Ekonomiškos krūtys

Visų pirma, reiktų pastebėti, kad rašau apie sritis apie kurias neturiu jokio žalio supratimo. Plastinė chirurgija, krūtys, kapitalizmas ir ekonomika. Visi šie dalykai yra ne mano nosiai. Šitas teiginys (ne mano nosiai) neskambėtų taip savotiškai nevykusiai ir keistai, jeigu iš to sąrašo išmestume vieną (tiksliau porą) elementą.

Taigi, ar girdėjote paskutinį skandalą susijusį su moters krūtine?

Tokia kompanija „Poly Implant Prothèse“ pardavinėjo silikoninius krūtų implantus, kuriuose vietoje saugaus ir žmogaus kūnui mažiau kenksmingo gelio, buvo naudojamas gelis, paprastai pritaikomas čiužinių gamyboje. Spėjama, kad tokias pagerintas krūtis šiuo metu nešioja apie 400000 moterų.

Man tai yra kaip dabartinės mūsų kapitalistinės ekonominės sistemos blogumų metafora. Tiksliau ne pačios sistemos, o mūsų vartotojų ir gamintojų elgesio joje. Pajamų maksimizavimas ir išlaidų minimizavimas bet kokia (nepinigine) kaina. Juk čia buvo dedami pavojingi chemikalai į moterų kūnus vien todėl, kad taip labiau apsimoka.

Posėdis

Beveik įsivaizduoju susitikimą, kuriame buvo priimtas toks sprendimas.

Vieta: Posėdžių kambarys be langų ir su dirbtiniu apšvietimu.

Situacija: Posėdžiauja išimtinai tik vyrai, nors posėdžio tema ir aplamai įmonės veikla reikalauja grynai moteriško kolektyvo. Sėdi susirinkę kostiumuoti nuobodylos ir postringauja apie šio pusmečio įmonės veiklos rezultatus. Jie šitą savo posėdį, beje, nevadina posėdžiu. Jie jį vadina „brainstormingu“.

Vienas iš jų sako:

-- Šiais metais mes turėjome didžiausią pelną įmonės istorijoje. Tačiau, dėl didelių Dalaso kreivės akcijų biržoje svyravimų, mus reikia jį kiek galima dar padidinti. Kitaip, kaip matote grafike, vekselių perpardavinėjimo rinkoje mūsų konkurentai turės geresnį Kapueira santykį. Tada dėl pasaulyje išaugusių morkų kainų, pasitikėjimas mūsų fiskalinėmis galimybėmis smuks ir teks sumažinti skolinimosi agentūros SS reitingus. Taigi, mums reikia sugalvoti, kaip padidinti pelną. Ir tą reikia padaryti tuojau pat.

(Galite nebandyti ieškoti Wikipedia'oje visų tų terminų ir terminų junginių, kurie čia parašyti. Aš išdidžiai galiu pasakyti, kad juos visus pats ką tik sukūriau. Nes tik tiek ir tesigaudau ekonomikoje).

Tyla.

Tyla.

-- Ką nieks neturite jokių minčių?

Tyla.

Tyla.

Tyla.

Kažkas lyg ir pabezdėjo. Bet tas nebesvarbu, nes posėdis jau trunka kelias valandas ir tas tikrai nepagadins dabartinio kambario gaivumo.

Tyla.

Tyla.

Tada vienas iš dalyvių nusprendė pajuokauti:

-- O kas jeigu vietoje dabartinių medžiagų mes į implantus pradėtume dėti pigesnį gelį iš mūsų čiužinių padalinio. Pelnas išaugtų du kartus. Bet yra vienas mažytis minusas: moterys numirtų po mėnesio! Cha, cha, cha!

Visi juokėsi, nepaisant to, kad juokelis buvo visiškai nejuokingas ir niekam tikęs. Net nežinau kodėl, ar todėl, kad visų jumoro jausmas buvo tragiškai prastas, ar dėl to, kad visi buvo įpratę padlaižiauti vieni kitiems.

Tyla.

Tyla.

Staiga pasigirsta iš kambario gale sėdinčio vieno iš įmonės viršesnių darbuotojų balsas:

-- Negalima dėti tokios dozės pigesnių chemikalų, kad numirtų po mėnesio. Biznyje visada svarbu saikas. Reikia pamatuoti taip, kad išgyventų bent jau kelis metus.

(Čia buvo mano aliuzija į filmo Network (1976 m.) prieš paskutinę sceną.)

Samprotavimai

Ne, nu rimtai, pagalvokite, kas čia įvyko. Beveik pusei milijono moterų buvo įdiegtos naujos, nuodingos krūtys. Pusė milijono moterų dabar yra didelės rizikos zonoje. Nes taip labiau apsimoka. Čia taip pat reiktų paminėti, kad niekas jų nepagriebė ir prievarta nesugrūdo tų implantų į jas. Jos pačios pasiprašė būti perpjautos, prifarširuotos ir užsiūtos. Ir pačios pasirinko tuos pigesnius egzotiškus implantus, nes gi pirkdama kitus „moki tik už vardą“.

Galima būtų sakyti, kad pačios kaltos. Prieš darydamos tokį žingsnį galėjo geriau pagalvoti, ar bent jau nepagailėti pinigų patikimesniems gamintojams. Ir jeigu durnas (durna) duoda pinigus, tai juos reikia ir paimti. Ir, kad durną ir bažnyčioje muša. Ir kiti panašūs „oi kokie mes protingi, nes tik atsitiktinai iki šiolei išvengėme pasimovimų ant panašių dalykų“. Ir galbūt tai būtų tiesa. Ir galbūt tai būtų savotiška makabriška darvinizmo apraiška. Bezdžionžmogių grupės, žinomos žmonija, patelės dėdavosi naftos produktų gaminius sau prie pieno liaukų tam, kad susilauktų didesnio dominuojančių patinų dėmesio. Toks elgesys buvo fatališkas ir jos visos mirė šiek tiek komiška, bet ne mažiau tragiška ir skausminga mirtimi. Taip buvo išvalytas patelių kvailumo genas ir nuo tada žmonijoje visos moterys turėdavo daktaro laipsnius įvairiose srityse.

Aišku, tyčiotis yra lengviausia. Ypač kai pats neturiu krūtų ir nėra visuomenės spaudimo jas pasididinti. Taip, taip -- visuomenės spaudimo. Moterys šiaip sau nesugalvoja pasididinti krūtų. Jos tai daro dėl kitų žmonių.  Pasaulyje buvo prasukta didžiulė „tau reikia didesnių krūtų“ reklamos kompanija. Moterys buvo įtikintos, kad joms būtinos didesnės krūtys.

Čia, beje, reikia pripažinti, kad ir mes, vyrai, buvome paversti tos reklamos kompanijos dalimi. Nesakau, kad visi, bet aš tau jau tikrai kad buvau. Nesuskaičiuojamą kartą esu pasakęs: „lenta“. Suskaičiuojamą kartą esu pasakęs: „Tik pažiūrėk, kokie. Primesk, įstatytum galvą ir blurulurlurlurlur.“. Aš taip pat buvau apmulkintas. Aš taip pat buvau įtikintas, kad moterims reikalingos didelės krūtys ir pats skleidžiau tą propagandą. Ir tuo skaudinau moteris ir žeminau jas. Nors niekada to nedariau tiesiai į akis, bet vis tiek esu šlykštus šliužas. Ir man gėda. Vaistai nuo to? Bent jau man padėjo bandymas gražiai nupiešti nuogą moterį. Tiesa, bandymas buvo visiškai nesėkmingas. Bet aš supratau, kad grožis universaliai yra tiesiog visa ko harmonija. Ir kažkokie konstantiniai dydžiai yra absurdas.

Grįžtant nuo manęs prie moterų. Pagalvokite, didžioji dauguma vakarų civilizacijos žmonių yra nelaimingi. Kapitalizmas to reikalauja. Kitaip mes nieko nebepirktume, nes mums nieko nereikėtų. Nes mes būtume laimingi. Mes turime būti nelaimingi ir tikėtis, kad nauji pirkiniai padarys mus laimingais.

Dabar įsivaizduokite apie trisdešimties metų moterį. Vieniša. Dirbanti nemėgstamą darbą. Didžiulis visuomenės spaudimas dėl tos „-aitės“ pavardės gale. Pradedant šeima, jau „-ienėmis“ draugėmis ir baigiant mūsų visų paniekinamais žvilgsniais bei užgauliojimais („jau dainelė sudainuota“). O princas kaip neatjoja, taip neatjoja. Ji nelaiminga. Visų pirma dėl to, kad visi aplinkiniai mano, kad ji turėtų būti nelaiminga, o ne dėl to, kad ji turėtų būti nelaiminga. Viską išbandė: pakeitė butą; pakeitė šukuoseną; bandė draugauti su prastesniu už kriterijus princu (paliko, nes anas smurtavo); pasidarė tatuiruotę; užsirašė į kalanetikos kursus (metė, nes negalėjo pakęsti fakto, kad visos „-ienės“ aplinkui tik ir šnekėjo apie savo princus ir vaikeliūkščius). Vistiek nelaiminga. O galvoje tyliai, bet nenumaldomai kerojasi negarbingai kažkokiam debiliškam žurnale dar paauglystėje perskaitytame užsakytame straipsnyje pasėta mintis, kad tik dideles krūtines turinčios moterys yra laimingos.

Ir ar tikrai mes galime smerkti už tai, kad tokia mano išgalvota moteris nusprendė pasididinti krūtis. Ir kad stengėsi taupyti, nes neturėjo daug pajamų. Ir kad aplamai tai buvo jos sprendimas, o ne sušiktų korporacijų privertimas pakenkti sau pačiai dėl nepamatuotų iliuzijų?

Išvados

Ir čia nereikia vaidinti šventuolių ir apsimetinėti, kad mes kažkokie kitokie.  Kad mes geresni už tas korporacijas. Nu... Nu tu, skaitytojau (ir iš vis keista, kad sugebėjai daskaityti šituos marmalus iki šitos pastraipos) gal ir geresnis. Nežinau. Bent jau aš tai nesu geresnis. Dėl to neapibendrinsiu ir atsisakysiu „mes“, bei naudosiu „aš“. Taigi, aš nemanau, kad esu geresnis. Aš irgi gyvenime kartas nuo karto sutinku darbe daryti abejotino gerumo darbus (Būtina pabrėžti: visąlaik darau tik legalius dalykus). Aišku, kadangi mano veiklos sritis retai kada kaip nors stipriai įtakoja kitus žmones, tai ir pasekmės iki šiol dar nebuvo kenksmingos mano darbo vaisių naudotojams. Bet čia beveik šimtu procentų ne mano požiūrio nuopelnas, o srities, kurioje sukiojuosi. Kažin kas būtų jeigu dirbčiau tokioje srityje, kurioje turėčiau galimybių kam nors stipriai pakenkti? Ir ar sutikčiau nusukti nuo to kenkimo fakto žvilgsnį ir atlikti tą negarbingą darbą, tarkim, už 20% didesnę algą? Ir dar svarbesnis klausimas: kaip ištreniruoti save, savo protą, savo valią ir savo tikėjimą žmonija taip, kad laikui atėjus sugebėčiau ištarti:

-- Ką padaryti? Pala, pala. Ne. Ne. Ne! Užsi***k, asile, su savo premija. Nedarysiu ir iš vis: kur čia pasirašyti, kad išeinu iš darbo.