Filosofija kėdėje

Esu skaitęs nemažai filosofijos veikalų (Daug maž esu apsistojęs ties Sofijos pasauliu ir vokiečiais). Bet niekad, NIEKAD man dar to mokslo neprisireikė. Netgi atvirkščiai -- visos tos ale šviesulių mintys buvo kenksmingos. Aš nekenčiu pasaulio. Dėl tų prakeiktų knygų. Jos mane apnuodijo. Aš nebematau nieko gražaus. Aš per daug (tariamai) žinau, kad mėgaučiausi.

Filosofija iki šiandien tik kenkė mano būviui, bet pagaliau aš radau, kur ją panaudoti. Pagaliau filosofija suteikė man šiokios tokios naudos.

Kažkur prieš 2 h. sulūžo mano kėdė. Nukrito atlošas. Atlošas laikėsi ant vieno sriegio, kuris taip išsimakalojo, kad neatlaikė ir iškrito, taip atlaisvindamas atlošą. Iš kėdės liko taburetė. Nekenčiu taburečių. Ką tokiu atveju daro doras, apsiskaitęs žmogus? Pats susitaiso tą kėdę.

Pirma perbėgu namus ir surenku visus įrankius, kuriuos turiu: plaktukas, atsuktuvas, pjūklas (piela) ir izoliacija (mokyklinė-vaikiška). Apsuku viską, ką galiu, izoliacija; padaužau truputį plaktuku -- atlošas daugmaž laikosi. Bet per silpnai -- visas kliba. Galvoju, reikia prigrūsti popierių visur, kad neklibėtų. Žinot, kai stalas kliba ir po viena koja įkiši žurnalą ir TA DA -- nebekliba. Panašus atvejis. Reikia popieriaus. Einu link spintos ir griebiu pirmą pasitaikiusį popieriaus pluoštą. O vargeli tu mano, ir ką gi aš pagriebiu? Kažkokį atsišviestos knygos fragmentą apie kinikus ir Diogeną (Tą čiuvą, kur gyveno statinėje ir kažką simbolizuodamas turguose viešai onanizuodavosi). Popierius, atsuktuvu sugrūstas į įvairius plyšius, sutvirtino kėdės atlošą -- dabar ji beveik kaip nauja (Išskyrus tą kampuką, kurį nupjoviau su pielele -- kažkaip maniau bus nesąžininga kitų įrankių atžvilgiu, jei pjūklas liks nepanaudotas).

Filosofija -- nepamainomas pagalbininkas visose gyvenimo situacijose.

Galvoju vadinasi mąstau. Eeeee... Ką pasakei?

Magistrantūra (epilogas)

Tai va, magistras esu. Master of Sience.

Nuobodžioji dalis

Tekstas:
http://bitbucket.org/petraszd/master-thesis

Praktinė realizacija:
http://bitbucket.org/petraszd/master-voxels
http://www.youtube.com/watch?v=8QG1r9zHCe0

Voxel Rendering

Įdomioji dalis

Viso magistrinio metu daug maž lankiau paskaitas ir kartais konspektuodavau jose. Kartais nekonspektuodavau. Šis įrašas iš tų kartų, kai nekonspektuodavau. Surinkau visas bent kažkuo į piešinius panašias keverzones iš savo konspektų sąsiuvinių.

1 Semestas

Magistras 1 semestras

2 Semestas

Magistras 2 semestras

3 Semestas

Magistras 3 semestras

Pasamprotavimai

Pirmas dalykas, jaučiasi įgūdžių tobulėjimas. Antras -- ryškiai per daug nindzių...

Aš jaučiu, kad visos šios keverzonės išduoda mano psichologinį portretą. Jeigu taip -- tai jis mane patį gąsdina. Ir ryškiai per daug nindzių ir kardų. Gal net daugiau nei pusnuogių panų...

Taip ir pasibaigė ta mano magistrantūra.

Eilinės mintys #2

Iš kalbos nereikia norėti per daug -- juk ji išsivystė, kai žmonės buvo ganėtinai kvaili ir nelogiški. Nereikia norėti ja aiškiai išreikšti sudėtingus dalykus. Ar reikia priminti, kad mes mąstome naudodami kalbą?

Kiekvieną dieną, kiekvieną rutinišką nuobodžią N-kartų pragyventą dieną mes apsimetinėjam, kad darom kažką svarbaus, kad turime rimtų problemų ir rimtų pareigų. Kad iš vis turime problemų ir pareigų. Kad gyvename dinamišką ir stresinių situacijų kupiną gyvenimą... Vien tam, kad grįžę namo nesurytume kelias dešimtis stiprių vaistų užsigerdami puslitriu vodkos... Vien tam, kad neišdrįstume nutraukti šitos beskausmės agonijos... Pavasaris jau beveik čia!

Laikas neegzistuoja. Laikas tai tik melas, skirtas padidinti žmonijos produktyvumą.

Paimkime tezę ir paverskime ją geresne teze. Tezė: "Visi žmonės yra vienodai svarbūs". Visai nebloga tezė, bet ar galime ją patobulinti? Ar galime išspausti kažką trumpesnio, įtaigesnio? Pabandom sutrumpinti. Tezė: "Visi žmonės - svarbūs". Dalinai atitinka praeitos tezės mintį ir yra trumpesnė, bet...  Bet neskamba. Kažkoks akivaizdus trūkumas - žodžio "vienodai" pašalinimas įnešė šiokio tokio netikrumo į mūsų tezę. Prieš grąžindami žodį, pabandom pažvelgti iš kitos pusės. Tezė: "Visi žmonės - nesvarbūs". O! O!  Pašaliname skyrybos ženklą ir grąžiname veiksmažodį norėdami pabrėžti esamumo būseną - "Visi žmonės yra nesvarbūs". Puiki tezė!

Keista, bet šiuolaikiniai (max ~30-10 m. senumo) pastatai tampa gražūs tik tada, kai tampa griuvėsiais. Kai kažkas pripaišo grafičių, o gamta nuobodžias dėžutes paverčia pusiau gyvais organizmais.

Pasaulis (žemė) prikimštas keliolikos-keliasdešimt aukštų pastatų, kuriuose sėdi gražiais kostiumais apsirengę žmonės, spaudo mygtukus tam tikra, prieš kelis metus išmokta seka ir didžiuojasi tuo, ką daro. Kyla karjeros laiptais.  Yra patys sau įdomūs. Išvada -- nėra čia jokios išvados...

Iš praeities mums beveik nieko nelieka. Lieka tik ryškiausios atsiminimų akimirkos. Pusė iš jų -- išgalvotos. Tik mes neatsimenam, kad kažką išsigalvojome ar „pagrąžinome“ (sufalsifikavome) -- tada tie išsigalvojimai tampa tikri. Įdomu: ar galima išsigalvoti praeities „atsiminimą“, kuris būtų mane „traumavęs“ įvykis, ir kuris paaiškintų ir pateisintų dabartinį keistą mano elgesį?.. Reiks pabandyti...

Vaikščiodamas gatvėmis pradėjau šypsotis žmonėms. "Pažiūrėk į praeivių veidus -- visi susiraukę ir pikti. Šypsotis gi nesunku, o kaip tai teigiamai nuteikia aplinkinius": ne kartą girdėjau kažką tokio iš pramoginižurnalinį gyvenimo būdą propaguojančių wannabe snobų. Dėjau. Aš šypsausi ne dėl to. Neaaaaa... Aš turiu teoriją. Kai man kas nors nusišypso gatvėje, pirma mintis būna ne ta, kad jie man linki gero. Pirma mintis būna -- aš atrodau juokingai. Aš išsipurvinęs drabužius; Man palei nosį prilipęs snarglys; Aš pamiršau apsiauti batus ir žygiuoju su tapkėm ar panašiai. Kai kas nors nusišypso, man pasidaro neramu ir mane užklumpa šioks toks nepasitikėjimas savimi. Taigi, eidamas gatve aš šypsausi žmonėms, kad jie pasijaustų blogiau. Mažmožis, bet vis šioks toks užsiėmimas.

Turiu tikslą -- gyventi amžinai! Pakolkas tuo klausimu sekasi puikiai!

Jeigu matai tik juoda ir balta, tai tik laiko klausimas, kada pradėsi deginti raganas. Šlovė, uoliausiam raganų naikintojui!!! Šlovė!..

Šiandien daug galvojau -- bereikalo... Rytoj vėl galvosiu... Kada nors mesiu galvoti... Tada viskas ir susitvarkys... Tarsi savaime... Nes nieko ir nebuvo... Ir nėra...

Baltos eilės:
„Apie transcendentinius absurdus, kuriuose mes nuolat sukamės“
Pamečiau aš raktus -- dabar reikės surasti duris...

Apysaka "Negrįžtama Migracija"

Taigi, visiems šio blogo skaitytojams (Iš esmės pačiam sau)  pristatau savo pirmąjį tikrą bandymą literatūros fronte. Apysaka "Negrįžtama Migracija":

https://docs.google.com/fileview?id=0Byk8MGV3UDfMMDE1ZDc2YjQtNTcwMC00YzlkLWEwNTAtOGViYTdlNzYzZDNm&hl=en

Šio darbo kokybės visai nesuvokiu... Negalėčiau įvertinti jokioje skalėje. Gali būti, kad darbas visai neblogas. Gali būti, kad čia visiški kliedesiai.

Bet kokiu atveju, tai buvo viena įdomiausių ekskursijų į save. Kartais mano paties mintys būdavo man staigmena. Pradinė pasakojimo istorija keitėsi ir vystėsi vos ne savaime - aš tik mygtukus spaudžiau.

Reikės, kada dar pamėginti. Bet ne greit - žiauriai sekinantis užsiėmimas.


----
Įkvėpimas:
http://en.wikipedia.org/wiki/Kurt_Vonnegut
http://steve-yegge.blogspot.com/2009/05/programmers-view-of-universe-part-3.html

Kolektyvinė nesąmonė Afrikoje

Šitas įrašas yra prašytas lyrinio "aš". Dabar tikrai džiaugiuosi, kad kažkas sugalvojo terminą lyrinis "aš", nes šitas kūrinys yra parašytas lyrinio "aš". Tai nėra mano kūrinas. Aš tikrai nesu toks cinikas, nehumaniškas, kliedintis ir nusišnekantis. Lyrinis "aš" yra. Tai jo kūrinys. To prakeikto lyrinio "aš". Iš kurio, jeigu anas būtų charizmatiškas, neuždaro būdo ir bendraujantis, išeitų visai neblogas diktatorius. Ar bent jau kokios sektos vadukas...

----

Situacija: sėdžiu kažkokiam skverelyje ir skaitau kažkokią knygą (nuo kurių man, įtariu, tik blogiau). Ateina dvi merginos ir atsisėda netolimais. Valgo mėsainius-dešrainius-kažką-riebaluoto ir kalbasi. Aš apsimetinėju, kad skaitau. Kažkaip visąlaik įdomu paklausyti merginų kalbėjimosi ypatumų. Ypač kai anos ignoruoja aplinkui esančių vyriškių (Pvz.: manęs) buvimą.

Viena iš pokalbio temų buvo ta, kad kažkuri iš jų jaučiasi blogai dėl to, jog ji valgo savo kačiukų loterijos porciją, o tuo tarpu Afrikoje vaikai truputį miršta.

Taigi, priėjome temą: mūsų, vakarų pasaulio baltųjų užmaskuotas požiūris į tą faktą, kad Afrikoje žmonės tuntais miršta nuo įvairių mums menkų ligų, bado, AIDS ir tarpusavio nuolatinių karų karelių.

Beje, aš nieko nenutuokiu apie padėtį Afrikoje. Taigi, mano nuomonė nieko verta. Mano žinios susideda tik iš to, kad žinau, kad ten kažkas nelabai gero vyksta, lyg ir daug miršta, o kas nemiršta tai labai vargingai stumia savo dienas. Bet čia tik kažkoks procetas tokių. Kiti gyvena gal gerai, o gal tik pusėtinai.

Žinau tik tą, ką man įpiršo vakarų žiniasklaida. Taigi, nežinau nieko, o ką žinau - tas melas.

Jau jaučiu, kaip pametu mintį ir jaučiu, kad šita esė pavirsta į beformius kliedesius.
 
Taigi, pamodeliuokime, kokia visų vakariečių nuomonė badaujančių Afrikos žmonių atžvilgiu.

Mums p***ui!

Mus nusispjauti, kad žmonės miršta iš bado (kelerių metų vaikas tris dienas tuštinasi, kol ištuština savo skrandį gabaliukas po gabaliuką - tada miršta); kad dvylikametis karys pilietiniuose karuose (tikėtina sukeltuose vakarų valstybių įsikišimu) yra nužudęs daugiau žmonių negu, kad statistinis vakarietis užmuša musių; kad Afrikoje žmonės masiškai miršta nuo pagydomų ligų vien dėl to, kad valstybės neturi-neskiria pinigų vakcinoms pirkti iš patentus turinčių vakarų farmacijos gigantų; kad AIDS galbūt buvo "užveistas" Afrikoje, siekiant sumažinti Afrikos politinį svorį tarptautinėje arenoje. Ir dar daug kitų tikrų ir išgalvotų blogybių.

Velniop - susipainiojau. Nebeįmanoma kažko padoraus iš viso šito teksto išpešti.

...

Prie šitos esės grįžtu po pusės metų. Grįžtu truputį daugiau pasikaustęs. Gal ką ir išspausiu. Arba tik dar labiau nusirašysiu...

Taigi, sutikime su tuo "prieš pusmetiniu" Petru - mums nusispjauti į Afrikos bėdas. Apsiribokime tik priešlaikine mirtimi. Į smurtą, badą, antisanitarines sąlygas nekreipkime dėmesio. Kreipkime dėmesį tik į beprasmes ir gausias mirtis.

Vėlgi prisiminkime, kad mums nusispjauti. Taip, mano šios esės tezė - mums nusispjauti. Mums įdomus žodis, nes nei man, nei Tau nėra nusispjauti. Netgi nei vienam sveikos psichikos individui nėra nusispjauti. Taip, humaniškumas nei man, nei tau nėra svetimas. Tu ir aš užjaučiame. Nuoširdžiai. Patikėk manimi - aš ir Tu tikrai nuoširdžiai užjaučiam ir tikrai nesvarbu: ar norėdami patys prieš save jaustis gerai, ar iš tikro esame užsigimę altruistai. Bet mums nusispjauti.

Šitam viršui esančiam paragrafe aš norėjau išskirti dvi esybes: individus (tu ir aš) ir žmoniją ar jos dalį (mus). Esmė yra ta, kad žmonija yra per didelė savo skaičiumi. Mūsų per daug (čia tik tezė - ne teorema).

Tarkime, yra toks dalykas kaip kolektyvinė sąmonė. Ta sąmonė susideda iš mūsų visų sąmonių. Ta sąmonė suvokia, kad žmonija išsipūtė ir reiktų ją praretinti. Nesupraskite manęs klaidingai - kiekvienas tos sąmonės individas nė velnio nenori nieko retinti. Priešingai - kiekvienas patinas nori apvaisinti kiek galima daugiau patelių, o kiekviena patelė nori pagimdyti kiek galima daugiau naujų individų. Bet kiekvienas atskirai esame tik kvaili individai. Tuo tarpu kolektyvinė sąmonė yra protingesnė. Ji nori praretinti žmonijos skaičių. Dėl to mums nusispjauti, kad Afrikoje miršta žmonės - juk tai mažina mūsų skaičių. Turbūt ilguoju laikotarpiu žmonijai būtų į naudą, jai tas skaičius sumažėtų.

Aišku, kiekvienas kaip individas nieku gyvu neprisileisime tokios idėjos. Kodėl aš neprisileisiu? Todėl, kad tada sau teks užduoti klausimą: "Petrai, žmonijos skaičių reiktų sumažinti per pusę. Kodėl tu turėtum išlikti? Ką gero nuveikei šioje žemelėje, Petrai?". Į šitą klausimą, nežinau kaip jūs, bet aš tikrai nenoriu atsakyti.

Tuo tarpu, turiu įtarimą, kad kolektyvinė sąmonė turi kitokią nuomonę. Kodėl? Turiu kelis pastebėjimus ir matematikos dėsnį. Dėsnis vadinasi didžiųjų skaičių dėsniu - juo remiantis įtariu kolektyvinės sąmonės egzistenciją. Pastebėjimai yra tiesiog žmonijos elgesio tam tikrose situacijoje pastebėjimai.

Žmonija laukia susinaikinimo. Pavyzdžiui: kiekviena įdomesnė liga susilaukia didelio ažiotažo. Kempinligė, paukščių gripas, kiaulių gripas. "O ne! Mums galas! Epidemija!". Artėjant ligai tiesiog jaučiamas nekantrumas ir dedamos didelės viltys į būsimus rezultatus. Ypač statistinius. Paskui nusiviliama kai skaičiukai nė velnio nepateisina vilčių. Nuolatinis ginklavimasis irgi nieko gero nežada...

Bet, jei kolektyvinė sąmonė egzistuoja, tai ji turėtų būti galinga ir galiausiai neapsikentusi išorinių jėgų (ligos, terorizmas, globalinis atšilimas) bejėgiškumo, suras tinkamą būdą sumažinti pasaulio pažinimo vadovėliuose rašomą žmonijos gyventojų skaičių. To aš, kaip individas, šiek tiek prisibijau ir tikiuosi...

Nu ir grybų karą čia parašiau. Oficialiai dėl to kaltinu klaviatūrą. O ypač 'M' raidę...

----
Dalinis įkvėpimas: newswipe s2e4

Iš ciklo "Tu ir Aš"

Kūrinėliai, padėsiantys pasiruošti džiugiam pavasariui...

-----------------------------------------

Vasara. Lyja. Pagaliau lyja. Einu pasivaikščioti. Miestas tuščias. Lyja gi, pamenate? Esu vienas. Ne vienas minioje - tiesiog vienas. Tik aš ir mano mintys. Einu sparčiu žingsniu. Šalta. Šlapia. Mintys plėšo galvą į skutelius. Kažkas tikra. Bent jau taip atrodo. Bent jau taip save apgaudinėju. Atmosfera tokia, kad sugebu save apgauti tikrumu. Po kažkokiu didesniu balkonu stovi miesto muzikantas ir groja akordeonu. Groja prastai. Pasidėjęs akordeono dėklą - suprask, gali įmesti pinigėlių. Ekonomiškai nepasikaustęs - dėkle pats neįsidėjęs nei vienos monetos. yra teigiama, kad žmonės gausiau aukoja, kai mato jog kiti žmonės jau yra paaukoję. Yra teigiama, kad beždžionės bijo valgyti neaiškias uogos tol, kol nepamato kitos beždžionės jas valgant. Keistuolis - pagalvoju praeidamas pro miesto muzikantą, grojantį tuščiam miestui...

-----------------------------------------

Pjausto skustuvu. Kažkas pjausto skustuvo tavo gerklę. Netiesiogiai. Bet tau skauda gerklę taip lyg, kas ją pjaustytų skustuvu. Tau niekas niekada (net tu pats) nepjaustė nieko skustuvu. Nei rankų, nei gerklės. Bet tu spėji, kad skausmas panašus. Peršalai. Gal. Nelabai įsivaizduoji, kur ir kada. Tau trisdešimt kažkiek - tu tas kuris neperšąla, nes visas tavo gyvenimas tėra butas ir darbas. Butas pirktas kartu su buvusia mylimąja. Kuri paskui tapo sugyventinė. Paskui - tiesiog sugyventinė. Paskui - tu gyveni vienas. Tu dar dirbi didelėje korporacijoje. Dirbi savo kube. Nežinai, ką darai. Dirbi jau kelis metus, bet vis dar nežinai, ką darai. Tave paaukštino. Tu nesupranti, ką darai.

- Labas - sakai, gerklę pjaustantį žodį bendradarbei, kuri dirba gretimame kube ir kurios nepažįsti štai jau kelerius metus.

- Labas - atsako ji.

Tu dirbi. Tu nežinai, ką dirbi. Eini į tualetą. Kosti. Kosti ir į kriauklę spjaudai kruvinus skreplius. Blogai. Tu tikriausiai gana rimtai sergi. Tau reiktų gydytis. Tu negali. Neturi laiko. Tau reikia dirbti. Reikia dirbti darbą, kurio nesupranti. Retai kada darbe žinai, ką darai. Tik kartais. Štai dabar tu spjaudai kruvinus skreplius. Bandai įžvelgti, kokią figūrą sudėlioja kriauklėje tavo liaukų išskyros. Tarsi koks pagoniškas burtas, kai bandai įžvelgti savo ateitį. Tavo ateitis kraujuose ir skrepliuose...

-----------------------------------------

Ruduo. Lapkritis. Lapkričio galas. Kalėdos. Tiksliau pereinamasis laikotarpis tarp Vėlinių ir Kalėdų. Dirbtinių gėlių, vaško ir imbierinių sausainių kvapo prisotintas oras. Oras nuostabus ir tragiškas. Lyja ir nelyja. Tai yra, kai lietus nelyja, bet purškia. Esi sulytas, bet ant tavęs nenukrito nei vienas lašas. Būtent tokiu oru užeinu į kažkokią maitinimo įstaigą. Maitinimo įstaiga buvo pusė velnio. Tą sprendžiu, nes atsimenu didelį, mėlyną kalėdinį papuošalą-burbulą kabantį tiesiai prieš mane (Vargingesnėse įstaigose bumbulai būna prastesni). Taigi, stoviu ir žiūriu į burbulą. Mano akiniai apipurkšti lietaus-nelietaus. Visas vaizdas susiliejęs. Burbule atsispindi lašai, kuriuose atsispindi burbulai, kuriuose lašai. Rekursija. Nusikeikiu ir nueinu...

-----------------------------------------

Padavėjos darbas padavinėti. Bent jau taip teigia pavadinimas. Tau dvidešimt keli metai ir tu dabar nepadavinėji. Nors ir dirbi padavėja. Tu dabar spaudi spuogą. Paauglystėje tu nebuvai spuoguota. Bent jau ne tiek. Vis per tuos riebalų garus, kurių pilna virtuvėje. Iš kurios tu padavinėji. Tik laikinas darbas. Tau reikėjo pinigų. Tu buvai graži, liekna pirmų kursų studentė ir tau reikėjo pinigų. Susiradai laikiną darbą. Metei mokslus. Laikinai sustabdei. Taip sakai visiems, net ir sau. Įtrauki pilvuką, kuris atsirado nuo prasto, bet už savikainą gaunamo maisto. Tau tuoj reikės grįžti ir atlikti padavinėtojos pareigas. Spuogas pagaliau pasiduoda. Tavo pirštas išteptas smirdančia riebaluota mase. Anksčiau būtum nusivalius jį į maistą ir piktdžiugiškai kikenus iš šlykščių klientų. Dabar tavęs tas nebedžiugina. Kita vertus, šlykštūs klientai jau ir nebeerzina...

Eilinės mintys #1

Kartas nuo karto užsirašau, kokias nors mintis, kurios šauna į galvą. Štai kažkokia jų dalis. Ne, į twitter'į aš nesiregistruosiu.

Pinigai. Pinigai yra fucking abstrakcija. Bet mes juos "įforminame" į kupiūras. Taip jie tampa stabais. Tas pats su religija. Vos tik abstrakcijas sudaiktiname, sukuriame simbolius - iškart pamirštame jų prasmę ir pradedame garbinti pačius simbolius. Prisiminkit visus kryžius, rūpintojėlius, krauju verkenčias (bet neprakaituojančias) Marijas, Mahomedo karikatūras, apverstas vėliavas ir kitus nenaudingus, bet daug šurmulio sukeliančius daiktus.

Farmacijos kompanijos nesuinteresuotos mūsų sveikumu. Anaiptol. Taip, jos suinteresuotos mūsų ilgaamžiškumu. Idealiausias variantas, kad mes gyventume kuo galima ilgiau, ir kuo galima didesnį procentą to gyvenimo praleistume sirgdami. Mums tuo tarpu labiau rūpi pats gyvenimas ir likimas gyvu, o tik paskui jo kokybė - dėl to mus taip lengvai ir mausto.

Mus apsėdo mažmožiai - mes pamiršome didybę...

Stoicizmas yra patrauklus - jis kažkoks kaip iššūkis, toks jausmas apninka, kad laukia prizas. Tuo tarpu Epikiūras siūlo pernelyg artimą tikslą, pernelyg paprastą ir lengvai pasiekiamą. Taip tikriausiai yra tik iš pirmo žvilgsnio. Bet gi pirmas žvilgsnis labai svarbus.

...Nenatūralios medžiagos pervertinamos...

Reklama konkurenciją kokybės ir naudos žmogui atžvilgiu padaro niekine. Viskas, kas svarbu, tampa labiau patikti masėms.

Mes nesame tokie, kokie galvojame, kad esame. Mes nesame tokie, kokie kiti galvoja, kad esame. Mes esame tokie, kokie galvojame, kad kiti galvoja, jog mes esame.

Žmogus yra šlykštus savanaudis. Tiksliau šlykštus strateguojantis savanaudis. Kiekvienas iš mūsų supranta (pasąmoningai), kad patys vieni nesusitvarkysime - mums reikia kitų pagalbos. Bet tuo pačiu mums nusispjauti į kitus. Kai tie kiti paprašo pagalbos - mes sustrateguojame, kad galbūt ateityje mums patiems pravers jų pagalba. Dėl to ir nepasiunčiame velniop. Nes tikimės, kad tai bus
naudinga mums, o ne dėl to, kad esame altruistai.

Įprasmink save atostogomis Turkijoje. Jo, blet! Įprasmink save atostogomis Kroatijoje!
-- Pokalbis su žmogumi, kuris aiškino, kad mėgsta keliauti --

Juk nebūtina nuleisti į prezervatyvą - galima kad ir į vonią ar duše...
-- Čia savęs citavimas iš pokalbio apie tai, kad onanizmas savo beprasmiškumu niekuo nenusileidžia seksui, nesiekiant nieko apvaisinti --

Žmogus yra žmogus ne dėl to, kad pisasi, o dėl to, kad kažkas kitas kitados pasipiso. Pisdamasis žmogus nei patvirtina, nei paneigia savo žmogiškumą.
-- Iš to pačio pokalbio. Tema šiek tiek pakitusi. --

Tariamoji nuosaka - įdomus darinys lietuvių kalboje. Visi "tariami" (t.y. netikri, neįvykę) dalykai tokie svarbūs lietuvių gyvenimo būde, kad jiems net buvo sugalvota atskira veiksmažodinė forma.

Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs... Taip gali atrodyti tik tada, kai prisiriji tiek karčių šaknų, kad bet kas, nesukeliantis kartumo jausmo, atrodo baisinė skalsi saldybė. Viskas realiatyvu... Nekenčiu Enšteino...

Gyvenimo prasmė: Kažkada galvojau ir bandžiau rasti gyvenimo prasmę atmetimo būdu. Pavyzdžiui:
- Ar gyvenimo prasmė yra nusipirkti pliušinį ponį? - paklausė Petras pats savęs.
- Ne - sau lyg išprotėjęs atsakė tas pats Petras.
- Išbraukiam - paliepė pats sau mūsų psichelis ir ilgame sąraše užbraukė dar vieną punktą.
Taip atmetinėjant mano sąraše liko tik du punktai: "gyvenimas" ir "mirtis". Taigi, skelbiu tezę - "Gyvenimo prasmė gali būti TIK pats gyvenimas arba mirtis. Vieno iš jų, kaip žinia, tikrai neišvengsite".

...Kita vertus, mirtis tėra viena iš gyvenimo sudedamųjų dalių. Taigi, gyvenimo prasmė yra gyvenimas. Ir ką gi mes turime? Sviestą sviestuotą. Kitaip - gyvenimas neturi prasmės. O, ne! Tai kas dabar bus? Vaje, vaje...

Po truputį susivokiu, kad aš dar neatsikračiau absoliutinio mąstymo, kad tik save apgaudinėjau, jog į viską žvelgiu realetyviai. Ar ne per vėlai tai suvokiau? Ar dar turiu laiko? Dėjau...

Kurt Vonnegut: "...prezidentu gali norėti būti tik bepročiai...". Blemba, Aristotelis teisus, valdovais žmonės turi tapti priverstinai.

Anksčiau buvau įsitikinęs, kad valstybės ir korporacijos engia mus, paprastukus, dėl to, kad yra valdomos kažkokių niekšingų ir gudrių pilkųjų kardinolų, kurie dėl kažkokių psichinių sutrikimų nuolat orgazmuoja nuo didelės valdžios pojūčių. Bet kuo toliau tuo labiau manau, kad tų gudročių nėra. Visa šita mėsmalė tėra žmogaus, kaip nevykusio evoliucijos padarinio empirinis įrodymas. Mes kaip ančiasnapiai ar žirafos - kažkokia gyva nesąmonė.

Žemė bando atsikratyti vienų iš didžiausių, paskutinius porą amžių ypač įsisiautėjusių parazitų. Nelėtinkime proceso rinkdami šiukšles ir dažydami suoliukus. Push the button. Vandeniline bomba ištaškyk mus gabalas. Ozono skyle užtroškink mus deguonies trūkumu. Kurt Vonnegut pernelyg geras rašytojas, kad jo neplagijuočiau.

Kodėl evoliucija įtikina: Kūrimas. Kūryba. Prisiminęs bet kurį bent kažkiek nevisai apgailėtiną savo kūrinį, galiu teigti, kad visi perėjo kažkokią evoliuciją ir kad tolimesnis iteratyvus vystymas padėtų jiems pasiekti geresnę formą.

Eilinė mano diena

Kažkiek ryto arba kažkiek nakties. Kažką rašinėju. Savijauta nenuostabi. Visur kur tik žvelgiu - viskas atrodo kaip pro rūką. Nors rūko niekur nėra. Niekaip neprisiverčiu eiti miegoti. Reikia viską surašyti - tik tada galėsiu eiti miegoti. Toks šiandieninis mano prakeiksmas. Aš pats save juo prakeikiau. Reikės visą šitą persiskaityti būnant žvaliam. Gal ką nors naujo apie save sužinosiu.

Tai va - eilinė mano diena:

7:00:00

Mano mobilaus laiku suskamba žadintuvas. Tada būna 7:01:35 mano rankinio laikrodžio laiko zonoje. Kaip keista - žmonija susigalvojo gausybę aparatų ir sistemų, bei teorijų matuoti laikui, kuris nė neegzistuoja. Tėra tik erdvė ir judėjimas. Gausybė molekulių ir atomų, kurių sangrūda ir esu aš. O gal nėra nė tų... O gal nėra nė manęs... O gal manęs ir neturi būti... Arba kaip tik aš ir teturiu būti. Gal pasaulis ir jo egzistencija tesu aš ir nieko daugiau... Ir nieko mažiau...

7:00:02

Atmerkiu akis. Jeigu būna žiema - viskas gerai. Tamsu. Nyku. Tikra. Kažkaip kėlimasis patamsyje netoks destruktyvus. Tuo tarpu vasarą (O! Kaip tik dabar ir išpuolė vasara) visai kas kita. Mane pribloškia šviesa. Ji kelias akimirkas išjungia mano bet kokius pojūčius ir jausenas. Aš šviesoje. Vienas. Sutriuškintas. Nepageidaujamas. Nesiprašęs. Žmonės patyrę klinikinę mirtį pasakoja, kad mato šviesą. Vieni ją asocijuoja su Jėzum. Kiti - su Moze. Kiti su šviesa. Net ir ryškia, priešmirtine šviesa niekas nepasidalina. Kiek dar teks laukti, kol vieni stabų fanklubo narių paduos kitus į teismą dėl priešmirtinės šviesos patento sąlygų sulaužymo. Apie ką aš čia?.. Kodėl viską, kas tikra turiu subanalinti kažkokiais kvailais buitiniais dalykais ir samprotavimais. Kodėl aš pats tą pasąmoningai darau? Kodėl aš suvokiu, kad tą pasąmoningai darau? Kodėl aš dabar pradedu painiotis? Kas iš to? Kodėl?..

7:00:05

Aš sugebu išjungti prakeiktą melodiją, kurią aš kažkada seniai išsirinkau, kaip atspindinčią mano įvairiaspalvę (bent tada turėjau tokių iliuzijų) asmenybę. Jeigu tuo metu mėnesiena - prakeiktas mobilus nutraukė vieną iš man mielų mano psichodelinių sapnų, kurie vis keistėja ir keistėja. Ir kurių siužetai vis tirpsta ir tirpsta. Kažkur skaičiau, kad tarp šizofrenijos ir aukšto intelekto yra aiški koreliacija (Aha! Pagavau save, bandant apsimesti protingu, naudojant sudėtingus žodžius). Ir iš vis, kad tarp psichinių ligonių ir protingų žmonių yra kažkoks ryšys. Kodėl aš sveikas? Kur mano balsai galvoje? Kur jų raginimai, ką nors nuveikti? Kodėl aš nieko negirdžiu? Man gi vienam liūdna. Kur jūs?! O gal... O gal aš tiesiog eilinis ir kvailas?..

7:00:25

Aš "plaukioju". Bandau neužmigti. Nieko tikro ir apčiuopiamo nevyksta. Bet dėl to nuolat kamuoja nuojauta, kad tai ir yra kažkas tikra. Niekas. Niekas, kurį aš suvokiu. Nevyksmas. Žinoma - tik sąlyginis. Saviapgaulė ir absoliuti tiesa.

7:00:37

Aš išsiropščiu iš lovos ir jaučiu kaip mieguistas kūnas įsitempia. Jaučiu kaip kraujas po truputį teka į raumenis. Kaip kraujas nešioja deguonį. Kaip tūkstančiais miršta odos ląstelės. Kaip, dėl žemės traukos gilėja raukšlės. Aš tik gyvūnas. Šiek tiek geriau nei molekulių sangrūda. Bet vis tiek... Kita vertus gal ir gerai. Gal nieko geriau ir negali būti... O gal savokos gerai ir blogai neegzistuoja. Gal aš tik esu?..

--------------------------------------

Štai čia ir baigiasi visi svarbūs mano dienos įvykiai. Visa kita parduoda. Pasaulis įsiurbia mane ir paleidžia tik kitą dieną, 7:00:00 mano mobilaus laiku...

Vidurinioji klasė

Vidurinioji klasė. Jie (Tie anie) sako, kad vidurinioji klasė nyksta. Jie sako, kad viduriniosios klasės Lietuvoje beveik nėra. Anie taipogi sako, kad tai globalus reiškinys, kad tai būdinga visam vakarų pasauliui.

Blogai. Nors gal gerai. Priklausomai nuo to kaip pažvelgsi. O jei vertinsi iš anapus gėrio ir blogio, tada iš vis visa tai tiesiog vyksmas.

Nelabai svarbu gerai tatai ar blogai. O gal ir svarbu. MAN nesvarbu. Daug įdomiau, kur visa tai veda. Taigi, čia bus visiškai nieko nepagrįsta mano sąmokslo teorija, kuri, kas be ko, neišsipildys.

Gerai, tarkim, aš esu iš prastesnių nei vidurinioji klasė aibės. Nupieškime to manojo aš paveikslą. Mėgstu muziką, filmus, linksmintis ir naujas įdomias pažintis. Turiu kažkokį darbą, kurio nemėgstu. Dirbu dėl pinigų, kurių vis tiek niekas nemoka. Truputį naudojuosi internetu. Mėgstamiausi puslapiai - delfi, one ir dar kas nors. Jei ir turiu blogą, tai ano įrašus sudaro vidutiniškai po tris gausybe klaidų kupinus sakinius. Visas turinys apie filmus, kuriuos mačiau; daiktus, kuriuos pirkau; ir nuorodos į juokingus youtube filmukus. Laukiamiausias kultūrinis renginys - naujo televizijos sezono atidarymas. Artimiausias kultūrinis renginys - savaitgalinis nusigėrimas.

Aš taipogi turiu draugą iš viduriniosios klasės. Tiesa iš vaikystės, kai anas buvo toks pats bėdžius kaip ir aš. Anas turi gerą mašiną - gerai traukia. Negeria su manim, nes mėgsta vyną, kurio aš nekenčiu. Žinau, kad anadien buvo teatre. Giriasi, kad skaitė "Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį". Tiesa, mėgsta tuos pačius juokingus youtube filmukus kaip ir aš. Mes dirbame toje pačioje darbovietėje. Jis dirba pusiau vadovaujantį darbą. Iš Neringos sužinojau, kad jam pakėlė algą. Pasisekė. Abu nekenčiam savo įmonės savininko.

Tas savininkas yra turtingas...

Atsibodo kurti. Tuo labiau, kad pradedu pamesti mintį. Keičiam plokštelę.

Nė velnio nesuprantu, kam skaitėte tuos visus asmenybių paveikslus - jie beverčiai. Jie nieko nereiškia. Viskas mūsų visuomenėje (net atskirų kūno dalių ilgis) yra matuojamas pinigais. Viskas. Visa kita po**ui. Tokia tatai monetarinės politikos pasekmė. Taigi, va jums nauji psichologiniai paveikslai.

Vargšas - turi mažai pinigų. Turtingas - turi daug pinigų. Viduriniosios klasės atstovas - kažkur tarpe.

Taigi, vidurinioji klasė nyksta ir papildo vargšų klasę. Jų buvę turtai papildo turtingųjų turtus.

Atmeskime viduriniąją klasę kaip žmones - žvelgime į tai kaip į reiškinį.

Kaip tas reiškinys įtakoja kitas dvi grupuotes. Vargšams tai siekis ir pavyzdys, kad ir jų gyvenimas gali pagerėti. Beveik visi vargšai yra susitaikę su mintimi, kad jie niekada nepateks į turtingųjų klasę. Taigi, vienintelis jiems likęs tikslas ir geresnio gyvenimo viltis tėra vidurinioji klasė.

Bet turtingieji kraunasi dar didesnius turtus ir naikina viduriniąją klasę. Iš vargšų gi nieko padoraus jau nebeišsunksi. Taigi, turtingieji iš gobšumo daro didelę klaidą. Kodėl gi?

Vidurinioji klasė yra buferis saugantis turtinguosius nuo vargšų. Tai puikiai veikiantis skydas. Jo nebelieka. Todėl mes turime didelę masę savo gyvenimu nepatenkintų vargšų, kurie neturi vilčių jį pakeisti (nes gyvojo, realaus pavyzdžio jau nebėra). Kitoje pusėje turime turtingųjų saujelę, kuri taipogi nepatenkinta gyvenimus - nes turtai neatneša laimės. Vargšams nusispjauti, kad "ne piniguose laimė". Spėkit, ką anie darys? Ką gali daryti pikti, neišprusę, nusivylę plebėjai? Taip - duos į snukį ponams (kurie to savotiškai nusipelnė vien dėl neapgalvoto viduriniosios klasės naikinimo). Minia mėgsta kartuves ir giljotiną.

Kad turėčiau, ką papasakoti

Šiandieną gera nuotaika. Taigi, nusprendžiau, kad profilaktiškai reikia, ką nors bjauraus ir pesimistiško parašinėti. Aplamai reikėtų čia dažniau parašinėti. Nesvarbu, kad ir nevykusius, neišbaigtus, be stiprių akcentų rašinėlius - juk tam tie blogai ir skirti. Prastų minčių šiukšlynas. Nors gal vis dėl to reikėtų parašyti kokį nors "Top 10 things of whatever". Jaučiu, kol neparašai bloge kokio nors top'o, tol negali laikyti savęs bloger'iu... Pamečiau mintį... Ai, jo - pesimizmas. Taigi, pradedame.


Daug kas man sako: "Gyvenime reikia viską išbandyti", "Negalima švaistyti progų", "Reikia gyventi taip, kad paskui nereiktų gailėtis, jog to ir ano nepadarei", "Gyveni tik vieną kartą" ir panašiai. Priežastis to, matyt, yra mano intravertiškumas ir pasyvumas, bėgančio gyvenimo akivaizdoje.

Tai va - dėjau.

Labai jau daug nevykusių (ir neprašytų) patarėjų kupinas pasaulėlis. Dargi, labai jau neįtikina tų patarėjų "viską išbandyti". Tas jų "viskas" labai jau maža aibė. Šiek tiek paanalizavęs suvoki, kad anie tą savo absoliutinį "viską" tesuvokia, kaip trumpalaikių (dažniau grynai fizinių) malonumų vaikymąsi ir pradėjus judėti link "visko" kaip tikrai visko, labai greitai nuspaudžia stabdžius.

Aš net nekalbu apie pakankamai (tik mūsų laikmečiui ir mūsų visuomenėje) ekstremalius dalykus. Tokius, kaip įvairūs fizinio skausmo, sužalojimų potyriai (Pavyzdžiui: saviamputacija); įvairūs seksualiniai nepataikymai į normą (Visiems linkėjimai nuo Froido); lyties keitimas ir... Čia nustosiu vardinti, kad netyčia manęs paskui, kas neuždarytų į kokią proto ramybės atstatymo įstaigą. Bet mintį, įtariu, pagavote.

Užtenka ir tokių paprastų dalykų kaip stiprieji narkotikai (marihuaną beveik visi užtraukia, bet nuo heroino, LSD ar aguonų nuoviro daug kas linkę susilaikyti). Kai kam tabu analinis seksas, o kai visa kita, kas neįeina į misionieriaus pozą, laiko iškrypimu. Ir taip toliau ir taip toliau. Vardinti nustoju dėl viršuje aptartų priežasčių.

Visi bandytojai turi ribas savo "viskam". Ir tam jų "viskam" iki horizonto oi kaip toli. Bet anie ir toliau man skies apie "viską išbandyti", "...kad nereiktų paskui gailėtis..." ir pan. Maži žmogeliukai, su mažais beverčiais gyvenimėliais, beskęstantys mažų (bet "viską" aprėpiančių) malonumų liūne. Sėkmės, bėgant nuo mirties baimės. Sėkmės maskuojant, prieš save savo niekinius gyvenimus.

Aš tuo tarpu nieko įdomaus neveiksiu - toliau apatiškai žvelgsiu į praeinantį laiką. Turėsiu dėl ko gailėtis. Jau dabar turiu. Neturėsiu ko prisiminti, nebent išsigalvočiau. Tai va. Tikiuosi, skaitytojau, kad turi kokių įdomių planų savo vakarui - ką nors dar nepatirto...


Apatija išvaduoja nuo laiko. Anas išsikreipia ir tampa reliatyvus, o kartais ir neegzistuojantis...


Įkvėpimas: Seneka "Apie sielos ramybę".