2011 m. spalio 25 d.
Nepirk blogoje parduotuvėje, nes šluota, sulaužoma po vieną šaką
Pastaba: taip, aš žinau, kad čia nevykęs bandymas pasiekti praeito įrašo („Odė landynei“) kokybės (sąlyginis terminas) ribas, važiuojant tomis pačiomis rogėmis, bet vasarą. Taigi, visiems pirma rekomenduočiau perskaityti pastarąjį įrašą, prieš pradedant skaityti šitą.
Čia kada buvo (O gal tebevyksta) pilietinė akcija, nukreipta prieš prekybos centrus. Ale anie yra blogi ir dėl to nereikia pirkti vienos konkrečios grupės tinkle. Kituose pirkti tai galima. Paskui gal reikės nepirkti kituose. Ir taip reikės elgtis, kol viskas taps gerai. Visiems. Akcijos pavadinimas: „Aš neturiu daug pinigų. Jie turi daug pinigų. Aš noriu daug pinigų!“.
Akcijos tikslas devyngalviui slibinui neduoti valgyti būtent per trečius nuo kairės nasrus ir neduoti valgyti būtent plikytų rabarbarų...
Iš esmės tol, kol tu nerėki: „Velniop pinigus. Velniop tuos išgalvotus skaičiukus. Velniop ekonomiką. Velniop išgalvotus skaičiukus atidžiai skaičiuojančius (ir apsiskaičiuojančius -- oij, recesija!), bet realiai fantazijos neturinčius lunatikus. Velniop turėjimo ir priklausomybės sąvoką. Viskas yra viena. Ir viena yra viskas. Tegyvuoja kas nors ir panašiai.“. Kol tu nerėki taip, tai aš tavęs nelaikau rimtu socialistu.
Taigi, paskatintas šitos puikios akcijos aš nusprendžiau aprašyti savo gal ir nuotaikingus kelis atsiminimus, susijusius su prekybos centrais.
Pardavėja suvalkietė
Vienoje parduotuvėje buvo tokia graži pardavėja. Ne taip graži, kad bandyčiau negrabiai užkalbinti, susitikęs neformalioje aplinkoje, turėdamas pakankamai laiko pasiryžti, bei truputį (dėl vienokių ar kitokių priežasčių) sutrikus už bailumą atsakingų smegenų dalies veikimui. Ne taip graži, kad norėčiau nupiešti nuogą, jeigu mokėčiau piešti. Ji tokia graži, kad aš žinau, jog formaliai ji nelabai graži. Bet man ji graži. Pats nežinau kuo. Graži ir viskas.
Ir kad to būtų negana (Pats nežinau, ką toks sakinys čia reiškia). Ji dar labai žaviai kalba suvalkietiškai. Tiksliau ji beveik niekad nekalba suvalkietiškai. Paprastai ji kalba nuobodžiai vilnietiškai. Bet kartais išsiduoda ir lepteli, ką nors suvalkietiškai. Pavyzdžiui, ji visada pasimauna ant žodžio dešimt.
- Ar turite tokią ir tokią kortelę? Ne? Tai bus dieeeešimt litų niolika centų.
Ir mano diena tampdavo vos, vos geresnė...
Projektų vadovas
Prie vienos parduotuvės anksčiau (kol dar nepradėjo gana kruopščiai vaikyti) nuolat išmaldos prašydavo dvi moteriškės. Pavadinkime jas kodiniu pavadinimu -- bomžės. Viena sėdėdavo invalido vežimėlyje. Kita nesėdėdavo invalido vežimėlyje. Taip jas ir atskirdavau, nes kitu atžvilgiu jos buvo labai panašios -- pasižymėjo beveik tapačiu mados suvokimu.
Įdomus faktas tas, kad jos niekada neprašydavo išmaldos vienu metu. Tai yra nekonkuravo tarpusavyje. Taip buvo todėl, kad jos abi turėjo vieną ir tą patį projektų vadovą, kuris viską ir kuruodavo. Nuveždavo vieną ir pastatydavo, kur reikia. Pasikeitus pamainai, tą patraukdavo ir atvesdavo (ana nevisada pati paeidavo) kitą. Šito projektų vadovo (pavadinkime jį kodiniu vardu bomžas) išminties ir planavimo dėka jos sugebėdavo atmaldauti dvi pamainas -- panašiai, kaip dvi pamainos darbo dieną atidirbdavo dvi pardavėjos parduotuvėje.
Bomžė, neturinti vežimėlio
Kartą einu iš parduotuvės. Ir žiū: guli parvirtus savo poste toji be vežimėlio. Dar reikia paminėti, kad ji buvo apsidirbus. Taigi, guli ana ir man ateina mintis: „Pasimirė bomžė“. Nežinau, kodėl taip pagalvojau, bet kita mintis buvo, kad man nusispjaut. Tada trečia mintis buvo, kad jeigu eis koks vaikas ir pamatys mirusią, apsimyžusią bomžę, tai bus negerai. Taigi, aš tvirtai tikėdamas, kad tai darau dėl Lietuvos vaikų gerovės, nutariau patikrinti, ar ta bomžė gyva.
Prieina ir rėkiu:
- Ėėėė!
Nieko.
- Ėėėė! Teta!
Teta?! Aš pavadinau tą, tą, tą kažką teta? Po to laiko aš kokį pusmetį vengiau savo tikrą tetą vadinti teta, nes vos tik ištaręs tą žodį jausdavausi nepatogiai -- tarsi būčiau ją kažkaip išdavęs... Bet tęsiam toliau.
- Ėėėė!
Staiga, lyg iš niekur atsiranda projektų vadovas ir artėdamas prie manęs švokščia:
- Aną pjanai!
Ir priėjęs, tik cyk! Vožia anai per galvą. Ta pakelia galvą ir taria:
- Apfffūtrižžyššš - ir staigiu judesiu vėl priglaudžia galvelę ant betoninės pagalvės.
- Vsio charašo. Aną pjanai. - patikina mane projektų vadovas.
Aš pagalvoju, kad jeigu vaikai pamatys apsimyžusią, nulūžusią bomžę, tai tas nebus taip blogai, kaip kad jie pamatytų apsimyžusią ir mirusią bomžę. Taigi, misija formaliai įvykdyta ir nupėdinau namo...
Bomžė, turinti vežimėlį
Stoviu parduotuvėje, duonos ir batonų skyriuje. Renkuosi batoną. Ištisos kelios lentynos prikrautos tokių pačių gaminių, bet skirtingose pakuotėse. Hmmm, ką šiandieną rinktis? Batoną su karotinu? Batoną be karotino? Batoną su E? Batoną be E? Batoną „pasidaryk pats“ ar supjaustytą batoną? Stoviu ir žiūrau į tuos batonus. O duonos skyriau eilė tai didžiulė -- kokia dešimt metrų.
Staiga iš po posūkio išlenda vežimėlis. Matomai, kaip reikiant padirbėjęs ir uždirbęs atrieda besiprekinantis bomžės ir jos projektų vadovo ekipažas. Taigi, tasai stumia vežimėlį per visą duonos skyriaus eilę, o ta išmaldos prašytoja, bevažiuojant (niekad vežimėliui nesustojant) daužo šone jos esančius duonos gaminius. Pataiko kažkur, į kas ketvirtą. Panašiai kaip krepšininkai, kai eina atsisėsti ant atsarginių suolelio, tai praeidami duoda penkis visiems kitiems sėdintiems. Šnai per vieną. Šnai per kitą. Taip tranko tuos skalsius kepinius ir staiga iškelia ranką į viršų (tą su kuria trankė) ir pusiau surinka, pusiau paspringsta:
- Nahruftaba!
Projektų vadovas paima paskutinė trenką duoną ir ekipažas pasišalina.
Nuo tada aš pradėjau imti tik aukštai padėtus duonos gaminius, kurių teoriškai negalėtų pasiekti žiniuonė...
Moooooo
Buvo toks filmas: „Austin Powers“. Ir ten buvo tokia veikėja su dideliu apgamu. Visi tame filme pamatę tą veikėją, pamiršdavo, ką darę ir pradėdavo rodyti pirštu į tą apgamą ir sakyti: "mooooo. Mmm. Mooooo" (Visiems anglofilams. „o“ skaityti, kaip „o“, o ne kaip „ū“).
Taigi, buvo tokia pardavėja su dideliu apgamu... Pas ją visada būdavo mažesnės eilės. Taigi, pamenu, parduotuvėje, kai būdavo didėlės eilės, sakydavome taip ir panašiai: „Žinau, kur trumpiau -- einam pas Moooooooooooo“; „Šiandiem mačiau Mooooooooo dirba. Einam paieškosim“. Tardami mo, būtinai nustatydavome debiliškas veido išraiškas ir pakeisdavome balso toną į kuo galima dramatiškesnį.
Tikiuosi dėl apgadintos karmos man nieko bloga nebus... Pavyzdžiui nepridygs karpų ar panašiai.
Apie pačia mažiausią pardavėją
Vienam prekybos centre buvo tokia mažučiukė pardavėja. Labai žavi, bet labai, labai maža. Ant tiek maža, kad turbūt aplinkybėms tinkamai susiklosčius, galėtų apsimesti lilipute.
Bet kokiu atveju, lakstydamo ji tokia maža po tą parduotuvę, dėliodavo prekes ir visaip kitaip dirbdavo. Tada po kiek laiko pasodino ją cigarečių skyriuje... Geriausia. Rūkymo. Antireklama. Pasaulyje. „Jeigu rūkisi -- neaugsi“...
Karmos pataisymas: Aš tikrai nežinau, ar ji rūko, ar nerūko, ar ji vaikystėje rūkė, ar nerūkė. Bet tikrai žinau, kad ji maža, žavi ir jos darbo vieta ironiška...
Pirma savitarnos parduotuvė
Atsimenu atidarė pirmą savitarnos parduotuvė mano gimtame mieste. Kažkaip kieme buvome keliese vaikai (tie murziai, kur trindavosi prie laiptinių) ir vienas labiau apsišvietęs pasakojo mums apie ką tik šalimais mūsų atsidarysiančios savitarnos parduotuvės koncepciją. Aš žinau, kokia pirma mintis šovė man į galvą. Aš nei kiek neabejoju, kad tokia pat mintis užgimė visiems kitiems. Toji mintis buvo: „Taigi galima lengvai pasivogti“.
Ir taip, tai tiesa -- buvo galima lengvai pasivogti. Kelis kartus tą empiriškai įrodžiau. Padedamas kiemo draugų, kas be ko. Neatsimenu, bet nei kiek neabejoju, kad tai buvo saldumynai. Beje, niekad nevogdavome po vieną. Visą laiką tą darydavome organizuotai. Visąlaik turėdavome planą su keliais saugikliais. Paskui kažkaip greitai atsibodo ir nebevogdavome (arba bent jau manęs nieks nebekviesdavo į reidus). Visas mūsų grupuotės grobis turbūt neviršijo keliolikos pakelių saldainių.
Pats įdomumas, kad ta „lengva pavogti“ mintis šovė ne tik mums, vaikams, bet ir suaugusiems. Mes tai tik išmėginome jėgas, kad „jo -- galima lengvai“ ir vėl grįžome prie savo nenusikalstamo trynimosi palei laiptines. Tuo tarpu suaugusieji vogė. Ir vogė. Ir vogė. Jų bėda ta, kad sovietmečiu jiems buvo atbukinti vogimo įgūdžiai ir jie tai darė labai prastai -- nuolat įkliūdavo.
- Varom prie pardės. Suėmė bobą, kur p**dino. - atbėgdamas sakydavo vienas iš draugų ir bėgdavome visi pažiūrėti, kaip apsauginiai laiko vargšę močiutę, kuri vogė mažmožį, kurio jei net nereikia. Tiesiog, „lenga pasivogti“...
Ir taip, mes būtent taip ir kalbėdavome, nes buvome mieli vaikai...
Dydybė ant galvos
Būdavo vaikystėje (prieš savitarnos parduotuvių erą) mus mažus vaikystėje su broliu siųsdavo mama į parduotuvę, ko nors parnešti. Tada grįždavome. Tada ji pamatydavo, kad mes parnešėme, pavyzdžiui, sugedusį pieno pakelį (pasibaigus galiojimo data). Tada mums liepdavo eiti į parduotuvę ir apkeisti ant gero pieno pakelio.
Ir tai kartodavosi nuolat, nes mes labai nenoriai mokėmės iš savo klaidų ir vis nešdavome produktus, su pasibaigusia galiojimo data. Galiausia, aišku, prasilaužėme -- net ir dabai tikrinu viską, VISKĄ, ką perku parduotuvėje.
Įsivaizduojate, nueidavome mes pypliai ir aiškindavome pardavėjai, kad ji mums įkišo pasenusį grietinės indelį ir norime, kad ji mums jį pakeistų. Pardavėjai. Dvigubai už mus didesnei pardavėjai. Pardavėjai, prieš kelis metus, dar neatgavus nepriklausomybės, buvusiai pusdieviu.
- Laba diena. Jūs mums pardavėte tą ir tą. Jis sugedęs. Norėtume apkeisti į gerą.
Stebiuosi, kad nei viena, nei viena mums nė karto nesudavė. Turbūt tais laikais kažkas švento dar buvo...
Tiesa, buvo viena tokia... Buvo tokia viena pardavėja su didžiausia ir tvirčiausia pasaulyje šukuosena. Žinote tokias moteris. Su buldogo veidu; antsvoriu, kuris pasireiškia tvirtumu, o ne ištižimu; didžiule krūtine ir šukuosena dydžio su lig trys tos krūtinės. Tai va, ji kartais būdavo dar ir girta. Pas ją niekad, niekad neprašydavome pakeisti pasenusių produktų. Jeigu jau labai prispirdavo, tai blogiausiu atveju prašydavome kito skyriaus pardavėjos, kad apkeistų ne savo skyriaus prekes, bet tos su Gizos piramide ant galvos tai niekad, NIEKAD netrukdydavome.
2011 m. rugpjūčio 25 d.
Odė landynei
Išsikraustau... Iš landynės... Kurioje pragyvenau septynis metus. Nė neįsivaizdavau, kad tiek ilgai čia ištemsiu. Nė neįsivaizdau, kad besiruošiant išeiti užpuls tokia didelė melancholija. Kažkaip liūdna. Septyni metai -- ilgas laikotarpis. Yra mitas, kad per septynis metus žmogaus ląstelės visiškai persigeneruoja. Tai tik mitas, bet šiuo momentu aš norėčiau juo tikėti. Tikėti, kad Petro, kuris čia pradėjo gyventi prieš septynis metus, jau nebeliko. Tikėti, kad aš esu visiškai kitas žmogus. Kitas ląstelių rinkinys. Tai tik mitas, bet man nusispjauti -- mane užpuolė melancholija ir aš tikiu, kuo tik noriu.
Odė landynei, kuri man tapo namais. Odė landynei, kuri yra landynė. Iš esmės rašau pats sau. Tam kad nepamirščiau. Taigi, jūs galite ir neskaityti.
Veikėjai
Įvairiais laikotarpiais (kas ilgiau, kas trumpiau) tame bendrabučio tipo butuke gyveno trys veikėjai: Aš, mano brolis, kambariokas ir bala žino kiek epizodinių lankytojų. Bet pagrindinis veikėjas yra ir buvo butas. Jis pats sau yra. Mes buvome tik statistai prisitaikantys prie ano užgaidų.
Grindys
Buvo ištiestas kilimu. Kilimas buvo apvemtas. Ne kartą ir ne du. Bet tokius išbandymus anas išlaikė. Neatlaikė jis alaus išpylimo vieną kaitrią ir ankstyvą vasarą.
Buvo vasaros pradžia. Sesijos pabaigta. Sėdėjome su broliu vienas prieš kitą kambaryje ir gėrėm alų. Ne gėrėm GĖRĖM, o gurkšnojom. Ta keista nuotaika. Kai kažkoks laikotarpis baigiasi (vieni mokslo metai) ir tu suvoki, kad ką tik baigėsi tai, ko jau nebesusigrąžinsi. To vyksmo metu viską paviršutiniškai praleidai pro save, nesugerdamas ir neįsidėmėdamas visų emocijų ir įvykių, kurie buvo nuostabūs ir nepakartojami. Ir tu juos jau po truputį užmiršti... Tokia vat nuotaika. Nepasakyčiau, kad liūdna -- tiesiog keista.
Taigi, sėdim. Kažkaip užsižiūriu į jo rankoje laikomą butelį. Staiga suvokiu, kad jis jį išmes. Aš puikiai žinau, kad jis jį išmes. Ir akurat -- po pusės sekundės aš matau, kaip butelis slysta jam iš rankų ir sulėtintai (man taip atrodė) krenta ant grindų. Aš žinojau, kad jis jį išmes. Aš mačiau ir suvokiau, kad jis jį išmeta, bet nesugebėjau nieko padaryti, net surikti ko nors. Tarsi visas kūnas būtų išjungtas ir visos papildomos jėgos metamos aukštesnės kokybės proto darbui (tam antžmogiškam butelio išmetimo įvykio prognozavimui).
Butelis nukrito ant dugno. Pasipylė alaus putos. Užpylė gerą kvadratinį pusmetrį. O gi buvo kaitri vasaros pradžia. Kaip gi mes išprendėme tą netvarką? Paprastai -- palaukėme, kol kilimas išdžiuvo ir ant viršaus ištiesėme linoliaumą, kuris pasirodė žymiai praktiškesnis. Ant jo buvo galima vemti ir pilti alų be didesnių ano pažeidimų.
Beje, pats kilimas bbuvo užtiestas ant parketo. Čia vienas iš tų butų, kur metams bėgant lubos vis artėja ir artėja. O gal vis dėl to ne ant parketo... Gal ant linoliaumo... Ant tokių nesąmoningų linoliauminių ale plytelių... Berods...
Dušas
Tualetas ir dušas yra kartu. Abu veikia. Kai į dušą nevemiama (kartais ir taip būdavo), tai jame galima praustis. Ir prausiamasa nuolat. Tik vieną svarbų momemtą svarbu žinoti. Besiprausiant reikia stovėti kairėje dušo pusėje. Jeigu stovima dešinėje, tai užliejami apačioje gyvenantys kaimynai. Aišku, merfio dėsnis -- iš visų kandžiūnlinkų, gyvenančių name, po apačia gyvena labai mieli ir padorūs žmonės. Labai nesmagu juos užlieti. Taigi, prisispraudžiam prie kairės sienos ir mazgojam murziną save...
Klozeto dangtis
Vienu laikotarpiu klozeto dangtis buvo sugedęs. Tiksliau visas aplūžęs. To pasekoje anas nebuvo pritvirtintas prie pačio klozeto. Būdavo padėtas tiesiog ant viršaus. Atliekant reikalus numeris du, esu du kartus nusivertęs nuo klozeto. Viskas ne taip juokinga kaip gali pasirodyti. Kita vertus, viskas ne taip blogai, kaip gali pasirodyti. Taip pat išmokau tuo metu neatsipalaiduoti ir neprarasti budrumo, nes reikia būti pasiruošusiam...
Klozetas
Kartą klozeto bakelyje prisikaubė tiek kalkių apnašų, kad anas pradėjo nestabiliai veikti. Kaip apibrėžti nestabilų veikimą? Kai atlieki reikalą numeris vienas arba numeris du (arba tiesiog nusivemi), tada paspaudi vandens nuleidimo svirtį. Vanduo nusileidžia. Bakelis pradeda užsipildyti nauju vandeniu. Pildosi, pildosi, bet taip niekad ir nepabaigia šito proceso, nes dalis vandens vis nuteka -- dėl kalkių ertmė pilnai neužsidaro.
Ką daryt? Ką daryt? Mes gi negalime mokėti už amžinai bėgantį vandenį -- neišsimokėsime. Bet nebūtume mes (aš su kambarioku) gudruoliai. Mes intuityviai suradome būdą, kaip sustabdyti svirtimi nesustabdomą vandens tekėjimą. Reikia įspirti į klozetą. Aišku, į klozetą reikia įspirti tam tikru momentu. Tas momentas būna tada, kai bakelis pilnai užsipildo ir prasideda toks mažas jo dapildymas, mažam kiekiui vis ištekant.
Taigi, visas naudojimosi tualetu algoritmas atrodydavo maždaug taip: nueini į tualetą. Atlieki reikalą numeris vienas arba numeris du. Nuleidi vandenį. Išeini iš tualeto. Pakeliui duše nusiprausi rankas. Užsiimi toliau kasdieniniu gyvenimu. Už minutėlės grįžti į tualetą tam, kad įspirtum į klozetą. Paprasta. Problema išspręsta.
Bet buvo viena išimtis. Kartais prisireikia į tualetą bemiegant naktį. Prabundi. Reikia nusilengvinti. Nueini į tualetą. Atsisėdi (aš net ir reikalą numeris vienas naktį, tik prabudęs iš miegų, atlieku atsisėdęs -- tiesiog tuo momentu nepasitikiu savo taiklumu). Atlieki, kas priklauso. Atsistoji. Nuleidi vandenį. Ir negali grįžti į lovą, nes reikia įspirti į klozetą. Negali įspirti tuoj pat -- dar netinkamas įspyrimui momentas. Reikia laukti tinkamo momento. Laukti būdavo tikra kankynė. Tavo visas kūnas nori ir reikalauja miego, o tu esi rankomis pasikabinęs ant dušo užuolaidos laikyti skirto vamzdžio ir bandai neužmigti stovėdamas. Kankiniesi, kankiniesi. O! Tinkamas momentas -- įspiri į klozetą ir eini miegoti. Labai ir labai nemaloni procedūra. Bet radau išeitį net ir iš šitos atrodytų aklinos problemos -- naktį pradėjau myžti į dušą...
Kažkur praėjus pusei metų nuo klozeto streikavimo pradžios, neapsikentęs supyliau pusę virdulio nukalkintojo butelio. Klozetas pasitaisė, bet dingo visa juo naudojimosi romantika...
Kaimynai
Kartą buvau namo susirinkime. Man nepriklauso -- aš nuomininkas. Buvau šiaip. Vienintelis mano indėlis į susirinkimą buvo pasakymas: „Atsiprašau, jūsų bandelės iškrito“. Susirinkime dalyvavo tokio ir tokio namų ūkio atstovė. Ji savo rankinuke buvo įsidėjus bandelių. Jos iškrito. Tai aš ir pasakiau.
Visą kitą laiką praleidau ašarodamas dėl malšinamo juoko. Taip sunku tvardyti juoką gyvenime buvo turbūt tik kelis kartus, nes kokie dvidešimt procentų susirinkimo dalyvių buvo girti. Geriausias susirinkimas pasaulyje!
Dėdė Vania
- Sveikas, aš dėdė Vania. Aš esu namo pirmininkas.
Pirmi žodžiai, kuriuos aš išgirdau susipažinęs su šiuo storu, storu pensininku. Ar jo vardas Vania, tai aš nežinau. Bet, kad jis nėra pirmininkas, tai tikrai. Namas nepriklauso jokiai namų bendrijai. Taigi, jis negali turėti pirmininko. Bet dėdė Vania yra įtikėjas, kad jis namo pirmininkas, nes jis labiausiai (jo paties manymu) rūpinasi namo tvarka.
Kartą jis priėjo ir pasakė:
- Sveikas. Aš namo pirmininkas. Aš čia viskuo rūpinuosi. Padariau tą ir aną. Už savo darbą renku iš žmonių po dešimt litų.
Tai aš asilas ir daviau. Turbūt vienintelis iš namo. Nuo tada dėdė Vania nuo manęs neatstodavo. Taigi, aš pradėjau nuo jo bėgioti. Tas nebuvo sunku, nes, kaip jau minėjau, anas yra storas, o ir vienintelė galima susitikimo vietą yra laiptinė.
Dėdė Vania lipa laiptais. Jis storas ir greitai uždūsta. Jis, matomai, labai gėdijasi savo uždusimo, kuris pasireiškia garsiu ir giliu kvėpavimu. Norėdamas tą užmaskuoti anas pradeda niūniuoti kokią nors melodiją. Tas tik pablogina situaciją. Jeigu aš kada nors kursiu siaubo filmą, jame būtinai bus veikėjas, kuris lips laiptais, uždus, garsiai kvėpuos ir niūniuos melodiją -- ir tai bus geriausias siaubo filmas.
Taigi, dėdę Vania lengva išgirsti. Tada pagreitini lipimo greitį ir prašvilpi pro dėdulę surikdamas „Laba diena!“. Taip gyvenime dėdė Vania tėra iš manęs išlupęs tik dešimt litų.
Užuolaidos
Užuolaidos niekada nebuvo skalbiamos. Niekada. Visas jų gyvenimas nupasakojamas taip. Jos užkabinamos ant karnizų. Jos būna pakabintos ant karnizų. Jos ten kabo tol, kol dulkių kiekis ir masė jose viršiją pačių užuolaidų masę. Tada užuolaidos išmetamos -- jų vietą pakeičia kitos. Nenumaldomas laiko varomas gyvenimo ratas sukasi toliau.
Kartą buvau labai apsukrus. Nupirkau vienam kambariui skirtas užuolaidas, susidedančias iš dviejų dalių, ir panaudojau jas dviem kambariam. Ir kaip gi aš tatai padariau? Kadangi užuolaidos skirtos kabinti taip, kad uždengtų plotą nuo langų viršaus iki grindų apačios, tai aš paėmiau ir pakabinau jas pasukęs devynesdiašimt laipsnių kampu. Dabar jos uždengė tik pačius langus (tiesa sakant, nepilnai...) ir jų užteko dviem kambariam. Ant tiek aš apsukrus žmogus...
Kalėdos
Kažkada kambariokas, eidamas namo iš kažkokio pašventimo, nuvogė vieną žaisliuką nuo miesto kalėdinės eglės ir pasikabino aną ant spintos. Ką aš žinau, kodėl anas tą padarė? Mažum buvo girtas.
Taigi, štai jau kelis metus amžina kalėdinė nuotaika šiame bute. Ar kaitri vasara, ar šalta žiema, ar niūrus ruduo, ar žaismingas pavasaris. Žaisliukas kabo ir džiugina mūsų širdis. Geriausia savivaldybės investicija į paprastų žmonių teigiamą nusiteikimą ir šypsenas.
Ingredientai kokteiliams
Bute yra šaldytuvas. Šaldytuvas „Snaigė“. Jame yra šaldiklis. Jis puikiai šaldo. Atsidarius šaldiklį tuo galima kuo puikiausiai įsitikinti, nes atsidariusįjį pasitinka ledo siena. Per ją net neina normaliai uždaryti šaldytuvo durų.
Kartais vis dėl to prisireikia, ką nors pasidėti tame šaldiklyje. Pasiimi plaktuką ir eini daužyti to ledo. Pridaužai tiek, kol ledas nebetelpa į virtuvės kriauklę. Tada pradedi krauti į dušą. Atsibosta daužyti. Likusį ledą palieki šaldiklyje.
Bedaužant galima rasti gausybę gerų dalykų. Pavyzdžiui: pakelyje esančius ledukus, skirtus gėrimams atšaldyti...
Gėlės
Mes nelaikėme gylių. Nei vienos. Bet galiausiai veiname kambaryje jų vis tiek atsirado. Baigiau universitetą. Kartu su pasveikinimu gavau rožių puokštę. Ją pasimerkiau į perpjautą šaltos arbatos plastmasinį butelį. Laukiau jas ten pusę savaitės. Butelis parvirto. Išvaliau vandenį. Betelio nepakėliau. Rožes irgi palikau gulėti. Anos visiškai sudžiūvo. Jos labai maišydavosi, valant dulkes. Reikėdavo pakelti, nuvalyti dulkes, vėl padėti. Taigi, neapsikentęs po kokio pusės metų paėmiau tas rožes ir prikaliau prie seinos.
Dabar tai yra vienintelės buto gėlės. Sudžiūvusios rožės pakabintos ant sienos žemyn galvomis. Galvos bedžiūnant visiškai patamsėjo ir patapo beveik juodomis.
Taigi, viename kambaryje kabo juodagalvės rožės, pakabintos žemyn galvomis. Gražiausios buto gėlės... Vienintelės buto gėlės...
Technika
Rašiau, rašiau magistrinį, susijusį su kompiuterine grafiką ir nuo intensyvių skaičiavimų (darydamas ekperimentus viršijau rekomenduotinas apkrovos ribas) susvilo vaizdo plokštė. Prikaliau aną prie sienos. Turiu tokį pomėgį. Tai tiek...
Policija
Teatgaminu tik du kartus, kai bute lankėsi policija. Vieną kartą gana rimti policinkai darė gana rimtą reidą sulaikymui už velnias žino kokio rimtumo nusikaltimus. Įsiveržė į butą. Sumaišė aukštus, pasirodo...
Kitą kartą šalimais kaimynas garsiai (labai garsiai) klausė muziką. Į bandymus paprašyti sumažinti garsą visiškai neregavo, nes gulėjo bute girtas ir visiškai trūkęs. Taigi, kažkas jam iškvietė policiją, o tiems kažkodėl susivaideno, kad groja tai pas mus...
Laiptinė
Pasirodo sudužusio lango teorija veikia. Teorija teigia: kad jeigu pastate yra vienas išdaužtas langas, tai tikimybė, kad kas nors išdaus langą yra didesnė negu name, kuriame visi langai sveiki. Reziumė: kad netvarka sąlygoje dar didesnę netvarką.
Prieš perdažant laiptinę (berods dėdės Vanio iniciatyva, o gal ir ne...) ji buvo pripaišaliota ir atrodė tragiškai. Ir joje kartas nuo karto, kas nors prišikdavo. Valytoja ateidavo vieną kartą į savaitę. Tai ekskrementai taip ir stovėdavo vidury laiptų tol, kol jų nesutvarkydavo valytoja. Nors netiesa, kartais, kas nors, tą fekaliją uždengdavo į pašto dėžutes mėtamomis reklamomis.
Taip aš pastebėjau vieną dėsningumą. Tikimybė, kad kas nors laiptinėje prišiks yra atvirkščiai proporcinga laikui, likusiam iki valytojos apsilankymo.
Perdažius laiptinę neatsimenu, kad kas nors būtų pridergęs. Nu bent jau ne ant vidurio laiptų. Sudužusio lango teorija veikia. Mokslas -- anas veikia.
Paplūdymys
Kambariokas turėjo megztas tapkes. Prie jų gana gerai lipdavo žemės. Kambariokas dažnai sėdėdavo prie kompiuterio, kuris buvo padėtas ant darbinio stalo. Po darbiniu stalu pradėdavo kauptis smėlis. Per vieną ilgesnio apsileidimo-nesitvarkymo laikotarpį buvo sukauptos gana įspūdingos smėlio atsargos. Buvo žiema (lauke barsto smėlį, kuris sėkmingai nešasi į vidų) ir nepaisant viso jos atšiaurumo štai čia pat, savo bute, turėjome žavų ir jaukų paplūdimį...
Knygų lentyna
Lentyna, kurioje laikiau visas savo knygas, pačiam kampe turėjo išsikišusių vinukų. Taigi, ten įdėjau vieną knygą, kurios lemtis buvo būti sunaikintai vien tam, kad išgyventų kitos, geresnės knygos. Ta knyga, išsaugojusi visus kitus veikalus, buvo kažkoks vieno sporto klubo dienoraštis, į kurį aš ale turėjau rašyti, kaip man sekasi sportuoti (tokia savimotyvacijos priemonė). Kadangi nieko nerašau tai, kaip man sekasi sportuoti, taip ir nežinau, bet knygos užtai sveikos, nesubraižytos...
Chujova tašė
Atsiprašau, už keiksmažodžius, bet toks jau to sportinio krepšio pavadinimas. Tą sportinį krepšį aš laikiau spintoje. Ir jis nėra toks blogas, kaip gali pasirodyti iš jo pavadinimo. Anaiptol. Jis yra labai geras sportinis krepšys. Sandarus -- nieko nepraleidžaintis. Jame aš laukiau savo skalbinius. Iš to ir pavadinimas...
Svetimi daiktai
Bute prisikaupė įvairių daiktų, kurie nėra buto gyventojų. Įdomiausias yra toks blizgus pledas, skirtas pasitiesti palapinėje po apačia, kad nesušlaptum. Mes kokius kelis metus buvome šventai įsitikinę, kad tuoj, tuoj atiduosime jį jo šeimininkui. Tuo tubūt ir dabar tikime.
Tą daiktą, beje, pas mus paliko pats šeimininkas, nes tingėjo neštis jį su savimi. Ir mes padarėme paslaugą sutikdami jį pasaugoti. Dar dabar atsimenu, kaip to pledo šeimininkas lakstė apsigaubęs tuo pledu ir girtas šaukė: „aš čiornai plašč!“... Ir tas dar buvo labai seniai...
Siurblys
Buvo bute siurblys. Turėjome teoriją, kad maiše, skirtame kaupti susiurbiamas dulkes, telpa neribotas kiekis susiurbiamų dalykų. Tiesiog tingėjome aną iškratyti. Siurbėme, siurbėme ir džiaugiamėmis tuo metu labai sėkmingais rezultatais. Ką ten Cernas su savo hidro centrifūgomis -- štai čia, paprastame butuke, juodoji skylė siurblio viduje. Bet vieną dieną įvyko nesitikėtas nutikimas. Tik pufff ir nebeveikia siurblys. Nuo to meto anas stovi kampe. Judinamas dulkių siurblys tik tada, kai nuo dulkių siurblio valomos dulkės...
Klozeto atpumpuoklė
Klozeto atpumpuoklės kotas naudojamas pasibaigusių toletinio popieriaus rulonų šerdims mauti ir kaupti...
Rūkymas
Vienas buto gyventojas kažkada seniai, seniai gana gausiai rūkė. Surūkytų cigarečių pakelius kaupė prie vienos sienos prikabintoje lentynoje. Jeigu susinervinęs gana stipriai kitame kambaryje spiri į kitą tos sienos pusę (Kas?! Nejaugi patys taip nedarote?), tai cigarečių pakeliai iškrenta iš lentynos ir pabyra ant žemės. Tada turi eiti ir rinkti anuos, bei sudėti atgal. Šita problema buvo išspręsta ne išmetant pakelius (bute nėra rūkoma jau N metų), bet daug protingesniu būdu -- juos prirement kitais nereikalingais daiktais. Dabar galima drąsiai spardyti sieną...
Žieminiai batai
Žieminiai batai vasarą laikomi po foteliu. Tiksliau vienas žieminis batas. Kur kitas -- nežinau...
Spintos rankenos
Spintose nebeliko rankenų. Anos iškrito bespardant spintas (Kas vėl nepatinka?! Kaip tai negalima spardyti baldų?!). Nuo tada durys pilnai neuždaromos, nes sunku po to jas atsidaryti. Jeigu jau taip atsitinka, kad durys būna pilnai uždaromos, tada tebūna vienintelis būdas atidaryti duris. Reikia spirti į jas ir tada durys atšoka ir jas galima atsidaryti...
Veidrodis
Prieš man atsikraustant bute tebuvo vienas veidrodis. Apvalus, kažkur septynių centimetrų diametro... Aš atsivežiau kokio dvylikos centimetrų diametro veidrodį. Jaučiausi esąs didžiausias buto narcizas.
Vienintelis būdas pasitikrinti, kaip atrodai platesniu vaizdu tėra bandyti įžvelgti savo atvaizdą išjungtame televizoriuje. Vieną kartą, pamenu, nusifotografavau save, vien tam, kad įsikelčiau tą nuotrauką į kompiuterį ir galėčiau pažiūrėti ar gražiai apsirengiau...
Virdulys
Buvo toks virdulys. Pradėjo gesti. Iš pat pradžių automatiškai neišsijungdavo, kai užvirdavo. Labai patogu, kai žiemą norisi pakelti kambario drėgmę, sumažėjusią dėl šildymo. Po to, virdulys vėl pradėjo išsijunginėti. Bet ne tuo metu -- išsijungdavo kažkur davirus iki aštuonesdešimt laipsnių karštumo. Tada atradome, kad po virduliu pakišus peilį, anas išsijunginėja ties reikiama temperatūra. Žinoma, reikėjo mokėti tinkamai tą peilį įkišti -- bet koks užsukęs svečias neturėdavo reikiamos kvalifikacijos užkaisti vandeniui.
Tada nupirkome kitą virdulį. Ir dingo bet kokia vandens virimo romantika. O iki tol kiekvienas arbatos gėrimas būdavo nuotykis...
Durų spyna
Yra durų spyna, kuri automatiškai užsitrenkia uždarius duris. Tiksliau neužsitrenkia, o reikia mokėti tą spyną užrakinti. Detalių neatskleisiu, nes jos gali būti panaudotos prieš pačio buto saugumą...
Amžinos baterijos
Nors siurblyje nepavyko atrasti juodosios skylės, bet man atrodo busiu padaręs kitą, ne mažiau svarbų, atradimą. Amžinosios energijos. Maždaug tuo metu, kai atsikrausčiau (o kaip seniai tai buvo) į televizoriaus distancinio pultelį įdėjau naujas baterijas. Kadangi pultelio baterijų dėklas buvo išmaltas ir dangtelis nesilaikė, tai paėmiau ir išmečiau aną velniop. Tada įdėjau baterijas, prikišau į vidurį visokių popierių ir apsukau viską izioliacija (iš esmės viskas bute yra taisoma su izioliacija arba įrankiais pačių pasigamintais iš izioliacijos) ir valio.
Tas distancinis su tomis baterijomis ir ta mano popierių ir izoliacijos konstrukcija laiko dar iki šiol. Septynis metus! Amžinosios baterijos. Amžinosios energijos šaltinis.
Tiesa, dabar tame amžinosios energijos šaltinyje turbūt koks nors ramybės periodas, nes distancinis veikia tik taip: paimi distancinį pultą. Nukreipi į televizorių. Nuspaudi reikiamą mygtuką. Laikai nuspaudęs norimą mygtuką ir kita ranka tol daužai distancinį, kol televizorius sureguoja...
Odė landynei, kuri man tapo namais. Odė landynei, kuri yra landynė. Iš esmės rašau pats sau. Tam kad nepamirščiau. Taigi, jūs galite ir neskaityti.
Veikėjai
Įvairiais laikotarpiais (kas ilgiau, kas trumpiau) tame bendrabučio tipo butuke gyveno trys veikėjai: Aš, mano brolis, kambariokas ir bala žino kiek epizodinių lankytojų. Bet pagrindinis veikėjas yra ir buvo butas. Jis pats sau yra. Mes buvome tik statistai prisitaikantys prie ano užgaidų.
Grindys
Buvo ištiestas kilimu. Kilimas buvo apvemtas. Ne kartą ir ne du. Bet tokius išbandymus anas išlaikė. Neatlaikė jis alaus išpylimo vieną kaitrią ir ankstyvą vasarą.
Buvo vasaros pradžia. Sesijos pabaigta. Sėdėjome su broliu vienas prieš kitą kambaryje ir gėrėm alų. Ne gėrėm GĖRĖM, o gurkšnojom. Ta keista nuotaika. Kai kažkoks laikotarpis baigiasi (vieni mokslo metai) ir tu suvoki, kad ką tik baigėsi tai, ko jau nebesusigrąžinsi. To vyksmo metu viską paviršutiniškai praleidai pro save, nesugerdamas ir neįsidėmėdamas visų emocijų ir įvykių, kurie buvo nuostabūs ir nepakartojami. Ir tu juos jau po truputį užmiršti... Tokia vat nuotaika. Nepasakyčiau, kad liūdna -- tiesiog keista.
Taigi, sėdim. Kažkaip užsižiūriu į jo rankoje laikomą butelį. Staiga suvokiu, kad jis jį išmes. Aš puikiai žinau, kad jis jį išmes. Ir akurat -- po pusės sekundės aš matau, kaip butelis slysta jam iš rankų ir sulėtintai (man taip atrodė) krenta ant grindų. Aš žinojau, kad jis jį išmes. Aš mačiau ir suvokiau, kad jis jį išmeta, bet nesugebėjau nieko padaryti, net surikti ko nors. Tarsi visas kūnas būtų išjungtas ir visos papildomos jėgos metamos aukštesnės kokybės proto darbui (tam antžmogiškam butelio išmetimo įvykio prognozavimui).
Butelis nukrito ant dugno. Pasipylė alaus putos. Užpylė gerą kvadratinį pusmetrį. O gi buvo kaitri vasaros pradžia. Kaip gi mes išprendėme tą netvarką? Paprastai -- palaukėme, kol kilimas išdžiuvo ir ant viršaus ištiesėme linoliaumą, kuris pasirodė žymiai praktiškesnis. Ant jo buvo galima vemti ir pilti alų be didesnių ano pažeidimų.
Beje, pats kilimas bbuvo užtiestas ant parketo. Čia vienas iš tų butų, kur metams bėgant lubos vis artėja ir artėja. O gal vis dėl to ne ant parketo... Gal ant linoliaumo... Ant tokių nesąmoningų linoliauminių ale plytelių... Berods...
Dušas
Tualetas ir dušas yra kartu. Abu veikia. Kai į dušą nevemiama (kartais ir taip būdavo), tai jame galima praustis. Ir prausiamasa nuolat. Tik vieną svarbų momemtą svarbu žinoti. Besiprausiant reikia stovėti kairėje dušo pusėje. Jeigu stovima dešinėje, tai užliejami apačioje gyvenantys kaimynai. Aišku, merfio dėsnis -- iš visų kandžiūnlinkų, gyvenančių name, po apačia gyvena labai mieli ir padorūs žmonės. Labai nesmagu juos užlieti. Taigi, prisispraudžiam prie kairės sienos ir mazgojam murziną save...
Klozeto dangtis
Vienu laikotarpiu klozeto dangtis buvo sugedęs. Tiksliau visas aplūžęs. To pasekoje anas nebuvo pritvirtintas prie pačio klozeto. Būdavo padėtas tiesiog ant viršaus. Atliekant reikalus numeris du, esu du kartus nusivertęs nuo klozeto. Viskas ne taip juokinga kaip gali pasirodyti. Kita vertus, viskas ne taip blogai, kaip gali pasirodyti. Taip pat išmokau tuo metu neatsipalaiduoti ir neprarasti budrumo, nes reikia būti pasiruošusiam...
Klozetas
Kartą klozeto bakelyje prisikaubė tiek kalkių apnašų, kad anas pradėjo nestabiliai veikti. Kaip apibrėžti nestabilų veikimą? Kai atlieki reikalą numeris vienas arba numeris du (arba tiesiog nusivemi), tada paspaudi vandens nuleidimo svirtį. Vanduo nusileidžia. Bakelis pradeda užsipildyti nauju vandeniu. Pildosi, pildosi, bet taip niekad ir nepabaigia šito proceso, nes dalis vandens vis nuteka -- dėl kalkių ertmė pilnai neužsidaro.
Ką daryt? Ką daryt? Mes gi negalime mokėti už amžinai bėgantį vandenį -- neišsimokėsime. Bet nebūtume mes (aš su kambarioku) gudruoliai. Mes intuityviai suradome būdą, kaip sustabdyti svirtimi nesustabdomą vandens tekėjimą. Reikia įspirti į klozetą. Aišku, į klozetą reikia įspirti tam tikru momentu. Tas momentas būna tada, kai bakelis pilnai užsipildo ir prasideda toks mažas jo dapildymas, mažam kiekiui vis ištekant.
Taigi, visas naudojimosi tualetu algoritmas atrodydavo maždaug taip: nueini į tualetą. Atlieki reikalą numeris vienas arba numeris du. Nuleidi vandenį. Išeini iš tualeto. Pakeliui duše nusiprausi rankas. Užsiimi toliau kasdieniniu gyvenimu. Už minutėlės grįžti į tualetą tam, kad įspirtum į klozetą. Paprasta. Problema išspręsta.
Bet buvo viena išimtis. Kartais prisireikia į tualetą bemiegant naktį. Prabundi. Reikia nusilengvinti. Nueini į tualetą. Atsisėdi (aš net ir reikalą numeris vienas naktį, tik prabudęs iš miegų, atlieku atsisėdęs -- tiesiog tuo momentu nepasitikiu savo taiklumu). Atlieki, kas priklauso. Atsistoji. Nuleidi vandenį. Ir negali grįžti į lovą, nes reikia įspirti į klozetą. Negali įspirti tuoj pat -- dar netinkamas įspyrimui momentas. Reikia laukti tinkamo momento. Laukti būdavo tikra kankynė. Tavo visas kūnas nori ir reikalauja miego, o tu esi rankomis pasikabinęs ant dušo užuolaidos laikyti skirto vamzdžio ir bandai neužmigti stovėdamas. Kankiniesi, kankiniesi. O! Tinkamas momentas -- įspiri į klozetą ir eini miegoti. Labai ir labai nemaloni procedūra. Bet radau išeitį net ir iš šitos atrodytų aklinos problemos -- naktį pradėjau myžti į dušą...
Kažkur praėjus pusei metų nuo klozeto streikavimo pradžios, neapsikentęs supyliau pusę virdulio nukalkintojo butelio. Klozetas pasitaisė, bet dingo visa juo naudojimosi romantika...
Kaimynai
Kartą buvau namo susirinkime. Man nepriklauso -- aš nuomininkas. Buvau šiaip. Vienintelis mano indėlis į susirinkimą buvo pasakymas: „Atsiprašau, jūsų bandelės iškrito“. Susirinkime dalyvavo tokio ir tokio namų ūkio atstovė. Ji savo rankinuke buvo įsidėjus bandelių. Jos iškrito. Tai aš ir pasakiau.
Visą kitą laiką praleidau ašarodamas dėl malšinamo juoko. Taip sunku tvardyti juoką gyvenime buvo turbūt tik kelis kartus, nes kokie dvidešimt procentų susirinkimo dalyvių buvo girti. Geriausias susirinkimas pasaulyje!
Dėdė Vania
- Sveikas, aš dėdė Vania. Aš esu namo pirmininkas.
Pirmi žodžiai, kuriuos aš išgirdau susipažinęs su šiuo storu, storu pensininku. Ar jo vardas Vania, tai aš nežinau. Bet, kad jis nėra pirmininkas, tai tikrai. Namas nepriklauso jokiai namų bendrijai. Taigi, jis negali turėti pirmininko. Bet dėdė Vania yra įtikėjas, kad jis namo pirmininkas, nes jis labiausiai (jo paties manymu) rūpinasi namo tvarka.
Kartą jis priėjo ir pasakė:
- Sveikas. Aš namo pirmininkas. Aš čia viskuo rūpinuosi. Padariau tą ir aną. Už savo darbą renku iš žmonių po dešimt litų.
Tai aš asilas ir daviau. Turbūt vienintelis iš namo. Nuo tada dėdė Vania nuo manęs neatstodavo. Taigi, aš pradėjau nuo jo bėgioti. Tas nebuvo sunku, nes, kaip jau minėjau, anas yra storas, o ir vienintelė galima susitikimo vietą yra laiptinė.
Dėdė Vania lipa laiptais. Jis storas ir greitai uždūsta. Jis, matomai, labai gėdijasi savo uždusimo, kuris pasireiškia garsiu ir giliu kvėpavimu. Norėdamas tą užmaskuoti anas pradeda niūniuoti kokią nors melodiją. Tas tik pablogina situaciją. Jeigu aš kada nors kursiu siaubo filmą, jame būtinai bus veikėjas, kuris lips laiptais, uždus, garsiai kvėpuos ir niūniuos melodiją -- ir tai bus geriausias siaubo filmas.
Taigi, dėdę Vania lengva išgirsti. Tada pagreitini lipimo greitį ir prašvilpi pro dėdulę surikdamas „Laba diena!“. Taip gyvenime dėdė Vania tėra iš manęs išlupęs tik dešimt litų.
Užuolaidos
Užuolaidos niekada nebuvo skalbiamos. Niekada. Visas jų gyvenimas nupasakojamas taip. Jos užkabinamos ant karnizų. Jos būna pakabintos ant karnizų. Jos ten kabo tol, kol dulkių kiekis ir masė jose viršiją pačių užuolaidų masę. Tada užuolaidos išmetamos -- jų vietą pakeičia kitos. Nenumaldomas laiko varomas gyvenimo ratas sukasi toliau.
Kartą buvau labai apsukrus. Nupirkau vienam kambariui skirtas užuolaidas, susidedančias iš dviejų dalių, ir panaudojau jas dviem kambariam. Ir kaip gi aš tatai padariau? Kadangi užuolaidos skirtos kabinti taip, kad uždengtų plotą nuo langų viršaus iki grindų apačios, tai aš paėmiau ir pakabinau jas pasukęs devynesdiašimt laipsnių kampu. Dabar jos uždengė tik pačius langus (tiesa sakant, nepilnai...) ir jų užteko dviem kambariam. Ant tiek aš apsukrus žmogus...
Kalėdos
Kažkada kambariokas, eidamas namo iš kažkokio pašventimo, nuvogė vieną žaisliuką nuo miesto kalėdinės eglės ir pasikabino aną ant spintos. Ką aš žinau, kodėl anas tą padarė? Mažum buvo girtas.
Taigi, štai jau kelis metus amžina kalėdinė nuotaika šiame bute. Ar kaitri vasara, ar šalta žiema, ar niūrus ruduo, ar žaismingas pavasaris. Žaisliukas kabo ir džiugina mūsų širdis. Geriausia savivaldybės investicija į paprastų žmonių teigiamą nusiteikimą ir šypsenas.
Ingredientai kokteiliams
Bute yra šaldytuvas. Šaldytuvas „Snaigė“. Jame yra šaldiklis. Jis puikiai šaldo. Atsidarius šaldiklį tuo galima kuo puikiausiai įsitikinti, nes atsidariusįjį pasitinka ledo siena. Per ją net neina normaliai uždaryti šaldytuvo durų.
Kartais vis dėl to prisireikia, ką nors pasidėti tame šaldiklyje. Pasiimi plaktuką ir eini daužyti to ledo. Pridaužai tiek, kol ledas nebetelpa į virtuvės kriauklę. Tada pradedi krauti į dušą. Atsibosta daužyti. Likusį ledą palieki šaldiklyje.
Bedaužant galima rasti gausybę gerų dalykų. Pavyzdžiui: pakelyje esančius ledukus, skirtus gėrimams atšaldyti...
Gėlės
Mes nelaikėme gylių. Nei vienos. Bet galiausiai veiname kambaryje jų vis tiek atsirado. Baigiau universitetą. Kartu su pasveikinimu gavau rožių puokštę. Ją pasimerkiau į perpjautą šaltos arbatos plastmasinį butelį. Laukiau jas ten pusę savaitės. Butelis parvirto. Išvaliau vandenį. Betelio nepakėliau. Rožes irgi palikau gulėti. Anos visiškai sudžiūvo. Jos labai maišydavosi, valant dulkes. Reikėdavo pakelti, nuvalyti dulkes, vėl padėti. Taigi, neapsikentęs po kokio pusės metų paėmiau tas rožes ir prikaliau prie seinos.
Dabar tai yra vienintelės buto gėlės. Sudžiūvusios rožės pakabintos ant sienos žemyn galvomis. Galvos bedžiūnant visiškai patamsėjo ir patapo beveik juodomis.
Taigi, viename kambaryje kabo juodagalvės rožės, pakabintos žemyn galvomis. Gražiausios buto gėlės... Vienintelės buto gėlės...
Technika
Rašiau, rašiau magistrinį, susijusį su kompiuterine grafiką ir nuo intensyvių skaičiavimų (darydamas ekperimentus viršijau rekomenduotinas apkrovos ribas) susvilo vaizdo plokštė. Prikaliau aną prie sienos. Turiu tokį pomėgį. Tai tiek...
Policija
Teatgaminu tik du kartus, kai bute lankėsi policija. Vieną kartą gana rimti policinkai darė gana rimtą reidą sulaikymui už velnias žino kokio rimtumo nusikaltimus. Įsiveržė į butą. Sumaišė aukštus, pasirodo...
Kitą kartą šalimais kaimynas garsiai (labai garsiai) klausė muziką. Į bandymus paprašyti sumažinti garsą visiškai neregavo, nes gulėjo bute girtas ir visiškai trūkęs. Taigi, kažkas jam iškvietė policiją, o tiems kažkodėl susivaideno, kad groja tai pas mus...
Laiptinė
Pasirodo sudužusio lango teorija veikia. Teorija teigia: kad jeigu pastate yra vienas išdaužtas langas, tai tikimybė, kad kas nors išdaus langą yra didesnė negu name, kuriame visi langai sveiki. Reziumė: kad netvarka sąlygoje dar didesnę netvarką.
Prieš perdažant laiptinę (berods dėdės Vanio iniciatyva, o gal ir ne...) ji buvo pripaišaliota ir atrodė tragiškai. Ir joje kartas nuo karto, kas nors prišikdavo. Valytoja ateidavo vieną kartą į savaitę. Tai ekskrementai taip ir stovėdavo vidury laiptų tol, kol jų nesutvarkydavo valytoja. Nors netiesa, kartais, kas nors, tą fekaliją uždengdavo į pašto dėžutes mėtamomis reklamomis.
Taip aš pastebėjau vieną dėsningumą. Tikimybė, kad kas nors laiptinėje prišiks yra atvirkščiai proporcinga laikui, likusiam iki valytojos apsilankymo.
Perdažius laiptinę neatsimenu, kad kas nors būtų pridergęs. Nu bent jau ne ant vidurio laiptų. Sudužusio lango teorija veikia. Mokslas -- anas veikia.
Paplūdymys
Kambariokas turėjo megztas tapkes. Prie jų gana gerai lipdavo žemės. Kambariokas dažnai sėdėdavo prie kompiuterio, kuris buvo padėtas ant darbinio stalo. Po darbiniu stalu pradėdavo kauptis smėlis. Per vieną ilgesnio apsileidimo-nesitvarkymo laikotarpį buvo sukauptos gana įspūdingos smėlio atsargos. Buvo žiema (lauke barsto smėlį, kuris sėkmingai nešasi į vidų) ir nepaisant viso jos atšiaurumo štai čia pat, savo bute, turėjome žavų ir jaukų paplūdimį...
Knygų lentyna
Lentyna, kurioje laikiau visas savo knygas, pačiam kampe turėjo išsikišusių vinukų. Taigi, ten įdėjau vieną knygą, kurios lemtis buvo būti sunaikintai vien tam, kad išgyventų kitos, geresnės knygos. Ta knyga, išsaugojusi visus kitus veikalus, buvo kažkoks vieno sporto klubo dienoraštis, į kurį aš ale turėjau rašyti, kaip man sekasi sportuoti (tokia savimotyvacijos priemonė). Kadangi nieko nerašau tai, kaip man sekasi sportuoti, taip ir nežinau, bet knygos užtai sveikos, nesubraižytos...
Chujova tašė
Atsiprašau, už keiksmažodžius, bet toks jau to sportinio krepšio pavadinimas. Tą sportinį krepšį aš laikiau spintoje. Ir jis nėra toks blogas, kaip gali pasirodyti iš jo pavadinimo. Anaiptol. Jis yra labai geras sportinis krepšys. Sandarus -- nieko nepraleidžaintis. Jame aš laukiau savo skalbinius. Iš to ir pavadinimas...
Svetimi daiktai
Bute prisikaupė įvairių daiktų, kurie nėra buto gyventojų. Įdomiausias yra toks blizgus pledas, skirtas pasitiesti palapinėje po apačia, kad nesušlaptum. Mes kokius kelis metus buvome šventai įsitikinę, kad tuoj, tuoj atiduosime jį jo šeimininkui. Tuo tubūt ir dabar tikime.
Tą daiktą, beje, pas mus paliko pats šeimininkas, nes tingėjo neštis jį su savimi. Ir mes padarėme paslaugą sutikdami jį pasaugoti. Dar dabar atsimenu, kaip to pledo šeimininkas lakstė apsigaubęs tuo pledu ir girtas šaukė: „aš čiornai plašč!“... Ir tas dar buvo labai seniai...
Siurblys
Buvo bute siurblys. Turėjome teoriją, kad maiše, skirtame kaupti susiurbiamas dulkes, telpa neribotas kiekis susiurbiamų dalykų. Tiesiog tingėjome aną iškratyti. Siurbėme, siurbėme ir džiaugiamėmis tuo metu labai sėkmingais rezultatais. Ką ten Cernas su savo hidro centrifūgomis -- štai čia, paprastame butuke, juodoji skylė siurblio viduje. Bet vieną dieną įvyko nesitikėtas nutikimas. Tik pufff ir nebeveikia siurblys. Nuo to meto anas stovi kampe. Judinamas dulkių siurblys tik tada, kai nuo dulkių siurblio valomos dulkės...
Klozeto atpumpuoklė
Klozeto atpumpuoklės kotas naudojamas pasibaigusių toletinio popieriaus rulonų šerdims mauti ir kaupti...
Rūkymas
Vienas buto gyventojas kažkada seniai, seniai gana gausiai rūkė. Surūkytų cigarečių pakelius kaupė prie vienos sienos prikabintoje lentynoje. Jeigu susinervinęs gana stipriai kitame kambaryje spiri į kitą tos sienos pusę (Kas?! Nejaugi patys taip nedarote?), tai cigarečių pakeliai iškrenta iš lentynos ir pabyra ant žemės. Tada turi eiti ir rinkti anuos, bei sudėti atgal. Šita problema buvo išspręsta ne išmetant pakelius (bute nėra rūkoma jau N metų), bet daug protingesniu būdu -- juos prirement kitais nereikalingais daiktais. Dabar galima drąsiai spardyti sieną...
Žieminiai batai
Žieminiai batai vasarą laikomi po foteliu. Tiksliau vienas žieminis batas. Kur kitas -- nežinau...
Spintos rankenos
Spintose nebeliko rankenų. Anos iškrito bespardant spintas (Kas vėl nepatinka?! Kaip tai negalima spardyti baldų?!). Nuo tada durys pilnai neuždaromos, nes sunku po to jas atsidaryti. Jeigu jau taip atsitinka, kad durys būna pilnai uždaromos, tada tebūna vienintelis būdas atidaryti duris. Reikia spirti į jas ir tada durys atšoka ir jas galima atsidaryti...
Veidrodis
Prieš man atsikraustant bute tebuvo vienas veidrodis. Apvalus, kažkur septynių centimetrų diametro... Aš atsivežiau kokio dvylikos centimetrų diametro veidrodį. Jaučiausi esąs didžiausias buto narcizas.
Vienintelis būdas pasitikrinti, kaip atrodai platesniu vaizdu tėra bandyti įžvelgti savo atvaizdą išjungtame televizoriuje. Vieną kartą, pamenu, nusifotografavau save, vien tam, kad įsikelčiau tą nuotrauką į kompiuterį ir galėčiau pažiūrėti ar gražiai apsirengiau...
Virdulys
Buvo toks virdulys. Pradėjo gesti. Iš pat pradžių automatiškai neišsijungdavo, kai užvirdavo. Labai patogu, kai žiemą norisi pakelti kambario drėgmę, sumažėjusią dėl šildymo. Po to, virdulys vėl pradėjo išsijunginėti. Bet ne tuo metu -- išsijungdavo kažkur davirus iki aštuonesdešimt laipsnių karštumo. Tada atradome, kad po virduliu pakišus peilį, anas išsijunginėja ties reikiama temperatūra. Žinoma, reikėjo mokėti tinkamai tą peilį įkišti -- bet koks užsukęs svečias neturėdavo reikiamos kvalifikacijos užkaisti vandeniui.
Tada nupirkome kitą virdulį. Ir dingo bet kokia vandens virimo romantika. O iki tol kiekvienas arbatos gėrimas būdavo nuotykis...
Durų spyna
Yra durų spyna, kuri automatiškai užsitrenkia uždarius duris. Tiksliau neužsitrenkia, o reikia mokėti tą spyną užrakinti. Detalių neatskleisiu, nes jos gali būti panaudotos prieš pačio buto saugumą...
Amžinos baterijos
Nors siurblyje nepavyko atrasti juodosios skylės, bet man atrodo busiu padaręs kitą, ne mažiau svarbų, atradimą. Amžinosios energijos. Maždaug tuo metu, kai atsikrausčiau (o kaip seniai tai buvo) į televizoriaus distancinio pultelį įdėjau naujas baterijas. Kadangi pultelio baterijų dėklas buvo išmaltas ir dangtelis nesilaikė, tai paėmiau ir išmečiau aną velniop. Tada įdėjau baterijas, prikišau į vidurį visokių popierių ir apsukau viską izioliacija (iš esmės viskas bute yra taisoma su izioliacija arba įrankiais pačių pasigamintais iš izioliacijos) ir valio.
Tas distancinis su tomis baterijomis ir ta mano popierių ir izoliacijos konstrukcija laiko dar iki šiol. Septynis metus! Amžinosios baterijos. Amžinosios energijos šaltinis.
Tiesa, dabar tame amžinosios energijos šaltinyje turbūt koks nors ramybės periodas, nes distancinis veikia tik taip: paimi distancinį pultą. Nukreipi į televizorių. Nuspaudi reikiamą mygtuką. Laikai nuspaudęs norimą mygtuką ir kita ranka tol daužai distancinį, kol televizorius sureguoja...
2011 m. rugpjūčio 1 d.
Skaičiaus mažėjimas
Masiškai mažėja gimstamumas. Masiškai bėgama iš šalies. Vaje, vaje -- tautos išnykimas čia pat. Apokalipsė jau čia.
Tai va. Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas ir kodėl tai yra gerai/blogai.
Visoje medijoje tik ir girdi, kad gyventojų skaičius mažėja ir tai pateikiama tarsi savaime suprantama tragedija -- savaiminis blogis. Pateikiama, kaip būsimas (ir kardinalių priemonių nesiimant -- neišvengiamas) tautos išnykimas. Kas, vėlgi, savaime nėra blogai. Nu gal truputį. Nu, gerai, gerai -- truputį daugiau nei truputį... Bet kokiu atveju, aš čia kaip ir pabandysiu pažvelgti iš kitos pusės. Pabandysiu paieškoti teigiamų žmonių skaičiaus mažėjimo pusių.
Pradėkime nuo termino, kuriuo yra vadinamas pats procesas. Vienas iš vartojamų variantų yra „nykimas“. Kitas -- „mažėjimas“. Pastarasis mažiau pretenzingas -- t.y. gali būti suvokiamas, kaip ir teigiamas dalykas. Galbūt mažėjimas nėra nykimas. Galbūt mažėjimas tėra optimizavimasis. Tiesiog valstybė mažina žmonių skaičių nuosaikiomis priemonėmis, o ne masinėmis žudynėmis kare, kaip kad istoriškai įprasta.
Dėl termino „valstybė“. Aš pastaruoju metu esu šiek tiek (iš tikro tai gana stipriai) paveiktas vieno iš pseudo mokslų, teigiančių, kad į žmogų negalima žiūrėti paskirai. Reikia žiūrėti į bendrijas (kolonijas, spiečius, bandas). Ir tik į tas bendrijas galima žiūrėti, kaip į vieną organizmą. Kaip į makroorganizmą. Panašiai kaip ir su bakterijomis -- žiūrėdimas į vieną bakteriją, niekad negalėsi paaiškinti, kodėl bakterijų kolonija elgesi vienaip ar kitaip. Taigi, vartodamas terminą „valstybė“, aš neturėjau omenyje vyriausybių ir seimų, aš tame omenyje (kad ir ką reikštų žodis „omenys“) turėjau Lietuvos piliečius, kaip vieną makroorganizmą.
Lietuvos piliečiai yra organizmas. Kaip ir kiekvienas organizmas, pastarasis stengiasi išlikti ir nežūti (Sveikas, Darvinai. Kaip sekasi?). Taigi, viskas, ką daro tauta (pradedu maišyti tautą su piliečiais... Velniop. Netaisysiu -- ir taip čia nesąmonių per akis. Dar viena klaida nieko nepakeis...). Taigi, viskas, ką daro tauta yra skirta tolesniam josios išlikimui.
Lietuvos organizmas mažina žmonių skaičių sąmoningai. Nes tas padės jo išlikimui. Nes lietuvių yra per daug (Dainuoti girto marozėlio, žiūrinčio krepšinį ir nuoširdžiai traukiančio dainą, balsu: „Mūsų tik trys milijonai“). Kodėl lietuvių yra per daug? Nes lietuviai šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų turėjo pergyventi agralinės visuomenės tapimą industrine. Tada sovietmetis su vergišku darbu fabrike arba kolūkyje. Ir pyst -- dabar visi esame (turime tapti) informacinės visuomenės dalimi. Kokio velnio?
- Aš moku su su staklėmis dirbti ir mano nuolankaus darbštumo niekam nereikia.
Daug lietuvių tampa nebereikalingi. Ir nėra panašu, kad ateityje staigiai jų prireiks.
Žmonių nereikalingumas pastebimas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų organizmų (valstybių. Ypač vakarų). Nepamatuotas biuriokratinio aparato augimas ir tuo pačiu „darbo dėl darbo“ vietų kūrimas šiek tiek padeda nuslėpti tą faktą, kad vis daugiau ir daugiau žmonių tampa nebereikalingi makroorganizmų gyvibingumui palaikyti.
- O kaip Kinija - pasakysite jūs - Jos ekonomika auga ir ten viskas paremta žmonių gausėjimu ir didėjančia žmonių darbo galia.
- Imigrantai - pasakysite jūs, turėdami omenyje (Aaaa!!! Pradedu nekęsti šito žodžio) į vakarų valstybes plūstančią pigią juodo darbo jėga, kurie ten plūsta, nes jų darbas ten reikalingas.
- Taip - pasakysiu aš - puikūs pastėbijimai.
ir pakeisiu pokalbio temą... Ne, ne -- aš galiu atremti tokius argumentus. Abu tie paminėti variantai vis dar veikia, nes pilnai robotizuoti ir automatizuoti jų pakaitalai vis dar yra ekonomiškai brangesni negu pigiai dirbantys žmonės. Bet, kaip manote, kiek laiko prireiks, kol robotukai taps pigesni už žmones? 20 m.? 30 m.? Kai visi fabrikai taps automatizuoti? Kai didžioji dalis buities taps automatizuota? Kur dėsis tie darbštuoliai? Tuo labiau, kad visas visuomenės gyvavimo modelis yra pagrįstas tuo, kad tu dirbi ir taip kaip mikroorganizmas prisidėdi prie makroorganizmo gerovės. Dėl to mikroorganizmas tavimi neatsikrato (dirbi darbą. Gauni algą. Gali nusipirkti ėsti. Nemiršti badu). O ateis robotukas ir taps naudingesnis negu tu. Taps naudingesnis negu aš...
Lietuvių gyventojų skaičius mažėja. Gerai! Imigracija (ypač nekvalifikuotos darbo jėgos) nėra didelė. Irgi gerai! Nereikės sukti galvos, ką su jais daryti, kai anie taps nebereikalingi. O visi tie, dažniausiai patrijotais save vadinantys pamokslautojai, teigiantys, kad tauta turi augti ir gausėti (yra dar terminas „daugintis“. Nors... Nelabai didingai skambėtų: „lietuviai turi daugintis“), turbūt nesuvokia, kokią ateitį bando prisišaukti.
Nu, tarkim, lietuviai išgirsta tuos pamokslautojus ir prigausėja, tarkim, iki 10 mln. Ir ką mes su tais naujais lietuviais darysime? Kur mes juos kišime? Ar mes planuojame užkariauti papildomų žemių? Gerai, gerai -- pasaulyje yra daugybė vietų, kur daug daugiau žmonių sutelpa dar mažesniuose ploteliuose. Taip, kad tuos 10 mln. tikrai galėsime sutalpinti dabartinėje Lietuvos teritorijoje. O kas toliau? Ką jie veiks tie mūsų nabagėliai? Dirbs fabrikuose? Juk robotukai taigi bus našesni tuomet. Dirbs protinį darbą? Kam robotukams reikia vadybininkų ir keliolikos sluoksnių organizacinės struktūros vadų ir vadukų? Iš protinio darbo sferos belieka tik kūrybinė niša. Papildomi 7 mln. menininkų... Kas anuos dotuos? Ir kas bus priverstas klausytis (skaityti, žiūrėti ar kitaip įsisavinti) visą tą jų kūrybą?
Reziumė. Aš noriu pasakyti, kad mažindama žmonių skaičių Lietuvos valstybė apsisaugo nuo didžiulės ateityje lauksiančios socialinės krizės, kai dėl modernizacijos didžioji dalis visuomenės taps nereikalingi pačiai visuomenei. Tą krizę, beje, teks gana skaudžiai išgyventi kitiems, gyventojų skaičiumi nesiskundžiantiems, makroorganizmams (tiesioginiems Lietuvos organizmo konkurentams). Ir jeigu vis dėl to pasirodys, kad aš klystu, tai irgi nėra bėda. Gyventojų skaičių nedelsiant galėsime padidinti (iki kiek norėsime), pasinaudoję tuomet pakankamai stabiliai veikiančia klonavimo technologija...
Tai va. Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas ir kodėl tai yra gerai/blogai.
Visoje medijoje tik ir girdi, kad gyventojų skaičius mažėja ir tai pateikiama tarsi savaime suprantama tragedija -- savaiminis blogis. Pateikiama, kaip būsimas (ir kardinalių priemonių nesiimant -- neišvengiamas) tautos išnykimas. Kas, vėlgi, savaime nėra blogai. Nu gal truputį. Nu, gerai, gerai -- truputį daugiau nei truputį... Bet kokiu atveju, aš čia kaip ir pabandysiu pažvelgti iš kitos pusės. Pabandysiu paieškoti teigiamų žmonių skaičiaus mažėjimo pusių.
Pradėkime nuo termino, kuriuo yra vadinamas pats procesas. Vienas iš vartojamų variantų yra „nykimas“. Kitas -- „mažėjimas“. Pastarasis mažiau pretenzingas -- t.y. gali būti suvokiamas, kaip ir teigiamas dalykas. Galbūt mažėjimas nėra nykimas. Galbūt mažėjimas tėra optimizavimasis. Tiesiog valstybė mažina žmonių skaičių nuosaikiomis priemonėmis, o ne masinėmis žudynėmis kare, kaip kad istoriškai įprasta.
Dėl termino „valstybė“. Aš pastaruoju metu esu šiek tiek (iš tikro tai gana stipriai) paveiktas vieno iš pseudo mokslų, teigiančių, kad į žmogų negalima žiūrėti paskirai. Reikia žiūrėti į bendrijas (kolonijas, spiečius, bandas). Ir tik į tas bendrijas galima žiūrėti, kaip į vieną organizmą. Kaip į makroorganizmą. Panašiai kaip ir su bakterijomis -- žiūrėdimas į vieną bakteriją, niekad negalėsi paaiškinti, kodėl bakterijų kolonija elgesi vienaip ar kitaip. Taigi, vartodamas terminą „valstybė“, aš neturėjau omenyje vyriausybių ir seimų, aš tame omenyje (kad ir ką reikštų žodis „omenys“) turėjau Lietuvos piliečius, kaip vieną makroorganizmą.
Lietuvos piliečiai yra organizmas. Kaip ir kiekvienas organizmas, pastarasis stengiasi išlikti ir nežūti (Sveikas, Darvinai. Kaip sekasi?). Taigi, viskas, ką daro tauta (pradedu maišyti tautą su piliečiais... Velniop. Netaisysiu -- ir taip čia nesąmonių per akis. Dar viena klaida nieko nepakeis...). Taigi, viskas, ką daro tauta yra skirta tolesniam josios išlikimui.
Lietuvos organizmas mažina žmonių skaičių sąmoningai. Nes tas padės jo išlikimui. Nes lietuvių yra per daug (Dainuoti girto marozėlio, žiūrinčio krepšinį ir nuoširdžiai traukiančio dainą, balsu: „Mūsų tik trys milijonai“). Kodėl lietuvių yra per daug? Nes lietuviai šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų turėjo pergyventi agralinės visuomenės tapimą industrine. Tada sovietmetis su vergišku darbu fabrike arba kolūkyje. Ir pyst -- dabar visi esame (turime tapti) informacinės visuomenės dalimi. Kokio velnio?
- Aš moku su su staklėmis dirbti ir mano nuolankaus darbštumo niekam nereikia.
Daug lietuvių tampa nebereikalingi. Ir nėra panašu, kad ateityje staigiai jų prireiks.
Žmonių nereikalingumas pastebimas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų organizmų (valstybių. Ypač vakarų). Nepamatuotas biuriokratinio aparato augimas ir tuo pačiu „darbo dėl darbo“ vietų kūrimas šiek tiek padeda nuslėpti tą faktą, kad vis daugiau ir daugiau žmonių tampa nebereikalingi makroorganizmų gyvibingumui palaikyti.
- O kaip Kinija - pasakysite jūs - Jos ekonomika auga ir ten viskas paremta žmonių gausėjimu ir didėjančia žmonių darbo galia.
- Imigrantai - pasakysite jūs, turėdami omenyje (Aaaa!!! Pradedu nekęsti šito žodžio) į vakarų valstybes plūstančią pigią juodo darbo jėga, kurie ten plūsta, nes jų darbas ten reikalingas.
- Taip - pasakysiu aš - puikūs pastėbijimai.
ir pakeisiu pokalbio temą... Ne, ne -- aš galiu atremti tokius argumentus. Abu tie paminėti variantai vis dar veikia, nes pilnai robotizuoti ir automatizuoti jų pakaitalai vis dar yra ekonomiškai brangesni negu pigiai dirbantys žmonės. Bet, kaip manote, kiek laiko prireiks, kol robotukai taps pigesni už žmones? 20 m.? 30 m.? Kai visi fabrikai taps automatizuoti? Kai didžioji dalis buities taps automatizuota? Kur dėsis tie darbštuoliai? Tuo labiau, kad visas visuomenės gyvavimo modelis yra pagrįstas tuo, kad tu dirbi ir taip kaip mikroorganizmas prisidėdi prie makroorganizmo gerovės. Dėl to mikroorganizmas tavimi neatsikrato (dirbi darbą. Gauni algą. Gali nusipirkti ėsti. Nemiršti badu). O ateis robotukas ir taps naudingesnis negu tu. Taps naudingesnis negu aš...
Lietuvių gyventojų skaičius mažėja. Gerai! Imigracija (ypač nekvalifikuotos darbo jėgos) nėra didelė. Irgi gerai! Nereikės sukti galvos, ką su jais daryti, kai anie taps nebereikalingi. O visi tie, dažniausiai patrijotais save vadinantys pamokslautojai, teigiantys, kad tauta turi augti ir gausėti (yra dar terminas „daugintis“. Nors... Nelabai didingai skambėtų: „lietuviai turi daugintis“), turbūt nesuvokia, kokią ateitį bando prisišaukti.
Nu, tarkim, lietuviai išgirsta tuos pamokslautojus ir prigausėja, tarkim, iki 10 mln. Ir ką mes su tais naujais lietuviais darysime? Kur mes juos kišime? Ar mes planuojame užkariauti papildomų žemių? Gerai, gerai -- pasaulyje yra daugybė vietų, kur daug daugiau žmonių sutelpa dar mažesniuose ploteliuose. Taip, kad tuos 10 mln. tikrai galėsime sutalpinti dabartinėje Lietuvos teritorijoje. O kas toliau? Ką jie veiks tie mūsų nabagėliai? Dirbs fabrikuose? Juk robotukai taigi bus našesni tuomet. Dirbs protinį darbą? Kam robotukams reikia vadybininkų ir keliolikos sluoksnių organizacinės struktūros vadų ir vadukų? Iš protinio darbo sferos belieka tik kūrybinė niša. Papildomi 7 mln. menininkų... Kas anuos dotuos? Ir kas bus priverstas klausytis (skaityti, žiūrėti ar kitaip įsisavinti) visą tą jų kūrybą?
Reziumė. Aš noriu pasakyti, kad mažindama žmonių skaičių Lietuvos valstybė apsisaugo nuo didžiulės ateityje lauksiančios socialinės krizės, kai dėl modernizacijos didžioji dalis visuomenės taps nereikalingi pačiai visuomenei. Tą krizę, beje, teks gana skaudžiai išgyventi kitiems, gyventojų skaičiumi nesiskundžiantiems, makroorganizmams (tiesioginiems Lietuvos organizmo konkurentams). Ir jeigu vis dėl to pasirodys, kad aš klystu, tai irgi nėra bėda. Gyventojų skaičių nedelsiant galėsime padidinti (iki kiek norėsime), pasinaudoję tuomet pakankamai stabiliai veikiančia klonavimo technologija...
2011 m. liepos 19 d.
O vis dėl to gal nešaudykime?
Perspėjimas: tekstas yra grubus, įžeidus ir kas baisiausia -- neskoningas. Tai tik eksperimentas, bandant parašyti kažką minimaliai kitoniško. Nenorintiems gadintis nuotaikos, patarčiau iškart peršokti prie kitų įrašų.
Taigi, sugalvojau, kad reikia parašinėti kokia tai labiau „einama“ tema. Kažko labiau kabinančio mases. Plebėjus ir plebėjus, apsimetinėjančius patricijais (nes tikrų patricijų kaip ir niekad nebuvo). Yra tik dvi temos atitinkančios išvardintus kriterijus. Viena iš jų -- žydai. Nenorėčiau šitos temos dabar apsiimti, nes užsipuldamas vieną religiją, turėsiu užsipulti visas, o tam man dar trūksta išmonės.
Taigi, belieka antroji tema -- homoseksualumas. Jau girdžiu: „šaudyt tuo gaidžius“. Įdomi nuomonė. Ne tokia ir nepaplitusi. Ypač neviešoje erdvėje.
-- Su kokiais politiškai nekorektiškais žmonėmis tu bendrauju, Petrai?
-- Ot, pasitaiko...
Šaudyti. Šaudyti gaidžius. O ką daryti su vištomis?.. Juk homoseksualumas apima ne tik spalvotus vyrokus, bet ir moteriškaites (Užbėgimas įvykiams už akių: kodėl, kalbant apie homoseksualumą, niekas nenori šaudyti moterų?).
Pirmas teiginys: jeigu jau nusprendei išrauti homoseksualizmo „ydą“, tai reikia prisilaikyti ir lyčių lygybės principo. Taigi, „šaudyt pyderus ir lezbes“. Kaižkaip „lezbė“ neskamba taip stipriai ir įžeidžiai kaip „pyderas“. Pyderas. Lezbė. Pyderas. Lezbė. Neskamba, nors tu ką. Bet kuriuo atveju, jeigu jau visus, tai visus.
Bet kažkaip norėtųsi kažkokio rimtesnio argumento, kodėl reiktų elgtis taip kategoriškai ir netgi nežmoniškai (nors istorija rodo, kad žudymas pakankamai žmogiška savybė). Vietoj to argumento ieškojimo, aš pamėginsiu pasielgti atvirkščiai -- pamėginsiu įrodyti, kad žudyti vis dėl to nereikia(Aš, aišku, turiu vieną kozirį, kuris nukaus bet kokį užkietėjusio kietakakčio argumentą).
Į viską reiktų žiūrėti, kas be ko, šaltu rinkos ekonomikos žvilgsniu. Kokią gi naudą-žalą duoda homoseksualistų žudymas-nežudymas (autoriaus pagalba: „žudymas“ simbolizuoja diskriminavimą). Standartiniai, pilietiškai korektiški sapaliojimai gana greitai atkrenta.
-- Negalima šaudyti, nes ir taip jau dėl diskriminacijos nusižudo tiek ir tiek
žmonių.
-- Negalima žudyti homoseksualų, nes jie nusižudys? Ne koks argumentas.
Taip galima sumindyti didžiąją daugumą argumentų. Ypač tokių grąžiai ir graudžiai pateiktų. Ypač tokių, kuriuose akcentuojama žala kitos lytinės pakraipos žmonėms (ir jų artimiesiems).
Vienintelis būdas įtikinamai argumentuoti, tai kalbėti apie naudą. Dar geriau -- tiesioginę naudą individui. Paimkime tipinį modelį. Konservatyvoką, pernelyg neapsiskaičiusį tipelį. Visko-kas-nėra-jis-ir-kažkiek-jo-draugų-fobą. Ir kokią gi naudą tam mūsų tipeliui davė homoseksualumas?
Kaip ir dera, pritaikysime jau patvirtintą taisyklę. Taisyklę 34. Porno. Mūsų analizuojamas tipas, gyvendamas šiuolaikinėje visuomenėje (visai nesvarbu ar sovietinio raugo, ar ne), neišvengiamai savo akimis yra regėjęs vieną iš populiariausių pornografijos šakų -- lesbeičių pornografija. Ir, kas žino, galbūt bežiūrėdamas tą filmuotą medžiagą taip įsijautė, kad nejučiomis paleido į darbą savo rankas. Ir visa tai pasibaigdavo (būtasis dažninis laikas) viena iš labiausiai vertinamų malonumo formų -- orgazmu. O tas nuimdavo stresą. Atpalaiduodavo mūsų stebimą hipotetinį individą. Taip jis tapdavo žymiai produktyvesnis ir daug našiau keldavo šalies BVP. Nauda neišpasakyta.
Antras ir paskutinis teiginys: Norėdama neprarasti lezbiejų pornografijos įrašų mūsų visuomenė bus priversta susitaikyti su homoseksualizmu ir nustoti diskriminuoti tuos anuos. Aišku, ne visiškai, nes tada anie taptų vieninteliai nediskriminuojami žmonės pasaulyje.
Taigi, sugalvojau, kad reikia parašinėti kokia tai labiau „einama“ tema. Kažko labiau kabinančio mases. Plebėjus ir plebėjus, apsimetinėjančius patricijais (nes tikrų patricijų kaip ir niekad nebuvo). Yra tik dvi temos atitinkančios išvardintus kriterijus. Viena iš jų -- žydai. Nenorėčiau šitos temos dabar apsiimti, nes užsipuldamas vieną religiją, turėsiu užsipulti visas, o tam man dar trūksta išmonės.
Taigi, belieka antroji tema -- homoseksualumas. Jau girdžiu: „šaudyt tuo gaidžius“. Įdomi nuomonė. Ne tokia ir nepaplitusi. Ypač neviešoje erdvėje.
-- Su kokiais politiškai nekorektiškais žmonėmis tu bendrauju, Petrai?
-- Ot, pasitaiko...
Šaudyti. Šaudyti gaidžius. O ką daryti su vištomis?.. Juk homoseksualumas apima ne tik spalvotus vyrokus, bet ir moteriškaites (Užbėgimas įvykiams už akių: kodėl, kalbant apie homoseksualumą, niekas nenori šaudyti moterų?).
Pirmas teiginys: jeigu jau nusprendei išrauti homoseksualizmo „ydą“, tai reikia prisilaikyti ir lyčių lygybės principo. Taigi, „šaudyt pyderus ir lezbes“. Kaižkaip „lezbė“ neskamba taip stipriai ir įžeidžiai kaip „pyderas“. Pyderas. Lezbė. Pyderas. Lezbė. Neskamba, nors tu ką. Bet kuriuo atveju, jeigu jau visus, tai visus.
Bet kažkaip norėtųsi kažkokio rimtesnio argumento, kodėl reiktų elgtis taip kategoriškai ir netgi nežmoniškai (nors istorija rodo, kad žudymas pakankamai žmogiška savybė). Vietoj to argumento ieškojimo, aš pamėginsiu pasielgti atvirkščiai -- pamėginsiu įrodyti, kad žudyti vis dėl to nereikia(Aš, aišku, turiu vieną kozirį, kuris nukaus bet kokį užkietėjusio kietakakčio argumentą).
Į viską reiktų žiūrėti, kas be ko, šaltu rinkos ekonomikos žvilgsniu. Kokią gi naudą-žalą duoda homoseksualistų žudymas-nežudymas (autoriaus pagalba: „žudymas“ simbolizuoja diskriminavimą). Standartiniai, pilietiškai korektiški sapaliojimai gana greitai atkrenta.
-- Negalima šaudyti, nes ir taip jau dėl diskriminacijos nusižudo tiek ir tiek
žmonių.
-- Negalima žudyti homoseksualų, nes jie nusižudys? Ne koks argumentas.
Taip galima sumindyti didžiąją daugumą argumentų. Ypač tokių grąžiai ir graudžiai pateiktų. Ypač tokių, kuriuose akcentuojama žala kitos lytinės pakraipos žmonėms (ir jų artimiesiems).
Vienintelis būdas įtikinamai argumentuoti, tai kalbėti apie naudą. Dar geriau -- tiesioginę naudą individui. Paimkime tipinį modelį. Konservatyvoką, pernelyg neapsiskaičiusį tipelį. Visko-kas-nėra-jis-ir-kažkiek-jo-draugų-fobą. Ir kokią gi naudą tam mūsų tipeliui davė homoseksualumas?
Kaip ir dera, pritaikysime jau patvirtintą taisyklę. Taisyklę 34. Porno. Mūsų analizuojamas tipas, gyvendamas šiuolaikinėje visuomenėje (visai nesvarbu ar sovietinio raugo, ar ne), neišvengiamai savo akimis yra regėjęs vieną iš populiariausių pornografijos šakų -- lesbeičių pornografija. Ir, kas žino, galbūt bežiūrėdamas tą filmuotą medžiagą taip įsijautė, kad nejučiomis paleido į darbą savo rankas. Ir visa tai pasibaigdavo (būtasis dažninis laikas) viena iš labiausiai vertinamų malonumo formų -- orgazmu. O tas nuimdavo stresą. Atpalaiduodavo mūsų stebimą hipotetinį individą. Taip jis tapdavo žymiai produktyvesnis ir daug našiau keldavo šalies BVP. Nauda neišpasakyta.
Antras ir paskutinis teiginys: Norėdama neprarasti lezbiejų pornografijos įrašų mūsų visuomenė bus priversta susitaikyti su homoseksualizmu ir nustoti diskriminuoti tuos anuos. Aišku, ne visiškai, nes tada anie taptų vieninteliai nediskriminuojami žmonės pasaulyje.
2011 m. birželio 27 d.
Užrašų knygutė
Štai ir pribaigiau savo užrašų knygutę. Visą prikeverzojau. Teks pirkti naują. Beje, užrašų knygutė -- tai toks mažas sąsiuvinis, kur reikia rašyti tušinuku.
Taip, taip -- modernizacija ir visa kita. Taip, taip -- žinau, kad yra visokie išmoningieji telefonai ir panašiai. Bet, ar bandei, kada nors, ką nors bent kiek protingo (Čia daroma klaidinga prielaida, kad aš toje savo užrašų knygutėje esu, ką nors protingo, parašęs) ar išmoningo parašyti su tuo savo išmoninguoju telefonu? Aaaa?! Niekas nesigauna -- vien tik apie civilizacijos ritimosi žemyn fazę bylojantys žodžių kratiniai, privemti šypsenėlių.
„Sweikute :) ka darai :))))“. Niekada, oi niekada nesigauna, kažkas tokio:
„Labas. Mąsčiau. Suvokiau, kad šią akimirką laikas nupūs kaip dulkę... Kartu su ja nupūsdamas mane ir tave. Tave, su tavo grožiu ir su nuostabių minčių pilna galva. Kad viskas laikina. Ir kad telieka išspausti viską iš šito akimirksnio, kuris man (ir tau) duotas... Susitinkam?“
Ne. Tas niekada nepavyksta. Tikrai bandžiau. Kad ir ką berašyčiau, visą laiką gaunasi tik viena vienintelė žinutė: „Sweikute :) ka veiki :)) gal sidriuko :)))“. Velniava.
Taigi, čia papublikuosiu dalį savo užrašų iš tos užrašų knygutės. Publikuosiu, aišku, ne viską. Kai kuriuos užrašus pačiam gėda skaityti. Kai kurie jau atsigulė šitame tinklaraštyje. Ir, aišku, didžioji dalis tėra visiškos nesąmonės. Čia pateiksiu tik dalines nesąmones.
***
Senelis susprogdino senelės namą. Matai, senelis bandė nusižudyti. Vieną kartą jis paėmė ir atsuko dujų balioną. Pats atsisėdo kitame kambario gale ir užsidegė žvakę. Sėdi ir laukia. Sėdi ir laukia. Laukia. Ir būūūūm -- sprogimas. Jis nemirė. Net rimtai nesusižeidė. Tiesiog „pamiegojo“ kelias valandas ir tiek. O senelės namas tai buvo rimtai apgadintas. Senelė nebuvo linkus į savižudybę, taigi, jai reikėjo materialinių gėrybių. Negerai tas senelis padarė. Oi negerai...
Pastaba: Toks atvejis nėra atsitikęs nei mano giminėje, nei man žinomų žmonių giminėse. T.y. tai nėra kažkokia istorija papasakota, kokio nors mano draugo ar pažįstamo. Iš kur ši istorija atsidūrė užrašų knygutėje -- neturiu žalio supratimo. Raštas mano.
***
Šiandieną pagavau save keičiant savo atsiminimus. Žinot, tą faktą, kad didžioji dalis visų atsiminimų yra „pagerinti“ -- įdomesni negu patys įvykiai. Taigi, šiandieną pagavau save, keičiant vieną iš tų įvykių. Bandžiau apgauti save ir pagavau save sau meluojant.
Bloga žinia ta, kad po šio fakto dabar nebegaliu to atsiminimo „gerinti“. Netgi atvirkščiai -- man atrodo, kad pradėjau jį „gadinti“...
Gera žinia ta, kad dabar žinau tą pirmą žingsnį, kuriuo keičiami prisiminimai. Motyvai. Aš keičiau motyvą, kodėl pasielgiau vienaip ar kitaip tame atsiminime. Aš pakeičiau savo elgesio motyvą taip, kad ten, tame įvykyje, aš tapau šaunesnis ir gudresnis negu, kad realiai buvau. Ir kad pusiau atsitiktinė situacija patapo „aš taip ir norėjau“ situacija.
***
Sėdžiu parke. Šalimais vyksta debiliškos laidos filmavimas. Ale „slapta kamera“. Pažiūrėkime ir pasijuokime iš to, kaip žmonės reaguoja į keistas situacijas.
-- Ė, jus filmuoja slapta kamera.
-- O, kaip smagu ir kaip šaunu. Chochocho!!!
Nekenčiu tokių laidų. Žiūrėti į nuogas žmonių emocijas, jiems to nežinant. Tai tarsi slapta stebėti persirengimo kabinas tik gal dar blogiau. Taigi, sėdžiu už kampo ir slaptai (šiuo metu esu prisižiūrėjęs filmų apie slaptus agentus) stebiu situaciją. Žmonija neturi ateities. Bent jau ta, kuri kuria ir žiūri tokias nesąmones... O aš tai žiūri tą laidą gyvai... B**t.
***
Vakar įvyko didelė tragedija vienos merginos gyvenime. Didžiulė keistenybė, sukėlusi didžiulį nerimą. Vakar bemasažuodama savo galvą, mergina surado vieną keistą plauką. Ryžą. „Surūdijęs“ apibendrino jį mergina. Tai buvo toks įdomus nutikimas, toks keistas įvykis, kad mūsų herojė kitą dieną nesustodama šį nutikimą pasakojo visiems savo draugams ir pažįstamiems. Va kokie įdomūs kitų žmonių gyvenimai. O tavo?
Taip, taip -- modernizacija ir visa kita. Taip, taip -- žinau, kad yra visokie išmoningieji telefonai ir panašiai. Bet, ar bandei, kada nors, ką nors bent kiek protingo (Čia daroma klaidinga prielaida, kad aš toje savo užrašų knygutėje esu, ką nors protingo, parašęs) ar išmoningo parašyti su tuo savo išmoninguoju telefonu? Aaaa?! Niekas nesigauna -- vien tik apie civilizacijos ritimosi žemyn fazę bylojantys žodžių kratiniai, privemti šypsenėlių.
„Sweikute :) ka darai :))))“. Niekada, oi niekada nesigauna, kažkas tokio:
„Labas. Mąsčiau. Suvokiau, kad šią akimirką laikas nupūs kaip dulkę... Kartu su ja nupūsdamas mane ir tave. Tave, su tavo grožiu ir su nuostabių minčių pilna galva. Kad viskas laikina. Ir kad telieka išspausti viską iš šito akimirksnio, kuris man (ir tau) duotas... Susitinkam?“
Ne. Tas niekada nepavyksta. Tikrai bandžiau. Kad ir ką berašyčiau, visą laiką gaunasi tik viena vienintelė žinutė: „Sweikute :) ka veiki :)) gal sidriuko :)))“. Velniava.
Taigi, čia papublikuosiu dalį savo užrašų iš tos užrašų knygutės. Publikuosiu, aišku, ne viską. Kai kuriuos užrašus pačiam gėda skaityti. Kai kurie jau atsigulė šitame tinklaraštyje. Ir, aišku, didžioji dalis tėra visiškos nesąmonės. Čia pateiksiu tik dalines nesąmones.
***
Senelis susprogdino senelės namą. Matai, senelis bandė nusižudyti. Vieną kartą jis paėmė ir atsuko dujų balioną. Pats atsisėdo kitame kambario gale ir užsidegė žvakę. Sėdi ir laukia. Sėdi ir laukia. Laukia. Ir būūūūm -- sprogimas. Jis nemirė. Net rimtai nesusižeidė. Tiesiog „pamiegojo“ kelias valandas ir tiek. O senelės namas tai buvo rimtai apgadintas. Senelė nebuvo linkus į savižudybę, taigi, jai reikėjo materialinių gėrybių. Negerai tas senelis padarė. Oi negerai...
Pastaba: Toks atvejis nėra atsitikęs nei mano giminėje, nei man žinomų žmonių giminėse. T.y. tai nėra kažkokia istorija papasakota, kokio nors mano draugo ar pažįstamo. Iš kur ši istorija atsidūrė užrašų knygutėje -- neturiu žalio supratimo. Raštas mano.
***
Šiandieną pagavau save keičiant savo atsiminimus. Žinot, tą faktą, kad didžioji dalis visų atsiminimų yra „pagerinti“ -- įdomesni negu patys įvykiai. Taigi, šiandieną pagavau save, keičiant vieną iš tų įvykių. Bandžiau apgauti save ir pagavau save sau meluojant.
Bloga žinia ta, kad po šio fakto dabar nebegaliu to atsiminimo „gerinti“. Netgi atvirkščiai -- man atrodo, kad pradėjau jį „gadinti“...
Gera žinia ta, kad dabar žinau tą pirmą žingsnį, kuriuo keičiami prisiminimai. Motyvai. Aš keičiau motyvą, kodėl pasielgiau vienaip ar kitaip tame atsiminime. Aš pakeičiau savo elgesio motyvą taip, kad ten, tame įvykyje, aš tapau šaunesnis ir gudresnis negu, kad realiai buvau. Ir kad pusiau atsitiktinė situacija patapo „aš taip ir norėjau“ situacija.
***
Sėdžiu parke. Šalimais vyksta debiliškos laidos filmavimas. Ale „slapta kamera“. Pažiūrėkime ir pasijuokime iš to, kaip žmonės reaguoja į keistas situacijas.
-- Ė, jus filmuoja slapta kamera.
-- O, kaip smagu ir kaip šaunu. Chochocho!!!
Nekenčiu tokių laidų. Žiūrėti į nuogas žmonių emocijas, jiems to nežinant. Tai tarsi slapta stebėti persirengimo kabinas tik gal dar blogiau. Taigi, sėdžiu už kampo ir slaptai (šiuo metu esu prisižiūrėjęs filmų apie slaptus agentus) stebiu situaciją. Žmonija neturi ateities. Bent jau ta, kuri kuria ir žiūri tokias nesąmones... O aš tai žiūri tą laidą gyvai... B**t.
***
Vakar įvyko didelė tragedija vienos merginos gyvenime. Didžiulė keistenybė, sukėlusi didžiulį nerimą. Vakar bemasažuodama savo galvą, mergina surado vieną keistą plauką. Ryžą. „Surūdijęs“ apibendrino jį mergina. Tai buvo toks įdomus nutikimas, toks keistas įvykis, kad mūsų herojė kitą dieną nesustodama šį nutikimą pasakojo visiems savo draugams ir pažįstamiems. Va kokie įdomūs kitų žmonių gyvenimai. O tavo?
2011 m. gegužės 22 d.
Kažkas ten yra
„Bet nesakyk, gi kažkas ten yra? Nu gi nesakyk, nejaugi netiki, kad kažkas ten yra?“ pasakytų man koks tai žmogus, bendraujant paprastais būties ir egzistencializmo klausimais. Žinoma, jeigu aš nevengčiau draugijos žmonių, bendraujančių paprastais būties ir egzistencializmo klausimais...
Taigi, sakai, kažkas ten yra. Gražus teiginys. Protingai skambantis teiginys. Tik truputį man jis nepatinka. Ne visas -- tik trečdalis. Likę du trečdaliai yra labai geri.
Pradėkime nuo gerųjų dalių.
Kažkas
„Kažkas“. Kažkas -- labai tinkamas žodis. Labai nepretenzingas. Labai paprastas. Labai daug aprėpiantis ir tuo pačiu nieko nepasakantis.
-- Kas pavogė tavo dviratį?
-- Nežinau. Kažkas.
Arba:
-- Ale kaip blogai Lietuvoje. Vaje, vaje...
-- Nu tikrai. Kažkas turėtų įvesti tvarką.
Labai geras žodis. Man jis patinka -- palikime jį. Gal kažkam ir nepatiks, bet man patinka. Todėl palikime jį teiginyje.
Yra
Dar vienas geras žodis. Yra. Egzistuoja. Būna. Jeigu jau mes turime kažką, tai tas kažkas ir yra. Nes jeigu tarsime, kad „kažkas, ko nėra“, tai mūsų tas nebedomins, nes tas kažkas neegzistuoja. Nes jo nėra. Kita vertus, norint išgelbėti teiginį, tereikia pridėti vietininką. Pavyzdžiui: „kažkas, ko nėra čia“. Bet jeigu jo (to kažko) nėra čia, tai jis yra kitur. O tas mums ir terūpi, kad kažkas yra. Kažkas yra.
Ten
O čia jau blogoji teiginio dalis. Ten. Kur? Ten. Labai pretenzingas žodis. Jeigu jau teigi, kad kažkas yra ten, tai turi žinoti, kur tas ten randasi.
-- Knysliuk, Knysliuk, kur gyvena Mikė Pūkuotukas?
-- Taigi, ten.
-- Kur ten?
-- Nu gi eini keliu pro trišakį beržą ir pasuki į kairę nuo mėnulio.
-- Aaaa... Ten... Nu gerai...
Nu va. Tai ar galėtum apibrėžti, kur tas ten yra? Taip ir galvojau... Taigi, kažkas ten yra, bet va bėda -- nežinai, kur tas ten randasi. Leisk aš tau padėsiu. Ne, ne -- neparodysiu kur. Vietoje to aš tiesiog patobulinsiu teiginį. Ką paprastai sakai, kai nežinai kur tatai randasi? „Kažkur“.
-- Knysliu, Knysliuk, kur dingo Pūkuotukas?
-- Ką aš žinau. Kai iš vakaro padaugina medaus, tai neina surasti. Kažkur voliojasi meduotu snukiu turbūt anas.
Kažkas kažkur yra
Taigi, naujas teiginys: „kažkas kažkur yra“. Šituo teiginiu, tai ir aš tikiu.
Nes jeigu atidžiau pažvelgsi į šitą sakinį, tai jame užtenka vieno žodžio. Yra. Egzistuoja. Būna. Nes jeigu aš rašau, o tu skaitai, tai gal to ir užtenka, kad konstatuoti egzistavimo faktą? Gal jau galima kviesti notarą ir viską surašyti?
-- Padėkite parašą čia ir va čia. Tada dvidešimt litukų ir galima bus sakyti, kad kažkas yra kažkur.
Ir visai nesvarbu, kas yra. Ar kaip yra. Ar kodėl yra. Svarbu tik faktas, kad yra. Net jeigu visata tai, tik energijos judėjimas iš vienos vietos į kitą. Arba jeigu pasaulis tėra fraktalinė struktūra. Ir mums suvokiamas kosmosas tėra tik viena ląstelė, tarkim, kitos dimensijos kosmose gyvenančios moters spenelyje.
-- Sveikas, Froidai. Kaip matai, aš spekuliuoju, kad mes (ir aš) gyvename moters krūtyje.
-- Gerai, kad ne įsčiose.
-- Tikrai, kad gerai.
Arba visa tai tik sapnas... Kurį sapnuoja moteris, kuri miega vienos dimensijos kosmose, kuris yra kitos (aukštesnės) dimensijos kosmose miegančios moters krūtyje, kuri tuo tarpu sapnuoja, kad monoteistinės religijos dievas trenkia žaibu į ano sapno veikėją už tai, kad tas nesilaiko vieno iš dešimties punktų...
Ne taip ir svarbu, kaip yra iš tikrųjų. Man svarbu, kad yra ir kad aš suvokiu, kad yra. Kažkas kažkur...
Taigi, sakai, kažkas ten yra. Gražus teiginys. Protingai skambantis teiginys. Tik truputį man jis nepatinka. Ne visas -- tik trečdalis. Likę du trečdaliai yra labai geri.
Pradėkime nuo gerųjų dalių.
Kažkas
„Kažkas“. Kažkas -- labai tinkamas žodis. Labai nepretenzingas. Labai paprastas. Labai daug aprėpiantis ir tuo pačiu nieko nepasakantis.
-- Kas pavogė tavo dviratį?
-- Nežinau. Kažkas.
Arba:
-- Ale kaip blogai Lietuvoje. Vaje, vaje...
-- Nu tikrai. Kažkas turėtų įvesti tvarką.
Labai geras žodis. Man jis patinka -- palikime jį. Gal kažkam ir nepatiks, bet man patinka. Todėl palikime jį teiginyje.
Yra
Dar vienas geras žodis. Yra. Egzistuoja. Būna. Jeigu jau mes turime kažką, tai tas kažkas ir yra. Nes jeigu tarsime, kad „kažkas, ko nėra“, tai mūsų tas nebedomins, nes tas kažkas neegzistuoja. Nes jo nėra. Kita vertus, norint išgelbėti teiginį, tereikia pridėti vietininką. Pavyzdžiui: „kažkas, ko nėra čia“. Bet jeigu jo (to kažko) nėra čia, tai jis yra kitur. O tas mums ir terūpi, kad kažkas yra. Kažkas yra.
Ten
O čia jau blogoji teiginio dalis. Ten. Kur? Ten. Labai pretenzingas žodis. Jeigu jau teigi, kad kažkas yra ten, tai turi žinoti, kur tas ten randasi.
-- Knysliuk, Knysliuk, kur gyvena Mikė Pūkuotukas?
-- Taigi, ten.
-- Kur ten?
-- Nu gi eini keliu pro trišakį beržą ir pasuki į kairę nuo mėnulio.
-- Aaaa... Ten... Nu gerai...
Nu va. Tai ar galėtum apibrėžti, kur tas ten yra? Taip ir galvojau... Taigi, kažkas ten yra, bet va bėda -- nežinai, kur tas ten randasi. Leisk aš tau padėsiu. Ne, ne -- neparodysiu kur. Vietoje to aš tiesiog patobulinsiu teiginį. Ką paprastai sakai, kai nežinai kur tatai randasi? „Kažkur“.
-- Knysliu, Knysliuk, kur dingo Pūkuotukas?
-- Ką aš žinau. Kai iš vakaro padaugina medaus, tai neina surasti. Kažkur voliojasi meduotu snukiu turbūt anas.
Kažkas kažkur yra
Taigi, naujas teiginys: „kažkas kažkur yra“. Šituo teiginiu, tai ir aš tikiu.
Nes jeigu atidžiau pažvelgsi į šitą sakinį, tai jame užtenka vieno žodžio. Yra. Egzistuoja. Būna. Nes jeigu aš rašau, o tu skaitai, tai gal to ir užtenka, kad konstatuoti egzistavimo faktą? Gal jau galima kviesti notarą ir viską surašyti?
-- Padėkite parašą čia ir va čia. Tada dvidešimt litukų ir galima bus sakyti, kad kažkas yra kažkur.
Ir visai nesvarbu, kas yra. Ar kaip yra. Ar kodėl yra. Svarbu tik faktas, kad yra. Net jeigu visata tai, tik energijos judėjimas iš vienos vietos į kitą. Arba jeigu pasaulis tėra fraktalinė struktūra. Ir mums suvokiamas kosmosas tėra tik viena ląstelė, tarkim, kitos dimensijos kosmose gyvenančios moters spenelyje.
-- Sveikas, Froidai. Kaip matai, aš spekuliuoju, kad mes (ir aš) gyvename moters krūtyje.
-- Gerai, kad ne įsčiose.
-- Tikrai, kad gerai.
Arba visa tai tik sapnas... Kurį sapnuoja moteris, kuri miega vienos dimensijos kosmose, kuris yra kitos (aukštesnės) dimensijos kosmose miegančios moters krūtyje, kuri tuo tarpu sapnuoja, kad monoteistinės religijos dievas trenkia žaibu į ano sapno veikėją už tai, kad tas nesilaiko vieno iš dešimties punktų...
Ne taip ir svarbu, kaip yra iš tikrųjų. Man svarbu, kad yra ir kad aš suvokiu, kad yra. Kažkas kažkur...
2011 m. gegužės 3 d.
Pyweek #12: Postmortem (square city)
So, PyWeek #12 (http://www.pyweek.org) has ended and this is going to be some standard lessons learned kind of blog post.
First of all I am sorry for my poor English.
This was my second pyweek entry. First one was kind of weak. But this time I have made better one. It managed to get second place at solos. Oh, and now it even has a clone. How cool is that?
So, link to my entry:
http://www.pyweek.org/12/ratings/
And lessons learned:
RTBR (Read the bloody recommendations)
I really should have read the recommendations. But wait. I have read it. Twice... But. But I paid almost none atention to it. That is bad thing. I think this blog post would have been shorter if not my ignorance.
Include dependencies Yourself
It is one from recommendations. But I have managed to miss it. I could have included pyglet and cocos2d libs into my game. Ok, there is some small pyglet's c dependency (AvBin), but cocos2d has no C code and should have been included into game's source. I think this mistake of mine haved caused some errors for peaple who have tried to run (without positive results) my game.
Communicate with others
I spend around half an hour in IRC communicating with other entrants and that is it. If I would have spent more time chating with others they could have save my game from problems running it by pointing such simple things as: "Your game do not work on my machine because Your have left THAT mistake". And more people than would have played (and hopefully liked) my game.
Proofreading is Your friend
"Squares citry". Mhuhahahahahaha. Citry. I managed to leave spelling mistake in my game's main screen. There is like 10 words in my game and I still managed to leave one spelling mistake... In the main screen. One proof reading pass (10 words -- it should not take long). One bloody reading pass.
And the goodies part:
Try to reach playable state as soon as possible
You probably have nice idea (half borrowed). Your imagination is really powerfull. You can play Your game with it and Your game rules. You definitely are going to win. There is one "but" of course. You have not written one line of code...
My point is that You should reach state of Your first prototype where You can actually see Your gameplay. And it is going to suck donkey balls. But situation will not be as bad as it sounds now, because from there You will make it good or at least not as annoying. But You will need time.
So, You should be fast. I mean really fast. It is game competition and it has very restrictive time limit (one week). Use anything You can think of to reach that limit. Screw good practice. Copy and pasting programming? Good! No unit or other kind of auto tests? Good! Strange class structure? Good! I mean as strange as Dali's paintings? Still good! All anti-patterns You can think and find at http://c2.com/cgi/wiki?AntiPatternsCatalog? Good!
Use anything to have main portion of gameplay ready within shortest amount of time possible.
Do not get me wrong. Do not write bad code just to write bad code. But if writting bad code helps You -- than go for it. During these kind of competitions You need to produce as many features as You can and bad practices are really good for that. Seariuosly.
Than tweak Your gameplay as much as You can
Now You can sort off play Your game. As I said it sucks. But that good -- You have enough time to fix it. But You code sucks. So what? You still need to remove half off it (Your gameplay sucks. Remmerber?).
Spend a lot of time tweaking various aspects of Your gameplay. Refactor some of Your code as You go along. Just do not try to refactoring all of it -- just parts that stops You from easy way of changing small bits of Your gameplay.
Know Your limitations
At start I was thinking of some complex stuff I am going to do. Some complex art I am going to produce. But than I have understood -- I am alone into this one. I can draw all week or I can code all week. I just can not do both. So simple graphics to go.
Some peaple like to say: try to make imposible -- this is the only way to make something decent. I do not think so. You have one week. One week. One week! Forget Your utopia. Just try to make something with start, with end and something that You can call "It is game". First rule: You need to finish within one week. Second rule... Wait... To make playable game within one week is very hard so no more rules. Just make something with start and with end. With too ends (win and lose) if You can.
Have fun
Have fun. Have fun. Have fun. Have fun. Have fun. Have fun. Life is short. Have fun. There is no way I could finish my entry without thinking that I am world class hacker while making some stupid rectangles to collide. So, have fun.
First of all I am sorry for my poor English.
This was my second pyweek entry. First one was kind of weak. But this time I have made better one. It managed to get second place at solos. Oh, and now it even has a clone. How cool is that?
So, link to my entry:
http://www.pyweek.org/12/ratings/
And lessons learned:
RTBR (Read the bloody recommendations)
I really should have read the recommendations. But wait. I have read it. Twice... But. But I paid almost none atention to it. That is bad thing. I think this blog post would have been shorter if not my ignorance.
Include dependencies Yourself
It is one from recommendations. But I have managed to miss it. I could have included pyglet and cocos2d libs into my game. Ok, there is some small pyglet's c dependency (AvBin), but cocos2d has no C code and should have been included into game's source. I think this mistake of mine haved caused some errors for peaple who have tried to run (without positive results) my game.
Communicate with others
I spend around half an hour in IRC communicating with other entrants and that is it. If I would have spent more time chating with others they could have save my game from problems running it by pointing such simple things as: "Your game do not work on my machine because Your have left THAT mistake". And more people than would have played (and hopefully liked) my game.
Proofreading is Your friend
"Squares citry". Mhuhahahahahaha. Citry. I managed to leave spelling mistake in my game's main screen. There is like 10 words in my game and I still managed to leave one spelling mistake... In the main screen. One proof reading pass (10 words -- it should not take long). One bloody reading pass.
And the goodies part:
Try to reach playable state as soon as possible
You probably have nice idea (half borrowed). Your imagination is really powerfull. You can play Your game with it and Your game rules. You definitely are going to win. There is one "but" of course. You have not written one line of code...
My point is that You should reach state of Your first prototype where You can actually see Your gameplay. And it is going to suck donkey balls. But situation will not be as bad as it sounds now, because from there You will make it good or at least not as annoying. But You will need time.
So, You should be fast. I mean really fast. It is game competition and it has very restrictive time limit (one week). Use anything You can think of to reach that limit. Screw good practice. Copy and pasting programming? Good! No unit or other kind of auto tests? Good! Strange class structure? Good! I mean as strange as Dali's paintings? Still good! All anti-patterns You can think and find at http://c2.com/cgi/wiki?AntiPatternsCatalog? Good!
Use anything to have main portion of gameplay ready within shortest amount of time possible.
Do not get me wrong. Do not write bad code just to write bad code. But if writting bad code helps You -- than go for it. During these kind of competitions You need to produce as many features as You can and bad practices are really good for that. Seariuosly.
Than tweak Your gameplay as much as You can
Now You can sort off play Your game. As I said it sucks. But that good -- You have enough time to fix it. But You code sucks. So what? You still need to remove half off it (Your gameplay sucks. Remmerber?).
Spend a lot of time tweaking various aspects of Your gameplay. Refactor some of Your code as You go along. Just do not try to refactoring all of it -- just parts that stops You from easy way of changing small bits of Your gameplay.
Know Your limitations
At start I was thinking of some complex stuff I am going to do. Some complex art I am going to produce. But than I have understood -- I am alone into this one. I can draw all week or I can code all week. I just can not do both. So simple graphics to go.
Some peaple like to say: try to make imposible -- this is the only way to make something decent. I do not think so. You have one week. One week. One week! Forget Your utopia. Just try to make something with start, with end and something that You can call "It is game". First rule: You need to finish within one week. Second rule... Wait... To make playable game within one week is very hard so no more rules. Just make something with start and with end. With too ends (win and lose) if You can.
Have fun
Have fun. Have fun. Have fun. Have fun. Have fun. Have fun. Life is short. Have fun. There is no way I could finish my entry without thinking that I am world class hacker while making some stupid rectangles to collide. So, have fun.
2011 m. vasario 15 d.
Kalbos ir tautos
Kalbininkai, kalbainiai. Internete prasidėjo įdomi veikla. Įdomi tik patiems blogeriams. Niekam daugiau turbūt nelabai įdomi. Geriau pagalvojus, man tai įdomi. Taigi, tarsi ir man reikėtų kaip ir užvažiuoti ant kalbininkų.
Kodėl aš manau, kad aš turiu teisę čia rašinėti tokiomis tai temomis? Ogi todėl, kad aš esu profesonalus kalbų naudotojas. Aš gaunu pinigus už tai, kad naudoju kalbas. Tiesa, programavimo kalbas. Aš esu kaip ir programuotojas. Tas kaip ir nelabai skaitosi, įtariu, šiame ginče... Taigi, atmetam.
Taigi, aš esu bendravimo kalbų mėgėjas. Aš naudojuosi kalbomis ir už tai negaunu piniginio atlygio (Kitaip nei kalbininkai -- anie tai gauna atlygį, kurio dalis, o paradokse, yra mano, kaip programavimo kalbų naudotojo sumokėti mokesčiai). Tai kaip ir mėgėjas papasakosiu jums, mielas skaitytojau (kadangi skaitytojas tik aš pats -- tai papasakosiu sau), Ką aš manau apie kalbą.
Visų pirma, kas yra atsakingas už norminės lietuvių kalbos atsiradimą? Ogi suvalkiecukas -- Jablonckių Jonukas. Anas tep va paėėmė savo šnektų, dadėjo dą tį kokį tcai vidurio Lietcuvėlės tarmį i viskas. I nuo tadu jei razumiji, kap koks dzūkutis, tai baisiausia škada tep darytci. I netgi koks policinykas, kiek tai kapeikucių baudelį ant tavį gali užmestci.
Čia ką tik kalbėjo mano dzūkiškos šaknys. Grįžtu į suvalkiečių-aukštaičių samplaiką. Tai yra, dabartinę oficiąją, vienintelę etaloninę lietuvių kalbos versiją. Tiesa, ir toliau ją naudosiu su klaidomis, nes gi esu tik lietuvių kalbos naudotojas-mėgėjas.
Jau pats lietuvių kalbos normavimas buvo nenatūralus. Ir netgi formuojant norminę kalbą buvo nemaža dalimi ignoruojami du regionai -- žemaitija ir Dzūkija. Taigi, dabar tie visi kalbininkai -- Lietuvos valstybės, lietuvių tautos ir etaloninės lietuvių kalbos gynėjai ir prievaizdai -- man nori prikaišioti, kad mano tėvų, mano senelių, mano prosenelių (ir taip toliau) išrasta ir laikui bėgant natūraliai, organiškai vis patobulinama dzūkiška lietuvių kalbos versija yra prastesnė už „tetų-kalbininkų-vaidilučių ir dėdžių-kalbainių-vaidilų kabinetuose“ sukurtą sintetinį lietuvių kalbos variantą? Ir kad tas sintetinis produktas yra ko tai svarbesnis ir „šventesnis“ už natūraliai išsivysčiusias žemaičių ir dzūkų tarmes? Ir kad visiems tėvynės mylėtojams ta sintetika turi būti svarbesnė ir mielesnė nei realių žmonių realiai vartota ir vartojama kalba? Ir kad aš negaliu sakyti „saldainė“ (nes taip esu įpratęs), o turiu sakyti „saldainis“?
Turbūt žinai atsakymą į prieš tai užduotus klausimus? Gerai -- tuomet patarčiau nustoti skaityti šitą blogo įrašą. Iki dabar šis įrašas gali pasirodyti kaip „Kalbainiai kvaili, o Užkalnis protingas. Aš pasišildysiu Užkalnio šlovės spinduliuose spardydamas kalbainius.“. Bet nuo dabar įrašas pataps eiliniu mano pusiau nelogiškų kliedesių kratiniu. Aš, įtariu, kad šio įrašo egzistavimas galėtų suteikti ginklą kalbininkams -- „girdi“ -- sakytų anie -- „va kokie anie išprotėję“. Aišku, tik tokiu atveju jei jį aplamai kas skaitytų.
Klausimas. Kurią kalbą aš naudoju rašydamas šitą blogo įrašą? Ne -- neatspėjai (O gal ir atspėjai...). Aš naudoju tą lietuvių kalbos variantą, kurį, mano manymu, galės suprasti daugiausia žmonių. Aš renkuosi žodžius ir sakinių struktūras taip, kad maksimizuočiau du dydžius: teksto įdomumas ir teksto suprantamumas. Va, paskutinis sakinys tai visiškai prastas -- jį nevisi supras ir jis skamba, kaip narciziškas bandymas pasipuikuoti sudėtingų žodžių mokėjimu. Bet man tas sakinys patinka -- todėl aš jį ir paliksiu. Tai dar vienas svarbus dalykas: be visa ko, aš kalbą vartotoju taip, kaip man patinka.
Taigi, kodėl aš nerašau visų savo tekstų dzūkiška tarme. Nes jos beveik niekas nesupranta. Nes net didžioji dalis dzūkų nesugebėtų prisiversti skaityti bent kiek ilgesnio teksto, parašyto dzūkų tarme. Nes ji mirštanti tarmė. Taip ji žavi ir visa kita. Taip deminutyvų vartojimas joje sukuria ypatingą pokalbio atmosferą. Bet po šimto metų jos nebebus (nu gerai, gerai -- beveik nebebus). Ar man gaila dėl to? Šiek tiek. Bet tik dėl to, kad esu sentimentalus mižnius. Jokių logiškų priežasčių jei išlikti nėra. Ir nyksta ji natūraliai, o ne jokių tai piktų žmonių užmačia. Ar, hipotetiškai kalbant, kalbainiai sugebėtų įstatymiškai (Jeigu turėtų tokių galių) įpareigoti visus dzūkus kalbėti dzūkiškai? Turbūt sugebėtų, jeigu prie visa ko, jie dar turėtų ir galių (hipotetiškai kalbant) valdyti armiją... O ta jiems paklustų...
Gerai, gerai -- užteks simbolizmo. Dzūkų tarmė yra lietuvių kalba. O armija -- yra media (televizija, spauda, internetas). Kalbainiai gali mus priversti naudoti savo kalbos variantą, jeigu jie galės kontroliuoti tuos išvardintus smegenų plovimo įrankius. Bet ar to reikia? Ne -- kalba yra naudinga tik tada, kai ji vystosi natūraliai ir ją kuria ja realiai besinaudojantys žmonės, sprendžiantys to laikmečio ir tos aplinkos kasdienines problemas. Kai ją visiems kuria šventieji kalbos puoselėtojai -- kalbos naudingumas nukenčia, nes kalbininkai tegali sukurti kalbą, nepatikėsi bet, kalbininkams.
Grįžtant prie analogijų. Petrai, jeigu manai, kad dzūkų tarmė išnyks, tai ar manai, kad lietuvių kalba irgi išnyks? Taip. Lengvas klausimas. Štai čia ir išlenda visi kalbininkai -- girdi, jie gi ir savo suvaržymais stengiasi apsaugoti lietuvių kalbą ir jos istorinį paveldą. Bet ar to reikia? Ne. Tikrai. Skaitytojau, baik ginčytis su manimi! Nereikia, nereikia. Kokios dar vertybės? Kokios dar gilios tradicijos? Koks dar protėvių kraujas? Ji išnyks ir viskas. Jeigu ji neišnyks dėl to, kad koks nors agresorius (nebūtinai Rusija -- nebūkite banalūs) mus nugalabys, tai ji išnyks todėl, kad žmonių gyvenimo būdas galiausiai taip pasikeis, kad lietuvių kalba taps tiesiog nebenaudinga.
Pala, pala. Nelabai čia daug kliedesių, kuriuos žadėjai, pasakytumei tu, skaitytojau. Taip -- nelabai. Dėl to pats laikas pradėti važiuoti į lankas, kol dar nenusibodo rašyti. Taigi, lietuvių kalba išnyks. O kodėl, ji, kitų manymu, turėtų neišnykti ir gyvuoti per amžių amžius? Iš esmės dėl vienos paprastos priežasties -- kalba apibrėžia tautą. Kalbos išlikimas yra būtinas tautos išlikimui. Taigi, klausimas: ar lietuvių tauta turi išlikti? Ne. Kodėl? Nei viena tauta neturi išlikti. Ką? Kodėl? Nes tautiškumo sąvoka yra įrankis. Įrankis valdyti mases. Skaldyk ir valdyk. Aš niekinu rusų, lenkų, prancūzų ir visų kitų tautybių žmones. Aš ne nekenčiu (taip ir norėjau parašyti -- dvigubas ne) tik tų tautybių apie kurias nežinau. Bet vos tik sužinosiu -- iškart pradėsiu nekęsti. Tu irgi... Jie irgi...
Tautybė -- tai tik pretekstas pradėti karą. Tautybė -- tai tik dar vienas įrankis patricijams valdyti plebėjus.
Bet, ką tada tu siūlai, jeigu jau tautybė yra blogis? Čia panašiai kaip su ateizmu -- kiti iš kart užduoda klausimą, tarsi kitaip negali būtu: „Tu netiki į Dievą? Tai į ką tu tiki?“. Tai ir čia, manau, gaunasi panašiai: „Tu nenori priklausyti tautai? Tai kam tu nori priklausyti?“. Lengvas klausimas -- žmonijai. Oi, ne -- suklydau. Galima dar kartą? Aš noriu priklausyti visatai...
Kodėl aš manau, kad aš turiu teisę čia rašinėti tokiomis tai temomis? Ogi todėl, kad aš esu profesonalus kalbų naudotojas. Aš gaunu pinigus už tai, kad naudoju kalbas. Tiesa, programavimo kalbas. Aš esu kaip ir programuotojas. Tas kaip ir nelabai skaitosi, įtariu, šiame ginče... Taigi, atmetam.
Taigi, aš esu bendravimo kalbų mėgėjas. Aš naudojuosi kalbomis ir už tai negaunu piniginio atlygio (Kitaip nei kalbininkai -- anie tai gauna atlygį, kurio dalis, o paradokse, yra mano, kaip programavimo kalbų naudotojo sumokėti mokesčiai). Tai kaip ir mėgėjas papasakosiu jums, mielas skaitytojau (kadangi skaitytojas tik aš pats -- tai papasakosiu sau), Ką aš manau apie kalbą.
Visų pirma, kas yra atsakingas už norminės lietuvių kalbos atsiradimą? Ogi suvalkiecukas -- Jablonckių Jonukas. Anas tep va paėėmė savo šnektų, dadėjo dą tį kokį tcai vidurio Lietcuvėlės tarmį i viskas. I nuo tadu jei razumiji, kap koks dzūkutis, tai baisiausia škada tep darytci. I netgi koks policinykas, kiek tai kapeikucių baudelį ant tavį gali užmestci.
Čia ką tik kalbėjo mano dzūkiškos šaknys. Grįžtu į suvalkiečių-aukštaičių samplaiką. Tai yra, dabartinę oficiąją, vienintelę etaloninę lietuvių kalbos versiją. Tiesa, ir toliau ją naudosiu su klaidomis, nes gi esu tik lietuvių kalbos naudotojas-mėgėjas.
Jau pats lietuvių kalbos normavimas buvo nenatūralus. Ir netgi formuojant norminę kalbą buvo nemaža dalimi ignoruojami du regionai -- žemaitija ir Dzūkija. Taigi, dabar tie visi kalbininkai -- Lietuvos valstybės, lietuvių tautos ir etaloninės lietuvių kalbos gynėjai ir prievaizdai -- man nori prikaišioti, kad mano tėvų, mano senelių, mano prosenelių (ir taip toliau) išrasta ir laikui bėgant natūraliai, organiškai vis patobulinama dzūkiška lietuvių kalbos versija yra prastesnė už „tetų-kalbininkų-vaidilučių ir dėdžių-kalbainių-vaidilų kabinetuose“ sukurtą sintetinį lietuvių kalbos variantą? Ir kad tas sintetinis produktas yra ko tai svarbesnis ir „šventesnis“ už natūraliai išsivysčiusias žemaičių ir dzūkų tarmes? Ir kad visiems tėvynės mylėtojams ta sintetika turi būti svarbesnė ir mielesnė nei realių žmonių realiai vartota ir vartojama kalba? Ir kad aš negaliu sakyti „saldainė“ (nes taip esu įpratęs), o turiu sakyti „saldainis“?
Turbūt žinai atsakymą į prieš tai užduotus klausimus? Gerai -- tuomet patarčiau nustoti skaityti šitą blogo įrašą. Iki dabar šis įrašas gali pasirodyti kaip „Kalbainiai kvaili, o Užkalnis protingas. Aš pasišildysiu Užkalnio šlovės spinduliuose spardydamas kalbainius.“. Bet nuo dabar įrašas pataps eiliniu mano pusiau nelogiškų kliedesių kratiniu. Aš, įtariu, kad šio įrašo egzistavimas galėtų suteikti ginklą kalbininkams -- „girdi“ -- sakytų anie -- „va kokie anie išprotėję“. Aišku, tik tokiu atveju jei jį aplamai kas skaitytų.
Klausimas. Kurią kalbą aš naudoju rašydamas šitą blogo įrašą? Ne -- neatspėjai (O gal ir atspėjai...). Aš naudoju tą lietuvių kalbos variantą, kurį, mano manymu, galės suprasti daugiausia žmonių. Aš renkuosi žodžius ir sakinių struktūras taip, kad maksimizuočiau du dydžius: teksto įdomumas ir teksto suprantamumas. Va, paskutinis sakinys tai visiškai prastas -- jį nevisi supras ir jis skamba, kaip narciziškas bandymas pasipuikuoti sudėtingų žodžių mokėjimu. Bet man tas sakinys patinka -- todėl aš jį ir paliksiu. Tai dar vienas svarbus dalykas: be visa ko, aš kalbą vartotoju taip, kaip man patinka.
Taigi, kodėl aš nerašau visų savo tekstų dzūkiška tarme. Nes jos beveik niekas nesupranta. Nes net didžioji dalis dzūkų nesugebėtų prisiversti skaityti bent kiek ilgesnio teksto, parašyto dzūkų tarme. Nes ji mirštanti tarmė. Taip ji žavi ir visa kita. Taip deminutyvų vartojimas joje sukuria ypatingą pokalbio atmosferą. Bet po šimto metų jos nebebus (nu gerai, gerai -- beveik nebebus). Ar man gaila dėl to? Šiek tiek. Bet tik dėl to, kad esu sentimentalus mižnius. Jokių logiškų priežasčių jei išlikti nėra. Ir nyksta ji natūraliai, o ne jokių tai piktų žmonių užmačia. Ar, hipotetiškai kalbant, kalbainiai sugebėtų įstatymiškai (Jeigu turėtų tokių galių) įpareigoti visus dzūkus kalbėti dzūkiškai? Turbūt sugebėtų, jeigu prie visa ko, jie dar turėtų ir galių (hipotetiškai kalbant) valdyti armiją... O ta jiems paklustų...
Gerai, gerai -- užteks simbolizmo. Dzūkų tarmė yra lietuvių kalba. O armija -- yra media (televizija, spauda, internetas). Kalbainiai gali mus priversti naudoti savo kalbos variantą, jeigu jie galės kontroliuoti tuos išvardintus smegenų plovimo įrankius. Bet ar to reikia? Ne -- kalba yra naudinga tik tada, kai ji vystosi natūraliai ir ją kuria ja realiai besinaudojantys žmonės, sprendžiantys to laikmečio ir tos aplinkos kasdienines problemas. Kai ją visiems kuria šventieji kalbos puoselėtojai -- kalbos naudingumas nukenčia, nes kalbininkai tegali sukurti kalbą, nepatikėsi bet, kalbininkams.
Grįžtant prie analogijų. Petrai, jeigu manai, kad dzūkų tarmė išnyks, tai ar manai, kad lietuvių kalba irgi išnyks? Taip. Lengvas klausimas. Štai čia ir išlenda visi kalbininkai -- girdi, jie gi ir savo suvaržymais stengiasi apsaugoti lietuvių kalbą ir jos istorinį paveldą. Bet ar to reikia? Ne. Tikrai. Skaitytojau, baik ginčytis su manimi! Nereikia, nereikia. Kokios dar vertybės? Kokios dar gilios tradicijos? Koks dar protėvių kraujas? Ji išnyks ir viskas. Jeigu ji neišnyks dėl to, kad koks nors agresorius (nebūtinai Rusija -- nebūkite banalūs) mus nugalabys, tai ji išnyks todėl, kad žmonių gyvenimo būdas galiausiai taip pasikeis, kad lietuvių kalba taps tiesiog nebenaudinga.
Pala, pala. Nelabai čia daug kliedesių, kuriuos žadėjai, pasakytumei tu, skaitytojau. Taip -- nelabai. Dėl to pats laikas pradėti važiuoti į lankas, kol dar nenusibodo rašyti. Taigi, lietuvių kalba išnyks. O kodėl, ji, kitų manymu, turėtų neišnykti ir gyvuoti per amžių amžius? Iš esmės dėl vienos paprastos priežasties -- kalba apibrėžia tautą. Kalbos išlikimas yra būtinas tautos išlikimui. Taigi, klausimas: ar lietuvių tauta turi išlikti? Ne. Kodėl? Nei viena tauta neturi išlikti. Ką? Kodėl? Nes tautiškumo sąvoka yra įrankis. Įrankis valdyti mases. Skaldyk ir valdyk. Aš niekinu rusų, lenkų, prancūzų ir visų kitų tautybių žmones. Aš ne nekenčiu (taip ir norėjau parašyti -- dvigubas ne) tik tų tautybių apie kurias nežinau. Bet vos tik sužinosiu -- iškart pradėsiu nekęsti. Tu irgi... Jie irgi...
Tautybė -- tai tik pretekstas pradėti karą. Tautybė -- tai tik dar vienas įrankis patricijams valdyti plebėjus.
Bet, ką tada tu siūlai, jeigu jau tautybė yra blogis? Čia panašiai kaip su ateizmu -- kiti iš kart užduoda klausimą, tarsi kitaip negali būtu: „Tu netiki į Dievą? Tai į ką tu tiki?“. Tai ir čia, manau, gaunasi panašiai: „Tu nenori priklausyti tautai? Tai kam tu nori priklausyti?“. Lengvas klausimas -- žmonijai. Oi, ne -- suklydau. Galima dar kartą? Aš noriu priklausyti visatai...
Išsaugok plastiką ir tu!
Plastikas. Plastikiniai maišeliai. Reikia, kuo mažiau jų naudoti. Reikia, kuo ekologiškiau gyventi. Pilni šiukšlynai plastmasės -- vajei, vajei, kaip negerai. Reikia pirkti lininius maišelius. „Aš saugau gamtą“. „Gamta mūsų namai“.
Ane? Eik velniop! Plastikas -- jėga! Man reikia plastiko! Kuo daugiau -- tuo geriau. Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be plastiko? Aš ne. Plastikiniai daiktai supa mane ir daro mano gyvenimą lengvesnį. Man reikia plastiko! Labai, labai! Tik va bėda -- plastikas gaminamas iš naftos. O aną visi šunsnukiai baigia paleisti oran su savo mašinomis.
Taigi, aš perku kiek galima daugiau plastikinių daiktų ir juos išmetu. Tada vėl perku. Tai mano garantas. Mano atsargos. Mano plastiko bankas.
Gerai, gerai. Pabandysiu paaiškinti. Turbūt sutinkate, kad plastmasės mums visiems reikia? Turbūt taip pat sutinkate, kad mums važinėti irgi reikia? Taip? Sutinkate, kad nafta baigtinė? Baigtinė. Kokie yra žinomi plastiko pakaitalai? Medis, geležis ir akmuo. Ar tu kaip plastiko vartotojas (aš nekalbu, kaip pirkėjas. Pirkimai/pradavimai -- degradavusi, žmones žudanti sritis, nepasiduodanti logikai. Palikime ją nuošalyje) pajusi gana stiprų diskomfortą, jeigu teks pastarąjį (plastiką) pakeisi kuriuo nors iš išvardintų materijų? Ir dar kaip pajusi!
Dabar apie mašinas. Mašinų kurą galima pakeisti tuo ir anuo (Pasiieškokite patys visų galimų alternatyvų). Ar tu kaip važinėjantis žmogus pajusi kokį tai skirtumą, jeigu naftos produktais gaminamas kuras bus pakeistas kita alternatyva? Ne! Išskyrus tą atvejį, jeigu tu esi benzino iš mašinų vagis ir tu vagi jį su šlanga, vagystės metu atlikdamas įžymųjį pirminio siurbtelėjimo veiksmą (kartais benzino patenka į burną ir tu tada spjaudaisi ir patyliukais keikiesi (gi vyksta vagystė -- gi negalima garsiai keiktis)). Tada tai taip -- tave gana stipriai paveiks benzino (ar kito iš naftos gaunamo kuro) pakeitimas kitu energijos šaltiniu. Bet visiems kitiems tai nebus jokio skirtumo.
Taigi, jeigu reikia rinktis tarp plastiko ir benzino, aš renkuosi plastiką. Bet, kaip jau minėjau, visi tie niekšai vairuotojai degina naftą (galėjusią tapti plastiku, bet netapusią...) neįtikėtinais tempais. Tam ir reikalingos plastiko atsargos šiukšlynuose. Nes iš kur gi to jo gausi, jeigu tie puspročiai viską išdegins į atmosferą? Taigi, aš perku plastikinius daiktus ir išmetu juos. Daryk taip ir tu! Ir liepk savo draugams ir artimiesiems. O kai pamatysi atvažiuojančią galingą, daug benzino rijančią mašiną, grūmok kumščiu ir rėk „Gaidyyy!!!“ (Labai didelė tikimybė, kad tai vyriškos lyties atstovas. Moterims gi nereikia jokių dimensijų trūkumo konpensuoti galingomis mašinomis). Nes, žinok, anas šiuo metu kaip tik degina būsimą tavo vibratorių, pripučiamą lėlę, prezervatyvą, telefoną, klaviatūrą ir kitus ne mažiau naudingus dalykus.
Ane? Eik velniop! Plastikas -- jėga! Man reikia plastiko! Kuo daugiau -- tuo geriau. Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be plastiko? Aš ne. Plastikiniai daiktai supa mane ir daro mano gyvenimą lengvesnį. Man reikia plastiko! Labai, labai! Tik va bėda -- plastikas gaminamas iš naftos. O aną visi šunsnukiai baigia paleisti oran su savo mašinomis.
Taigi, aš perku kiek galima daugiau plastikinių daiktų ir juos išmetu. Tada vėl perku. Tai mano garantas. Mano atsargos. Mano plastiko bankas.
Gerai, gerai. Pabandysiu paaiškinti. Turbūt sutinkate, kad plastmasės mums visiems reikia? Turbūt taip pat sutinkate, kad mums važinėti irgi reikia? Taip? Sutinkate, kad nafta baigtinė? Baigtinė. Kokie yra žinomi plastiko pakaitalai? Medis, geležis ir akmuo. Ar tu kaip plastiko vartotojas (aš nekalbu, kaip pirkėjas. Pirkimai/pradavimai -- degradavusi, žmones žudanti sritis, nepasiduodanti logikai. Palikime ją nuošalyje) pajusi gana stiprų diskomfortą, jeigu teks pastarąjį (plastiką) pakeisi kuriuo nors iš išvardintų materijų? Ir dar kaip pajusi!
Dabar apie mašinas. Mašinų kurą galima pakeisti tuo ir anuo (Pasiieškokite patys visų galimų alternatyvų). Ar tu kaip važinėjantis žmogus pajusi kokį tai skirtumą, jeigu naftos produktais gaminamas kuras bus pakeistas kita alternatyva? Ne! Išskyrus tą atvejį, jeigu tu esi benzino iš mašinų vagis ir tu vagi jį su šlanga, vagystės metu atlikdamas įžymųjį pirminio siurbtelėjimo veiksmą (kartais benzino patenka į burną ir tu tada spjaudaisi ir patyliukais keikiesi (gi vyksta vagystė -- gi negalima garsiai keiktis)). Tada tai taip -- tave gana stipriai paveiks benzino (ar kito iš naftos gaunamo kuro) pakeitimas kitu energijos šaltiniu. Bet visiems kitiems tai nebus jokio skirtumo.
Taigi, jeigu reikia rinktis tarp plastiko ir benzino, aš renkuosi plastiką. Bet, kaip jau minėjau, visi tie niekšai vairuotojai degina naftą (galėjusią tapti plastiku, bet netapusią...) neįtikėtinais tempais. Tam ir reikalingos plastiko atsargos šiukšlynuose. Nes iš kur gi to jo gausi, jeigu tie puspročiai viską išdegins į atmosferą? Taigi, aš perku plastikinius daiktus ir išmetu juos. Daryk taip ir tu! Ir liepk savo draugams ir artimiesiems. O kai pamatysi atvažiuojančią galingą, daug benzino rijančią mašiną, grūmok kumščiu ir rėk „Gaidyyy!!!“ (Labai didelė tikimybė, kad tai vyriškos lyties atstovas. Moterims gi nereikia jokių dimensijų trūkumo konpensuoti galingomis mašinomis). Nes, žinok, anas šiuo metu kaip tik degina būsimą tavo vibratorių, pripučiamą lėlę, prezervatyvą, telefoną, klaviatūrą ir kitus ne mažiau naudingus dalykus.
2010 m. lapkričio 24 d.
Eilinės mintys #3
Mokslo ir aplamai civilizacijos vienas iš tikslų yra 100%-inė bedarbystė.
Tikėjimas likimu ir panašiais dalykais (Iš esmės visos religijos) kenkia produktyvumui.
O ne! Aš matau ateitį! Mes visi joje mirsime!
Tautiškumas. Idėja: kiekvienas individas yra savaip protingas. O kas neprotingas, tas turi pakankamai pateisinamas priežastis būti kvailu. Tuo tarpu minia žmonių visą laiką yra debilai. Galvijų banda. Dar viena vinis į tautiškumą. Jeigu žvelgi į valstybės atstovus kaip visumą (lietuviai, rusai, lenkai, amerikiečiai ar pan.), tai tematai minią debilų -- nes jie tokie ir yra. Reikia žvelgti į kiekvieną individą atskirai.
Jei lezbietė miega su gėjum -- ar ji vis dar homoseksuali?
Pastebėjau keistą dalyką: aš nemoku net degraduoti. Degradavimas man yra per sunki užduotis. Viršaus pasiekti neleidžia tinkamų aplinkybių ir gabumų stoka, dugno -- bailumas. Lieka vienintelė išeitis -- pilka vidutinybė...
Pražilęs zebras...
Kai žmonės sako, kad tu esi protingas, tai iš tikrųjų jie nori pasakyti, kad tu esi beveik toks pats protingas, kaip ir jie. Tu netiek ir daug atsilieki nuo jų -- pakankamai mažai, tai jie gali pakęsti tave šalia.
Kiečiausias dalykas dabar yra visokie vegetariški ar „sushi“, ar dar kokie mini-maisto-gėrimų vakarėliai. Kur susirenka modernių atsakingų karjeristų porelės, pasigamina teminio ėdalo, atsikemša teminių gėralų butelius ir linksminasi. Pvz.: kalba apie savo paskolas ir lizingus... Tokie žmonės teršia snobų vardą.
Ksena -- karingoji princesė. Šitas reikalas tam tikru mano vaikystės-paauglystės laikotarpiu labai smarkiai prisidėjo prie mano nešovinistinio požiūrio į lyčių lygias teises ir pagarbos moterims aplamai. Ne feminisčių judėjimai, ne pavilionienės, ne, ne, ne. Ksena yra atsakinga už tai, kad visokie anekdotai „moteris už vairo -- nelaimė kelyje“ man atrodo neskoningi ir prie visa to dar nervina juos pasakojantys žmonės.
Nuobodu. Kaip gi pataisyti tokią padėtį? Ogi pakomunikuoti per debesis su kuo nors bitų sekomis... Galbūt kuris nors iš mano ale artimųjų yra kokį įdomų statusą užsirašęs... Fak jų enternete! Nekenčiu tavęs!
Darbas -- kartu išeitis, kartu ir pasmerkimas. Dirbdamas šitiek laiko praleidi darydamas visiškas nesąmones. Darydamas kažkokius ritualus vien tam, kad melu išpuoštum ir taip paslėptum savo ir saujelės kitų žmonių (kolegos, klientai ir pan.) nereikalingumo faktą. Tai yra pagrindinė darbo tragedija. Bet kartu tai yra ir pagrindinė darbo vertybė. Galimybė pasislėpti nuo savęs. Galimybė nuo savęs (su kitų pagalba) nuslėpti tą faktą, kad esi betikslis. Vienas iš daug...
Baltų žirgelių fetišo šalis... (3.99 LT į nuolaidų kortelę „Lai grįžta komunizmas“ tam, kuris atspės apie, ką čia kalbama)
Šiandien suvokiau -- brieberis ir leidį gaga yra populiariausia muzika ant mūsų svieto. Tai viskas, ką mūsų karta intelektualiai sugeba suvokti. Mūsų suvokimo ir dvasinio turtingumo atspindys veidrodyje. Tai, kas apibrėžia mūsų kartą. Rimtai? Rimtai?! Kiekviena karta jaučiasi pranašesnė už anksčiau buvusę. Tai kur mūsų poezija? Kur mūsų kartos Jimi Hendrix, kur Jim Morrison, kur John Lennon? Aaaa? Kur visa tai? Kur mūsų Pink Floid? Rūsy. Rūsy, nes mes jų nesuprantame. Jie mums per daug sudėtingi. Mes tegalime paspausti „Like“ mygtuką. „Spausk mygtuką“. Ir kosmoso beždžionėlė intuityviai paspaudžia mygtuką, nes jai patinka bananai, brieberis ir gaga. „Beždžionėlė mėgsta šią dainą“ -- štai toks naujasis beždžionėlės namų puslapio statusas. Gal nori bendrinti šią žinią?
Tikėjimas likimu ir panašiais dalykais (Iš esmės visos religijos) kenkia produktyvumui.
O ne! Aš matau ateitį! Mes visi joje mirsime!
Tautiškumas. Idėja: kiekvienas individas yra savaip protingas. O kas neprotingas, tas turi pakankamai pateisinamas priežastis būti kvailu. Tuo tarpu minia žmonių visą laiką yra debilai. Galvijų banda. Dar viena vinis į tautiškumą. Jeigu žvelgi į valstybės atstovus kaip visumą (lietuviai, rusai, lenkai, amerikiečiai ar pan.), tai tematai minią debilų -- nes jie tokie ir yra. Reikia žvelgti į kiekvieną individą atskirai.
Jei lezbietė miega su gėjum -- ar ji vis dar homoseksuali?
Pastebėjau keistą dalyką: aš nemoku net degraduoti. Degradavimas man yra per sunki užduotis. Viršaus pasiekti neleidžia tinkamų aplinkybių ir gabumų stoka, dugno -- bailumas. Lieka vienintelė išeitis -- pilka vidutinybė...
Pražilęs zebras...
Kai žmonės sako, kad tu esi protingas, tai iš tikrųjų jie nori pasakyti, kad tu esi beveik toks pats protingas, kaip ir jie. Tu netiek ir daug atsilieki nuo jų -- pakankamai mažai, tai jie gali pakęsti tave šalia.
Kiečiausias dalykas dabar yra visokie vegetariški ar „sushi“, ar dar kokie mini-maisto-gėrimų vakarėliai. Kur susirenka modernių atsakingų karjeristų porelės, pasigamina teminio ėdalo, atsikemša teminių gėralų butelius ir linksminasi. Pvz.: kalba apie savo paskolas ir lizingus... Tokie žmonės teršia snobų vardą.
Ksena -- karingoji princesė. Šitas reikalas tam tikru mano vaikystės-paauglystės laikotarpiu labai smarkiai prisidėjo prie mano nešovinistinio požiūrio į lyčių lygias teises ir pagarbos moterims aplamai. Ne feminisčių judėjimai, ne pavilionienės, ne, ne, ne. Ksena yra atsakinga už tai, kad visokie anekdotai „moteris už vairo -- nelaimė kelyje“ man atrodo neskoningi ir prie visa to dar nervina juos pasakojantys žmonės.
Nuobodu. Kaip gi pataisyti tokią padėtį? Ogi pakomunikuoti per debesis su kuo nors bitų sekomis... Galbūt kuris nors iš mano ale artimųjų yra kokį įdomų statusą užsirašęs... Fak jų enternete! Nekenčiu tavęs!
Darbas -- kartu išeitis, kartu ir pasmerkimas. Dirbdamas šitiek laiko praleidi darydamas visiškas nesąmones. Darydamas kažkokius ritualus vien tam, kad melu išpuoštum ir taip paslėptum savo ir saujelės kitų žmonių (kolegos, klientai ir pan.) nereikalingumo faktą. Tai yra pagrindinė darbo tragedija. Bet kartu tai yra ir pagrindinė darbo vertybė. Galimybė pasislėpti nuo savęs. Galimybė nuo savęs (su kitų pagalba) nuslėpti tą faktą, kad esi betikslis. Vienas iš daug...
Baltų žirgelių fetišo šalis... (3.99 LT į nuolaidų kortelę „Lai grįžta komunizmas“ tam, kuris atspės apie, ką čia kalbama)
Šiandien suvokiau -- brieberis ir leidį gaga yra populiariausia muzika ant mūsų svieto. Tai viskas, ką mūsų karta intelektualiai sugeba suvokti. Mūsų suvokimo ir dvasinio turtingumo atspindys veidrodyje. Tai, kas apibrėžia mūsų kartą. Rimtai? Rimtai?! Kiekviena karta jaučiasi pranašesnė už anksčiau buvusę. Tai kur mūsų poezija? Kur mūsų kartos Jimi Hendrix, kur Jim Morrison, kur John Lennon? Aaaa? Kur visa tai? Kur mūsų Pink Floid? Rūsy. Rūsy, nes mes jų nesuprantame. Jie mums per daug sudėtingi. Mes tegalime paspausti „Like“ mygtuką. „Spausk mygtuką“. Ir kosmoso beždžionėlė intuityviai paspaudžia mygtuką, nes jai patinka bananai, brieberis ir gaga. „Beždžionėlė mėgsta šią dainą“ -- štai toks naujasis beždžionėlės namų puslapio statusas. Gal nori bendrinti šią žinią?
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)