Kalbininkai, kalbainiai. Internete prasidėjo įdomi veikla. Įdomi tik patiems blogeriams. Niekam daugiau turbūt nelabai įdomi. Geriau pagalvojus, man tai įdomi. Taigi, tarsi ir man reikėtų kaip ir užvažiuoti ant kalbininkų.
Kodėl aš manau, kad aš turiu teisę čia rašinėti tokiomis tai temomis? Ogi todėl, kad aš esu profesonalus kalbų naudotojas. Aš gaunu pinigus už tai, kad naudoju kalbas. Tiesa, programavimo kalbas. Aš esu kaip ir programuotojas. Tas kaip ir nelabai skaitosi, įtariu, šiame ginče... Taigi, atmetam.
Taigi, aš esu bendravimo kalbų mėgėjas. Aš naudojuosi kalbomis ir už tai negaunu piniginio atlygio (Kitaip nei kalbininkai -- anie tai gauna atlygį, kurio dalis, o paradokse, yra mano, kaip programavimo kalbų naudotojo sumokėti mokesčiai). Tai kaip ir mėgėjas papasakosiu jums, mielas skaitytojau (kadangi skaitytojas tik aš pats -- tai papasakosiu sau), Ką aš manau apie kalbą.
Visų pirma, kas yra atsakingas už norminės lietuvių kalbos atsiradimą? Ogi suvalkiecukas -- Jablonckių Jonukas. Anas tep va paėėmė savo šnektų, dadėjo dą tį kokį tcai vidurio Lietcuvėlės tarmį i viskas. I nuo tadu jei razumiji, kap koks dzūkutis, tai baisiausia škada tep darytci. I netgi koks policinykas, kiek tai kapeikucių baudelį ant tavį gali užmestci.
Čia ką tik kalbėjo mano dzūkiškos šaknys. Grįžtu į suvalkiečių-aukštaičių samplaiką. Tai yra, dabartinę oficiąją, vienintelę etaloninę lietuvių kalbos versiją. Tiesa, ir toliau ją naudosiu su klaidomis, nes gi esu tik lietuvių kalbos naudotojas-mėgėjas.
Jau pats lietuvių kalbos normavimas buvo nenatūralus. Ir netgi formuojant norminę kalbą buvo nemaža dalimi ignoruojami du regionai -- žemaitija ir Dzūkija. Taigi, dabar tie visi kalbininkai -- Lietuvos valstybės, lietuvių tautos ir etaloninės lietuvių kalbos gynėjai ir prievaizdai -- man nori prikaišioti, kad mano tėvų, mano senelių, mano prosenelių (ir taip toliau) išrasta ir laikui bėgant natūraliai, organiškai vis patobulinama dzūkiška lietuvių kalbos versija yra prastesnė už „tetų-kalbininkų-vaidilučių ir dėdžių-kalbainių-vaidilų kabinetuose“ sukurtą sintetinį lietuvių kalbos variantą? Ir kad tas sintetinis produktas yra ko tai svarbesnis ir „šventesnis“ už natūraliai išsivysčiusias žemaičių ir dzūkų tarmes? Ir kad visiems tėvynės mylėtojams ta sintetika turi būti svarbesnė ir mielesnė nei realių žmonių realiai vartota ir vartojama kalba? Ir kad aš negaliu sakyti „saldainė“ (nes taip esu įpratęs), o turiu sakyti „saldainis“?
Turbūt žinai atsakymą į prieš tai užduotus klausimus? Gerai -- tuomet patarčiau nustoti skaityti šitą blogo įrašą. Iki dabar šis įrašas gali pasirodyti kaip „Kalbainiai kvaili, o Užkalnis protingas. Aš pasišildysiu Užkalnio šlovės spinduliuose spardydamas kalbainius.“. Bet nuo dabar įrašas pataps eiliniu mano pusiau nelogiškų kliedesių kratiniu. Aš, įtariu, kad šio įrašo egzistavimas galėtų suteikti ginklą kalbininkams -- „girdi“ -- sakytų anie -- „va kokie anie išprotėję“. Aišku, tik tokiu atveju jei jį aplamai kas skaitytų.
Klausimas. Kurią kalbą aš naudoju rašydamas šitą blogo įrašą? Ne -- neatspėjai (O gal ir atspėjai...). Aš naudoju tą lietuvių kalbos variantą, kurį, mano manymu, galės suprasti daugiausia žmonių. Aš renkuosi žodžius ir sakinių struktūras taip, kad maksimizuočiau du dydžius: teksto įdomumas ir teksto suprantamumas. Va, paskutinis sakinys tai visiškai prastas -- jį nevisi supras ir jis skamba, kaip narciziškas bandymas pasipuikuoti sudėtingų žodžių mokėjimu. Bet man tas sakinys patinka -- todėl aš jį ir paliksiu. Tai dar vienas svarbus dalykas: be visa ko, aš kalbą vartotoju taip, kaip man patinka.
Taigi, kodėl aš nerašau visų savo tekstų dzūkiška tarme. Nes jos beveik niekas nesupranta. Nes net didžioji dalis dzūkų nesugebėtų prisiversti skaityti bent kiek ilgesnio teksto, parašyto dzūkų tarme. Nes ji mirštanti tarmė. Taip ji žavi ir visa kita. Taip deminutyvų vartojimas joje sukuria ypatingą pokalbio atmosferą. Bet po šimto metų jos nebebus (nu gerai, gerai -- beveik nebebus). Ar man gaila dėl to? Šiek tiek. Bet tik dėl to, kad esu sentimentalus mižnius. Jokių logiškų priežasčių jei išlikti nėra. Ir nyksta ji natūraliai, o ne jokių tai piktų žmonių užmačia. Ar, hipotetiškai kalbant, kalbainiai sugebėtų įstatymiškai (Jeigu turėtų tokių galių) įpareigoti visus dzūkus kalbėti dzūkiškai? Turbūt sugebėtų, jeigu prie visa ko, jie dar turėtų ir galių (hipotetiškai kalbant) valdyti armiją... O ta jiems paklustų...
Gerai, gerai -- užteks simbolizmo. Dzūkų tarmė yra lietuvių kalba. O armija -- yra media (televizija, spauda, internetas). Kalbainiai gali mus priversti naudoti savo kalbos variantą, jeigu jie galės kontroliuoti tuos išvardintus smegenų plovimo įrankius. Bet ar to reikia? Ne -- kalba yra naudinga tik tada, kai ji vystosi natūraliai ir ją kuria ja realiai besinaudojantys žmonės, sprendžiantys to laikmečio ir tos aplinkos kasdienines problemas. Kai ją visiems kuria šventieji kalbos puoselėtojai -- kalbos naudingumas nukenčia, nes kalbininkai tegali sukurti kalbą, nepatikėsi bet, kalbininkams.
Grįžtant prie analogijų. Petrai, jeigu manai, kad dzūkų tarmė išnyks, tai ar manai, kad lietuvių kalba irgi išnyks? Taip. Lengvas klausimas. Štai čia ir išlenda visi kalbininkai -- girdi, jie gi ir savo suvaržymais stengiasi apsaugoti lietuvių kalbą ir jos istorinį paveldą. Bet ar to reikia? Ne. Tikrai. Skaitytojau, baik ginčytis su manimi! Nereikia, nereikia. Kokios dar vertybės? Kokios dar gilios tradicijos? Koks dar protėvių kraujas? Ji išnyks ir viskas. Jeigu ji neišnyks dėl to, kad koks nors agresorius (nebūtinai Rusija -- nebūkite banalūs) mus nugalabys, tai ji išnyks todėl, kad žmonių gyvenimo būdas galiausiai taip pasikeis, kad lietuvių kalba taps tiesiog nebenaudinga.
Pala, pala. Nelabai čia daug kliedesių, kuriuos žadėjai, pasakytumei tu, skaitytojau. Taip -- nelabai. Dėl to pats laikas pradėti važiuoti į lankas, kol dar nenusibodo rašyti. Taigi, lietuvių kalba išnyks. O kodėl, ji, kitų manymu, turėtų neišnykti ir gyvuoti per amžių amžius? Iš esmės dėl vienos paprastos priežasties -- kalba apibrėžia tautą. Kalbos išlikimas yra būtinas tautos išlikimui. Taigi, klausimas: ar lietuvių tauta turi išlikti? Ne. Kodėl? Nei viena tauta neturi išlikti. Ką? Kodėl? Nes tautiškumo sąvoka yra įrankis. Įrankis valdyti mases. Skaldyk ir valdyk. Aš niekinu rusų, lenkų, prancūzų ir visų kitų tautybių žmones. Aš ne nekenčiu (taip ir norėjau parašyti -- dvigubas ne) tik tų tautybių apie kurias nežinau. Bet vos tik sužinosiu -- iškart pradėsiu nekęsti. Tu irgi... Jie irgi...
Tautybė -- tai tik pretekstas pradėti karą. Tautybė -- tai tik dar vienas įrankis patricijams valdyti plebėjus.
Bet, ką tada tu siūlai, jeigu jau tautybė yra blogis? Čia panašiai kaip su ateizmu -- kiti iš kart užduoda klausimą, tarsi kitaip negali būtu: „Tu netiki į Dievą? Tai į ką tu tiki?“. Tai ir čia, manau, gaunasi panašiai: „Tu nenori priklausyti tautai? Tai kam tu nori priklausyti?“. Lengvas klausimas -- žmonijai. Oi, ne -- suklydau. Galima dar kartą? Aš noriu priklausyti visatai...
2011 m. vasario 15 d.
Išsaugok plastiką ir tu!
Plastikas. Plastikiniai maišeliai. Reikia, kuo mažiau jų naudoti. Reikia, kuo ekologiškiau gyventi. Pilni šiukšlynai plastmasės -- vajei, vajei, kaip negerai. Reikia pirkti lininius maišelius. „Aš saugau gamtą“. „Gamta mūsų namai“.
Ane? Eik velniop! Plastikas -- jėga! Man reikia plastiko! Kuo daugiau -- tuo geriau. Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be plastiko? Aš ne. Plastikiniai daiktai supa mane ir daro mano gyvenimą lengvesnį. Man reikia plastiko! Labai, labai! Tik va bėda -- plastikas gaminamas iš naftos. O aną visi šunsnukiai baigia paleisti oran su savo mašinomis.
Taigi, aš perku kiek galima daugiau plastikinių daiktų ir juos išmetu. Tada vėl perku. Tai mano garantas. Mano atsargos. Mano plastiko bankas.
Gerai, gerai. Pabandysiu paaiškinti. Turbūt sutinkate, kad plastmasės mums visiems reikia? Turbūt taip pat sutinkate, kad mums važinėti irgi reikia? Taip? Sutinkate, kad nafta baigtinė? Baigtinė. Kokie yra žinomi plastiko pakaitalai? Medis, geležis ir akmuo. Ar tu kaip plastiko vartotojas (aš nekalbu, kaip pirkėjas. Pirkimai/pradavimai -- degradavusi, žmones žudanti sritis, nepasiduodanti logikai. Palikime ją nuošalyje) pajusi gana stiprų diskomfortą, jeigu teks pastarąjį (plastiką) pakeisi kuriuo nors iš išvardintų materijų? Ir dar kaip pajusi!
Dabar apie mašinas. Mašinų kurą galima pakeisti tuo ir anuo (Pasiieškokite patys visų galimų alternatyvų). Ar tu kaip važinėjantis žmogus pajusi kokį tai skirtumą, jeigu naftos produktais gaminamas kuras bus pakeistas kita alternatyva? Ne! Išskyrus tą atvejį, jeigu tu esi benzino iš mašinų vagis ir tu vagi jį su šlanga, vagystės metu atlikdamas įžymųjį pirminio siurbtelėjimo veiksmą (kartais benzino patenka į burną ir tu tada spjaudaisi ir patyliukais keikiesi (gi vyksta vagystė -- gi negalima garsiai keiktis)). Tada tai taip -- tave gana stipriai paveiks benzino (ar kito iš naftos gaunamo kuro) pakeitimas kitu energijos šaltiniu. Bet visiems kitiems tai nebus jokio skirtumo.
Taigi, jeigu reikia rinktis tarp plastiko ir benzino, aš renkuosi plastiką. Bet, kaip jau minėjau, visi tie niekšai vairuotojai degina naftą (galėjusią tapti plastiku, bet netapusią...) neįtikėtinais tempais. Tam ir reikalingos plastiko atsargos šiukšlynuose. Nes iš kur gi to jo gausi, jeigu tie puspročiai viską išdegins į atmosferą? Taigi, aš perku plastikinius daiktus ir išmetu juos. Daryk taip ir tu! Ir liepk savo draugams ir artimiesiems. O kai pamatysi atvažiuojančią galingą, daug benzino rijančią mašiną, grūmok kumščiu ir rėk „Gaidyyy!!!“ (Labai didelė tikimybė, kad tai vyriškos lyties atstovas. Moterims gi nereikia jokių dimensijų trūkumo konpensuoti galingomis mašinomis). Nes, žinok, anas šiuo metu kaip tik degina būsimą tavo vibratorių, pripučiamą lėlę, prezervatyvą, telefoną, klaviatūrą ir kitus ne mažiau naudingus dalykus.
Ane? Eik velniop! Plastikas -- jėga! Man reikia plastiko! Kuo daugiau -- tuo geriau. Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be plastiko? Aš ne. Plastikiniai daiktai supa mane ir daro mano gyvenimą lengvesnį. Man reikia plastiko! Labai, labai! Tik va bėda -- plastikas gaminamas iš naftos. O aną visi šunsnukiai baigia paleisti oran su savo mašinomis.
Taigi, aš perku kiek galima daugiau plastikinių daiktų ir juos išmetu. Tada vėl perku. Tai mano garantas. Mano atsargos. Mano plastiko bankas.
Gerai, gerai. Pabandysiu paaiškinti. Turbūt sutinkate, kad plastmasės mums visiems reikia? Turbūt taip pat sutinkate, kad mums važinėti irgi reikia? Taip? Sutinkate, kad nafta baigtinė? Baigtinė. Kokie yra žinomi plastiko pakaitalai? Medis, geležis ir akmuo. Ar tu kaip plastiko vartotojas (aš nekalbu, kaip pirkėjas. Pirkimai/pradavimai -- degradavusi, žmones žudanti sritis, nepasiduodanti logikai. Palikime ją nuošalyje) pajusi gana stiprų diskomfortą, jeigu teks pastarąjį (plastiką) pakeisi kuriuo nors iš išvardintų materijų? Ir dar kaip pajusi!
Dabar apie mašinas. Mašinų kurą galima pakeisti tuo ir anuo (Pasiieškokite patys visų galimų alternatyvų). Ar tu kaip važinėjantis žmogus pajusi kokį tai skirtumą, jeigu naftos produktais gaminamas kuras bus pakeistas kita alternatyva? Ne! Išskyrus tą atvejį, jeigu tu esi benzino iš mašinų vagis ir tu vagi jį su šlanga, vagystės metu atlikdamas įžymųjį pirminio siurbtelėjimo veiksmą (kartais benzino patenka į burną ir tu tada spjaudaisi ir patyliukais keikiesi (gi vyksta vagystė -- gi negalima garsiai keiktis)). Tada tai taip -- tave gana stipriai paveiks benzino (ar kito iš naftos gaunamo kuro) pakeitimas kitu energijos šaltiniu. Bet visiems kitiems tai nebus jokio skirtumo.
Taigi, jeigu reikia rinktis tarp plastiko ir benzino, aš renkuosi plastiką. Bet, kaip jau minėjau, visi tie niekšai vairuotojai degina naftą (galėjusią tapti plastiku, bet netapusią...) neįtikėtinais tempais. Tam ir reikalingos plastiko atsargos šiukšlynuose. Nes iš kur gi to jo gausi, jeigu tie puspročiai viską išdegins į atmosferą? Taigi, aš perku plastikinius daiktus ir išmetu juos. Daryk taip ir tu! Ir liepk savo draugams ir artimiesiems. O kai pamatysi atvažiuojančią galingą, daug benzino rijančią mašiną, grūmok kumščiu ir rėk „Gaidyyy!!!“ (Labai didelė tikimybė, kad tai vyriškos lyties atstovas. Moterims gi nereikia jokių dimensijų trūkumo konpensuoti galingomis mašinomis). Nes, žinok, anas šiuo metu kaip tik degina būsimą tavo vibratorių, pripučiamą lėlę, prezervatyvą, telefoną, klaviatūrą ir kitus ne mažiau naudingus dalykus.
2010 m. lapkričio 24 d.
Eilinės mintys #3
Mokslo ir aplamai civilizacijos vienas iš tikslų yra 100%-inė bedarbystė.
Tikėjimas likimu ir panašiais dalykais (Iš esmės visos religijos) kenkia produktyvumui.
O ne! Aš matau ateitį! Mes visi joje mirsime!
Tautiškumas. Idėja: kiekvienas individas yra savaip protingas. O kas neprotingas, tas turi pakankamai pateisinamas priežastis būti kvailu. Tuo tarpu minia žmonių visą laiką yra debilai. Galvijų banda. Dar viena vinis į tautiškumą. Jeigu žvelgi į valstybės atstovus kaip visumą (lietuviai, rusai, lenkai, amerikiečiai ar pan.), tai tematai minią debilų -- nes jie tokie ir yra. Reikia žvelgti į kiekvieną individą atskirai.
Jei lezbietė miega su gėjum -- ar ji vis dar homoseksuali?
Pastebėjau keistą dalyką: aš nemoku net degraduoti. Degradavimas man yra per sunki užduotis. Viršaus pasiekti neleidžia tinkamų aplinkybių ir gabumų stoka, dugno -- bailumas. Lieka vienintelė išeitis -- pilka vidutinybė...
Pražilęs zebras...
Kai žmonės sako, kad tu esi protingas, tai iš tikrųjų jie nori pasakyti, kad tu esi beveik toks pats protingas, kaip ir jie. Tu netiek ir daug atsilieki nuo jų -- pakankamai mažai, tai jie gali pakęsti tave šalia.
Kiečiausias dalykas dabar yra visokie vegetariški ar „sushi“, ar dar kokie mini-maisto-gėrimų vakarėliai. Kur susirenka modernių atsakingų karjeristų porelės, pasigamina teminio ėdalo, atsikemša teminių gėralų butelius ir linksminasi. Pvz.: kalba apie savo paskolas ir lizingus... Tokie žmonės teršia snobų vardą.
Ksena -- karingoji princesė. Šitas reikalas tam tikru mano vaikystės-paauglystės laikotarpiu labai smarkiai prisidėjo prie mano nešovinistinio požiūrio į lyčių lygias teises ir pagarbos moterims aplamai. Ne feminisčių judėjimai, ne pavilionienės, ne, ne, ne. Ksena yra atsakinga už tai, kad visokie anekdotai „moteris už vairo -- nelaimė kelyje“ man atrodo neskoningi ir prie visa to dar nervina juos pasakojantys žmonės.
Nuobodu. Kaip gi pataisyti tokią padėtį? Ogi pakomunikuoti per debesis su kuo nors bitų sekomis... Galbūt kuris nors iš mano ale artimųjų yra kokį įdomų statusą užsirašęs... Fak jų enternete! Nekenčiu tavęs!
Darbas -- kartu išeitis, kartu ir pasmerkimas. Dirbdamas šitiek laiko praleidi darydamas visiškas nesąmones. Darydamas kažkokius ritualus vien tam, kad melu išpuoštum ir taip paslėptum savo ir saujelės kitų žmonių (kolegos, klientai ir pan.) nereikalingumo faktą. Tai yra pagrindinė darbo tragedija. Bet kartu tai yra ir pagrindinė darbo vertybė. Galimybė pasislėpti nuo savęs. Galimybė nuo savęs (su kitų pagalba) nuslėpti tą faktą, kad esi betikslis. Vienas iš daug...
Baltų žirgelių fetišo šalis... (3.99 LT į nuolaidų kortelę „Lai grįžta komunizmas“ tam, kuris atspės apie, ką čia kalbama)
Šiandien suvokiau -- brieberis ir leidį gaga yra populiariausia muzika ant mūsų svieto. Tai viskas, ką mūsų karta intelektualiai sugeba suvokti. Mūsų suvokimo ir dvasinio turtingumo atspindys veidrodyje. Tai, kas apibrėžia mūsų kartą. Rimtai? Rimtai?! Kiekviena karta jaučiasi pranašesnė už anksčiau buvusę. Tai kur mūsų poezija? Kur mūsų kartos Jimi Hendrix, kur Jim Morrison, kur John Lennon? Aaaa? Kur visa tai? Kur mūsų Pink Floid? Rūsy. Rūsy, nes mes jų nesuprantame. Jie mums per daug sudėtingi. Mes tegalime paspausti „Like“ mygtuką. „Spausk mygtuką“. Ir kosmoso beždžionėlė intuityviai paspaudžia mygtuką, nes jai patinka bananai, brieberis ir gaga. „Beždžionėlė mėgsta šią dainą“ -- štai toks naujasis beždžionėlės namų puslapio statusas. Gal nori bendrinti šią žinią?
Tikėjimas likimu ir panašiais dalykais (Iš esmės visos religijos) kenkia produktyvumui.
O ne! Aš matau ateitį! Mes visi joje mirsime!
Tautiškumas. Idėja: kiekvienas individas yra savaip protingas. O kas neprotingas, tas turi pakankamai pateisinamas priežastis būti kvailu. Tuo tarpu minia žmonių visą laiką yra debilai. Galvijų banda. Dar viena vinis į tautiškumą. Jeigu žvelgi į valstybės atstovus kaip visumą (lietuviai, rusai, lenkai, amerikiečiai ar pan.), tai tematai minią debilų -- nes jie tokie ir yra. Reikia žvelgti į kiekvieną individą atskirai.
Jei lezbietė miega su gėjum -- ar ji vis dar homoseksuali?
Pastebėjau keistą dalyką: aš nemoku net degraduoti. Degradavimas man yra per sunki užduotis. Viršaus pasiekti neleidžia tinkamų aplinkybių ir gabumų stoka, dugno -- bailumas. Lieka vienintelė išeitis -- pilka vidutinybė...
Pražilęs zebras...
Kai žmonės sako, kad tu esi protingas, tai iš tikrųjų jie nori pasakyti, kad tu esi beveik toks pats protingas, kaip ir jie. Tu netiek ir daug atsilieki nuo jų -- pakankamai mažai, tai jie gali pakęsti tave šalia.
Kiečiausias dalykas dabar yra visokie vegetariški ar „sushi“, ar dar kokie mini-maisto-gėrimų vakarėliai. Kur susirenka modernių atsakingų karjeristų porelės, pasigamina teminio ėdalo, atsikemša teminių gėralų butelius ir linksminasi. Pvz.: kalba apie savo paskolas ir lizingus... Tokie žmonės teršia snobų vardą.
Ksena -- karingoji princesė. Šitas reikalas tam tikru mano vaikystės-paauglystės laikotarpiu labai smarkiai prisidėjo prie mano nešovinistinio požiūrio į lyčių lygias teises ir pagarbos moterims aplamai. Ne feminisčių judėjimai, ne pavilionienės, ne, ne, ne. Ksena yra atsakinga už tai, kad visokie anekdotai „moteris už vairo -- nelaimė kelyje“ man atrodo neskoningi ir prie visa to dar nervina juos pasakojantys žmonės.
Nuobodu. Kaip gi pataisyti tokią padėtį? Ogi pakomunikuoti per debesis su kuo nors bitų sekomis... Galbūt kuris nors iš mano ale artimųjų yra kokį įdomų statusą užsirašęs... Fak jų enternete! Nekenčiu tavęs!
Darbas -- kartu išeitis, kartu ir pasmerkimas. Dirbdamas šitiek laiko praleidi darydamas visiškas nesąmones. Darydamas kažkokius ritualus vien tam, kad melu išpuoštum ir taip paslėptum savo ir saujelės kitų žmonių (kolegos, klientai ir pan.) nereikalingumo faktą. Tai yra pagrindinė darbo tragedija. Bet kartu tai yra ir pagrindinė darbo vertybė. Galimybė pasislėpti nuo savęs. Galimybė nuo savęs (su kitų pagalba) nuslėpti tą faktą, kad esi betikslis. Vienas iš daug...
Baltų žirgelių fetišo šalis... (3.99 LT į nuolaidų kortelę „Lai grįžta komunizmas“ tam, kuris atspės apie, ką čia kalbama)
Šiandien suvokiau -- brieberis ir leidį gaga yra populiariausia muzika ant mūsų svieto. Tai viskas, ką mūsų karta intelektualiai sugeba suvokti. Mūsų suvokimo ir dvasinio turtingumo atspindys veidrodyje. Tai, kas apibrėžia mūsų kartą. Rimtai? Rimtai?! Kiekviena karta jaučiasi pranašesnė už anksčiau buvusę. Tai kur mūsų poezija? Kur mūsų kartos Jimi Hendrix, kur Jim Morrison, kur John Lennon? Aaaa? Kur visa tai? Kur mūsų Pink Floid? Rūsy. Rūsy, nes mes jų nesuprantame. Jie mums per daug sudėtingi. Mes tegalime paspausti „Like“ mygtuką. „Spausk mygtuką“. Ir kosmoso beždžionėlė intuityviai paspaudžia mygtuką, nes jai patinka bananai, brieberis ir gaga. „Beždžionėlė mėgsta šią dainą“ -- štai toks naujasis beždžionėlės namų puslapio statusas. Gal nori bendrinti šią žinią?
Ekonomika nelaukia
Man truputuką liūdna, nes žmonija turi potencialo sukurti, ką nors gera (gera man). Pavyzdžiui: medicina gali tiek ištobulėti, kad aš galėčiau laisvai ištemti iki kokia 200 metų. T.y. tiek sugebėčiau nugyventi be didesnio fiziologinio diskonforto. Aš, manau, tam užtektų dabartinio žmonijos potencialo.
Bet ne -- tas palauks. Dabar žmonija turi svarbesnę misiją. Išlipti iš rezecijos. Susispausti diržus ir nugalėti ekonominę krizę. Tada galės skirti atliekamą energiją vis greičiau ir gausiau augindama atsigavusę ekonomiką. Tada įvairumo dėliai vėl galės pakovoti su nauja recesija. O ekonomika tai tik sup****s, pačios žmonijos išgalvotas, įsivaizduojamas draugas.
Bet ne -- tas palauks. Dabar žmonija turi svarbesnę misiją. Išlipti iš rezecijos. Susispausti diržus ir nugalėti ekonominę krizę. Tada galės skirti atliekamą energiją vis greičiau ir gausiau augindama atsigavusę ekonomiką. Tada įvairumo dėliai vėl galės pakovoti su nauja recesija. O ekonomika tai tik sup****s, pačios žmonijos išgalvotas, įsivaizduojamas draugas.
2010 m. rugsėjo 4 d.
Kartą bandžiau tapti dvasingas
Aš turiu problematišką veidą. Visiems atrodo, kad aš liūdnas. Ėėėėė! Ne, man nėra liūdna -- aš mąstau. Aš susimąstęs! Ne, aš neturiu problemų -- aš galvoju apie komplikuotus dalykus, nes man patinka galvoti apie komplikuotus dalykus.
Šitas veido nelinksmumas turi šiokių tokių pasekmių. Viena iš jų -- aš kaip magnetas traukiu visokius sektantus. Man tereikia ilgiau pasišlaistyti mieste ir koks nors atsakymų turėtojas kaipmat prisikabins. Taip aš po truputį pradedu suvokti, kaip veikia visas verbavimo procesas. Viskas prasideda nuo raktinio klausimo.
-- Laba diena. Gal galėčiau užduoti klausimą?
-- Nu.
Paprastai „Nu“, ištartas pakankamai piktai, yra daug geresnis variantas negu tiesiog „taip“. Sektantus paprastai tas šiek tiek išmuša iš vėžių.
-- Ar Jėzus turėjo mirti?
-- Ką?
Labai svarbu priversti juos pakartoti raktinį klausimą. Antrą kartą jį sakydami jie nebėra tokie užtikrinti ir klausimas nebeskamba taip iškilmingai.
-- Ar Jėzus? Ar jis turėjo mirti?
-- Nu.
-- Kodėl?
Dabar iš grubaus tono pats laikas pereiti prie sausų faktų sakytojo tono.
-- Darant prielaidas; pirma, kad Jėzus egzistavo; antra, kad biblija yra istorinis šaltinis; galima teigti, kad pagal tuo metu Romos imperijoje galiojančią teisę, Jėzus pelnytai buvo nubaustas visiškai standartine ir pakankamai lengva to laikmečio bausme.
Pauzė. Šitam atsakymui sektantas nepasiruošęs. Nieko gudro nesugalvoja ir pradeda tiesmukai.
-- Ar jūs tikintis?
-- Ne.
-- Tai jūs gal komunistas? Nes jie irgi neigė Dievą.
Nežinau pagal kokią iškreiptą logiką visa tai turi būti susiję ir turi priblokšti pašnekovą, kad tas netikėdamas remia komunistus, bet beveik visi naudoja šitą klausimų kombinaciją.
-- Taip.
Aš nesu, bet šito atsakymo jis nesitiki ir galutinai pasimeta. Tada pats laikas pereiti prie „Nyčės spyrio virteku“.
Aš:
-- Nejaugi negirdėjai?
-- Ėėėė... Ką?
-- Rimtai, negirdėjai?
-- Aaaa... Ko?
-- Dievas mirė. Viso gero.
Ir tada nueinu sau toliau sėkmingai nešioti nelaimingai atrodančio veido. Taip pat galima juos atakuoti iš gobšuolio pozicijų. Čia kada po miestą vaikščiojo daug mormonų. Vaikšto po du ir lenda prie liūdnus veidus turinčių žmonių.
-- Hello, do you speak english?
-- Yeah. A little bit.
-- Do you believe in God.
Reikia nekreipti į klausimus dėmesio ir pradėdi reikalauti ko nors.
-- Oh, I see you have free books. Can I have one?
-- Aaaa... Eh...
-- I would really like to read about your stuff. Please, give me a book.
-- Maybe first you want go to some lectures we hold at...
-- Just give that book. Give me the book.
-- Excuse us, we need to go. It was nice to talk to you. Good bye.
Kol jie nueidinėja mano veidą nušviečia natūrali šypsena. Prakeikti mormonai.
Beje, ar pastebėjote, kad beveik visi verbuojanys sektantai yra nusmurgę vyrokai, dažniausiai vaikščiojantys poromis? Bet... Bet vieną kartą prie manęs prieina dvi gražios merginos ir sako:
-- Sveiki. Ar turite laiko? Mes norėtume užduoti keletą klausimų apie
gyvenimą.
-- Taip.
O!!! (pastebėkite, kad „taip“, o ne „nu“). Turbūt jūs manote, kad neverta švaistyti laiko tokioms nesąmonėmis. O aš nusprendžiau būti išgelbėtas ir išganytas. Kuo greičiau, tuo geriau. Kad ir šiąnakt. Kad ir mažiau gražios iš judviejų. Taigi, kalbamės apie gyvenimą. Formuluoju atsakymus taip, kad atrodyčiau sutrikęs ir pasimetęs, bet iš visos širdies besistengiantis atrasti „tiesą“. Taip žingsnis, po žingsnio ir esu pakviečiamas į čia pat netoli tuoj tuoj būtent man paruoštą paskaitą. Truputį rizikinga, nes gali pasirodyti, kad tą paskaitą ves koks nors šlykštus senis, o ne šitos dvi sektantėlės. Bet kokiu atveju galėsiu pabėgti. Taigi, einam į paskaitą.
Viskas gerai. Paskaitą veda mažiau gražesnė. Šalia manęs sėdi labiau gražesnė. Ale irgi klauso paskaitos. Aš neperlabiausiai klausau. Didžiausią dėmesį esu sutelkęs į šalia sėdinčią verbuotoją. Kažkur fone kalba: „Mūsų organizacija siekia suvienyti religijas su mokslu ir...“. Vasara. Karšta. Dėl to netiek ir drabužėlių apsirėdei? Atvesk mane į tiesų kelią, išprotėjusi tikėtoja. „Mes didžiausią dėmesį skiriame šeimai ir jos santykiu su Dievu, bei...“ Nepatogios kėdės? Gal dėl to taip dažnai mustaisi kėdėje ir vis perkeldinėji koją ant kojos. „Pasaulyje pilna skausmo. Mes turime pasiruošti antro atėjimo mesijui, nes jis ateis ir...“ Ta netvarkingai, pusiau nukritusi šleikutė išryškina tavo pečius. Tavo pečiuose kažkas paprasto. „Šeimą žmonės turi kurti dvasiškai pasiruošę ir subren...“ Kažkas tikro ir paprasto. Kažkas gražaus... Išgelbėk mano sielą. „Du žmonės turi saugoti save vedyboms...“. Kuo greičiau. Atversk mane! Parodyk man nuogą, gryną tiesą! „Dėl to mes pasisakome už skaistumą iki vedybų, taip susikonce...“. Dabar! Išgelbėk mane da... Ką?! Pala, pala! Ką tu ten fone kalbi? Skaistumas?! Iki vedybų?!
Planas žlugo. Maždaug tuo momentu aš pradėjau klausytis. Maždaug tuo momentu aš pradėjau replikuoti. Maždaug tuo momentu aš pradėjau tyčiotis. Iš pat pradžių užslėptai, po to atvirai. Berods, panaudojau „Nyčės spyrį virteku“.
Iki to laiko, kai pasišalinau iš paskaitos, spėjau sužinoti šį tą apie jų religojos mitologiją. Čia, kas be ko, mano versija. Skaisčioji paskaitos vedėja naudojo kitokį toną ir kardinaliai kitokius apibendrinimus.
Pirmos nuodėmės interpretacija. Pirma nuodėmė, kaip žinia, atsitiko tada, kai Adomas ir Ieva paragavo vaisiaus nuo „Gėrio ir Blogio pažinimo“ medžio. Ievą sugundė žaltys, Adomą -- Ieva. Kas ką sugundė, ne taip ir svarbu. Svarbu tai, kad Dievas sakė: „neėsti tų vaisių, bo mirsite“. Melavo bjaurybė. Niekas nemirė -- jie tiesiog buvo išspirti iš rojaus. Ta mano aplankyta sekta negali pasakyti: „va Dievo žodis. Priimkite jį tokį, koks jis yra“. Ne. Jie to negali (kaip, beje, negali ir kitos religijos). Nes tokiu atveju Dievas tampa to biblijinio pasakojimo vieninteliu iš ties blogu ir sąmoningai kenkenčiu veikėju. Jis sukūrė medį, nuo kurio negalima valgyti, ir pastatė jį rojaus centre, žinodamas kokie smalsūs, naivūs ir nepatyrę yra žmonės. Bet anie atsilaiko -- nei Adomas, nei Ieva nepaskanauja tų vaisių. Dievas nebūtų Dievas. Jis paėmė ir sukūrė žaltį. Ir sukūrė jį tokį, kad anas sugebėtų sugundyti Ievą, kurią irgi sukūrė tokią, kad ana būtų sugundoma. Taigi, žaltys sugundo Ievą. Adomas pagalvoja: „Jei visi -- tai visi“ ir irgi užvalgo obuolių. Tada Dievas vietoje to, kad nubaustų anuos mirtimi (kaip, kad buvo žadėjęs), ištremia juos iš rojaus. Nekokia istorija ir nekoks veikėjas statyti religiją ant jų. Taigi, reikia interpretacijų. Ta sekta pateikė vieną iš jų.
Esmė. Po vaišių Adomas ir Ieva slėpė lytinius organus augalija, nes jiems buvo gėda. Teorija tokia, kad žmogus (ypač vaikai) slepia tas kūno vietas, su kuriomis padaro nuodėmę. Jau jaučiate kur link suku? Palaukite, toliau tik įdomiau. Žaltys dar kartais vadinamas velniu arba archangelu Liuciferiu. Taigi, Ieva permiegojo su Liuciferiu. Tada pagalvojo: „O visai nieko užsiėmimas“ ir permiegojo su Adomu. Bet Adomas ir Ieva dar nebuvo pakankamai pasiruošę ir subrendę meilei ir todėl juos išspyrė iš rojaus. Ar Liuciferis buvo pasiruošęs, ar ne -- interpretacija neužsimena. Ir dabartiniai žmonės gali pasimokyti iš savo klaidų ir pasiruošti meilei... Šeima ir susilaikymas iki vedybų yra pagarba kitam... Bla bla bla...
Ane? Susilaikymas ir priveda prie tokių kliedesių, kad paprastoje istorijoje apie obuolių valgymą, nuolat matai pimpalus ir vaginas. Pasaulyje yra pilna žmonių, kurie rimtais veidais ir tvirtu įsitikinimu teigia, kad tokie ir panašūs kliedesiai yra tiesa ir kad tai ateityje kažkokiu būdu padės visai žmonijai. Rimtai! Pilna! Tokiomis akimirkomis juočiuosi ne toks jau ir kvailas.
-- Just give me that fucking book, you moron.
Šitas veido nelinksmumas turi šiokių tokių pasekmių. Viena iš jų -- aš kaip magnetas traukiu visokius sektantus. Man tereikia ilgiau pasišlaistyti mieste ir koks nors atsakymų turėtojas kaipmat prisikabins. Taip aš po truputį pradedu suvokti, kaip veikia visas verbavimo procesas. Viskas prasideda nuo raktinio klausimo.
-- Laba diena. Gal galėčiau užduoti klausimą?
-- Nu.
Paprastai „Nu“, ištartas pakankamai piktai, yra daug geresnis variantas negu tiesiog „taip“. Sektantus paprastai tas šiek tiek išmuša iš vėžių.
-- Ar Jėzus turėjo mirti?
-- Ką?
Labai svarbu priversti juos pakartoti raktinį klausimą. Antrą kartą jį sakydami jie nebėra tokie užtikrinti ir klausimas nebeskamba taip iškilmingai.
-- Ar Jėzus? Ar jis turėjo mirti?
-- Nu.
-- Kodėl?
Dabar iš grubaus tono pats laikas pereiti prie sausų faktų sakytojo tono.
-- Darant prielaidas; pirma, kad Jėzus egzistavo; antra, kad biblija yra istorinis šaltinis; galima teigti, kad pagal tuo metu Romos imperijoje galiojančią teisę, Jėzus pelnytai buvo nubaustas visiškai standartine ir pakankamai lengva to laikmečio bausme.
Pauzė. Šitam atsakymui sektantas nepasiruošęs. Nieko gudro nesugalvoja ir pradeda tiesmukai.
-- Ar jūs tikintis?
-- Ne.
-- Tai jūs gal komunistas? Nes jie irgi neigė Dievą.
Nežinau pagal kokią iškreiptą logiką visa tai turi būti susiję ir turi priblokšti pašnekovą, kad tas netikėdamas remia komunistus, bet beveik visi naudoja šitą klausimų kombinaciją.
-- Taip.
Aš nesu, bet šito atsakymo jis nesitiki ir galutinai pasimeta. Tada pats laikas pereiti prie „Nyčės spyrio virteku“.
Aš:
-- Nejaugi negirdėjai?
-- Ėėėė... Ką?
-- Rimtai, negirdėjai?
-- Aaaa... Ko?
-- Dievas mirė. Viso gero.
Ir tada nueinu sau toliau sėkmingai nešioti nelaimingai atrodančio veido. Taip pat galima juos atakuoti iš gobšuolio pozicijų. Čia kada po miestą vaikščiojo daug mormonų. Vaikšto po du ir lenda prie liūdnus veidus turinčių žmonių.
-- Hello, do you speak english?
-- Yeah. A little bit.
-- Do you believe in God.
Reikia nekreipti į klausimus dėmesio ir pradėdi reikalauti ko nors.
-- Oh, I see you have free books. Can I have one?
-- Aaaa... Eh...
-- I would really like to read about your stuff. Please, give me a book.
-- Maybe first you want go to some lectures we hold at...
-- Just give that book. Give me the book.
-- Excuse us, we need to go. It was nice to talk to you. Good bye.
Kol jie nueidinėja mano veidą nušviečia natūrali šypsena. Prakeikti mormonai.
Beje, ar pastebėjote, kad beveik visi verbuojanys sektantai yra nusmurgę vyrokai, dažniausiai vaikščiojantys poromis? Bet... Bet vieną kartą prie manęs prieina dvi gražios merginos ir sako:
-- Sveiki. Ar turite laiko? Mes norėtume užduoti keletą klausimų apie
gyvenimą.
-- Taip.
O!!! (pastebėkite, kad „taip“, o ne „nu“). Turbūt jūs manote, kad neverta švaistyti laiko tokioms nesąmonėmis. O aš nusprendžiau būti išgelbėtas ir išganytas. Kuo greičiau, tuo geriau. Kad ir šiąnakt. Kad ir mažiau gražios iš judviejų. Taigi, kalbamės apie gyvenimą. Formuluoju atsakymus taip, kad atrodyčiau sutrikęs ir pasimetęs, bet iš visos širdies besistengiantis atrasti „tiesą“. Taip žingsnis, po žingsnio ir esu pakviečiamas į čia pat netoli tuoj tuoj būtent man paruoštą paskaitą. Truputį rizikinga, nes gali pasirodyti, kad tą paskaitą ves koks nors šlykštus senis, o ne šitos dvi sektantėlės. Bet kokiu atveju galėsiu pabėgti. Taigi, einam į paskaitą.
Viskas gerai. Paskaitą veda mažiau gražesnė. Šalia manęs sėdi labiau gražesnė. Ale irgi klauso paskaitos. Aš neperlabiausiai klausau. Didžiausią dėmesį esu sutelkęs į šalia sėdinčią verbuotoją. Kažkur fone kalba: „Mūsų organizacija siekia suvienyti religijas su mokslu ir...“. Vasara. Karšta. Dėl to netiek ir drabužėlių apsirėdei? Atvesk mane į tiesų kelią, išprotėjusi tikėtoja. „Mes didžiausią dėmesį skiriame šeimai ir jos santykiu su Dievu, bei...“ Nepatogios kėdės? Gal dėl to taip dažnai mustaisi kėdėje ir vis perkeldinėji koją ant kojos. „Pasaulyje pilna skausmo. Mes turime pasiruošti antro atėjimo mesijui, nes jis ateis ir...“ Ta netvarkingai, pusiau nukritusi šleikutė išryškina tavo pečius. Tavo pečiuose kažkas paprasto. „Šeimą žmonės turi kurti dvasiškai pasiruošę ir subren...“ Kažkas tikro ir paprasto. Kažkas gražaus... Išgelbėk mano sielą. „Du žmonės turi saugoti save vedyboms...“. Kuo greičiau. Atversk mane! Parodyk man nuogą, gryną tiesą! „Dėl to mes pasisakome už skaistumą iki vedybų, taip susikonce...“. Dabar! Išgelbėk mane da... Ką?! Pala, pala! Ką tu ten fone kalbi? Skaistumas?! Iki vedybų?!
Planas žlugo. Maždaug tuo momentu aš pradėjau klausytis. Maždaug tuo momentu aš pradėjau replikuoti. Maždaug tuo momentu aš pradėjau tyčiotis. Iš pat pradžių užslėptai, po to atvirai. Berods, panaudojau „Nyčės spyrį virteku“.
Iki to laiko, kai pasišalinau iš paskaitos, spėjau sužinoti šį tą apie jų religojos mitologiją. Čia, kas be ko, mano versija. Skaisčioji paskaitos vedėja naudojo kitokį toną ir kardinaliai kitokius apibendrinimus.
Pirmos nuodėmės interpretacija. Pirma nuodėmė, kaip žinia, atsitiko tada, kai Adomas ir Ieva paragavo vaisiaus nuo „Gėrio ir Blogio pažinimo“ medžio. Ievą sugundė žaltys, Adomą -- Ieva. Kas ką sugundė, ne taip ir svarbu. Svarbu tai, kad Dievas sakė: „neėsti tų vaisių, bo mirsite“. Melavo bjaurybė. Niekas nemirė -- jie tiesiog buvo išspirti iš rojaus. Ta mano aplankyta sekta negali pasakyti: „va Dievo žodis. Priimkite jį tokį, koks jis yra“. Ne. Jie to negali (kaip, beje, negali ir kitos religijos). Nes tokiu atveju Dievas tampa to biblijinio pasakojimo vieninteliu iš ties blogu ir sąmoningai kenkenčiu veikėju. Jis sukūrė medį, nuo kurio negalima valgyti, ir pastatė jį rojaus centre, žinodamas kokie smalsūs, naivūs ir nepatyrę yra žmonės. Bet anie atsilaiko -- nei Adomas, nei Ieva nepaskanauja tų vaisių. Dievas nebūtų Dievas. Jis paėmė ir sukūrė žaltį. Ir sukūrė jį tokį, kad anas sugebėtų sugundyti Ievą, kurią irgi sukūrė tokią, kad ana būtų sugundoma. Taigi, žaltys sugundo Ievą. Adomas pagalvoja: „Jei visi -- tai visi“ ir irgi užvalgo obuolių. Tada Dievas vietoje to, kad nubaustų anuos mirtimi (kaip, kad buvo žadėjęs), ištremia juos iš rojaus. Nekokia istorija ir nekoks veikėjas statyti religiją ant jų. Taigi, reikia interpretacijų. Ta sekta pateikė vieną iš jų.
Esmė. Po vaišių Adomas ir Ieva slėpė lytinius organus augalija, nes jiems buvo gėda. Teorija tokia, kad žmogus (ypač vaikai) slepia tas kūno vietas, su kuriomis padaro nuodėmę. Jau jaučiate kur link suku? Palaukite, toliau tik įdomiau. Žaltys dar kartais vadinamas velniu arba archangelu Liuciferiu. Taigi, Ieva permiegojo su Liuciferiu. Tada pagalvojo: „O visai nieko užsiėmimas“ ir permiegojo su Adomu. Bet Adomas ir Ieva dar nebuvo pakankamai pasiruošę ir subrendę meilei ir todėl juos išspyrė iš rojaus. Ar Liuciferis buvo pasiruošęs, ar ne -- interpretacija neužsimena. Ir dabartiniai žmonės gali pasimokyti iš savo klaidų ir pasiruošti meilei... Šeima ir susilaikymas iki vedybų yra pagarba kitam... Bla bla bla...
Ane? Susilaikymas ir priveda prie tokių kliedesių, kad paprastoje istorijoje apie obuolių valgymą, nuolat matai pimpalus ir vaginas. Pasaulyje yra pilna žmonių, kurie rimtais veidais ir tvirtu įsitikinimu teigia, kad tokie ir panašūs kliedesiai yra tiesa ir kad tai ateityje kažkokiu būdu padės visai žmonijai. Rimtai! Pilna! Tokiomis akimirkomis juočiuosi ne toks jau ir kvailas.
-- Just give me that fucking book, you moron.
2010 m. rugpjūčio 8 d.
Road to start learning Lisp
First English (Bad English. "All your base are belong to us" kind of English) and first geeky post. Yay!
It is long journey. Not learning scheme -- that is easy and short one. (Seriously, it is). But starting learning lisp is not. It takes long time. It took two years for me and I'm not slowest learner in the programming world. It is hard to start learn lisp (or scheme) -- it's like denying something important. For example, in school mathematics teacher always told us: "You can't take square root of negative numbers". You see, we are not suppose to learn complex numbers in school, so they do not teach us. Instead of explaining, they tell YOU CAN'T. And we couldn't. We thought that it was some kind of math laws. You know, like "division from zero has no meaning". So, one day you can not take square root of negative number. After that you go to university and bam! Now You can take square roots of negative numbers. Your brains fights against itself -- it is hard to remove "learned laws" from Your head.
So, lets move step by step. First, it was Paul Graham. I found his essays quite late. I start reading them. It seems like a clever writings. And than a stepped on an essay praising Lisp. "Ok, he seems like a smart guy -- I should check that Lisp thing": I thought. So I did. And I start laughing -- that was stupidest programming language. "This guy is not as clever I thought": that was my response and I went back to my imperative ways.
After half year, I found Steve Yegge. This man can write interesting geeky essays (blogs, articles, whatever...). You know, You read them and somehow You think that is Your thoughts -- You become some annoying fanboy without knowing that. And again, I stepped on some posts of him praising Lisp. "Interesting, it sounds familiar. That Lisp thing. Maybe, I should learn that language". Next thought was: "F**k, not this retarded language again. How come, everyone who seems like smart programmer is actually not so smart and likes that horrible thing, they call Lisp.". So, another try to learn Lisp and another fail. But this time I had some strange feeling. You know that rule of thumb, when everyone around You seems like an idiot. It is hight possibility that You are idiot -- not them.
Half year forward. Eclipse, NetBeans and other monstrous IDES starts to annoy me. They and fact, that I could not understand jokes about Vim vs Emacs on slashdot. So, lets learn Emacs! I tried and I found that You can customize it with elisp. And You know -- it did not make me angry or made me quit learning emacs or learning elisp. elisp (or lisp) at that time still looked like a weird thing. But when You try to learn weirdest editor (The one that has tetris integrated in it) on Earth, at the end nothing seems not normal to You. So I was close -- I was starting to learn lisp (elisp). Than my little finger starts to hurt. Screw this. I have learned Vim instead.
My imperative ways started bore me. So, I spend around half year playing with various functional languages. And somehow stepped on idea that scheme is not pure functional language, but one can learn functional programming with it. And finally, finally I get it. I get it. I really start to learn scheme and I love this programming language. Like from XKCD comics -- I am enlightened. Scheme is awesome. Lisp is awesome. Current I am junior schemer with annoying fanboynism attitude. So, I am not going to try to convince anyone to try it or try to praise it's features -- I am not ready for that task (I am junior schemer, remember).
So two years have passed and I can code in scheme. This was my story.
And now some interesting stuff I have done while learning scheme. I have implemented scheme interpreter in python (Ok, ok... I agree. It is quite weird way to learn programming language -- write it's interpreter in other language...). Very small and very simple, but I even manage to implement closures and tail recursion.
There is project page:
http://bitbucket.org/petraszd/smallscheme/
And there is demo tool implemented in Google's AppEngine (My scheme
interpreter is pure python, so there was no trouble to make it work):
http://petraszd-smallscheme.appspot.com/
It is long journey. Not learning scheme -- that is easy and short one. (Seriously, it is). But starting learning lisp is not. It takes long time. It took two years for me and I'm not slowest learner in the programming world. It is hard to start learn lisp (or scheme) -- it's like denying something important. For example, in school mathematics teacher always told us: "You can't take square root of negative numbers". You see, we are not suppose to learn complex numbers in school, so they do not teach us. Instead of explaining, they tell YOU CAN'T. And we couldn't. We thought that it was some kind of math laws. You know, like "division from zero has no meaning". So, one day you can not take square root of negative number. After that you go to university and bam! Now You can take square roots of negative numbers. Your brains fights against itself -- it is hard to remove "learned laws" from Your head.
So, lets move step by step. First, it was Paul Graham. I found his essays quite late. I start reading them. It seems like a clever writings. And than a stepped on an essay praising Lisp. "Ok, he seems like a smart guy -- I should check that Lisp thing": I thought. So I did. And I start laughing -- that was stupidest programming language. "This guy is not as clever I thought": that was my response and I went back to my imperative ways.
After half year, I found Steve Yegge. This man can write interesting geeky essays (blogs, articles, whatever...). You know, You read them and somehow You think that is Your thoughts -- You become some annoying fanboy without knowing that. And again, I stepped on some posts of him praising Lisp. "Interesting, it sounds familiar. That Lisp thing. Maybe, I should learn that language". Next thought was: "F**k, not this retarded language again. How come, everyone who seems like smart programmer is actually not so smart and likes that horrible thing, they call Lisp.". So, another try to learn Lisp and another fail. But this time I had some strange feeling. You know that rule of thumb, when everyone around You seems like an idiot. It is hight possibility that You are idiot -- not them.
Half year forward. Eclipse, NetBeans and other monstrous IDES starts to annoy me. They and fact, that I could not understand jokes about Vim vs Emacs on slashdot. So, lets learn Emacs! I tried and I found that You can customize it with elisp. And You know -- it did not make me angry or made me quit learning emacs or learning elisp. elisp (or lisp) at that time still looked like a weird thing. But when You try to learn weirdest editor (The one that has tetris integrated in it) on Earth, at the end nothing seems not normal to You. So I was close -- I was starting to learn lisp (elisp). Than my little finger starts to hurt. Screw this. I have learned Vim instead.
My imperative ways started bore me. So, I spend around half year playing with various functional languages. And somehow stepped on idea that scheme is not pure functional language, but one can learn functional programming with it. And finally, finally I get it. I get it. I really start to learn scheme and I love this programming language. Like from XKCD comics -- I am enlightened. Scheme is awesome. Lisp is awesome. Current I am junior schemer with annoying fanboynism attitude. So, I am not going to try to convince anyone to try it or try to praise it's features -- I am not ready for that task (I am junior schemer, remember).
So two years have passed and I can code in scheme. This was my story.
And now some interesting stuff I have done while learning scheme. I have implemented scheme interpreter in python (Ok, ok... I agree. It is quite weird way to learn programming language -- write it's interpreter in other language...). Very small and very simple, but I even manage to implement closures and tail recursion.
There is project page:
http://bitbucket.org/petraszd/smallscheme/
And there is demo tool implemented in Google's AppEngine (My scheme
interpreter is pure python, so there was no trouble to make it work):
http://petraszd-smallscheme.appspot.com/
2010 m. liepos 17 d.
Filosofija kėdėje
Esu skaitęs nemažai filosofijos veikalų (Daug maž esu apsistojęs ties Sofijos pasauliu ir vokiečiais). Bet niekad, NIEKAD man dar to mokslo neprisireikė. Netgi atvirkščiai -- visos tos ale šviesulių mintys buvo kenksmingos. Aš nekenčiu pasaulio. Dėl tų prakeiktų knygų. Jos mane apnuodijo. Aš nebematau nieko gražaus. Aš per daug (tariamai) žinau, kad mėgaučiausi.
Filosofija iki šiandien tik kenkė mano būviui, bet pagaliau aš radau, kur ją panaudoti. Pagaliau filosofija suteikė man šiokios tokios naudos.
Kažkur prieš 2 h. sulūžo mano kėdė. Nukrito atlošas. Atlošas laikėsi ant vieno sriegio, kuris taip išsimakalojo, kad neatlaikė ir iškrito, taip atlaisvindamas atlošą. Iš kėdės liko taburetė. Nekenčiu taburečių. Ką tokiu atveju daro doras, apsiskaitęs žmogus? Pats susitaiso tą kėdę.
Pirma perbėgu namus ir surenku visus įrankius, kuriuos turiu: plaktukas, atsuktuvas, pjūklas (piela) ir izoliacija (mokyklinė-vaikiška). Apsuku viską, ką galiu, izoliacija; padaužau truputį plaktuku -- atlošas daugmaž laikosi. Bet per silpnai -- visas kliba. Galvoju, reikia prigrūsti popierių visur, kad neklibėtų. Žinot, kai stalas kliba ir po viena koja įkiši žurnalą ir TA DA -- nebekliba. Panašus atvejis. Reikia popieriaus. Einu link spintos ir griebiu pirmą pasitaikiusį popieriaus pluoštą. O vargeli tu mano, ir ką gi aš pagriebiu? Kažkokį atsišviestos knygos fragmentą apie kinikus ir Diogeną (Tą čiuvą, kur gyveno statinėje ir kažką simbolizuodamas turguose viešai onanizuodavosi). Popierius, atsuktuvu sugrūstas į įvairius plyšius, sutvirtino kėdės atlošą -- dabar ji beveik kaip nauja (Išskyrus tą kampuką, kurį nupjoviau su pielele -- kažkaip maniau bus nesąžininga kitų įrankių atžvilgiu, jei pjūklas liks nepanaudotas).
Filosofija -- nepamainomas pagalbininkas visose gyvenimo situacijose.
Galvoju vadinasi mąstau. Eeeee... Ką pasakei?
Filosofija iki šiandien tik kenkė mano būviui, bet pagaliau aš radau, kur ją panaudoti. Pagaliau filosofija suteikė man šiokios tokios naudos.
Kažkur prieš 2 h. sulūžo mano kėdė. Nukrito atlošas. Atlošas laikėsi ant vieno sriegio, kuris taip išsimakalojo, kad neatlaikė ir iškrito, taip atlaisvindamas atlošą. Iš kėdės liko taburetė. Nekenčiu taburečių. Ką tokiu atveju daro doras, apsiskaitęs žmogus? Pats susitaiso tą kėdę.
Pirma perbėgu namus ir surenku visus įrankius, kuriuos turiu: plaktukas, atsuktuvas, pjūklas (piela) ir izoliacija (mokyklinė-vaikiška). Apsuku viską, ką galiu, izoliacija; padaužau truputį plaktuku -- atlošas daugmaž laikosi. Bet per silpnai -- visas kliba. Galvoju, reikia prigrūsti popierių visur, kad neklibėtų. Žinot, kai stalas kliba ir po viena koja įkiši žurnalą ir TA DA -- nebekliba. Panašus atvejis. Reikia popieriaus. Einu link spintos ir griebiu pirmą pasitaikiusį popieriaus pluoštą. O vargeli tu mano, ir ką gi aš pagriebiu? Kažkokį atsišviestos knygos fragmentą apie kinikus ir Diogeną (Tą čiuvą, kur gyveno statinėje ir kažką simbolizuodamas turguose viešai onanizuodavosi). Popierius, atsuktuvu sugrūstas į įvairius plyšius, sutvirtino kėdės atlošą -- dabar ji beveik kaip nauja (Išskyrus tą kampuką, kurį nupjoviau su pielele -- kažkaip maniau bus nesąžininga kitų įrankių atžvilgiu, jei pjūklas liks nepanaudotas).
Filosofija -- nepamainomas pagalbininkas visose gyvenimo situacijose.
Galvoju vadinasi mąstau. Eeeee... Ką pasakei?
2010 m. birželio 7 d.
Magistrantūra (epilogas)
Tai va, magistras esu. Master of Sience.
Nuobodžioji dalis
Tekstas:
http://bitbucket.org/petraszd/master-thesis
Praktinė realizacija:
http://bitbucket.org/petraszd/master-voxels
http://www.youtube.com/watch?v=8QG1r9zHCe0
Įdomioji dalis
Viso magistrinio metu daug maž lankiau paskaitas ir kartais konspektuodavau jose. Kartais nekonspektuodavau. Šis įrašas iš tų kartų, kai nekonspektuodavau. Surinkau visas bent kažkuo į piešinius panašias keverzones iš savo konspektų sąsiuvinių.
1 Semestas
2 Semestas
3 Semestas
Pasamprotavimai
Pirmas dalykas, jaučiasi įgūdžių tobulėjimas. Antras -- ryškiai per daug nindzių...
Aš jaučiu, kad visos šios keverzonės išduoda mano psichologinį portretą. Jeigu taip -- tai jis mane patį gąsdina. Ir ryškiai per daug nindzių ir kardų. Gal net daugiau nei pusnuogių panų...
Taip ir pasibaigė ta mano magistrantūra.
Nuobodžioji dalis
Tekstas:
http://bitbucket.org/petraszd/master-thesis
Praktinė realizacija:
http://bitbucket.org/petraszd/master-voxels
http://www.youtube.com/watch?v=8QG1r9zHCe0
 |
| Voxel Rendering |
Įdomioji dalis
Viso magistrinio metu daug maž lankiau paskaitas ir kartais konspektuodavau jose. Kartais nekonspektuodavau. Šis įrašas iš tų kartų, kai nekonspektuodavau. Surinkau visas bent kažkuo į piešinius panašias keverzones iš savo konspektų sąsiuvinių.
1 Semestas
 |
| Magistras 1 semestras |
2 Semestas
 |
| Magistras 2 semestras |
3 Semestas
 |
| Magistras 3 semestras |
Pasamprotavimai
Pirmas dalykas, jaučiasi įgūdžių tobulėjimas. Antras -- ryškiai per daug nindzių...
Aš jaučiu, kad visos šios keverzonės išduoda mano psichologinį portretą. Jeigu taip -- tai jis mane patį gąsdina. Ir ryškiai per daug nindzių ir kardų. Gal net daugiau nei pusnuogių panų...
Taip ir pasibaigė ta mano magistrantūra.
2010 m. gegužės 16 d.
Eilinės mintys #2
Iš kalbos nereikia norėti per daug -- juk ji išsivystė, kai žmonės buvo ganėtinai kvaili ir nelogiški. Nereikia norėti ja aiškiai išreikšti sudėtingus dalykus. Ar reikia priminti, kad mes mąstome naudodami kalbą?
Kiekvieną dieną, kiekvieną rutinišką nuobodžią N-kartų pragyventą dieną mes apsimetinėjam, kad darom kažką svarbaus, kad turime rimtų problemų ir rimtų pareigų. Kad iš vis turime problemų ir pareigų. Kad gyvename dinamišką ir stresinių situacijų kupiną gyvenimą... Vien tam, kad grįžę namo nesurytume kelias dešimtis stiprių vaistų užsigerdami puslitriu vodkos... Vien tam, kad neišdrįstume nutraukti šitos beskausmės agonijos... Pavasaris jau beveik čia!
Laikas neegzistuoja. Laikas tai tik melas, skirtas padidinti žmonijos produktyvumą.
Paimkime tezę ir paverskime ją geresne teze. Tezė: "Visi žmonės yra vienodai svarbūs". Visai nebloga tezė, bet ar galime ją patobulinti? Ar galime išspausti kažką trumpesnio, įtaigesnio? Pabandom sutrumpinti. Tezė: "Visi žmonės - svarbūs". Dalinai atitinka praeitos tezės mintį ir yra trumpesnė, bet... Bet neskamba. Kažkoks akivaizdus trūkumas - žodžio "vienodai" pašalinimas įnešė šiokio tokio netikrumo į mūsų tezę. Prieš grąžindami žodį, pabandom pažvelgti iš kitos pusės. Tezė: "Visi žmonės - nesvarbūs". O! O! Pašaliname skyrybos ženklą ir grąžiname veiksmažodį norėdami pabrėžti esamumo būseną - "Visi žmonės yra nesvarbūs". Puiki tezė!
Keista, bet šiuolaikiniai (max ~30-10 m. senumo) pastatai tampa gražūs tik tada, kai tampa griuvėsiais. Kai kažkas pripaišo grafičių, o gamta nuobodžias dėžutes paverčia pusiau gyvais organizmais.
Pasaulis (žemė) prikimštas keliolikos-keliasdešimt aukštų pastatų, kuriuose sėdi gražiais kostiumais apsirengę žmonės, spaudo mygtukus tam tikra, prieš kelis metus išmokta seka ir didžiuojasi tuo, ką daro. Kyla karjeros laiptais. Yra patys sau įdomūs. Išvada -- nėra čia jokios išvados...
Iš praeities mums beveik nieko nelieka. Lieka tik ryškiausios atsiminimų akimirkos. Pusė iš jų -- išgalvotos. Tik mes neatsimenam, kad kažką išsigalvojome ar „pagrąžinome“ (sufalsifikavome) -- tada tie išsigalvojimai tampa tikri. Įdomu: ar galima išsigalvoti praeities „atsiminimą“, kuris būtų mane „traumavęs“ įvykis, ir kuris paaiškintų ir pateisintų dabartinį keistą mano elgesį?.. Reiks pabandyti...
Vaikščiodamas gatvėmis pradėjau šypsotis žmonėms. "Pažiūrėk į praeivių veidus -- visi susiraukę ir pikti. Šypsotis gi nesunku, o kaip tai teigiamai nuteikia aplinkinius": ne kartą girdėjau kažką tokio iš pramoginižurnalinį gyvenimo būdą propaguojančių wannabe snobų. Dėjau. Aš šypsausi ne dėl to. Neaaaaa... Aš turiu teoriją. Kai man kas nors nusišypso gatvėje, pirma mintis būna ne ta, kad jie man linki gero. Pirma mintis būna -- aš atrodau juokingai. Aš išsipurvinęs drabužius; Man palei nosį prilipęs snarglys; Aš pamiršau apsiauti batus ir žygiuoju su tapkėm ar panašiai. Kai kas nors nusišypso, man pasidaro neramu ir mane užklumpa šioks toks nepasitikėjimas savimi. Taigi, eidamas gatve aš šypsausi žmonėms, kad jie pasijaustų blogiau. Mažmožis, bet vis šioks toks užsiėmimas.
Turiu tikslą -- gyventi amžinai! Pakolkas tuo klausimu sekasi puikiai!
Jeigu matai tik juoda ir balta, tai tik laiko klausimas, kada pradėsi deginti raganas. Šlovė, uoliausiam raganų naikintojui!!! Šlovė!..
Šiandien daug galvojau -- bereikalo... Rytoj vėl galvosiu... Kada nors mesiu galvoti... Tada viskas ir susitvarkys... Tarsi savaime... Nes nieko ir nebuvo... Ir nėra...
Baltos eilės:
„Apie transcendentinius absurdus, kuriuose mes nuolat sukamės“
Pamečiau aš raktus -- dabar reikės surasti duris...
Kiekvieną dieną, kiekvieną rutinišką nuobodžią N-kartų pragyventą dieną mes apsimetinėjam, kad darom kažką svarbaus, kad turime rimtų problemų ir rimtų pareigų. Kad iš vis turime problemų ir pareigų. Kad gyvename dinamišką ir stresinių situacijų kupiną gyvenimą... Vien tam, kad grįžę namo nesurytume kelias dešimtis stiprių vaistų užsigerdami puslitriu vodkos... Vien tam, kad neišdrįstume nutraukti šitos beskausmės agonijos... Pavasaris jau beveik čia!
Laikas neegzistuoja. Laikas tai tik melas, skirtas padidinti žmonijos produktyvumą.
Paimkime tezę ir paverskime ją geresne teze. Tezė: "Visi žmonės yra vienodai svarbūs". Visai nebloga tezė, bet ar galime ją patobulinti? Ar galime išspausti kažką trumpesnio, įtaigesnio? Pabandom sutrumpinti. Tezė: "Visi žmonės - svarbūs". Dalinai atitinka praeitos tezės mintį ir yra trumpesnė, bet... Bet neskamba. Kažkoks akivaizdus trūkumas - žodžio "vienodai" pašalinimas įnešė šiokio tokio netikrumo į mūsų tezę. Prieš grąžindami žodį, pabandom pažvelgti iš kitos pusės. Tezė: "Visi žmonės - nesvarbūs". O! O! Pašaliname skyrybos ženklą ir grąžiname veiksmažodį norėdami pabrėžti esamumo būseną - "Visi žmonės yra nesvarbūs". Puiki tezė!
Keista, bet šiuolaikiniai (max ~30-10 m. senumo) pastatai tampa gražūs tik tada, kai tampa griuvėsiais. Kai kažkas pripaišo grafičių, o gamta nuobodžias dėžutes paverčia pusiau gyvais organizmais.
Pasaulis (žemė) prikimštas keliolikos-keliasdešimt aukštų pastatų, kuriuose sėdi gražiais kostiumais apsirengę žmonės, spaudo mygtukus tam tikra, prieš kelis metus išmokta seka ir didžiuojasi tuo, ką daro. Kyla karjeros laiptais. Yra patys sau įdomūs. Išvada -- nėra čia jokios išvados...
Iš praeities mums beveik nieko nelieka. Lieka tik ryškiausios atsiminimų akimirkos. Pusė iš jų -- išgalvotos. Tik mes neatsimenam, kad kažką išsigalvojome ar „pagrąžinome“ (sufalsifikavome) -- tada tie išsigalvojimai tampa tikri. Įdomu: ar galima išsigalvoti praeities „atsiminimą“, kuris būtų mane „traumavęs“ įvykis, ir kuris paaiškintų ir pateisintų dabartinį keistą mano elgesį?.. Reiks pabandyti...
Vaikščiodamas gatvėmis pradėjau šypsotis žmonėms. "Pažiūrėk į praeivių veidus -- visi susiraukę ir pikti. Šypsotis gi nesunku, o kaip tai teigiamai nuteikia aplinkinius": ne kartą girdėjau kažką tokio iš pramoginižurnalinį gyvenimo būdą propaguojančių wannabe snobų. Dėjau. Aš šypsausi ne dėl to. Neaaaaa... Aš turiu teoriją. Kai man kas nors nusišypso gatvėje, pirma mintis būna ne ta, kad jie man linki gero. Pirma mintis būna -- aš atrodau juokingai. Aš išsipurvinęs drabužius; Man palei nosį prilipęs snarglys; Aš pamiršau apsiauti batus ir žygiuoju su tapkėm ar panašiai. Kai kas nors nusišypso, man pasidaro neramu ir mane užklumpa šioks toks nepasitikėjimas savimi. Taigi, eidamas gatve aš šypsausi žmonėms, kad jie pasijaustų blogiau. Mažmožis, bet vis šioks toks užsiėmimas.
Turiu tikslą -- gyventi amžinai! Pakolkas tuo klausimu sekasi puikiai!
Jeigu matai tik juoda ir balta, tai tik laiko klausimas, kada pradėsi deginti raganas. Šlovė, uoliausiam raganų naikintojui!!! Šlovė!..
Šiandien daug galvojau -- bereikalo... Rytoj vėl galvosiu... Kada nors mesiu galvoti... Tada viskas ir susitvarkys... Tarsi savaime... Nes nieko ir nebuvo... Ir nėra...
Baltos eilės:
„Apie transcendentinius absurdus, kuriuose mes nuolat sukamės“
Pamečiau aš raktus -- dabar reikės surasti duris...
2010 m. kovo 14 d.
Apysaka "Negrįžtama Migracija"
Taigi, visiems šio blogo skaitytojams (Iš esmės pačiam sau) pristatau savo pirmąjį tikrą bandymą literatūros fronte. Apysaka "Negrįžtama Migracija":
https://docs.google.com/fileview?id=0Byk8MGV3UDfMMDE1ZDc2YjQtNTcwMC00YzlkLWEwNTAtOGViYTdlNzYzZDNm&hl=en
Šio darbo kokybės visai nesuvokiu... Negalėčiau įvertinti jokioje skalėje. Gali būti, kad darbas visai neblogas. Gali būti, kad čia visiški kliedesiai.
Bet kokiu atveju, tai buvo viena įdomiausių ekskursijų į save. Kartais mano paties mintys būdavo man staigmena. Pradinė pasakojimo istorija keitėsi ir vystėsi vos ne savaime - aš tik mygtukus spaudžiau.
Reikės, kada dar pamėginti. Bet ne greit - žiauriai sekinantis užsiėmimas.
----
Įkvėpimas:
http://en.wikipedia.org/wiki/Kurt_Vonnegut
http://steve-yegge.blogspot.com/2009/05/programmers-view-of-universe-part-3.html
https://docs.google.com/fileview?id=0Byk8MGV3UDfMMDE1ZDc2YjQtNTcwMC00YzlkLWEwNTAtOGViYTdlNzYzZDNm&hl=en
Šio darbo kokybės visai nesuvokiu... Negalėčiau įvertinti jokioje skalėje. Gali būti, kad darbas visai neblogas. Gali būti, kad čia visiški kliedesiai.
Bet kokiu atveju, tai buvo viena įdomiausių ekskursijų į save. Kartais mano paties mintys būdavo man staigmena. Pradinė pasakojimo istorija keitėsi ir vystėsi vos ne savaime - aš tik mygtukus spaudžiau.
Reikės, kada dar pamėginti. Bet ne greit - žiauriai sekinantis užsiėmimas.
----
Įkvėpimas:
http://en.wikipedia.org/wiki/Kurt_Vonnegut
http://steve-yegge.blogspot.com/2009/05/programmers-view-of-universe-part-3.html
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)