu žingsniu. Šalta. Šlapia. Mintys plėšo galvą į skutelius. Kažkas tikra. Bent jau taip atrodo. Bent jau taip save apgaudinėju. Atmosfera tokia, kad sugebu save apgauti tikrumu. Po kažkokiu didesniu balkonu stovi miesto muzikantas ir groja akordeonu. Groja prastai. Pasidėjęs akordeono dėklą - suprask, gali įmesti pinigėlių. Ekonomiškai nepasikaustęs - dėkle pats neįsidėjęs nei vienos monetos. yra teigiama, kad žmonės gausiau aukoja, kai mato jog kiti žmonės jau yra paaukoję. Yra teigiama, kad beždžionės bijo valgyti neaiškias uogos tol, kol nepamato kitos beždžionės jas valgant. Keistuolis - pagalvoju praeidamas pro miesto muzikantą, grojantį tuščiam miestui...

-----------------------------------------

Pjausto skustuvu. Kažkas pjausto skustuvo tavo gerklę. Netiesiogiai. Bet tau skauda gerklę taip lyg, kas ją pjaustytų skustuvu. Tau niekas niekada (net tu pats) nepjaustė nieko skustuvu. Nei rankų, nei gerklės. Bet tu spėji, kad skausmas panašus. Peršalai. Gal. Nelabai įsivaizduoji, kur ir kada. Tau trisdešimt kažkiek - tu tas kuris neperšąla, nes visas tavo gyvenimas tėra butas ir darbas. Butas pirktas kartu su buvusia mylimąja. Kuri paskui tapo sugyventinė. Paskui - tiesiog sugyventinė. Paskui - tu gyveni vienas. Tu dar dirbi didelėje korporacijoje. Dirbi savo kube. Nežinai, ką darai. Dirbi jau kelis metus, bet vis dar nežinai, ką darai. Tave paaukštino. Tu nesupranti, ką darai.

- Labas - sakai, gerklę pjaustantį žodį bendradarbei, kuri dirba gretimame kube ir kurios nepažįsti štai jau kelerius metus.

- Labas - atsako ji.

Tu dirbi. Tu nežinai, ką dirbi. Eini į tualetą. Kosti. Kosti ir į kriauklę spjaudai kruvinus skreplius. Blogai. Tu tikriausiai gana rimtai sergi. Tau reiktų gydytis. Tu negali. Neturi laiko. Tau reikia dirbti. Reikia dirbti darbą, kurio nesupranti. Retai kada darbe žinai, ką darai. Tik kartais. Štai dabar tu spjaudai kruvinus skreplius. Bandai įžvelgti, kokią figūrą sudėlioja kriauklėje tavo liaukų išskyros. Tarsi koks pagoniškas burtas, kai bandai įžvelgti savo ateitį. Tavo ateitis kraujuose ir skrepliuose...

-----------------------------------------

Ruduo. Lapkritis. Lapkričio galas. Kalėdos. Tiksliau pereinamasis laikotarpis tarp Vėlinių ir Kalėdų. Dirbtinių gėlių, vaško ir imbierinių sausainių kvapo prisotintas oras. Oras nuostabus ir tragiškas. Lyja ir nelyja. Tai yra, kai lietus nelyja, bet purškia. Esi sulytas, bet ant tavęs nenukrito nei vienas lašas. Būtent tokiu oru užeinu į kažkokią maitinimo įstaigą. Maitinimo įstaiga buvo pusė velnio. Tą sprendžiu, nes atsimenu didelį, mėlyną kalėdinį papuošalą-burbulą kabantį tiesiai prieš mane (Vargingesnėse įstaigose bumbulai būna prastesni). Taigi, stoviu ir žiūriu į burbulą. Mano akiniai apipurkšti lietaus-nelietaus. Visas vaizdas susiliejęs. Burbule atsispindi lašai, kuriuose atsispindi burbulai, kuriuose lašai. Rekursija. Nusikeikiu ir nueinu...

-----------------------------------------

Padavėjos darbas padavinėti. Bent jau taip teigia pavadinimas. Tau dvidešimt keli metai ir tu dabar nepadavinėji. Nors ir dirbi padavėja. Tu dabar spaudi spuogą. Paauglystėje tu nebuvai spuoguota. Bent jau ne tiek. Vis per tuos riebalų garus, kurių pilna virtuvėje. Iš kurios tu padavinėji. Tik laikinas darbas. Tau reikėjo pinigų. Tu buvai graži, liekna pirmų kursų studentė ir tau reikėjo pinigų. Susiradai laikiną darbą. Metei mokslus. Laikinai sustabdei. Taip sakai visiems, net ir sau. Įtrauki pilvuką, kuris atsirado nuo prasto, bet už savikainą gaunamo maisto. Tau tuoj reikės grįžti ir atlikti padavinėtojos pareigas. Spuogas pagaliau pasiduoda. Tavo pirštas išteptas smirdančia riebaluota mase. Anksčiau būtum nusivalius jį į maistą ir piktdžiugiškai kikenus iš šlykščių klientų. Dabar tavęs tas nebedžiugina. Kita vertus, šlykštūs klientai jau ir nebeerzina...

Eilinės mintys #1

2010-01-31T21:53:00.005+02:00

Kartas nuo karto užsirašau, kokias nors mintis, kurios šauna į galvą. Štai kažkokia jų dalis. Ne, į twitter'į aš nesiregistruosiu.

Pinigai. Pinigai yra fucking abstrakcija. Bet mes juos "įforminame" į kupiūras. Taip jie tampa stabais. Tas pats su religija. Vos tik abstrakcijas sudaiktiname, sukuriame simbolius - iškart pamirštame jų prasmę ir pradedame garbinti pačius simbolius. Prisiminkit visus kryžius, rūpintojėlius, krauju verkenčias (bet neprakaituojančias) Marijas, Mahomedo karikatūras, apverstas vėliavas ir kitus nenaudingus, bet daug šurmulio sukeliančius daiktus.

Farmacijos kompanijos nesuinteresuotos mūsų sveikumu. Anaiptol. Taip, jos suinteresuotos mūsų ilgaamžiškumu. Idealiausias variantas, kad mes gyventume kuo galima ilgiau, ir kuo galima didesnį procentą to gyvenimo praleistume sirgdami. Mums tuo tarpu labiau rūpi pats gyvenimas ir likimas gyvu, o tik paskui jo kokybė - dėl to mus taip lengvai ir mausto.

Mus apsėdo mažmožiai - mes pamiršome didybę...

Stoicizmas yra patrauklus - jis kažkoks kaip iššūkis, toks jausmas apninka, kad laukia prizas. Tuo tarpu Epikiūras siūlo pernelyg artimą tikslą, pernelyg paprastą ir lengvai pasiekiamą. Taip tikriausiai yra tik iš pirmo žvilgsnio. Bet gi pirmas žvilgsnis labai svarbus.

...Nenatūralios medžiagos pervertinamos...

Reklama konkurenciją kokybės ir naudos žmogui atžvilgiu padaro niekine. Viskas, kas svarbu, tampa labiau patikti masėms.

Mes nesame tokie, kokie galvojame, kad esame. Mes nesame tokie, kokie kiti galvoja, kad esame. Mes esame tokie, kokie galvojame, kad kiti galvoja, jog mes esame.

Žmogus yra šlykštus savanaudis. Tiksliau šlykštus strateguojantis savanaudis. Kiekvienas iš mūsų supranta (pasąmoningai), kad patys vieni nesusitvarkysime - mums reikia kitų pagalbos. Bet tuo pačiu mums nusispjauti į kitus. Kai tie kiti paprašo pagalbos - mes sustrateguojame, kad galbūt ateityje mums patiems pravers jų pagalba. Dėl to ir nepasiunčiame velniop. Nes tikimės, kad tai bus
naudinga mums, o ne dėl to, kad esame altruistai.

Įprasmink save atostogomis Turkijoje. Jo, blet! Įprasmink save atostogomis Kroatijoje!
-- Pokalbis su žmogumi, kuris aiškino, kad mėgsta keliauti --

Juk nebūtina nuleisti į prezervatyvą - galima kad ir į vonią ar duše...
-- Čia savęs citavimas iš pokalbio apie tai, kad onanizmas savo beprasmiškumu niekuo nenusileidžia seksui, nesiekiant nieko apvaisinti --

Žmogus yra žmogus ne dėl to, kad pisasi, o dėl to, kad kažkas kitas kitados pasipiso. Pisdamasis žmogus nei patvirtina, nei paneigia savo žmogiškumą.
-- Iš to pačio pokalbio. Tema šiek tiek pakitusi. --

Tariamoji nuosaka - įdomus darinys lietuvių kalboje. Visi "tariami" (t.y. netikri, neįvykę) dalykai tokie svarbūs lietuvių gyvenimo būde, kad jiems net buvo sugalvota atskira veiksmažodinė forma.

Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs... Taip gali atrodyti tik tada, kai prisiriji tiek karčių šaknų, kad bet kas, nesukeliantis kartumo jausmo, atrodo baisinė skalsi saldybė. Viskas realiatyvu... Nekenčiu Enšteino...

Gyvenimo prasmė: Kažkada galvojau ir bandžiau rasti gyvenimo prasmę atmetimo būdu. Pavyzdžiui:
- Ar gyvenimo prasmė yra nusipirkti pliušinį ponį? - paklausė Petras pats savęs.
- Ne - sau lyg išprotėjęs atsakė tas pats Petras.
- Išbraukiam - paliepė pats sau mūsų psichelis ir ilgame sąraše užbraukė dar vieną punktą.
Taip atmetinėjant mano sąraše liko tik du punktai: "gyvenimas" ir "mirtis". Taigi, skelbiu tezę - "Gyvenimo prasmė gali būti TIK pats gyvenimas arba mirtis. Vieno iš jų, kaip žinia, tikrai neišvengsite".

...Kita vertus, mirtis tėra viena iš gyvenimo sudedamųjų dalių. Taigi, gyvenimo prasmė yra gyvenimas. Ir ką gi mes turime? Sviestą sviestuotą. Kitaip - gyvenimas neturi prasmės. O, ne! Tai kas dabar bus? Vaje, vaje...

Po truputį susivokiu, kad aš dar neatsikračiau absoliutinio mąstymo, kad tik save apgaudinėjau, jog į viską žvelgiu realetyviai. Ar ne per vėlai tai suvokiau? Ar dar turiu laiko? Dėjau...

Kurt Vonnegut: "...prezidentu gali norėti būti tik bepročiai...". Blemba, Aristotelis teisus, valdovais žmonės turi tapti priverstinai.

Anksčiau buvau įsitikinęs, kad valstybės ir korporacijos engia mus, paprastukus, dėl to, kad yra valdomos kažkokių niekšingų ir gudrių pilkųjų kardinolų, kurie dėl kažkokių psichinių sutrikimų nuolat orgazmuoja nuo didelės valdžios pojūčių. Bet kuo toliau tuo labiau manau, kad tų gudročių nėra. Visa šita mėsmalė tėra žmogaus, kaip nevykusio evoliucijos padarinio empirinis įrodymas. Mes kaip ančiasnapiai ar žirafos - kažkokia gyva nesąmonė.

Žemė bando atsikratyti vienų iš didžiausių, paskutinius porą amžių ypač įsisiautėjusių parazitų. Nelėtinkime proceso rinkdami šiukšles ir dažydami suoliukus. Push the button. Vandeniline bomba ištaškyk mus gabalas. Ozono skyle užtroškink mus deguonies trūkumu. Kurt Vonnegut pernelyg geras rašytojas, kad jo neplagijuočiau.

Kodėl evoliucija įtikina: Kūrimas. Kūryba. Prisiminęs bet kurį bent kažkiek nevisai apgailėtiną savo kūrinį, galiu teigti, kad visi perėjo kažkokią evoliuciją ir kad tolimesnis iteratyvus vystymas padėtų jiems pasiekti geresnę formą.

Eilinė mano diena

2009-08-23T03:51:00.008+03:00

Kažkiek ryto arba kažkiek nakties. Kažką rašinėju. Savijauta nenuostabi. Visur kur tik žvelgiu - viskas atrodo kaip pro rūką. Nors rūko niekur nėra. Niekaip neprisiverčiu eiti miegoti. Reikia viską surašyti - tik tada galėsiu eiti miegoti. Toks šiandieninis mano prakeiksmas. Aš pats save juo prakeikiau. Reikės visą šitą persiskaityti būnant žvaliam. Gal ką nors naujo apie save sužinosiu.

Tai va - eilinė mano diena: