Kūrinėliai, padėsiantys pasiruošti džiugiam pavasariui...
-----------------------------------------
Vasara. Lyja. Pagaliau lyja. Einu pasivaikščioti. Miestas tuščias. Lyja gi, pamenate? Esu vienas. Ne vienas minioje - tiesiog vienas. Tik aš ir mano mintys. Einu sparčiu žingsniu. Šalta. Šlapia. Mintys plėšo galvą į skutelius. Kažkas tikra. Bent jau taip atrodo. Bent jau taip save apgaudinėju. Atmosfera tokia, kad sugebu save apgauti tikrumu. Po kažkokiu didesniu balkonu stovi miesto muzikantas ir groja akordeonu. Groja prastai. Pasidėjęs akordeono dėklą - suprask, gali įmesti pinigėlių. Ekonomiškai nepasikaustęs - dėkle pats neįsidėjęs nei vienos monetos. yra teigiama, kad žmonės gausiau aukoja, kai mato jog kiti žmonės jau yra paaukoję. Yra teigiama, kad beždžionės bijo valgyti neaiškias uogos tol, kol nepamato kitos beždžionės jas valgant. Keistuolis - pagalvoju praeidamas pro miesto muzikantą, grojantį tuščiam miestui...
-----------------------------------------
Pjausto skustuvu. Kažkas pjausto skustuvo tavo gerklę. Netiesiogiai. Bet tau skauda gerklę taip lyg, kas ją pjaustytų skustuvu. Tau niekas niekada (net tu pats) nepjaustė nieko skustuvu. Nei rankų, nei gerklės. Bet tu spėji, kad skausmas panašus. Peršalai. Gal. Nelabai įsivaizduoji, kur ir kada. Tau trisdešimt kažkiek - tu tas kuris neperšąla, nes visas tavo gyvenimas tėra butas ir darbas. Butas pirktas kartu su buvusia mylimąja. Kuri paskui tapo sugyventinė. Paskui - tiesiog sugyventinė. Paskui - tu gyveni vienas. Tu dar dirbi didelėje korporacijoje. Dirbi savo kube. Nežinai, ką darai. Dirbi jau kelis metus, bet vis dar nežinai, ką darai. Tave paaukštino. Tu nesupranti, ką darai.- Labas - sakai, gerklę pjaustantį žodį bendradarbei, kuri dirba gretimame kube ir kurios nepažįsti štai jau kelerius metus.
- Labas - atsako ji.
Tu dirbi. Tu nežinai, ką dirbi. Eini į tualetą. Kosti. Kosti ir į kriauklę spjaudai kruvinus skreplius. Blogai. Tu tikriausiai gana rimtai sergi. Tau reiktų gydytis. Tu negali. Neturi laiko. Tau reikia dirbti. Reikia dirbti darbą, kurio nesupranti. Retai kada darbe žinai, ką darai. Tik kartais. Štai dabar tu spjaudai kruvinus skreplius. Bandai įžvelgti, kokią figūrą sudėlioja kriauklėje tavo liaukų išskyros. Tarsi koks pagoniškas burtas, kai bandai įžvelgti savo ateitį. Tavo ateitis kraujuose ir skrepliuose...
-----------------------------------------
Ruduo. Lapkritis. Lapkričio galas. Kalėdos. Tiksliau pereinamasis laikotarpis tarp Vėlinių ir Kalėdų. Dirbtinių gėlių, vaško ir imbierinių sausainių kvapo prisotintas oras. Oras nuostabus ir tragiškas. Lyja ir nelyja. Tai yra, kai lietus nelyja, bet purškia. Esi sulytas, bet ant tavęs nenukrito nei vienas lašas. Būtent tokiu oru užeinu į kažkokią maitinimo įstaigą. Maitinimo įstaiga buvo pusė velnio. Tą sprendžiu, nes atsimenu didelį, mėlyną kalėdinį papuošalą-burbulą kabantį tiesiai prieš mane (Vargingesnėse įstaigose bumbulai būna prastesni). Taigi, stoviu ir žiūriu į burbulą. Mano akiniai apipurkšti lietaus-nelietaus. Visas vaizdas susiliejęs. Burbule atsispindi lašai, kuriuose atsispindi burbulai, kuriuose lašai. Rekursija. Nusikeikiu ir nueinu...
-----------------------------------------
Padavėjos darbas padavinėti. Bent jau taip teigia pavadinimas. Tau dvidešimt keli metai ir tu dabar nepadavinėji. Nors ir dirbi padavėja. Tu dabar spaudi spuogą. Paauglystėje tu nebuvai spuoguota. Bent jau ne tiek. Vis per tuos riebalų garus, kurių pilna virtuvėje. Iš kurios tu padavinėji. Tik laikinas darbas. Tau reikėjo pinigų. Tu buvai graži, liekna pirmų kursų studentė ir tau reikėjo pinigų. Susiradai laikiną darbą. Metei mokslus. Laikinai sustabdei. Taip sakai visiems, net ir sau. Įtrauki pilvuką, kuris atsirado nuo prasto, bet už savikainą gaunamo maisto. Tau tuoj reikės grįžti ir atlikti padavinėtojos pareigas. Spuogas pagaliau pasiduoda. Tavo pirštas išteptas smirdančia riebaluota mase. Anksčiau būtum nusivalius jį į maistą ir piktdžiugiškai kikenus iš šlykščių klientų. Dabar tavęs tas nebedžiugina. Kita vertus, šlykštūs klientai jau ir nebeerzina...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą