O vis dėl to gal nešaudykime?

Perspėjimas: tekstas yra grubus, įžeidus ir kas baisiausia -- neskoningas. Tai tik eksperimentas, bandant parašyti kažką minimaliai kitoniško. Nenorintiems gadintis nuotaikos, patarčiau iškart peršokti prie kitų įrašų.

Taigi, sugalvojau, kad reikia parašinėti kokia tai labiau „einama“ tema. Kažko labiau kabinančio mases. Plebėjus ir plebėjus, apsimetinėjančius patricijais (nes tikrų patricijų kaip ir niekad nebuvo). Yra tik dvi temos atitinkančios išvardintus kriterijus. Viena iš jų -- žydai. Nenorėčiau šitos temos dabar apsiimti, nes užsipuldamas vieną religiją, turėsiu užsipulti visas, o tam man dar trūksta išmonės.

Taigi, belieka antroji tema -- homoseksualumas. Jau girdžiu: „šaudyt tuo gaidžius“. Įdomi nuomonė. Ne tokia ir nepaplitusi. Ypač neviešoje erdvėje.

 -- Su kokiais politiškai nekorektiškais žmonėmis tu bendrauju, Petrai?
 -- Ot, pasitaiko...

Šaudyti. Šaudyti gaidžius. O ką daryti su vištomis?.. Juk homoseksualumas apima ne tik spalvotus vyrokus, bet ir moteriškaites (Užbėgimas įvykiams už akių: kodėl, kalbant apie homoseksualumą, niekas nenori šaudyti moterų?).

Pirmas teiginys: jeigu jau nusprendei išrauti homoseksualizmo „ydą“, tai reikia prisilaikyti ir lyčių lygybės principo. Taigi, „šaudyt pyderus ir lezbes“. Kaižkaip „lezbė“ neskamba taip stipriai ir įžeidžiai kaip „pyderas“.  Pyderas. Lezbė. Pyderas. Lezbė. Neskamba, nors tu ką. Bet kuriuo atveju, jeigu jau visus, tai visus.

Bet kažkaip norėtųsi kažkokio rimtesnio argumento, kodėl reiktų elgtis taip kategoriškai ir netgi nežmoniškai (nors istorija rodo, kad žudymas pakankamai žmogiška savybė). Vietoj to argumento ieškojimo, aš pamėginsiu pasielgti atvirkščiai -- pamėginsiu įrodyti, kad žudyti vis dėl to nereikia(Aš, aišku, turiu vieną kozirį, kuris nukaus bet kokį užkietėjusio kietakakčio argumentą).

Į viską reiktų žiūrėti, kas be ko, šaltu rinkos ekonomikos žvilgsniu. Kokią gi naudą-žalą duoda homoseksualistų žudymas-nežudymas (autoriaus pagalba: „žudymas“ simbolizuoja diskriminavimą). Standartiniai, pilietiškai korektiški sapaliojimai gana greitai atkrenta.

 -- Negalima šaudyti, nes ir taip jau dėl diskriminacijos nusižudo tiek ir tiek
žmonių.
 -- Negalima žudyti homoseksualų, nes jie nusižudys? Ne koks argumentas.

Taip galima sumindyti didžiąją daugumą argumentų. Ypač tokių grąžiai ir graudžiai pateiktų. Ypač tokių, kuriuose akcentuojama žala kitos lytinės pakraipos žmonėms (ir jų artimiesiems).

Vienintelis būdas įtikinamai argumentuoti, tai kalbėti apie naudą. Dar geriau -- tiesioginę naudą individui. Paimkime tipinį modelį. Konservatyvoką, pernelyg neapsiskaičiusį tipelį. Visko-kas-nėra-jis-ir-kažkiek-jo-draugų-fobą. Ir kokią gi naudą tam mūsų tipeliui davė homoseksualumas?

Kaip ir dera, pritaikysime jau patvirtintą taisyklę. Taisyklę 34. Porno. Mūsų analizuojamas tipas, gyvendamas šiuolaikinėje visuomenėje (visai nesvarbu ar sovietinio raugo, ar ne), neišvengiamai savo akimis yra regėjęs vieną iš populiariausių pornografijos šakų -- lesbeičių pornografija. Ir, kas žino, galbūt bežiūrėdamas tą filmuotą medžiagą taip įsijautė, kad nejučiomis paleido į darbą savo rankas. Ir visa tai pasibaigdavo (būtasis dažninis laikas) viena iš labiausiai vertinamų malonumo formų -- orgazmu. O tas nuimdavo stresą.  Atpalaiduodavo mūsų stebimą hipotetinį individą. Taip jis tapdavo žymiai produktyvesnis ir daug našiau keldavo šalies BVP. Nauda neišpasakyta.

Antras ir paskutinis teiginys: Norėdama neprarasti lezbiejų pornografijos įrašų mūsų visuomenė bus priversta susitaikyti su homoseksualizmu ir nustoti diskriminuoti tuos anuos. Aišku, ne visiškai, nes tada anie taptų vieninteliai nediskriminuojami žmonės pasaulyje.

Užrašų knygutė

Štai ir pribaigiau savo užrašų knygutę. Visą prikeverzojau. Teks pirkti naują.  Beje, užrašų knygutė -- tai toks mažas sąsiuvinis, kur reikia rašyti tušinuku.

Taip, taip -- modernizacija ir visa kita. Taip, taip -- žinau, kad yra visokie išmoningieji telefonai ir panašiai. Bet, ar bandei, kada nors, ką nors bent kiek protingo (Čia daroma klaidinga prielaida, kad aš toje savo užrašų knygutėje esu, ką nors protingo, parašęs) ar išmoningo parašyti su tuo savo išmoninguoju telefonu? Aaaa?! Niekas nesigauna -- vien tik apie civilizacijos ritimosi žemyn fazę bylojantys žodžių kratiniai, privemti šypsenėlių.

„Sweikute :) ka darai :))))“. Niekada, oi niekada nesigauna, kažkas tokio:

„Labas. Mąsčiau. Suvokiau, kad šią akimirką laikas nupūs kaip dulkę... Kartu su ja nupūsdamas mane ir tave. Tave, su tavo grožiu ir su nuostabių minčių pilna galva. Kad viskas laikina. Ir kad telieka išspausti viską iš šito akimirksnio, kuris man (ir tau) duotas... Susitinkam?“

Ne. Tas niekada nepavyksta. Tikrai bandžiau. Kad ir ką berašyčiau, visą laiką gaunasi tik viena vienintelė žinutė: „Sweikute :) ka veiki :)) gal sidriuko :)))“. Velniava.

Taigi, čia papublikuosiu dalį savo užrašų iš tos užrašų knygutės. Publikuosiu, aišku, ne viską. Kai kuriuos užrašus pačiam gėda skaityti. Kai kurie jau atsigulė šitame tinklaraštyje. Ir, aišku, didžioji dalis tėra visiškos nesąmonės. Čia pateiksiu tik dalines nesąmones.

***

Senelis susprogdino senelės namą. Matai, senelis bandė nusižudyti. Vieną kartą jis paėmė ir atsuko dujų balioną. Pats atsisėdo kitame kambario gale ir užsidegė žvakę. Sėdi ir laukia. Sėdi ir laukia. Laukia. Ir būūūūm -- sprogimas. Jis nemirė. Net rimtai nesusižeidė. Tiesiog „pamiegojo“ kelias valandas ir tiek. O senelės namas tai buvo rimtai apgadintas. Senelė nebuvo linkus į savižudybę, taigi, jai reikėjo materialinių gėrybių. Negerai tas senelis padarė. Oi negerai...

Pastaba: Toks atvejis nėra atsitikęs nei mano giminėje, nei man žinomų žmonių giminėse. T.y. tai nėra kažkokia istorija papasakota, kokio nors mano draugo ar pažįstamo. Iš kur ši istorija atsidūrė užrašų knygutėje -- neturiu žalio supratimo. Raštas mano.

***

Šiandieną pagavau save keičiant savo atsiminimus. Žinot, tą faktą, kad didžioji dalis visų atsiminimų yra „pagerinti“ -- įdomesni negu patys įvykiai. Taigi, šiandieną pagavau save, keičiant vieną iš tų įvykių. Bandžiau apgauti save ir pagavau save sau meluojant.

Bloga žinia ta, kad po šio fakto dabar nebegaliu to atsiminimo „gerinti“. Netgi atvirkščiai -- man atrodo, kad pradėjau jį „gadinti“...

Gera žinia ta, kad dabar žinau tą pirmą žingsnį, kuriuo keičiami prisiminimai. Motyvai. Aš keičiau motyvą, kodėl pasielgiau vienaip ar kitaip tame atsiminime. Aš pakeičiau savo elgesio motyvą taip, kad ten, tame įvykyje, aš tapau šaunesnis ir gudresnis negu, kad realiai buvau. Ir kad pusiau atsitiktinė situacija patapo „aš taip ir norėjau“ situacija.

***

Sėdžiu parke. Šalimais vyksta debiliškos laidos filmavimas. Ale „slapta kamera“. Pažiūrėkime ir pasijuokime iš to, kaip žmonės reaguoja į keistas situacijas.

-- Ė, jus filmuoja slapta kamera.
-- O, kaip smagu ir kaip šaunu. Chochocho!!!

Nekenčiu tokių laidų. Žiūrėti į nuogas žmonių emocijas, jiems to nežinant. Tai tarsi slapta stebėti persirengimo kabinas tik gal dar blogiau. Taigi, sėdžiu už kampo ir slaptai (šiuo metu esu prisižiūrėjęs filmų apie slaptus agentus) stebiu situaciją. Žmonija neturi ateities. Bent jau ta, kuri kuria ir žiūri tokias nesąmones... O aš tai žiūri tą laidą gyvai... B**t.

***

Vakar įvyko didelė tragedija vienos merginos gyvenime. Didžiulė keistenybė, sukėlusi didžiulį nerimą. Vakar bemasažuodama savo galvą, mergina surado vieną keistą plauką. Ryžą. „Surūdijęs“ apibendrino jį mergina. Tai buvo toks įdomus nutikimas, toks keistas įvykis, kad mūsų herojė kitą dieną nesustodama šį nutikimą pasakojo visiems savo draugams ir pažįstamiems. Va kokie įdomūs kitų žmonių gyvenimai. O tavo?

Kažkas ten yra

„Bet nesakyk, gi kažkas ten yra? Nu gi nesakyk, nejaugi netiki, kad kažkas ten yra?“ pasakytų man koks tai žmogus, bendraujant paprastais būties ir egzistencializmo klausimais. Žinoma, jeigu aš nevengčiau draugijos žmonių, bendraujančių paprastais būties ir egzistencializmo klausimais...

Taigi, sakai, kažkas ten yra. Gražus teiginys. Protingai skambantis teiginys. Tik truputį man jis nepatinka. Ne visas -- tik trečdalis. Likę du trečdaliai yra labai geri.

Pradėkime nuo gerųjų dalių.

Kažkas

„Kažkas“. Kažkas -- labai tinkamas žodis. Labai nepretenzingas. Labai paprastas. Labai daug aprėpiantis ir tuo pačiu nieko nepasakantis.

-- Kas pavogė tavo dviratį?
-- Nežinau. Kažkas.

Arba:

-- Ale kaip blogai Lietuvoje. Vaje, vaje...
-- Nu tikrai. Kažkas turėtų įvesti tvarką.

Labai geras žodis. Man jis patinka -- palikime jį. Gal kažkam ir nepatiks, bet man patinka. Todėl palikime jį teiginyje.

Yra

Dar vienas geras žodis. Yra. Egzistuoja. Būna. Jeigu jau mes turime kažką, tai tas kažkas ir yra. Nes jeigu tarsime, kad „kažkas, ko nėra“, tai mūsų tas nebedomins, nes tas kažkas neegzistuoja. Nes jo nėra. Kita vertus, norint išgelbėti teiginį, tereikia pridėti vietininką. Pavyzdžiui: „kažkas, ko nėra čia“. Bet jeigu jo (to kažko) nėra čia, tai jis yra kitur. O tas mums ir terūpi, kad kažkas yra. Kažkas yra.

Ten

O čia jau blogoji teiginio dalis. Ten. Kur? Ten. Labai pretenzingas žodis.  Jeigu jau teigi, kad kažkas yra ten, tai turi žinoti, kur tas ten randasi.

-- Knysliuk, Knysliuk, kur gyvena Mikė Pūkuotukas?
-- Taigi, ten.
-- Kur ten?
-- Nu gi eini keliu pro trišakį beržą ir pasuki į kairę nuo mėnulio.
-- Aaaa... Ten... Nu gerai...

Nu va. Tai ar galėtum apibrėžti, kur tas ten yra? Taip ir galvojau... Taigi, kažkas ten yra, bet va bėda -- nežinai, kur tas ten randasi. Leisk aš tau padėsiu. Ne, ne -- neparodysiu kur. Vietoje to aš tiesiog patobulinsiu teiginį. Ką paprastai sakai, kai nežinai kur tatai randasi? „Kažkur“.

-- Knysliu, Knysliuk, kur dingo Pūkuotukas?
-- Ką aš žinau. Kai iš vakaro padaugina medaus, tai neina surasti. Kažkur voliojasi meduotu snukiu turbūt anas.

Kažkas kažkur yra

Taigi, naujas teiginys: „kažkas kažkur yra“. Šituo teiginiu, tai ir aš tikiu.

Nes jeigu atidžiau pažvelgsi į šitą sakinį, tai jame užtenka vieno žodžio.  Yra. Egzistuoja. Būna. Nes jeigu aš rašau, o tu skaitai, tai gal to ir užtenka, kad konstatuoti egzistavimo faktą? Gal jau galima kviesti notarą ir viską surašyti?

-- Padėkite parašą čia ir va čia. Tada dvidešimt litukų ir galima bus sakyti, kad kažkas yra kažkur.

Ir visai nesvarbu, kas yra. Ar kaip yra. Ar kodėl yra. Svarbu tik faktas, kad yra. Net jeigu visata tai, tik energijos judėjimas iš vienos vietos į kitą. Arba jeigu pasaulis tėra fraktalinė struktūra. Ir mums suvokiamas kosmosas tėra tik viena ląstelė, tarkim, kitos dimensijos kosmose gyvenančios moters spenelyje.

-- Sveikas, Froidai. Kaip matai, aš spekuliuoju, kad mes (ir aš) gyvename moters krūtyje.
-- Gerai, kad ne įsčiose.
-- Tikrai, kad gerai.

Arba visa tai tik sapnas... Kurį sapnuoja moteris, kuri miega vienos dimensijos kosmose, kuris yra kitos (aukštesnės) dimensijos kosmose miegančios moters krūtyje, kuri tuo tarpu sapnuoja, kad monoteistinės religijos dievas trenkia žaibu į ano sapno veikėją už tai, kad tas nesilaiko vieno iš dešimties punktų...

Ne taip ir svarbu, kaip yra iš tikrųjų. Man svarbu, kad yra ir kad aš suvokiu, kad yra. Kažkas kažkur...

Pyweek #12: Postmortem (square city)

So, PyWeek #12 (http://www.pyweek.org) has ended and this is going to be some standard lessons learned kind of blog post.

First of all I am sorry for my poor English.

This was my second pyweek entry. First one was kind of weak. But this time I have made better one. It managed to get second place at solos. Oh, and now it even has a clone. How cool is that?

So, link to my entry:

http://www.pyweek.org/12/ratings/

And lessons learned:

RTBR (Read the bloody recommendations)

I really should have read the recommendations. But wait. I have read it. Twice... But. But I paid almost none atention to it. That is bad thing. I think this blog post would have been shorter if not my ignorance.

Include dependencies Yourself

It is one from recommendations. But I have managed to miss it. I could have included pyglet and cocos2d libs into my game. Ok, there is some small pyglet's c dependency (AvBin), but cocos2d has no C code and should have been included into game's source. I think this mistake of mine haved caused some errors for peaple who have tried to run (without positive results) my game.

Communicate with others

I spend around half an hour in IRC communicating with other entrants and that is it. If I would have spent more time chating with others they could have save my game from problems running it by pointing such simple things as: "Your game do not work on my machine because Your have left THAT mistake". And more people than would have played (and hopefully liked) my game.

Proofreading is Your friend

"Squares citry". Mhuhahahahahaha. Citry. I managed to leave spelling mistake in my game's main screen. There is like 10 words in my game and I still managed to leave one spelling mistake... In the main screen. One proof reading pass (10 words -- it should not take long). One bloody reading pass.

And the goodies part:

Try to reach playable state as soon as possible

You probably have nice idea (half borrowed). Your imagination is really powerfull. You can play Your game with it and Your game rules. You definitely are going to win. There is one "but" of course. You have not written one line of code...

My point is that You should reach state of Your first prototype where You can actually see Your gameplay. And it is going to suck donkey balls. But situation will not be as bad as it sounds now, because from there You will make it good or at least not as annoying. But You will need time.

So, You should be fast. I mean really fast. It is game competition and it has very restrictive time limit (one week). Use anything You can think of to reach that limit. Screw good practice. Copy and pasting programming? Good! No unit or other kind of auto tests? Good! Strange class structure? Good! I mean as strange as Dali's paintings? Still good! All anti-patterns You can think and find at http://c2.com/cgi/wiki?AntiPatternsCatalog? Good!

Use anything to have main portion of gameplay ready within shortest amount of time possible.

Do not get me wrong. Do not write bad code just to write bad code. But if writting bad code helps You -- than go for it. During these kind of competitions You need to produce as many features as You can and bad practices are really good for that. Seariuosly.

Than tweak Your gameplay as much as You can

Now You can sort off play Your game. As I said it sucks. But that good -- You have enough time to fix it. But You code sucks. So what? You still need to remove half off it (Your gameplay sucks. Remmerber?).

Spend a lot of time tweaking various aspects of Your gameplay. Refactor some of Your code as You go along. Just do not try to refactoring all of it -- just parts that stops You from easy way of changing small bits of Your gameplay.

Know Your limitations

At start I was thinking of some complex stuff I am going to do. Some complex art I am going to produce. But than I have understood -- I am alone into this one. I can draw all week or I can code all week. I just can not do both. So simple graphics to go.

Some peaple like to say: try to make imposible -- this is the only way to make something decent. I do not think so. You have one week. One week. One week! Forget Your utopia. Just try to make something with start, with end and something that You can call "It is game". First rule: You need to finish within one week. Second rule... Wait... To make playable game within one week is very hard so no more rules. Just make something with start and with end. With too ends (win and lose) if You can.

Have fun

Have fun. Have fun. Have fun. Have fun. Have fun. Have fun. Life is short. Have fun. There is no way I could finish my entry without thinking that I am world class hacker while making some stupid rectangles to collide. So, have fun.

Kalbos ir tautos

Kalbininkai, kalbainiai. Internete prasidėjo įdomi veikla. Įdomi tik patiems blogeriams. Niekam daugiau turbūt nelabai įdomi. Geriau pagalvojus, man tai įdomi. Taigi, tarsi ir man reikėtų kaip ir užvažiuoti ant kalbininkų.

Kodėl aš manau, kad aš turiu teisę čia rašinėti tokiomis tai temomis? Ogi todėl, kad aš esu profesonalus kalbų naudotojas. Aš gaunu pinigus už tai, kad naudoju kalbas. Tiesa, programavimo kalbas. Aš esu kaip ir programuotojas. Tas kaip ir nelabai skaitosi, įtariu, šiame ginče... Taigi, atmetam.

Taigi, aš esu bendravimo kalbų mėgėjas. Aš naudojuosi kalbomis ir už tai negaunu piniginio atlygio (Kitaip nei kalbininkai -- anie tai gauna atlygį, kurio dalis, o paradokse, yra mano, kaip programavimo kalbų naudotojo sumokėti mokesčiai). Tai kaip ir mėgėjas papasakosiu jums, mielas skaitytojau (kadangi skaitytojas tik aš pats -- tai papasakosiu sau), Ką aš manau apie kalbą.

Visų pirma, kas yra atsakingas už norminės lietuvių kalbos atsiradimą? Ogi suvalkiecukas -- Jablonckių Jonukas. Anas tep va paėėmė savo šnektų, dadėjo dą tį kokį tcai vidurio Lietcuvėlės tarmį i viskas. I nuo tadu jei razumiji, kap koks dzūkutis, tai baisiausia škada tep darytci. I netgi koks policinykas, kiek tai kapeikucių baudelį ant tavį gali užmestci.

Čia ką tik kalbėjo mano dzūkiškos šaknys. Grįžtu į suvalkiečių-aukštaičių samplaiką. Tai yra, dabartinę oficiąją, vienintelę etaloninę lietuvių kalbos versiją. Tiesa, ir toliau ją naudosiu su klaidomis, nes gi esu tik lietuvių kalbos naudotojas-mėgėjas.

Jau pats lietuvių kalbos normavimas buvo nenatūralus. Ir netgi formuojant norminę kalbą buvo nemaža dalimi ignoruojami du regionai -- žemaitija ir Dzūkija. Taigi, dabar tie visi kalbininkai -- Lietuvos valstybės, lietuvių tautos ir etaloninės lietuvių kalbos gynėjai ir prievaizdai -- man nori prikaišioti, kad mano tėvų, mano senelių, mano prosenelių (ir taip toliau) išrasta ir laikui bėgant natūraliai, organiškai vis patobulinama dzūkiška lietuvių kalbos versija yra prastesnė už „tetų-kalbininkų-vaidilučių ir dėdžių-kalbainių-vaidilų kabinetuose“ sukurtą sintetinį lietuvių kalbos variantą? Ir kad tas sintetinis produktas yra ko tai svarbesnis ir „šventesnis“ už natūraliai išsivysčiusias žemaičių ir dzūkų tarmes? Ir kad visiems tėvynės mylėtojams ta sintetika turi būti svarbesnė ir mielesnė nei realių žmonių realiai vartota ir vartojama kalba? Ir kad aš negaliu sakyti „saldainė“ (nes taip esu įpratęs), o turiu sakyti „saldainis“?

Turbūt žinai atsakymą į prieš tai užduotus klausimus? Gerai -- tuomet patarčiau nustoti skaityti šitą blogo įrašą. Iki dabar šis įrašas gali pasirodyti kaip „Kalbainiai kvaili, o Užkalnis protingas. Aš pasišildysiu Užkalnio šlovės spinduliuose spardydamas kalbainius.“. Bet nuo dabar įrašas pataps eiliniu mano pusiau nelogiškų kliedesių kratiniu. Aš, įtariu, kad šio įrašo egzistavimas galėtų suteikti ginklą kalbininkams -- „girdi“ -- sakytų anie -- „va kokie anie išprotėję“. Aišku, tik tokiu atveju jei jį aplamai kas skaitytų.

Klausimas. Kurią kalbą aš naudoju rašydamas šitą blogo įrašą? Ne -- neatspėjai (O gal ir atspėjai...). Aš naudoju tą lietuvių kalbos variantą, kurį, mano manymu, galės suprasti daugiausia žmonių. Aš renkuosi žodžius ir sakinių struktūras taip, kad maksimizuočiau du dydžius: teksto įdomumas ir teksto suprantamumas. Va, paskutinis sakinys tai visiškai prastas -- jį nevisi supras ir jis skamba, kaip narciziškas bandymas pasipuikuoti sudėtingų žodžių mokėjimu. Bet man tas sakinys patinka -- todėl aš jį ir paliksiu. Tai dar vienas svarbus dalykas: be visa ko, aš kalbą vartotoju taip, kaip man patinka.

Taigi, kodėl aš nerašau visų savo tekstų dzūkiška tarme. Nes jos beveik niekas nesupranta. Nes net didžioji dalis dzūkų nesugebėtų prisiversti skaityti bent kiek ilgesnio teksto, parašyto dzūkų tarme. Nes ji mirštanti tarmė. Taip ji žavi ir visa kita. Taip deminutyvų vartojimas joje sukuria ypatingą pokalbio atmosferą. Bet po šimto metų jos nebebus (nu gerai, gerai -- beveik nebebus). Ar man gaila dėl to? Šiek tiek. Bet tik dėl to, kad esu sentimentalus mižnius. Jokių logiškų priežasčių jei išlikti nėra. Ir nyksta ji natūraliai, o ne jokių tai piktų žmonių užmačia. Ar, hipotetiškai kalbant, kalbainiai sugebėtų įstatymiškai (Jeigu turėtų tokių galių) įpareigoti visus dzūkus kalbėti dzūkiškai? Turbūt sugebėtų, jeigu prie visa ko, jie dar turėtų ir galių (hipotetiškai kalbant) valdyti armiją... O ta jiems paklustų...

Gerai, gerai -- užteks simbolizmo. Dzūkų tarmė yra lietuvių kalba. O armija -- yra media (televizija, spauda, internetas). Kalbainiai gali mus priversti naudoti savo kalbos variantą, jeigu jie galės kontroliuoti tuos išvardintus smegenų plovimo įrankius. Bet ar to reikia? Ne -- kalba yra naudinga tik tada, kai ji vystosi natūraliai ir ją kuria ja realiai besinaudojantys žmonės, sprendžiantys to laikmečio ir tos aplinkos kasdienines problemas. Kai ją visiems kuria šventieji kalbos puoselėtojai -- kalbos naudingumas nukenčia, nes kalbininkai tegali sukurti kalbą, nepatikėsi bet, kalbininkams.

Grįžtant prie analogijų. Petrai, jeigu manai, kad dzūkų tarmė išnyks, tai ar manai, kad lietuvių kalba irgi išnyks? Taip. Lengvas klausimas. Štai čia ir išlenda visi kalbininkai -- girdi, jie gi ir savo suvaržymais stengiasi apsaugoti lietuvių kalbą ir jos istorinį paveldą. Bet ar to reikia? Ne. Tikrai. Skaitytojau, baik ginčytis su manimi! Nereikia, nereikia. Kokios dar vertybės? Kokios dar gilios tradicijos? Koks dar protėvių kraujas? Ji išnyks ir viskas. Jeigu ji neišnyks dėl to, kad koks nors agresorius (nebūtinai Rusija -- nebūkite banalūs) mus nugalabys, tai ji išnyks todėl, kad žmonių gyvenimo būdas galiausiai taip pasikeis, kad lietuvių kalba taps tiesiog nebenaudinga.

Pala, pala. Nelabai čia daug kliedesių, kuriuos žadėjai, pasakytumei tu, skaitytojau. Taip -- nelabai. Dėl to pats laikas pradėti važiuoti į lankas, kol dar nenusibodo rašyti. Taigi, lietuvių kalba išnyks. O kodėl, ji, kitų manymu, turėtų neišnykti ir gyvuoti per amžių amžius? Iš esmės dėl vienos paprastos priežasties -- kalba apibrėžia tautą. Kalbos išlikimas yra būtinas tautos išlikimui. Taigi, klausimas: ar lietuvių tauta turi išlikti? Ne. Kodėl? Nei viena tauta neturi išlikti. Ką? Kodėl? Nes tautiškumo sąvoka yra įrankis. Įrankis valdyti mases. Skaldyk ir valdyk. Aš niekinu rusų, lenkų, prancūzų ir visų kitų tautybių žmones. Aš ne nekenčiu (taip ir norėjau parašyti -- dvigubas ne) tik tų tautybių apie kurias nežinau. Bet vos tik sužinosiu -- iškart pradėsiu nekęsti. Tu irgi... Jie irgi...

Tautybė -- tai tik pretekstas pradėti karą. Tautybė -- tai tik dar vienas įrankis patricijams valdyti plebėjus.

Bet, ką tada tu siūlai, jeigu jau tautybė yra blogis? Čia panašiai kaip su ateizmu -- kiti iš kart užduoda klausimą, tarsi kitaip negali būtu: „Tu netiki į Dievą? Tai į ką tu tiki?“. Tai ir čia, manau, gaunasi panašiai: „Tu nenori priklausyti tautai? Tai kam tu nori priklausyti?“. Lengvas klausimas -- žmonijai. Oi, ne -- suklydau. Galima dar kartą? Aš noriu priklausyti visatai...

Išsaugok plastiką ir tu!

Plastikas. Plastikiniai maišeliai. Reikia, kuo mažiau jų naudoti. Reikia, kuo ekologiškiau gyventi. Pilni šiukšlynai plastmasės -- vajei, vajei, kaip negerai. Reikia pirkti lininius maišelius. „Aš saugau gamtą“. „Gamta mūsų namai“.

Ane? Eik velniop! Plastikas -- jėga! Man reikia plastiko! Kuo daugiau -- tuo geriau. Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be plastiko? Aš ne. Plastikiniai daiktai supa mane ir daro mano gyvenimą lengvesnį. Man reikia plastiko! Labai, labai! Tik va bėda -- plastikas gaminamas iš naftos. O aną visi šunsnukiai baigia paleisti oran su savo mašinomis.

Taigi, aš perku kiek galima daugiau plastikinių daiktų ir juos išmetu. Tada vėl perku. Tai mano garantas. Mano atsargos. Mano plastiko bankas.

Gerai, gerai. Pabandysiu paaiškinti. Turbūt sutinkate, kad plastmasės mums visiems reikia? Turbūt taip pat sutinkate, kad mums važinėti irgi reikia? Taip? Sutinkate, kad nafta baigtinė? Baigtinė. Kokie yra žinomi plastiko pakaitalai? Medis, geležis ir akmuo. Ar tu kaip plastiko vartotojas (aš nekalbu, kaip pirkėjas. Pirkimai/pradavimai -- degradavusi, žmones žudanti sritis, nepasiduodanti logikai. Palikime ją nuošalyje) pajusi gana stiprų diskomfortą, jeigu teks pastarąjį (plastiką) pakeisi kuriuo nors iš išvardintų materijų? Ir dar kaip pajusi!

Dabar apie mašinas. Mašinų kurą galima pakeisti tuo ir anuo (Pasiieškokite patys visų galimų alternatyvų). Ar tu kaip važinėjantis žmogus pajusi kokį tai skirtumą, jeigu naftos produktais gaminamas kuras bus pakeistas kita alternatyva? Ne! Išskyrus tą atvejį, jeigu tu esi benzino iš mašinų vagis ir tu vagi jį su šlanga, vagystės metu atlikdamas įžymųjį pirminio siurbtelėjimo veiksmą (kartais benzino patenka į burną ir tu tada spjaudaisi ir patyliukais keikiesi (gi vyksta vagystė -- gi negalima garsiai keiktis)). Tada tai taip -- tave gana stipriai paveiks benzino (ar kito iš naftos gaunamo kuro) pakeitimas kitu energijos šaltiniu. Bet visiems kitiems tai nebus jokio skirtumo.

Taigi, jeigu reikia rinktis tarp plastiko ir benzino, aš renkuosi plastiką. Bet, kaip jau minėjau, visi tie niekšai vairuotojai degina naftą (galėjusią tapti plastiku, bet netapusią...) neįtikėtinais tempais. Tam ir reikalingos plastiko atsargos šiukšlynuose. Nes iš kur gi to jo gausi, jeigu tie puspročiai viską išdegins į atmosferą? Taigi, aš perku plastikinius daiktus ir išmetu juos. Daryk taip ir tu! Ir liepk savo draugams ir artimiesiems. O kai pamatysi atvažiuojančią galingą, daug benzino rijančią mašiną, grūmok kumščiu ir rėk „Gaidyyy!!!“ (Labai didelė tikimybė, kad tai vyriškos lyties atstovas. Moterims gi nereikia jokių dimensijų trūkumo konpensuoti galingomis mašinomis). Nes, žinok, anas šiuo metu kaip tik degina būsimą tavo vibratorių, pripučiamą lėlę, prezervatyvą, telefoną, klaviatūrą ir kitus ne mažiau naudingus dalykus.

Eilinės mintys #3

Mokslo ir aplamai civilizacijos vienas iš tikslų yra 100%-inė bedarbystė.

Tikėjimas likimu ir panašiais dalykais (Iš esmės visos religijos) kenkia produktyvumui.

O ne! Aš matau ateitį! Mes visi joje mirsime!

Tautiškumas. Idėja: kiekvienas individas yra savaip protingas. O kas neprotingas, tas turi pakankamai pateisinamas priežastis būti kvailu. Tuo tarpu minia žmonių visą laiką yra debilai. Galvijų banda. Dar viena vinis į tautiškumą. Jeigu žvelgi į valstybės atstovus kaip visumą (lietuviai, rusai, lenkai, amerikiečiai ar pan.), tai tematai minią debilų -- nes jie tokie ir yra. Reikia žvelgti į kiekvieną individą atskirai.

Jei lezbietė miega su gėjum -- ar ji vis dar homoseksuali?

Pastebėjau keistą dalyką: aš nemoku net degraduoti. Degradavimas man yra per sunki užduotis. Viršaus pasiekti neleidžia tinkamų aplinkybių ir gabumų stoka, dugno -- bailumas. Lieka vienintelė išeitis -- pilka vidutinybė...

Pražilęs zebras...

Kai žmonės sako, kad tu esi protingas, tai iš tikrųjų jie nori pasakyti, kad tu esi beveik toks pats protingas, kaip ir jie. Tu netiek ir daug atsilieki nuo jų -- pakankamai mažai, tai jie gali pakęsti tave šalia.

Kiečiausias dalykas dabar yra visokie vegetariški ar „sushi“, ar dar kokie mini-maisto-gėrimų vakarėliai. Kur susirenka modernių atsakingų karjeristų porelės, pasigamina teminio ėdalo, atsikemša teminių gėralų butelius ir linksminasi. Pvz.: kalba apie savo paskolas ir lizingus... Tokie žmonės teršia snobų vardą.

Ksena -- karingoji princesė. Šitas reikalas tam tikru mano vaikystės-paauglystės laikotarpiu labai smarkiai prisidėjo prie mano nešovinistinio požiūrio į lyčių lygias teises ir pagarbos moterims aplamai. Ne feminisčių judėjimai, ne pavilionienės, ne, ne, ne. Ksena yra atsakinga už tai, kad visokie anekdotai „moteris už vairo -- nelaimė kelyje“ man atrodo neskoningi ir prie visa to dar nervina juos pasakojantys žmonės.

Nuobodu. Kaip gi pataisyti tokią padėtį? Ogi pakomunikuoti per debesis su kuo nors bitų sekomis... Galbūt kuris nors iš mano ale artimųjų yra kokį įdomų statusą užsirašęs... Fak jų enternete! Nekenčiu tavęs!

Darbas -- kartu išeitis, kartu ir pasmerkimas. Dirbdamas šitiek laiko praleidi darydamas visiškas nesąmones. Darydamas kažkokius ritualus vien tam, kad melu išpuoštum ir taip paslėptum savo ir saujelės kitų žmonių (kolegos, klientai ir pan.) nereikalingumo faktą. Tai yra pagrindinė darbo tragedija. Bet kartu tai yra ir pagrindinė darbo vertybė. Galimybė pasislėpti nuo savęs. Galimybė nuo savęs (su kitų pagalba) nuslėpti tą faktą, kad esi betikslis. Vienas iš daug...

Baltų žirgelių fetišo šalis... (3.99 LT į nuolaidų kortelę „Lai grįžta komunizmas“ tam, kuris atspės apie, ką čia kalbama)

Šiandien suvokiau -- brieberis ir leidį gaga yra populiariausia muzika ant mūsų svieto. Tai viskas, ką mūsų karta intelektualiai sugeba suvokti. Mūsų suvokimo ir dvasinio turtingumo atspindys veidrodyje. Tai, kas apibrėžia mūsų kartą. Rimtai? Rimtai?! Kiekviena karta jaučiasi pranašesnė už anksčiau buvusę. Tai kur mūsų poezija? Kur mūsų kartos Jimi Hendrix, kur Jim Morrison, kur John Lennon? Aaaa? Kur visa tai? Kur mūsų Pink Floid? Rūsy. Rūsy, nes mes jų nesuprantame. Jie mums per daug sudėtingi. Mes tegalime paspausti „Like“ mygtuką. „Spausk mygtuką“. Ir kosmoso beždžionėlė intuityviai paspaudžia mygtuką, nes jai patinka bananai, brieberis ir gaga. „Beždžionėlė mėgsta šią dainą“ -- štai toks naujasis beždžionėlės namų puslapio statusas. Gal nori bendrinti šią žinią?

Ekonomika nelaukia

Man truputuką liūdna, nes žmonija turi potencialo sukurti, ką nors gera (gera man). Pavyzdžiui: medicina gali tiek ištobulėti, kad aš galėčiau laisvai ištemti iki kokia 200 metų. T.y. tiek sugebėčiau nugyventi be didesnio fiziologinio diskonforto. Aš, manau, tam užtektų dabartinio žmonijos potencialo.

Bet ne -- tas palauks. Dabar žmonija turi svarbesnę misiją. Išlipti iš rezecijos. Susispausti diržus ir nugalėti ekonominę krizę. Tada galės skirti atliekamą energiją vis greičiau ir gausiau augindama atsigavusę ekonomiką.  Tada įvairumo dėliai vėl galės pakovoti su nauja recesija. O ekonomika tai tik sup****s, pačios žmonijos išgalvotas, įsivaizduojamas draugas.

Kartą bandžiau tapti dvasingas

Aš turiu problematišką veidą. Visiems atrodo, kad aš liūdnas. Ėėėėė! Ne, man nėra liūdna -- aš mąstau. Aš susimąstęs! Ne, aš neturiu problemų -- aš galvoju apie komplikuotus dalykus, nes man patinka galvoti apie komplikuotus dalykus.

Šitas veido nelinksmumas turi šiokių tokių pasekmių. Viena iš jų -- aš kaip magnetas traukiu visokius sektantus. Man tereikia ilgiau pasišlaistyti mieste ir koks nors atsakymų turėtojas kaipmat prisikabins. Taip aš po truputį pradedu suvokti, kaip veikia visas verbavimo procesas. Viskas prasideda nuo raktinio klausimo.

-- Laba diena. Gal galėčiau užduoti klausimą?
-- Nu.

Paprastai „Nu“, ištartas pakankamai piktai, yra daug geresnis variantas negu tiesiog „taip“. Sektantus paprastai tas šiek tiek išmuša iš vėžių.

-- Ar Jėzus turėjo mirti?
-- Ką?

Labai svarbu priversti juos pakartoti raktinį klausimą. Antrą kartą jį sakydami jie nebėra tokie užtikrinti ir klausimas nebeskamba taip iškilmingai.

-- Ar Jėzus? Ar jis turėjo mirti?
-- Nu.
-- Kodėl?

Dabar iš grubaus tono pats laikas pereiti prie sausų faktų sakytojo tono.

-- Darant prielaidas; pirma, kad Jėzus egzistavo; antra, kad biblija yra istorinis šaltinis; galima teigti, kad pagal tuo metu Romos imperijoje galiojančią teisę, Jėzus pelnytai buvo nubaustas visiškai standartine ir pakankamai lengva to laikmečio bausme.

Pauzė. Šitam atsakymui sektantas nepasiruošęs. Nieko gudro nesugalvoja ir pradeda tiesmukai.

-- Ar jūs tikintis?
-- Ne.
-- Tai jūs gal komunistas? Nes jie irgi neigė Dievą.

Nežinau pagal kokią iškreiptą logiką visa tai turi būti susiję ir turi priblokšti pašnekovą, kad tas netikėdamas remia komunistus, bet beveik visi naudoja šitą klausimų kombinaciją. 

-- Taip.

Aš nesu, bet šito atsakymo jis nesitiki ir galutinai pasimeta. Tada pats laikas pereiti prie „Nyčės spyrio virteku“.

Aš:
-- Nejaugi negirdėjai?
-- Ėėėė... Ką?
-- Rimtai, negirdėjai?
-- Aaaa... Ko?
-- Dievas mirė. Viso gero.

Ir tada nueinu sau toliau sėkmingai nešioti nelaimingai atrodančio veido. Taip pat galima juos atakuoti iš gobšuolio pozicijų. Čia kada po miestą vaikščiojo daug mormonų. Vaikšto po du ir lenda prie liūdnus veidus turinčių žmonių.

-- Hello, do you speak english?
-- Yeah. A little bit.
-- Do you believe in God.

Reikia nekreipti į klausimus dėmesio ir pradėdi reikalauti ko nors.

-- Oh, I see you have free books. Can I have one?
-- Aaaa... Eh...
-- I would really like to read about your stuff. Please, give me a book.
-- Maybe first you want go to some lectures we hold at...
-- Just give that book. Give me the book.
-- Excuse us, we need to go. It was nice to talk to you. Good bye.

Kol jie nueidinėja mano veidą nušviečia natūrali šypsena. Prakeikti mormonai.

Beje, ar pastebėjote, kad beveik visi verbuojanys sektantai yra nusmurgę vyrokai, dažniausiai vaikščiojantys poromis? Bet... Bet vieną kartą prie manęs prieina dvi gražios merginos ir sako:

-- Sveiki. Ar turite laiko? Mes norėtume užduoti keletą klausimų apie
gyvenimą.
-- Taip.

O!!! (pastebėkite, kad „taip“, o ne „nu“). Turbūt jūs manote, kad neverta švaistyti laiko tokioms nesąmonėmis. O aš nusprendžiau būti išgelbėtas ir išganytas. Kuo greičiau, tuo geriau. Kad ir šiąnakt. Kad ir mažiau gražios iš judviejų. Taigi, kalbamės apie gyvenimą. Formuluoju atsakymus taip, kad atrodyčiau sutrikęs ir pasimetęs, bet iš visos širdies besistengiantis atrasti „tiesą“. Taip žingsnis, po žingsnio ir esu pakviečiamas į čia pat netoli tuoj tuoj būtent man paruoštą paskaitą. Truputį rizikinga, nes gali pasirodyti, kad tą paskaitą ves koks nors šlykštus senis, o ne šitos dvi sektantėlės. Bet kokiu atveju galėsiu pabėgti. Taigi, einam į paskaitą.

Viskas gerai. Paskaitą veda mažiau gražesnė. Šalia manęs sėdi labiau gražesnė. Ale irgi klauso paskaitos. Aš neperlabiausiai klausau. Didžiausią dėmesį esu sutelkęs į šalia sėdinčią verbuotoją. Kažkur fone kalba: „Mūsų organizacija siekia suvienyti religijas su mokslu ir...“. Vasara. Karšta. Dėl to netiek ir drabužėlių apsirėdei? Atvesk mane į tiesų kelią, išprotėjusi tikėtoja. „Mes didžiausią dėmesį skiriame šeimai ir jos santykiu su Dievu, bei...“ Nepatogios kėdės? Gal dėl to taip dažnai mustaisi kėdėje ir vis perkeldinėji koją ant kojos. „Pasaulyje pilna skausmo. Mes turime pasiruošti antro atėjimo mesijui, nes jis ateis ir...“ Ta netvarkingai, pusiau nukritusi šleikutė išryškina tavo pečius. Tavo pečiuose kažkas paprasto. „Šeimą žmonės turi kurti dvasiškai pasiruošę ir subren...“ Kažkas tikro ir paprasto. Kažkas gražaus... Išgelbėk mano sielą. „Du žmonės turi saugoti save vedyboms...“. Kuo greičiau. Atversk mane! Parodyk man nuogą, gryną tiesą! „Dėl to mes pasisakome už skaistumą iki vedybų, taip susikonce...“.  Dabar! Išgelbėk mane da... Ką?! Pala, pala! Ką tu ten fone kalbi?  Skaistumas?! Iki vedybų?!

Planas žlugo. Maždaug tuo momentu aš pradėjau klausytis. Maždaug tuo momentu aš pradėjau replikuoti. Maždaug tuo momentu aš pradėjau tyčiotis. Iš pat pradžių užslėptai, po to atvirai. Berods, panaudojau „Nyčės spyrį virteku“.

Iki to laiko, kai pasišalinau iš paskaitos, spėjau sužinoti šį tą apie jų religojos mitologiją. Čia, kas be ko, mano versija. Skaisčioji paskaitos vedėja naudojo kitokį toną ir kardinaliai kitokius apibendrinimus.

Pirmos nuodėmės interpretacija. Pirma nuodėmė, kaip žinia, atsitiko tada, kai Adomas ir Ieva paragavo vaisiaus nuo „Gėrio ir Blogio pažinimo“ medžio. Ievą sugundė žaltys, Adomą -- Ieva. Kas ką sugundė, ne taip ir svarbu. Svarbu tai, kad Dievas sakė: „neėsti tų vaisių, bo mirsite“. Melavo bjaurybė. Niekas nemirė -- jie tiesiog buvo išspirti iš rojaus. Ta mano aplankyta sekta negali pasakyti: „va Dievo žodis. Priimkite jį tokį, koks jis yra“. Ne. Jie to negali (kaip, beje, negali ir kitos religijos). Nes tokiu atveju Dievas tampa to biblijinio pasakojimo vieninteliu iš ties blogu ir sąmoningai kenkenčiu veikėju. Jis sukūrė medį, nuo kurio negalima valgyti, ir pastatė jį rojaus centre, žinodamas kokie smalsūs, naivūs ir nepatyrę yra žmonės. Bet anie atsilaiko -- nei Adomas, nei Ieva nepaskanauja tų vaisių. Dievas nebūtų Dievas. Jis paėmė ir sukūrė žaltį. Ir sukūrė jį tokį, kad anas sugebėtų sugundyti Ievą, kurią irgi sukūrė tokią, kad ana būtų sugundoma. Taigi, žaltys sugundo Ievą. Adomas pagalvoja: „Jei visi -- tai visi“ ir irgi užvalgo obuolių. Tada Dievas vietoje to, kad nubaustų anuos mirtimi (kaip, kad buvo žadėjęs), ištremia juos iš rojaus. Nekokia istorija ir nekoks veikėjas statyti religiją ant jų. Taigi, reikia interpretacijų. Ta sekta pateikė vieną iš jų.

Esmė. Po vaišių Adomas ir Ieva slėpė lytinius organus augalija, nes jiems buvo gėda. Teorija tokia, kad žmogus (ypač vaikai) slepia tas kūno vietas, su kuriomis padaro nuodėmę. Jau jaučiate kur link suku? Palaukite, toliau tik įdomiau. Žaltys dar kartais vadinamas velniu arba archangelu Liuciferiu. Taigi, Ieva permiegojo su Liuciferiu. Tada pagalvojo: „O visai nieko užsiėmimas“ ir permiegojo su Adomu. Bet Adomas ir Ieva dar nebuvo pakankamai pasiruošę ir subrendę meilei ir todėl juos išspyrė iš rojaus. Ar Liuciferis buvo pasiruošęs, ar ne -- interpretacija neužsimena. Ir dabartiniai žmonės gali pasimokyti iš savo klaidų ir pasiruošti meilei... Šeima ir susilaikymas iki vedybų yra pagarba kitam... Bla bla bla...

Ane? Susilaikymas ir priveda prie tokių kliedesių, kad paprastoje istorijoje apie obuolių valgymą, nuolat matai pimpalus ir vaginas. Pasaulyje yra pilna žmonių, kurie rimtais veidais ir tvirtu įsitikinimu teigia, kad tokie ir panašūs kliedesiai yra tiesa ir kad tai ateityje kažkokiu būdu padės visai žmonijai. Rimtai! Pilna! Tokiomis akimirkomis juočiuosi ne toks jau ir kvailas.

-- Just give me that fucking book, you moron.

Road to start learning Lisp

First English (Bad English. "All your base are belong to us" kind of English) and first geeky post. Yay!

It is long journey. Not learning scheme -- that is easy and short one. (Seriously, it is). But starting learning lisp is not. It takes long time. It took two years for me and I'm not slowest learner in the programming world. It is hard to start learn lisp (or scheme) -- it's like denying something important. For example, in school mathematics teacher always told us: "You can't take square root of negative numbers". You see, we are not suppose to learn complex numbers in school, so they do not teach us. Instead of explaining, they tell YOU CAN'T. And we couldn't. We thought that it was some kind of math laws. You know, like "division from zero has no meaning". So, one day you can not take square root of negative number. After that you go to university and bam! Now You can take square roots of negative numbers. Your brains fights against itself -- it is hard to remove "learned laws" from Your head.

So, lets move step by step. First, it was Paul Graham. I found his essays quite late. I start reading them. It seems like a clever writings. And than a stepped on an essay praising Lisp. "Ok, he seems like a smart guy -- I should check that Lisp thing": I thought. So I did. And I start laughing -- that was stupidest programming language. "This guy is not as clever I thought": that was my response and I went back to my imperative ways.

After half year, I found Steve Yegge. This man can write interesting geeky essays (blogs, articles, whatever...). You know, You read them and somehow You think that is Your thoughts -- You become some annoying fanboy without knowing that. And again, I stepped on some posts of him praising Lisp. "Interesting, it sounds familiar. That Lisp thing. Maybe, I should learn that language". Next thought was: "F**k, not this retarded language again. How come, everyone who seems like smart programmer is actually not so smart and likes that horrible thing, they call Lisp.". So, another try to learn Lisp and another fail. But this time I had some strange feeling. You know that rule of thumb, when everyone around You seems like an idiot. It is hight possibility that You are idiot -- not them.

Half year forward. Eclipse, NetBeans and other monstrous IDES starts to annoy me. They and fact, that I could not understand jokes about Vim vs Emacs on slashdot. So, lets learn Emacs! I tried and I found that You can customize it with elisp. And You know -- it did not make me angry or made me quit learning emacs or learning elisp. elisp (or lisp) at that time still looked like a weird thing. But when You try to learn weirdest editor (The one that has tetris integrated in it) on Earth, at the end nothing seems not normal to You. So I was close -- I was starting to learn lisp (elisp). Than my little finger starts to hurt. Screw this. I have learned Vim instead.

My imperative ways started bore me. So, I spend around half year playing with various functional languages. And somehow stepped on idea that scheme is not pure functional language, but one can learn functional programming with it. And finally, finally I get it. I get it. I really start to learn scheme and I love this programming language. Like from XKCD comics -- I am enlightened. Scheme is awesome. Lisp is awesome. Current I am junior schemer with annoying fanboynism attitude. So, I am not going to try to convince anyone to try it or try to praise it's features -- I am not ready for that task (I am junior schemer, remember).

So two years have passed and I can code in scheme. This was my story.

And now some interesting stuff I have done while learning scheme. I have implemented scheme interpreter in python (Ok, ok... I agree. It is quite weird way to learn programming language -- write it's interpreter in other language...). Very small and very simple, but I even manage to implement closures and tail recursion.

There is project page:
http://bitbucket.org/petraszd/smallscheme/

And there is demo tool implemented in Google's AppEngine (My scheme
interpreter is pure python, so there was no trouble to make it work):
http://petraszd-smallscheme.appspot.com/