Apie neįvykusius pokalbius

Šiaip Lietuvoje dėl to tylu, bet pasaulyje visą vasarą skamba JAV PRISM skandalas [1].  Kitas Įdomus dalykas tas, kad Lietuva šiuo metu taip pat turi savo sekimo skandalą. Aš kalbu apie paviešintus ambasadorių tariamus pokalbius (A.Žurauskas ir R.Juška) [2][3]. Ir visus man sunkiai suprantamus (nes aš kvailas) šūdų malūnus, kurie sukasi iki šiol [4].

Kai tik aš sužinojau apie šitą paviešinimą. Mano pirma mintis buvo: „Tikiuosi, kad čia koks nors wannabe lietuviškasis Snowden paviešino šituos pokalbius. Kad koks nors neaukštų pozicijų IT darbuotojas, prieinantis prie slaptos informacijos nusprendė: velniop aš irgi idealistas ir už teisybę. ir paėmė, ir negrabiai paviešino šiaip jau nelabai įspūdingą ir nelabai kompromituojančią informaciją.“. Aš suprantu, kad tokia mano mintis labai jau naivi. Ir toks scenarijus tikrai neįvyko. Bet vis tiek aš labai norėjau, kad būtų toks nelogiškas ir negalimas to škandalo paaiškinimas. Nes.

Istorijos pradžia. Kaip tik vyko didysis Wikileaks skandalas. Mane, aišku, buvo apėmęs idealizmo šišas. Aš naiviai „norėjau būti“ kaip Julian Assange. Kaip tik tuo metu dirbau vienoje kontorėlėje. Ir ta kontorėlė prižiūrėjo vienos ministerijos viešą, reprezentacinį tinklapį (T.y. ne kažkokią vidinę sistemą – o viešai prieinamą interneto svetainę). Tas tinklapis buvo darytas kažkokios kitos kontoros. Kuri jau seniai bankrutavus. Tai va – tinklapyje klaida.  Kažkas neveikia. Niekas nenori taisyti. Nes kodas ten tragiškas – niekas nenori kišti nagų – ir taip ten viskas ant snarglių laikosi.

Kažkoks prakeikimas, bet kad ir kur bedirbčiau galiausiai nusistovi tokia situacija, kad įmonėje aš esu tas žmogus, kuriam atitenka taisyti tas kodo vietas, kurios yra tragiškai prastos kokybės ir niekas daugiau nedrįsta ten kišti nagų. Bet ne dėl to, kad aš esu protingesnis už kitus. Anaiptol – čia kažkokia keistos rūšies drąsos forma, galima vien dėl kompetencijos stokos ir savo galimybių nesuvokimo.

Taigi, aišku, kad man atitenka taisyti tą ministerijos tinklapio klaidą. Išsiaiškinu, kad mūsų versijų kontrolės [5] sistemoje, esantis kodas yra per senas. Kažkoks kitas gundruolis kažkada, dar man ten nedirbant, darė pakeitimus tiesiogiai produkciniame serveryje. T.y. „Fuck It! We'll Do It Live!“. Taigi, man pirma reikia atsisiųsti visą kodą iš produkcinio serverio ir atnaujinti mūsų versijų kontrolės sistemą ir tik tada aš galėsiu pradėti taisyti.

Kadangi čia ministerija ir jie turi savo IT „uber saugumo“ politiką, tai mes teturime vienintelį būdą pasiekti jų serverį. Tą galima padaryti tik FTP protokolu... Kaip viskas paprastai vyksta tokiu atveju. Paimi atsidarai FTP adresą. CTRL-A, kad pažymėti viską. Tada atžymi kelis katalogus, tokius kaip „uploads“, „documents“ ir panašiai. Nes visas kodas teužima kelis megabaitus. Bet produkciniame serveryje būna turinio informacija, kuri nereikalinga, norint pasileisti ir sutaisyti projektą lokaliai. Ir kuri sveria nuo kelių šimtų megabaitų iki bilenkiek.

Šįkart aš neatžymiu tų katalogų. Nes aš wannabe Assange ir aš ten ale ieškosiu skandalingos informacijos... Kas yra visiškai kvaila. Nes ten, kaip minėjau, yra viešas tinklapis. Tie dokumentai, kuriuos aš siunčiuosi yra prieinami visiems turintiems interneto ryšį – nes ten viešas tinklapis, o ne kažkokia vidinė IT sistema. Niekas man neduos jokio priėjimo prie jokių svarbių dokumentų. Bet kadangi aš baisus vikilyksas, tai aš siunčiuosi tuos visus gazilijoną gigabaitų.

Aišku, visai įmonei užstabdau internetą. Ofisas – atviro tipo – visi vienoje patalpoje. Kažkas surinka: „Kuris pumpuojat pornūchą? Internetas stringa – negaliu dirbt.“. Atsiranda bent du žmonės, kurie „prisipažįsta“, kad tai jie siunčiasi pornografiją. Bajeris senas ir naudotas šimtą kartų. Jau seniai nė velnio nejuokingas. Bet visas grožis tas, kad nepaisant to – visi sąžiningai jį vysto iki galo. Vienas darbuotojas netgi atsistoja iš savo darbo vietos ir nuneša kitam darbuotojui USB raktą. Atseit įrašyk ir man kai pabaigsi siųstis. Tas pats darbuotojas, kuris už poros mėnesių skųsis, kad „kažkas įmonėje nupisinėja USB raktus“. Ir tas pats, kuris gyvenime darbiniais reikalas neatsistos iš savo vietos ir netgi nesikalbės nors ir sėdime vienoje patalpoje – parašys el. laišką arba skype'u.

Taigi, tuo absurdo teatru tarsi „išsprendžiama“ problema. Visi nusiramina ir niekas nesiaiškina tikros interneto dingimo problemos. Aš toliau pumpuoja kvailus dokumentus ir visa įmonė neturi interneto – stringa darbai.

Galiausiai baigiu siųstis. Įvyksta trumpas proto nušvitimas. Suprantu, kad tie dokumentai yra vieši ir tikrai neskandalingi. Ir net jeigu jie nebūtų vieši, o neįtikėtinai aš turėčiau priėjimą prie slaptos, kompromituojančios informacijos – aš jos nė velnio nenagrinėčiau, nes esu pataloginis tinginys. Taigi kolioju save mintyse „Supistas vikilyksas atsirado“ ir ištrinu bereikalingai parsisiųstus dokumentus.

Surinku direktoriui, kad parsisiunčiau svetainę ir einu taisyti. Visi ofise garantuotai supranta, kad tai aš buvau užstabdęs internetą. Niekas nieko nesako – paklausk bet kurio – internetas buvo sustojęs, nes tas ir tas pumpavo pornūchą. Direktorius paklausia, per kiek maždaug sutaisysiu. Pasakau, kad per dvi valandas. Sutaisau per penkias minutes. Dar pusantros valandos sugaištu rašydamas skriptą. Kad tituliniame puslapyje prie URL dadėjus „?bybys=skraido“ ant tituliniame puslapyje esančios ministerijos vadovo nuotraukos atsirastų animuotas falo piešinys, kuris animuotai cikliškai judėtų pirmyn ir atgal.

Paskutinę minutę suprantu, kad čia yra labai, labai ir labai, labai tragiška idėja. Kad jeigu už tokias nesąmones nesėsčiau į kalėjimą, tai bent jau būčiau išmestas iš darbo. Taigi, ištrinu tą improvizaciją. Sukeliu į produkcinį serverį tuos 5 min. pataisymus. Istorijos pabaiga.

Taigi, aš labai tikėjausi, kad kažkoks panašus į mane. T.y. kažkoks naivus asilas paviešino tuos ambasadorių pokalbius. Nes aš suprasčiau tokį labai kvailą poelgį. Nors jis ir neįmanomas. Ir tokio dalyko nebuvo.

Nesvarbu. Svarbu tai, kad aš sekiau visą eigą. Ir visas tas įvykis man rodosi beesąs vienas didelis šūdų malūnas (čia mano mėgėjiškas bandymas pakeisti KPŠ – aš nekenčiu šito trumpinio).

Man iškyla daug klausimų ir niekas iš spaudoje numetamos informacijos man
jų neatsako.

http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/ambasadoriu-skandale-miglota-atomazga.htm

Visų pirma, kodėl bandoma aiškintis, kas patalpino informaciją internete. Bet nutylima, kaip ji buvo įrašyta.

Valstybės saugumo departamento direktorius Gediminas Grina teigė, kad, mėginant sekti internete paliktais pėdsakais, paaiškėjo, jog tie adresai, iš kurių pasklido diplomatų pokalbių įrašai – ir netikri, ir išnykę, galbūt net buvę kažkokiuose mobiliuosiuose įrenginiuose.

Bet kas bent kiek gudresnis mokės patalpinti video į internetą ir nepalikti pėdsakų. Aišku, galima pabandyti panagrinėti – gal buvo padaryta žioplų klaidų. Bet cituoju: „...jog tie adresai, iš kurių pasklido...“. Kaip tai? Iš kur žinote adresus? Nejaugi Youtube (T.y. Google) teikia tokią informaciją Lietuvos valstybės institucijoms? Čia būtų įdomus faktas. Jeigu taip yra – aš noriu tą žinoti. Kaip lengvai paprastiems Lietuvos institucijų darbuotojams yra pasiekiamas mano GMail el. laiškų turinys?

Jeigu Google'as vis dėl to neteikia informacijos Lietuvos institucijoms. Tai tada reiškia visa tyrimas buvo apgailėtinas ir pasibaigęs tiesiog įkėlusio vartotojo vardo paieška interneto paieškos svetainėse. Kas yra tragiškas tyrimas, kurį ir aš pats atlikau per 10 min.

Kaip ir minėjau, ne taip ir svarbu, kaip įrašas atsidūrė internete. Daug svarbiau kaip jis buvo įrašytas. Nejaugi tą taip sunku išsiaiškinti? Ar aš super naivus, ar užtenka atsekti, kurią dieną buvo tas pokalbis. Tada bus žinoma kokiais kokio ryšio tinklais naudojosi pokalbio dalyviai. Jie tuo metu abu buvo Lietuvoje? Jeigu taip, tai kokia kortele jie kalbėjo? Ežiu? Pildyk? Labas?

Jeigu nors vienas buvo užsienyje. Tai tada visai kiti klausimai. Kurioje valstybėje? Kas įrašė? Rusai?

Iš esmės svarbiausias klausimas: ar čia savi įrašė, ar svetimi?

Tačiau Užsienio reikalų komiteto posėdyje G.Grina (VSD direktorius) atmetė šią versiją, pareikšdamas, kad tokios sudėtingos įrangos, kokia buvo atlikta ši operacija, ir tokių galimybių bei išteklių čia, Lietuvoje, esą nėra.

Ką? VSD neturi įrangos įrašinėti telefoninių pokalbių? Čia absoliuti nesąmonė. Taigi, manau, vis tiek išlieka klausimas, kurie įrašė: svetimi ar savi. Jeigu svetimi, tai kurie? Rusai?

Jeigu savi. Tai tada klausimai: ar nebuvo peržengtos kompetencijos ribos įrašinėjant diplomatų asmeninius pokalbius? Ar buvo teisinis pagrindas tą atlikti?

Klausimai betiksliai, nes pokalbių techniškai kaip ir nebuvo. Pagal tai kokia pateikiama informacija: nėra žinoma ar jie tikri, ar sufalsifikuoti. Tai, reiškiasi pagal nutylėjimą tų pokalbių nebuvo. Bet ambasadoriai atšaukiami. Aš nieko nežinau apie tuos ambasadorius. Gal jie geri ambasadoriai. O gal tragiški ir labai gerai, kad juos atšaukė. Bet vis tiek. Jie atšaukiami, nes prarado prezidentės ir premjero pasitikėjimą. Kodėl prarado? Jeigu pokalbiai nepripažįstami kaip tikri, tai reikia tada kitos priežasties, kodėl tas pasitikėjimas dingo.

Nes dabar gaunasi, kad neaiškus įtarimo metimas neaiškiu Youtube įrašu yra pakankama priežastis ambasadoriams netekti darbo. Man patiko R.Lopatos komentaras:

http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/22793/r._lopata_ambasadoriaus_atsistatydinimas_didele_klaida_papildyta_l._linkeviciaus_komentaru_

Kad taip nubrėžiama pavojinga linija, už kurios ribų yra atleidžiami ambasadoriai. Tai taip išeina, kad jeigu aš ateityje sufabrikuosiu kokių nors kitų ambasadorių pokalbį ir patalpinsiu audio internete, jie irgi bus atleisti? Nes tokius įrašus tikrai galima sukurti ir „namų sąlygomis“.

Nu gerai. Panagrinėkime teorinį variantą. Darom prielaidą, kad tie įrašai tikri. Čia iškyla kitas įdomus dalykas. Aš klausiau tuos pokalbius. Aš nesigaudau toje srityje, bet man pokalbis pasirodė kaip žmonių, kurie yra daugmaž kompetetingi ir supranta, ką šneka. Taip pat pokalbyje labai jaučiamasi, kad jis privatus. Kalbama apie darbą ir šiaip nusišnekama. Ale kaip nesąmonių kalbėjimas prie alaus.

Vienas dalykas man įtartinas visame pokalbyje. Kalbasi du pusamžiai lietuviai. Ir beveik nėra keiksmažodžių. Suskaičiavau tik vieną. Pokalbio pradžioje: „...  bedievis blet ...“. Bet čia turbūt mano sugedimo laipsnis pasirodo. Grįžtam.

Akivaizdu, kad tai nėra nei oficiali politika, nei kryptis, kuria yra vadovaujamasi dirbant. Ir mes nežinome konteksto. Gal tai yra du draugeliai, kurie nuolat neformaliai šneka. Ir kai kurios mintys mums skamba vienaip, nors jie šneka apie kitus dalykus – mes nežinome pokalbio konteksto.

Bet svarbiausias dalykas – čia neformalus pokalbis. Neformaliuose pokalbiuose žmonės šneka nesąmones ir nusišneka. Kartais specialiai, kartais dėl to, kad išjungia saugiklius. Tą daro visi ir visur. Ir už tai nuo šiol bus baudžiama?

Bet pokalbio techniškai kaip ir nebuvo nebuvo. Ir aš lieku nieko nesupratęs. Nejaugi nuo šiol užsienio politikos darbuotojams draudžiama tarpusavyje neformaliai šnekėtis. Ar prieš pradėdami šnekėtis, jie turi Sopranų stiliumi įjungti skalbenkę ir tik tada gali persimesti keliais žodžiais. Nes pokalbis gali būti įrašytas ne tik telefonu, bet ir blakėmis, kalbant gyvai.

Pabaiga. Žinau, kad su tiek daug klaustukų tekste, skambu kaip lunatikas, kuris skambija į Marijos radiją ir pageidavimų koncertuose ne į temą pradeda kliedėti: „o kas galėtų paneigti...“. Taip yra, nes aš ir esu lunatikas. Ir dabar dėl to PRISM skandalo yra suaktyvėjusi mano sąmokslo teorijų alergija.

Bet. Šiandien supratau kitą liūdną tiesą. Kad dėl to PRISM skandalo aš dabar ganėtinai neblogai žinau JAV piliečių teises į privatumą. Bet nė velnio nežinau Lietuvos piliečių teisių į privatumą. Aš nežinau, kas turi teisę mane sekti. Kada gali kaupti informaciją apie mane. Kokią informaciją gali kaupti apie mane. Kokias aš turiu teises ir galimybes, jeigu paaiškėja, kad apie mane kaupia informaciją neteisėtai. Ir panašiai. Ir iš vis ar Lietuvos piliečiai turi tokią teisią, kaip teisė į privatumą. Reiktų ištaisyti man šitą savo spragą.


[1]  http://www.theguardian.com/profile/glenn-greenwald
      http://thestringer.com.au/google-and-the-nsa-whos-holding-the-shit-bag-now/
      http://www.dancarlin.com//disp.php/csarchive/Show-258---Snow-Storm/Snowden-Greenwald-Guardian
[2] http://www.youtube.com/watch?v=bFGf9E089SY
[3] http://www.youtube.com/watch?v=VR715pxdkhI
[4] http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/ambasadoriu-skandale-miglota-atomazga.htm
[5] https://en.wikipedia.org/wiki/Revision_control

Sveikinimas sau

Tai va, Petrai, nors tu ir programuotojas, bet tau vis tiek teko ne kartą atlikti sysadmino užduotis. Dėl to aš – Petras – sveikinu tave – Petrai – su sysadmino diena [1] [2]. Nes mes gyvename informaciniame amžiuje. Vertingiausias dalykas yra informacija (nepaisant to, kad kitaip nei agurku, informacija neužkąsi). O jūs programuotojai kartu su sysadminais valdote informaciją. Jūs esate naujieji naujųjų laikų kariai. Jūsų išskirtinė profesija. Dėl to jūs išskirtiniai ir nusipelnėte visų pagyrų ir – būkime teisingi – geresnių sąlygų nei kiti.

Patikėjai? Petrai – asile tu. Taip ir maniau, kad patikėsi. Niekuo aš tavęs nesveikinu. Iš vis tu ne joks sysadminas. Kad serveryje moki Apache ar nginx instaliuoti ir paleisti, tai dar nepadaro tavęs adminu. Ir iš vis jūsų programuotojų dieną tik 256-ta metų diena. Dar toli. Bet kai jau ją būsi šventęs ir kai jau būsi pakankamai sau paplekšnojęs per petį, tada jau bus per vėlu. Reikia iškoneveikti tave dabar. Išmušti tau iš galvos, bet kokias iliuzijas, kad tu išskirtinis ir geresnis už kitus.

Taigi, pradėkime nuo išskirtinumo. Taip, Petrai, tu išskirtinis. Ir tavo pasirinkta profesija išskirtinė. Programuotojas. Išskirtinis žodis išskirtinei profesijai. Ta prasme, ji ant tiek išskirtinė, kad net yra sugalvotas specialus žodis, kad atskirtų šitą profesiją nuo kitų. Kaip ir kiekvienai kitai profesijai yra sugalvotas kitas žodis. Dėl to visos profesijos vadinasi profesijomis ir turi kažkokius pavadinimus. Nes jos išskirtinės. Visos profesijos yra išskirtinės. Kaip ir programuotojo. Taigi, visi yra išskirtiniai. Kas reiškia, kad niekas nėra išskirtinis. Kaip ir tu Petrai.

Taigi, jau išsiaiškinom? Vien dėl savo profesinio pasirinkimo tu nesi išskirtinis. Ar tu esi išskirtinis tarp programuotojų? Jau ir girdžiu kaip sakai „aš manau, kad esu geresnis už vidurkį“. Ne! Visi jūs, blet, geresni už vidurkį... Džiaukis, jeigu patenki tarp 80% procentų visų programuotojų pagal gerumą.

Nors ne. Prisiminiau, Petrai, kuo jūsų profesija yra išskirtinė. Savigyra, ir plojimu sau per petį [3].

„Mūsų profesija labai sunki. Reikia iš vien mokytis, nes kitaip bla, bla, bla...“ Jo? Ir ką išmokai tarkim per paskutinius metus? Oho – naują JavaScript MVC biblioteką (Ar kokią ten vieną iš tų naujų madingų JavaScript nesąmonių). Oho – tikrai, kad šaunuolis. Žinai, kas iš tikro turėjo daug mokytis? Ogi vartotojai, kurie turėjo per naujo persimokyti viską. Visą savo darbo procesą pakeisti ir išmokti naudotis tavo nauja suprogramuota vartotojo sąsaja, nes tu, asile, nusprendei išmokti tą naują biblioteką ir šleivai kreivai sukalei tą sistemą. Ir būk atviras – nieko tu ten naujo neišmokai – visi principai seni. Visi design pattern'ai aiškūs ir seniai išmokti. Taip kad tik kitoj rankoj. Vis šokinėji savo komforto zonoje ir apsimetinėji, kad jeigu užsidedi rožinius akinius, tai jau kitoje, neištirtoje visatoje esi.

„Jo, bet mums tiek nieks nemokėtų pinigų, jeigu mes nebūtume to verti“ [4]. Aha?  Džiaugiesi, kad esi burbule. Atsimeni, Petrai, kaip prieš 2008-uosius niurzgėjai dėl, anot tavęs, per didelių statybininkų atlyginimų? Tai va.  Džiaukis, kol gali. Nes visur ir visada yra cikliškumas. Būna pakilimai, būna ir nuosmukiai. Jo, jo – įtikinėk save, kad „Čia tik pradžia. IT sektorius tik augs“. Aha. Atsimeni kalbas, kad žemės daugiau neatsiras ir nekilnojamas turtas tik augs. Tai va, kažkaip, Petrai, pastebėjau, kad paskutiniu metu nustojai niurzgėti dėl per didelių statybininkų atlyginimų.

Ir dabar, pyk nepykęs Petrai, bet suspardysiu didžiausią tavo mitą, apie tavo profesijos pasirinkimą. Tai, kad programuotojai yra protingi. Ne – jie nėra.  Tiksliau, kai kurie yra. Bet tai tik šiaip jų savybė. Ne tiek ir daug bendro turinti su jų profesijos pasirinkimu. Štai, netgi nupiešiau tau grafiką su tavo išmanymo kreive:



Kuris tau, Petrai, paaiškina, kad tu durnas. Tiesiog yra viena sritis, kurią tu išmanau geriau nei didžioji dauguma likusios žmonijos. Dėl to tu gali turėti amatą ir uždirbti pinigų batonui. Bet šiaip, atmetus tai – tu gi durnas. Ir ne – gebėjimas programuoti nėra kažkokia aukštesnė už nirvaną būsena, ko pasekoje tu gali suprasti viską, kas dedasi pasaulyje. Tu nesupranti beveik nieko. O ką ir supranti, tą supranti klaidingai. Nes vėlgi, Petrai, tu esi durnas.

Tai va, Petrai, tu ir tavo profesija nėra išskirtinė. Tu nesi protingas ir niekad, niekad neleisk sau patikėti tuo maloniu melu, kad yra kitaip. Tu nesi išskirtinis. Tu nesi gabus. Tu nesi geresnis už kitus. Tau dar reikia perskaityti daug knygų. Išklausyti daug paskaitų. Išmokti daug ką. Ir aš turiu omenyje d-a-u-g k-ą. Galbūt įgyti kitos profesijos išsilavinimą. Bet jokiu būdu neįtikėti savo nuostabumu. Nes taip prarasi bet kokias teorines galimybes kažkada (tarkim dešimties metų bėgyje) patekti tarp 70% procentų programuotojų pagal gerumą.




[1] http://rokiskis.popo.lt/2013/07/26/sveikinu-adminus-bei-admines-su-sistemu-administratoriu-diena/
[2] http://en.wikipedia.org/wiki/System_Administrator_Appreciation_Day
[3] http://petraszd.blogspot.com/2013/02/neperlabiausio-programuotojo.html
[4] http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/povilas-koropas-apie-varguolius-verslininkus-ir-programuotoju-atlyginimus-500-356393

Apie neuždengtus lopinėlius

Yra toks terminas Filter bubble [1] [2]. Norėdamas jo išvengti, aš esu įvairiuose informacijos gavimo terpėse užsiprenumeravęs įvairius informacijos šaltinius. Net it visokių pusiau neaiškių tipų srautus. Tų, su kurių nuomone nesutinku kokia 80%.

Bet kartais iš jų galima sužinoti, ką nors naujo ir informatyvaus. O kartais galima sužinoti tokius dalykus, apie kuriuos kitaip nebūčiau ir būtų nuo to man tik geriau.

Kaip, pavyzdžiui, yra toks veikėjas, pseudonimu Blogeris Zeppelinus. Ir čia kada kaip tai jis labai piktinosi viena abituriente [3]. Iš ko aš sužinojau, kad Lietuvoje vyksta va tokie vat dalykai:

- http://www.balsas.lt/naujiena/743309/abiturientes-stilius-gabiausiu-moksleiviu-apdovanojimuose-ar-dera-rodyti-apnuoginta-uzpakali
- http://www.15min.lt/naujiena/studentu-zona/abiturientai/itin-trumpais-sortais-vilkinti-sostines-pirmune-susprogdino-seksualumo-bomba-mero-arturo-zuoko-pasoneje-246-353775

Ir žmonės suranda savyje tiek nupušimo tuo piktintis. Iš viso, kas čia per straipsniai? „Susprogdino seksualumo bombą“, „apnuogintą užpakaliuką“. Mergina vasarą vilkėjo mažai kūno dengiančius drabužius. Viskas. Straipsnio arba visai neturėjo būti, arba jis turėjo būti maždaug toksai: protinga, graži, jauna mergina yra protinga, graži ir jauna. Viskas. Visas straipsnis.

Nesusipratėliai sugalvoja kaltini neskoningumu ir/ar vulgarumu. Žinot, kas yra neskoninga balsas.lt straipsnyje? Ogi fotografo darbas ir redaktoriaus nuotraukų atrinkimas. Nuotraukose palikti tik sėdmenys stambiu mastu. Lygtai pats vienas užpakalis skraidė rotušėje. Lygtai jis nebuvo pritvirtintas prie kūno su protinga galva.

Neskoninga apranga? Tai ką dabar pradėsime su liniuote matuoti, kiek centimetrų sijonas yra žemiau kelių. Vėl grįžime į tuos laikus. Gal iš viso neleiskime merginoms eiti į mokyklą ir neleiskime mokytis, nes paskui nežino, kaip rotušėje reikia elgtis – gėdos visai šaliai Europos Sąjungos pirmininkavimo laikotarpiu pridaro. Petruškevičiai davatkiniai atsirado. Etiketo žinovai lydekiniai nelaimingi. Neskoninga gi mat su šortais eiti į rotušę. Žinot, kas toje rotušėje iš tikro buvo neskoninga? Tai, kad joje buvo Zuokas. Ir jis vis dar vadinasi meru.

Beje, kažkaip visi ganėtinai nudusina faktą, kad renginys buvo skirtas apdovanoti bent jau du šimtukus surinkusius abiturientus. Taigi, mergina yra protinga. Tikriausiai protingesnė už visus moralės sergėtojus. Nebejotinai protingesnė už mane (Ir aš turiu omenyje dabartinį mane, o ne „abiturentinį-praeities mane). Gal dėl to ir visas neapykanta ir visi pamokslavimai? Negražūs, neprotingi ir ne pagal amžių susenę vidutinybės negali pakęsti, kad yra kažkas, kas yra ir protinga, ir graži, ir jauna?

Kalbant apie protingumą. Mergina surinko daugiau nei du šimtukus. Ką tai reiškia? Tai ne tik reiškia, kad ji protinga ir gerai mokėsi. O ne – to neužtenka surinkti bent du šimtukus valstybiniame egzamine. Merginoms paprastai egzaminuose sekasi prasčiau už vaikinus. Aš labai abejoju, kad tai yra biologinis skirtumas – tikriausiai tiesiog skirtingo auklėjimo palikimas. Gabesnės merginos paprastai surenka prastesnius balus už mažiau protingus vaikinus. Nes vaikinai yra didesni pochuistai. Merginos labiau stresuoja, labiau nervuojasi ir dėl to būna ima ir susimauna egzaminuose.

Bent jau du šimtukai reiškiasi, jog mergina ne tik, kad protinga, bet aš drįsčiau daryti prielaidą, kad dar yra ir stipri asmenybė. Nu ir turi gražų užpakalį dar prie to pačio. Kas dar niekam nepamaišė, kas be ko.

Aš netgi slaptai viliuosi, kad ji specialiai taip pasielgė. Ale trolino (nekenčiu šito žodžio, bet nežinau, kuo jį pakeisti). Ir kad jau kalbant mėmėmis, tai Haters gonna hate.

Pabaigai. Kažkaip pagalvojau, kad garantuotai renginyje turėjo būti merginų su iškirptėmis. Ir niekas nepanikavo dėl to. Lopinėlis krūtinės pasirodė ne toks moraliai neteisingas, kaip lopinėlis sėdmenų. Įdomi ta etika ir etikos normas.

Tuo pačiu prisiminiau kiečiausius komiksus internete (http://www.spaceavalanche.com/). Konkrečiai šitą:

http://www.spaceavalanche.com/2011/03/09/work-environment/


[1] http://en.wikipedia.org/wiki/Filter_bubble
[2] http://www.youtube.com/watch?v=B8ofWFx525s
[3] https://plus.google.com/u/0/118198014712853689988/posts/TrH5Y9YTHD7

Nieko nesuprantu apie rūkymą

Aš esu šioks toks sąmokslo teorijų mėgėjas. Turbūt kaip ir nemaža dalis žmonių. Juk labai smagu galvoti, kad kažkas aplinkui labai svarbaus vyksta. Kažkokie absoliutūs blogiečiai nuolat stengiasi būtent tave sunaikinti.  Bet kuo toliau tuo labiau toks požiūris pradeda atrodyti šiek tiek naivus ir pernelyg supaprastintas.

Apie ką aš čia? Ogi apie cigaretes. Aš per gyvenimą esu surukęs maksimum 100 cigarečių. Nenustebčiau jeigu jų buvau žymiai mažiau. Tarkim, 50. Taigi, aš nesu didelis ekspertas šitame visame kame.

Mane kažkada kažkas keistai nustebino paprotinęs, kad cigaretėse yra ne tik tabako, bet ir bala žino ko dar:

- http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_additives_in_cigarettes

Beje, žiūrint į nuorodą reikai atkreipti dėmesį, kad visi šitie 599 komponentai nebūtinai yra vienoje cigaretėje. Yra žymiai mažiau. Tiesiog tiek visokių keistų pavadinimų galima aptikti vienoje ar kitoje cigaretėje.

Šitie gamintojai negti turi visą interaktyvią sistemą, kurioje galima rasti kokį brudą (ir ne tik) ir kokiais kiekiais ten deda iš tikro:

- http://www.pmi.com/eng/our_products/ingredients/pages/technical_products_information.aspx

Grįžtam. Taigi, mane kažkas paprotino, kad cigaretėse yra visokių chemikalų. Tada kažkoks kitas lunatikas papasakojo, kad realiai taip piktieji blogiečiai kontroliuoja visą likusią žmoniją. Kad tie chemikalą dedami grynai iš piktos valios. Paskui dar, kad per tuos chemikalus viską kontroliuoja...

Nu, aš suprantu, kad nesąmonė. Bet man vis tiek buvo kažkaip miela tokia sąmokslo teorija.

Ir tada, visai neseniai, sužinojau dar vieną įdomų dalyką. Nuo 2011 EU privaloma cigaretes konstruoti taip, kad jos nerūkomos užgestų pačios.

- http://ec.europa.eu/unitedkingdom/press/press_releases/2011/pr1183_en.htm
- http://en.wikipedia.org/wiki/Fire_safe_cigarette

Taigi, į komerciškai parduodamas cigaretes yra privaloma dėti bent kažkokį skaičių chemikalų. Dėl paprasčiausios priežasties – norint sumažinti gaisrų, sukeltų neužgesintos cigaretės, skaičių.

Kitaip sakant, dėl biurokratijos ir konkurencinės įmonių kovos. Nes tikriausiai koks nors vidutinės grandies kažkas kokioje nors didžiojoje tabako kompanijoje sugalvojo, kad jeigu būtų toks priešgaisrinis cigarečių reikalavimas, tai jis beveik neįtakotų didelių kompanijų, bet visiems mažo kalibro konkurentams būtų kapec.

Dėl tos idėjos jis buvo paaukštintas pareigose. Prasidėjo lobizmo kompanija. Galiausiai rezoliucijos projektas atsidūrė EU parlamente. Arba net nebuvo jokios tabako kompanijos ir jokio tabako kompanijos darbuotojo. Galbūt kažkas šiaip sugalvojo būdą, kaip sumažinti rūkymo sukeltus gaisrus. Bet kokiu atveju, atsirado rezoliucijos projektas. EU tiek daug marazmo, kad eilinis parlamentaras tikrai visų dokumentų neperskaito ir į juos neįsigilina. Tada ateina laikas balsuoti ir:

Dialogo variantas A:

- Už ką aš čia balsuoju?
- Ar esi už tai, kad būtų tiek pat gaisrų kaip dabar; ar už tai, kad mažiau?
- Tai žinoma, kad už mažiau.

Dialogo variantas B:

- Tai va, tie rūkoriai patys savo noru save kasdieną nuodija. Ar sutinki, kad įmesim į jų cigaretes dar kelis papildomus nuodus ir taip sumažinsime išlaidas gaisrinėms?
- Sakai, gali atsirasti papildomų pinigų biudžete? Tai žinoma, kad už.

Aš, aišku, čia tik svaigstu. Aš nežinau, kaip buvo. Bet, kad nebuvo jokių piktų blogiečių, kurie turi hobį skriausti žmoniją, tai faktas. Tiesiog didžiulis biurokratinis aparatas veikia, kaip veikia. Kiekvienas biški, kitiems tiesiogiai nekenkdamas, traukia kaldrą į savo pusę. Kai tokių traukėjų daug daug tūkstančių, tai taip ir gaunasi.

Įtariu paėmus bet kurį cigaretės chemikalą ir pažvelgę į priežastis, kodėl jis ten yra, galiausiai rasime paprastas ir žmogiškas to priežastis.

Šitie gaisrų prevencijos chemikalai cigaretėse man šiek tiek paaiškina žmonijos prigimtį. Kaip kokia metafora. Chaosas. Niekas iki galo nesupranta, ką daro. Ir ką reikia daryti. Visi biški panikuoja. Visi biški nekompetetingi, bet apsimeta, kad tokie nėra. Visi kažką daro. Gaunasi, kas gaunasi. Ir niekas nieko iki galo nekontroliuoja. Bet kontrolės iliuzija yra tokia maloni.

Ir ką gali žinoti, gal ir gerai, kad cigaretėse tiek daug chemikalų. Gal tai iš tikro daug padeda. Nors Lietuvos statistika lyg ir nerodo didelio pokyčio po 2011 metų. Bet aš net nežinau, ar ta rezoliucija Lietuvoje galioja... Nors turėtų galioti.

- http://www.vpgt.lt/index.php?-698967809

Bet. Čia vėl iškyla klausimas dėl laisvės ir saugumo. Jeigu kažkas nori rūkyti „pavojingas“ cigaretes, tai aš manau jis turi turėti tokią teisę ir laisvę. Kodėl? Todėl, kad aš irgi noriu turėti laisvę elgtis kvailai ir teisę žaisti profesionalų krepšinį, prirūkęs žolės:

- http://www.basketnews.lt/news-63252-kvaisalus-vartojes-kelys-diskvalifikuojamas-trims-menesiams.html

Ir jeigu aš prieštarauju kitiems kitų laisvių, tai aš neturiu jokios teisės reikalauti laisvių sau.

Per prizmę žvelgiant

Šių kelių savaičių bėgyje per internetą nuvilnijo didelis visą mūsų supratimą keičiantis skandalas. Jis privertė visą interneto bendruomenę sunerimti. Visi dar iki dabar yra netekę žado ir vis klausinėja ir spėlioja: kas čia dabar bus? Kaip šitaip galima? Nejaugi jau visai mūsų civilizacijoje neliko padorumo? O ar čia kartais ne montažas?

Taip, taip – jūs jau atspėjote, apie ką aš čia ruošiuosi rašyti. Taip – apie Izraelio kariuomenės skandalą. Erotinių Izraelio kariuomenės merginų nuotraukų ir pikantiškų video vaizdų skandalą:

- http://www.delfi.lt/news/daily/world/izraelio-kariuomeneje-triuksmas-del-pusnuogiu-merginu-su-automatais.d?id=61619033
- http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/izraelio-kares-uz-pikantiskas-fotografijas-sulauke-bausmes-57-341244
- http://www.lrytas.lt/-13711060551370018851-izraelio-armijos-karės-šoko-erotinius-šokius-aplink-automatą.htm

Pasaulyje kažkodėl (kiekvienas sąmokslo teoretikas turi bent jau po dvi teorijas kodėl būtent dabar tokia informacija siekiama nukreipti dėmesį nuo ko nors kito) pradėjo į žinių portalus plisti pusnuogių Izraelio armijos būtinosios tarnybos merginų nuotraukos, kur jos pagrinde rodo savo sėdmenis. Kadangi spauda veidus retušuoja, tai realiai iš nuotraukų tik užpakaliai ir telikę.

Ir visai tokiais straipsniais buvo bandoma sukelti... Nežinau, ką buvo bandoma sukelti... Visuomenės pasipiktinimą? Moralės sergėtojų apsiputojimą, besmerkiant tokį elgesį? Nežinau.

Beje, visiems, kurie galbūt netyčia sugalvojote smerkti šitas merginas:

Jūs šiuo atveju elgiatės, kaip veidmainiai. Nejaugi nė karto nesate staipęsi prieš veidrodį su aptemtais džinsais? Aš nesu. Nes aš esu vyras ir aš neturiu jokių aptemtų kelnių. Bet vieną kartą susimuliavau aptemtus džinsus. Apsioviau paprastus džinsus. Atsistojau nugara į veidrodį. Susikišau rankas į kišenes. Sugniaužiau kumščius ir stūmiau juos į priekį tol, kol apsitempė labai viršutinė kojų dalis (šikna). Tada pažiūrėjau į veidrodį. Ir teko padaryti paprastą išvadą: „Ot velnias – beveik nesvarbu, kokios merginos, ar apsileidusios pustorės, ar idiotės anoreksikės – bet vis tiek merginų užpakaliai yra gazilioną kartų gražesni už mano. Taigi, gražiu būti neišeis. Reikės tapti protingu“. Tokių vat išvadų aš priėjau. Beje, protingu tapti taip ir nepavyko.

Bet jeigu jums nors kartą buvo panašus nutikimas gyvenime, tai jūs neturite jokios moralinės teisės smerkti tų merginų. Ir, beje, merginos, pagalvokite, kiek laiko prireiktų jūsų draugėms jus įtikinti, kad „Davai, pasistaipome tik su stringais“. Aaaa? Pabandykite užduoti sau šitą klausimą. Ir... Ir netgi, manau, šitas klausimas tinka visiems. Vyrams tinka netgi labiau. Taigi, vyrai, pagalvokite, kiek laiko jūsų draugams prireiktų jus įtikinti, kad „Davai, pasistaipome apsiovę stringais. Bus geras bajeris.“.

Kas būtų, jeigu reiktų man pačiam atsakyti į šitą klausimą? Nežinau. Kiek laiko mano draugams prireiktų mane įtikinti šokti apie automatą su stringais? Kiek laiko? Nu, manau – kažkur 3-4 alaus būtų pakankamai. Tikriausiai net tiek nereiktų.

Pabėgam nuo manęs ir grįžtam prie merginų. Dabar įsivaizduokite, esate mergina (arba net neįsivaizduokite – jeigu iš tikro esate). Biški išgeriate. Durniuojate su draugėmis. Ir kažkokiu momentu – nei viena paskui negalite paaiškinti kodėl – pradeda šokti pusnuogės aplink automatą (Aišku, tas faktas, kad iš kažkur pas jus vakarėlyje atsirado automatas, jau pats savaime pakankamas įrodymas, kad tūsas kaip reikiant ir „biški išgėrėte“ nėra labai tikslus apibūdinimas). Tada kažkokia dūra, kuri netgi ne jūsų kompanijos draugė, o kažkurios pusseserė ir kuri vienintelė nešoko pusnuogė apie automatą, pradeda jus visas fotografuoti. Ir ne tik prifotografuoja. Paskui dar patalpina Facebook'e. Aišku, gauna nuo jūsų velnių ir gana greitai pašalina tas nuotraukas iš savo paskyros. Ir už dviejų metų tos nuotraukos stebuklingu būdu išlenda pačiu netinkamiausiu jums, jūsų jau įsivažiavusios politinės karjeros, momentu...

Iš tikro šitas įrašas turėtų būti apie tikrąjį pastarųjų savaičių skandalą. Apie tai, kad JAV NSA kontora lygtai renka ir kaupia informaciją apie visus žmones – nesvarbu, ar jie JAV piliečiai, JAV priešai, ar JAV sąjungininkai (kaip mes). Ir renka ją iš tokių populiarių interneto servisų kaip Google, Facebook, Skype ir panašiai. Kuriais naudojamės tiesiogiai, ar netiesiogiai mes visi.

- http://www.guardian.co.uk/world/2013/jun/06/us-tech-giants-nsa-data
- https://en.wikipedia.org/wiki/PRISM_(surveillance_program)

Keista, bet Lietuvoje šitos naujienos daug atgarsių nesulaukė. Kažkaip neteko dar matyti ar išgirsti diskusijų apie privatumo laisvę. Ar duomenų laisvę. Visiems nusispjauti?

- http://www.lrytas.lt/-13709587701368794698-jav-žvalgybos-užmojai-siutina-europą-lietuviai-nuolankiai-tyli.htm

(Sąmokslo teoretikas manyje sako, kad Lietuvoje tylu dėl to, kad Lietuvoje situacija su duomenų apie asmenis kaupimu irgi nekokia. Dėl to, kuo mažiau šumo ir kuo mažiau klausimų – tuo geriau. Bet čia aš būnu tiesiog kvailas.)

Informacija yra įdomus dalykas. Balansas yra tik tada, kai visi apie ką nors žino arba viską, arba nieko. Kitu atveju, kažkas kitas turi daugiau informacijos nei tu. Ir tas kitas yra galingesnis už tave. O jeigu dar ta informacija yra apie tave, tai tas kitas turi galią tiesiogiai tau.

Galiausiai tas kitas nėra šiaip paprastas žmogus. Tas kitas yra juridinis asmuo. Ir ne bet koks juridinis asmuo, o valstybinė įstaiga. Kaip žinia, beveik visos jos yra pasmerktos tapti pusiau parazituojančiais biurokratiniais aparatais. Kurie, jeigu turi tavo privačią informaciją apie tave, tai gali tave sunaikinti kaip visuomenės narį, pavyzdžiui, dėl pačios paprasčiausios ir banalios priežasties – procedūrinės klaidos. Gali, aišku, atsirasti ir kitų priežasčių. Nes galia, kaip ir valdžia, gadina.

Ir jokie „tegul seka – aš nieko blogo nedarau. Tai jie jokios blogos informacijos apie mane neturi“ čia nepadės. Nes yra toks dalykas kaip kontekstas. Net ir gera informacija išimta iš konteksto tampa kompromituojančia informacija.

„Tai ką daryti?“ paklausite jūs. Ką žinau. O ką jūs galite padaryti? Nes kaupia tai JAV, o ne Lietuva. Galite, pavyzdžiui, nustoti naudotis tais servisais, kurie ale sekami. Čia tik teorinis pasiūlymas – akivaizdu, kad nelabai praktikoje įgyvendinamas (net ir šitas blogas yra blogspot'e – tai vienas Google servisų).

„O kažin ar Lietuvos įstaigos mus seka?“. Jeigu neseka, tai seks. „Ar tai gerai?“ Ne. „Tai ką mums daryti?“. Švieskitės. Pasidomėkite, kaip veikia technologijos. Pasidomėkite, kas tas Tor. Susiraskite naršyklių įskiepius, kurie padeda šiek tiek apsaugoti privatumą (Pvz.: ghostery). Atsakingiau dalinkitės informacija apie save. O ypač apie kitus.

Bet čia tik laikini problemos sprendimai. Bandymas kapitaliai sulūžusį dulkių siurblį sutaisyti su izoliacijos juosta. „Tai koks tikrasis sprendimas?“.

Nežinau. Bet kaip jau ir minėjau: arba visi žino viską, ar niekas nieko nežino. Su nežinojimu mūsų civilizacija panašu, kad jau pabaigė ir kelio atgal nėra. Belieka „visi žino viską“ variantas. Taigi, mano spėjimas būtų toks. Vienintelis galimas atsakymas yra atviri duomenys:

- http://www.atviriduomenys.lt/
- https://groups.google.com/forum/?fromgroups#!forum/atviriduomenys

Kalbainiai mėgsta myluotis su Stalinu

Iš esmės kartosiuosi: http://petraszd.blogspot.com/2013/01/prakeik-aldona-tarmiskai.html

Visiškai nėra laiko rašinėti blogo įrašų. Bet reikia. Privalu. Privalu keikti kalbininkus (Nerašau kalbainiai, kad google suindeksuotų pagal „kalbininkai“ ir taip geriau surastų straipsnius, kur kalbainiai yra koliojami). Kodėl? Ogi todėl:

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lituanistai-maza-garbe-tarmem-kalbeti-didi-geda-bendrines-kalbos-nemoketi.d?id=61304523

Kelios citatos:

Anot D. Eigminienės, visu frontu ginantis nuo svetimžodžių, reikėtų ne tik užsikimšti ausis kam nors kalbant tarmiškai, bet ir neskaityti kai kurių mūsų klasikų knygų.

„Vinco Kudirkos, Kristijono Donelaičio kūriniuose yra labai daug žodžių, kurie smarkiai užterštų dabartinę bendrinę lietuvių kalbą.

„vietiniai, nesisteminiai Lietuvos regionų dialektai”, išskyrus nebent sūduvių šnektą – tai ne kas kita, kaip rusicizmų, polonizmų ir kitokių slavizmų, taip pat germanizmų kratinys

Čia kalbininkai eilinį kartą, anot Donelaičio, šūdą pasakė [1]. Ir kaip reikiant šūdą. Tarmės yra netaisyklingos, o bendrinė kalba yra taisyklinga. Ausis reikia užsikimšti, kam nors šnekant tarmiškai. Jo – sutinku!

Nes tarmės yra blogis. Tarmės, kurios ir yra gyvoji lietuvių kalba. Tai kalba, kuria kalba ir kalbėjo žmonės. Kalba, kuria vieni kitiems sakė myliu. Kalba, kuria dainavo lopšines. Kalba, kuria keikė Dievą mirdami. Kalba, kuria raudojo prie mirusio palaikų. Kalba kuri buvo gyva, augo ir keitėsi kartu su ištisomis kartomis. Kalba, kuri ant tiek šlykšti, kad reikia ausis užsikimšti begirdint.

Ir kitą kartą susitikęs savo močiutę, kuri dzūkuoja kaip reikiant (kitaip nei aš – gana silpnai), sakysiu ne „Labų dienų, močiut. Kap laikotės?“. Ne, ne. Kitą kartą ją susitikęs rėžiu į akis: „Senele, jūs kalbate nesistematiškai. Jeigu neišmoksite savo kalboje išsiversti be barbarizmų, tai aš su jumis nesišnekėsiu ir laikysiu jus Lietuvos priešu. Nes jūs naikinate mūsų tautos identitetą – bendrinę kalbą.“.

Kas yra bendrinė kalba? Tai negyva kalba. Kalba sukurta kalbininkų. Tikriausiai balsuojant kokiame nors durname iš biudžeto apmokamame posėdyje. Vieninteliai ja kalbėję žmonės buvo sovietų laikų LTV „Panoramos“ vedėjai. Ir tik laidos įrašinėjimo/transliavimo metu. Bendrinė kalba yra Frankenšteinas. Ji tapati esperanto kalbai.

Ir iš vis. Iš kur kalbininkai ištraukė, kad jie yra kalbos savininkai. O mes, tikrieji jos naudotojai, tiesiog menkateisiai kalbos nuomininkai. Ties kuriuo momentu jie patys sau pasiskyrė kalbos nuosavybės teises?

Baisu tas, kad kalbininkai (ar bent jau jų dalis) turi keistą įtikėjimą, kad jie ne tik gali, bet ir turi reguliuoti kalbą. Kad jie patys vieni turi modeliuoti ir kurti visą tautą (nes kalba yra labai svarbi tautos dalis). O tai yra labai bloga idėja. Tai yra totalitarizmo idėja. Tikėjimas, kad galima ir reikia prievarta „kurti“ žmonijos elgseną ir mąstymą, siautėjo mūsų rūšies sąmonėje praeito amžiaus viduryje ir iš dalies sukėlė antrąjį pasaulinį karą.

Šlykščiausia, kad jie ne šiaip sau įsivaizduoja turį valdžią. Jie realiai įstatymo tvarka tą valdžią ir turi. Ir kadangi jie yra parazituojantis organizmas, tai kiekviena proga stengiasi plėsti savo galias šeimininko organizmo sveikatos sąskaita. Visai nesenas to pavyzdys:

http://www.utopijos.lt/atviras-laiskas-kalbajobams-vlkk/


[1] http://lt.wikisource.org/wiki/Metai
[2] http://rokiskis.popo.lt/2013/05/04/tarmes-ir-kalbainiskasis-nacizmas/
[3] http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lituanistai-maza-garbe-tarmem-kalbeti-didi-geda-bendrines-kalbos-nemoketi.d?id=61304523

PyCon-LT 2013: PyWeek

Mano prezentacija pristatyta PyCon-LT 2013 konferencijoje (http://pycon.akl.lt/), kuri vyko 2013-04-27. Pastaba tiems, kurie tikisi nesąmonių. Šitame įraše jų nebus – čia daugiau techninis įrašas.


http://petraszd.com/pycon2013/

1

[Pasisveikink ir prisistatyk]

Šiandieną jums pristatysiu prezentaciją, pavadinimu "PyWeek". Pradinis prezentacijos pavadinimas buvo sukurtas toks pagal standartinį kurpalį „Kodėl tu turėtum dalyvauti PyWeek“. Bet kažkaip toks pavadinimas paliko man prėską skonį burnoj. Nu žinote, kai būna tie ketvirtarūšiai straipsniai „10 dalykų kuriuos reikia padaryti per gyvenimą“. Ir visuose būna kokia nors kvailystė, kaip: atsistoti Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, įsikišti pirštą į ausį ir apsisukti du kartus. Ir tarsi skaitytojas turi jaustis kvailai, kad to nepadarė kai buvo Paryžiuje. Taigi, pavadinimas bus paprastutis – PyWeek. Ir aš papasakosiu apie PyWeek.

2

Taigi, prezentacija susidės iš trijų dalių. Pirma, papasakosiu, kas tas PyWeek. Tada papasakosiu apie savo patirtį PyWeek. Bus šiokia tokia pusiau motyvacinė kalba apie dalyvavimo vertę. Galiausiai šiek tiek aptarsiu Python įrankius, su kuriai galima kurti žaidimus ir tuo pačiu dalyvauti PyWeek'e

3

Kas aš? Aš esu programuotojas. Python programuotojas. Aš nesu žaidimų programuotojas. T.y. aš neuždirbu ant duonos programuodamas žaidimų. Nors teisingumo vardan, reiktų pasakyti, kad vis dėl to esu uždirbęs šiek tiek pinigų darydamas žaidimus. Nu ant kokių kelių tūkstančių Alytaus "Dainavos" puskepalių.

4

PyWeek yra žaidimų kūrimo renginys ir varžybos. Tas varžybinis elementas yra mažiau svarbi dalis. Svarbiausia yra kūrimas. Tai yra game jam'as. Panašiai kaip Global Game Jam'as. Kuris šiemet, beje, irgi vyko Hub'e. Panašiai kaip Ludum Dare. Beje, Ludum Dare vyksta būtent dabar. Būtent šį savaitgalį. Aš jame nedalyvauju, nes šis Pycon'as.

Visa game jam'ų idėja kiek primena sprint'us. Tiesiog susirenka žmonės ir kuria žaidimus. Būna kažkokios taisyklės, bet jos nesvarbios. Svarbiausia kurti žaidimus.

5

PyWeek turi savo taisykles. Būna tema. Pavyzdžiui dabartinio PyWeek tema yra „Nemesis“. Žaidimas turi būti sukurtas per savaitę. PyWeek įkvėpėjas yra mano minėtas Ludum Dare. Ludum Dare bėda ta, kad jis vyksta savaitgalį. Ir būna labai lengva nieko nepadaryti, nes tiesiog, kas nors įvyksta savaitgalį, koks nors renginys, ir šlabūnkšt – pusė game jam'o nebėra. Tuo tarpu kai viskas ištęsta per savaitė, daug mažiau skauda jeigu prarandi dieną kitą. Tarsi game jam'as žmonėms su turintiems gyvenimą. Bent jau šiokį tokį.

Yra dvi kategorijos. Pavieniai ir komandos.

6

Toliau. Išeities kodas privalo būti atviro kodo. Ir žinoma – privaloma rašyti su Python programavimo kalba. Visą kodo reikia parašyti varžybų metu. Galima naudoti trečių šalių bibliotekas. Bet jos turi būti nemokamos. Taip pat turi būti išleistos ne anksčiau kaip mėnesis prieš varžybas. Kad visi dalyviai turėtų lygias galimybes naudoti tas bibliotekas. Taip skatinamas Python žaidimų bibliotekų atsiradimas ir tobulinimas.

Kadangi programuotojų menas nėra labai jau menas. Tai leidžiama naudoti taip pat tik nemokamus paveikslėlius, muziką ir garsus. Aš paprastai pats piešiu, bet muziką ir garsus perpanaudoju.

7

Renginys vyksta du kart per metus. Susideda iš trijų dalių. Savaitę vyksta temos rinkimas. Tada savaitę vyksta svarbiausioji dalis – kūrimas. Po kūrimo seka dvi savaitės žaidimų išbandymo ir žaidimo.

Kiekvienas kūrėjas pristatęs savo žaidimą, gali/turi žaisti kitų žaidimus. Tada juos įvertinti. Ir taip po dviejų savaičių išrenkamas nugalėtojas. Tiksliau du nugalėtojai: komanda ir individas.

8

Laimėtojai nieko nelaimi. Nėra jokių prizų. Čia ir yra visas grožis. Kadangi realiai nėra dėl ko varžytis, tai nėra jokių pykčių. Nėra realiai jokios konkurencijos. Visi draugiški. Visi geranoriški. Tiesiog kuri žaidimą dėl pačio kūrimo. Ne dėl to, kad ten laimėtum kokį. Ką žinau? Motorolerį...

9

Šiek tiek apie pačius žaidimus. Čia va vienas platformeris. Labai gražiai nupieštas.

10

Aišku, tower defense.

11

Čia vienas iš turbūt labiausiai išbaigtų žaidimų, kokius man teko matyti PyWeek. Tiek lygių išbaigtumu ir gausa. Tiek visa mechanika.

12

Čia vienas iš individualios rungties nugalėtojų. Buvo labai kieta vienaračio dviračio mechanika ir kontrolė.

Kaip matote visi žaidimukai yra paprastučiai. Per savaitę stebuklų nesukursi. Daugiausia dominuoja 2d. Ir viskas padaroma.

13

Antra dalis.

14

Mano žaidimai.

„Squares Are Better“. Čia vienas iš labiau nusisekusių mano žaidimukų. Galiausiai jį perkėliau į Android'ą ir jis be jokios reklamos ir įdirbio jis turi apie keliolika tūkstančių parsisiuntimų.

http://www.youtube.com/watch?v=1zguHRPLaEo

O čia dabartinio šiuo metu vykstančio PyWeek mano žaidimas. „Balancer Of Circles“. Nes Nemesis – konkurso tema – graikų mitologijoje yra deivė. Gyvenimo balanso deivė. Angliškai Balancer of Life.

Kaip matote pas mane pattern'as yra gana aiškus. Paprastos geometrinės figūros. Tai kai pradžioje sakiau, kad piešiu pats, tai nepaminėjau, kad tas mano piešimas nekaži koks komplikuotas.

http://www.youtube.com/watch?v=GK_tNQYRUFI

15

Kokia iš to nauda? Smagu. Tai viena iš svarbiausių dalykų. Jeigu tai tavo hobis ir tau nesmagu, tai gal tau reikia kito hobio.

Nors... Nors smagu tai savotiškai. Nes būtent tuo metu kai sėdi per naktis ir visas kodini, tai gal ir nelabai smagu. Bet smagu po to, kai pabaigi ir dar po to kai prisimini kaip kodinai ir melagingai įsivaizduoji, kad tau buvo smagu tuo metu, kai tau realiai nebuvo smagu.

Nežinau. Čia turbūt galima palyginti su sportu. Sportuoti yra smagu. Bet būtent tuo momentu, kai skausmo perkreiptu veidu pumpuoji paskutinius atsilenkimas. Būtent tuo momentu?.. Gal ir nelabai smagu.

Ir jo – čia geras palyginimas. Game Jam'ai ir tuo pačiu PyWeek'as man yra kaip treniruotė. Kaip protinė treniruotė. Po kurios būni nusikalęs ir pavargęs. Bet užtai jauti, kad iš visa to išlindai truputį geresnis, negu buvai anksčiau.

Ir sau pačiam įrodai, kad sugebi per savaitę sukurti žaidimą. Šiokį tokį. Tarsi kokia savęs įvertimo testas. Va – savaitė. Va – ką aš sugebu išspausti per savaitę. Čia, aišku, jeigu dalyvauji individualioje rungtyje.

Nepavyko? Aš, beje, esu ir susimovęs. Nepavyko? Pats kaltas. Ir tą žinai. Ir žinai kokios tavo savybės sutrukdė pasiekti tikslą. Ar tai valios stoka. Ar tai supratimas, kad esi vis dėl to nevykęs ir kieto žaidimuko nesukursi. Kitaip nei įsivaizdavai. Ir dėl to tau tavo ego sutrukdo pabaigti, kad nebūtų įrodymų, koks tu nevykęs, prieš save patį.

Ir čia nėra nieko kito, ką gali apkaltinti. Nėra jokio projektų vadovo, kuris atseit ne taip parašė specifikaciją. Nėra klientų kuris atseit nepateikė laiku informacijos. Nėra ką apkaltinti – kaltas tik tu pats. Nu šiuo atveju aš pats. Ir tas truputį skaudu būna.

Bet jeigu sugebi sukurti. Galiausiai turi sukurtą žaidimuką. Ir gali jį įsidėti į savo portfolio. Tu galiausiai turi kažką, ką pats sukūrei ir ko didžioji dauguma programuotojų neturi. Savo asmeninį portfolio.

16

Paskutinė dalis. Su kuo kurti žaidimus PyWeek. Yra iš esmės du~trys pagrindiniai pasirinkimai. Ir tada daug, daug kitų.

17

PyGame. Seniausia ir populiariausia biblioteka. Nieko mandro – tiesiog vos ne tiesioginis bind'ingas SDL. Čia tokia žymi C grafikos, langų, įvesties įrenginių biblioteka. Labai stabili.

Jau ganėtinai seniai vyksta naujos, labiau pitoniškos antros versijos kūrimas. Yra alpha versija. Ji jau palaiko Python 3.

18

Ir. Ir čia prieiname vieną įdomią vietą. Yra toks mitas, kad python'u nelabai žaidimams kurti. Aš pats kaltas dėl šio mito eskalavimo. Aš pats teigdavau, kad Python galima kurti žaidimus tik kaip hobiui ar greitam prototipų generavimui.

Bet pasirodo yra žaidimų, kurie naudoja Python kaip vienintelę programavimo kalbą visam žaidimui. T.y. kitaip nei žymus Civilization 4, kuris šiek tiek naudojo Python kaip skriptų kalbą. T.y. tik kažkokią menką žaidimo dalį sudarė Python. Pagrindas buvo C++.

Ne, ne – aš kalbu apie pilnai Python'inius žaidimus. Ir čia vienas iš jų.

19

„Unity Of Command“. Strateginis žaidimas, kurį galima nusipirkti Steam'e. Už 19 eurų. Tokia kaina pastato šį žaidimą į gana rimtą kategoriją. Ne AAA multimilijoninių biudžetų žaidimai, bet vis tiek ir ne paprasti žaidimukai už 5 eurus.

20

Patys kūrėjai teigia, kad žaidimas sukurtas su Python, naudojant Pygame ir Pycairo bibliotekas. Veikia ir po Linux. Taigi, jeigu Python plius Linux. Jeigu užeis noras balsuoti pinigine, tai galite nupirkti šitą žaidimą vien dėl to, kad kaip ir minėjau, Python ir Linux.

21

Dar vienas Pygame komercinis žaidimas. „7 Grand Steps“. Čia toks keistas strateginis šeimos kartų žaidimas. Pradedi turėdamas kažkokį veikėją. Susirandi vyrą ar žmoną. Tada atsiranda vaikai. Dėl drakoniškų cenzūros nuostatų daugiau pasakoti negaliu.

Ne, ne – juokauju. Tie ratai sukasi ir jeigu pagal vienokias ir kitokias taisykles nepaeini į priekį, tai nukrenti pas krokodilus. Taigi, tėvukus suvalgo krokodilai. Tada valdai vaikučius. Taip karta iš kartos ir žaidi.

22

Taigi. Šitas žaidimas kurtas su Python ir PyGame. Dar neišleistas. Bet yra demo versija ir galima nusipirkti beta versiją. Yra šių metų nepriklausomų žaidimų festivalio nominantas.

Žaidimas bus Steam'e. Kas reiškia, kad kaip nepriklausomų kūrėjų žaidimas, šis žaidimas yra – jau galima sakyti – sėkmingas.

Šiaip labai kieta užeiti į support'o skiltį ir žiūrėti kaip beta testuotojai pastin'a Python klaidų paklodes.

23

Tada antras didis galimas pasirinkimas yra PyGlet. Čia tokia pitoniška biblioteka. Kitaip nei PyGame, naudoja OpenGL. Dėl to yra žymiai galingesnė ir lankstesnė. Iš esmės gali su ja nukeliauti iki to pačio OpenGL lygmens ir tarkim, pasirašyti savo šeiderį ar dar ką nors.

Labai gerai išdirbtas darbas su paveiksliukas. Su taip vadinamais sprite'ais. Kadrinė animacija ir visas kitas gėris.

Dabar yra 1.1.4 versija. Yra kuriama 1.2 versija, kurioje jau yra Python 3 palaikymas.

24

Cocos 2d. Toks pusiau antras pusiau trečias pasirinkimas. Ji parašyta ant Pyglet. Tai yra, aukštesnis lygmuo virš Pyglet. Ir jau čia labai stipriai padeda rašyti pačia žaidimo mechaniką. Nes tiek Pygame, tiek Pyglet tau padeda generuoti vaizdą ir priimti įvesties informacija.

Cocos2d tuo tarpu, orientuojasi į mechaniką. Dėl to yra tokie gėriai kaip scenos medžio grafas. Animacija. Čia jau gali liepti. Pasuk šitą objektą X laipsnių per Y s.

Dar kas įdomu apie cocos-2d. Pirma buvo Python'as. Tai buvo ant tiek kieta architektūra, kad atsirado gausybė port'ų. Tiek C#, tiek C++, tiek JavaScript. O pats populiariausias yra Objektive-C skirtas iOS įrenginiams.

Ir šiuo metu, jeigu nori sukurti 2d žaidimą iphone'ui, tai vienas iš pagrindinių ir geriausių pasirinkimų yra cocos2d biblioteka.

Kuri užgimė kaip Python'e biblioteka ir dėl PyWeek egzistavimo, nes buvo įkvėpta PyWeek renginio.

25

Tai čia būtų pagrindinės bibliotekos. Kiti paminėtini yra šie.

Aišku, OpenGL Python bindingai. Tada yra Disney kompanijos monstras Panda3d. Yra Kivy. Jeigu įdomu kažkur internete mėtosi Zogg'o praeitų metų Lietuvos PyCon'o prezentacija. Tada yra Blender. Ir Blender žaidimų variklis. Nerekomenduoju.

Žinoma yra PyQt, PyGTK. Bet panašu, kad tiek Qt, tiek GTK suka ties į JavaScript. Nežinau kaip kaip GTK, bet Qt tai tikrai.

26

Pabaiga.

Taigi, dalyvaukite PyWeek. Į dabartinį nespėjote. Kitas vyks kažkada rudenį.

Panašu, kad dar liko laiko – reiškias galima dar pašnekėti nesąmonių.

Tai va, žaidimų kūrimas yra beveik kiečiausias dalykas pasaulyje.

Netikite? Įrodysiu.

Galbūt kas nors žinote tokią kompaniją kaip POV (http://pov.lt/)? Turbūt sutiksite, kad POV yra ant tiek kieta kompanija, kad jie vienaip ar kitaip prisidėjo prie kiekvieno Lietuvos Python programuotojo tapimo Python programuotoju. Aš žinau, kad jie prisidėjo prie mano tapimo Python programuotoju tuo, kad buvo į Lietuvą atvežę Europython konferenciją.

Tai va. PyCon LT 2013 proga galvojau apie Lietuvos Python įmones ir tuo pačiu pagalvojau apie POV. Ir supratau, kad aš nė velnio nežinau, ką jie veikia. Nors toje kompanijoje dirba ir mano draugai ir pažįstami, bet aš nežinau nei vieno jų projekto.

Tai, aišku, atsidarau pov el tė. Einu projektai. Skrolinu, skrolinu žemyn ir šlabūnkšt. POV'as pas save yra įsidėję žaidimuką. POV'as. Savo. Portfolio. Turi. Žaidimuką. Ant tiek žaidimai yra kietas dalykas, kad net POV'as ne gėda į savo portfolio įsidėti žaidimą.

[Padėkok ir pareikalauk klausimų]

Ar čia cenzūra, ar tik procedūra (atsiprašau už tokį lėkštą pavadinimą)

Tęsiant apie žodžio laisvę. Nežinau ant kiek tai daug nuskambėjo visur kitur, bet čia kada buvo suimtas vienas blogų rašinėtojas [1]. Pasirodo jis buvo ne tik kad žinomas, bet ir labai senas blogeris. Bėda ta, kad aš apie tą blogą nieko nežinojau. Bėda todėl, kad paieškojęs web archyvuose (patį tinklaraštį jau uždarė), kažkiek biški radau tų jo kliedesių. Ir vaje, vaje – labai juokingas ir smagus tatai tinklaraštis. Jeigu norite sužinoti, kokio tai lygio kliedesiai, pažiūrėkite kitus to autoriaus šedevrus:

http://ateiviai.wordpress.com/

Žinoma, besijuokiant kartas nuo karto sąžinė biški pakužda, kad nelabai gražu juoktis iš turbūt nelabai su savo galva susitariančio žmogaus. Bet vis tiek juokinga...

Bet čia kalba ne apie moralę. Kalba turėtų eiti apie faktus. O iki šiol man žinoma tik tai, kad lunatikuojantis blogo rašytojas buvo suimtas už tai, kad rašė. Daugiau jokios kitos informacijos nepateikta. Iš to, ką teigia žiniasklaida [1], tegalima susidaryti tik tokį vaizdą. Nuo to aš ir atsispirsiu. Aišku, visą laiką gali paaiškėti, kad buvo realūs nusikaltimai. T.y. ne tik paprasto durno tinklaraščio durnų straipsnių rašymas. Tada būtų kita kalba. Dabar aš tokios informacijos nežinau. Taigi, telieka daryti išvadą, kad suėmė už rašymą.

Ir man šiek tiek baisu. Nes čia kvepia totalitarizmu [2]. Kažkas gali uždaryti žmogų, kuris rašo blogą. Aš pats rašau blogą. Ar mane irgi gali uždaryti? Gerai. Imkim sakinį „jie uždarė kantą“ (Tas „jie“ skamba, kaip sąmokslo teorijų kliedesiai – bet čia aš jį naudoju ne tuo kontekstu). Jeigu akcentą padėsi ties „uždarė kantą“, viskas bus gerai. Bet jeigu padėsi akcentą ties „jie uždarė“ – tada man tampa baisu. Nes kažkas turi teisę ir galią nuspręsti, kad kažkieno viešas parašinėjimas yra vertas belangės.

Tas faktas, kad uždarė negerą ir nemėgstamą žmogų, automatiškai nesuteikia legitumo priežastims dėl kurių uždarė tą žmogų. O priežastys, vėlgi, yra nesąmonių rašymas internetinėje erdvėje. Tokios galios egzistavimas yra šiek tiek baisus. Kodėl? Todėl, kad mūsų valstybėje institucijų galia egzistuoja pati savaime. Vienu ar kitu momentu (keičiantis kadrams) prie tos galios prisiliečia tai vieni tai kiti žmonės. Dėl to tos galios (ypač laisvės apribojimo galios) turi būti kiek galima mažesnės. Nes visada reikia daryti prielaidą, kad anksčiau ar vėliau prie tų galių prieis arba niekšas-despotas, arba visiškai nekompetetingas durnius.

Pavyzdys. Tarkim, paimkime praeitos vyriausybės ūkio ministro galias. Kai ministras buvo Žylius, tai tarsi ir norėtųsi, kad jis turėtų daugiau galių ir daugiau veiksmų laisvės keisti situaciją. Ir tarsi norisi tas galias jam suteikti. Esminis dalykas, kad galias suteiki ne Žyliui, o ūkio ministrui. Ir tada į areną įžengia Vėsaitė...

Arba. Darom prielaidą, kad kai Tomaševskis siūlė prievarta mokyti mokykloje biblijos, tai jis tą darė ne reklaminiais sumetimais, o iš tikro manydamas, kad biblijos mokslo svarba prilygsta matematikai. Dabar įsivaizduokite, kad toks personažas įgautų tą galią nusprendinėti, ką suimti už „...įžeidimo, kurstymo prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę...“ (Citata iš delfi straipsnio apie kanto suėmimo priežastis). Tada jeigu facebook'e parašėte, koks geras filmas yra „Life Of Brain“ [3] – jums gresia laisvės suvaržymas.

Totalitarizmas neateina taip, kad antradienį būna pilna žodžio laisvė, o jau trečiadienį jėgos struktūros iš visų kampų ištraukinėja visokius valdžios ir negerovių kritikus ir uždarinėja juos kalėjimą. Ne. Pirma derva yra paruošiama lyg ir pusiau teisingai uždarinėjant visokius lunatikus. Taip sukuriami precendentai ir procedūros. Bei užliūliuojamas visuomenės budrumas. Tada žingsnis po žingsnio prieinama prie situacijų, kai yra užtildomas koks nors negerovių kritikas, nes jis pavyzdžiui kaip nors stipriai įžeidė kokios nors grupės jausmus, kritikuodamas kokio nors mero (kurio pavardė tariamai rimuojasi su žodžiu „apuokas“) tariamai bloginamą visuomeninio transporto sistemą kokiam nors tariamame mieste.

Cenzūra yra pavojinga skrynia. Iš jos paleistos galios yra labai pavojingos ir sunkiai kontroliuojamos. Jeigu jau pradedi eiti tildymo keliu, tai tik laiko klausimas, kol kas nors užtildys tave. Ypač dabartiniame vakarų pasaulyje, kur įsižeisti tapo labai madinga [4]. Ir taip – mes esame vakarų pasaulio dalis ir šitas perdėto jautrumo mintims virusas pasiekė ir mus. To pasiekimo įrodymą aš laikau tą įvykį, kai ŽLEK (Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija) nusprendė, kad vienas Lietuvos juodojo humoro humoristas pažeidė kažkokias taisykles, savo facebook anketoje vartodamas šūdus ir žinomų asmenų asmenvardžius viename sakinyje [5]. Gerai, kad šitie ŽLEK realiai beveik neturi jokių galių realiai bausti. Bet epidemija jau parėjus ir pas mus. Todėl kuo toliau tuo daugiau išgirsime šito marmalo, kad reikia išjungti, uždaryti, izoliuoti. Nes kenkia, įžeidžia, nesuderinama su etika.

Pabaigai. Pabaigai požiūris kitu kampu. Visą laiką rašant man kirba mintis, kad galbūt aš klystu. Galbūt aš per gerai gyvenu. Galbūt dėl to aš išlepęs. Galbūt aš pernelyg atitrūkęs nuo realybės. Galbūt dėl to mane apsėdo šitos hipių mintys. Galbūt dėl to aš nesuprantu, kad mūsų teisėsaugos darbas ir tokių lunatikų (kantas) uždarinėjimas yra vienintelis dalykas, skiriantis dabartinį mane nuo manęs su ritualiniu peiliu tarp šonkaulių, siaubo ir baimės išpūstomis akimis žiūrinčio į kokį nevisprotį, kuris rėkia man į veidą, kad aš ateivis ir kad išduočiau, kur mūsų bazė.

[1] http://www.delfi.lt/news/daily/crime/internetinio-puslapio-administratoriui-kaltinimai-neapykantos-kurstymu.d?id=61010967
[2] http://puslapiai.popo.lt/2013/03/uz-ka-suimtas-kantas/
[3] http://www.imdb.com/title/tt0079470/
[4] http://www.youtube.com/watch?v=gciegyiLYtY
[5] http://verslas.delfi.lt/media/komisija-aramanauskas-etikos-kodeksa-pazeide-triskart-aracas-ir-auzkalnis-po-karta.d?id=60703011

Mažiau nei, bet beveik trečdalis

Ar girdėjote, kad atsirado naujas popiežius? Kaip tik puiki proga pakalbėti apie pornografiją [1][2]. Šią savaitę EU parlamentas sprendė pornografijos problemą.

Bill Hicks:

The problem with pornography is basically this: no one knows what it is.

EU parlamentas priiminėjo politinę rezoliuciją, skirtą uždrausti pornografiją. Vardant moterų. Ir galimybių.

- http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//TEXT+REPORT+A7-2012-0401+0+DOC+XML+V0//EN
- http://christianengstrom.wordpress.com/2013/03/15/the-eu-parliament-mostly-said-no-to-a-porn-ban/

Esminė, pavojingoji dalis buvo „Media and culture“ 14-as punktas:

Points out that a policy to eliminate stereotypes in the media will of necessity involve action in the digital field; considers that this requires the launching of initiatives coordinated at EU level with a view to developing a genuine culture of equality on the internet; calls on the Commission to draw up in partnership with the parties concerned a charter to which all internet operators will be invited to adhere;

Kurį (punktą), priiminėjant sprendimą, EU parlamentas vis dėl to išbraukė. Taigi, tarsi EU neuždraudė pornografijos. Bet ketino. Ir jeigu būtų uždraudę, tikriausiai interneto tiekėjai būtų įpareigoti sekti vartotojus ir žiūrėti, kad šiukštu anie nežiūrėtų pornografijos. Ir tada: „bausti negalima atleisti“. Panašiai kaip ACTA būtų įpareigojus sekti vartotojus, kad tie šiukštu nesisiųstų nelegalių Brieberio dainų ir nebandytų neturėdami patentų sėti bulves. Nu gal bulvių sėjos Interneto tiekėjai ir neprižiūrėtų.

Bet vis tiek. Atsimenu, kaip visi draugiškai protestavome prieš ACTA. Kokie visi vieningi buvo. Ir kaip visiems rūpėjo, kad tik neuždraustų Lady Gaga dainų siųstis. Dėl porno – tylu ramu. Niekas (beveik niekas) nė žodžio neužsiminė. Gal dėl to, kad pornografija yra toks labai menkas dalykas kiekvieno žmogaus gyvenime. Tikriausiai dėl to. Turbūt jeigu eitum per pasaulį (arba bent jau Europos Sąjungą) ir klaustum:

– Ar protestuotum prieš pornografijos uždraudimą?
– Ką žinau. O kam?
– Kaip tai kam? Hmmmm... Nu žodžio laisvė ir panašiai... Tai jūs nežiūrite pornografijos?
– Aij... Aaaaa... Ne.
- Kaip tai? Niekad nesat matęs?
– Aij... Vieną kartą iš smalsumo pažiūrėjau. Aaaa... Man tai kažkaip ten juokinga buvo. Nesuprantu, kam žmonės tai žiūri. Man tai to nereikia.
– O, sakykite. Čia, beje, visiškai nesusijęs klausimas. Sakykite, kaip dešimtbalėje sistemoje įvertintumėte savo gebėjimą valdyti kompiuterio pelę kaire ranka?
– Oij šitą. Aš tai šiaip skubu. Atleiskite, bet jau vėluoju į susitikimą. Viso gero.

Tai va, žmonės paprastai žino, kas yra pornografija. Žmonės paprastai yra žiūrėję pornografiją. Bet labai seniai ir tik iš teorinio smalsumo. Žmonės paprastai jau seniai nėra matę pornografijos vaizdų. Ir kai žiūrėjo, tai žiūrėjimas buvo pasyvus. Dargi žmonės paprastai nėra aktyviai žiūrėję pornografijos (Neblogą aš terminą čia sugalvojau: „aktyvus pornografijos žiūrėjimas“). Dėl to žmonės neturi nuomonės apie pornografijos uždraudimą, nes gi jų tiesiogiai tas neįtakotų. O ir žodžio laisvę galima paaukoti, nes gi kiekvienas padorus žmogus gali paaukoti kelis principus vien tam, kad geroji valdžia jį ir jo vaikus apsaugotų nuo visokių nepadorumų. Jeigu EU iš tikro uždraustų pornografiją, tai tikriausiai nei vienas normalus, neiškrypęs žmogus neturėtų ir nereikštų nuomonės tuo klausimu. O tyla reiškia pritarimą.

Kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad kai Google sugalvoja uždaryti vieną nelabai populiarią web aplikaciją (Google Reader [3]), visi iš karto sujuda ir pradeda spygauti ir taškytis. Kiekvienas blogeris turi aiškią nuomonė ir poziciją. Ir nei vienas nesidrovi jos išsakyti. Tuo tarpu EU nusprendžia balsuoti dėl porno uždraudimo ir visur tylu, tylu.

Pakalbėkime truputį apie statistiką.

- http://www.nydailynews.com/news/world/porn-sites-account-xxx-tra-real-estate-web-30-internet-traffic-report-finds-article-1.1058584
- http://www.extremetech.com/computing/123929-just-how-big-are-porn-sites

Pornografija sudaro bent jau 30% viso interneto trafiko. Tas skaičiukas yra labai nuosaikūs matavimai. Niekas nežino, kiek to trafiko yra nepamatuota (Pvz.: siunčiami torrent'ai). Pakartosiu skaičiuką. Trisdešimt procentų. Turbūt dėl visa pikto dar kartą reiktų pakartoti. Trisdešimt. Procentų. Viso. Interneto. Trafiko. Sudaro. Pornografija.

Panašu, kad mes meluojame vieni kitiems. Ir niekas neišsiaiškina to melo, nes savo melu mes dengiame vienas/viena kitą. Nes panašu, kad pornografija užima ne tokią ir mažą dalį mūsų interneto veiklos. Nes panašu, kad pornografija užima ne tokią ir mikroskopiškai menką dalį mūsų gyvenimo. Ir ta savęs ir svetimų apgaulė, ir kažkokia apsimestinė gėda ir normalumus, vos, vos mums nekainavo suaugusiųjų turinio internete banu ir dar vieno precedento ribojant mūsų pačių laisves, apkvailinus mus savęs moralizavimo ir gėdijimo triuku.

Čia panašiai kaip kas nors bando įsiūlyti skanaus torto gabaliuką:

- Nori dar torto? Nenori? Tai tu gal nori? Ir tu nenori. Paklausk Jadzės gal ta nori. Aš pats irgi kažkaip nenoriu. Niekas tikrai nenorite torto? Ką gi. Reikės išmest.

Ir išmeta velniop tortą. Nors kiekvienas norėjo torto, bet visi kažkodėl melavo, kad nenori. Nes kažkaip nei šis nei tas norėti skanaus torto.

Taip ir su pornografija. Jos vos neuždraudė. Ir jeigu būtų uždraudę, būtų buvę mažai triukšmo, nes niekas atseit nenori torto.

Mano, beje, mėgstamiausia pornografijos rūšis vis dar yra lesbiečių porno [4].

Visiems, kurie dabar savo galvoje turite vidinį dialogą su įsivaizduojamu manimi, kuriame baisiausiai stebitės tokiais mano teiginiais ir esate dviem akimirksniais nuo manęs smerkimo minties sugeneravimo, norėčiau priminti vieną procentą, kurio lyg dar ir nepaminėjau. Trisdešimt procentų.

Bet vien tai, kad kažkas labai paplitęs tarp žmonių. Trisdešimt. Procentų. Tai dar nereiškia, kad tai yra absoliučiai gerai.

Taigi, kokia pagrindinė rezoliucijos idėja? Pagrindinė idėja mažinti nelygias galimybes tarp vyrų ir moterų. Gerai, aš sutinku, kad mes vis dar gyvename patriarchalinėje visuomenėje, kur vyrams yra daugiau atvirų durų. O ir praėjimas platesnis. Taip, aš su tuo sutinku ir nesiginčiju. Aš taip pat sutinku, kad tas nėra gerai. Aš esu už tai, kad būtų lygios sąlygos (jaučiate skirtumą tarp „lygių galimybių“ ir „lygių sąlygų“?).

Bet ironiškiausia rezoliucijos vieta ta, kad europarlamentarai buvo pasiryžę panaikinti profesiją, kurioje būtent moterys uždirba daugiau už vyrus. Pornoaktorės uždirba žymiai daugiau nei aktoriai. Ir visiems smerkiantiems šitą profesiją, norėčiau priminti, kad jūs keliatės kiekvieną dieną anksti, anksti ryte. Keliaujate į darbą. Sprendžiate darbo problemas. Rašote kažkokius grybus į ekseliuką ar dar kokią tai nesąmonę jūs ten savo garbingu darbu vadinate. Tų problemų išsprendimas nieko, absoliučiai nieko nekeičia. Išskyrus tik tai, kad dėl to gaunate ne tokią ir didelę algą ir ilguoju laikotarpiu dar gausite depresiją. Ir jūs drįstate apsimetinėti, kad jūsų pasirinktas kelias yra teisingesnis, morališkesnis ir labiau vertas pagarbos? Vietoje to, kad dirbtumėte vieną kart per savaitę ir galbūt net prisidėtumėte prie seksualinių nusikaltimų mažinimo [5] (Moksliniai tyrimai dėl pornografijos įtakos seksualiniams nusikaltimams prieštarauja vieni kitiems. Nors reikia pasakyti, kad moterų gyvenimo sąlygos turbūt prasčiausios tose šalyse, kur uždrausta pornografija).

Europarlamentarams nepatinka, kad moterys vaizduojamos kaip seksualinis objektas žymiai daugiau nei vyrai. Seksualinis. Yra dvi lytys: moteris ir vyras. Vienų ar kitų seksualinių organų buvimas/nebuvimas apsprendžia lyties pobūdį. Tiek vyras, tiek moteris yra seksualinis objektas. Ar tai yra blogai? Nežinau. Tikrai nežinau. Žmogui kaip gyvybės formai, tai tikriausiai tas buvo visai į naudą. Jeigu egzistavimą galima laikyti nauda.

Bet kodėl reikia pradėti neigti, kad moterys yra patrauklios. Kodėl reikia pradėti neigti jų fizinio kūno egzistavimą. Kuo tas prisidės prie sveikesnės visuomenės kūrimo. Ir kodėl lygybė turi būti įgyvendinama mažinant moterų seksualumo vaizdavimą. Tai gal geriau tegul vyrus pradeda dažniau rodyti kaip sekso objektus. Tiek pat kiek moteris. Vietoje to, kad neberodyti moterų visai.

Nes kai iškeliama problema, kad vyrai uždirba daugiau nei moterys, niekas nesiūlo atleisti visus iš darbo. Juk taip garantuotai bus pasiekta absoliuti atlyginimų lygybė. Arba jeigu norima nuosaikesnio sprendimo, tai galima pasiūlyti tiesiog sumažinti visiems vyrams atlyginimus tiek, kad būtų lygūs su moterų algomis.

Kiek atsimenu, Lietuvoje pornografija vis dar nelegali. Ne? Tai kur mano politinė partija, kuri žada ją legalizuoti? Kur ji? Nes gi: trisdešimti procentų. Ar čia tik aš vienas visoje šalyje tegalvoju, kaip galima būtų biudžetą papildyti?

[1] http://lt.wikipedia.org/wiki/Pornografija
[2] http://en.wikipedia.org/wiki/Pornography
[3] http://googlereader.blogspot.com/2013/03/powering-down-google-reader.html
[4] http://petraszd.blogspot.com/2011/07/o-vis-del-to-gal-nesaudykime.html
[5] http://en.wikipedia.org/wiki/Social_effects_of_pornography

Žygiuoti stichiškai ar nestichiškai?

Artėja Kovo 11-a. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Graži šventė. Svarbi diena. Diena, kai kažkada senais, senais 1990 metais man nepažįstami žmonės iškovojo man nepriklausomybę. Visiems, kurie verkia, kaip Lietuvoje negerai ir kad mums nesiseka, ir kad dar mus visi skriaudžia; tegalėčiau pasiūlyti pagalvoti: kiek kartų per praėjusius pusę metų tikrai nuoširdžiai bijojote dėl savo gyvybės? Tas kartais, kai buvote nuvykę su draugais pasikarstyti po medžius ir buvote visomis pasaulyje apsaugomis, ir prisitvirtinę visomis pasaulyje virvėmis, ir vis tiek biški bijojote nukristi, nesiskaito kaip bijojimas, jog mirsi. Tikriausiai nulį. Nu gal netyčia kokį vieną. Dar vienas klausimas: kiek kartų iš tikro neturėjai ko valgyti kelias dienas, o ne kelias valandas? Čia atsakymas tai absoliučiai aiškus: nulį. Žinote, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad priklausote TAI žmonių grupei. Ji labai, labai maža ir jūs labai, labai gerai gyvenate. O jeigu imti ne tik dabar gyvenančius žmones, bet ir visus kažkada gyvenusius žmones – tai jūs iš vis priklausote labai mažai kruopelytei žmonijos ir žmonijos istorijos.

Ir taip yra iš dalies dėl to, kad tą Kovo 11-ą buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė.

Bet būtinai turi atsirasti kažkas, kas užgožinėja visą Kovo 11-iosios grožį. Ir aš kalbu ne apie raudonąją Kovo 8-ą [1], kuri kalendoriuje yra per arti. Kaip kad valentinkė yra per arti Vasario 16-osios. Pabandykite normaliu balsu ir rimtu veidu žiūrėdami į veidrodį ištarti žodį „valentinkė“ ir nepasibjaurėti savimi...

Bet aš kalbu ne apie Kovo 8-ą. Aš kalbu apie dviejų nejuokaujančių ir rimtumo pertekliumi pasižyminčių žmonių grupių atstovų priešpriešą. Vienoje pusėje žmonės, kurie kartais yra pavadinami neonaciais, o kitoje žmonės, kurie kartais yra pavadinami neokomunistais (Aš nežinau, ar čia tinkamas terminas Antifai, NK95 ir kitiems panašios spalvos, bet užtat labai visų gerbiamiems žmonėms).

Taigi. Vieni nori žygiuoti, bet jiems neleidžia žygiuoti. Dėl to jie neorganizuoja stichinio žygiavimo. Kiti tuo tarpu neorganizuoja pirmųjų stabdymo akcijos [2]. Aš atsimenu vaikystėje, kai buvau kokių penkių metų tokiais pačiais bajeriais užsiiminėdavau. Sakydavai: „Aš va taip darysiu“ pradėdavai atlikinėti smūgio ranka veiksmą ir eiti į silpnesnį vaiką „Jeigu aš tau trenksiu, tai pats kaltas“. O tas silpnesnis vaikeliūkštis tau nespėjus priartėti per rankos atstumą spjaudavo į tave ir bandydavo pabėgti. Kartai koks nors suaugęs įsikišdavo, kartais ne.

Nepaisant to, kad šitie daktarų laipsniais apsikarstę protingiausi intelektualai ir tikrieji, nuoširdžiausieji Lietuvos mylėtojai visi kartu yra įnoringos primadonos, manančios, kad tik jie tegali apginti savo idėjas nuo kažkokių didelių pavojų. Ir nepaisant to, kad jie egzistuoja būtent dėl to, kad egzistuoja kita pusė [3] (Ačiū blogeriui Leo už įžvalgą, kurios aš pats būčiau nesugalvojęs). Nepaisant visa to – kalti dėl jų išbujojimo vis tiek esame mes likusieji. „Mes“ čia apibrėžiama kaip visi, kurie nenorime būti asocijuojami nei su viena stovykla, nei su kita.

Toks idiotinis klausimas pertraukai. Jūs negalite likti neutralus ir būtinai turite pasirinkti vieną iš variantų. Taigi, kurią pusę renkatės: ypač tautiškus ar naująją kairę? Geras klausimas? Ne? Nagi, nagi. Aš tikriausiai rinkčiausi ypač tautininkus. Kodėl? Kiek žiūrėjau nuotraukų, tai ten man merginos gražesnės. Jokių kitų priežasčių kaip ir neturiu. Tai tiek. Grįžtam.

Kodėl mes kalti ir kuo mes kalti? Todėl ir tuo, kad mes visi domimės šitomis eitynėmis. Įrodymas: atsakykite sau, kurią valandą vyks eitynės? O dabar pabandykite pasakyti nors vieno kito Kovo 11-osios renginio tikslų laiką. Biški gėda? Ne?

Mes visi į tas abi mažas grupeles žmonių kreipiame per didelį dėmesį. Ir todėl, kaip čia geriau pasakius... Užsitrolinome patys save... Tereikia pasiskaitinėti šiek tiek spaudos. Tereikia pasižiūrėti vienur ar kitur socialiniuose tinkluose. Ir pajusi laukimo nuotaiką. Visi laukia eitynių. Visi kažko iš jų tikisi. Visi biški pakursto ugnį. Ir mes kiekvienas nusivilsime, jeigu nieko įdomaus neįvyks. Jeigu nereikės policijos įsikišimo. Jeigu spaudoje kitądien nebus kokio sumušto, sumišusio tariamo komunistėlio (kuris teigia, kad nėra komunistas) ar tariamo neonaciuko (kuris teigia, kad nėra nacistas) nuotraukų. Ir nereikia čia suvertinėti atsakomybės laikraščiams. Atseit jie čia viską kursto ir kaip visada per mažai rašo apie gerus dalykus. Ne, ne – čia mes patys kalti.

Aš turiu dvi hipotezes, kodėl mes taip elgiamės. Viena ta, kad aš truputį esu apsileidęs su savo charakterio kontrole ir valios ugdymu. Dėl to mane tokie visokių muštynių laukimai ir kabina. Taip pat aš atsakomybę numetu nuo savęs, terminą „aš“ pakeisdamas terminu „mes“. Kaip reiktų tai išspręsti? Paimti, trenkti sau delnu per kaktą ir pasakyti: „Ką aš toks silpnas ir ant tiek niekam tikęs, kad negaliu pats savęs kontroliuoti ir nesidomėti visokiais šūdais!“. Ir nuo tada skaityti mažiau interneto, o vietoje to skaityti daugiau knygų.

Bet. Bet. Yra ir kita galima mano hipotezė. Ta hipotezė skamba taip: kad toks mūsų elgesys (domėjimasis tomis eitynėmis) yra tiesiog žmogaus natūra (bugas smegenų operacinėje sistemoje) ir nieko čia jau nebepataisysi. Jeigu tokia hipotezė yra teisinga, tada tampa aišku, kad individualus dvasinio tobulėjimo kelias niekur neveda ir dėl to reikės imtis tiesioginių bendruomeninių veiksmų morališkai sužlugdant abi tas Kovo 11-ą gadinsiančias grupuotes.

Mano planas yra toks. Kadangi žmonių, nepriklausančių nei ypač tautiškiems, nei ypač lygiems su lygesniais, yra dauguma. Tai bus nesunku surinkti tokį kiekį žmonių, kad atsvertų tas dvi grupuotes kažkur santykiu 1:10. Tada visiems pasislėpti ir laukti. Laukti. Laukti. Laukti kol stichiškai žygiuojantys prieis prie atsitiktinai vidurį gatvės susikabinusių žmonių ir prasidės priešmuštyninės diskusijos. „Pasitrauk. Leisk man praeiti.“, „Ką aš neturiu teisės čia stovėti?“, „Ką aš negaliu pasivaikščioti miesto centre? Ką aš žinau, ko čia kiti eina.“ ir panašiai. Kai jau matysime, kad muštynės tuoj, tuoj prasidės. Būtent tuo momentu mums reikės iššokti iš už savo slėptuvių ir pulti tas dvi grupes daužyti su juodais vibratoriais, pagamintais Izraelyje (Kodėl būtent tokiu daiktu? Ką žinau... Čia tam, kad kuo daugiau žmonių grupių grūdintųsi nuo piktinimosi dėl paikų įsižeidimų), rėkiant: „Šekit, niekšai! Ne aš mušu – vibratorius muša. Kad kitą savaitę čia man nežygiuotumėt.“. Tada greitai visiems pabėgti. Ir ateityje amžinai neigti, kad kada nors šitas įvykis buvo. Manau, po to mes visi išmoktume svarbiausią pamoką.


[1] http://druskininkunaujienos.blogspot.com/2013/03/beieskant-pakaitalo-tarptautinei-moters.html
[2] http://www.alfa.lt/straipsnis/15084523/Premjero.patarejas.Bielskis.kursto.riauses.=2013-03-09_11-14/
[3] http://leolenox.wordpress.com/2013/02/28/raison-detre-arba-kodel-putoksliai-putojasi/