Toleruok toleruotinus

Pastaruoju metu pastebiu pernelyg daug įvairios informacijos, susijusios su lesbiečių ir gėjų toleravimu (Pvz.: [1] [2]). Nežinau, ar taip iš tikrųjų yra ir tai susiję su ne taip seniai nepriimta konstitucijos pataisa [3]. Ar tai tiesiog susiję su tuo, kad neseniai mano RSS'uose atsirado Lietuvos interneto trolių vado (kaip aš suprantu) Zeppelinus blogas [4].

Bet kokiu atveju, kadangi nesugalvoju, ką daugiau rašyti, tai teks rašyti apie toleranciją. Labai jau nyki ir nuvalkiota tema, bet vėlgi – nieko kito nesugalvoju.Taip pat teks parašyti dėl to, kad esu šiek tiek tolerastas [5] (nepaisant to, kad daug kas mane turbūt pavadintų niekam tikusiu tolerastu) ir reikia kartas nuo karto pateisinti šitą vardą. Ir, žinoma, prie visa to reikia paminėti, kad aš nieko nenusimanau apie homoseksualizmą. Visiškai. Bandžiau suskaičiuoti, kiek pažįstu homoseksualių asmenų. Ilgai skaičiavau ir suskaičiavau iki nulio. Turiu kelis įtarimus, bet tik tiek.

Aišku, manęs ta mano nekompetencija kaip ir visada nė kiek nesustabdys ir pripilsiu čia galybę raidžių.

Visų pirma aptarkime „LGBT Friendly“ [6] (LGBT – lesbietės, gėjai, biseksualai, transeksualai) lipdukus. Kas čia per idiotiška idėja? Homoseksualams draugiškos įstaigos. Argi beveik visos įstaigos nėra draugiškoms homoseksualams pagal nutylėjimą. Koks skirtumas, jeigu tu turguje pardavinėji mėlynes, kas jas nupirks. Ir ką pirkėjas veikia lovoje. Kodėl bet kokių paslaugų teikėjui turi rūpėti, kokių pažiūrų jo klientas. Parodyk man nors vieną Kaziuko mugės prekeivį, kuris nėra draugiškas LGBT. Kaziuko mugės prekeivių teikiamos paslaugos visiškai nesusiję su seksu. Vienintelės vietos, kur toks lipdukas yra tinkamas, yra tos vietos, kurių paslaugos susijusios su seksualinio gyvenimo ypatumais. Pavyzdžiui, viešnamis. Jeigu jau koksai garbus klientas ar klientė eina į viešnamį, tai jam labai svarbu žinoti, kad jame jis suras jo gana retus poreikius atitinkančias paslaugas. Nes, įtariu, labai nepatogu nueiti į viešnamį, įeiti į vidų ir sužinoti, kad nieko nepeši. O galėtum iš karto, prie durų, sužinoti. Jeigu tik būtų lipdukų...

Bet ne apie niųdienų realijas aš čia norėjau parašyti. Aš kažkaip norėjau užkabinti giliau (Gal ir nelabai gerai šita metafora skamba būtent šitame blogo įraše...).

Taigi, nuo pradžių. Išsiaiškinkime, koks didelis aš vis dėl to esu tolerastas. Aš nežinau – teks viską spręsti jums patiems. Pagrindinis idėja, ginant (kai reikia, ir kai nereikia) homoseksualus būna ta, kad homoseksualūs žmonės yra normalūs žmonės. Šita mintis visada priverčia mane svarstyti, kiek procentų visuomenės turi būti homosekslualūs, kad būtų galima tai vadinti normalia elgsena. Hmmmm.... 30 procentų?.. Gal net daugiau. Bet kokiu atveju yra mažiau nei 5% [7]. Statistiškai akivaizdu, kad tokie santykiai yra nenormalūs. Ir visas bandymas integruoti remiasi melagingu teiginiu, kad homoseksualizmas yra normalu. Ne. Tai melas. Tai nenormalu. Bet ne tame esmė. Klausimas turėtų būti visai ne toks. Klausimas turėtų būti toks: ar tai yra priimtina, ar ne? Aš už tai, kad priimtina. Arba dar geresnis klausimas, ar tai toleruotina, ar ne? Aš už tai, kad toleruotina.

Toliau. Trumpinys LGBT. Išsiverčia jis į lesbietės, gėjai, biseksualai, transeksualai. Lesbietės – nenormalu, bet viskas geria. Gėjai – nenormalu, bet toleruotina. Biseksualai – irgi nieko prieš. Transeksualai – nu ne. Kokio velnio priėmėt šituos į savo grupuotę ir sugriovėte visą savo vertę. Aš prieš transeksualus. Nes visa jų esmė yra apgauti. Jie yra vienos lyties atstovai ir nori, kad visi aplinkiniai juos laikytų kitos. Tai, mano supratimu, yra melas. Ir man nepatinka, kai man meluoja. Aš, manau, kad visuomenėje geriau kuo mažiau melo.

Anksčiau tai buvo tiesiog nekaltas melas. Anksčiau galėdavai lengvai atskirti, kad čia tiesiog diedas su suknele. Adomo obuolys, Apžėlę kojos, barzdos šeriai, platoki pečiai, plėšantys nepritinkančią suknelę, popieriaus gumulai vietoj krūtų, sodraus balso prašymas jį vadinti Naomi, nors pase ir įrašyta, kad Juozas. Anksčiau transvestitai turėjo pakelti nuotaiką, nes jie turėjo būti žiauriai juokingi. Anksčiau, aš turbūt būčiau buvęs didžiulis transvestitų fanas. „Mums reikia daugiau juokingų diedų su suknelėmis“ – būčiau agitavęs aš.

Dabar? Adomo obuolius išoperuoja. Barzdą pašalina. Liemenį sumažina. Krūtis sugeneruoja. Vienintelė viltis, kad pastebėsi pernelyg dideles plaštakas ir pėdas. Bet turbūt ir tas medicina tuoj išmoks sumažinti. Nors transvestitas ir transeksualas teoriškai nėra tas pats, bet viena ir kita idėja yra paremta melu.

Toliau. Vedybos. Labai sureikšminamas klausimas. Bet aš visiškai nesuprantu kodėl. Vedybas galima skirstyti į dvi institucijas. Religinę ir teisinę. Religinė. Koks skirtumas. Kažkas nepatinka – visada gali įkurti savo religiją. Sukurk jeigu nori religiją, kurios apeigose galima tuoktis tik lesbietėms. Lieka teisinė santuoka. Kas yra teisinė santuoka? Pačių paprasčiausia sutartis. Nu gal ir ne pačių paprasčiausia. Bet vis tiek – tai tik dvišalė sutartis. Koks skirtumas, kas kokias sutartis sudarinėja tol, kol niekas niekam nedaro jokios žalos.

Bet turbūt visada už klausimo, ar leisti homoseksualams tuoktis slypi pagrindinis klausimas: ar leisti lesbiečių ar gėjų porai auginti vaikus. Va ties šituo klausimo iškėlimu paprastai pas visus ir prasiveržia emocijos (dažniausiai neigiamos). Dėl to šitas klausimas visada užmaskuojamas kalbomis ir svarstymais apie vedybas, partnerystės sutartis ir panašiai. Ir visi berėkaudami, kaip traumuojami vaikai ir kaip tas ir anas yra nesveika, pamiršta svarbiausią faktą. Kad geroje visuomenėje tarsi neturėtų būti galimybės įsivaikinti. Nes neturėtų būti beglobių ir apleistų vaikų. Va čia yra pagrindinis klausimas: kodėl yra tiek daug „įsivaikintinų“ vaikų ir kaip tą skaičių sumažinti?

Bet čia labai neįdomus klausimas. Visiems daug įdomiau rėkti ant „nesveikų“ (nežinau dėti kabutes, ar ne. Ai, padėsiu) homoseksualų. Taigi į neįdomų klausimą aš neatsakinėsiu, o atsakysiu į įdomesnį. Yra vaikas, kuris neturi globėjų. Yra keturios galimybės. Heteroseksuali pora; lesbeičių pora; gėjų pora; vaikų namai. Kas 100% aišku? Kad heteroseksualios poros gauna aukščiausią prioritetą. Toliau man 100% aišku, kad lesbiečių pora yra geriau nei gėjų pora. Aš tik nežinau, kur įsipaišo vaikų namai. Bet jeigu reiktų spėti prioritetus, tai spėčiau sekančiai: heteroseksuali pora; lesbiečių pora; vaikų namai; gėjų pora. Čia darau prielaidą, kad vaikų namų sąlygos yra idealios. Kokios jos yra ištikrųjų – nežinau. Jeigu tragiškos, tada gėjai kyla vienu laipteliu aukščiau. Esminis dalykas, kad viskas turi būti žiūrima pro prizmę „kas geriausia vaikui“, o ne „kaip geriau į visuomenę integruoti homoseksualus“.

Kalbant apie vedybas. Pagrindinis argumentas būna: „Tai ką, jeigu jau tiems leisti tuokti, tai gal tada leidžiam ir zoofilams, ir nekrofilams, ir pedofilams tuoktis“. Viskas paprasta. Mes negalime leisti jiems tuoktis. Nes, pirma, tiek gyvūnai, tiek lavonai, tiek vaikai negali sudarinėti sutarčių. Antra, tokiuose santykiuose yra daroma žala (bent jau pedofilijos atveju) ir gana didelė. Dėl to visa tai yra netoleruotina ir nepriimtina ir turi būti išgyvendinta iš visuomenės.

Kažkada aš žiūrėjau žinias. Retai tą darau. Ir buvo kriminalai. Ir pasakojo apie vieną vaiką, kurį patėvis metė į sieną. Kitas epizodas buvo apie tris vaikus, kuriuos girtuoklė mama nuolat daužė ir beveik numarino badu. Dar kitas buvo vėl apie tai, kaip kažkas rimtai sužalojo savo vaikus. Ir aš pagalvojau, o kur šitų vaikų protestuotojų minios? Kur šitai dalykais susirūpinę veidai televizoriuje? Kodėl niekas nepretenduoja į seimą, nes gynė vaikus nuo smurto šeimose? Kur tie visi protestuotojai? Kodėl šitai žymiai opesnei problemai niekas nepriskiria spalvos? Kodėl niekas neprotestuoja? Aš žinau, kodėl aš neprotestuoju. Nes esu cinikas degeneratas ir man nusispjaut.

Kodėl žmonėms neįtikėtinai labiau rūpi pedofilija, nei nuolatinis vaikų daužymas? Aplamai, kodėl žmonės labai jautriai reaguoja į pedofiliją? Taip, tai labai blogai, bet žemėje (ar Lietuvoje) daug kas blogai, bet kodėl būtent šita problema taip greitai išmuša visus apatijos saugiklius? Ir ką man tai primenu? Ką man primena toks didelis užsidegimas ginti? Toks didelis noras visiems aplinkiniams įrodyti, kad tu būtent toje pusėje? Visa ta ypač stipri elgsena turi kažką tamsaus ir nenatūralaus, kaip ir problema prieš kurią jie kovoja. Ir tada kažką sugalvojau. Visas tas užsidegimas man primena tą situaciją, kurios iki galo nemoku išsakyti žodžiais, bet kurią pabandysiu nusakyti taip: kažkada vogęs žmogus žymiai aršiau užsipuola šviežiai pagautą vagį, negu niekada nevogęs žmogus. Ir galimi atsakymai man pasidarė pernelyg baisūs. Ir aš nusprendžiau daugiau nežongliruoti tos problematikos mintimis savo galvoja. Nes aš dar bijau pažvelgi į per didelės visuomenės akis ir pamatyti ten per daug tamsių spalvų.

[1] http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lesbietes-lietuvoje-moterys-po-nematomumo-cadromis.d?id=59058079
[2] http://www.google.com/diversity/legalise-love.html
[3] http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/andrius-kubilius-per-balsavima-del-seimos-susiejimo-su-santuoka-pasigedo-petro-grazulio-56-227386
[4] http://zeppelinus.livejournal.com/
[5] http://petraszd.blogspot.com/2011/07/o-vis-del-to-gal-nesaudykime.html
[6] http://www.15min.lt/naujiena/miestas/vilnius/nauja-rezisierias-romo-zabarausko-iniciatyva-gejus-sostineje-integruoti-megins-lipdukais-41-232511
[7] http://en.wikipedia.org/wiki/Homosexuality

Kas skaito rašo, tas duonos prašo, bet niekas neduoda...

Čia kada skaičiau kažkokios neaiškios, bet labai geros blogerės blogo įrašą apie knygas [1]. Kažkaip suvokiau, kad aš pats nė karto dar šitame bloge nesu rašęs apie knygas. Tiksliau aš niekur nesu rašęs apie knygas. Taigi, man kažkuo svarbios knygos.


Indėniuko Kiko nuotykiai

http://www.knyguklubas.lt/kikas.html

Tai viena iš pirmų knygų, kurią esu perskaitęs. Tiksliau ten buvo knygų rinkinys. Lyg ir. Tas rinkinys turbūt buvo antrasis mano skaitytas knygų rinkinys. Pirmasis, kas be ko, buvo „Pifo nuotykiai“. Aš kažkaip visą gyvenimą knygas skaitau serijomis. Jeigu pradedu kokį autorių skaityti, tai varau kelias jo knygas iš eilės. Taip ir su Kiku. Apie ką tas Kikas, tai nė velnio neatsimenu, nes skaičiau ją lyg ir pradinėse klasėse, lyg ir dar prieš eidamas į mokyklą. Lyg ir mokėjau jau truputį skaityti dar prieš mokyklą, lyg ir ne...  Neatsimenu...

Užtai atsimenu, vieną istoriją, kuri jau yra apie mano bakalauro studijas. Buvo geometrijos praktikos paskaita. Ją vedė toks dėstytojas Kašuba (Pagrindinė jo citata: „Universitetinis išsilavinimas yra tai, kas lieka, kai viską pamiršti“). Vedė nepersistengdamas. Buvo (ir yra) prie humoro. Ir kažkurią tai paskaitą kažką (tikrai ne apie geometriją) pasakojo. Pasakojo ir kažkaip kalba pasisuko apie indėnus. Ir jis užklausė auditorijos (mūsų): „Nu kiek iš jūsų skaitėte Vinetu? Nu!? Negali būti! Norint pasakyti, kad nei vienas nesate skaitęs nieko apie indėnus?“. Ir tada aš surikau-paklausiau: „Indėniuko Kiko nuotykiai skaitosi?“. Auditorija leipo juokais...

Tiksliau auditorija neleipo juokais, nes aš nieko nesurikau (ir dar ten nejuokingas bajeris). Nes aš išsigalvojau tą savo istorijos dalį. Matote, aš lėtesnių apsukų ir aš realiu laiku nespėju mąstyti taip greitai, kaip kiti kalba. Dėl to man tenka visus pokalbius, kuriuose dalyvauju (dažniausiai tik klausausi) prasukti galvoje grįžus namo.  Tuose įsivaizduojamuose pokalbiuose, kurie vyksta mano galvoje, viskas būna kiek kitaip nei realybėje. Tuose pokalbiuose aš karaliauju savo išmone, įžvalgomis ir visi manimi žavisi...

Bet faktas lieka faktu. Toje prieš kelis metus vykusioje paskaitoje aš nieko nepasakiau. Bet mano galvoje vis dar likęs prisiminimas, kurio nebuvo. Aš atsimenu šitą nebūtą, nesvarbų įvykį ir nuolat (kelis kartus per metus) jį prisimenu. Aš, būna, neprisimenu merginos vardo, kurį ji man būna pasakius prieš 10 min., bet aš kuo puikiausiai prisimenu savo „šmaikštų“ išsišokimą geometrijos paskaitoje. Kurio net nebuvo. Aš nekenčiu šito atsiminimo.


Remarkas „Trys Draugai“

http://en.wikipedia.org/wiki/Three_Comrades_(novel)

Kaip dabar atsimenu, kad tai įdomi knyga su gana neišdirbta ir „patingėta“ pabaiga. Tik vėliau supratau, kad čia Remarko stiliaus ypatybės. Remarkas yra parašęs ir geresnių knygų. Bet ši buvo pirmoji, kurią iš jo kūrybos perskaičiau ir dėl kurios atradau Remarką ir galiausiai perskaičiau beveik visą jo kūrybą (net ir nežymias, bei pusėtinas knygas). Bet „Trijų draugų“ pagrindinis nuopelnas ne tas. Pagrindinis šitos knygos nuopelnas yra tas, kad ji mane pavertė skaitytoju. Tai pirma nemokama dozė, po kurios dar iki dabar skaitau. O viskas buvo taip...

Vienuolikta klasė. Antro semestro galas. Pavasario pabaiga, vasaros pradžia.  Literatūros paskaitoje teliko vienas didesnis atsiskaitymas. Gerai neatsimenu visų detalių, bet esmė ta, kad reikėjo perskaityti bet kokią Remarko knygą ir kažką po to padaryti. Ar tai parašyti recenziją. Ar tai analizę. Ar tai dar kažkokį velnią.

Kadangi užduotį atlikinėjo kelios vienuoliktos klasės, tai bibliotekoje visos kelios Remarko knygos buvo kaip mat išgraibstytos. Miesto bibliotekose irgi.  Mes, tinginiai, iš karto pradėjome tuo naglai naudotis: „Auklėtoja, kaip mes galime atlikti užduotį, jeigu neturime ir negalime gauti knygų?“.

Taigi, vyksta pamoka ir mokytoja (kuri buvo mūsų klasės auklėtoja) klausia: „Kas dar neturite knygų ir neturite iš kur pasiskolinti?“. Mhhhh... Truputį rizikinga... Velniop – tikriausiai lieps padaryti kokį referatą. Tai iš interno parsisiųsiu, ką nors, pakeisiu žodis ir sueis. „Aš!“. Nepaisant savo lėtumo, aš pirmas iš klasės išdrįsau mesti šitą lošimo kauliuką. „Niekas daugiau? ...? Gerai, Petrai, kadangi tu vienintelis toks, tai aš turiu nuosavą Remarko knygą ir tau ją paskolinsiu.“. Velnias. Susimoviau. Nieko – perskaitysiu dešimt pirmų puslapių, dešimt paskutinių ir ką nors sukeverzosiu. Ir viskas bus gerai...

Taigi, pradėjau skaityti tuos savo „pirmus dešimti puslapių“ ir perskaičiau visą knygą gal per dvi dienas. Viskas – aš buvau užverbuotas. Viskas – aš buvau skaitytojas. Šaikai, aišku, vistiek sakiau, kad perskaičiau tik pirmą ir paskutinį skyrius. Čia panašiai, kaip narkomanas pradžioje slepia adatų dūrių žymes. Bet nuo tada ir skaitau. Ir esu baisiai dėkingas savo mokyklos auklėtojai Irmai [2].

Ši istorija, beje, yra tikra ir niekas nėra įsivaizduota...


Remarkas „Vakarų fronte nieko nauja“ ir kitos

http://en.wikipedia.org/wiki/All_Quiet_on_the_Western_Front

Po „Trijų draugų“ aš toliau tęsiau savo tradiciją, pradėtą vaikystėje su „Pifo nuotykiais“, skaityti knygas serijomis. Taigi, kokia žymiausia Remarko knyga?  „Vakarų fronte nieko nauja“. Iš esmės ne taip ir svarbu. Į šitą punktą norėčiau suplakti visas jo knygas. Ir „Laikas gyventi ir laikas mirti“, ir „Juodasis obeliskas“ ir visas kitas. Labiausiai, kas mane apžavėjo jo knygose, tai ne siužetas, ne veikėjai (kurie, beje, labai panašūs vieno į kitus, žvelgiant iš kelių knygų perspektyvų). Labiausiai mane pakerėdavo absoliuti melancholija, kuri spinduliavo visose jo knygose. Absoliuti ramybė, absoliuti pilkšvai melsva spalva, su retomis vos pastebimų spindulėlių proveržomis.

Ir keistas suvokimas. Keistas suvokimas, kad buvo būtina, kad žūtų 35 mln. (WW I) + 60 mln. (WW II) žmonių tam, kad susiformuotų toks Remarkas ir tam, kad aš dabar galėčiau skaityti jo nuostabias knygas.


Nyčė „Stabų saulėlydis“

http://en.wikipedia.org/wiki/Twilight_of_the_Idols

Pirma Nyčės knyga, kurią lyg ir supratau. Prieš tai, aišku, mėginau skaityti „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Nė velnio nesupratau. Bet vis tiek kirbėjo jausmas, kad užtikau kažkokį brangakmenį, kuris taip stipriai švitina į akis, kad net skauda. Taigi, teko ieškotis kažko paprastesnio. Štai čia ir atsiranda „Stabų saulėlydis“. Zaratustros tai dar bandžiau po to skaityti kelis kartus – visada atmušdavau smegenėles ir suprasdavau, kad dar esu per kvailas.

Ką pagrinde Nyčė mane išmokė, tai releatyvumas. Ne fizika, o Nyčė to mane išmokė. Išmokė suvokti, kad viskas yra sąlygina ir priklauso nuo stebėtojo pozicijų. Dažniausiai tą aš pamirštu, bet kartais atsimenu ir būnu protingesnis... Reiktų vėl pabandyti paskaityti „Štai taip Zaratustra kalbėjo“...


Aristotelis „Politika“

http://en.wikipedia.org/wiki/Politics_(Aristotle)

Pradėjau ją skaityti galvodamas, ir ką gi tie pusiau barbarai gali man šių dienų civilizuotam žmogui pasiūlyti. O pasirodo gali. Ir daug ką gali.  Mane sukrėtė suvokimas, kad tas, prieš galas žino kiek tūkstančių metų gyvenęs žmogus buvo žymiai protingesnis, ir žymiai laisvesnio mąstymo negu aš ir visi mano pažįstami žmonės. Kiekvieno valstybės valdymo modelio aptarimas jo knygoje man sukeldavo nuostabą, kad aš niekad net neprileisčiau sau tokios minties. Aš net negalėčiau sugeneruoti tokios minties, nes kad ir kokiu laisvamaniu aš save laikyčiau, aš vis tiek esu garvežys, riedantis bėgiais. Mano mintys vis tiek tėra ne mano, o mano dogmų, mano normų ir mano fobijų kratinys. Šita knyga leido man tai suprasti. Šita knyga galbūt leis kažkada man nušokti nuo tų bėgių ir pirmą kartą gyvenime sugalvoti savo pirmą laisvą mintį... Bet ne dabar... Ir panašu, kad ne greit...


Paulo Coelho „Alchemikas“

http://en.wikipedia.org/wiki/The_Alchemist_(novel)

Tai pirma knyga, kuri man baisiai nepatiko, bet aš vistiek apsimetinėjau, jog ji labai gera, nes norėjau įsiteikti kitiems žmonės, kurie manė, kad tai gera knyga. Nes norėjau pasirodyti baisiai dvasingas ir protingas... Nes buvau šlykštus bestuburis šliužas. Bandžiau netgi prieš save apsimesti, kad aš suprantu gilią ir tikrąją šios knygos mintį. Kad suprantu visą simbolizmą ir kad... Piemuo simbolizuoja... Ir kad reikia apkeliauti visą pasaulį, tam, kad suprastum, kad laimė visąlaik buvo ten kur... Kad meilė... Velniop šitą nesąmonę!

Ačiū šitam sentimentaliam seilių gniužului, kad aš pagaliau susivokiau, koks aš apgailėtinas ir kad aš netgi galiu (o įstabume!) turėti savo nuomonę.

Čia panašiai, kaip kad „Mažasis Princas“. Visi apsimetinėja, kad juos ta knyga baisiai sukrėtė ir baisiai kažko išmokė. Ooooo!!! Mes kiekvienas turime savo skirtingą požiūrį į pasaulį ir tas knygoje pavaizduota kaip, kad kiekvienas gyvena savo planetose. Oooo!!! Kaip išradinga, kaip tikslu, kaip paprasta ir kaip giliadvasiškai gilu. Ir tiesiai iš LSD vizijų nusileidus Lapė pasakoja teisybę apie tikrą draugystę...

Taigi, dar kartą ačiū „Alchemikui“, kad leido man suprasti, kad aš neprivalau mėgti kažko, jeigu man tas kažkas nepatinka, ir dar manau, kad kažkas yra viso labo pusėtinos kokybės.


Chuck Palahniuk „Kovos klubas“

http://en.wikipedia.org/wiki/Fight_Club_(novel)

Žinau, žinau... Banalu... Žinau, žinau... Amerikoniška... Žinau, žinau...  Imbiciliška... Bet aš užsiroviau ant šitos knygos būtent tada, kai man buvo tinkamas asmenybės brendimo momentas ant jos užsirauti. Užsiroviau ir buvau užburtas. Knygą skaičiau kokia 10 kartų. Filmą mačiau irgi panašiai tiek. Atrodė, kad ten parašyti visi atsakymai į visus mano klausimus...

Ir tik dabar pradedu suvokti, kas toje knygoje mane taip sužavėjo. Reikia paminėti, kad kada čia neseniai vėl bandžiau skaityti šitą knygą. Mečiau po pirmo skyriaus. Nebeįdomu ir nebeaktualu. Bet anksčiau man jos reikėjo. Man netgi nereikėjo to viso knygos brutalumo. To viso nihilizmo. To viso vyriškumo. To viso artėjančio ir visa naikinančio mirties pojūčio. Vienintelis dalykas, kurio man reikėjo iš tos knygos, turbūt buvo suvokimas, kad aš neprivalau būti toks, kaip ir visi. Aš neprivalau elgtis taip, kaip kad kiti mano, jog turėčiau. Kad aš galiu susikurti savo gyvenimą pats. Kad aš galiu sužlugdyti savo gyvenimą pats. Ir kad tai bet kuriuo atveju nesvarbu.


Albert Camus

http://en.wikipedia.org/wiki/Albert_Camus#Essays

Kažkaip iš Camus kūrybos man labiausiai įstrigo ne fikcija, o jo esės. Ne taip ir seniai, po teisybei skaičiau jąsias. Man  labiausiai įsiminė mano vidinis dialogas su autoriumi. „Taip, teisingai – viskas beprasmiška. Taip, teisingai viskas juoda. Taip, teisingai – žmonės šlykštynės. Taip, teisingai... Pala, pala... Kaip tai pasaulis nuostabus? Kaip tai tu myli žmones? Taigi, aš maniau, kad tu sakai, jog viskas šlamštas ir niekas neturi prasmės. Nu velniop – imu kitą tavo esę. Aha, taip – pats matai kokie žmonės žiaurūs. Aha – likimas špygą atkišo. Kančia, kančia aplink vien tik kančia. Pala, pala... Vėl tu pradedi apie gėrį... Pala, gi sakau – kaip tai viskas bus gerai...“ Taip žingsnis po žingsnio ir nihilistą manyje su Camus pagalba įveikė optimistas manyje. Tiesa, tas optimistas toks nevisai grynas optimistas – daugiau poch***tas-optimistas...


[1] http://svenciau-uz-rasta.blogspot.com/2011/08/apie-geriausias-knygas.html
[2] http://83.171.0.157/mokymas/index.php/menustruktura/meniumokyklosadministracija

Ar kompiuteriniai žaidimai yra laiko švaistymas?

Atsakymas: taip. Kompiuteriniai žaidimai yra laiko švaistymas. Kadangi jau atsakiau į šitą klausimą, tai galiu pereiti prie daug įdomesnių klausimų. Pavyzdžiui, ar mes esame kompiuteriniame žaidime? Atsakymas: ne. Nes taip liepia teigti Okamo skustuvo principas [1]. Bet man neįdomūs paprasti ir tikėtini dalykai, dėl to aš čia papasakosiu apie įdomius ir mažai tikėtinus dalykus.

Kažkada jau labai seniai buvo mane užkabinę Dr. S. James Gates [2][3] pusiau tiriamos prielaidos, kad gali būti, jog mes gyvename simuliuojamame pasaulyje. Kitaip tariant esam simuliacijos kompiuterinėse simuliacijoje. Labai, labai debiliška idėja. Bet...  Pagalvokite. Paimkite kuriamo Unreal Engine 4 (2012 m.) [4][5] vaizdus ir palyginkite juos su 1965 m. Lincoln Lab TX-2 vienos programos vaizdais[6] – viena iš pirmųjų kompiuterinės grafikos aplikacijų žmonijos istorijoje. 2012-1965 = 47. Per 47 m. buvo sugebėta nueiti nuo apgailėtinų linijų iki įrodymo, kad 100% vizualus realumas yra ranka pasiekiamas. Tiesa, dar ne su UE4, bet kelių 3D varikliukų generacijų eigoje. Tik 47 metai. Ir aš kalbu apie realaus laiko interaktyvią grafiką, o ne grafiką, kurios kadrui sugeneruoti reikia žymiai daugiau laiko (Pavyzdžiui, filmų specialieji efektai). Tik 47 metai ir jau toks progresas. 50 metų yra niekas žmonijos istorijoje. O viskas tik akseleruoja. Taip, sutinku, dabar daugiausia dėmesio skiriama vaizdiniam simuliavimui. Bet beveik pilnai priartėjus prie 100% panašumo ribos, bus sparčiau pajudėta prie kitų jutimų ir dirbtinio intelekto sudėtingumo užkariavimų.

Kas iš to? Reiškiasi, labai tikėtina, kad galiausiai žmonija sugebės sukurti virtualų, simuliuojamą pasaulį, kuris savo kompleksija prilygs tam, kuriame mes gyvename (aš specialiai nevartoju teiginio „realus pasauslis“). Jau dabar yra prikurta galybė žaidimų, turinčių savo vidinius pasaulius. Kas žmonijai trukdys, turint vieno virtualaus pasaulio simuliaciją, ją dublikuoti ir sukurti kitą virtualų pasaulį? Niekas. O dabar darykime prielaidą, kad yra vienas realus pasaulis. To realaus pasaulio gyventojai sukūrė daug (tarkim, N) virtualių simuliacijų. Tarkim, tu esi vieno iš visų pasaulių gyventojas. Kokia tikimybė, kad tu gyveni realiame pasaulyje? Vienas padalinta iš N plius vienas (1 / (N+1)). N, beje, artėja link begalybės. O dabar dar įdomiau. Kas sakė, kad yra realus pasaulis? Kas sakė, kad ne Turtles all the way down [7]? Kodėl reiktų atmesti variantą, kad simuliacijos gyventojai, nesukūrė simuliacijos, kurioje gyvename mes ir kurioje mes sukursime simuliacijas, kuriose gyvens kiti gyventojai. Arba kodėl negali būti, kad simuliacijoje esančios simuliacijos, kuri taip pat yra simuliacija ir taip toliau. Tai yra, kodėl negali būti taip, kad viskas yra tik amžina simuliacijos simuliacijų begalinė abipusė aibė? Sakiau, kad nereikia žvelgti į viską paprastai. Sudėtingai gi daug įdomiau...

Kalbant apie kompiuterius ir kompiuterinis simuliacijas, geras tonas reikalauja aptarti ir Antikos laikų Graikiją... Taip, taip – atėjo laikas papasakoti apie tokį veikėją, kaip Pitagoras [8]. Daugeliui jis žinomas tik dėl Pitagoro teoremos. Bet jis yra vienas iš įdomiausių (bent jau man) istorinių asmenybių. Tarsi, jis sugebėjo sukurti religiją, sektą, bendruomenę ir mokyklą pastatytą ant matematikos. Aišku, ta matematika buvo kiek kitokia nei dabartinė matematika. Ji buvo mažiau sausa. Joje buvo daugiau misticizmo, daugiau kosmologijos ir daugiau filosofijos. Anot kai kurių šaltinių Pitagorininkai tikėjo (manė? galvojo? žinojo? buvo apskaičiavę?), kad pasaulis yra paremtas skaičiais. Kad skaičiai yra absoliuti tikrovė ir viskas, kas gyva yra sugeneruota per skaičių funkcijas.

Kas, beje, pilnai sutampa su dabartiniai mūsų kuriamais virtualiais pasauliais. Virtualūs pasauliai yra generuojami programinio kodo. Programiniame kode yra kviečiamos funkcijos, kurios kaip parametrai yra perduodami skaičiai. Ir kurios grąžina, spėkit ką? Taip – skaičius. Taigi, kaip jau minėjau, pitagorininkai manė, kad mūsų pasaulis yra sugeneruotas iš skaičių...

Beje, yra daug abejonių, ar Pitagoras pats sugalvojo šitas idėjas. Kaip kad ar Pitagoras (ar pitagorininkai) surado Pitagoro teoremą. Surado dėl to, kad vienas iš Pitagoro filosofijos principų yra tas, kad niekas nėra nauja, o viskas, kas atsitinka, yra atsitikę praeityje ir po tam tikro laiko atsitiks ateityje. Taigi, yra galvojama, kad Pitagoras išmoko visų savo gudrybių (tuo tarpu ir apie trikampius) iš babiloniečių ir egiptiečių. Apsistokime ties pastaraisiais. Yra daugmaž tikėtinų šaltinių, teigiančių, kad Pitagoras mokėsi Egipte. Kad anie išmanė matematiką abejonių nekyla – tereikia pažvelgi į bet kurią piramidę ir daugybę matematiškai įdomių skaičių, užkoduotų tų piramidžių dimensijose [9]. Ir, aišku, labiau nei senovės Egiptas, misticizmo persmelktos civilizacijos žmonijos istorijoje nėra. Taigi, yra teigiama, kad Pitagoras beveik visas pitagorininkų idėjas pasiėmė iš mokymų Egipte. Kai kurie autoriai, kaip pavyzdžiui kontraversiškas John Anthony West [10], beveik neabejoja, kad taip ir buvo.

Spėkit, kas dar mokėsi pas egiptiečius. Ogi Platonas. Ką teigia Platonas? Kad yra du pasauliai. Yra absoliutinis formų pasaulis. Ir yra materialus pasaulis (Cosmos) – mūsų pasaulis [11]. Formų pasaulis yra nekintantis, visada yra ir nedalyvauja vyksme. Tai absoliučių idėjų pasaulis. Cosmos pasaulis, kuriame vyksta vyksmas, yra sugeneruotas per formų (absoliučių idėjų) pasaulį. Kuris iš mūsų mokslų yra nekintantis ir absoliutus idėjų mokslas? Matematika. Skaičių mokslas...

Dar viena įdomi detalė apie Platono mokymą. Platonas teigė, kad Cosmos elementai yra sudaryta iš trikampių detalių (trikampiai Platono mokyme yra mūsų mokslo atomų atitikmuo). Spėkit, iš ko sudaryti vaizdai dabartiniuose kompiuteriniuose žaidimuose? Iš trikampių... [12][13]

Pabaigai

Ar aš tikiu, ką pats ką tik parašiau? Neaaa... Gal... Būtų jėga, jeigu taip būtų. Neaaa... Nors... Teoriškai tarsi įmanoma... Bet... Ai, koks skirtumas, kaip yra – vistiek žinojimas man nepadės ir rytoj vis tiek turėsiu eiti į prekybos centrą ir nusipirkti batono ir kefyro, nes reikia maitintis.

Bet būtų jėga... Primesk, reverse engineer'ini pasaulį, surandi bug'ą ir "You are the One"...

[1] http://en.wikipedia.org/wiki/Occam's_razor
[2] http://www.youtube.com/watch?v=q1LCVknKUJ4
[3] http://www.youtube.com/watch?v=9Z9tO0D6W-Y
[4] http://www.youtube.com/watch?v=OZmRt8gCsC0
[5] http://www.youtube.com/watch?v=MOvfn1p92_8
[6] http://www.youtube.com/watch?v=PZrA6Uqwyy0
[7] http://en.wikipedia.org/wiki/Turtles_all_the_way_down
[8] http://plato.stanford.edu/entries/pythagoras/
[9] http://www.theglobaleducationproject.org/egypt/studyguide/gpmath.php
[10] http://www.jawest.net/books_vids.htm
[11] http://faculty.washington.edu/smcohen/320/timaeus.htm
[12] http://en.wikipedia.org/wiki/Real-time_computer_graphics#Principles_of_real-time_3D_computer_graphics
[13] http://http.developer.nvidia.com/CgTutorial/cg_tutorial_chapter01.html

Netikros kartos beieškant

Every generation wants to be the last 

Chuck Palahniuk „Lullaby“

Kaip ir kiekvienas lietuviškai suprantantis ir apie RSS technologiją žinantis žmogus, privalau kartas nuo karto paskaityti Rokiškį. Toks įstatymas – nieko nepadarysi. Tiesiog susikaupi, paskiri pusvalanduką ir tikiesi, kad šią savaitę Rokiškis nebus labai produktyvus ir daugiau nieko parašys...

Taigi, paskutinis ano tekstas buvo tekstas, kaip tekstas. Bet mane labiausiai užkabino Rokiškio komentaras diskusijose:

Ir netgi ta karta, kuri užaugo kiek vėliau, tieji, kurie dabar yra 20-30 metų amžiaus, t.y., mokęsi daugiau Nepriklausomybės laikais, visvien dar yra kažkiek užveržti

Rokiškis „Šiaip kažkoks komentaras“

Ot, velnias... Tai ne tik homo sovietikus, bet ir mes esame prarastoji karta... Šitie tai netikę, va anie, kur ateina, tai bus ohoho.

Tai va, taip po truputį, po truputį vis kirba galvoje mintis apie kartas. Apie savo kartą. Apie tai, kodėl mes šiek tiek netikę. Nutariau paimti ir parašinėti – gal bent pačiam pasidarys aiškiau.

Dargi pastaruoju metu esu užsėdęs ant tokio knyginio narkotiko. Ant Joseph Campbell. Skaitau, ką randu. Ten pagrinde apie mitologiją ir ritualus. Tai dabar pokalbiuose neįtikėtinai dažnai įterpiu nesusijusių faktų apie kokios nors tautos kokį nors ritualą.

- Karoče. Atsimeni, kaip pasakojau apie tą siurblį, kur papigiai nusipirkau? Gal kažkur prieš mėnesį...
- Nu?
- Sugedo gal po ketvirto siurbimo. Tai vakar į garantį vežiau. Ir žinai, ką tie pridurkai ten pasakė?
- Mhhh. Man šita tavo istorija kaip tik priminė vieną įdomų faktą. Ar žinojai, kad majai žaisdavo žaidimą labai panašų į krepšinį ir kad pagal ritualą laimėjusios komandos kapitonui būdavo nukirsdinama galva.
- Ką?.. Ką, blet?.. Vėl pradėjai skaityti knygas?! Vėl skaitai knygas?! Nemeluok?! Kiek jau kartų apie tai kalbėjome? Iš tavęs nieko gero nebus jeigu ir toliau taip elgsiesi...

Taigi, kartos. Mano karta. Ar aš galiu spręsti apie savo kartą? Juk aš toks unikalus ir išskirtinis, kad turbūt nesuprantu, ką kiti mano bendraamžiai jaučia ir galvoja. Tada aš supratau, kad archetipinis mano kartos (pasilikime ties pasiūlytu 20-30 apibrėžimu) bruožas yra tas, kad archetipinis mano kartos atstovas mano esąs unikalus ir išskirtinis. Reiškiasi, aš galiu kalbėti apie savo kartą, kalbėdamas apie save.

Pagal Joseph Campbell, kiekvieno žmogaus kiekvienas gyvenimo etapas yra simbolizuojamas archetipinio mitinio herojaus kelionėje. Ir visos tos kelionės simboliniame lygmenyje yra vienodos. T.y. ir Jėzus, ir Buda, ir Odisėjas iš esmės keliavo ten pat ir taip pat. Tai tarsi žemėlapis žmogui, norinčiam tapti kažkuo. Norint pereiti iš vieno etapo į kitą (Pvz.: vaikystė, paauglystė), reikia „keliauti“ tuo pačiu keliu, kaip ir mitai, kad mus moko. Taigi, žvelgiant į bibliją (šitą mitologiją, deja, geriausiai išmanau), norint pereiti į kitą gyvenimo etapą, visų pirma visi tave turi apleisti ir išduoti; tu turi numirti ir prisikelti, kad galėtum pakilti į aukštybes. Tai yra, prieš tapdamas kuo nors kitu, visų pirma turi nužudyti (tik simboliškai) dabartinį save. Ritualo paskirtis yra padėti įsisąmoninti ir suvokti savo transformaciją.

Tai va, man įdomu, kokie esminiai šių laikų ritualai lydėjo mane iki dabar. Kas man padėjo konvertuotis į naujas savo versijas. Ir galbūt ne tik man, bet ir visai mano kartai. Ir kodėl mes netikę. Arba kodėl tik aš vienas netikęs.

Pradžia. Gimimas. Patekimas į šitą absurdišką pasaulį, kur apelsinų sultys yra gaminamos iš obuolių tyrės. Kaip ir nieko rituališko tas gimimas. Visų pirma dėl to, kad būdamas kūdikis negeneruoji atsiminimų ir esi nelabai žmogus. Keistai įdomu, bent jau dalį mūsų kartos šitame etape apibrėžia kartais su didžiuliu pasididžiavimu pasakyta frazė: „Kai mes augome, tai dar jokių pampersų nebuvo – mes tai dar su vystyklais užauginti“. Lyg tai yra čia yra kuo didžiuotis. Vienintelis dalykas, kurį čia pasakai, tai tas, kad mes augome labiau šūdinesni, nei kad kartos po mūsų. Ir, beje, tai apsrendė mūsų mamos, o ne mes patys.

Pirmas ritualas, kurį teoriškai turėčiau atsiminti, yra pirmos klasės rugsėjo pirmoji. Bet neatsimenu. Reiškiasi niekam tikęs ritualas. Bet pats pradėjimo eiti į mokyklą faktas yra įdomus. Čia pirmą kartą susipažysti su piramidine jėgos pasiskirstymo struktūra. Ir tu esi piramidės apačioje. Vienintelis dalykas, ką tu gali, tai eidamas namo apspjaudyti direktoriaus Moskvičių.

Dar kas man įdomu ir kas, manau, formavo mano kartą yra pats periodas, kuriuo mes augome ir kuris (bent jau man) prasidėjo būtent maždaug tuo metu (truputį anksčiau), kai aš pradėjau eiti į mokyklą. Ir kas gi buvo tada? O tada aplinkui buvo chaosas. Didžiulė sistema griuvo ir ją keitė kita didžiulė sistema. Mes, mazgiai, nė velnio nesuvokėme kas vyksta. Niekas mums ir nebandė nieko paaiškinti. Visas chaosas buvo tiesiog prie mūsų. Alsavo tiesiai mums į snarglėtus veidus. Ir niekas nemokino mūsų naujų moralinių taisyklių, nes jų nebuvo. Nes buvo chaosas. Vieno brolis buvo reketininkas, kito tėvas buvo reketuojamas. Trečio tėvas iš įtakingo žmogaus tapo alkoholiku. Ketvirto tėvas investavo visos giminės santaupas į „sekundę“. Penkto tėvas tysė iš Lenkijos kontrabandą. Šitame etape išmokau viską stebėti, analizuoti, nieko nekomentuoti, niekuo nesistebėti, niekuo nesipiktinti ir daryti kuo galima mažiau klaidų. Klaidų lengviausia išvengti nieko nedarant, beje...

Vaikus, kurių tėvai tysė kontrabandą, beje, būdavo galima atskirti. Pradinėse klasėse, pamenu, visi būdavo apsirengę beveik vienodai. Uniformos jau buvo pašalintos iš mokyklų, bet visi vistiek būdavo apsirengę tokiais pačiais aprėdais. Nes kas nors atgabendavo kokių nors Turkijoje pasiūtų drabužių seriją per Lenkiją.  Po kokių dviejų savaičių~mėnesio visi vaikai būdavo apsirengę tokio tipo drabužiais. Kontrabandininkų (ar susijusių asmenų) vaikai „madingais“ drabužius pradėdavo nešioti kažkur dvi savaitės~mėnesis prieš...

Grįžtant prie laikmečio. Mes susipažinome su pasauliu paradigmų keitimosi etape. Mes nesame užaugę, nei sovietmečiu, nei demokratiškame kapitalizme. Mes giliai širdyje suvokiame (tikriausiai klaidingai), kad visa tai tik trapus fasadas, kuriam sutrupėjus viskas išsitaško ir daiktai pakeičia vardus...

Tada iš vaikystės lieka dar vienas neaptartas senasis ritualas. Pirmoji komunija. Kaip suprantu, šis ritualas žymi neprotaujančio pyplio virtimą sąmoningu ir savo veiksmus suvokiančiu žmogumi. Tu pirmą kartą išpažįsti savo nuodėmes ir kartu su kitais bendruomenės nariais dalyvauji kito mirtį simbolizuojančio čipso valgyme. Nes tik mirtis yra gyvybės garantas (kažkaip labai mistiškai čia aš...). Ir bac – tu jau bendruomenės narys. Visa šito ritualo bėda ta, kad anksčiau tokio amžiaus tu jau galėdavai būti bendruomenės nariu, nes tu buvai naudingas bendruomenei. Pavyzdžiui, ganydavai kokius tai ūkio gyvius. Dabar gi ritualas ne į temą, nes po jo turi grįžti atgal į inkubatorių, geriau žinomu kaip mokykla.

Gal dėl to aš beveik nieko ir neatsimenu iš tos pirmosios komunijos. Vienintelis dalykas, ką atsimenu, tai pasiruošimą pirmajai išpažinčiai. Tikybos mokytoja (šita padermė pagrinde užsiima pirmosios komunijos rekrutų ėmimu) vieną dieną ėmė ir pareiškė, kad mes visi esame žiopliai ir jei nereikia tokios gėdos, kad mes susimautume per pirmąją išpažintį. Todėl dabar per šią pamoką mes visi turėsime „pasitreniruoti“. Kunigo vaidmenį atliks pati mokytoja. Vi! Si! Per! Si! Gan! Dom! Buuuuuvoooo! Žiauuuriaiiiii! Baisuuuuu!  Nes mokytoja buvo stora boba su mini ūseliais ir gintariniais karoliais. Trumpai, buvo taip: sėdi ta boba prieš klasę ant kėdės, kaip kokia valdovė. Visi vaikai, apsirengę vienodais kontrabandiniais parėdais, eina paeiliui prie to „sosto“, klaupiasi ir išpažįsta savo nuodėmes. Treniruojasi... Pusiau sapniškas (košmariškas) momentas. Aš neišpažinau savo nuodėmių. Ne dėl to, kad išdrįsau pasipriešinti tokiam diktatui. Ne. Viskas daug paprasčiau. Dėl tvarkos nuodėmių išpažinimas vyko formuojant eilę pagal pavardes. Manoji prasideda iš „Z“. Skambutis išgelbėjo mano asmenybės formavimąsi nuo šitos galimos traumos.

Greitai į priekį ir pereiname į paauglystę. Koks ritualas padėjo man iš vaiko tapti paaugliu. Moderniajame gyvenime tarsi nieko ir nevyksta. Toliau mokaisi mokykloje ir šia kad nori – turi daugiau įvairių plaukų ir balsas mutuoja ir atmutuoja. Mano balsas, beje, užstrigo ties mutacijos periodu ir iki dabar kalbu mutuojančio paauglio balsu – labai svarbi informacija, bet su kartos formavimusi turbūt nelabai susijusi. Bendruomenės nepasiūlo nieko, kas padėtų transformacijoje. Dėl to mes pradėjo kurti savo bendruomenes su savo taisyklėmis. Ir nors labai abejoju, bet ar tik kartais mes nebuvome pirmoji karta Lietuvoje, kurią būtų galima pavadinti laiptinių karta?

Religiniame gyvenime tuo tarpu šitam etapui yra skirta birmavonė (sutvirtinimo sakramentas). Ačiū dievui, mokykla mane jau buvo pakankamai daug ko išmokius ir aš jau supratau, kad bažnyčia yra šlamštas. Tik dar nemokėjau paaiškinti kodėl. Plius, tėvams kažkaip buvo svarbu ir aš prieš savo valę birmavojausi.

Birmavonės esmė. Krikšto metu tau yra duodamas krikšto vardas. Bet jį tau parenka tėvai. Birmavonės metu tu pasirenki šventojo vardą. Šventojo, kuris tave globos. Simbolinė prasmė? Visų pirmą tu renkiesi pats. Pirmą kartą religinėse apeigose tu kažką įtakoji. Taigi, tu tampi savarankiškai veikiantis bendruomenės narys. Savarankiškai sprendžiantis. Aišku, dabar tas nieko nereiškia, nes vėl grįžti į mokyklą, o ne varai kur nors bernaut pas kokį psichą malūnininką.

Tai va, mūsų būsimųjų „ savarankiškųjų“, tėvų „paragintųjų“, ten buvo gyvas galas. Dėl to visa ceremonija, visas ritualas, vyko labai paskubomis. Kažką paburbėjo, pašlakstė šventu vandeniu ir tiek. Vienintelis dalykas, kuris mane įstrigo ir kuris mane supykdė tai buvo pasiruošimas (vėlgi) ceremonijai. Visi būsimieji savarankiškieji bendruomenės nariai turėjome kelios dienos prieš susirinkti į bažnyčią, kur mus buvo paskaityta paskaitėlė ir turėjome susirašyti į bažnytines birmavonės duombazes (sąsiuvinius). Nes biurokratinės procedūros puošia bet kokį ritualą ir ceremoniją. Kadangi, kaip minėjau, mūsų ten buvo labai daug, taigi buvo suformuota eilė. Kad būtų greičiau, atėjus tavo eilei reikėjo be jokių klausimų tiesiog pasakyti tris vardus. Savo vardą. Savo krikšto vardą. Ir naują birmavonės vardą. Aišku, man kilo geniali idėja. Atėjus momentui aš ištariau: „Petras. Petras. Petras“, nes tai skamba kietai. Neleido. Žulikai neleido man pasirinkti vardo Petras. Aš negalėjau pasirinkti Petro kaip globėjo, nes Petras jau mano ir taip globėjas pagal krikštą. Sušikti suknelių nešiotojai. Tipo, kaip pokemonai – kuo daugiau pokemonų turi, tuo daugiau magiškų galių (Po teisybei nežinau, kaip veikia pokemonai, tai atleiskite, jeigu čia netiesa).

Toliau. Kokie ritualai ir kokie etapai formavo mane? Mokyklos baigimas? Tarsi taip. Bet greičiau, kad ne. Nes ta ceremonija turėtų tave paversti pilnai savarankišką gyvenimą gyvenančiu piliečiu. Bet kadangi didžioji dauguma (gal) mūsų tęsia mokslus, tai mes vis tiek po mokyklos baigimo esame priklausomi nuo tėvų. Armijos bandėme išvengti beveik visi. Išvengėme irgi beveik visi. Tų kitų mokslų baigimas irgi nieko stipriai nereiškė, nes finansiškai nepriklausomais didžioji dauguma tapome tarp mokyklos ir tų kitų mokslų baigimų.  Tai tarsi, mokyklos baigimą gal ir galima būtų pavadinti iš paauglio tapimą jaunuoliu. Bet taip labai nedrąsiai tuos įvykius pavadinčiau ritualais.

Kas dar lieka? Kas dar galėjo mane formuoti? Vestuvės? Tai, kad nevedęs – šito komentuoti negaliu. Tik tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje „iki kol mirtis mus išskirs“ dalis yra nelabai stipriai proteguojama, kas nėr blogai. Vaikai? Tai, kad bevaikis – šito komentuoti irgi negaliu.

Jau tarsi kaip ir matau savo problemą. Tarsi nebuvo nieko, ką būtų galima užskaityti kaip iš jaunuolio simbolinį tapimą vyru. Ir dar kai ką sugalvojau. Sugalvojau, kad jau  tekstas darosi galutinai nevykęs ir jau laikas išvadoms.

Išvados

Taigi, kokie pagrindiniai mūsų kartos bruožai? Ir kokios pagrindinės mūsų kartos bėdos? Pagrindinis bruožas tas, kad mes esame lygiai tokie patys, kaip ir kiti žmonės ir visos kitos kartos. Pagrindinė bėdos mes neturime, nes gyvename įdomius gyvenimus įdomiame pasaulyje ir viskas mums sekasi, ir mes visi daugmaž gyvi, ir mes visi daugmaž sveiki, ir gali būti, kad dar gana ilgai ir pakankamai laimingai, ir pakankamai turiningai gyvensime. O mano pagrindinė bėda vis dėl to ta, kad visiškai nemoku rašyti išvadų.

Terapija dialoguose

Įvadas

Aš apturėjau tokią pusiau hipinę terapiją. Ir ją, kokiu tai supergentis stiliumi, čia  aprašysiu. Visų pirma, kai kam čia gali pasirodyti, kad aš šaipausi ir pan. Tai taip ir yra. Bet aš šaipausi iš savęs ir savo nesaugumo ir nepilnavertiškumo jausmų. Ir kitų fobijų, kurios turbūt padaro mane įdomesniu žmogumi, bet man nuo jų neįdomiau gyventi. Visų antra, visa tai rašau didžiąja dalimi dėl to, kad man reikia treniruoti savo rašymo įgūdžius (nes jie po rūdija nenaudojami).

Situacija

Visi gulėjome ant žemės. Užsimerkę. Ir viskas baigėsi, kaip kad tam pasakojime apie Pukuotuką, Knysliuką, žiemą ir kiaulės buvimą kiaule... Ne, ne – juokauju. Kur aš baigiau? Visi gulėjome. Užsimerkę. Grojo rami muzika. Vienas žmogus pasakojo mums, ką įsivaizduoti ir į ką įsijausti. Aišku, tas žmogus buvo moteris. Nes aš nė velnio negulėčiau atsipalaidavęs ir užsimerkęs vienoje patalpoje su aplink bevaikščiojančiu kitu patinu. Matote, aš nelabai daug išsivystęs ir net ne giliai širdyje, o pačiam širdies paviršiuje tesu beždžionžmogis. Dėl to, jeigu aš esu vienoje patalpoje su kitu patinu ir rankose neturiu mačetės, tai jaučiuosi nesaugiai. Čia viena iš tų fobijų, kur minėjau...

Dialogo veikėjai

- Moderatorė (tas žmogus, kur vaikščiojo aplinkui).
- Mano asmenybės pusė, kuri buvo pasiryžus pilnai atsiduoti terapijai. Pavadinkime, jį Naivučiu.
- Mano asmenybės pusė, kuri šiek tiek niekina visą žmoniją ir visas kitas mano asmenybės puses. Pavadinkime jį Ciniku.
- Mano logiškoji asmenybės pusė. Pavadinkime jį Logaritmu.

Dialogas

Moderatorė: Įsivaizduokite, kad nieko aplinkui nėra.
Naivutis: Nieko aplink nėra. Aš vienas. Aš vienas. Nieko aplink nėra.
Cinikas: Jo nieko nėra. Tik girdžiu kažkieno balsą, kuris sako, kad nieko nėra. Ar man šizofrenija?
Logikas: Šiaip dažniausiai šizofrenija pasireiškia tuo, kad...
Naivutis: Nutilkite, jūs du! Nieko aplink nėra! Nieko aplink nėra!

M: Įsivaizduokite, kad jūs gulite ant smėlio.
N: Aš ant smėlio. Aš guliu ant smėlio.
C: Tu guli purvyne, asile tu. Bent jau metaforine prasme, nes šiaip jau tu ant parketo.
L: Prieš pilnai pasineriant į terapiją, aš patarčiau apsvarstyti kelis svarbius niuansus. Pavyzdžiui, ar tu su drabužiai, ar nuogas. Ar laukia šalta, ar ne. Ar tu turi dekį, ar ne.
N: Aš ant smėlio. Aš ant smėlio. Tų dviejų (L, C) nėra. Aš ant smėlio.

M: Ant šilto smėlio.
N: O – malonu.
C: Gėjus...
L: Šiaip jau gali būti ne taip ir malonu. Nes smėlis dabar tavo plaukuose ir tikriausiai užpakalyje. Aišku, nebent pasirinkai, kad guli ant dekio.
C: Tavo būsimam draugužiui nepatiks, kad pas tave užpakalyje smėlis...

M: Visas jūsų kūnas persismelkęs smėlio šiluma.
N: Ar jūs abu galite patylėti? Aš tikrai bandau pasiimti iš šitos terapijos visa, kas naudinga.
L: Galime. Bet galėti ir padaryti, tai du skirtingi dalykai.
C: Tai pasiimk kalonėles kampe. Čia jos vertingiausias dalykas.

M: Jūs žiūrite į dangų. Dangus giedras. Nė vieno debesėlio.
N: Kuris iš jūsų į mano vaizduotę įdėjote juodaodės krūtis?! Kokio velnio mano vaizduotėje yra krūtys?!
L: Smėlis. Giedras dangus. Šiluma. Tarsi viskas asocijuojasi su dykuma. Dykuma asocijuojasi su Afrika. Štai tau ir atsakymas.
C: Chihihihihihihi...

M: Danguje pasirodo paukštis. Baltas paukštis.
L: Pasaulyje yra apie 10000 paukšių rūšių. Norėtųsi išgirsti aiškesnį nurodymą...
C: Gaidys irgi paukštis.
N: Ramiai. Viskas gerai. Atsipalaiduoti niekada nebūna lengva. Tu vienas. Tu guli ant smėlio ir atskrenda baltas paukštis. Tebūnie, tai baltas erelis. Ne, ne. Baltas vanagas. Vanagas gi kietesnis už erelį. Tebūnie tai baltas vanagas. Toks tikras vyriškas paukštis.
L: Šiaip pagal kokius kriterijus matuosi. Nes erelis gali būti, kad yra...
C: Jūs! Abu. Esate. Sup**ti. Gėjai!

M: Jis iš lėto skrenda link jūsų.
N: Iš lėto...
C: Ir už ką man čia reikia visa tai girdėti?

M: Jūs pakylate nuo žemės ir pradedate skristi kartu su paukščiu.
C: Jo – bl*t! Štai tau ir Narnijos kronikos...
N: Pradedu skristi su kartu paukščiu. Kaip? Pala, pala – truputį jau pradedu pamesti mintį – nebeįsivaizduoju.
L: Yra keturi pagrindiniai būdai. Pirma, tiesiog levituoti. Antra, plasnoti rankomis. Trečia, tarsi plaukti po vandeniu. Ketvirta, skristi atsisėdus ant paukščio – tarsi jotum žirgu.
C: Penkta – gaidžiai neskraido.

M: Jūs ir esate tas baltas paukštis.
N: O! Viskas gerai – aš paukštis. Su šituo mano vaizduotė tai jau susidoros – grįžtam į terapiją.

M: Jūs skriejate giedru dangumi.
N: Aš skrieju dangumi. Aš kartas nuo karto suplasnoju savo galingais sparnais. Fiūūūūūūūj. Fiūūūūūj.
C: Kas!? Čia? Buvo? Fiū? Fiū?! ... Tau gal trys metukai ir tu žaidi su traukinuku ir kai žaidi sakai: „Tūtūtūtū“.

M: Jūs skrendate link žydros ir ramios jūros.
N: Gražu...
C: Velniop jūras. Kadangi jau mane įvėliai į šitą veiklą ir tu esi... Vanagas... Tai bl*t, būk geras skrisk ne prie jūras, o į kaimą ir dubasink vištas, kol kaimiečiai pradės šaudyti tave iš braunyko. Va čia tai būtų terapija.

M: Jūra rami ir lygi.
C: Jūra rami ir lygi. Jo. Tai čia bala kažkokia – ne jūra.
L: Eij. Eij. Viskas gerai. Kai kurios jūros prie tam tikrų sąlygų būna ramios ir be bangų. Viskas čia gerai.

M: Jūs artėjate prie pakrantės.
N: Aš laisvas paukštis, skriejantis į plačią jūrą.

M: Jūs nusileidžiate paplūdymyje ir vėl atvirstate į save.
N: Ką?
L: Šiaip norėčiau atkreipti dėmesį, kad kai paukštis nusileidžia, tai jis nusileidžia ant kojų, o ne ant nugaros. Taigi, jeigu tu nusileidai ant kojų ir atvirtai į humanoidą, tai tu guli veidu į smėlį – nelabai maloni pozicija.
C: Cha! Cha! Rūkyk, gaidy!
N: Prašau patylėkite. Jau panušu, kad pabaiga. Leiskite nors pabaigoje ramiai pabūti.

M: Jūs vėl gulite ant šilto smėlio.
N: Prašau...

M: Jūs esate visiškai atsigavę ir pailsėję.
L: Šiaip tai po tokio skrydžio...
N: Ėėė... Taigi, prašau patylėti.

M: Kai aš suskaičiuosiu iki trijų jūs atsikelsite ir jausitės žvalūs ir pailsėję.
C: Oooo!!! Sugalvojau! Šiaip tu esi visiškas nevykėlis, bet dar gali viską pataisyti. Aš sugalvojau, kaip tau visą šitą gėdingą veiklą paversti triumfu. Kai ateis laikas atsistoti. Padaryk varlytę! Ar kaip ten vadinasi? Kai nuo menčių šuoliu atsiduri ant pėdų.

M: Vienas.
C: Nu! Pasiruošk!
L: Eeee... Hmmm... Norėčiau priminti, kad tu nemoki varlytės.

M: Du.
C: Nu! Susikoncentruok ties mentinis. Davai – nepavesk!

M: Trys.
N: ...
C: Gėjus...

Išvados

Vėlgi, norėčiau priminti, kad nieko blogo nenorėjau tuo pasakyti. Tiesiog pamaniau, kad čia smagus ir beveik nepagražintų (po teisybei, kai kas net cenzūruota) realių įvykių atpasakojimas. Tai tiek...

Okupacija tritaškiais

Prisipažinsiu. Vietoje to, kad skaityčiau, ką nors man naudingo, paprastai skaitau įvairias nesąmones internete. Pavyzdžiui – Lietuvos ir pasaulio naujienas. (Beje, „pasaulis“ rašosi iš didžiosios ar iš mažosios?). Taip kartais prisiskaitau visokių man tarsi nerūpimų ir manęs neįtakojančių dalykų. Pavyzdžiui, apie krepšinį:

http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/rimvydas-valatka-krepsinis-musu-ar-jau-rusu-500-212454

Dar aš kartais pasineriu į interneto puslapių keliones. Kai pradedi nuo kažko paprasto. Tada spaudi vieną nuorodą. Tada kitą. Tada n-ąją nuorodą. Po kiek laiko vis tiek atsiduri Youtube'ėje. Ir kelionė patampa dar keistesne. Galiausiai atsiduri kokių nors ramią ir paprastą galvą išlaikyti nepadedančių minčių kloduose. Kaip, pavyzdžiui šitas video:

http://www.youtube.com/watch?v=2yIaOAsbSSQ

Tada pradedi galvoti: o ką simbolizuoja krepšinis kaip žaidimas? Kur dešimt didelių, tvirtų, aukštų, muskulingų vyrų bando įsviesti kamuolį į apvalią cilindro formos tūbą. Ir tuo pačiu, kodėl visi teigia, kad krepšinis turėjo didžiulę įtaką Lietuvos nepriklausomybės atgavimui? Kodėl latviai tada irgi tapo nepriklausomi? Kodėl estai?

Aš, aišku, tų laikų neatsimenu. Nes iš pat pradžių nevisai buvau gyvas, o po to buvau ką tik gyvu patapęs. Bet vis tiek man kažkaip įtartina, kad tas žaidimas turėjo tokią didelę svarbą. Ar mes taip pat teigtume, kad sportas buvo raktas į nepriklausomybę, jeigu vietoje krepšininkų SSRS pirmas vietas būtų ėmę, tarkim, vyrų ritminės gimnastikos atstovai? Kur lietuvių vyrai su apteškėmis ir kaspinais rankose būtų taisyklingiau bangavę tuos kaspinus už sovietų armijos vyrus. Ar tada irgi nepriklausomybė būtų iškovota ant sportininkų pečių? Ar kartais buvo ne sekančiai:

• lietuviai buvo nepraradę tautinio sąmoningumo
• SSRS visąlaik buvo šūdina valstybė
• SSRS vienu momentu buvo taip nusilpus, kad Lietuva (kaip ir dar tuzinas valstybių) sugebėjo ištrūkti iš tų žudančių gniaužtų
• Paraleliai vienas Lietuvos krepšinio klubas visai gerai pasirodė SSRS krepšinio čempionate

Tarsi be to, iš šalies žiūrint absurdiško, žaidimo lietuviams nebūtų užtekę sveiko proto ir savimonės patapti laisvais piliečiais laisvoje valstybėje. Nesupraskite manęs klaidingai. Aš nesmerkiu krepšinį žiūrinčių ir jį dievinančių žmonių. Nors gerai pagalvojus – jo, truputį smerkiu. Bet aš irgi nesu šventasis. Pavyzdžiui, šią vasarą per Europos čempionatą sėkmingai elgiausi, kaip visiškai apgailėtinas beprotis. Susiveikiau iš giminių ir pažįstamų kažkokius supistus prekybos centro lipdukus. Reikėjo gana didelio šūsnio. Tada tuos lipdukus išmainiau į teisę pirkti bilietą. Tada sumokėjau daug litų ir nusipirkau tą bilietą. Tada ėjau į areną ir plojau savo šalies peraugusiems mutantams bei taip gausiai vadinau kitataučius homoseksualais, kad kitą dieną vos beprašnekėjau. Tai va toks aš esu. Asilo galva... „Mes laimėjome! Mes laimėjome!“. Kurgi ne. Aš tai asmeniškai taip besielgdamas pralaimėjau. Ir evoliucijos bei žmonijos taškų lentelėje nukritau N žingsnių žemyn.

Bet nepaisant to, kaip aš realiai elgiuosi. Nepaisant to, aš vis tiek galiu teoriškai svarstyti, kaip tik aš noriu. O aš noriu, kad sporto žiūrėjimas man būtų absurdiškas ir kvailas laiko praleidimas.

Sportinių varžybų sureikšminimas yra absurdiškas. Komercinės lietuviškos krepšinio komandos. Lietuvos krepšinio lyga. Pasigooglinau. Galima registruoti 5 legionierius. Nemokamai... Jeigu nori daugiau – gali primokėti. Ir taip toliau ir taip toliau. Ta prasme, ant kiekvieno žingsnio gali rasti kvailybės kabliuką. „Mes laimėjom! Jugoslavai – piderastai!“.

Lietuva netaps labiau patraukli okupuotojams, jeigu tas absurdo teatras dažniau gastroliuos potencialių okupantų teritorijoje. Su viena sąlyga, kas be ko. Su sąlyga, kad mes nustosime taip stipriai sureikšminti kad ir paskiras sporto šakas. Jeigu vyrų krepšinį mes vertintume taip pat, kaip ir vyrų vandensvydį, tai lietuvių tautiniai savimonei neturės nė menkiausios įtakos net jeigu ir visi Lietuvos krepšinio komandos nariai prieš rungtynes paeiliui su mikrofonu rankose deklamuos S.Nėries eilėraščius.

Postvelykinis apokaliptinis atsirūgimas

Žmonės dažnai įsižeidžia, kai aš pradedu važiuoti ant jų bažnyčių arba, pavyzdžiui, juokiuosi iš kunigų suknelių. Visi kažkaip nusistatę prieš ateistus. Nors aš savęs tarsi ir nelaikau ateistu. Nors formaliai, jaučiu, kad esu. Man nepatinka tas terminas – labai neigiamai jis nuteikia. Beje, aš pats taip nusprendžiau, kad neigiamai nuteikia – ar visiems taip yra tai nežinau. Gal čia visiškai normalus ir aiškus terminas. Bet man vis tiek atrodo, kad dauguma ateistų yra tokie patys, kaip ir tai, ko jie nekenčia. Tiksliau jie patys tikintys – jie tiki mokslininkų sapalionėmis (jokio neigiamo požiūrio į mokslo veikalus čia aš nenorėjau išreikšti) apie pasaulį, patys tų sapalionių nė velnio nesuprasdami. Tarsi tikintieji (atsitiktinumų dėka) kažkuriuo momentu perskaitė vienas knygas, o netikintieji perskaitė visai kitas. Ir vieni važiuoja ant kitų, nes ana pusė turėjo garbę būti įtakoti ne tų knygų.

Taigi, man nepatinka būti ateistu, nes man tai asocijuojasi su glušpetriu, kuris rėkia kažkada keturias klases baigusiai bubutei į veidą: „Kaip galėjo būti pirma, antra ir trečia dienos, jeigu dievas sukūrė saulė tik ketvirtą dieną! Aaaaa!“. Nes pas jį mokykloje buvo šiek tiek daugiau medžiagos aprėpiantis fizikos kursas, negu kad buvo pas tą bobulytę. Apgailėtina. Palikt tą bubutę ramybėje. Aš nenoriu būti asocijuojamas su tokias tipais. Taigi, aš savęs nelaikau ateistu. Aš susigalvojau geresnį užrašą. Laisvamanis.

Laisvamanis. Laisvamanis. Turi kažkokios magijos šitas žodis. Skamba tarsi koksai renesanso biseksualus sifilikas... Bet vis tiek geresnė asociacija negu bobutes gąsdinantis, savim įtikėjęs pseudointelektualas.

Taigi, kaip laisvamanis aš noriu patikrinti, kad aš nieko neturiu prieš, tarkim, Jėzų. Nu, po teisybei, prieš Jėzų aš turiu labai daug. Bet tik prieš jo veiksmus. Prieš mintis aš neturiu nieko blogo. Tai nuostabios mintys. Mes visi broliai ir sesės. Visi lygūs. Velniop visus save išaukštinusius šventikus, kurie teigia, kad jų būdas tikėti į aukštesnę energijos formą yra absoliučiai teisingas. Ir kad jie yra dvasiniai lyderiai. Velniop tarpininkus. Mes visi lygūs. Mylėkime vieni kitus. Ir tikėkime į aukštesnį gėrį kaip tik kiekvienas paskirai kad norime tikėti. Svarbu (svarbiau?) tik neskaudinti vienas kito.

Nuostabios mintys. Nuostabios. Ar pavyzdžiui istorija apie šeimininką, jo tris tarnus ir penkiolika talentų (5 + 2 + 1 + 5 + 2 + 0). Tiesiog gražu. Tik gaila, kad lietuviškas piniginio vieneto „talentas“ vertimas išduoda visą
simbolizmą.

Darbai, tuo tarpu, ne kažką. Fuck, ir aš kažkaip sugebėjau pasigauti šitą pošlykštį „ne kažką“ virusą. Bet kokiu atveju, Jėzaus darbai yra niekam tikę. Pagydė kelis luošius (kodėl ne visus, jeigu mes jau tokie lygūs). Prikėlė tik vieną numirusįjį. Tiksliau ne vieną, o kelis (Lozorių ir dar kelis vaikiūkščius). Kokio velnio tu, Jėzau, prikėlei tuos žmones? Yra tik du atvejai kaip jiems galėjo būti: jie po mirties pakliuvo į pragarą arba į rojų. Tarkim, jie pakliuvo į rojų. Tada, kokių velnių nešamas, Jėzus sugalvojo jį prikelti ir dar truputį pakankinti žemėje? Tarkim, jis (Lozorius) po mirties buvo nutrenktas į pragarą. Tai, aišku, kad anas grįžęs pas gyvuosius elgsis tik gerai ir gražiai, bei stengsis pasitaisyti. Tai klausimas: kodėl kiekvienas iš mūsų negauname progos susipažinti su tuo, kas mūsų laukia, jeigu būsime blogi?

(Taip, taip – aš žinau, kad visą bibliją reikia nagrinėdi kaip simbolių virtinę, bet taip gi neįdomu...)

Bes vistiek man kiečiausias jo triukas buvo vaikščiojimas vandeniu. Rimtai?! Kaip koks ninzė. Tie tai bėgiodavo vandeniu ir bėgdami dar žvaigždutėmis atsimėtydavo. Jėzus tuo tarpu tik vaikščiojo. Jis teigė, kad: „Aš esu Dievo sūnus.“. Ir kaip stipriausią ir įtikinamiausią tą teiginį įrodantį argumentą pasirinko pereiti pėškom kažkokią kūdrą...

Čia panašiai, jeigu aš pradėčiau pasakoti kažką tokio, kaip „Mes esam vienas. Nėra jokio tu ar aš. Yra tik viena energija siūbuojanti begalinėja erdvėja ir tie mūsų klaidingai suvokiami tu ir aš yra tik trumpalaikiai energijos gumulėliai beprasmiškai skriejantys neįtikėtinu greičiu šitoje gražioje ir tobuloje begalės dimencijų erdvėja“. Ir tada paimčiau ir padaryčiau salto. Ir žmonės sakytų: „Iš pat pradžių tai dar truputį abejojau, bet nu tikrai žmogus taip darantis salto nu negali gi būti neteisus“. Aš, beje, salto tai nemoku daryti. Bet pasitreniravęs kelis mėnesukus turbūt sugebėčiau gan lengvai.

Ir kas įdomiausia, nepaisant viso absurdiškumo, vis tiek yra tikimybė, kad viskas, kas parašyta biblijoje yra tiesa. Tikrai. Ten gali būti absoliuti tiesa. Prieš išsigandant, norėčiau jus nuraminti. Lygiai tokia pati tikimybė yra ir tai, kad vieninteliai, kurie bus išgelbėti nuo amžinosios mirties, bus tie kurie perskaitys šitą blogo įrašą. Lygiai, lygiai tokia pati tikimybė, kad ne biblija teisi, o prieš tai buvęs sakinys. Taip kad labai nenusigąskite.

Bet, tarkime, kad biblija yra tiesa. Ir pažiūrėkime, kas žmonijos laukia ateityje. Kas laukia apokalipsės metu. Kaip dabartinė žmonija galėtų pergyventi apokalipsės laikus. Nes dabartiniai mūsų technologiniai laimėjimai jau dabar atrodo daug kartų įspūdingesni ir stebuklingesni negu, kad Jėzaus rodyti stebuklai (kartu ir su prikėlimais iš numirusiųjų). Pažiūrėkime su kokiais priešai dar teks susidurti žmonijai ir kaip mes galėtume apsiginti netgi dabar – šiais laikais.

(Visas medžiaga imta iš „Apsireiškimų Jonui“ knygos.)

Apr 9,3-11

o iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, ir jiems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai
...
Skėrių išvaizda panaši į žirgų, parengtų kautynėms. Ant jų galvų tartum vainikai, panašūs į auksą; jų veidai – tarytum žmonių veidai; jie turėjo plaukus, panašius į moterų plaukus, o jų dantys buvo lyg liūtų dantys. Jie turėjo šarvus tarsi geležinius krūtinšarvius, o jų sparnų garsas buvo kaip bildesys galybės vežimų ir žirgų, bėgančių į mūšį. Jie turi uodegas, panašias į skorpionų, ir geluonis uodegose. Jie, turi galią kenkti žmonėms penkis mėnesius.

Gerai - šarvuoti skėriai su nuodingomis uodegomis ir geležiniais šarvais.  Napalmas? Manau, napalmas sustabdytų juos. Jeigu ne, tai keliolika oras-žemė ir tada, išskaidžius spiečiui į mažus spiečiukus, pasiųsti malūnsparnius su kulkosvaidžiais.

Apr 9,15-19

Ir buvo atrišti keturi angelai, parengti nustatytą valandą, dieną, mėnesį ir metais išžudyti trečdalį žmonių. Jų kariuomenės skaičius – aš išgirdau jų skaičių – buvo du miriadai miriadų raitelių. Taigi aš mačiau regėjime žirgus ir raitelius su krūtinšarviais, ugniaspalviais, violetiniais ir sieraspalviais; žirgų galvos atrodė kaip liūtų galvos, o iš jų nasrų veržėsi ugnis, dūmai ir siera. Trečdalis žmonių žuvo nuo šitų piktenybių ­ nuo ugnies, dūmų ir sieros, besiveržiančių iš jų nasrų. Mat žirgų galia jų nasruose ir uodegose. Jų uodegos panašios į gyvates ir turi galvas, kuriomis kenkia.

Raiteliai su žirgais turinčiais gyvates vietoje uodegų. Miriadai, miriadai tokių. Kiek yra miriadas miriadų? Kas čia per skaičius? Mes turime tiek kulkų?  Trisdešimt kulkosvaidžių pakaks? Ai, velniop – siunčiam bombonešius.

Apr 11,3-6

Aš duosiu galią savo dviem liudytojams, kad jie, maišais apsivilkę, pranašautų tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.“ Jie yra du alyvmedžiai ir du žibintuvai, stovintys visos žemės Viešpaties akivaizdoje. Jei kas panorės juos skriausti, iš jų burnos išsiverš ugnis ir praris jų priešininkus. Jei kas norės jiems kenkti, tas irgi taip žus. Juodu turi galią užrakinti dangų, kad jų pranašavimo dienomis nelytų lietus, turi galią vandenis paversti krauju ir ištikti žemę bet kokia neganda, kada panorės.

Panašu, kad šitie du bus ganėtinai galingi. Bet panašu, kad ganėtinai kvaili.  Plius iš pat pradžių kelis šimtus dienų nieko nedarys – tik vaikščios ir šnekės nesąmones. Tai per tą laiką tiesiog porą snaiperių reiktų pasiųsti.

Apr 12,3-4

Štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų.

Skraidantis driežas. Negana to, kad dabar visuose kompiuteriniuose žaidimuose yra drakonų renesansas, tai dar ir čia atskris šitas šaltakraujis. Viena žemė-oras raketa. Dėl tokių naikintuvų tai tikrai į orą nekelsime.

Apr 13,2-3

Žvėris, kurį mačiau, buvo panašus į leopardą; jo kojos tarytum lokio kojos, o jo snukis ­ lyg liūto snukis

Šitą drąsiai galima palikti Anykščių medžiotojų mėgėjų draugijai. Anie prisiprogę šnapso be jokių problemų susidorotų su šita Dievo galybės apraiška.

Apr 14,1-6

Ir aš išvydau: štai Avinėlis bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose. Aš išgirdau iš dangaus garsus, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą. Garsai, kuriuos girdėjau, buvo tarytum arfininkų, skambinančių arfomis. Jie giedojo naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės. Tai tie, kurie nesusitepę su moterimis, nes jie skaistūs.

Mhuhahahahahahahaha!!! Tūkstančiai tūkstančių nekaltų choristų. Net nežinau, ar šitie pavojingi. Nusiųskite jiems porno siuntą. Greitai jie tas savo dainas pamirš.

Beje, pastebėjote – „susitepę moterimis“. Susitepę. Susitepę. Sušikti dykumų barbarai su savo moterų niekinimu...

Apr 14,14-17

Ir aš regėjau: štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo panašus į Žmogaus Sūnų. Ant galvos jis turėjo aukso vainiką, o rankoje – aštrų pjautuvą

Kažkoks čiuvas, panašus į Jėzų ir turintis pjautuvą. Tssss... Palikime jį ramybėje. Jeigu bandys, kur nors šakotis – duos kas į galvą ir sugrūs pjautuvą šiknon. Nors jeigu bastysis po miestus su aukso vainiku, tai taip ar taip gaus į galvą.

Apr 15,5-6

Paskui aš regėjau: atsidarė liudijimo padangtės šventykla danguje, ir išėjo iš šventyklos septyni angelai su septyniomis negandomis.

Tos negandos tai gana galingos. Pavyzdžiui viena iš jų yra paversti Eufrato upės vandenį krauju. Reiktų apsvarstyti, ar leisti ar ne jiems paleisti tas savo negandas. Pavyzdžiui, Turkija gali užsinorėti kruvinos upės, nes, tarkim, tas padėtų turizmui. Tai reiktų pasilikti tokius naudingus angelus, o kitiems snaiperiai.

Išvados

Tai va. Pasaulio pabaiga bus visai nebaisi. Manau, Lietuva karinės pajėgos pačios vienos pilnai sugebėtų susidoroti su pasaulio pabaigos grėsme. Čia galima net pasisiūlyti tai padaryti, tarkim, norint sukurti Lietuvos įvaizdį pasaulyje. Lietuva būtų valstybė, kuri atsakinga už pasaulio pabaigos sustabdymą. Va tai tau ir drąsios valstybės akcentas. Beje, atsisakė ar ne valdininkai idėjos, kad Lietuvos prekinis ženklas bus „Drąsi šalis“. Ar kažkas tokio...

Bet kokiu atveju. Nebėra reikalo būti dievobaimingais. Viskas kontroliuojama.  Dabar drąsiai galite nustoti aklai sekti senais pargamenentų mokymais ir stengtis būti tiesiog gerais žmonėmis.

Sukurk ką nors prasto ir tu!

Gyvename įdomiais laikais. Visi turime daugiau laisvo laiko, nei bet kurie žmonės gyvenę iki mūsų, kad turėjo. Visi esame saugesni, negu kad žmonės iki mūsų, kad buvo. Turime gazilijoną kartų geresnius būdus kažką kurti. Ir turime trisdešimt penkis gazilijonus kartų geresnius būdus pasidalinti savo kūryba.  Bet bent jau aš nė velnio nematau kūrybingumo bumo. Kažkaip nematau kūrybos proveržių visuomenėje. Iš vienos pusės žvelgiant, tarsi daug visokių žmonių vis kažką kuria. Bet apie tuos žmones žinau tik iš interneto ir kokių nors renginių – tai tie žmonės man kaip ir „nevisai tikri“. Iš kitos pusės – jeigu žvelgiu tik į tikrus žmones (t.y tuos kuriuos pažįstu „gyvai“), tai niekas nė velnio nieko nekuria. Tai tarsi ir susidaro gal ir klaidingas įspūdis, kad nepaisant puikių technologijų ir atrištų rankų, niekas nepuola į palaimingą „padaryk ką nors“ pragarą.

(Taip, taip – visas blogo įrašas bus paremtas prielaida, kad žmonės, nepaisant galimybių, nėra kūrybingi. Ta prielaida gali būti ir klaidinga, nes aš tiesiog bendrauju su netinkamais žmonėmis. Bet tas man tikrai nesutrukdys rašyti savo nesąmonių.)

Bet ko sukūrimas man yra menas plačiąja prasme. Bet ko kitiems suvartojamo sukūrimas. Tiek pats produktas yra menas. Tiek pati veikla sugeneravusi produktą yra menas. Bet, jeigu tu sukuri pridėtinę vertę investuodamas, tai tu nesiskaitai kaip menininkas (tik mano blogo įrašo pasaulyje). Tokių išgalvotų skaičiukų išgalvotas padidinimas čia nesiskaitys. Ir dar sutariame, kad rezultatas yra gazilioną kartų svarbesnis už procesą. Taigi, visi tokie kitų mėgstami pasakymai, kaip kad „ir šakutės laikymas yra menas“ šitame įraše irgi nebus laikomi kaip egzistuojantys. Išskyrus sekančią pastraipą.

Tai sakai, šakutės laikymas yra menas? Ane? Pats procesas neturi jokio meniškumo savyje, nes kiekvienas tą gali padaryti. Veiksmas man turi aukštą meninę vertę tik tada kai pats veiksmas yra sudėtingas (Pavyzdžiui: šokis su kardais...). Tai lieka įvertinti veiksmo produktą. Šakutės laikymo produktas yra vaizdas. Sakyčiau, ganėtinai niekam tikęs vaizdas. Šūdinas tavo menas, šakučių laikytojau.

Taigi, kaip ir minėjau, nepaisant aplinkybių nėra daug kuriančių žmonių. Vietoje to, mes turime gana stiprų simuliakrų išaugimą. Hipsteriais jie yra vadinami. Iš esmės orginaliai šiame blogo įraše hipsterių neturėjo būti, bet kadangi Užkalnis vieną kartą kažkaip neįprastai nevykusiai užsiminė, tai kažkaip užsimaniau ir aš kažką parašyti. Beje, kalbant apie Užkalnį: kokio velnio pusamžis vyriškis slaptai fotografuoja jaunesnių lieknų vyriokų užpakalius? Iš neapykantos? Rimtai? O kas jeigu ten būtų buvęs ne hipsteris, o hipsterė? Ir jeigu Užkalnis būtų slapta fotografavęs josios užpakalį? Ar tai vis dar būtų toleruojamas poelgis, nes atseit: „Aij, čia aš fotografuoju šitos gražios negražiai apsirengusios merginos erotiškai nuteikiančią sėdimąją, nes nekenčiu tokių kaip ji žmonių“...

Apie ką aš čia?.. Ai, jo. Simuliakrai. Man hipsteriai yra žmonės, kurie apsimeta meniškais, bet patys nieko nekuria. Visi tarsi perprato buvimu menininku vartotojo sąsają (user interface) ir visiškai nesigilina į programinę įrangą esančią po tuo fasadu. „Visi menininkai atrodo keistai, tai jeigu aš atrodysiu keistai, tai reiškiasi, kad aš kūrėjas“. Maždaug toks yra mano hipsterių sąvokos supratimas. Tas supratimas gali būti ir klaidingas. Bet man nusispjauti – aš toliau tęsiu savo samprotavimus, lyg tai tas suvokimas būtų teisingas...

Visa bėda, kad jiems pritrūksta to kūrybiškumo net stengiantis atrodyti keistai ir išskirtinai. Tai visi kopijuoja vieni kitus ir atrodo vienodai „keistai“. Pavyzdžiui, akiniai. Aš neturiu nieko prieš prieš storus rėmus. Bet visų akiniai dabar yra didžiuliai. Didžiuliai. Ir aš su savo paprastais akiniais esu orginaliau atrodantis (bent jau akinių aspektu) už visus, kurie mano, kad jie išskirtiniai. Nesupraskite manęs klaidingai. Pasikartosiu dar kartą: aš nieko prieš juos neturiu. Čia kada netgi pamačiau vieną labai praktinę tų akinių vertę. Tie didžiuliai akiniai turi labai gerą vizualinį išlyginimo efektą. Čia kada mačiau tokią merginą, kurios apatinė veido dalis buvo pernelyg stipriai atsikišus į priekį („Atsikišęs paščiokas“ pasakytų kai kurie grubūs žmonės, kurių aš tikrai nepažįstu...), bet stambių rėmų akiniai visiškai kompensavo ir išlygino tą faktą.

Bet vienintelis dalykas, ko aš nesuprantu apie akinių nešiojimą, nupasakos sekanti istorija. O buvo maždaug taip. Stovėjau vienoje patalpoje (debiliškiausias vietos nusakymas, kokį tik sugalvojau...) su viena mergina, kuri dėvėjo akinius su storais (madingais) rėmais. Šnekėjomės. Tiksliau, jinai nuolat šnekėjo (apie 90% laiko), o aš kartais nusišnekėdavau (apie 10% laiko). Staiga jinai: „Aaa!!! Pamečiau linzę!“ ir puolė ant žemės ieškoti tos linzės. „Atsargiai nevaikščiok – dar užminsi! Ko čia žiopsai – padėk ieškot“. „Ko žiopsau? Ko žiopsau? Durne, tu gi su akiniais!“. Aišku, aš taip nepasakiau – aš taip tik pagalvojau. Paskui, pagalvojau: ot, velnias – jai prasidėjo narkotinis panikos priepuolis. Plius dar su haliucinacijomis. Ką daryt? Ką daryt? Aš jos net vardo neatsimenu, o jei balti arkliai. Aš kažkaip niekaip nepagalvojau, kad šiuo metu yra ypač populiaru nešioti liznes ir užsidėti akinius su paprastais stiklais. Man kaip nešiojančiam akinius su stiklais, turinčiais dioptrijas, tas tuo momentu buvo už suvokimo ribų. Bet viskas baigėsi gerai – linzė buvo surasta.

Nepaisant visų tokių atvejų aš stengiuosi neteisti ir nesmerkti hipsterių dėl jų išvaizdos. Labai dažnai būna, kad pats savo mintyse pradedu koneveikti kokį nors nepažįstamą praeivį: „Kas čia per dabar?! Kodėl tavo klešnė palei kelius. Atrodai kaip prisišikęs.“. Bet iš kart kitas aš mano galvoja ramina tą pirmąjį aš: „Ramiai, ramiai, Petrai. Viskas yra gerai. VISKAS yra gerai. Visi yra skirtingi ir savotiški. Kad ko nors nesupranti, tai dar nereiškia, kad tas kažkas yra blogai“. Ir aplamai, aš nelabai turiu teisę kritikuoti kitų apsirengimą. Vien dėl to, kad mano garderobas visiškai apgailėtinas. Būdamas tipišku programuotoju paprastai aš dėviu kokią nors maikę, su kokia nors juokinga vizualine nuoroda į kokį nors geek'ų subkultūros elementą. Kadangi niekas geek'ų subkultūra nesidomi (netgi hipsteriai), tai niekam mano maikė nėra juokinga, o tik kvaila. Kaip ir tos maikės dėvėtojas...

Bet kokiu atveju, kalbant apie išvaizdą, mane labiausiai liūdina, kad žmonės vietoje to, kad skirtų savo energiją ko nors sukūrimui, išvaisto ją atrodydami „orginaliai“. Kažkaip niekas nenori ir nesistengia sukurti kažko savito. Kažkokio kūrinio, kuris pats turėtų savo gyvenimą. Niekas nenori generuoti turinio. Niekas nenori atsakomybės būti mini dievu. Nes bijo sukurti niekam tikusį Adomą su niekam tikusia Ieva, kurie pradės vogti obuolius. Jiems geriau žinoti daug įdomių ir „retų“ (interneto amžiuje šis žodis po truputį devalvuoja ir tampa nišiniu) muzikų, filmų, knygų, blogų ar dar ko nors, negu pabandyti sukurti neįdomų ir vos pakenčiamą bet savo dalyką.

Aišku, galiausiai, keli iš daugelio nusprendžia, kad, velniop, aš irgi galiu.  Ir kokį kūrybos kelią anie pasirenka? Jiems iš pirmo žvilgsnio lengiausią – fotografiją. Nusiperka brangius fotoaparatus ir pradeda „įdomiai“ fokusuodami ir „įdomiu“ rakursu fotkinti bomžus. Dar paredaguoja nuotraukas, kad būtų juodai-balta spalvų gama ir viskas – jau galima dėti į foto kūdrą, nes art scenėje labai užgauliai juokiasi. Bet net ir tai yra geriau negu nieko. Rimtai. Tai pirmas žingsnis. Galbūt keli iš tų šimtų meniškų bomžų fotografų išaugs į tikrai gerus fotografus. O dar koks tuzinas į vidutiniškus. Svarbu pradėdi.

Ir jeigu tu, skaitytojau, (Tikras skaitytojau, o ne ateities „aš“, kuris paskutinį kartą ieško klaidų prieš paspausdamas „publikuoti“) jau daskaitei iki čia, tai akivaizdu, kad gyvenime turi per daug laiko. Tai aš noriu, kad ką nors nuveiktumei su tuo savo laiku. Ką nors sukurtum. Ką nors tikriausiai prasto. Parašyk ką nors. Nupiešk ką nors. Suprogramuok ką nors. Sumaketuok kokį nors video. Sukeverzok kokį nors tik tau šmaikštų komiksą. Nunerk su vašelių kokį nors gaidį. Po velnių, netgi nufotografuok, ką nors. Patirk kūrybines kančias ir kūrybinį džiaugsmą. Be jokių finansinių ambicijų. Ir svarbiausiai publikuoti. Svarbiausia, kad tavo kūrybos vaisius pamatytų kitas žmogus. Svarbiausia, kad tu patirtumei didžiulę gėdą žinodamas, kad kažkas kitas mato tavo niekam tikusį saviraiškos produktą. Ir žino, kad tai tu tai padarei. Nes tas žinojimas, kad kiti mato ir žino – tai vienintelis būdas augti kaip kūrėjui. Ir dėk ant visų nieko gyvenime nebandžiusių sukurti kritikų, kurie pasakos tau debilišką patarlę: „Jeigu gali nerašyti, tai nerašyk“.  Jeigu esi mergina ir negali to dėjimo fiziškai įgyvendinti, tai padaryk ką nors panašaus, bet tik nenustok rašyti/dainuoti/paišyti ir t.t. Nepaisant to, kad ir kaip prastai tą darytum.

Reikia įkvėpiančių pavyzdžių? Eik kur nors kitur jų pasiieškosi, nes aš papasakosiu apie save ir savo blogą. Aš rašau, nes noriu geriau rašyti. Aš tikrai neturiu iliuzijų, kad rašau gerai. Bet aš vistiek rašau, nes noriu geriau rašyti. Aš publikuoju savo rašliavas, nes tai padaryti yra lengva. Ir nes aš noriu geriau rašyti. Ar man gėda? Tai žinoma. Ar man baisu publikuoti?  Tai žinoma. Ar aš gailiuosi ir norėčiau išsižadėti kažko, ką publikavau? Tai žinoma. Bet to nedarysiu. Nes tikiu, kad vienintelis būdas kažkaip iš niekam tikusio tapti bent jau pusėtinu yra publikuoti daug brudo. Ir man belieka atsiprašyti tavęs, kad tau tenka skaityti visą šitą ir stebėti kaip aš milimetras po milimetrą po truputį augu (tikiuosi, kad augu aukštyn, o ne žemyn...).

Reklama. Šis blogo įrašas buvo išleistas tik vieno dosnaus rėmėjo dėka. Tas rėmėjas esu aš pats. Būdamas mecenatu, prašau, pasižiūrėti į mano naujausią kūrinį (O! Netgi į temą) – žaidimuką „Type Sea Monsters Away“:


https://play.google.com/store/apps/details?id=com.petraszd.android.typingtrainer

Sveikam kūne vistiek daug nesąmonių

Buvau čia kada pasižiūrėti tos išreklamuotos negyvų lavonų (Gerai aš čia su tuo žodžių žaismu...) parodos. Pagrindinė idėja einant, buvo ieškoti tokio mini nušvitimo. Geriau pažindamas tų publikuojamų mirusių žmonių vidaus ir išorės organus, aš turėjo geriau pažinti ir susivokti savo paties vidinį pasaulį. Mane pamatyti vaizdai turėjo taip sukrėsti ir taip pakeisti mano mąstymą, kad aš turėjau kardinaliai pakeisti savo požiūrį į save, į kitus ir aplamai į žmogų, kaip koncepcinę idėją. Aš turėjau tapti žmogiškesniu. Aš turėjau suprasti, kad mes gyvuliai. Gyvuliai, kurie gėdijasi, kad vaikšto į šokius „kam virš trisdešimt“. Gyvuliai, kurie papurškia „Pušų gaiva“ poto kai pasituština. Trumpai: turėjau labiau save pažinti ir būti to pažinimo pakeistas teigiama linkme...

Ar taip atsitiko? Jaučiu, kad nė velnio. Man atrodo, kad ruošimasis eiti į parodą mane labiau įtakojo, nei pati paroda. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad nieko ten sukrečiančio nepamačiau. Internetas bus mane sugadinęs. Bent jau tuo aspektu. Kai pradedi vakarieniaudamas naršyti 4chan'e, maždaug tada supranti, kad receptoriai „fuuuu – šlykštu“ šiek tiek išsiderino. Patys lavonėliai ir jų dalys manęs nesugebėjo sukrėsti, jaučiu, dar ir dėl to, kad pernelyg sterilizuoti ir užkoncervuoti jie man pasirodė. Nebuvo šveižumo jausmo. Supratimas, kad aš tesu tik mėsos gabalėlis, kiek pamenu, man buvo daug aiškesnis, kai truputį kirvuku įsikirtau sau į ranką (sena ir ilga istorija. Gal kada nors...), negu kai iš trijų centimetrų atstumo žiūrėjau į kažkieno blužnį ar keturgalvį raumenį.

Tiesa, reikia paminėti, koks nušvitimas mane vis dėl to aplankė. jis buvo maždaug toks: „Ot šūdas – mes visiškai niekam tikę“. Mūsų kūnai pernelyg trapūs ir lengvai pažeidžiami. Nuo šiol eidamas per gatvę dar labiau bijau mašinų. Bijau aštrių daiktų. Bukų irgi bijau. Ne paniškai. Vos, vos. Kažkaip reikia, kad mes, žmonija, po truputį išsiaiškintume, kaip pakeisti savo šituos niekam tikusius kūnelis (arba bent jau jų dalis) į kažką sintetinio ir, pavyzdžiui, iš titano. Nes dabar tai absurdas – mano gyvybiškai svarbūs organai yra arčiau paviršiaus, nei paprasto virtuvinio peilio geležtė. O pats paviršius visiškai nepatvarus. Absurdas... jau dabar pradedu taupyti ant sintetinės odos, paruoštos su elastingu titano pluoštu. Tai kas, kad šviečiant saulei, žėrėsiu ir dėl to teks nuvyti nuo savęs pusdurnes paaugles: „Atšok pasakiau – niekur aš nekąsiu!“... Bet bent jau susidūrimas su pusantros tonos mašina, turbūt, nebus mirtinas. Sutaupysiu, ant atšvaitų...

Aišku, aš čia tik perdedu, kad suvokimas, koks ribotas mano kūnas buvo toks didelis. Tą faktą aš jau žinojau. Kaip žinojau ir tai, kad mes tik mėsos gabalai. Aš pakankamai neblogai susipažinęs su savo kūnu. Kaip? Sportas. Aš nuolat (nuo ankstyvos paauglystės) sportuoju. Niekada nedariau to labai rimtai ir profesionaliai. Niekada nesiekiau (ir nepasiekiau) sportinių aukštumų. Bet visąlaik iki dabar sportavau ir sportuoju. Nu beveik visąlaik. Su kokia pora pusės metų pertraukų. Ir aš puikiai suprantu, kad aš tik trapus mėsytės ir kauliukų rinkinukas. Nes su ta tiesa nuolat konfrontuoju sporto salėje.

Mes, vakarų civilizacijos atstovai, kažkaip keistai pripratome izoliuoti save nuo savo kūno. Buitinės sąlygos ir nemaža dalis profesijų, mums leidžia ignoruoti tą faktą, kad kiekvieną akimirką kraujas keliauja didžiuoju kraujotakos taku, esančiu darinyje, kurį kiekvienas vadiname „savimi“. Kažkaip manau, kad statistinis vakarietis, savo facebook'o puslapiu rūpinasi labiau nei savo kūnu. Nes su savo internetiniu „aš“, jie yra labiau susipažinę, nei su fiziniu ir mirtinguoju „aš“. Ir aš manau, kad dar truputį per anksti taip elgtis. Savo facebook'ų, pliusų ir „galima rašyti tik tiek raidžių“ statusus mes labiau vertiname, nei tą faktą, kad kiekvienas turime dvylikapirštę žarną ir kasą, kuriai nereikia kaspinų. Ir tai yra kvaila. Nes mūsų beždžionėlių kūnai nespėja paskui mūsų technologinį išsivystymą. Ir dėl to mums vis dar reikia jais rūpintis. Nes jeigu nesirūpiname, tai jie po truputį, bet nuosekliai, užtikrintai ir daug greičiau nei galėtų, tampa niekam tikę. Ir mano subjektyvia nuomonė, pagrindinė rūpinimosi savimi ašis yra sportas.

Taip, taip. Sportas. Reikia sportuoti. Sportuoti. Ne – tam nėra pamainos. Reikia sportuoti ir tau tas galiausiai patiks. Po kiek laiko netgi negalėsi be sporto, nes nepasportavus prasidės tikrų tikriausi atchodai. Kažkaip būna įdomu stebėti, kaip žmonės iš visų jėgų stengiasi išvengti sportavimo. Kiekvienas besikūdinantis (dažniausiai besikūdinanti) pasiryžęs išbandyti visokias nesąmones, bet tik ne sporto klubą. Net jeigu galiausiai nusprendžia sportuoti, tai tą daro... Tą daro namuose. Rimtai. Pagal panelės žurnalo straipsnį: „Pasitik vasarą su maike, kur matosi bamba“. Tame straipsnyje būna trys nuotraukos ir tos trys nuotraukos patampa lygiaverčiu sporto klubo pakaitalu. Su tokiu požiūriu geriau jau pataupyk ant knygos: „kaip mandagiai atsisakyti kvietimo į paplūdimį“... Nors, vis dėl to, čia buvo niekam tikęs ir nejuokingas juokelis... Bet negi dabar jį man ištrinti...

Sporto taip pat dažnai bandoma išvengti ypač sugriežtinus savo dietas. Vienas iš ekstremalesnių, bet dabar madingų būdų, yra patapti vegetaru. Apie ypač įdomų porūšį – rūkančius vegetarus – aš, aišku, čia net nekalbu. Apie tuos, kuriems iš tikro patinka vegetariškai maitintis – irgi. Aš kalbu apie tuos, kurie kenčia. Kenčia. Iš tikro kenčia. Bet vis tiek valgo tuos savo baklažanų triufelius su morkų nuoviro užpilu pagardintais rabarbarų gabalėliais, išmirkytais cukrinių runkelių, kurių derlių nuimant pramoninių būdu buvo nugalabyti keturi šimtai trisdešimt aštuoni mieli kiškučiai, aliejuje. Ir bando tau kiekviena proga įkyšti: „paragauk – beveik kaip mėsa“. Ta jų mantra – „beveik kaip mėsa“ tikrai išduoda, kad mėsos jiems tai jau tikrai nereikia.

Aš jokiais būdais neteigiu, kad geras maitinimasis yra nesvarbu. Anaiptol. Bet be sporto tu niekaip nesusipažįsti su savo maitinimosi pasekmėmis. Gali kiek nori aiškinti, kad tam tikros spalvos rabarbare yra visų reikalingų maistinių medžiagų, bet tai tebus tik teorija. Aš nežinau, gal tų medžiagų ir užtenka. Tačiau pamėgink pradėti sportuoti ir greitai pasimatys, kas yra kas. Vienintelis tikras būdas susinormuoti sau maitinimosi įpročius ir rėžimą yra sportas. Sportuodamas labai greitai atskiri pelus nuo grūdų. Taip – gali visą dieną valgyti bulvių traškučius ir užsigerti buratino limonadu. Gali pietums skrandį užkišti visais mėsainiais, submarinais ir picomis. Bet kai ateis laikas ištemti treniruotę su tokiu energijos šaltinių bagažu... Kai nespėjus padaryti apšilimo, jau jauti kaip dūsti... Kai dar neįpusėjus treniruotės išmuš šlyktus, tankus, „riebus“ prakaitas... Su kuriuo, atrodys, iškeliauja paskutiniai energijos rezervai... Kai taip atsitiks, tada ir suprasi ir įsisąmoninsi, kad taip negalima. Tik tada nuoširdžiai pagalvosi, ar tikrai „maistas yra maistas – svarbu tik skrandį užkišt“. O kai į galvą pradės ateiti tokios mintys, kaip: „gal reiktų vietoje riebios varškės pradėti valgyti liesą“, tai žinosi, kad esi teisingo kelio pradžioje. Kai liesa varškė pasidarys skanesnė už riebią (o taip atsitiks, nes treniruojamam kūnui bus naudingesnė liesa ir jis siųs į smegenis geresnius signalus tada, kai valgysi pastarąją), tada žinosi, kad ne tik mąstymas, bet ir pats kūnas yra geram kelyje.

Dar, kas labai svarbu – sveikam kūne, sveika siela. O pritaikius šių dienų realijoms: gera fizinė forma padės jūsų galvai sugalvoti šmaikštesnį facebook'o statusą. Ir taip susilauksite žymiai gausesnio nykščio paveiksliuką turinčio mygtuko paspaudimų, negu kad sulaukdavote ankščiau. Ir tokia šviesi ateitis yra ranka pasiekiama. Tiesiog tereikia kelių metų intensyvių treniruočių ir viskas. Tik tiek... Ne – rimtai. Sportas padės jums daug lengviau susitvarkyti su savo mintimis. Padės išvengti emocinių duobių. Rimtai. Kaip kokioj „kovos klubo“ knygoje. Galiausiai tampi nušvitęs. Šefas užknisa darbe? Nesvarbu – šiandien vakare treniruotė. Nesiseka su mergina? Nesvarbu – šiandien vakare treniruotė. Gyvenimas neturi prasmės? Nesvarbu – šiandien vakare treniruotė. Niekas neskaito tavo blogo?.. Nesvarbu – šiandien vakare treniruotė. Sportas padės apmalšinti instinktus, taip atlaisvindamas galvoje tai, kas mūsų porūšį išskiria iš kitų gyvūnų. Kas leidžia mums lyg ir dominuoti visą planetą. Jūsų mintys taps „tikresnėmis“.

Išvados

Atsimenu, mokykloje mokino, kad rašant reikia laikytis tokių rėmų: įžangoje praneši apie ką rašysi. Tada dėstyme apie tai ir rašyti. O pabaigoje pakartoti svarbiausias mintis iš dėstymo. Tai čia bus mano kaip ir kanoninė pabaiga.

Man reikia pasidaryti donoro kortelę. Čia, aišku, gaila, kad mes gyvename visuomenėje, kurioje „numiręs tu“ (savo puskvailių religingų giminaičių pavidalu) turi sprendimo teisę į tai, kad tavo kūnas vietoje to, kad pagelbėtų kokiam nors mielam gyvajam, tiesiog gražiai atrodytų šarvonėje. Bet nieko nepadarysi.  Reikia paimti ir pasidaryti – neturėtų gi daug laiko užimti. Nes tikrai kvaila jos neturėti.

Video Blog #1: Eitynių asociacija

Pirmasis mano bandymas žaisti su platesne media...

Netaisytas juodraštis, kuriuo aš naudojausi:


Eitynės. Eitynės. Šiandieną (2012-03-11) buvo net dvi eitynės. Vienų, kurie mėgsta tris spalvas ir kitų, kurie mėgsta daugiau nei tris spalvas. Aš, aišku, suprantu, kad ne TIK JIE dalyvavo tose eitynėse. Bet jų dalyvavimo faktas vis dėl to buvo labiausiai akcentuojamas.

Įsiklausius į tai, kokiais epitetais anie buvo apipilti, aš savo galvoje atradau vieną teiginį: miegojimas su bet kokiu vyriškiu yra gėdinga ir pasmerkimo verta veikla.

Palaukite, palaukite. Patys pagalvokite: kokie pagrindiniai įžeidimai yra naudojami įžeisti tiek vyrus, tiek moteris.

Vyrams pagrindinis įžeidimas yra pavadinti jį homoseksualiu. Nu, aišku, niekad nevartojamas tas teiginys: „Tu homoseksualus“. Paprastai naudojama kažkas žymiai tvirtesnio skambesio.

Piderastas, pyderas – nežinau kodėl šitas žodis turi neigiamą prasmę. Bet juo vadinti homoseksualus kažkodėl negražu.

Gaidys – Šiaip gražus paukštis, naminis gyvūnas ir pasakų veikėjas, bet kalėjimo kalėdiniame veidinime nenorėtum juo būti...

Tai turbūt du populiariausi įžeidimai vyrams. Ir vos tik, kas iškart jų griebemės. Netgi tokiomis absurdiškomis aplinkybėmis. „Tas pyderas nuviliojo mano paną. Suspardysiu gaidį!..“.

Kažkaip tas tarp moterų/merginų nelabai populiaru vadinti viena kitą lezbiete.  Kažkaip net jos pernelyg neįsižeidžia, jeigu jas taip pavadinini. Tuo tarpu, pabandykite paskleisti kalbas, kad kuris nors yra gėjus ir stebėti, kaip jis iš visų jėgų stengsis įrodyti, kad toks nėra. Štai, kad ir man čia kada buvo labai panaši situacija. Mane kvietė kažkur. Ir kvietimas buvo išsakytas maždaug taip: „Gali atsivesti ir“ (pauzė) „Draugą...“. Aaaaaa!!! Taip kirto per kelienius. Dar taip nebuvau teisinęsis. Ir dar taip niekad nesistengiau kalbėdamas nustatyti kuo vyriškesnį balso tembrą...

Taigi, moterys neįsižeidžia, kai jas pavadini lezbėmis. O, pagalvokite, kaip vis dėlto populiariausia įžeidinėti moteris. Kūrva, kalė, sūka. Visi, beveik visi žodžiai skirti įžeidinėti moteris. Ir, beje, žodžiai dėl kurių jos labiausiai įsižeidžia. Ir netgi įžeidinėja viena kitas. Visi žodžiai yra skirti nusakyti miegojimo su vyrais faktą. Vėlgi, nėra išvengiama komiškų situacijų, kai kokia nors jau virš kažkiek metukų ir kuri akivaizdžiai vis dar nekaltoji ir kurios joks drakonas nepriimtų kaip aukojimo. Taigi, tokia yra pavadinama, pavyzdžiui, kale...

Iš to aš ir darau išvadą, kad mylėtis su vyriškiais yra gėdinga ir smerktina.  Nes įžeidimai yra apie tai. Ir nesvarbu kokios tu lyties. Ir tas liūdna. Tas kvaila. 21-ame amžiuje taip elgtis. Mes turime internetą. Mes turime tokius dalykėlius, kur visai lieti stiklinį paviršių ir po stiklu esantys milijonai lempučių taip žiba, kad sukuria tokią iliuziją mūsų akyse, kad lyg tai mes mėtome paukščius į kiaules. Mes turime tai. Bet mes vis dar manome, kad seksas yra gėdinga. Nes puspročiai dykumų barbarai, mirties kulto išradėjai, hebrajai taip sugalvojo. O lunatikas Jėzus to nepaneigė, nes buvo užsiėmęs vaikščiojimu vandeniu. Net ir Marija Jėzaus motina. Jeigu Jėzus yra tobulo vyro pavyzdys.  Tai Marija, tarsi tobulos moters. Ne? Ir kokia tobula moteris anot tų debilų.  Bestuburė, bevalė visų ir visada nuolankiai klausanti ir viską tyliai iškenčianti nekaltoji. Rimtai? Norime, kad tokios būtų moterys? Šlyktu...

Ir tą reikia keisti. Darom viską iš lėto. Pirma atsikratome moterų priespaudos visų pirma kiekvienas savo galvoje. Homoseksualus dabar paliekame nuošalyje.  Kaip nors anie ištvers. Nors tas irgi kvaila. 21-ame amžiuje. Ne?

„Paima dvi vaginas ir... Ne. Nu. Netūralu. Taip negalima“.

Arba

„O ne tik neduokdie nedėk savo penį ten. Tik ne ten. Negalima! Taigi, šventa.  Šventa ir viskas.“

Bet kaip nors paliekam juos nuošaly. Mums reikia pakeisti savo požiūrį į moteris ir į jų seksualumą. Ir kaip tą padaryti? Reikia pakeisti žodžių reikšmes savo galvose. Reikia paimti įžeidžiančius žodžius ir juos apversti aukštyn kojom. Paimkime visus įžeidimus moterims ir pažiūrėkime, kuriuos jų galime paversti teigiamais.

Visi mongoliški ir ar slaviški keiksmažodžiai nepajudinami. Nei vieno jų neįmanoma paversti teigiamais. Teks juos pamiršti. Lieka lietuviški. Kalė ir kekšė.

Kalė. Šiap kalė yra geresnis šuo. Tai yra geresnis šuo tuo, kad jeigu perki šunį, tai labiau norėsi pirkti kalę. Nes kai išvesi aną pasivaikščioti, tai nenorėsi, kad kai jis bėgs priekije, nuolat prisiminti fizikos kursą, kai teks žiūrėti kaip žemės traukos jėgos veikia sėklides. Taigi, kalė yra geresnis šuo. Bet vistiek, tai „šuo“. Jeigu vadini moterį šunimi, vis tiek nekaip skamba. „Tu – šuo“. Negražu nors tu ką.

Belieka kekšė. Labai gražus žodis. Tik pagalvokite – paukštė. Ką neigiagiamo gali savyje nešti žodis „paukštė“. Jau pats žodis labai gražus. Pats daiktas (pažodžiui) yra teigiamas. Tai kaip mes sugebėjome simbolio vartoseną paversti neigiama. Tereikia labai nedaug. Vieno mažyčio pasisukimo galvoje ir žodis kekšė pataps teigiamu. Ir mes tapsimi vos vos labiau geresniais.

Tai tiek...