Nebylus dialogas su labiau tėvynę mylinčiais

Taigi, vadovaudamasis savo naujųjų metų rezoliucija daugiau rašyti (kurią sugalvojau, kas be ko, tik vasarį...), nusprendžiau pradėti bandyti (toks išsireiškimas taip ir kvepia ryžtu ir valios gausa) rašyti bent jau po du įrašus per mėnesį. Taigi, visi dabartiniai keturi blogo skaitytojai turbūt nusimins, nes kris įrašų kokybės kartelė. Kuri, tęsiant simbolizmą, buvo nuo žemės pakelta maždaug iki kiaulpienių žiedų lygmens.

Taigi, nutariau parašinėti nacionalizmo temą. Įkvėptas vasario 16-ųjų eitynių ir Savukyno. Visiems, aišku, rekomenduočiau pasiskaityti aną straipsnį, o ne šitą blogo įrašą, nes čia stipriai persūdyta (hiperbolizuota -- čia tam patikslinau, kad įraše būtų nors vienas protingas žodis).

Skaitote toliau? Bereikalo...

Aš, aišku, šį kartą pasielgiau kaip tikras bloger'is. Pirma padariau tyrimą. Perskaičiau daug ką visokiuose geresnių už mane lietuvių tinklapiuose. Peržiūrėjau įvairias eitynių nuotraukas (Beje, įdomus pastebėjimas.  Didžioji dalis dalyvių vyrija. Ir kas įdomiausia, kad dominuoja arba pliki arba ypač plaukuoti. Tarsi vieni paaukojo savo kitų labui... Bet čia ne apie tai...). Dar perklausiau visokių diktatūrų ir panašių įrašus Youtube'ėje. Gerai, kad Ieva parašė „Raudonus Vakarus“, nes vajezau, kokia neperkokybiška ta mane geresniu lietuviu turėjusi padaryti patriotinė muzika. Lyrika tik ir vemia į veidą visais milžinkampiais, baltais, protėvių krauju ir maironiu.

Taigi, muzika neįtikino. Idėjos. Reikia kabintis už idėjų. Gal jos padės man patapti geresniu lietuviu. Va čia ir prasideda didžiausia mano problema. Man kažkaip nesigauna jų priimti už gryną pinigą.

„Didžiuojuosi, jog esu lietuvis“. Tiek plakatuose teko tai matyti, tiek tatai buvo 2010-ųjų eitynių šūkis. Didžiuojiesi, kad esi lietuvis? Tikrai? O aš didžiuojuosi, kad žemė sukasi aplink saulę. Dar didžiuojuosi, kad turiu dvi rankas. Dar didžiuojuosi, kad kinai maitina pandas viagra. Ir dar, ir dar didžiuojuosi viskuo, kas nuo manęs visiškai nepriklauso. Aš gimiau Lietuvoje. Aš nepasirinkau gimti Lietuvoje. Aš nesigailiu, kad gimiau Lietuvoje (tik kartais... Bet taip pat kartais aš džiaugiuosi, kad gimiau Lietuvoje). Prieš pat išlendant iš įsčių laukan man niekas nedavė užpildyti anketos ir aš, kadangi gan prastai tada skaičiau, vietoje Latvijos netyčia nepažymėjau Lietuvos. Ne -- taip nebuvo. Aš tiesiog gimiau lietuviu ir viskas. Ir tuo dabar turėčiau didžiuotis? Bet gi tai kvaila. Didžiuotis tuo, prie ko tu visiškai neprisidėjai. O jeigu aš būčiau gimęs latviu? Turėčiau jausti nuoskaudą, kad nesu lietuvis? O kas jeigu būčiau gimęs Latvijos ir Lietuvos piliečių šeimoje?  Tada kokius jausmus man reiktų puoselėti paskiroms valstybėms ir savo tapatumo supratime? Ar tektų rinktis didžiavimąsi pagal tai, kurios šalies pilietis mane pradėjusios sueigos metu turėjo penį? Ar atvirkščiai?

Toliau.

„LTC pasaulėžiūroje tauta yra savaiminė vertybė“. Prasideda... Savaiminė. Fizikos dėsnis. Žmogus (homo sapiens) toks, koks yra dabar, jau yra (spėjama) apie 200 000 metų. Tautos kada atsirado? Buvo kas nors prieš egiptiečius, babiloniečius, šumerus? Nu dzin, tarkime, visi vėjų mokslininkai yra teisūs ir civilizacija yra senesnė, nei mes manome. Tarkime, tautos koncepcija pradžia yra kokie 10 000 BC. 20 kartų labai, labai optimistišku ir tikriausiai istoriškai neteisingu požiūriu. Savaiminė. Lietuvių tauta turbūt irgi savaiminė vertybė? Koks amželis? 1000 metų. Akimirksnio akimirksnis.  Mhuhahahahahaha. Savaiminė. Bet čia mes lyginame tik su žmonija. Kas jeigu pradėsime lyginti su visos žemės gyvavimo laikotarpiu. Pastebėsime, kad dinozaurai yra labiau savaiminė vertybė nei žmonija. O jeigu iškeliausime į kosmosą ir pradėsime lyginti su žvaigždių gyvavimo amžiumi?

Toliau.

„Euro sąjūzas - laikinai; Tautinė idėja amžinai“. Vėlgi galima daužyti tuos amžinuosius reikalus. Tas amžinumas, tai panašios trukmės kaip, kad dvylikamečio pažadas „aš tave amžinai mylėsiu“ savo klasiokei/ui valentino dienos proga. Bet čia aš norėčiau pažvelgti į kitą pusę. Į užsidarymo savo kieme pusę. Štai dar vienas: „Ne rytams ar vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams!“. Eik velniop. Dabar pagalvok, kokiomis idėjomis viekia ta tavo Lietovos valstybė. Pagalvok kokiomis technologijomis tu naudojiesi kasdieną. Pagalvok kokiais metodais tave gydo daktarai. Gerai, gerai pagalvok.  O dabar pagalvok kiek iš jų yra išrasta ir sukurta lietuvių. Aaaaa?!! Ir nustok švitinti lazeriais į lėktuvus naktį -- nebejuokinga. Kultūrų maišymasis ir asimiliacija, sakai, bloga idėja. Tai eik žaisti tą savo ripką (Mhuhahahahaha. Mažum greitu metu savo populiarumu Lietuvoje aplenks amerikonų išrastą krepšinį. Mhuhahahaha). Jo, užsidarom velniop nuo visų ir gyvenam, kaip garbingieji bočiai! Su neoperuotais apendiksais ir užsilenkinėjam nuo kas antro plaučių uždegimo. Nes už mūsų sienų vystomos ir kuriamos idėjos nėra mums priimtinos, nes žlugdo mūsų tautą. Niekam neduosime paragauti savo ypač tradicinių cepelinų, nes dar Vytautas Didysis su matiku pureno bulvienojus. Ką sakai? Bulves atvežė ispanai artai prancūzai iš amerikos? Kuriame amžiuje tas buvo? Velniop tada! Nebevalgome cepelinųjų! Ne -- dar geriau! Cepelinais nuo šiol vadiname tik tą maltos mėsos gabalą, kurią dedame į tai, ką anksčiau vadinome cepelinais. Nereikia čia mums visokių amerikoniškų bulviniškų kultūrinių asimilecijų...

Naudojaisi bent kartą internetu? Nu, gerai, bent 204-is kartus? Nes 203-is kartus taip ir neišlindai iš užsienitiškų porno tinklapių, kur netyros svetimtautės bandė priversti tave asimiliuotis pačiu su savimi (Čia jeigu esi vyriškos kilmės, jeigu moteris esi, tai turbūt užtenka ir vieno apsilankymo internete). Ką supratai besinaudodamas tuo internetu? Sienų nebeliko. Atstumų nebeliko. Mes, visa žmonija, esame vienis. Tautiškumo ir valstybingumo idėjos mirs (ir jau merdėja). Tautiškumo automobiliui jau pasibaiginėja technikinė ir jos jau niekas nebepratęs. Galima toliau važinėtis su techniškai netvarkinga ir pasenusia mašina arba galima perlipti į kažką kito ir greičiau judėti į priekį. Kas tas naujesnio -- nežinau. Nieks nežino. Bet viliuosi, kad tai bus kažkas įspūdingo, kažkas kas mus, žmones, padarys dar įspūdingesniu beždžionių šeimos porūšiu. Mus nereikia paskirų kaimenių. Pagaliau po truputį mes galime nustoti žudyti vienas kitą (Tavo bočiai ne po tokia, kaip mano, vėliava anksčiau bėgiojo. Mirk, už tai!). Pagaliau mes galime pradėti pajusti ir suprasti, kad esame vienas ir tas tas pats superorganizmas, vadinamas žmonija. Aš nenoriu sėdėti tavo šitoje sugedusioje mašinoje, apsiavęs klumpėmis ir žaisti ripkę. Aš noriu eiti pirmyn. O horizonte aš nematau Lietuvos. Ir tai nėra blogai. Nematau, beje, nei vakarų, nei rytų. Ir tai taipogi nėra blogai. Aišku, tas nebus rytoj. Ir ne poryt. Ir nereikia čia suprasti klaidingai. Aš tikrai džiaugiuosi, kad buvo ta vasario 16-ta. Ir kad buvo kovo 11-ta. Nes tai buvo žingsnis į priekį. Ir aš džiaugiuosi, kad gimiau Lietuvoje. Ypač atsižvelgęs į tą statistiškai daug didesnę tikimybę gimti vargingomis sąlygomis. Bet tautiškumo ir valstybingumo idėjos kliba...

„Pažiūrėk, kas vakarų Europoje darosi, kosmopolite tu nelemtas. Multikultūrinės Europos ekperimentas žlunga“, pasakysi tu man. Tikriausiai vietoj „tu nelemtas“ pavartosi kažką skambesnio. Tikiuosi, bent jau idėjos vardan, lietuviško, o ne slaviško. Bet kokiu atveju, kai sakome, kad multikultūrinė europos idėja žlugo, pamirštame paminėti, kas yra didžiausia to dalyko priežastis. Islamas. Nu?! Kas nepatinka?! Islamas yra didžiausia multikultūrinės Europos problema. Ir visi nutyli šitą faktą. Nes pasakius A, teks pasakyti ir B. Jeigu Islamas yra problema, tai krikščionybė irgi. Nes ir viena ir kita yra mirties kultai, sukurti dykumų barbarų. Aš jokiu būdu neginu kitų religijų. Tai pasenusios idėjos (dar labiau pasenusios už tautiškumą), kurių jau senų seniausiai reikėjo atsisakyti. Niekas taip ir neperskaitė to užrašo, kad „Dievas mirė“, nes paskui jį nutrynė ir užrašė, kad toks vienas žmogus irgi mirė. Religijų sauskelnes mes jau seniausiai peraugome. Bet nenužudėme to iš mūsų kvailumo kvatojančio Dievo, nes giliašaknės tradicijos ir bočių kraujas, ir Marijos žemė...

Toliau...

„Tad stengiamės sugrąžinti žmonėms pasitikėjimą savimi ir Lietuva!“ O kam to reikia? Kodėl tu nusprendei, kad žmonėms (turbūt omenyje turėjai tik lietuvius. Nes dar netyčia sugrąžinsi pasitikėjimą kokiems estams -- nei šis, nei tas) reikia susigrąžinti pasitikėjimą savimi? Kad jie jo dabar neturi? (Pastaba: čia truputį plagijuoju Savukyną, bet tik truputį). Kodėl tu nusprendei, kad mes nepasitikime savimi? Kad mes nepuoselėjame savo kalbos, nemylime savo tėvynės, negerbiame bočių krauju apšlaistytų milžinkapių ir t.t. Tarkime, taip ir yra. Tu teisus. Tu mažuma. Tarkime, jūs (tu ir kažkiek tavo bendraminčių) vieninteliai tikrai mylite Lietuvą. Jums vieninteliams rūpi jos išlikimas. Visi kiti nemyli savo Tėvynės, negerbia savo kalbos, nebežino savo didžiadvyrių istorijos. Yra lengvai paveikiami rytų ir vakarų. Yra apkrėsti anų kosmopolistinėmis bacilomis ir pardavinėja bulvienojus danams. Tarkime, taip ir yra. Jūsų mylinčių tėvynę tėra, tarkime, 3500 tūkstančiai. Visi kiti ištižėliai, kurie jeigu reiks parsiduos vakarams. O jeigu daugiau sumokės ir rytams dar tuo pačiu parsiduos. Ar vis dar, esant tokiomis sąlygomis, didžiuojatės kad esate lietuviai? Ar vis dar norite apginti mus nuo mūsų pačių? Ar jūsų ta meilė lietuvių tautai bus pakankamai didelė ir jūs sutiksite kartu su mumis, ištižėliais, kad nuo šiol lietuviams laikas būti ištižėlių tauta. Nes dauguma taip nusprendė. Ir nesipriešinsite tam. Ar taip mylėsite savo tautą ir tėvynę, kad leisite Jai (daugumos rankomis) keliauti tuo keliu, su kuriuo jūs asmeniškai nesutinkate? Aaaaa?

Aš nemanau, kad mums reikia mesijų, kurių per didelis ego verčia juos didvyriškai aukotis ir gelbėti tėvynę. Lietuva yra tokia stipri, kokia yra. Lietuviai yra tokie stiprūs, kokie yra. Ir viskas čia natūralu. Kai ateis galas, tai ateis. Jeigu bus dar ne laikas galui aš, manau, kad mes esam pakankamai stiprūs jo išvengti. Taigi, tik nereikia visų iš anksto nuvertinti. Tik nereikia visų paversti avimis vien dėl to, kad tai vienintelis būdas tau patapti mesiju ir mus išganyti.

Pabaiga

Aš esu lietuvis. Tiesiog esu. Nei aš pasirinkau juo būti, nei ką. Esu parastas lietuvis ir viskas. Moku savo kalbą. Žinau šiek tiek istorijos. Suvokiu, kad tas, ką žinau, yra romantizuota ir šiek tiek prasilenkia su tiesa. Ypač Lenkijos atžvilgiu. Ganėtinai prastai žaidžiu krepšinį. Beveik nevalgau cepelinų -- per riebu. Pažįstu daug kitų lietuvių. Daug maž visi jie geri ir įdomūs žmonės. Pažįstu mažai kitataučių. Jie irgi daug maž visi yra geri ir įdomūs žmonės. Kai būnu kitur, pasiilgstu savo namų, kurie yra Lietuvoje ir artimųjų, kurie yra lietuviai. Bet ar tai priežastis mums visiems dabar sustoti vietoje? Užsnūsti tradicijų miglose? Sustingdyti veržles ir plačias savo kraujagysles jau užšalusiu mirusių protėvių krauju?

ACTA - gaidys

Štai iš aš nusprendžiau, kad reikia parašyti, ką nors apie šių dienų realijas, o ne apie absoliučiai bet kokias nesąmones (kaip kad paprastai). Atsiprašau, jeigu viskas skambės banaliai ir nevykusiai.

Taigi, ACTA (Tarptautinis prekybos susitarimas dėl kovos su klastotėmis). Tai toks susitarimas, kuris panašu, kad nublokš mus visus žemyn. Žmonijos istorija mus mokina, kad visas mums žinomas progresas susideda iš pakilimų ir nuopolių.  Ir labai panašu, kad mes priėjome pakilimo ribą ir dabar jau mūsų laukia nuopolis, stagnacija ir regresas. Liūdna -- nes man labai patinka dabartiniai laikai. Daugeliu gali atrodyti, kad kas čia tokio. Tie internautai neturi ką veikti, tai išsigalvoja visokių baubų ir bereikalo kelia šumą. Oij, ne! Matote, kartais barbarai ima ir sugriauna nesugriaunamą Romą. Taigi, mūsų ir ACTA'os bendra ateitis ir jos prognozės.

Neturtingų Lady Gagos muzikos mylėtojų pilni kalėjimai

ACTA reikalauja iš jas pasirašusių šalių už internetinį dalinimąsi (Aš atsisakau naudoti žodį piratavimas, nes tiesiog nenoriu sumenkinti klasikinio piratavimo) taikyti kriminalines, o ne administracines nuobaudas. Ką tai reiškia? Ogi, tai kad vietoje piniginių nuobaudų, už internetinį dalinimąsi galiausiai bus pradėta taikyti labiausiai įprasta kriminalinė nuobauda -- kalėjimas.

Šiaip pagalvojus atrodo: „O velnias, už šitą internetinį dalinimąsi aš galiu patekti į kalėjimą. Ne juokai. Nuo šiol daugiau su niekuo nesidalinsiu.“. Atrodo, kad jeigu jau tokia didelė rizika ir tokia maža nauda, tai visi sveiko proto žmonės tikrai mes dalintis Visko pirkti tikrai nepradės, nes paprasčiausiai neturi tiek pinigų, kiek turi poreikių informacijai.

Bet niekas nenustos dalintis. Nu gerai -- beveik niekas. Nes tai neįmanoma. Net jei ir logiškas protas sako, kad pernelyg rizikinga. Dėl paprastos priežasties. Nes dalinimasis yra prigimtas dalykas. Jis mūsų DNR. Pagalvokite, žmogus yra bendruomeninis gyvūnas. Jam būtina būti tarp kitų žmonių -- bendruomenėje. Kas apibrėžia bendruomenę? Dalinimasis. Visko: tiek maisto, tiek gyvenamojo ploto, tiek informacijos, tiek emocijų, tiek jausmų.

Taigi, mes ir toliau dalinsimės tarpusavyje viskuo, kas yra naudinga ir/ar malonu kitam bendruomenės nariui.

Ar bus pripažinta, kad sodinti į kalėjimą už dalinimąsi yra kvaila ir bergždžia? Ne. Bus elgiamasi kiek kitaip. Bus griežtinamas dalinimosi nusikaltimo gaudymas (bet ne prevencija) ir didinamos bausmės. Jeigu reikia analogijos, tai pasižiūrėkite į JAV ir pilnus kalėjimus nuosaikių marichuanos vartotojų. Ir grūs vargšus Lady Gagos fanus (nes anie žiopliausi ir juos lengviausiai pagaus) į kalėjimus. Anie vistiek dalinsis. Tai grūs dar smarkiau ir ilgiasniam periodui. Vargšai Lady Gagos fanai...

Išradingų anekdotų suklestėjimo metas

Visa vakarų civilizacija dabar sėdi ant progreso medžio šakos, kuri sunkiai, iš lėto, bet stabiliai auga į viršų. Arčiausiai medžio kamieno sėdi keli funkcionieriai, kuriems vieni galingiausių tos šakos sėdėtojų įdavė pjūklus į rankas ir sako: „Pjaukite. Atsilyginsime“. Tie nelabai supranta, kas vyksta, tai ir pjauna.  Ir kai tik ta šaka bus nupjauta mes visi krisime žemyn. Kartu su visais, aišku, kris ir tie pjūklų savininkai, tik jie to dar nesupranta, nes yra apsėsti įniršio ir baimės, nes beaugant progreso medžio šakai, juos po truputį ignoruoja kiti tos šakos gyventojai.

Metaforos:

- Keli funkcionieriai: politikai
- Vieni galingiausių: stambios koorporacijos
- Šakos gyventojai: visi vakarų civilizacijos atstovai

Ką nors supratote? Ar būtumėte supratę be metaforų rodyklės? Ne? Negerai -- reiktų pratintis, nes po ACTA'os reikės išmokti skaityti tarp eilučių. Kažkaip reikės užtikrinti, kad niekas, neduok die, nieko nesidalintų, išskyrus tik tuos, kurie susimokėjo už dalinimosi talonus. Kaip tai padaryti, jeigu prieš dalindamiesi žmonės, nepraneša policija: „laba diena, štai aš Jonui dabar duotu paskaityti mirusio autoriaus knygą, į kurios dalinimosi teisias turi korporacija X ir tą mes darysime nelegaliai“. Visą laiką iškyla ta problema, kad žmonės labai retai darydami nusikaltimus poto arba prieš tai patys praneša tai policijai. Kaip išspręsti šitą problemą? Mhhh? Ir kaip gi mes išspręsime tai? Mhhh? Žinau, reikia visus visada sekti ir stebėti, ir fiksuoti visų visus veiksmus. Jų pačių labui.

Ką tas nuolatinis stebėjimas ir policinės valstybės įsigalėjimas lems? Ogi tą, kad vėl suklestės metaforos ir mintys tarp eilučių. Atsimenate, kiek sovietų laikais buvo puikių subtilių valdžią pašiepiančių anekdotų, kurie iš pirmo žvilgsnio buvo nejuokingi ir visai ne apie valdžią. Prisimenate? Pasiilgote? Gerai -- nes panašu, kad artėja nauja tokių anekdotų suklestėjimo era.

Plebėjai vėl galės užsiimti tik duona ir žaidimais

Vienas iš geriausių technologinio progreso dalykų yra tas, kad turtas vis mažiau ir mažiau lemia žmogaus protingumą. Kiekvienas turintis prieigą prie interneto turi prieigą prie vos ne visos žmonijos kūrybos (tiek mokslinės informacijos, tiek meno, tiek visa kita). Kitaip nei anksčiau, kai tik išskirtinių kastų atstovai turėjo privilegiją tobulėti protiškai. Riba tarp plebėjų ir patricijų beveik išnyko. Mes visi tampame vis lygesni.

Įsigaliojus ACTA'ai, mums, ubagėliams, bus nuimtas žinojimo pantis, nes informacija taps nebeįperkama ir per brangi. A tai tu čia vėl apie piratavimą (tai kas, kad atsisakiau šitą žodį naudoti -- aš nesu principingas)? Bet gi internete pilna nemokamos informacijos. Spėkit, kas? Wikipedia'os po ACTA'os neliks. YouTube'ės irgi. Bent jau tokių, kokios jos yra dabar (Pavyzdžiui: nemokamos). Nemokamos informacijos skleidėjai turi tokią bėdą: jie nieko neparduoda todėl neturės lėšų atsilaikyti prieš mokamo turinio intelektualinių teisių savininkus, kurie teigs, kad nemokamo turinio egzistavimas pažeidžia ACTA.

Kas gi atsitiks? Visos žinios taps mokamas. Tapimas protingu, taps brangiu reikalu. Valio, vėl grįš kastų laikai. Pagaliau vėl grįš naivybės metas, kai karuose kariaudavo ypač geri geriečiai prieš ypač blogus blogiečius. Kai valstybės vadovai buvo didingi, neturėjo ydų ir nedarė klaidų. Kai religija vis dar atrodė nežmogiškos kilmės ir patekti į dangų buvo pageidautina idėja. Kai iš korporacijų veiklos išlošdavo tik vartotojai, nes tik taip tobulai veikia ekonomika ir kapitalizmas. Kai mes, ubagėliai, buvome mažiau žmogiški...

Išvados

Atsibodo čia svaigti ir fantazuoti. Reiktų pereiti prie išvadų. Nes nepaisant visų pastangų darosi tik liūdniau.  ACTA tikriausiai bus. Ji jau beveik priimta, o dar net nebuvo panaudotas nei vienas kozeris. Pavyzdžiui: neremdamas ACTA'os, remi pedofiliją ir kitos lengvai prastumiamos ir labai stipriai emocijas užgaunančios (bei sveiką protą užtemdančios) idėjos.

Pagrindinė mano viltis yra ne paskiri individai, o visa žmonija. Mes, žmonija, kaip makroorganizmas per pastaruosius du dešimtmečius paragavome mažą dozę mus individus į vienatį jungiantį narkotiką, laužantį kvailus istorinius artefaktus (valstybingumas, tautybė, religija, korporacija). Mes akies krašteliu pamatėme viziją, kad mes esame vienas. Ir ta vizija mus sužavėjo ir apkerėjo. Ir mus reikia dar. Dar. Ir dar. Ir dar. Mes absoliučiai priklausomi. Ir kaip narkomanas, kankinamas stiprių atchodų, mes įveiksime bet ką, kad vėl galėtume susileisti to narkotiko, kad vėl galėtume grįžti ten, kur mes vienas ir taps pats. Ir pakeliui sulaižysime visas kliūtis.

Aš, žinoma, tik tikiuosi, nes suvokiu, kad blogiausiu atveju dvi-trys kartos užaugintos policinėje valstybėje ir mes emociškai įeisime į tamsiųjų amžių istorijos tarpsnį, iš idėjos primenantį viduramžius.

Ką daryti?

Skleisk informaciją apie tai, kodėl ACTA visų pirma yra svarbu. O visų antra yra blogai. Bet kokiomis priemonėmis. Kad ir tokiu debilišku blogo įrašu, kaip šis. Nors aš, aišku, žinau, kad tu, skaitytojau, gali žymiai geriau ir patraukliau.

Parašyk Lietuvos europarlamentarams, nes daug kas spręsis tik šių metų (2012) birželį. Parašyk bet kokiems kitiems politikams. Ateik šį šestadienį (2012-02-11) į protesto mitingą (Dėl šito tai nežinau, dar nesidomėjau, ar tas mitingas neturi kokių užslėptų nemalonių poteksčių, bet  tikriausiai užsuksiu ir aš). Arba kitaip netylėk.

Ir, žinoma, ruoškis blogiausiam. Kadangi mūšio laukas, panašu, kad bus technologijos, tai patarčiau:

Pasidaryti lokalias visų duomenų kopijas. Pavyzdžiui: aš saugau visus savo šito blogo įrašus pas save -- nepalieku jų tik Google'ui. Tas pats turėtų galioti visiems kitiems informacijos dalinimosi ir talpinimo portalams (Facebook, Dropbox, Flickr, Youtube, Vimeo ir t.t.).

Pradėk domėtis duomenų kodavimu. Rimtai.

Pradėk naudoti atviro kodo programinę įrangą. Pasidomėk Linux operacinėmis sistemomis. Taip, galėsi užsitikrinti, kad tavo naudojamoje programinėje įrangoje nebus sekimo aplikacijų ar sekimui paliktų landų.

http://www.fsf.org/blogs/community/stop-acta-in-europe-february-11th
http://www.youtube.com/watch?v=N8Xg_C2YmG0
http://rokiskis.popo.lt/2012/02/07/acta-tylus-antsnukis-kiekvienam/
http://skirtumas.popo.lt/2012/01/27/ka-daryti-kad-acta-butu-pristabdyta/

Ekonomiškos krūtys

Visų pirma, reiktų pastebėti, kad rašau apie sritis apie kurias neturiu jokio žalio supratimo. Plastinė chirurgija, krūtys, kapitalizmas ir ekonomika. Visi šie dalykai yra ne mano nosiai. Šitas teiginys (ne mano nosiai) neskambėtų taip savotiškai nevykusiai ir keistai, jeigu iš to sąrašo išmestume vieną (tiksliau porą) elementą.

Taigi, ar girdėjote paskutinį skandalą susijusį su moters krūtine?

Tokia kompanija „Poly Implant Prothèse“ pardavinėjo silikoninius krūtų implantus, kuriuose vietoje saugaus ir žmogaus kūnui mažiau kenksmingo gelio, buvo naudojamas gelis, paprastai pritaikomas čiužinių gamyboje. Spėjama, kad tokias pagerintas krūtis šiuo metu nešioja apie 400000 moterų.

Man tai yra kaip dabartinės mūsų kapitalistinės ekonominės sistemos blogumų metafora. Tiksliau ne pačios sistemos, o mūsų vartotojų ir gamintojų elgesio joje. Pajamų maksimizavimas ir išlaidų minimizavimas bet kokia (nepinigine) kaina. Juk čia buvo dedami pavojingi chemikalai į moterų kūnus vien todėl, kad taip labiau apsimoka.

Posėdis

Beveik įsivaizduoju susitikimą, kuriame buvo priimtas toks sprendimas.

Vieta: Posėdžių kambarys be langų ir su dirbtiniu apšvietimu.

Situacija: Posėdžiauja išimtinai tik vyrai, nors posėdžio tema ir aplamai įmonės veikla reikalauja grynai moteriško kolektyvo. Sėdi susirinkę kostiumuoti nuobodylos ir postringauja apie šio pusmečio įmonės veiklos rezultatus. Jie šitą savo posėdį, beje, nevadina posėdžiu. Jie jį vadina „brainstormingu“.

Vienas iš jų sako:

-- Šiais metais mes turėjome didžiausią pelną įmonės istorijoje. Tačiau, dėl didelių Dalaso kreivės akcijų biržoje svyravimų, mus reikia jį kiek galima dar padidinti. Kitaip, kaip matote grafike, vekselių perpardavinėjimo rinkoje mūsų konkurentai turės geresnį Kapueira santykį. Tada dėl pasaulyje išaugusių morkų kainų, pasitikėjimas mūsų fiskalinėmis galimybėmis smuks ir teks sumažinti skolinimosi agentūros SS reitingus. Taigi, mums reikia sugalvoti, kaip padidinti pelną. Ir tą reikia padaryti tuojau pat.

(Galite nebandyti ieškoti Wikipedia'oje visų tų terminų ir terminų junginių, kurie čia parašyti. Aš išdidžiai galiu pasakyti, kad juos visus pats ką tik sukūriau. Nes tik tiek ir tesigaudau ekonomikoje).

Tyla.

Tyla.

-- Ką nieks neturite jokių minčių?

Tyla.

Tyla.

Tyla.

Kažkas lyg ir pabezdėjo. Bet tas nebesvarbu, nes posėdis jau trunka kelias valandas ir tas tikrai nepagadins dabartinio kambario gaivumo.

Tyla.

Tyla.

Tada vienas iš dalyvių nusprendė pajuokauti:

-- O kas jeigu vietoje dabartinių medžiagų mes į implantus pradėtume dėti pigesnį gelį iš mūsų čiužinių padalinio. Pelnas išaugtų du kartus. Bet yra vienas mažytis minusas: moterys numirtų po mėnesio! Cha, cha, cha!

Visi juokėsi, nepaisant to, kad juokelis buvo visiškai nejuokingas ir niekam tikęs. Net nežinau kodėl, ar todėl, kad visų jumoro jausmas buvo tragiškai prastas, ar dėl to, kad visi buvo įpratę padlaižiauti vieni kitiems.

Tyla.

Tyla.

Staiga pasigirsta iš kambario gale sėdinčio vieno iš įmonės viršesnių darbuotojų balsas:

-- Negalima dėti tokios dozės pigesnių chemikalų, kad numirtų po mėnesio. Biznyje visada svarbu saikas. Reikia pamatuoti taip, kad išgyventų bent jau kelis metus.

(Čia buvo mano aliuzija į filmo Network (1976 m.) prieš paskutinę sceną.)

Samprotavimai

Ne, nu rimtai, pagalvokite, kas čia įvyko. Beveik pusei milijono moterų buvo įdiegtos naujos, nuodingos krūtys. Pusė milijono moterų dabar yra didelės rizikos zonoje. Nes taip labiau apsimoka. Čia taip pat reiktų paminėti, kad niekas jų nepagriebė ir prievarta nesugrūdo tų implantų į jas. Jos pačios pasiprašė būti perpjautos, prifarširuotos ir užsiūtos. Ir pačios pasirinko tuos pigesnius egzotiškus implantus, nes gi pirkdama kitus „moki tik už vardą“.

Galima būtų sakyti, kad pačios kaltos. Prieš darydamos tokį žingsnį galėjo geriau pagalvoti, ar bent jau nepagailėti pinigų patikimesniems gamintojams. Ir jeigu durnas (durna) duoda pinigus, tai juos reikia ir paimti. Ir, kad durną ir bažnyčioje muša. Ir kiti panašūs „oi kokie mes protingi, nes tik atsitiktinai iki šiolei išvengėme pasimovimų ant panašių dalykų“. Ir galbūt tai būtų tiesa. Ir galbūt tai būtų savotiška makabriška darvinizmo apraiška. Bezdžionžmogių grupės, žinomos žmonija, patelės dėdavosi naftos produktų gaminius sau prie pieno liaukų tam, kad susilauktų didesnio dominuojančių patinų dėmesio. Toks elgesys buvo fatališkas ir jos visos mirė šiek tiek komiška, bet ne mažiau tragiška ir skausminga mirtimi. Taip buvo išvalytas patelių kvailumo genas ir nuo tada žmonijoje visos moterys turėdavo daktaro laipsnius įvairiose srityse.

Aišku, tyčiotis yra lengviausia. Ypač kai pats neturiu krūtų ir nėra visuomenės spaudimo jas pasididinti. Taip, taip -- visuomenės spaudimo. Moterys šiaip sau nesugalvoja pasididinti krūtų. Jos tai daro dėl kitų žmonių.  Pasaulyje buvo prasukta didžiulė „tau reikia didesnių krūtų“ reklamos kompanija. Moterys buvo įtikintos, kad joms būtinos didesnės krūtys.

Čia, beje, reikia pripažinti, kad ir mes, vyrai, buvome paversti tos reklamos kompanijos dalimi. Nesakau, kad visi, bet aš tau jau tikrai kad buvau. Nesuskaičiuojamą kartą esu pasakęs: „lenta“. Suskaičiuojamą kartą esu pasakęs: „Tik pažiūrėk, kokie. Primesk, įstatytum galvą ir blurulurlurlurlur.“. Aš taip pat buvau apmulkintas. Aš taip pat buvau įtikintas, kad moterims reikalingos didelės krūtys ir pats skleidžiau tą propagandą. Ir tuo skaudinau moteris ir žeminau jas. Nors niekada to nedariau tiesiai į akis, bet vis tiek esu šlykštus šliužas. Ir man gėda. Vaistai nuo to? Bent jau man padėjo bandymas gražiai nupiešti nuogą moterį. Tiesa, bandymas buvo visiškai nesėkmingas. Bet aš supratau, kad grožis universaliai yra tiesiog visa ko harmonija. Ir kažkokie konstantiniai dydžiai yra absurdas.

Grįžtant nuo manęs prie moterų. Pagalvokite, didžioji dauguma vakarų civilizacijos žmonių yra nelaimingi. Kapitalizmas to reikalauja. Kitaip mes nieko nebepirktume, nes mums nieko nereikėtų. Nes mes būtume laimingi. Mes turime būti nelaimingi ir tikėtis, kad nauji pirkiniai padarys mus laimingais.

Dabar įsivaizduokite apie trisdešimties metų moterį. Vieniša. Dirbanti nemėgstamą darbą. Didžiulis visuomenės spaudimas dėl tos „-aitės“ pavardės gale. Pradedant šeima, jau „-ienėmis“ draugėmis ir baigiant mūsų visų paniekinamais žvilgsniais bei užgauliojimais („jau dainelė sudainuota“). O princas kaip neatjoja, taip neatjoja. Ji nelaiminga. Visų pirma dėl to, kad visi aplinkiniai mano, kad ji turėtų būti nelaiminga, o ne dėl to, kad ji turėtų būti nelaiminga. Viską išbandė: pakeitė butą; pakeitė šukuoseną; bandė draugauti su prastesniu už kriterijus princu (paliko, nes anas smurtavo); pasidarė tatuiruotę; užsirašė į kalanetikos kursus (metė, nes negalėjo pakęsti fakto, kad visos „-ienės“ aplinkui tik ir šnekėjo apie savo princus ir vaikeliūkščius). Vistiek nelaiminga. O galvoje tyliai, bet nenumaldomai kerojasi negarbingai kažkokiam debiliškam žurnale dar paauglystėje perskaitytame užsakytame straipsnyje pasėta mintis, kad tik dideles krūtines turinčios moterys yra laimingos.

Ir ar tikrai mes galime smerkti už tai, kad tokia mano išgalvota moteris nusprendė pasididinti krūtis. Ir kad stengėsi taupyti, nes neturėjo daug pajamų. Ir kad aplamai tai buvo jos sprendimas, o ne sušiktų korporacijų privertimas pakenkti sau pačiai dėl nepamatuotų iliuzijų?

Išvados

Ir čia nereikia vaidinti šventuolių ir apsimetinėti, kad mes kažkokie kitokie.  Kad mes geresni už tas korporacijas. Nu... Nu tu, skaitytojau (ir iš vis keista, kad sugebėjai daskaityti šituos marmalus iki šitos pastraipos) gal ir geresnis. Nežinau. Bent jau aš tai nesu geresnis. Dėl to neapibendrinsiu ir atsisakysiu „mes“, bei naudosiu „aš“. Taigi, aš nemanau, kad esu geresnis. Aš irgi gyvenime kartas nuo karto sutinku darbe daryti abejotino gerumo darbus (Būtina pabrėžti: visąlaik darau tik legalius dalykus). Aišku, kadangi mano veiklos sritis retai kada kaip nors stipriai įtakoja kitus žmones, tai ir pasekmės iki šiol dar nebuvo kenksmingos mano darbo vaisių naudotojams. Bet čia beveik šimtu procentų ne mano požiūrio nuopelnas, o srities, kurioje sukiojuosi. Kažin kas būtų jeigu dirbčiau tokioje srityje, kurioje turėčiau galimybių kam nors stipriai pakenkti? Ir ar sutikčiau nusukti nuo to kenkimo fakto žvilgsnį ir atlikti tą negarbingą darbą, tarkim, už 20% didesnę algą? Ir dar svarbesnis klausimas: kaip ištreniruoti save, savo protą, savo valią ir savo tikėjimą žmonija taip, kad laikui atėjus sugebėčiau ištarti:

-- Ką padaryti? Pala, pala. Ne. Ne. Ne! Užsi***k, asile, su savo premija. Nedarysiu ir iš vis: kur čia pasirašyti, kad išeinu iš darbo.

Nežiūrėk į senelio šalčio dovanoto arklio dantis

I dalis

Atsimenu, buvau mažas. Tėvas nusivedė mane į vieno fabriko kalėdinę šventę, skirtą fabriko darbuotojų vaikams. Gyvas galas ten mūsų buvo. Ir ten buvo senelis šaltis, kuris iš esmės ir vedė visą renginį. Kadangi tai buvo daug žmonių ir rimtas fabrikas, tai ir senelis šaltis buvo ne ūkvedys su kvapeliu, bet tikras agitbrigadininkas. Buvo visa programa ir panašiai.

Pirma, aišku, buvo visi kvaili komandiniai „šokiai“. Visi „Žydi šiteip, va ir va kap. Žydi šiteip, va ir va kap. Tep, tep aguonėlė žyyyyiiidiii" skandavimai ir teatrališki šokiai, skirti pavaizduoti, kaip ta aguonėlė vis dėl to žydi. O ji žydi, beje, lygiai taip pat, kaip „saulė virė, saulė virė, mėnesėlis kepė“.

Taigi, viena, yra kai tau tenka šokti aguonėles, tarkim, klasėje ar kitų pažįstamų vaikų rate. Bet kai tau tenka tai daryti su didžiule grupe nepažįstamų murzių, tai tas nėra pats linksmiausias užsiėmimas. Nes intravertas ir vaikystėje, panašu, kad buvo intravertas...

Šiaip netaip iškenčiau visas tas „linksmybes“ ir jau atėjo laikas seneliui šalčiui atlikti tikrąją pareigą -- duoti dovanas. Taigi, tas agitbrigadininkas pasakė, kad dovanų taip paprastai negausime. Pirma, turėsime atvažiuoti pas jį traukiniu. Traukiniu? Nu gerai, senelis šaltis, paaiškino, ką reiškia „važiuoti traukiniu“. Sustoji eilute. Uždedi priešai save esančiam vaikui rankas ant pečių (paskui tave einantis, uždeda tau) ir taip lakstai po salę kartu su kitais mazgiais. Beje, tas apsimetėlis (šaltis) kelis kartus pakartojo, kad reikia daryti tik tai, ką jis sako ir nieko daugiau.

Ir tada anas sako: „Nu gerai, jau atvykote pas mane su traukiniu galite sustoti“. Sustojome. „Ar sakiau, kad galima nuimti rankas“ (Nuo pečių aut. past.). Velnias!.. Aš ir dar kažkokia grupelė pasimovėme aš šito triuko.  Gerai -- kad ne vienas, blogai -- kad mažuma. Taigi, vėl uždėjome tas rankas, ale prikabinome vagonus. „Nu dabar galite atkabinti vagonus“. Ėėėė! Kokio velnio reikėjo prieš 10 s. prie mūsų prisiknisti?!

„Nu, tai ar geri buvote per šiuos metus, vaikučiai“. Taip -- lyg tai tu seni gali viską žinoti... „Ar tikrai?“. Taip... Gal ir žino, ką nors bjaurybė...  „Ar visada klausėte mamytės ir tėvelio?“ Taip -- koncepcija, kas yra visada, man dar buvo nesuvokiama, taigi užteko to fakto, kad kartas nuo karto klausydavausi. „Ar neskriaudėte broliukų ar sesučių?“ Ne -- su broliu tai mušdavomės beveik kasdieną, bet aš jaunesnis, tai nuolat gaudavau į skūrą. „Ar neskriaudėte gyvūnėlių?“. Tai, aišku, kad ne. Namuose jų neauginome, o žiogų, kuriems kartas įvykdydavau mokslinio smalsumo vedamus genocidinius ekperimentus, aš turbūt tada dar nelaikiau gyvūnais, o visiems katė + valerijonas ar katė + stuburo išrakinimas ir panašiems triukams dar nebuvau priaugęs. „Ar nelaužėte medelių?“ ... Jis žino. Aaaaa! Jis viską žino! Aš žlugęs!

Tada prasidėjo dovanų dalybos. Iš pat pradžių agitbrigadininkas paaiškino, kad tikrų dovanų (kastuvėliai su kibirėliai ir panašiai) visiems neužteks ir pradėjo tas tikras dovanas dalinti atsitiktinai -- kam papuola. Aš iš to, kurioje vietoje stoviu (o aš stoviu ten, kur tas prakeiktas traukinukas „nugabeno“ -- minios viduryje) supratau, kad dovanų gauti neturiu nė menkiausio šanso, o plius dar visi medeliai... Turbūt tokių susipratusių buvo ir daugiau. Taigi, keli vaikai aplink mane pradėjo verkti. Aš, aišku, laikiausi iš paskutiniųjų ir neverkiau, nes aš, kaip žinia, nežliumbiu „kaip boba“. Ir ką jūs manote -- senelis šaltis davė tikrų dovanų tiems apsimyžėliams. Vien dėl to, kad jie verkė. Tuo tarpu aš su didžiąja dauguma kitų vaikų gavome kažkokių vėmalinių saldainių ir viskas.

Tada aš supratau vieną svarbų faktą. Senelis Kalėda (Ar Kalėdų senelis (ar Senis Šaltis)) yra nesąžiningas kaip ir visas likęs pasaulis. Ir taipogi, nepabijokime kalėjimo žargono, senelis šaltis yra gaidys.

II dalis

Kalėdų senelis yra gaidys. Tiksliau Kalėdų senelio koncepcijas yra gaidys. Visa koncepcija yra absurdiška. Visų pirma, pradėkime nuo to, kad kalėdos yra krikščioniška šventė. Taip, Kūčios yra pagoniška, bet pagonybė (bent jau lietuvių) truputį logiškesnė už krikščionybę, tai dėl to ir nėra jokio kūčių senelio. Tai, kas yra kalėdos? Kalėdos yra Jėzaus Kristaus atėjimo pas žmoniją šventė. Jėzaus Kristaus, tobulo žmogaus simbolio, kuris mus mokė (ir savo gyvenimu liudijo) mylėti savo artimą, negeisti materialaus pasaulio turtų (nes jie tik miražas), dalintis viskuo, kas gera, su visais ir tikėti, kad pabaigos nėra ir mirtis tik transformacija, po kurios mes visi susiliesime su aukštesne kitokios energijos forma. Čia, aišku, aš improvizuoju, nes jau labai seniai nesidomėjau krikščioniškais tekstas, ar tuo labiau visokiomis bažnyčiomis.  Bet, nepaisant to, kaip yra minima Jėzaus Kristaus atėjimo ir visų jo liudijimų pradžios šventė?

Ogi paprastai. Atskrenda toks pražilęs diedas, apsirengęs kokakolos reklaminio ženklo spalvos debiliškais drabužiais. Atskrenda jis ne bet kaip, o vonioje, kurią tempia skraidantys elniai. Tada kiekvienam duoda materialią gėrybę, kuri po to būna tik jo vieno ir nieko kito. Aišku, turtingesnių tėvų vaikams jis duoda vertigesnes (anot vertes nustatančių ekspertų, bet ne Jėzaus) materialines gėrybes, nei netokių pasiturinčių tėvų vaikams. Neturtingų, būna, ir iš vis neaplanko.

Juk pats personažas yra totali nesąmonė. Visa jo mitologija yra absurdiška. Ji neturi nieko simboliška ir nėra pamokanti ar bent jau įdomi. Tai jeigu leistis į absurdiškumus, tai kodėl ne visa galva. Kodėl, pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus užgimimą negalėtų liudyti tripautis gaidelis. Kurio du pautai būtų normalūs -- skirti sėklidėms, o trečiame jis nešiotų dovanas. Kodėl tai negalėtų būti Kalėdų simboliu? Nu gerai, gerai, gal truputį persistengiau...

Tačiau. Bet kokiu atveju. Nejaugi mūsų visuomenė vis dar mano, kad yra miela ir teisinga meluoti savo vaikams apie Kalėdų senelį. Meluoti ir prisimeluoti taip, kad mažieji laukia švenčių ne dėl atmosferos, ne dėl to, kad susitiks ilgai nematytus pusbrolius ir puseseres, ne dėl tikriausiai gerai praleisto laiko, bet dėl daiktų. Dėl daiktų, kuriuos jie gaus. Ir kuriuos jiems duos kažkoks nepažįstamas mitologinis diedas. Rimtai? Meluoti naiviems vaikams ir dar tokias nesąmones. Rimtai? Tik iki tiek mes dagyvenome.

Tuo labiau, kad pats senis šaltis yra patriarchalinės visuomenės liekana. Tik pagalvokite, viršsvorio kamuojamas turtingas vyras, turintis daug turtų (iš kur jis gi gaus tas dovanas), bet neturintis skonio nei drabužiams (Kepurių su bumbulais net kai kurie hipsteriai gėdijasi), nei transporto priemonėms (Vonia? Rimtai? Skraidanti vonia?), bet visur besivalkiojantis su kvaila ir nieko neveikiančia ir nieko nesugebančia gražuole (Snieguolė). Šlykštu...

Daug evoliucijų

Neturiu ką veikti, tai aprašinėju galimus žmonijos evoliucijos scenarijus.  Tiksliau turi ką veikti, bet vietoje to aprašinėju galimus žmonijos evoliucijos scenarijus... Nes, ką gi galima svarbiau nuveikti, nei svaigti apie galimą ateitį.

Ai, beje, čia visiškos pievos, jeigu kam kils mintis priimti tai už gryną pinigą...

Nuosaikioji evoliucija

Vienas žingsnis pirmyn. Vienas žingsnis atgal. Vienas žingsnis pirmyn. Du atgal. Trys į priekį. Taip po truputį, vis suklupdama, bet nepaisant visko atsitiesianti, žmonija judės į priekį. Nieko didelio ir įdomaus ar kardinaliai kitoniško nevyks, kaip niekad anksčiau kad neįvyko.

Truputį didės vidutinis gyvenimo laikas. Truputį keisis ūgis. Organizmai po truputį prisiderins prie E papildų (ir tai bus vienintelis sveikas maistas).  Smegenų dydis, kaip ir paskutinius 100000 metų, visai nekis. Visi ir toliau mąstys, kad yra unikalūs ir svarbūs, nors mes ir toliau tebūsime tik dar viena gyvūnijos rūšis. Sudedamoji faunos dalis.

Individo evoliucija

Žmogus ir žmonija. Yra galimybė, kad vienas iš dviejų vystysis labiau. Pirma, pabandykime panagrinėti individo, o ne bendrijos atvejį.

Pradėkime nuo vienos įdomios pastabos. Vaikai išmoksta vaikščioti, o ne pradeda tai daryti instinktyviai. Išmoksta.

Gali būti, kad ateityje žmogus turės žymiai daugiau laiko, ką nors išmokti. Tai yra išmokti panaudoti savo kūno potencialą. Įvaldyti, ką nors taip, kad mes net neįsivaizduojam, kad įmanoma.

Pavyzdžiui, buvo akmens amžiaus žmogus. Jis turėjo beveik tokį patį kūną ir tokias pačias smegenis, kaip ir mes. Įsivaizduokime, jeigu tam urviniui žmogui būtų tekę išvysti gyvai grojantį, tarkim, gitaros virtuozą. Galima įsivaizduoti, kad jiems tai atrodytų nežemiška ir neįmanoma. Galima įsivaizduoti, kaip tai turėtų ištaškyti smegenis vargšeliams. O paklausius kelių kūrinių dar pasakyti, kad ir jie gali to išmokti...

Mums manyti, kad mes, kitaip nei akmens amžiaus žmonės, nesame tik tarpinė stotelė yra kvaila. Taip pat manyti, kad su savo kūnu (kuris ateityje, tarkim, beveik nesiskirs nuo esamo) ir aplinkiniu pasauliu (kas be ko) žmogus ateityje neišdarinės neįsivaizduojamų „antgamtiškų“ dalykų, yra tapačiai kvaila.  Tuo labiau, kad pailgėjęs gyvenimo trukmės vidurkis (tikėkimės) ir dėl modernizacijos sumažėjęs darbo reikalingumas leis žymiau daugiau laiko skirti „antgamtiškų“ dalykų mokslams.

Bendruomenės evoliucija

Žmogus kūnas jau seniai stipriai nesikeičia. Ir tikėtis, kad anot Bill Hicks, žmogus staiga užsiaugins dar vienus nykščius yra kvaila. Nauja evoliucija įtakos bendruomenės, o ne individo vystymąsi. Bendruomenės tobulės ir vystysis aplink jas vienijančias mintis (memes) ir ideologijas. Tokias, kaip kapitalizmas, socializmas, anarchija ir panašiai. Tik, žinoma, ideologijos tuo metu bus pasiekusios mums dabar neįsivaizduojamą sudėtingumą ir aprėpiamos problematikos platumą. Arba atvirkščiai -- mums neįsivaizduojamą paprastumą ir minimalistinį aiškumą.

Taigi, vystysis ir evoliuconuos ne žmogus, o tos vienijančios mintys. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybė yra viena iš tų vienijančių, šiuo metu ganėtinai primityvių bendruomenių gyvybės formų. Bet ji jau dabar yra pakankamai svarbi ir neįtikėtinai stipriai įtakojanti visų jos bendruomenės narių elgseną.

Aplink kokias neįtikėtinas ir, žiūrint iš šių dienų perspektyvų, absurdiškas idėjas išsivystys tos bendruomenes vienijančios mintys, mes neturime žalio supratimo. Panašiai, kaip aš būdamas mažas pyplys nesuvokiau, kuo skiriasi Alytus nuo Lietuvos. Aš, tiesiog, nesuvokiau kaip mes galime gyventi ir Lietuvoje ir Alytuje. Taip ir žmonija dabar yra tas mažas pyplys, kuris dar nesuvokia galimos ateities bendruomenių koncepcijos.

Kita perspektyva, iš kurios galima pažvelgti į būsimą bendruomenės evoliuciją, yra faktas kad žmonių porūšis (kaip ir kiekvienas kitų primatų porūšis) turi tam tikrą skaičių asmenų, kuriuos individas gali žinoti asmeniškai ir jaustis „savais“. Tas skaičius dabar yra 150.

Tas skaičius turės augti. Dabar jūs esate Lietuvos (arba kitos valstybės) bendruomenės narys, bet nepaisant to, jums terūpi tik mažas skaičius jums artimų žmonių. Į visus kitus, jums daugmaž nusispjauti. Dabar įsivaizduokite, kas būtų jeigu jums rūpėtų visi Lietuvos gyventojai. Pabandykite pagalvoti, kaip turėtų kisti visos valstybę apibrėžiančios struktūros, jeigu kiekvienas valstybės gyventojas jaustųsi vispusiškai įsipareigojęs kitam jos nariui.

Pabandykite nukeliauti dar toliau. Pabandykite įsivaizduoti, kas būtų, jeigu jūs savo artimais sugebėtumėte laikyti visus septynis milijardus žmonių, gyvenančių žemėje. Jeigu jūs emociškai dalyvautumėte kiekviename naujame gimime ir naujose laidotuvėse...

Tada nebeliktų bendruomenės evoliucijos, nes visa žmonija tebūtų vienas individas.

Gamtos kataklizmas ir išnykimas

Žemė labai, labai sena. Žmonija labai, labai jauna. Žmonija yra tik dar viena gyvybės forma žemėja. Tik dar viena gyvūnijos forma. Milijonai rūšių jau išnyko (http://en.wikipedia.org/wiki/Extinction_event). Tikimybė, kad ir žmonija išnyks yra šimtaprocentinė (Na, na -- nėra čia ko savęs apgaudinėti). Kai pagalvoji, kiek visko įdomaus, bet žmonijai fatališko gali nutikti bet kuriuo momentu, tai supranti, kad kiekviena akimirka, kurios metu mes esame gyvi, yra stebuklas.

Gamtos kataklizmas ir beveik išnykimas

Nors kita vertus, žemė turbūt ne tiek ir daug turi gyvybės formų, kurios būtų tokios gajos ir taip paplitę. Tas suteikia šiek tiek vilčių, kad bent jau dalį įvairių kataklizmų žmonijai gali pavykti išgyventi. Po velnių, juk net du ledynmečius ana ištvėrė.

Beje, čia reiktų paminėti, kad žmonijos aš neatskiriu nuo gamtos. Man terminas „nenatūralu“ yra absurdiškas. Viskas, ką daro žmonija ir paskiri jos individai yra absoliučiai natūralu ir sudedamoje gamtos dalis.

Taigi, žmogaus sukeltas gamtos kataklizmas (Pavyzdžiui, atominis karas ir atominė žiema) būtų visiškai natūralus reiškinys.

„Nežinau, su kokiais ginklais kariausime Trečiajame Pasauliniame kare, bet Ketvirtasis Pasaulinis karas bus kariaujamas su lazdomis ir akmenimis.“ Albertas Einšteinas

Ne taip ir svarbu, kas bus kaltas, kai žmonija beveik išnyks, bet pakankamai aišku, kad grįšime į akmens amžių dar vienam kartui.

Kosmoso užkariavimas

7 milijardai. 7 milijardai beprasmių gyvybių, besislepiančių po žmogiškaisiais kūnais. Sakyčiau daugoka. Nebe išsitenkame. Planetoje tampa per ankšta. O ir panašu, kad tuoj pasieksime tokį civilizacijos lygmenį, kai masinės žudynės nebebus svarstytinas variantas.

Juk pagalvokite, kiek iš viso žmonių esate nužudęs tiesiogiai? Tikriausiai nulį (Nu bent jau tikiuosi...). Netiesiogiai tai esate nužudęs ne vieną.  Pavyzdžiui: spekuliavote maisto kainomis akcijų biržoje; užmerkėte akis prieš girtus už vairo; neiškvietėte greitukės žiemą lauke nusmigusiam bomžui ir taip toliau ir taip toliau ir taip toliai ir taip toliau. Bet va tiesiogiai, tai jau net ir dabar vakarų civilizacijoje, tai yra netoleruojama veikla. Ir panašu, kad toks požiūris vis labiau ir labiau įsigalės.

Taigi, nebežudysime. O žmonės vis dauginasi (ir panašu, kad neketina sustoti).  Bet tai nėra didžiausia skaičiaus didėjimo problema. Kas bus, kai klonavimas taps norma. Įsivaizduojate, koks staigus šuolis bus, kai, pavyzdžiui, valstybės tarpusavyje pradės konkuruoti dėl darbo jėgos pigumo, klonuodami darbininkus. Nebebus čia vietos. Plebėjams tai bus, bet patricijai tai turės, kur nors išsikelti.

Kur? Į kosmosą. Tematau vienintelį būdą suvaldyti žmonių skaičiaus augimą ir tas būdas yra kosmoso užkariavimas.

Genetika ir žmogaus kūno patobulinimas

Žmogaus genomas jau beveik ištirtas. Turbūt kalbame apie kelis iki pabaigos likusius dešimtmečius. Apie genus mums žinoti neužteks. Poto seks praktinis žinių panaudojimas. Žmonės pradės keisti savo pačių genetinę informaciją.

O tada prasidės... Nori kitokios spalvos plaukų? Prašom. Turi širdies ydą?  Jau nebe. Neturi imuniteto ligoms? Jau turi. Per avariją netekai rankos, o žmogaus kūnas nesugeba regeneruoti prarastų galūnių? Jo, bet tavo jau sugeba.  Turi per mažai laiko? Niekis -- nuo šiol turi daugiau, nes tavo organizmui nebereikia miego.

Ir tai dalis evoliucijos. Čia mes vėl susidursime su teiginiu: „nenatūralu“.  Bet tai absurdiška! Mes (ne konkrečiai aš ir tu, bet tie žmonės, kurie iš tikrųjų palieka pėdsaką mokslo vystyme) turėjome tapti tokie protingi, kad išsiaiškintume, kaip veikia mūsų kūnai. Ir mes turėsime tapti ant tiek protingi, kad sugebėsime save modifikuoti. Kaip šunys yra gyvūnų rūšis, kurios patinai laižo savo sėklides, taip žmonės taps gyvūnijos terpės rūšimi, kuri natūraliai keičia savo genomą. Ir tai bus absoliučiai nulemta ir sąlygota pirmos šlykštynės išlipusios iš vandenynų į sausumą ir poto patapusios pirmu žinduoliu.

Pastaba paraštėse: nepaisant visų puikių dalykų, kuriuos galėsime atlikti su ta jėga, kurią įgausime įvaldę genų modifikavimo meną, bijau, kad pirmas etapas bus, neįtikėtino kvailumo dalykai, kuriuos žmonės darys su savo lyties organais ir kitais su seksu susijusiais atributais...

Žmogaus ir mašinos simbiozė

Ar kada teko susidurti su mašina? Ne -- tas atvejis nesiskaito. Ar kada teko susidurti su mašina, būnant pėsčiuoju? Man neteko. Bet teko regėti kelis tokius susidūrimus gyvai ir N kartų matyti tai internete.

Kokios gi išvados? Išvados tokios, kad žmogaus kūno sudedamosios medžiagos nėra pačios aukščiausios rūšies. Netikite? Turite bent vieną plombą dantyse?  Nešiojate akinius? Dėvite drabužius? Naudojatės mobiliu telefonu?

Jei nors vieną iš šių klausimų atsakėte teigiamai, tai jūs techniškai jau esate androidas. Tik gana primityvus. Jeigu nei į vieną klausimą neatsakėte „taip“, tai jūs turėtume nemokėti skaityti... Bet kokiu atveju, pažvelkime kad ir į drabužius. Jie skirti patobulinti mūsų odą, kuri yra per prasta daugumai oro sąlygų (ir dar tam, kad paslėptų pimpalus ir putytes, bet čia kita istorija). Batai skirti patobulinti netikusias mūsų pėdas. Dantys vienas iš prasčiausių organų. Jį žmonės privalo tobulinti.

Nereikia net abejoti, kad vos žmonija sukurs, tarkim, tobulesnę odą ir išsiaiškins kaip ją užmauti vietoje gimtosios, tai maždaug nuo tada po kiekvieno gimimo kūdikiai bus nudiriami ir apmaunami nauja mechanine, patobulinta oda. Ir tai bus tokia pat įprasta procedūra, kaip švirkštelės nukirpimas. Ir nauji tėvai sakys: „Taip aš dalyvavau gimdyme ir padėjau nudirti savo dukrą...“. Nu taip aišku nebus... Bet kad žmogus bus ta gyvūnijos rūšis, kuri pati susikurs sau organus, tai faktas.

Mobilūs telefonai taipogi yra labai įdomūs prietaisas. Šiuo atveju ne tiek technine, bet koncepcine prasme. Taip žmonės praplečia savo bendruomenės narių garsinio bendravimo organų galimybes. Nes jeigu mes galėtume rėkti per pusę žemės pusrutulio ir išgirsti, ką kitas mums atrėkia, tai žmonijai nereiktų telefonų, kaip bendravimo pagalbininko. Išmanieji telefonai prie visa to dar prideda atminties ir mąstymo patobulinimus. Pavyzdžiui, su mobiliu įrenginiu aš galiu prisijungti prie interneto ir man tampa pasiekiama visos žmonijos atmintis. Tai yra visos žmonijos atmintis tampa mano atmintimi.

Dabar mes tas dėžutes nešiojamės prie savęs. Bet garantuotai ateityje jos bus integruojamos į žmogaus kūnus. Kažkas, kas išsivystys iš dabartinio interneto ir kompiuterių, ateityje taps natūraliu organu. Tas organas bus kažkas įspūdingo, nes galiausiai sujungs atskirus žmones į viena atmintimi ir dalinai vienu mąstymo organu besidalijančią būtybę. Mes visi tapsime (jau tampame) viena būtybe, viena esybe. Arba tiesiog technologijų pagalba prisimename, kad viskas yra viena.

Žmogų kaip tarpinis evoliucijos žingsnis tarp beždžionės ir robotų

Dar truputį panagrinėkime natūralumo ir nenatūralumo klausimus. Pavyzdžiui, ar voratinkliai yra nenatūralūs, nes juos išvemia vorai (po teisybei nežinau, kaip vorai generuoja voratinklius, bet norėčiau tikėti, kad jie juos išvemia)? Tai kodėl turėtų būti nenatūralu tai, ką sukuria žmogus. Žmogus, kuris tik dar vienas gamtos lygties kintamasis.

Taigi, viskas (Viskas!) kas įvyksta dėl žmogaus reakcijos yra natūralus gamtos reiškinys. Taip, taip -- net ir antibiotikų prifarširuotos karvės.

Vienas iš dalykų, kurį žmonija jau sukūrė yra natūrali gyvybės forma -- robotai, su (vis dar) nevykusiu dirbtiniu intelektu. Ateityje mes juos tik tobulinsime. Ir tobulinsime tol, kol anie pataps geresne gyvybės forma negu mes (žmonės). Ir tada mes tapsime jiems nebereikalingam, nes jie mokės daug geriau save tobulinti, negu, kad sugebėtume mes.

Žiūrėdami atgal matome, kad žmogus tėra truputį tobulesnis prieš tai buvusių beždžionžmogių variantas. Ir kažkaip narciziškai manome, kad ateities žmogaus vystymasis bus tos pačios grandies tęsimas. Kad ateities gyvybės forma bus kažkuo kitokia, bet vis dar žmogiška. Bet labai retai pagalvojame, kad ateitis priklauso ne tam, kas išsivystys iš žmogaus, bet tam, ką žmogus sukurs.

Ir viskas čia gerai, nes robotai yra tai pat natūralu, kaip ir voratinkliai.


******


Pastaba: Nuo čia prasideda ultra lygio keliavimas į pievas.

Dvasinė evoliucija

Ką darytum, jeigu aš tau liepčiau apskaičiuoti stačiojo trikampio įžambinės ilgį, žinant abu statinius? Pasiimtum Pitagoro teoremą ir apskaičiuotum, naudodamasis savo racionaliu mąstymu.

O ką tuo tarpu darytum, jeigu aš į tave mesčiau kėdę? Ar taipogi bandytum apskaičiuoti, kur tau reikia pasitraukti? Tai yra, paskaičiuotum kėdės skridimo greitį ir kampą. Pritaikytum reikiamas formules ir sužinotum, kur tau reikia atsistoti, kad išvengtum susidūrimo su kėde.

Nė velnio! Tu pasitrauktum, pasinaudojęs savo instinktais. Tu pasinaudotum kažkokiu pasąmoniniu (iracionaliu) mąstymu, kurio pagalba sugebėtum žaibiškai apskaičiuoti reikiamą atsistojimo vietą.

Aš manau, kad šis iracionalus mąstymas yra vieta, kur link judės žmogaus evoliucija. Tai yra bus vystomas instinktinis mąstymas, kuris panašu, kad yra N kartų efektyvesnis, negu šiuo metu labiau įprastas racionalusis. Aš manau, kad įmanoma taip ištobulėti, kad pamačius statų trikampį, tu akimirksniu instinktyviai galėtum paskaičiuoti visas jo savybes, iki tol nežinodamas nei vienos kraštinės ilgio ir nei vieno kampo (nu išskyrus statųjį).

Ateityje žmonės (arba kas pakeis žmones) daug mažiau mąstys, bet bus žymiai protingesni.

Kelionės laiku

Jeigu ateityje žmonijai galiausiai pavyks keliauti laiku, tai nebeliks jokios evoliucijos. Tiksliau taps aišku, kad niekad jos ir nebuvo, nes nėra laiko juostos, kurioje gali vykti vyksmas. Nes nebus jokio laiko.

Ir keliavimas laiku nebus kažkokios mechaninės mašinos sukūrimas, kuri viršys šviesos greitį ir leis iškreipti laiką ir erdvę, bei taip keliauti laiku.

Oij, ne -- „kelionės“ laiku tebus žmogaus mąstymo (arba pojūčių) patobulėjimas, kuris leis vienu metu suvokti daugiau dimensijų negu trys erdvės dimensijos. Ir tas pagaliau leis pamatyti, kad laikas tėra vienos didelės konstantos, vadinamos visata, projekcija į tam tikrą N-dimensinį visatos pjūvį.

Klonavimas

Dabar evoliucijos mokslas teigia, kad kiekvienas individas stengiasi ne tik įveikti visus konkurentus ir taip išlikti gyvas, bet ir pasistengti, kad kuo daugiau jo palikuonių išgyventų ir turėtų kuo geresnes sąlygas tęsti genofondo išsaugojimą.

Išpopuliarėjus klonavimai (o tas garantuotai įvyks), šita evoliucijos paradigma įgaus naują posūkį. Kiekvienas stengsis prigeneruoti kuo galima daugiau savo klonų ir kartu su jais išnaikinti kitus žmones ir jų klonus. Tai yra, ateityje išliks tik vieno tipo žmogus.

Nepirk blogoje parduotuvėje, nes šluota, sulaužoma po vieną šaką

Pastaba: taip, aš žinau, kad čia nevykęs bandymas pasiekti praeito įrašo („Odė landynei“) kokybės (sąlyginis terminas) ribas, važiuojant tomis pačiomis rogėmis, bet vasarą. Taigi, visiems pirma rekomenduočiau perskaityti pastarąjį įrašą, prieš pradedant skaityti šitą.

Čia kada buvo (O gal tebevyksta) pilietinė akcija, nukreipta prieš prekybos centrus. Ale anie yra blogi ir dėl to nereikia pirkti vienos konkrečios grupės tinkle. Kituose pirkti tai galima. Paskui gal reikės nepirkti kituose. Ir taip reikės elgtis, kol viskas taps gerai. Visiems. Akcijos pavadinimas: „Aš neturiu daug pinigų. Jie turi daug pinigų. Aš noriu daug pinigų!“.

Akcijos tikslas devyngalviui slibinui neduoti valgyti būtent per trečius nuo kairės nasrus ir neduoti valgyti būtent plikytų rabarbarų...

Iš esmės tol, kol tu nerėki: „Velniop pinigus. Velniop tuos išgalvotus skaičiukus. Velniop ekonomiką. Velniop išgalvotus skaičiukus atidžiai skaičiuojančius (ir apsiskaičiuojančius -- oij, recesija!), bet realiai fantazijos neturinčius lunatikus. Velniop turėjimo ir priklausomybės sąvoką. Viskas yra viena. Ir viena yra viskas. Tegyvuoja kas nors ir panašiai.“. Kol tu nerėki taip, tai aš tavęs nelaikau rimtu socialistu.

Taigi, paskatintas šitos puikios akcijos aš nusprendžiau aprašyti savo gal ir nuotaikingus kelis atsiminimus, susijusius su prekybos centrais.

Pardavėja suvalkietė

Vienoje parduotuvėje buvo tokia graži pardavėja. Ne taip graži, kad bandyčiau negrabiai užkalbinti, susitikęs neformalioje aplinkoje, turėdamas pakankamai laiko pasiryžti, bei truputį (dėl vienokių ar kitokių priežasčių) sutrikus už bailumą atsakingų smegenų dalies veikimui. Ne taip graži, kad norėčiau nupiešti nuogą, jeigu mokėčiau piešti. Ji tokia graži, kad aš žinau, jog formaliai ji nelabai graži. Bet man ji graži. Pats nežinau kuo. Graži ir viskas.

Ir kad to būtų negana (Pats nežinau, ką toks sakinys čia reiškia). Ji dar labai žaviai kalba suvalkietiškai. Tiksliau ji beveik niekad nekalba suvalkietiškai. Paprastai ji kalba nuobodžiai vilnietiškai. Bet kartais išsiduoda ir lepteli, ką nors suvalkietiškai. Pavyzdžiui, ji visada pasimauna ant žodžio dešimt.

- Ar turite tokią ir tokią kortelę? Ne? Tai bus dieeeešimt litų niolika centų.

Ir mano diena tampdavo vos, vos geresnė...

Projektų vadovas

Prie vienos parduotuvės anksčiau (kol dar nepradėjo gana kruopščiai vaikyti) nuolat išmaldos prašydavo dvi moteriškės. Pavadinkime jas kodiniu pavadinimu -- bomžės. Viena sėdėdavo invalido vežimėlyje. Kita nesėdėdavo invalido vežimėlyje. Taip jas ir atskirdavau, nes kitu atžvilgiu jos buvo labai panašios -- pasižymėjo beveik tapačiu mados suvokimu.

Įdomus faktas tas, kad jos niekada neprašydavo išmaldos vienu metu. Tai yra nekonkuravo tarpusavyje. Taip buvo todėl, kad jos abi turėjo vieną ir tą patį projektų vadovą, kuris viską ir kuruodavo. Nuveždavo vieną ir pastatydavo, kur reikia. Pasikeitus pamainai, tą patraukdavo ir atvesdavo (ana nevisada pati paeidavo) kitą. Šito projektų vadovo (pavadinkime jį kodiniu vardu bomžas) išminties ir planavimo dėka jos sugebėdavo atmaldauti dvi pamainas -- panašiai, kaip dvi pamainos darbo dieną atidirbdavo dvi pardavėjos parduotuvėje.

Bomžė, neturinti vežimėlio

Kartą einu iš parduotuvės. Ir žiū: guli parvirtus savo poste toji be vežimėlio. Dar reikia paminėti, kad ji buvo apsidirbus. Taigi, guli ana ir man ateina mintis: „Pasimirė bomžė“. Nežinau, kodėl taip pagalvojau, bet kita mintis buvo, kad man nusispjaut. Tada trečia mintis buvo, kad jeigu eis koks vaikas ir pamatys mirusią, apsimyžusią bomžę, tai bus negerai. Taigi, aš tvirtai tikėdamas, kad tai darau dėl Lietuvos vaikų gerovės, nutariau patikrinti, ar ta bomžė gyva.

Prieina ir rėkiu:

- Ėėėė!

Nieko.

- Ėėėė! Teta!

Teta?! Aš pavadinau tą, tą, tą kažką teta? Po to laiko aš kokį pusmetį vengiau savo tikrą tetą vadinti teta, nes vos tik ištaręs tą žodį jausdavausi nepatogiai -- tarsi būčiau ją kažkaip išdavęs... Bet tęsiam toliau.

- Ėėėė!

Staiga, lyg iš niekur atsiranda projektų vadovas ir artėdamas prie manęs švokščia:

- Aną pjanai!

Ir priėjęs, tik cyk! Vožia anai per galvą. Ta pakelia galvą ir taria:

- Apfffūtrižžyššš - ir staigiu judesiu vėl priglaudžia galvelę ant betoninės pagalvės.

- Vsio charašo. Aną pjanai. - patikina mane projektų vadovas.

Aš pagalvoju, kad jeigu vaikai pamatys apsimyžusią, nulūžusią bomžę, tai tas nebus taip blogai, kaip kad jie pamatytų apsimyžusią ir mirusią bomžę. Taigi, misija formaliai įvykdyta ir nupėdinau namo...

Bomžė, turinti vežimėlį

Stoviu parduotuvėje, duonos ir batonų skyriuje. Renkuosi batoną. Ištisos kelios lentynos prikrautos tokių pačių gaminių, bet skirtingose pakuotėse. Hmmm, ką šiandieną rinktis? Batoną su karotinu? Batoną be karotino? Batoną su E?  Batoną be E? Batoną „pasidaryk pats“ ar supjaustytą batoną? Stoviu ir žiūrau į tuos batonus. O duonos skyriau eilė tai didžiulė -- kokia dešimt metrų.

Staiga iš po posūkio išlenda vežimėlis. Matomai, kaip reikiant padirbėjęs ir uždirbęs atrieda besiprekinantis bomžės ir jos projektų vadovo ekipažas. Taigi, tasai stumia vežimėlį per visą duonos skyriaus eilę, o ta išmaldos prašytoja, bevažiuojant (niekad vežimėliui nesustojant) daužo šone jos esančius duonos gaminius. Pataiko kažkur, į kas ketvirtą. Panašiai kaip krepšininkai, kai eina atsisėsti ant atsarginių suolelio, tai praeidami duoda penkis visiems kitiems sėdintiems. Šnai per vieną. Šnai per kitą. Taip tranko tuos skalsius kepinius ir staiga iškelia ranką į viršų (tą su kuria trankė) ir pusiau surinka, pusiau paspringsta:

- Nahruftaba!

Projektų vadovas paima paskutinė trenką duoną ir ekipažas pasišalina.

Nuo tada aš pradėjau imti tik aukštai padėtus duonos gaminius, kurių teoriškai negalėtų pasiekti žiniuonė...

Moooooo

Buvo toks filmas: „Austin Powers“. Ir ten buvo tokia veikėja su dideliu apgamu. Visi tame filme pamatę tą veikėją, pamiršdavo, ką darę ir pradėdavo rodyti pirštu į tą apgamą ir sakyti: "mooooo. Mmm. Mooooo" (Visiems anglofilams. „o“ skaityti, kaip „o“, o ne kaip „ū“).

Taigi, buvo tokia pardavėja su dideliu apgamu... Pas ją visada būdavo mažesnės eilės.  Taigi, pamenu, parduotuvėje, kai būdavo didėlės eilės, sakydavome taip ir panašiai: „Žinau, kur trumpiau -- einam pas Moooooooooooo“; „Šiandiem mačiau Mooooooooo dirba. Einam paieškosim“. Tardami mo, būtinai nustatydavome debiliškas veido išraiškas ir pakeisdavome balso toną į kuo galima dramatiškesnį.

Tikiuosi dėl apgadintos karmos man nieko bloga nebus... Pavyzdžiui nepridygs karpų ar panašiai.

Apie pačia mažiausią pardavėją

Vienam prekybos centre buvo tokia mažučiukė pardavėja. Labai žavi, bet labai, labai maža. Ant tiek maža, kad turbūt aplinkybėms tinkamai susiklosčius, galėtų apsimesti lilipute.

Bet kokiu atveju, lakstydamo ji tokia maža po tą parduotuvę, dėliodavo prekes ir visaip kitaip dirbdavo. Tada po kiek laiko pasodino ją cigarečių skyriuje... Geriausia. Rūkymo. Antireklama. Pasaulyje. „Jeigu rūkisi -- neaugsi“...

Karmos pataisymas: Aš tikrai nežinau, ar ji rūko, ar nerūko, ar ji vaikystėje rūkė, ar nerūkė. Bet tikrai žinau, kad ji maža, žavi ir jos darbo vieta ironiška...

Pirma savitarnos parduotuvė

Atsimenu atidarė pirmą savitarnos parduotuvė mano gimtame mieste. Kažkaip kieme buvome keliese vaikai (tie murziai, kur trindavosi prie laiptinių) ir vienas labiau apsišvietęs pasakojo mums apie ką tik šalimais mūsų atsidarysiančios savitarnos parduotuvės koncepciją. Aš žinau, kokia pirma mintis šovė man į galvą. Aš nei kiek neabejoju, kad tokia pat mintis užgimė visiems kitiems. Toji mintis buvo: „Taigi galima lengvai pasivogti“.

Ir taip, tai tiesa -- buvo galima lengvai pasivogti. Kelis kartus tą empiriškai įrodžiau. Padedamas kiemo draugų, kas be ko. Neatsimenu, bet nei kiek neabejoju, kad tai buvo saldumynai. Beje, niekad nevogdavome po vieną. Visą laiką tą darydavome organizuotai. Visąlaik turėdavome planą su keliais saugikliais. Paskui kažkaip greitai atsibodo ir nebevogdavome (arba bent jau manęs nieks nebekviesdavo į reidus). Visas mūsų grupuotės grobis turbūt neviršijo keliolikos pakelių saldainių.

Pats įdomumas, kad ta „lengva pavogti“ mintis šovė ne tik mums, vaikams, bet ir suaugusiems. Mes tai tik išmėginome jėgas, kad „jo -- galima lengvai“ ir vėl grįžome prie savo nenusikalstamo trynimosi palei laiptines. Tuo tarpu suaugusieji vogė. Ir vogė.  Ir vogė. Jų bėda ta, kad sovietmečiu jiems buvo atbukinti vogimo įgūdžiai ir jie tai darė labai prastai -- nuolat įkliūdavo.

- Varom prie pardės. Suėmė bobą, kur p**dino. - atbėgdamas sakydavo vienas iš draugų ir bėgdavome visi pažiūrėti, kaip apsauginiai laiko vargšę močiutę, kuri vogė mažmožį, kurio jei net nereikia. Tiesiog, „lenga pasivogti“...

Ir taip, mes būtent taip ir kalbėdavome, nes buvome mieli vaikai...

Dydybė ant galvos

Būdavo vaikystėje (prieš savitarnos parduotuvių erą) mus mažus vaikystėje su broliu siųsdavo mama į parduotuvę, ko nors parnešti. Tada grįždavome. Tada ji pamatydavo, kad mes parnešėme, pavyzdžiui, sugedusį pieno pakelį (pasibaigus galiojimo data). Tada mums liepdavo eiti į parduotuvę ir apkeisti ant gero pieno pakelio.

Ir tai kartodavosi nuolat, nes mes labai nenoriai mokėmės iš savo klaidų ir vis nešdavome produktus, su pasibaigusia galiojimo data. Galiausia, aišku, prasilaužėme -- net ir dabai tikrinu viską, VISKĄ, ką perku parduotuvėje.

Įsivaizduojate, nueidavome mes pypliai ir aiškindavome pardavėjai, kad ji mums įkišo pasenusį grietinės indelį ir norime, kad ji mums jį pakeistų.  Pardavėjai. Dvigubai už mus didesnei pardavėjai. Pardavėjai, prieš kelis metus, dar neatgavus nepriklausomybės, buvusiai pusdieviu.

- Laba diena. Jūs mums pardavėte tą ir tą. Jis sugedęs. Norėtume apkeisti į gerą.

Stebiuosi, kad nei viena, nei viena mums nė karto nesudavė. Turbūt tais laikais kažkas švento dar buvo...

Tiesa, buvo viena tokia... Buvo tokia viena pardavėja su didžiausia ir tvirčiausia pasaulyje šukuosena. Žinote tokias moteris. Su buldogo veidu; antsvoriu, kuris pasireiškia tvirtumu, o ne ištižimu; didžiule krūtine ir šukuosena dydžio su lig trys tos krūtinės. Tai va, ji kartais būdavo dar ir girta. Pas ją niekad, niekad neprašydavome pakeisti pasenusių produktų. Jeigu jau labai prispirdavo, tai blogiausiu atveju prašydavome kito skyriaus pardavėjos, kad apkeistų ne savo skyriaus prekes, bet tos su Gizos piramide ant galvos tai niekad, NIEKAD netrukdydavome.

Odė landynei

Išsikraustau... Iš landynės... Kurioje pragyvenau septynis metus. Nė neįsivaizdavau, kad tiek ilgai čia ištemsiu. Nė neįsivaizdau, kad besiruošiant išeiti užpuls tokia didelė melancholija. Kažkaip liūdna. Septyni metai -- ilgas laikotarpis. Yra mitas, kad per septynis metus žmogaus ląstelės visiškai persigeneruoja. Tai tik mitas, bet šiuo momentu aš norėčiau juo tikėti. Tikėti, kad Petro, kuris čia pradėjo gyventi prieš septynis metus, jau nebeliko. Tikėti, kad aš esu visiškai kitas žmogus. Kitas ląstelių rinkinys. Tai tik mitas, bet man nusispjauti -- mane užpuolė melancholija ir aš tikiu, kuo tik noriu.

Odė landynei, kuri man tapo namais. Odė landynei, kuri yra landynė. Iš esmės rašau pats sau. Tam kad nepamirščiau. Taigi, jūs galite ir neskaityti.

Veikėjai

Įvairiais laikotarpiais (kas ilgiau, kas trumpiau) tame bendrabučio tipo butuke gyveno trys veikėjai: Aš, mano brolis, kambariokas ir bala žino kiek epizodinių lankytojų. Bet pagrindinis veikėjas yra ir buvo butas. Jis pats sau yra. Mes buvome tik statistai prisitaikantys prie ano užgaidų.

Grindys

Buvo ištiestas kilimu. Kilimas buvo apvemtas. Ne kartą ir ne du. Bet tokius išbandymus anas išlaikė. Neatlaikė jis alaus išpylimo vieną kaitrią ir ankstyvą vasarą.

Buvo vasaros pradžia. Sesijos pabaigta. Sėdėjome su broliu vienas prieš kitą kambaryje ir gėrėm alų. Ne gėrėm GĖRĖM, o gurkšnojom. Ta keista nuotaika. Kai kažkoks laikotarpis baigiasi (vieni mokslo metai) ir tu suvoki, kad ką tik baigėsi tai, ko jau nebesusigrąžinsi. To vyksmo metu viską paviršutiniškai praleidai pro save, nesugerdamas ir neįsidėmėdamas visų emocijų ir įvykių, kurie buvo nuostabūs ir nepakartojami. Ir tu juos jau po truputį užmiršti... Tokia vat nuotaika. Nepasakyčiau, kad liūdna -- tiesiog keista.

Taigi, sėdim. Kažkaip užsižiūriu į jo rankoje laikomą butelį. Staiga suvokiu, kad jis jį išmes. Aš puikiai žinau, kad jis jį išmes. Ir akurat -- po pusės sekundės aš matau, kaip butelis slysta jam iš rankų ir sulėtintai (man taip atrodė) krenta ant grindų. Aš žinojau, kad jis jį išmes. Aš mačiau ir suvokiau, kad jis jį išmeta, bet nesugebėjau nieko padaryti, net surikti ko nors. Tarsi visas kūnas būtų išjungtas ir visos papildomos jėgos metamos aukštesnės kokybės proto darbui (tam antžmogiškam butelio išmetimo įvykio prognozavimui).

Butelis nukrito ant dugno. Pasipylė alaus putos. Užpylė gerą kvadratinį pusmetrį. O gi buvo kaitri vasaros pradžia. Kaip gi mes išprendėme tą netvarką? Paprastai -- palaukėme, kol kilimas išdžiuvo ir ant viršaus ištiesėme linoliaumą, kuris pasirodė žymiai praktiškesnis. Ant jo buvo galima vemti ir pilti alų be didesnių ano pažeidimų.

Beje, pats kilimas bbuvo užtiestas ant parketo. Čia vienas iš tų butų, kur metams bėgant lubos vis artėja ir artėja. O gal vis dėl to ne ant parketo...  Gal ant linoliaumo... Ant tokių nesąmoningų linoliauminių ale plytelių... Berods...

Dušas

Tualetas ir dušas yra kartu. Abu veikia. Kai į dušą nevemiama (kartais ir taip būdavo), tai jame galima praustis. Ir prausiamasa nuolat. Tik vieną svarbų momemtą svarbu žinoti. Besiprausiant reikia stovėti kairėje dušo pusėje. Jeigu stovima dešinėje, tai užliejami apačioje gyvenantys kaimynai. Aišku, merfio dėsnis -- iš visų kandžiūnlinkų, gyvenančių name, po apačia gyvena labai mieli ir padorūs žmonės. Labai nesmagu juos užlieti. Taigi, prisispraudžiam prie kairės sienos ir mazgojam murziną save...

Klozeto dangtis

Vienu laikotarpiu klozeto dangtis buvo sugedęs. Tiksliau visas aplūžęs. To pasekoje anas nebuvo pritvirtintas prie pačio klozeto. Būdavo padėtas tiesiog ant viršaus. Atliekant reikalus numeris du, esu du kartus nusivertęs nuo klozeto. Viskas ne taip juokinga kaip gali pasirodyti. Kita vertus, viskas ne taip blogai, kaip gali pasirodyti. Taip pat išmokau tuo metu neatsipalaiduoti ir neprarasti budrumo, nes reikia būti pasiruošusiam...

Klozetas

Kartą klozeto bakelyje prisikaubė tiek kalkių apnašų, kad anas pradėjo nestabiliai veikti. Kaip apibrėžti nestabilų veikimą? Kai atlieki reikalą numeris vienas arba numeris du (arba tiesiog nusivemi), tada paspaudi vandens nuleidimo svirtį. Vanduo nusileidžia. Bakelis pradeda užsipildyti nauju vandeniu. Pildosi, pildosi, bet taip niekad ir nepabaigia šito proceso, nes dalis vandens vis nuteka -- dėl kalkių ertmė pilnai neužsidaro.

Ką daryt? Ką daryt? Mes gi negalime mokėti už amžinai bėgantį vandenį -- neišsimokėsime. Bet nebūtume mes (aš su kambarioku) gudruoliai. Mes intuityviai suradome būdą, kaip sustabdyti svirtimi nesustabdomą vandens tekėjimą. Reikia įspirti į klozetą. Aišku, į klozetą reikia įspirti tam tikru momentu. Tas momentas būna tada, kai bakelis pilnai užsipildo ir prasideda toks mažas jo dapildymas, mažam kiekiui vis ištekant.

Taigi, visas naudojimosi tualetu algoritmas atrodydavo maždaug taip: nueini į tualetą. Atlieki reikalą numeris vienas arba numeris du. Nuleidi vandenį. Išeini iš tualeto. Pakeliui duše nusiprausi rankas. Užsiimi toliau kasdieniniu gyvenimu. Už minutėlės grįžti į tualetą tam, kad įspirtum į klozetą. Paprasta. Problema išspręsta.

Bet buvo viena išimtis. Kartais prisireikia į tualetą bemiegant naktį. Prabundi. Reikia nusilengvinti. Nueini į tualetą. Atsisėdi (aš net ir reikalą numeris vienas naktį, tik prabudęs iš miegų, atlieku atsisėdęs -- tiesiog tuo momentu nepasitikiu savo taiklumu). Atlieki, kas priklauso. Atsistoji. Nuleidi vandenį. Ir negali grįžti į lovą, nes reikia įspirti į klozetą. Negali įspirti tuoj pat -- dar netinkamas įspyrimui momentas. Reikia laukti tinkamo momento. Laukti būdavo tikra kankynė. Tavo visas kūnas nori ir reikalauja miego, o tu esi rankomis pasikabinęs ant dušo užuolaidos laikyti skirto vamzdžio ir bandai neužmigti stovėdamas. Kankiniesi, kankiniesi. O! Tinkamas momentas -- įspiri į klozetą ir eini miegoti. Labai ir labai nemaloni procedūra. Bet radau išeitį net ir iš šitos atrodytų aklinos problemos -- naktį pradėjau myžti į dušą...

Kažkur praėjus pusei metų nuo klozeto streikavimo pradžios, neapsikentęs supyliau pusę virdulio nukalkintojo butelio. Klozetas pasitaisė, bet dingo visa juo naudojimosi romantika...

Kaimynai

Kartą buvau namo susirinkime. Man nepriklauso -- aš nuomininkas. Buvau šiaip. Vienintelis mano indėlis į susirinkimą buvo pasakymas: „Atsiprašau, jūsų bandelės iškrito“. Susirinkime dalyvavo tokio ir tokio namų ūkio atstovė. Ji savo rankinuke buvo įsidėjus bandelių. Jos iškrito. Tai aš ir pasakiau.

Visą kitą laiką praleidau ašarodamas dėl malšinamo juoko. Taip sunku tvardyti juoką gyvenime buvo turbūt tik kelis kartus, nes kokie dvidešimt procentų susirinkimo dalyvių buvo girti. Geriausias susirinkimas pasaulyje!

Dėdė Vania

- Sveikas, aš dėdė Vania. Aš esu namo pirmininkas.

Pirmi žodžiai, kuriuos aš išgirdau susipažinęs su šiuo storu, storu pensininku. Ar jo vardas Vania, tai aš nežinau. Bet, kad jis nėra pirmininkas, tai tikrai. Namas nepriklauso jokiai namų bendrijai. Taigi, jis negali turėti pirmininko. Bet dėdė Vania yra įtikėjas, kad jis namo pirmininkas, nes jis labiausiai (jo paties manymu) rūpinasi namo tvarka.

Kartą jis priėjo ir pasakė:

- Sveikas. Aš namo pirmininkas. Aš čia viskuo rūpinuosi. Padariau tą ir aną. Už savo darbą renku iš žmonių po dešimt litų.

Tai aš asilas ir daviau. Turbūt vienintelis iš namo. Nuo tada dėdė Vania nuo manęs neatstodavo. Taigi, aš pradėjau nuo jo bėgioti. Tas nebuvo sunku, nes, kaip jau minėjau, anas yra storas, o ir vienintelė galima susitikimo vietą yra laiptinė.

Dėdė Vania lipa laiptais. Jis storas ir greitai uždūsta. Jis, matomai, labai gėdijasi savo uždusimo, kuris pasireiškia garsiu ir giliu kvėpavimu. Norėdamas tą užmaskuoti anas pradeda niūniuoti kokią nors melodiją. Tas tik pablogina situaciją. Jeigu aš kada nors kursiu siaubo filmą, jame būtinai bus veikėjas, kuris lips laiptais, uždus, garsiai kvėpuos ir niūniuos melodiją -- ir tai bus geriausias siaubo filmas.

Taigi, dėdę Vania lengva išgirsti. Tada pagreitini lipimo greitį ir prašvilpi pro dėdulę surikdamas „Laba diena!“. Taip gyvenime dėdė Vania tėra iš manęs išlupęs tik dešimt litų.

Užuolaidos

Užuolaidos niekada nebuvo skalbiamos. Niekada. Visas jų gyvenimas nupasakojamas taip. Jos užkabinamos ant karnizų. Jos būna pakabintos ant karnizų. Jos ten kabo tol, kol dulkių kiekis ir masė jose viršiją pačių užuolaidų masę. Tada užuolaidos išmetamos -- jų vietą pakeičia kitos. Nenumaldomas laiko varomas gyvenimo ratas sukasi toliau.

Kartą buvau labai apsukrus. Nupirkau vienam kambariui skirtas užuolaidas, susidedančias iš dviejų dalių, ir panaudojau jas dviem kambariam. Ir kaip gi aš tatai padariau? Kadangi užuolaidos skirtos kabinti taip, kad uždengtų plotą nuo langų viršaus iki grindų apačios, tai aš paėmiau ir pakabinau jas pasukęs devynesdiašimt laipsnių kampu. Dabar jos uždengė tik pačius langus (tiesa sakant, nepilnai...) ir jų užteko dviem kambariam. Ant tiek aš apsukrus žmogus...

Kalėdos

Kažkada kambariokas, eidamas namo iš kažkokio pašventimo, nuvogė vieną žaisliuką nuo miesto kalėdinės eglės ir pasikabino aną ant spintos. Ką aš žinau, kodėl anas tą padarė? Mažum buvo girtas.

Taigi, štai jau kelis metus amžina kalėdinė nuotaika šiame bute. Ar kaitri vasara, ar šalta žiema, ar niūrus ruduo, ar žaismingas pavasaris. Žaisliukas kabo ir džiugina mūsų širdis. Geriausia savivaldybės investicija į paprastų žmonių teigiamą nusiteikimą ir šypsenas.

Ingredientai kokteiliams

Bute yra šaldytuvas. Šaldytuvas „Snaigė“. Jame yra šaldiklis. Jis puikiai šaldo. Atsidarius šaldiklį tuo galima kuo puikiausiai įsitikinti, nes atsidariusįjį pasitinka ledo siena. Per ją net neina normaliai uždaryti šaldytuvo durų.

Kartais vis dėl to prisireikia, ką nors pasidėti tame šaldiklyje. Pasiimi plaktuką ir eini daužyti to ledo. Pridaužai tiek, kol ledas nebetelpa į virtuvės kriauklę. Tada pradedi krauti į dušą. Atsibosta daužyti. Likusį ledą palieki šaldiklyje.

Bedaužant galima rasti gausybę gerų dalykų. Pavyzdžiui: pakelyje esančius ledukus, skirtus gėrimams atšaldyti...

Gėlės

Mes nelaikėme gylių. Nei vienos. Bet galiausiai veiname kambaryje jų vis tiek atsirado. Baigiau universitetą. Kartu su pasveikinimu gavau rožių puokštę. Ją pasimerkiau į perpjautą šaltos arbatos plastmasinį butelį. Laukiau jas ten pusę savaitės. Butelis parvirto. Išvaliau vandenį. Betelio nepakėliau. Rožes irgi palikau gulėti. Anos visiškai sudžiūvo. Jos labai maišydavosi, valant dulkes. Reikėdavo pakelti, nuvalyti dulkes, vėl padėti. Taigi, neapsikentęs po kokio pusės metų paėmiau tas rožes ir prikaliau prie seinos.

Dabar tai yra vienintelės buto gėlės. Sudžiūvusios rožės pakabintos ant sienos žemyn galvomis. Galvos bedžiūnant visiškai patamsėjo ir patapo beveik juodomis.

Taigi, viename kambaryje kabo juodagalvės rožės, pakabintos žemyn galvomis. Gražiausios buto gėlės... Vienintelės buto gėlės...

Technika

Rašiau, rašiau magistrinį, susijusį su kompiuterine grafiką ir nuo intensyvių skaičiavimų (darydamas ekperimentus viršijau rekomenduotinas apkrovos ribas) susvilo vaizdo plokštė. Prikaliau aną prie sienos. Turiu tokį pomėgį. Tai tiek...

Policija

Teatgaminu tik du kartus, kai bute lankėsi policija. Vieną kartą gana rimti policinkai darė gana rimtą reidą sulaikymui už velnias žino kokio rimtumo nusikaltimus. Įsiveržė į butą. Sumaišė aukštus, pasirodo...

Kitą kartą šalimais kaimynas garsiai (labai garsiai) klausė muziką. Į bandymus paprašyti sumažinti garsą visiškai neregavo, nes gulėjo bute girtas ir visiškai trūkęs. Taigi, kažkas jam iškvietė policiją, o tiems kažkodėl susivaideno, kad groja tai pas mus...

Laiptinė

Pasirodo sudužusio lango teorija veikia. Teorija teigia: kad jeigu pastate yra vienas išdaužtas langas, tai tikimybė, kad kas nors išdaus langą yra didesnė negu name, kuriame visi langai sveiki. Reziumė: kad netvarka sąlygoje dar didesnę netvarką.

Prieš perdažant laiptinę (berods dėdės Vanio iniciatyva, o gal ir ne...) ji buvo pripaišaliota ir atrodė tragiškai. Ir joje kartas nuo karto, kas nors prišikdavo. Valytoja ateidavo vieną kartą į savaitę. Tai ekskrementai taip ir stovėdavo vidury laiptų tol, kol jų nesutvarkydavo valytoja. Nors netiesa, kartais, kas nors, tą fekaliją uždengdavo į pašto dėžutes mėtamomis reklamomis.

Taip aš pastebėjau vieną dėsningumą. Tikimybė, kad kas nors laiptinėje prišiks yra atvirkščiai proporcinga laikui, likusiam iki valytojos apsilankymo.

Perdažius laiptinę neatsimenu, kad kas nors būtų pridergęs. Nu bent jau ne ant vidurio laiptų. Sudužusio lango teorija veikia. Mokslas -- anas veikia.

Paplūdymys

Kambariokas turėjo megztas tapkes. Prie jų gana gerai lipdavo žemės. Kambariokas dažnai sėdėdavo prie kompiuterio, kuris buvo padėtas ant darbinio stalo. Po darbiniu stalu pradėdavo kauptis smėlis. Per vieną ilgesnio apsileidimo-nesitvarkymo laikotarpį buvo sukauptos gana įspūdingos smėlio atsargos. Buvo žiema (lauke barsto smėlį, kuris sėkmingai nešasi į vidų) ir nepaisant viso jos atšiaurumo štai čia pat, savo bute, turėjome žavų ir jaukų paplūdimį...

Knygų lentyna

Lentyna, kurioje laikiau visas savo knygas, pačiam kampe turėjo išsikišusių vinukų. Taigi, ten įdėjau vieną knygą, kurios lemtis buvo būti sunaikintai vien tam, kad išgyventų kitos, geresnės knygos. Ta knyga, išsaugojusi visus kitus veikalus, buvo kažkoks vieno sporto klubo dienoraštis, į kurį aš ale turėjau rašyti, kaip man sekasi sportuoti (tokia savimotyvacijos priemonė). Kadangi nieko nerašau tai, kaip man sekasi sportuoti, taip ir nežinau, bet knygos užtai sveikos, nesubraižytos...

Chujova tašė

Atsiprašau, už keiksmažodžius, bet toks jau to sportinio krepšio pavadinimas. Tą sportinį krepšį aš laikiau spintoje. Ir jis nėra toks blogas, kaip gali pasirodyti iš jo pavadinimo. Anaiptol. Jis yra labai geras sportinis krepšys. Sandarus -- nieko nepraleidžaintis. Jame aš laukiau savo skalbinius. Iš to ir pavadinimas...

Svetimi daiktai

Bute prisikaupė įvairių daiktų, kurie nėra buto gyventojų. Įdomiausias yra toks blizgus pledas, skirtas pasitiesti palapinėje po apačia, kad nesušlaptum. Mes kokius kelis metus buvome šventai įsitikinę, kad tuoj, tuoj atiduosime jį jo šeimininkui. Tuo tubūt ir dabar tikime.

Tą daiktą, beje, pas mus paliko pats šeimininkas, nes tingėjo neštis jį su savimi. Ir mes padarėme paslaugą sutikdami jį pasaugoti. Dar dabar atsimenu, kaip to pledo šeimininkas lakstė apsigaubęs tuo pledu ir girtas šaukė: „aš čiornai plašč!“... Ir tas dar buvo labai seniai...

Siurblys

Buvo bute siurblys. Turėjome teoriją, kad maiše, skirtame kaupti susiurbiamas dulkes, telpa neribotas kiekis susiurbiamų dalykų. Tiesiog tingėjome aną iškratyti. Siurbėme, siurbėme ir džiaugiamėmis tuo metu labai sėkmingais rezultatais. Ką ten Cernas su savo hidro centrifūgomis -- štai čia, paprastame butuke, juodoji skylė siurblio viduje. Bet vieną dieną įvyko nesitikėtas nutikimas. Tik pufff ir nebeveikia siurblys. Nuo to meto anas stovi kampe. Judinamas dulkių siurblys tik tada, kai nuo dulkių siurblio valomos dulkės...

Klozeto atpumpuoklė

Klozeto atpumpuoklės kotas naudojamas pasibaigusių toletinio popieriaus rulonų šerdims mauti ir kaupti...

Rūkymas

Vienas buto gyventojas kažkada seniai, seniai gana gausiai rūkė. Surūkytų cigarečių pakelius kaupė prie vienos sienos prikabintoje lentynoje. Jeigu susinervinęs gana stipriai kitame kambaryje spiri į kitą tos sienos pusę (Kas?! Nejaugi patys taip nedarote?), tai cigarečių pakeliai iškrenta iš lentynos ir pabyra ant žemės. Tada turi eiti ir rinkti anuos, bei sudėti atgal. Šita problema buvo išspręsta ne išmetant pakelius (bute nėra rūkoma jau N metų), bet daug protingesniu būdu -- juos prirement kitais nereikalingais daiktais. Dabar galima drąsiai spardyti sieną...

Žieminiai batai

Žieminiai batai vasarą laikomi po foteliu. Tiksliau vienas žieminis batas. Kur kitas -- nežinau...

Spintos rankenos

Spintose nebeliko rankenų. Anos iškrito bespardant spintas (Kas vėl nepatinka?! Kaip tai negalima spardyti baldų?!). Nuo tada durys pilnai neuždaromos, nes sunku po to jas atsidaryti. Jeigu jau taip atsitinka, kad durys būna pilnai uždaromos, tada tebūna vienintelis būdas atidaryti duris. Reikia spirti į jas ir tada durys atšoka ir jas galima atsidaryti...

Veidrodis

Prieš man atsikraustant bute tebuvo vienas veidrodis. Apvalus, kažkur septynių centimetrų diametro... Aš atsivežiau kokio dvylikos centimetrų diametro veidrodį. Jaučiausi esąs didžiausias buto narcizas.

Vienintelis būdas pasitikrinti, kaip atrodai platesniu vaizdu tėra bandyti įžvelgti savo atvaizdą išjungtame televizoriuje. Vieną kartą, pamenu, nusifotografavau save, vien tam, kad įsikelčiau tą nuotrauką į kompiuterį ir galėčiau pažiūrėti ar gražiai apsirengiau...

Virdulys

Buvo toks virdulys. Pradėjo gesti. Iš pat pradžių automatiškai neišsijungdavo, kai užvirdavo. Labai patogu, kai žiemą norisi pakelti kambario drėgmę, sumažėjusią dėl šildymo. Po to, virdulys vėl pradėjo išsijunginėti. Bet ne tuo metu -- išsijungdavo kažkur davirus iki aštuonesdešimt laipsnių karštumo. Tada atradome, kad po virduliu pakišus peilį, anas išsijunginėja ties reikiama temperatūra. Žinoma, reikėjo mokėti tinkamai tą peilį įkišti -- bet koks užsukęs svečias neturėdavo reikiamos kvalifikacijos užkaisti vandeniui.

Tada nupirkome kitą virdulį. Ir dingo bet kokia vandens virimo romantika. O iki tol kiekvienas arbatos gėrimas būdavo nuotykis...

Durų spyna

Yra durų spyna, kuri automatiškai užsitrenkia uždarius duris. Tiksliau neužsitrenkia, o reikia mokėti tą spyną užrakinti. Detalių neatskleisiu, nes jos gali būti panaudotos prieš pačio buto saugumą...

Amžinos baterijos

Nors siurblyje nepavyko atrasti juodosios skylės, bet man atrodo busiu padaręs kitą, ne mažiau svarbų, atradimą. Amžinosios energijos. Maždaug tuo metu, kai atsikrausčiau (o kaip seniai tai buvo) į televizoriaus distancinio pultelį įdėjau naujas baterijas. Kadangi pultelio baterijų dėklas buvo išmaltas ir dangtelis nesilaikė, tai paėmiau ir išmečiau aną velniop. Tada įdėjau baterijas, prikišau į vidurį visokių popierių ir apsukau viską izioliacija (iš esmės viskas bute yra taisoma su izioliacija arba įrankiais pačių pasigamintais iš izioliacijos) ir valio.

Tas distancinis su tomis baterijomis ir ta mano popierių ir izoliacijos konstrukcija laiko dar iki šiol. Septynis metus! Amžinosios baterijos. Amžinosios energijos šaltinis.

Tiesa, dabar tame amžinosios energijos šaltinyje turbūt koks nors ramybės periodas, nes distancinis veikia tik taip: paimi distancinį pultą. Nukreipi į televizorių. Nuspaudi reikiamą mygtuką. Laikai nuspaudęs norimą mygtuką ir kita ranka tol daužai distancinį, kol televizorius sureguoja...

Skaičiaus mažėjimas

Masiškai mažėja gimstamumas. Masiškai bėgama iš šalies. Vaje, vaje -- tautos išnykimas čia pat. Apokalipsė jau čia.

Tai va. Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas ir kodėl tai yra gerai/blogai.

Visoje medijoje tik ir girdi, kad gyventojų skaičius mažėja ir tai pateikiama tarsi savaime suprantama tragedija -- savaiminis blogis. Pateikiama, kaip būsimas (ir kardinalių priemonių nesiimant -- neišvengiamas) tautos išnykimas. Kas, vėlgi, savaime nėra blogai. Nu gal truputį. Nu, gerai, gerai -- truputį daugiau nei truputį... Bet kokiu atveju, aš čia kaip ir pabandysiu pažvelgti iš kitos pusės. Pabandysiu paieškoti teigiamų žmonių skaičiaus mažėjimo pusių.

Pradėkime nuo termino, kuriuo yra vadinamas pats procesas. Vienas iš vartojamų variantų yra „nykimas“. Kitas -- „mažėjimas“. Pastarasis mažiau pretenzingas -- t.y. gali būti suvokiamas, kaip ir teigiamas dalykas. Galbūt mažėjimas nėra nykimas. Galbūt mažėjimas tėra optimizavimasis. Tiesiog valstybė mažina žmonių skaičių nuosaikiomis priemonėmis, o ne masinėmis žudynėmis kare, kaip kad istoriškai įprasta.

Dėl termino „valstybė“. Aš pastaruoju metu esu šiek tiek (iš tikro tai gana stipriai) paveiktas vieno iš pseudo mokslų, teigiančių, kad į žmogų negalima žiūrėti paskirai. Reikia žiūrėti į bendrijas (kolonijas, spiečius, bandas). Ir tik į tas bendrijas galima žiūrėti, kaip į vieną organizmą. Kaip į makroorganizmą. Panašiai kaip ir su bakterijomis -- žiūrėdimas į vieną bakteriją, niekad negalėsi paaiškinti, kodėl bakterijų kolonija elgesi vienaip ar kitaip. Taigi, vartodamas terminą „valstybė“, aš neturėjau omenyje vyriausybių ir seimų, aš tame omenyje (kad ir ką reikštų žodis „omenys“) turėjau Lietuvos piliečius, kaip vieną makroorganizmą.

Lietuvos piliečiai yra organizmas. Kaip ir kiekvienas organizmas, pastarasis stengiasi išlikti ir nežūti (Sveikas, Darvinai. Kaip sekasi?). Taigi, viskas, ką daro tauta (pradedu maišyti tautą su piliečiais... Velniop.  Netaisysiu -- ir taip čia nesąmonių per akis. Dar viena klaida nieko nepakeis...). Taigi, viskas, ką daro tauta yra skirta tolesniam josios išlikimui.

Lietuvos organizmas mažina žmonių skaičių sąmoningai. Nes tas padės jo išlikimui. Nes lietuvių yra per daug (Dainuoti girto marozėlio, žiūrinčio krepšinį ir nuoširdžiai traukiančio dainą, balsu: „Mūsų tik trys milijonai“).  Kodėl lietuvių yra per daug? Nes lietuviai šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų turėjo pergyventi agralinės visuomenės tapimą industrine. Tada sovietmetis su vergišku darbu fabrike arba kolūkyje. Ir pyst -- dabar visi esame (turime tapti) informacinės visuomenės dalimi. Kokio velnio?

- Aš moku su su staklėmis dirbti ir mano nuolankaus darbštumo niekam nereikia.

Daug lietuvių tampa nebereikalingi. Ir nėra panašu, kad ateityje staigiai jų prireiks.

Žmonių nereikalingumas pastebimas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų organizmų (valstybių. Ypač vakarų). Nepamatuotas biuriokratinio aparato augimas ir tuo pačiu „darbo dėl darbo“ vietų kūrimas šiek tiek padeda nuslėpti tą faktą, kad vis daugiau ir daugiau žmonių tampa nebereikalingi makroorganizmų gyvibingumui palaikyti.

 - O kaip Kinija - pasakysite jūs - Jos ekonomika auga ir ten viskas paremta žmonių gausėjimu ir didėjančia žmonių darbo galia.

 - Imigrantai - pasakysite jūs, turėdami omenyje (Aaaa!!! Pradedu nekęsti šito žodžio) į vakarų valstybes plūstančią pigią juodo darbo jėga, kurie ten plūsta, nes jų darbas ten reikalingas.

 - Taip - pasakysiu aš - puikūs pastėbijimai.

ir pakeisiu pokalbio temą... Ne, ne -- aš galiu atremti tokius argumentus. Abu tie paminėti variantai vis dar veikia, nes pilnai robotizuoti ir automatizuoti jų pakaitalai vis dar yra ekonomiškai brangesni negu pigiai dirbantys žmonės.  Bet, kaip manote, kiek laiko prireiks, kol robotukai taps pigesni už žmones? 20 m.? 30 m.? Kai visi fabrikai taps automatizuoti? Kai didžioji dalis buities taps automatizuota? Kur dėsis tie darbštuoliai? Tuo labiau, kad visas visuomenės gyvavimo modelis yra pagrįstas tuo, kad tu dirbi ir taip kaip mikroorganizmas prisidėdi prie makroorganizmo gerovės. Dėl to mikroorganizmas tavimi neatsikrato (dirbi darbą. Gauni algą. Gali nusipirkti ėsti. Nemiršti badu). O ateis robotukas ir taps naudingesnis negu tu. Taps naudingesnis negu aš...

Lietuvių gyventojų skaičius mažėja. Gerai! Imigracija (ypač nekvalifikuotos darbo jėgos) nėra didelė. Irgi gerai! Nereikės sukti galvos, ką su jais daryti, kai anie taps nebereikalingi. O visi tie, dažniausiai patrijotais save vadinantys pamokslautojai, teigiantys, kad tauta turi augti ir gausėti (yra dar terminas „daugintis“. Nors... Nelabai didingai skambėtų: „lietuviai turi daugintis“), turbūt nesuvokia, kokią ateitį bando prisišaukti.

Nu, tarkim, lietuviai išgirsta tuos pamokslautojus ir prigausėja, tarkim, iki 10 mln. Ir ką mes su tais naujais lietuviais darysime? Kur mes juos kišime? Ar mes planuojame užkariauti papildomų žemių? Gerai, gerai -- pasaulyje yra daugybė vietų, kur daug daugiau žmonių sutelpa dar mažesniuose ploteliuose. Taip, kad tuos 10 mln. tikrai galėsime sutalpinti dabartinėje Lietuvos teritorijoje. O kas toliau? Ką jie veiks tie mūsų nabagėliai? Dirbs fabrikuose? Juk robotukai taigi bus našesni tuomet. Dirbs protinį darbą? Kam robotukams reikia vadybininkų ir keliolikos sluoksnių organizacinės struktūros vadų ir vadukų? Iš protinio darbo sferos belieka tik kūrybinė niša. Papildomi 7 mln. menininkų... Kas anuos dotuos? Ir kas bus priverstas klausytis (skaityti, žiūrėti ar kitaip įsisavinti) visą tą jų kūrybą?

Reziumė. Aš noriu pasakyti, kad mažindama žmonių skaičių Lietuvos valstybė apsisaugo nuo didžiulės ateityje lauksiančios socialinės krizės, kai dėl modernizacijos didžioji dalis visuomenės taps nereikalingi pačiai visuomenei. Tą krizę, beje, teks gana skaudžiai išgyventi kitiems, gyventojų skaičiumi nesiskundžiantiems, makroorganizmams (tiesioginiems Lietuvos organizmo konkurentams). Ir jeigu vis dėl to pasirodys, kad aš klystu, tai irgi nėra bėda. Gyventojų skaičių nedelsiant galėsime padidinti (iki kiek norėsime), pasinaudoję tuomet pakankamai stabiliai veikiančia klonavimo technologija...

O vis dėl to gal nešaudykime?

Perspėjimas: tekstas yra grubus, įžeidus ir kas baisiausia -- neskoningas. Tai tik eksperimentas, bandant parašyti kažką minimaliai kitoniško. Nenorintiems gadintis nuotaikos, patarčiau iškart peršokti prie kitų įrašų.

Taigi, sugalvojau, kad reikia parašinėti kokia tai labiau „einama“ tema. Kažko labiau kabinančio mases. Plebėjus ir plebėjus, apsimetinėjančius patricijais (nes tikrų patricijų kaip ir niekad nebuvo). Yra tik dvi temos atitinkančios išvardintus kriterijus. Viena iš jų -- žydai. Nenorėčiau šitos temos dabar apsiimti, nes užsipuldamas vieną religiją, turėsiu užsipulti visas, o tam man dar trūksta išmonės.

Taigi, belieka antroji tema -- homoseksualumas. Jau girdžiu: „šaudyt tuo gaidžius“. Įdomi nuomonė. Ne tokia ir nepaplitusi. Ypač neviešoje erdvėje.

 -- Su kokiais politiškai nekorektiškais žmonėmis tu bendrauju, Petrai?
 -- Ot, pasitaiko...

Šaudyti. Šaudyti gaidžius. O ką daryti su vištomis?.. Juk homoseksualumas apima ne tik spalvotus vyrokus, bet ir moteriškaites (Užbėgimas įvykiams už akių: kodėl, kalbant apie homoseksualumą, niekas nenori šaudyti moterų?).

Pirmas teiginys: jeigu jau nusprendei išrauti homoseksualizmo „ydą“, tai reikia prisilaikyti ir lyčių lygybės principo. Taigi, „šaudyt pyderus ir lezbes“. Kaižkaip „lezbė“ neskamba taip stipriai ir įžeidžiai kaip „pyderas“.  Pyderas. Lezbė. Pyderas. Lezbė. Neskamba, nors tu ką. Bet kuriuo atveju, jeigu jau visus, tai visus.

Bet kažkaip norėtųsi kažkokio rimtesnio argumento, kodėl reiktų elgtis taip kategoriškai ir netgi nežmoniškai (nors istorija rodo, kad žudymas pakankamai žmogiška savybė). Vietoj to argumento ieškojimo, aš pamėginsiu pasielgti atvirkščiai -- pamėginsiu įrodyti, kad žudyti vis dėl to nereikia(Aš, aišku, turiu vieną kozirį, kuris nukaus bet kokį užkietėjusio kietakakčio argumentą).

Į viską reiktų žiūrėti, kas be ko, šaltu rinkos ekonomikos žvilgsniu. Kokią gi naudą-žalą duoda homoseksualistų žudymas-nežudymas (autoriaus pagalba: „žudymas“ simbolizuoja diskriminavimą). Standartiniai, pilietiškai korektiški sapaliojimai gana greitai atkrenta.

 -- Negalima šaudyti, nes ir taip jau dėl diskriminacijos nusižudo tiek ir tiek
žmonių.
 -- Negalima žudyti homoseksualų, nes jie nusižudys? Ne koks argumentas.

Taip galima sumindyti didžiąją daugumą argumentų. Ypač tokių grąžiai ir graudžiai pateiktų. Ypač tokių, kuriuose akcentuojama žala kitos lytinės pakraipos žmonėms (ir jų artimiesiems).

Vienintelis būdas įtikinamai argumentuoti, tai kalbėti apie naudą. Dar geriau -- tiesioginę naudą individui. Paimkime tipinį modelį. Konservatyvoką, pernelyg neapsiskaičiusį tipelį. Visko-kas-nėra-jis-ir-kažkiek-jo-draugų-fobą. Ir kokią gi naudą tam mūsų tipeliui davė homoseksualumas?

Kaip ir dera, pritaikysime jau patvirtintą taisyklę. Taisyklę 34. Porno. Mūsų analizuojamas tipas, gyvendamas šiuolaikinėje visuomenėje (visai nesvarbu ar sovietinio raugo, ar ne), neišvengiamai savo akimis yra regėjęs vieną iš populiariausių pornografijos šakų -- lesbeičių pornografija. Ir, kas žino, galbūt bežiūrėdamas tą filmuotą medžiagą taip įsijautė, kad nejučiomis paleido į darbą savo rankas. Ir visa tai pasibaigdavo (būtasis dažninis laikas) viena iš labiausiai vertinamų malonumo formų -- orgazmu. O tas nuimdavo stresą.  Atpalaiduodavo mūsų stebimą hipotetinį individą. Taip jis tapdavo žymiai produktyvesnis ir daug našiau keldavo šalies BVP. Nauda neišpasakyta.

Antras ir paskutinis teiginys: Norėdama neprarasti lezbiejų pornografijos įrašų mūsų visuomenė bus priversta susitaikyti su homoseksualizmu ir nustoti diskriminuoti tuos anuos. Aišku, ne visiškai, nes tada anie taptų vieninteliai nediskriminuojami žmonės pasaulyje.

Užrašų knygutė

Štai ir pribaigiau savo užrašų knygutę. Visą prikeverzojau. Teks pirkti naują.  Beje, užrašų knygutė -- tai toks mažas sąsiuvinis, kur reikia rašyti tušinuku.

Taip, taip -- modernizacija ir visa kita. Taip, taip -- žinau, kad yra visokie išmoningieji telefonai ir panašiai. Bet, ar bandei, kada nors, ką nors bent kiek protingo (Čia daroma klaidinga prielaida, kad aš toje savo užrašų knygutėje esu, ką nors protingo, parašęs) ar išmoningo parašyti su tuo savo išmoninguoju telefonu? Aaaa?! Niekas nesigauna -- vien tik apie civilizacijos ritimosi žemyn fazę bylojantys žodžių kratiniai, privemti šypsenėlių.

„Sweikute :) ka darai :))))“. Niekada, oi niekada nesigauna, kažkas tokio:

„Labas. Mąsčiau. Suvokiau, kad šią akimirką laikas nupūs kaip dulkę... Kartu su ja nupūsdamas mane ir tave. Tave, su tavo grožiu ir su nuostabių minčių pilna galva. Kad viskas laikina. Ir kad telieka išspausti viską iš šito akimirksnio, kuris man (ir tau) duotas... Susitinkam?“

Ne. Tas niekada nepavyksta. Tikrai bandžiau. Kad ir ką berašyčiau, visą laiką gaunasi tik viena vienintelė žinutė: „Sweikute :) ka veiki :)) gal sidriuko :)))“. Velniava.

Taigi, čia papublikuosiu dalį savo užrašų iš tos užrašų knygutės. Publikuosiu, aišku, ne viską. Kai kuriuos užrašus pačiam gėda skaityti. Kai kurie jau atsigulė šitame tinklaraštyje. Ir, aišku, didžioji dalis tėra visiškos nesąmonės. Čia pateiksiu tik dalines nesąmones.

***

Senelis susprogdino senelės namą. Matai, senelis bandė nusižudyti. Vieną kartą jis paėmė ir atsuko dujų balioną. Pats atsisėdo kitame kambario gale ir užsidegė žvakę. Sėdi ir laukia. Sėdi ir laukia. Laukia. Ir būūūūm -- sprogimas. Jis nemirė. Net rimtai nesusižeidė. Tiesiog „pamiegojo“ kelias valandas ir tiek. O senelės namas tai buvo rimtai apgadintas. Senelė nebuvo linkus į savižudybę, taigi, jai reikėjo materialinių gėrybių. Negerai tas senelis padarė. Oi negerai...

Pastaba: Toks atvejis nėra atsitikęs nei mano giminėje, nei man žinomų žmonių giminėse. T.y. tai nėra kažkokia istorija papasakota, kokio nors mano draugo ar pažįstamo. Iš kur ši istorija atsidūrė užrašų knygutėje -- neturiu žalio supratimo. Raštas mano.

***

Šiandieną pagavau save keičiant savo atsiminimus. Žinot, tą faktą, kad didžioji dalis visų atsiminimų yra „pagerinti“ -- įdomesni negu patys įvykiai. Taigi, šiandieną pagavau save, keičiant vieną iš tų įvykių. Bandžiau apgauti save ir pagavau save sau meluojant.

Bloga žinia ta, kad po šio fakto dabar nebegaliu to atsiminimo „gerinti“. Netgi atvirkščiai -- man atrodo, kad pradėjau jį „gadinti“...

Gera žinia ta, kad dabar žinau tą pirmą žingsnį, kuriuo keičiami prisiminimai. Motyvai. Aš keičiau motyvą, kodėl pasielgiau vienaip ar kitaip tame atsiminime. Aš pakeičiau savo elgesio motyvą taip, kad ten, tame įvykyje, aš tapau šaunesnis ir gudresnis negu, kad realiai buvau. Ir kad pusiau atsitiktinė situacija patapo „aš taip ir norėjau“ situacija.

***

Sėdžiu parke. Šalimais vyksta debiliškos laidos filmavimas. Ale „slapta kamera“. Pažiūrėkime ir pasijuokime iš to, kaip žmonės reaguoja į keistas situacijas.

-- Ė, jus filmuoja slapta kamera.
-- O, kaip smagu ir kaip šaunu. Chochocho!!!

Nekenčiu tokių laidų. Žiūrėti į nuogas žmonių emocijas, jiems to nežinant. Tai tarsi slapta stebėti persirengimo kabinas tik gal dar blogiau. Taigi, sėdžiu už kampo ir slaptai (šiuo metu esu prisižiūrėjęs filmų apie slaptus agentus) stebiu situaciją. Žmonija neturi ateities. Bent jau ta, kuri kuria ir žiūri tokias nesąmones... O aš tai žiūri tą laidą gyvai... B**t.

***

Vakar įvyko didelė tragedija vienos merginos gyvenime. Didžiulė keistenybė, sukėlusi didžiulį nerimą. Vakar bemasažuodama savo galvą, mergina surado vieną keistą plauką. Ryžą. „Surūdijęs“ apibendrino jį mergina. Tai buvo toks įdomus nutikimas, toks keistas įvykis, kad mūsų herojė kitą dieną nesustodama šį nutikimą pasakojo visiems savo draugams ir pažįstamiems. Va kokie įdomūs kitų žmonių gyvenimai. O tavo?