Artėja rinkimai. Parašysiu ir aš ką nors apie rinkimus.
Pirma, interesų deklaracija. Aš manau, kad aš esu komunistas. Čia turbūt tas būdingas kiekvienam jaunam (bent jau širdyje – nebūtinai pase), naiviam hipiui. Bet kažkodėl visąlaik balsuoju už liberalus... Nes kai balsuoju, tai balsuoja ne hipis Petras, o niekšingasis cinikas Petras, kuris mano, kad yra geresnis už kitus ir todėl laisvė, o ne lygybė [1] jam yra labiau priimtina ir garantuoja geresnę ateitį.
Problema
Artėjus rinkimams visi pradeda verkti, kad didžioji dauguma žmonių visiškai nekreipia dėmesio į kandidatų darbus. Jie tik tiki vis absurdiškesniais ir absurdiškesniais pažadais ir balsuoja už visokius ciniškus ir tiesmukus pažadukus.
Vienas problemos sprendimo būdas yra laukti kol galiausiai žmonės taps protingais ir pradės vertinti darbus, o ne kalbas. Bet paskaičius, tarkim, delfi komentarus pasidaro aišku, kad nelabai verta to tikėtis.
Taigi, reikia kažkaip kitaip. Aš kartas nuo karto pagalvoju, kaip, pavyzdžiui, save priversti labiau stebėti realias politinias aktualijas (o ne vietoje to sekti debiliškus sąmokslo teorijų portalus...). T.y. kaip tapti labiau demokratijos žaidėju.
Vienintelis būdas, kuris gal galėtų veikti su tokiu kvailiu kaip aš, yra gamification. Gamification – žaidimų elementų naudojimas, siekiant pagerinti ne su žaidimais susijusių veiklų rezultatus [2]. Taip grubiai išverstus apibrėžimą.
Ką aš galvoju? Aš kažkada svarsčiau apie kovų kompiuterinį žaidimą vaidmenimis [3], kuris remtųsi seimo narių veikla. Tai čia ją ir padrikai aprašysiu. Pastaba: aš šito žaidimo programuoti nesiruošiu – aš čia tik aprašau kirbančią idėją.
Aplinka
Kadangi dabar skaitau „Prince of Nothing“ [4] knygų seriją (labai geeeeeeraaaaa...), tai pagal dabartinį mano mąstymą žaidimo pasaulis remtųsi fantasy tipo aplinka.
Grubiai apie idėjos esmę
Prasidėjus kadencijai, visiems seimo nariams yra sugeneruojami avatarai. Kiekvienas avataras turi kažkokį kiekį savybių (jėga, greitis, ištvermė, žinios (magijai), išmintis (magijai) ir t.t.) ir priklauso kažkokiai klasei (apie tai vėliau). Žaidimo žaidėjai surenka 5-ių avatarų armiją ir dubasinasi tarpusavyje. Kovos vyksta žingsnių rėžimu (Ala HoM&M [5]). Laimėtojo avatarai gauna kažkokį kiekį taškų, skirtų pagerinti savybes. Pralaimėtojo – praranda. Pastaba: reiškiasi galiausiai du tie patys avatarai skirtingų žaidėjų armijose turės skirtingą kiekį taškų.
Klasės
Kiekvienas siemo narys priklauso kažkokiai klasei. Klasė nulemia kovos būdą. Tai yra, priklausomai nuo klasės keičiasi svarbiausios avataro savybės kovoje. Kaip „jėga“ nebus stipri savybė magui, taip „išmintis“ nebus svarbi kariui (nesiginčykit su semantika!). Klasės, kitaip nei taškai, nebus generuojamos atsitiktinai. Klasės bus paskirtos automatiškai, priklausomai nuo to su kuria partija būsimas seimo narys pateks į seimą.
Dubasinimasis yra vienas būdas didinti savybių taškus. Kitas būdas yra daug įdomesnis ir globalus. T.y. įtakojami visų žaidėjų avatarai. Šitas būdas priklauso ne nuo žaidėjo, o nuo pačių seimo narių, susietų su atitinkamu avataru, realios veiklos. Galimi pavyzdžiai.
Savybinius taškus mažinanti veikla
- Neatėjimas arba neišbuvus visame seimo posėdyje
- Dalyvavimas siemo komisijoje, kuri nesugeba parengti atsakymo per kažkokį laiko tarpą (pvz.: 1 mėn.)
- Įstatymo projektų paruošimų skaičius per N mėnesių yra mažesnis, nei M
- Dalyvavimas televizijos šou projekte
- Nuvertimas iš frakcijos seniūno pareigų
- ir taip toliau.
Savybinius taškus didinanti veikla
- Atėjimas ir buvimas visame seimo posėdyje dešimt kart iš eilės
- Tapimas frakcijos seniūnu
- Įstatymo projektų paruošimų skaičius per N mėnesių yra didesnis arba lygus M
- Tapimas frakcijos seniūnu
- Tapimas seimo pirmininku
- Tapimas seimo pirmininko pavaduotoju
- ir taip toliau
Labai svarbus momentas. Generuojant avatarų savybes. Taškų pasiskirstymas yra generuojamas atsisžvelgiant į klasę, kuriai priklauso avataras. Tai yra, kario klasės atstovui bus prigeneruota daugiau taškų toms savybėms, kurios yra svarbesnės kariui, o ne magui. Gaunant naujus taškus, jie irgi atsitiktinai priskiriami kažkuriai savybei. Didesnę tikimybę vėlgi turi tos savybės, kurios artimesnės to avataro klasei.
Kas atsitinka, kai seimo narys pakeičia frakciją? Jo avataras keičia klasę. Taigi, avataras tampa pusverčiu, nes visos savybės nėra pritaikytos klasei ir naujosios klasės kovos veiksmų arsenalui. Taigi, perbėgimas iš partijų/frakcijų yra skaudžiai baudžiamas.
Problematiniai aspektai
- Realių savybių ir klasių sistemos sugalvojimas
- Balansas
- Internetio lag'o problema (būdinga visiems žingsniniams žaidimams)
- Ką daryti kai kadensijos viduryje vienų žaidėjų avatarų komandos taps nepaprastai stiprios, o kitų nepaprastai silpnos (dėl to, kad atitinkami seimo nariai elgiasi debiliškai)
Pasvarstymas
Nedaryti to kaip žaidimo žaidėjams, o daryti visa tai kaip tiesiog simuliaciją.
Galimos klasės
Aprašinėsiu tik tas, kurių reitingai viršija 5% [6].
Socialdemokratų partija
Gydytojai. Gynybinio tipo magai, kurių pagrindinė jėga yra kitų karių gydymas, o ne tiesioginės atakos. Kažkada buvusi didelė ir paslaptinga sekta. Savo vardą susigadinusi dėl to, kad kolobaravo su rytų barbarais, imperijos pavergimo metu.
Darbo partija
Barbarai vergvaldžiai atvykę iš rytų. Remiasi brutalia jėga. Jokios gynybos, tik puolimas. Niekas iki galo ir nežino, ar jie yra atskilę nuo pagrindinės barbarų hordos, ar veikia jų įgaliojimais.
Tvarka ir teisingumas
Nekromanceriai. Mirties magijos atstovai. Vedami buvusio paladino, kuris pats asmeniškai nedalyvauja kovoja, nes yra prakeiktas. Iš požemių valdo beveidžius parankinius, kurie atlieka visą darbą.
„Tėvynės sąjunga“ – Lietuvos krikščionys demokratai
Paladinai. Šventieji kariai (Common, taigi vienintelė partija, kurios pavadinime yra žodis krikščionys...). Praeityje daugiausia jų pastangomis imperija buvo išvaduota iš barbarų vergijos. Bet legendiniai laikai jau praeityje ir dabartinis vyriausiasis paladinas, nepaisant visų pastagų, neturi pakankamai pasitikėjimo imperijoje.
Politinė partija „Drąsos kelias“
Ugnies magai. Ugnies magijos paslapčių studijavimas gana stipriai paveikia visų studentų protines savybes. Ugnies mokslo studentai kaip ir ugnis, tampa labai nestabilūs ir nesąmoningai jaučia poreikį naikinti.
Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis
Druidai. Gamtos vaikai. Linkę viską palikti gamtos mechanikai ir natūraliai tėkmei. Šio idealistinio kulto idėjos tapo žinomos likusiems imperijos gyventojams dėl gana bjaurių aplinkybių. Nuo paladinų ordino atsimetęs vienas iš meistrų, kurį laiką teršė druidų mokslą savo idėjomis, kol galutinai persimetė į mirties magiją.
[1] http://leolenox.wordpress.com/2012/06/26/ruosiantis-rinkimams-laisve-vs-lygybe/
[2] http://en.wikipedia.org/wiki/Gamification
[3] http://en.wikipedia.org/wiki/Role-playing_video_game
[4] http://en.wikipedia.org/wiki/Prince_of_Nothing
[5] http://en.wikipedia.org/wiki/Heroes_of_Might_and_Magic
[6] http://www.lrytas.lt/-13482911691346772701-partij%C5%B3-reitingai-dr%C4%85sos-kelias-lenkia-valdant%C4%AFj%C4%AF-liberal%C5%B3-s%C4%85j%C5%ABd%C4%AF.htm
2012 m. rugsėjo 30 d.
2012 m. rugsėjo 17 d.
Pasitikėjimas intelektualiniu daiktu
Čia kada neseniai žiūrėjau Vice mini dokumentiką apie 99 procento protestus [1]. Dar čia visokios naujienos apie davosus [2] ir kažkaip kelis kartus šią savaitę pagavau save nei iš šio, nei iš to galvojant apie ekonomiką.
Net perskaičiau savo kažkada seniai, seniai parašytą veikalą „Mano ekonomikos žinios“[3]. Kažkaip visai ir visai neblogai aš tada parašiau. Dabar taip nebesugebėčiau. Tada pasaulio suvokimas buvo paprastesnis ir panašu, kad geresnis.
Nes dabar jeigu pamėginčiau kažką rašyti apie ekonomiką, tai viskas baigtųsi kokiomis nors tragiškomis sapalionėmis apie iliuminati ir annunaki. Ir dar gale padėčiau klaustuką su daugtaškiu, kad atsiet aš čia be galo mistiškas ir neaišku, ar aš čia rimtai, ar nerimtai.
Nors kita vertus, vis dėl to pamėginsiu pasapalioti.
Taigi. Annunakiai yra pavergę žmonių rasę. Jiems mes reikalingi, kad kastume auksą. Auksas reikalingas tam, kad anie apsisaugotų nuo radioaktyvumo, esančio kosmose. Kaip žinia infliacija ir dabartinis ekonomikos nuosmukis sukėlė aukso kainų kilimą. Aukso kainos pakilo iki nematytų aukštumų ir dauguma annunakių, ypač tų kurie skaudžiai pralošė investuodami į Facebook, jau nesugeba įpirkti iki krizinio kiekio aukso. Taigi, šiemet net 60% annunakių šeimų negalėjo sau leisti įprastinių atostogų nematomoje mėnulio pusėje ir teigė, kad vasarojo savo urvuose. Nepatenkinti esama padėtimi annunakiai rengė gausius protestus, bet kadangi protestai vyko urvuose, tai žiniasklaida nenušvietė šitų įvykių...
Gerai, panašu, kad iki šio paragrafo būsiu atsikratęs visų skaitytojų, kuriems svarbus jų pačių laikas. Tai dabar galima iš tikro pasakyti visą teisibę (Ooo! Valio! Aš ir pavėluotai internetų bajerius mėtau!).
Man šiuo metu įdomus turto ir nuosavybės klausimas. Kaip Skirmantas čia kada rašinėjo [4], tai įstatymiškai intelektualinė nuosavybė labai slidus reikalas. Bet argi kita (neintelektualinė nuosavybė) yra ne tapačiai slidu?
Pavyzdžiui, aš. Ką aš turiu? Nekilnojamo turto neturiu. Mašinos neturiu. Hmmm... Turiu trupinėlį santaupų, keliasdešimt knygų ir drabužių... Šmutkės – naudingas dalykas. Knygos postakalipsės metu tebus naudingos deginant vieniems pietums išsikepti. Kas lieka? Santaupos. Kas yra santaupos? Hmmm... Kažkokie skaičiukai, kažkokiam banke. Visas mano turtas yra skaičiukai banke. Užsienio valstybėje esančios komercinės įmonės valdomame banke. Valstybės, kuri tiek karine galia, tiek politiniu svoriu, tiek didžiąja dauguma kitų aspektų stovi tvirčiau už maniškę. Dargi, įmonė yra komercinė, tai ji siekia maksimizuoti pelną, o ne kažkuo tai altruistiškai pasitarnauti man. Ką?! Dėjau! Ryt iš ryto einu atsiimti visų santaupų ir grūdu į kojinę. Ant tiek daug pinigų, kad užteks vienos kojinės ir dar liks vietos džiovintiems obuoliams ant žiemos, kad turėtau.
Žinoma, aš taip nedarysiu. Visų pirma, dėl to, kad esu tinginys. Visų antra, dėl to, kad vos vos pasitikiu dabartine vakarų civilizacijos ekonomine sistema. Čia ir prieiname svarbiausią aspektą. Pasitikėjimas. Turtas yra pasitikėjimas. Aš turiu pinigų, nes kiti pripažįsta tą faktą, kad aš turiu pinigų. Vos tik kiti pradės tą neigti – aš būsiu ubagas.
Pagalvokite. Visi jūsų daiktai (Pvz.: automobilis, namas ir t.t.) yra jūsų vien dėl to, kad didžioji dauguma aplinkinių pripažįsta, kad jūs turite teisę tais savo daiktais naudotis. Vos tik jie nustos pasitikėti tavimi – tu ubagas.
Paimkite hipotetinę situaciją. Tarkim plaukiate kruizu. Jis pradėjo skęsti. Visi išsigelbėjote. Visi 36 plaukę žmonės. Sala, kurioje išsilaipinote yra kvadrato formos: 6m^2 ant 6m^2. Taigi, visi susitariate, kad kiekvienam priklauso vienas 1m^2 salos ir tai to asmens nuosavybė. Staiga paaiškėja, kad yra tik trys plotai, kur auga vienintelis salos maisto šaltinis - razinkų krūmai. Pagalvokite, kaip ilgai po pirminio pasidalinimo buvęs turtinis pasiskirstymas išsilaikys? Ir kiek laiko užims iki tol, kol gausite snukin, jeigu netyčia taip išėjo, kad jums priklauso plotas su razinkų krūmais?
Čia komunistinė hipotetinė situacija. Paimkite kitą – labiau kapitalistinę – hipotetinę situaciją. Pradžia tokia pati, tik vietoje 36 m^2 yra 36 km^2 ir kiekviename plotelyje auga kažkiek razinkų lysvių. Pas vienus daugiau, pas kitus mažiau. Ir visi pradeda kultivuoti razinkų auginimą. Per tris metus vieni stengėsi daugiau – kiti mažiau, bet situacija tokia, kad tik trys iš visų salos gyventojų turi daugiau nei 300 lysvių razinkų. Ir nebūtinai tie, kuriems pradžioje išpuolė plotai su gausiausiai razinkų klodais – dabartinė situacija daugiau priklauso nuo įdėto darbo, o ne nuo pradinių sąlygų. Tačiau staiga užpuola razinkų maras. Maras labai matematiškas, jis kiekviena plote sunaikina iki 300 lysvių. Kiek ilgai tie trys darbštuoliai džiaugsis savo nuosavybės teisėmis?
Nuosavybė yra pasitikėjimo ir tarpusavio susitarimo reikalas. Ir pasitikėjimas veikia, kol situacija daugmaž nekaringa. Tas pats lyg ir turėtų būti su intelektualine nuosavybe. Intelektualinių kūrinių turtingumą ir įplaukas turėtų užtikrinti kitų žmonių pasitikėjimas, o ne visokios organizacijos, kurių vadovas lyg ir užsiiminėjo narkotinių medžiagų prekyba [5].
Nesupraskite manęs klaidingai, aš nesu prieš narkotikus ar jų legalizavimą. Bet kažkaip, įtariu, kad įtariu, jog tie įtarimai nesusiję su LSD ar marihuana. Kažkaip nepanašu, kad prisirijęs LSD galėtum sugalvoti [6]: „o interdimenciniai elfai-ufikai mano vizijose-kelionėse išmokė mane, kad visi esame vienas ir tas pats, kad mintys tai tik visąlaik amžinai sklindančios bangos, kurios kartas nuo karto suvirpina fizinį žmogiškąjį kūną, kurį mes klaidingai vadiname 'aš'. Hmmmm. Aš manau, kad reikia uždaryti į nepilnamečių koloniją 13-metę Bronytę, nes ji nesumokėjus parsisiuntė tris damos Gagos dainas“. Kažkaip nesiriša... Tai kaži kas? Kokainas? Heroinas?
Bet kokiu atveju, kūrėjo ir vartotojo santykis turėtų būti grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu. Aš vis galvojau, ar tas gali veikti? Ir panašu, kad neseniai pats sau pateikiau atsakymą. Aš pats su didžiuliu entuziazmu sudalyvavau vienos žaidimų kompanijos lėšų būsimam kompiuteriniam žaidimui rinkime [7]. Aš iš esmės prieš laiką, nusipirkau kompiuterinį žaidimą, nors neturiu žalio supratimo, apie ką jis bus. Žinau tik kad RPG ir lyg ir fantazy tipo (Nors nenustebčiau jeigu ir pavyzdžiui steampunk). Aš paėmiau ir daviau pinigus tiems kūrėjams ir hipotetine prasme pasakiau: „Imkite mano pinigus ir sukurkite ką nors kieto“. Kodėl? Nes aš jais pasitikiu. Nes „Obsidian Entertainment“ [8] yra olimpo viršūnėje, jeigu kalba eina apie kompiuterinių žaidimų kūrėjus.
Kas, vėlgi, yra labai svarbu. Nes anksčiau Kickstarter [9] ir panašiais naudojosi tik lyg ir mažos ir nežinomos studijėlės ar jau praeityje geriausius laikus apturėję žaidimų kūrėjai. O čia tuo tarpu dalyvauja pirmarūšė kompanija. Kompanija, kuriai užsitikrinti bet kokio leidėjo paramą būtų vieni juokai. Bet ne – jie nutarė nekurti žaidimo masėms, o kurti žaidimą pagal senovinį kurpalių. O mes (remiantieji) nutarėme pasirūpinti, kad jiems nepritingtų tam lėšų.
Taigi, jeigu dabartinis finansinis modelis ateityje išsilaikys (kuo aš nepagrįstai abejoju, bet apie tai kitą kartą). T.y. iš vis išliks turto ir nuosavybės sąvokos. Tai panašu, kad tokio tipo kūrybos finansavimas tik dar labiau populiarės ir vešės. Ar bent jau aš taip viliuosi... Nes man atrodo, kad čia labai geras modelis.
[1] http://www.vice.com/vice-news/israel-radical-left-part-1
[2] http://rokiskis.popo.lt/2012/09/13/andrius-kubilius-vaziuoja-i-davos-konferencija/
[3] http://petraszd.blogspot.com/2009/02/mano-ekonomikos-zinios.html
[4] http://www.skirmantas-tumelis.lt/2012/08/23/autoriai-siu-laiku-baudziauninkai/
[5] http://www.balsas.lt/naujiena/619946/piratu-gaudytojui-narkotiku-prekeivio-deme
[6] http://www.youtube.com/watch?v=7D0BeLz5blM
[7] http://www.kickstarter.com/projects/obsidian/project-eternity
[8] http://www.obsidianent.com/
[9] http://www.kickstarter.com/
Net perskaičiau savo kažkada seniai, seniai parašytą veikalą „Mano ekonomikos žinios“[3]. Kažkaip visai ir visai neblogai aš tada parašiau. Dabar taip nebesugebėčiau. Tada pasaulio suvokimas buvo paprastesnis ir panašu, kad geresnis.
Nes dabar jeigu pamėginčiau kažką rašyti apie ekonomiką, tai viskas baigtųsi kokiomis nors tragiškomis sapalionėmis apie iliuminati ir annunaki. Ir dar gale padėčiau klaustuką su daugtaškiu, kad atsiet aš čia be galo mistiškas ir neaišku, ar aš čia rimtai, ar nerimtai.
Nors kita vertus, vis dėl to pamėginsiu pasapalioti.
Taigi. Annunakiai yra pavergę žmonių rasę. Jiems mes reikalingi, kad kastume auksą. Auksas reikalingas tam, kad anie apsisaugotų nuo radioaktyvumo, esančio kosmose. Kaip žinia infliacija ir dabartinis ekonomikos nuosmukis sukėlė aukso kainų kilimą. Aukso kainos pakilo iki nematytų aukštumų ir dauguma annunakių, ypač tų kurie skaudžiai pralošė investuodami į Facebook, jau nesugeba įpirkti iki krizinio kiekio aukso. Taigi, šiemet net 60% annunakių šeimų negalėjo sau leisti įprastinių atostogų nematomoje mėnulio pusėje ir teigė, kad vasarojo savo urvuose. Nepatenkinti esama padėtimi annunakiai rengė gausius protestus, bet kadangi protestai vyko urvuose, tai žiniasklaida nenušvietė šitų įvykių...
Gerai, panašu, kad iki šio paragrafo būsiu atsikratęs visų skaitytojų, kuriems svarbus jų pačių laikas. Tai dabar galima iš tikro pasakyti visą teisibę (Ooo! Valio! Aš ir pavėluotai internetų bajerius mėtau!).
Man šiuo metu įdomus turto ir nuosavybės klausimas. Kaip Skirmantas čia kada rašinėjo [4], tai įstatymiškai intelektualinė nuosavybė labai slidus reikalas. Bet argi kita (neintelektualinė nuosavybė) yra ne tapačiai slidu?
Pavyzdžiui, aš. Ką aš turiu? Nekilnojamo turto neturiu. Mašinos neturiu. Hmmm... Turiu trupinėlį santaupų, keliasdešimt knygų ir drabužių... Šmutkės – naudingas dalykas. Knygos postakalipsės metu tebus naudingos deginant vieniems pietums išsikepti. Kas lieka? Santaupos. Kas yra santaupos? Hmmm... Kažkokie skaičiukai, kažkokiam banke. Visas mano turtas yra skaičiukai banke. Užsienio valstybėje esančios komercinės įmonės valdomame banke. Valstybės, kuri tiek karine galia, tiek politiniu svoriu, tiek didžiąja dauguma kitų aspektų stovi tvirčiau už maniškę. Dargi, įmonė yra komercinė, tai ji siekia maksimizuoti pelną, o ne kažkuo tai altruistiškai pasitarnauti man. Ką?! Dėjau! Ryt iš ryto einu atsiimti visų santaupų ir grūdu į kojinę. Ant tiek daug pinigų, kad užteks vienos kojinės ir dar liks vietos džiovintiems obuoliams ant žiemos, kad turėtau.
Žinoma, aš taip nedarysiu. Visų pirma, dėl to, kad esu tinginys. Visų antra, dėl to, kad vos vos pasitikiu dabartine vakarų civilizacijos ekonomine sistema. Čia ir prieiname svarbiausią aspektą. Pasitikėjimas. Turtas yra pasitikėjimas. Aš turiu pinigų, nes kiti pripažįsta tą faktą, kad aš turiu pinigų. Vos tik kiti pradės tą neigti – aš būsiu ubagas.
Pagalvokite. Visi jūsų daiktai (Pvz.: automobilis, namas ir t.t.) yra jūsų vien dėl to, kad didžioji dauguma aplinkinių pripažįsta, kad jūs turite teisę tais savo daiktais naudotis. Vos tik jie nustos pasitikėti tavimi – tu ubagas.
Paimkite hipotetinę situaciją. Tarkim plaukiate kruizu. Jis pradėjo skęsti. Visi išsigelbėjote. Visi 36 plaukę žmonės. Sala, kurioje išsilaipinote yra kvadrato formos: 6m^2 ant 6m^2. Taigi, visi susitariate, kad kiekvienam priklauso vienas 1m^2 salos ir tai to asmens nuosavybė. Staiga paaiškėja, kad yra tik trys plotai, kur auga vienintelis salos maisto šaltinis - razinkų krūmai. Pagalvokite, kaip ilgai po pirminio pasidalinimo buvęs turtinis pasiskirstymas išsilaikys? Ir kiek laiko užims iki tol, kol gausite snukin, jeigu netyčia taip išėjo, kad jums priklauso plotas su razinkų krūmais?
Čia komunistinė hipotetinė situacija. Paimkite kitą – labiau kapitalistinę – hipotetinę situaciją. Pradžia tokia pati, tik vietoje 36 m^2 yra 36 km^2 ir kiekviename plotelyje auga kažkiek razinkų lysvių. Pas vienus daugiau, pas kitus mažiau. Ir visi pradeda kultivuoti razinkų auginimą. Per tris metus vieni stengėsi daugiau – kiti mažiau, bet situacija tokia, kad tik trys iš visų salos gyventojų turi daugiau nei 300 lysvių razinkų. Ir nebūtinai tie, kuriems pradžioje išpuolė plotai su gausiausiai razinkų klodais – dabartinė situacija daugiau priklauso nuo įdėto darbo, o ne nuo pradinių sąlygų. Tačiau staiga užpuola razinkų maras. Maras labai matematiškas, jis kiekviena plote sunaikina iki 300 lysvių. Kiek ilgai tie trys darbštuoliai džiaugsis savo nuosavybės teisėmis?
Nuosavybė yra pasitikėjimo ir tarpusavio susitarimo reikalas. Ir pasitikėjimas veikia, kol situacija daugmaž nekaringa. Tas pats lyg ir turėtų būti su intelektualine nuosavybe. Intelektualinių kūrinių turtingumą ir įplaukas turėtų užtikrinti kitų žmonių pasitikėjimas, o ne visokios organizacijos, kurių vadovas lyg ir užsiiminėjo narkotinių medžiagų prekyba [5].
Nesupraskite manęs klaidingai, aš nesu prieš narkotikus ar jų legalizavimą. Bet kažkaip, įtariu, kad įtariu, jog tie įtarimai nesusiję su LSD ar marihuana. Kažkaip nepanašu, kad prisirijęs LSD galėtum sugalvoti [6]: „o interdimenciniai elfai-ufikai mano vizijose-kelionėse išmokė mane, kad visi esame vienas ir tas pats, kad mintys tai tik visąlaik amžinai sklindančios bangos, kurios kartas nuo karto suvirpina fizinį žmogiškąjį kūną, kurį mes klaidingai vadiname 'aš'. Hmmmm. Aš manau, kad reikia uždaryti į nepilnamečių koloniją 13-metę Bronytę, nes ji nesumokėjus parsisiuntė tris damos Gagos dainas“. Kažkaip nesiriša... Tai kaži kas? Kokainas? Heroinas?
Bet kokiu atveju, kūrėjo ir vartotojo santykis turėtų būti grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu. Aš vis galvojau, ar tas gali veikti? Ir panašu, kad neseniai pats sau pateikiau atsakymą. Aš pats su didžiuliu entuziazmu sudalyvavau vienos žaidimų kompanijos lėšų būsimam kompiuteriniam žaidimui rinkime [7]. Aš iš esmės prieš laiką, nusipirkau kompiuterinį žaidimą, nors neturiu žalio supratimo, apie ką jis bus. Žinau tik kad RPG ir lyg ir fantazy tipo (Nors nenustebčiau jeigu ir pavyzdžiui steampunk). Aš paėmiau ir daviau pinigus tiems kūrėjams ir hipotetine prasme pasakiau: „Imkite mano pinigus ir sukurkite ką nors kieto“. Kodėl? Nes aš jais pasitikiu. Nes „Obsidian Entertainment“ [8] yra olimpo viršūnėje, jeigu kalba eina apie kompiuterinių žaidimų kūrėjus.
Kas, vėlgi, yra labai svarbu. Nes anksčiau Kickstarter [9] ir panašiais naudojosi tik lyg ir mažos ir nežinomos studijėlės ar jau praeityje geriausius laikus apturėję žaidimų kūrėjai. O čia tuo tarpu dalyvauja pirmarūšė kompanija. Kompanija, kuriai užsitikrinti bet kokio leidėjo paramą būtų vieni juokai. Bet ne – jie nutarė nekurti žaidimo masėms, o kurti žaidimą pagal senovinį kurpalių. O mes (remiantieji) nutarėme pasirūpinti, kad jiems nepritingtų tam lėšų.
Taigi, jeigu dabartinis finansinis modelis ateityje išsilaikys (kuo aš nepagrįstai abejoju, bet apie tai kitą kartą). T.y. iš vis išliks turto ir nuosavybės sąvokos. Tai panašu, kad tokio tipo kūrybos finansavimas tik dar labiau populiarės ir vešės. Ar bent jau aš taip viliuosi... Nes man atrodo, kad čia labai geras modelis.
[1] http://www.vice.com/vice-news/israel-radical-left-part-1
[2] http://rokiskis.popo.lt/2012/09/13/andrius-kubilius-vaziuoja-i-davos-konferencija/
[3] http://petraszd.blogspot.com/2009/02/mano-ekonomikos-zinios.html
[4] http://www.skirmantas-tumelis.lt/2012/08/23/autoriai-siu-laiku-baudziauninkai/
[5] http://www.balsas.lt/naujiena/619946/piratu-gaudytojui-narkotiku-prekeivio-deme
[6] http://www.youtube.com/watch?v=7D0BeLz5blM
[7] http://www.kickstarter.com/projects/obsidian/project-eternity
[8] http://www.obsidianent.com/
[9] http://www.kickstarter.com/
2012 m. rugpjūčio 26 d.
Apie kūrybą
Šitas įrašas yra susijęs su praeitu mano įrašu [1]. Taigi, visiems, kurie praeito neskaitė, siūlyčiau tą padaryti, prieš pradedant šitą.
Leiskite papasakoti vieną istoriją apie vieną berniuką, kurį aš kažkada pažinojau ir kurio vardas buvo toks pat kaip ir mano. Tik jį tada visi vietoj Petro vadindavo Petruku. Čia pasakojimas apie tuos laikus, kai tas Petrukas buvo kokioje antroje ar trečioje klasėse. Turbūt šiais laikais tokio amžiaus vaikai yra žymiai labiau suaugę ir subrendę. Turbūt vaikšto į pasimatymus, leidžiasi heroiną ir balotiruojasi į prezidentus. Petrukas nebuvo toks subrendęs ir vietoj visų šitų įdomių veiklų jis mėgdavo žiūrėti filmukus.
Petruko šeima turėjo tokį televizorių „Tauras“. Geras tatai buvo televizorius – spalvotas, kabelis pajungtas, aštuoni kanalai. Vienas iš tų kanalų buvo „Pro7“. Ten kartais rodydavo filmukus. Bet va viena bėda – ten viskas būdavo vokiškai. Nepaisant to, Petrukas buvo apsėstas vieno animacinio filmuko. „Batman: The Animated Series“ [2]. Nežinau, kas ten jį taip žavėjo – tamsi spalvų gama, film noir atmosfera, pagrindinio veikėjo idėja. Dialogai, aišku, nežavėjo, nes buvo vokiški – kalba, kurios Petrukas dar iki dabar neišmoko.
Nepaisydamas, kad nė velnio nesuprasdavo, kas šnekama, mūsų aptariamas vaikelis vis tiek mėgavosi kiekviena serija. Netgi esant kalbos barjerui, jis vis tiek daug maž suprasdavo, kas gerietis, kas blogietis ir maždaug kokia linkme visas siužetas vinguriuoja. Ar bereikia sakyti, kad tuo momentu Petrukas buvo nusprendęs, kad užaugęs bus betmanu? Visi šitie planai gana gretai subliuško po kažkiek laiko jam persimetus ant kitų filmukų.
Bet ne užmiršime visas įdomumas. Visas įdomumas yra susijęs su kitu įvykiu. Mirtimi. Tuo metu, kai Petrukas slapčia planavo būti betmanu, mirė vienas jam brangus žmogus (ne pats brangiausias, bet vis tiek). Jau tada jis turbūt turėjo polinkį į cinizmą ir abejingumą, nes pati netektis jo taip stipriai nepaveikė ir nenuliūdino. Pats baisiausias ir labiau pritrenkiantis dalykas buvo pirmą kartą gyvenime įsisąmoninta mintis, kad „Aš irgi mirsiu“. Petrukas buvo persigandęs ir niekaip jo nepaliko mintis, kad viskas baigta – išsigelbėjimo nėra. Taigi, jis pradėjo ieškoti galimų kelių iš šitos egzistencinės aklavietės.
Realigija. Tik nepagalvokite, kad Petrukas puolė stropiai lankyti mišias ar dar ką nors. O ne – jis ne toks durnas buvo. Ir ne toks veiklus. Jau tada jis dažniau mėgdavo galvoti-svajoti, ką reiktų daryti, vietoje to, kad stengtųsi tai daryti. Dargi jis suprato, kad meldimasis ir bažnyčios lankymas yra tik žiedeliai. Jeigu jau žinai, kad mirsi ir kad vienintelis išsigelbėjimas dievuliuose, tai negali tik vidutiniškai stengtis – reikia nerti visa galva. Ir taip gimė dar vienas ateities planas. „Kai užaugsiu būsiu kunigas“ nusprendė Petrukas. Tada ganėtinai lengva buvo priimti tokį sprendimas, nes tada Petrukas dar nebuvo iki galo išsiaiškinęs, kokio velnio šitame pasaulyje tiek daug mergaičių ir kokią stiprią įtaką ateities sprendimams jos turės toje ateityje.
Taigi, Petrukas suvokė, kad bus nelengva. Dvi profesijos – betmanas ir kunigas – tai nejuokas. Bet suprato, kad miestui jo reikia (tada dar visi linkę nusikalsti nebuvo emigravę iš Lietuvos), o ir mirties bijojo, kaip nežinau ko.
Reziumuojant reiktų pasakyti, kad nei vieno iš šių užsibrėžtų tikslų jis taip iki šiol ir neįgyvendino. Netgi atvirkščiai – iki dabar jis nėra pagavęs nei vieno bandito, o ir nuo dievulių gana anksti atsimetė ir nusprendė, kad yra laisvamanis. Vienintelis dalykas, ką jis su šitomis svajonėmis padarė, tai panaudojo jas kaip vieną iš idėjų savo vienam pirmųjų debiliškų bandymų parašyti novelę [1].
[1] http://petraszd.blogspot.com/2012/08/zmogus-koala.html
[2] http://en.wikipedia.org/wiki/Batman:_The_Animated_Series
Leiskite papasakoti vieną istoriją apie vieną berniuką, kurį aš kažkada pažinojau ir kurio vardas buvo toks pat kaip ir mano. Tik jį tada visi vietoj Petro vadindavo Petruku. Čia pasakojimas apie tuos laikus, kai tas Petrukas buvo kokioje antroje ar trečioje klasėse. Turbūt šiais laikais tokio amžiaus vaikai yra žymiai labiau suaugę ir subrendę. Turbūt vaikšto į pasimatymus, leidžiasi heroiną ir balotiruojasi į prezidentus. Petrukas nebuvo toks subrendęs ir vietoj visų šitų įdomių veiklų jis mėgdavo žiūrėti filmukus.
Petruko šeima turėjo tokį televizorių „Tauras“. Geras tatai buvo televizorius – spalvotas, kabelis pajungtas, aštuoni kanalai. Vienas iš tų kanalų buvo „Pro7“. Ten kartais rodydavo filmukus. Bet va viena bėda – ten viskas būdavo vokiškai. Nepaisant to, Petrukas buvo apsėstas vieno animacinio filmuko. „Batman: The Animated Series“ [2]. Nežinau, kas ten jį taip žavėjo – tamsi spalvų gama, film noir atmosfera, pagrindinio veikėjo idėja. Dialogai, aišku, nežavėjo, nes buvo vokiški – kalba, kurios Petrukas dar iki dabar neišmoko.
Nepaisydamas, kad nė velnio nesuprasdavo, kas šnekama, mūsų aptariamas vaikelis vis tiek mėgavosi kiekviena serija. Netgi esant kalbos barjerui, jis vis tiek daug maž suprasdavo, kas gerietis, kas blogietis ir maždaug kokia linkme visas siužetas vinguriuoja. Ar bereikia sakyti, kad tuo momentu Petrukas buvo nusprendęs, kad užaugęs bus betmanu? Visi šitie planai gana gretai subliuško po kažkiek laiko jam persimetus ant kitų filmukų.
Bet ne užmiršime visas įdomumas. Visas įdomumas yra susijęs su kitu įvykiu. Mirtimi. Tuo metu, kai Petrukas slapčia planavo būti betmanu, mirė vienas jam brangus žmogus (ne pats brangiausias, bet vis tiek). Jau tada jis turbūt turėjo polinkį į cinizmą ir abejingumą, nes pati netektis jo taip stipriai nepaveikė ir nenuliūdino. Pats baisiausias ir labiau pritrenkiantis dalykas buvo pirmą kartą gyvenime įsisąmoninta mintis, kad „Aš irgi mirsiu“. Petrukas buvo persigandęs ir niekaip jo nepaliko mintis, kad viskas baigta – išsigelbėjimo nėra. Taigi, jis pradėjo ieškoti galimų kelių iš šitos egzistencinės aklavietės.
Realigija. Tik nepagalvokite, kad Petrukas puolė stropiai lankyti mišias ar dar ką nors. O ne – jis ne toks durnas buvo. Ir ne toks veiklus. Jau tada jis dažniau mėgdavo galvoti-svajoti, ką reiktų daryti, vietoje to, kad stengtųsi tai daryti. Dargi jis suprato, kad meldimasis ir bažnyčios lankymas yra tik žiedeliai. Jeigu jau žinai, kad mirsi ir kad vienintelis išsigelbėjimas dievuliuose, tai negali tik vidutiniškai stengtis – reikia nerti visa galva. Ir taip gimė dar vienas ateities planas. „Kai užaugsiu būsiu kunigas“ nusprendė Petrukas. Tada ganėtinai lengva buvo priimti tokį sprendimas, nes tada Petrukas dar nebuvo iki galo išsiaiškinęs, kokio velnio šitame pasaulyje tiek daug mergaičių ir kokią stiprią įtaką ateities sprendimams jos turės toje ateityje.
Taigi, Petrukas suvokė, kad bus nelengva. Dvi profesijos – betmanas ir kunigas – tai nejuokas. Bet suprato, kad miestui jo reikia (tada dar visi linkę nusikalsti nebuvo emigravę iš Lietuvos), o ir mirties bijojo, kaip nežinau ko.
Reziumuojant reiktų pasakyti, kad nei vieno iš šių užsibrėžtų tikslų jis taip iki šiol ir neįgyvendino. Netgi atvirkščiai – iki dabar jis nėra pagavęs nei vieno bandito, o ir nuo dievulių gana anksti atsimetė ir nusprendė, kad yra laisvamanis. Vienintelis dalykas, ką jis su šitomis svajonėmis padarė, tai panaudojo jas kaip vieną iš idėjų savo vienam pirmųjų debiliškų bandymų parašyti novelę [1].
[1] http://petraszd.blogspot.com/2012/08/zmogus-koala.html
[2] http://en.wikipedia.org/wiki/Batman:_The_Animated_Series
2012 m. rugpjūčio 20 d.
Žmogus Koala
Išpažintis
Tetulytė Joana prabudus buvo jau nuo ketvirtos ryto. Ji kasdien taip keldavosi. Ji nebuvo niekam teta. Kaip ir nebuvo niekam senelė. Bet buvo sena. Šaltų rudens rytų laužiami kaulai jai tą nuolat primindavo. Nemiga vasaros metu buvo ne taip ir blogai. Tetulytė Joana gyvenime nebuvo mačius tiek daug gražių aušrų, kaip kad matė senatvės vasarom. Tuo tarpu rudenį viskas buvo kitaip. Nyki dargana iš tamsios tapdavo šiek tiek šviesesne ir tai jau buvo galima vadinti diena. Šviesesne už naktį, bet tokia pat nykia.
Tetulytė Joana vis dar atsimena, kai rudenys nebuvo tokie tamsūs. Nes miestas šviesdavo. Ne tik lempomis, kurios ir dabar spigino akis. Miestas šviesdavo iš vidaus, nes tai buvo kitoks miestas. Miestas į kurį visi norėjo persikelti. Miestas, kur nedarbas nebuvo problema. Miestas, kuriame buvo gausybė fabrikų ir gausybė darbo, bei tuo pačiu darbuotojų ir viskuo aprūpintų jų šeimų.
Dabar mieste vis dar buvo gausybė fabrikų. Tik dabar lempos, kad ir kokios šviesios bebūtų, nesugebėdavo pašalinti šešėlio, užklojusio visą miestą. Fabrikų robotizacija ir nedarbas nebuvo didžiausias miestą temdantis šešėlis. Tamsiausias šešėlis buvo baltos spalvos. Baltieji milteliai baigė užtemdyti ir uždusinti kažkada didingą ir išdidų miestą. „Kokainas“, taip juos vadino tetulytės Joanos bažnytinės draugės. Netikros tai buvo draugės. Tikrų draugų tetulytė neturėjo. O bažnytinės draugės kalbėdavo jai už nugaros. Pavydas. Jos vienturtis sūnus turėjo gerą darbą koka kolos fabrike. Tuo tarpu beveik visų kitų nuolatinių bažnyčios lankytojų vaikai ir anūkai daugiau ar mažiau buvo paženklinti baltųjų miltelių.
„Niekas negali paaiškinti, kodėl kokainas toks pigus mūsų mieste. Kodėl net kiekvienas valkata gali jo įsigyti už centus“. Tetulytė Joana žinojo. Lemonas jai viską papasakojo. Vienturtis jos sūnus dažnai pas ją užsukdavo. Ypač po to kai jį paliko trečioji žmona. Paskutinis išsiskyrimas jį sugniuždė. Jis daug gėrė. Per daug. Gėrimas buvo pasiturinčiųjų ženklas. Visi, kurie negalėjo įpirkti alkoholio, pirkdavo baltuosius miltelius. Mieste, kur jie buvo tokie pigūs ir kur niekas negalėjo paaiškinti jų pigumo.
Lemonas vieną kartą paaiškino. Savo mamai. Tetulytei Joanai. Jis buvo toks girtas, kad nei pats neatsimena, kaip viską papasakojo. „Ar kada pagalvojai, kodėl mūsų miesto koka kolos fabrikas yra vienintelis fabrikas, kuriame nepilstomas gėrimas?“: Klausė ją Lemonas, kol tetulytė Joana valė jo vėmalus jam nuo smakro. Vėmalus, nuo kurių trenkė brangiu viskiu. „Ar žinojai, kad mūsų miesto fabrikas yra vienintelis fabrikas, kuris dirba su koka dalimi koka kolos gėrime? Ar žinojai, kad mūsų miesto fabrikas vienintelis turi leidimą dirbti su kokos lapais ir kuris yra atsakingas už kokaino pašalinimą ir sunaikinimą?“. Ne, tetulytė Joana to nežinojo. Iki tada. Bet ji žinojo kitą faktą. Kas jos miestas yra pirmas Pasaulyje pagal kokaino eksportą. Ar bent jau taip teigė ekspertų galvos televizoriaus ekrane.
„Ar žinojai, kad sunaikinimo ceche niekas nesivargina net dėl vaizdo pakeisti prieš kelis mėnesius žiurkių pragraužtų elektros laidų?“. Dar paklausė jos sūnus prieš paskutinį kart apsivemdamas ir galiausiai užmigdamas. Skrandyje turinio jau nebuvo likę. Tai visa, ką teko tetulytei Joanai dar kartą išvalyti, tebuvo seilių ir skrandžio rūgšties mišinys. Mieste buvo šnekama, kad rūgšties, tiesa – sieros, ašarom verkia ir nauja miesto legenda ir gelbėtojas – žmogus-koala. Kurio pagauti ir raudojimo paženklinti nusikaltėliai nebegali nuslėpti savo juodos praeities, nes ji atsispindėdavo jų subjaurotuose veiduose.
Visa tai buvo prieš savaitę. Kiekvieną dieną tos kelios valandos miego, kurias tetulytė Joana išdrįsdavo miegoti, buvo užgrobtos košmarų. Košmarų, kuriuose ji regėdavo savo sūnaus veidą. Rūgšties subjaurotą veidą. „Ar žinau kad kokaino cheminė formulė yra C17H21NO4, o sieros rūgšties H2SO4?“ sapne nuolat kažkodėl klausdavo Lemonas.
Šiandieną tetulytė Joana apsisprendė. Laikas išpažinčiai. Žinojimas ir nieko nedarymas yra tokia pati nuodėmė, kaip ir pats nusidėjimas. Jei reikėjo atlikti išpažintį. Šiandieną ji į bažnyčią išėjo 40 min. anksčiau nei paprastai.
Dviguba priedanga
Henkus niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl jis niekad nesapnuoja košmarų. Visi jo sapnai turėjo kažką pilko, kažką naikinamai baisaus, bet jis niekad jų neatsimindavo. Dėl to miegodavo daug ir dažnai. Kai tik čia atvyko, jis nieko daugiau ir neveikdavo. Tik verkdavo, miegodavo ir vesdavo mišias. Tiek verkti, tiek miegoti būdavo lengva. Mišias vesti tuo tarpu nevisai. Sunku vadovauti procesijai, kai nesi tikras kunigas. Sunku, kai tai tik tavo priedanga. Dar sunkiau, kai tavęs ieško policija, o miesto policijos viršininkas labai pamaldus žmogus.
Bet pasitaikiusia proga reikia pasinaudoti. Ar bent jau taip sakė keliaujančio cirko vadovas, kažkodėl po visa to, kas nutiko, vis tiek padėjęs Henkui slapstytis nuo teisingumo. Geras žmogus buvo Henkaus buvęs viršininkas. Tikrojo kunigo, kuris buvo paskirtas į šią parapiją, antros eilės dėdė. Tikrojo kunigo, kuris anonimiškai gydėsi nuo kokaino. Ir kuris galiausiai mirė nuo širdies smūgio. Ir kurio vardas buvo toks pats kaip ir Henkaus. Taip bent jau lengviau buvo apsimetinėti.
Keista tai buvo bažnyčia. Įrengta buvusioje chemijos gamykloje. To Henkus nežino iki tol, kol širdgėlos kamuojamas slampinėjo iš kampo į kampą ir atrado sandėlį su pamirštu skysčiu. Sieros rūgštimi. Kurios atsargos dabar jau seko ir kurių tebuvo likę tik 1/5 to, kas buvo prieš jam atvykstant.
Tiesa, miesto nusikalstamumas buvo sumažėjęs 20%. Ar bent jau taip sakė policijos viršininkas. Naujasis policijos viršininkas. Senasis, pamaldusis, pasirodo mėgdavo nusisamdyti jaunas, kokaino alkio kamuojamas prostitutes. Ir jas žudyti. Pats tai kelis kartus su ašaromis akyse pasakojo išpažinties metu. Pasakojo, kad jis nenori jų žudyti, bet jam kitaip nesigauna. Tiesa, Išpažinties jis ėjo pas apsimetinėjusį kunigą – Henkų. Jo nesaistė jokios priesaikos ir joks tikėjimas. Ilgalaikio policijos šefo mirties priežastis – cheminis nudegimas.
Kad ir kiek pastangų buvo įdėta, nusikalstamumas daugiau žemyn nekrito. Paprastų nusikaltimų prevencija tegalėjo pagerinti miesto sąlygas tik tiek, kiek iki šiol pagerino. Miestas, kuris dūsta nuo baltų dulkių debesies, rodos buvo pasmerktas amžinai būti vaiduokliu. Kažkoks žymiai didesnis pūlinys buvo atsivėręs mieste širdyje. Baltos spalvos pūlinys.
Artėjo mišių pradžia. Prie klausyklos laukė vienas žmogus. Tetulytė Joana. Henkus nekentė tos bobutės. Kiekvienas jos pasirodymas iš naujo atverdavo atsiminimų žaizdą. Nes ji nešiojo tokį patį vardą, kaip ir Henkaus Joana. Buvus cirko akrobatė. Kaip ir Henkus. Cirko vadovo, kuris kažkada priglaudė našlaitį Henkų, vyresnioji dukra. Jis kiekvieną kartą užsimerkęs matydavo, kaip slysta Joanos rankos. Girdėdavo kaip tolsta Joanos klyksmas, jai krentant žemyn. Jie sakė, kad apsaugos apsaugo 99.9%. Turbūt ne tada, kai tu ir tavo partnerė pusė savaitės esate apsvaigę nuo kokaino.
„Auksinė taisyklė – jeigu prekiauji, nenaudok“. Sakė Joana Henkui, pirmą kartą atskleisdama savo užklasinę veiklą. Jei reikėjo biznio partnerio, teigė ji. O kas gali būti patikimesnis žmogus, nei tas, kuris gaudo tave ore, keliasdešimt metrų virš žemės. Auksinės taisyklės laužomos. Nepraėjo nei metai ir daugiausia laiko grimo kambaryje tekdavo praleisti grimuojant paraudusias šnerves. Naktimis Henkus ir Joana naujame gastrolių mieste vietiniams kriminaliniams autoritetams parduodavo kokainą. Kitą nakties dalį apkvaitę nuo pasiliktos „savo reikmėms“ dalies praleisdavo lovoje. Dieną miegodavo. Vakare dalyvaudavo pasirodyme. Ir taip iki to karto. Iki to 0.1%-tinio karto.
Paskui buvo chaosas. Pasirodo policija jau seniai lipo jiems ant kulnų. Pasirodo, jie jau seniai žinojo jų sistemą. Žinojo, kaip jie gabendavo narkotikus. Žinojo, kur jie juos įsigydavo. Mieste, kuris dabar tapo Henkaus naujais namais. Mieste, kuriame jis apsimetinėjo kunigu. Mieste, kuriame jis atsikratė priklausomybės. Mieste, kuriame siautė žmogus-koala.
Jis negalėjo paaiškinti, kodėl pasirinko būtent koalą. Bet žinojo, kad dvigubas slapstymasis baigia išsunkti paskutinius sveiko proto likučius. Taip pat jautė, kad įsisuko į nesibaigiančią spiralę ir jam reikėjo greito atsakymo į klausimą, kas toliau. Toliau dienomis apsimetinėti kunigu? O naktimis gaudyti miesto atmatas? Ir taip amžinai? Visa jo gyvenimas atrodė absurdiškas. Visas Pasaulis atrodė absurdiškas. Jam reikėjo kažko apčiuopiamo. Nes kiekvieną dieną jam vis sunkiau ir sunkiau sekėsi atsispirti balsui, raginančiam pasiskandinti baltųjų miltelių debesyse.
„Tavo nuodėmės atleistos, ramiai eik.“: Pasakė Henkus. „Velnias, vėl žodžius sumaišiau“: dar spėjo pagalvoti. Bet tai buvo nesvarbu. Atsakymas, kas toliau, išryškėjo netikros išpažinties metu. Kitas kelionės tikslas žinomas. Beliko išsiaiškinti, ar rytoj parapijai neprireiks naujo kunigo. Po mišių bus jau pradėję temti. Laukia ilga, nerami ir ašarų kupina naktis.
Sargyba
Tomas stebėjo temstantį dangų. Jam reikėjo stebėti žemę. Bet dangus žvelgiant nuo apsauginės fabriko tvoros buvo toks gražus. Tomui patiko apsiniaukęs dangus. Jis buvo pasiilgęs apsiniaukusio dangaus. Keli metai praleisti tarnaujant taikos misijoje pietuose privertė nekęsti giedro dangaus. Nekęsti saulės. Nekęsti kaitros. Tiesa, dirbant kareivinių virtuvėje, jis tą dangų ne taip ir dažnai regėjo.
Dalyvavimas karinėje taikos misijoje buvo vienintelė priežastis, kodėl jis gavo darbą apsauginiu fabrike. Jo gimtasis miestas buvo kitoks, negu jis buvo prieš prasidedant jo misijai. Baltosios euforijos karštinė rodė tik pirmuosius ženklus. Jo žmona buvo jauna, graži ir energinga. Jie mėgdavo kalbėtis apie namus, kuriuose jie gyvens. Apie namus, kuriuose jie kurs šeimą. Namus, kuriems reikėjo pinigų. Tuos pinigus kitam Pasaulio krašte Tomas uždirbo gamindamas pietus keliems tūkstančiams karių. Jis, aišku, nežinojo, kad juos visus galima prauostyti gana greitai. Ir net nepaisant tokios pigios jų kainos. Kai jis grįžo pinigai iš bendros sąskaitos jau buvo išgaravę. Tas paliko savo pėdsaką. Jo žmona. Jo vis dar žmona Džiozefa atrodė keliolika metų vyresnė, negu prieš jiems išsiskiriant. Tomas nebūtų galėjęs grįžti gyventi su savo žmona, net jei būtų norėjęs. Nes ji gyveno viešnamyje. Pačiam prasčiausiame. Jo Džiozefai liko vienas laiptelis iki gatvės prostitutės.
O jam reikėjo kažkur gyventi toliau. Ir mokėti nuomą. Virėjams užkietėjusių vidurių mieste didelės paklausos nebuvo. Darbo mieste nebuvo. Tačiau jam pavyko gauti darbą apsauginiu fabrike. Dėl to, kad Tomas tarnavo. Niekas nežinojo, kad tik virėju.
Apsauginio darbas buvo visai ne toks, kokį Tomas įsivaizdavo. Jo bendradarbiai buvo labiau kariai, nei tikri kariai – jo buvusios taikos misijos broliai. Keista. Bet darbas yra darbas. Ir panašu, kad gerai apmokamas. Nors pirmosios algos Tomas dar negavo, bet žinojo, kad tokia garsi įmonė tikrai negaiš laiko bandydama apgauti ir nusukti kelis grašius. Ar iš vis – pabandyti nesumokėti.
Tomas žygiavo nuo vieno sargybos bokštelio prie kito, stebėdamas aplinką. Ir gniauždamas automatą. Taikos misijoje automatą jam rankose teko laikyti tik pratybų ir profilaktinių patikrinimų metu. Šaudyti iš jo tik į pratybų taikinius. Čia jis jį nešiojo nuolat.
Šiaurinis kampas. Tomas nekentė patruliuoti šiaurinio kampo tvora. Tai vienintelis kampas, kuriame nebuvo apsauginių bokštelių. O ir matomumas buvo tragiškas dėl apleistų šalimais buvusio kito fabriko griuvėsių. Anądien einant šituo kampu kartu su Rikiu juos užpuolė dėl abstinencijos protą praradę narkomanai, kurie savo baltuosiuose klegesiuose turbūt manė rasią, ką vertingo pavogti iš šito limonado fabriko. Tomas sustingęs iš baimės stebėjo, kaip Rikis automato buože išmuša tris dantis vienam iš jų, kitą paspiria koja ir abu jie krenta žemyn. Abu narkomanai buvo rasti už 500 šimtų metrų, prie kito fabriko. Taip teigė policijos suvestinė. Prieš tai Tomui teko paslapčia juos nuvilkti iki ten. „Kad kitą kartą nežiopsotum“: anot Rikio.
Dabar Tomui teko eiti šiauriniu kampu vienam. Pamainų keitimosi laikas. Apsauginių sargyboje šiuo metu dvigubai mažiau nei paprastai. Tas truks tik kelias minutes.
Tomui pasirodė, kad kažkas sušmėžavo. Tik pasirodė. Dėl kiekvieno garselio ir dėl kiekvieno šalimais esančiame apleistame fabrike gyvenančios žiurkės judesio jo neturėtų taip išpilti šaltas prakaitas. Kitaip jį ištiks širdies smūgis greičiau, nei kad jeigu jis kasdieną sušniokštų po šešias juostas kokaino. Antrą kartą Tomui nebepasirodė. Iš tikro kažkas praskrido jam tiesiai prieš akis. Kažkodėl jis bandė surikti: „Kas čia!?“. Bet nepavyko. Garsas užstrigo gerklėje. Pakvipo kepančia mėsa. Mėsa, kurios kvapo Tomas nepažinojo. Ir tik tada jis suvokė, kad visa jo gerklė kartu su balso stygomis išdegė. Sieros rūgštis. „Keista aš degu, bet man šalta“: pagalvojo Tomas krisdamas ant nugaros.
Dangus žvelgė jam į akis. Giedrijasi. „Nekenčiu giedro dangaus“. Sunku pratybose – lengva mūšyje. Tomas atsuko automatą į nekenčiamą dangų ir išovė seriją. Dangus pradėjo raudonuoti. Paskui vėl grįžo buvusios tamsiai pilkos spalvos. Vėl paraudonavo. Vėl pilka. Vėl paraudonavo. Vėl pilka. Aliarmas – suprato Tomas prieš vaizdui visiškai užtemstant.
Tęsinio tikriausiai nebus – siužetas aklavietėje...
Tetulytė Joana prabudus buvo jau nuo ketvirtos ryto. Ji kasdien taip keldavosi. Ji nebuvo niekam teta. Kaip ir nebuvo niekam senelė. Bet buvo sena. Šaltų rudens rytų laužiami kaulai jai tą nuolat primindavo. Nemiga vasaros metu buvo ne taip ir blogai. Tetulytė Joana gyvenime nebuvo mačius tiek daug gražių aušrų, kaip kad matė senatvės vasarom. Tuo tarpu rudenį viskas buvo kitaip. Nyki dargana iš tamsios tapdavo šiek tiek šviesesne ir tai jau buvo galima vadinti diena. Šviesesne už naktį, bet tokia pat nykia.
Tetulytė Joana vis dar atsimena, kai rudenys nebuvo tokie tamsūs. Nes miestas šviesdavo. Ne tik lempomis, kurios ir dabar spigino akis. Miestas šviesdavo iš vidaus, nes tai buvo kitoks miestas. Miestas į kurį visi norėjo persikelti. Miestas, kur nedarbas nebuvo problema. Miestas, kuriame buvo gausybė fabrikų ir gausybė darbo, bei tuo pačiu darbuotojų ir viskuo aprūpintų jų šeimų.
Dabar mieste vis dar buvo gausybė fabrikų. Tik dabar lempos, kad ir kokios šviesios bebūtų, nesugebėdavo pašalinti šešėlio, užklojusio visą miestą. Fabrikų robotizacija ir nedarbas nebuvo didžiausias miestą temdantis šešėlis. Tamsiausias šešėlis buvo baltos spalvos. Baltieji milteliai baigė užtemdyti ir uždusinti kažkada didingą ir išdidų miestą. „Kokainas“, taip juos vadino tetulytės Joanos bažnytinės draugės. Netikros tai buvo draugės. Tikrų draugų tetulytė neturėjo. O bažnytinės draugės kalbėdavo jai už nugaros. Pavydas. Jos vienturtis sūnus turėjo gerą darbą koka kolos fabrike. Tuo tarpu beveik visų kitų nuolatinių bažnyčios lankytojų vaikai ir anūkai daugiau ar mažiau buvo paženklinti baltųjų miltelių.
„Niekas negali paaiškinti, kodėl kokainas toks pigus mūsų mieste. Kodėl net kiekvienas valkata gali jo įsigyti už centus“. Tetulytė Joana žinojo. Lemonas jai viską papasakojo. Vienturtis jos sūnus dažnai pas ją užsukdavo. Ypač po to kai jį paliko trečioji žmona. Paskutinis išsiskyrimas jį sugniuždė. Jis daug gėrė. Per daug. Gėrimas buvo pasiturinčiųjų ženklas. Visi, kurie negalėjo įpirkti alkoholio, pirkdavo baltuosius miltelius. Mieste, kur jie buvo tokie pigūs ir kur niekas negalėjo paaiškinti jų pigumo.
Lemonas vieną kartą paaiškino. Savo mamai. Tetulytei Joanai. Jis buvo toks girtas, kad nei pats neatsimena, kaip viską papasakojo. „Ar kada pagalvojai, kodėl mūsų miesto koka kolos fabrikas yra vienintelis fabrikas, kuriame nepilstomas gėrimas?“: Klausė ją Lemonas, kol tetulytė Joana valė jo vėmalus jam nuo smakro. Vėmalus, nuo kurių trenkė brangiu viskiu. „Ar žinojai, kad mūsų miesto fabrikas yra vienintelis fabrikas, kuris dirba su koka dalimi koka kolos gėrime? Ar žinojai, kad mūsų miesto fabrikas vienintelis turi leidimą dirbti su kokos lapais ir kuris yra atsakingas už kokaino pašalinimą ir sunaikinimą?“. Ne, tetulytė Joana to nežinojo. Iki tada. Bet ji žinojo kitą faktą. Kas jos miestas yra pirmas Pasaulyje pagal kokaino eksportą. Ar bent jau taip teigė ekspertų galvos televizoriaus ekrane.
„Ar žinojai, kad sunaikinimo ceche niekas nesivargina net dėl vaizdo pakeisti prieš kelis mėnesius žiurkių pragraužtų elektros laidų?“. Dar paklausė jos sūnus prieš paskutinį kart apsivemdamas ir galiausiai užmigdamas. Skrandyje turinio jau nebuvo likę. Tai visa, ką teko tetulytei Joanai dar kartą išvalyti, tebuvo seilių ir skrandžio rūgšties mišinys. Mieste buvo šnekama, kad rūgšties, tiesa – sieros, ašarom verkia ir nauja miesto legenda ir gelbėtojas – žmogus-koala. Kurio pagauti ir raudojimo paženklinti nusikaltėliai nebegali nuslėpti savo juodos praeities, nes ji atsispindėdavo jų subjaurotuose veiduose.
Visa tai buvo prieš savaitę. Kiekvieną dieną tos kelios valandos miego, kurias tetulytė Joana išdrįsdavo miegoti, buvo užgrobtos košmarų. Košmarų, kuriuose ji regėdavo savo sūnaus veidą. Rūgšties subjaurotą veidą. „Ar žinau kad kokaino cheminė formulė yra C17H21NO4, o sieros rūgšties H2SO4?“ sapne nuolat kažkodėl klausdavo Lemonas.
Šiandieną tetulytė Joana apsisprendė. Laikas išpažinčiai. Žinojimas ir nieko nedarymas yra tokia pati nuodėmė, kaip ir pats nusidėjimas. Jei reikėjo atlikti išpažintį. Šiandieną ji į bažnyčią išėjo 40 min. anksčiau nei paprastai.
Dviguba priedanga
Henkus niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl jis niekad nesapnuoja košmarų. Visi jo sapnai turėjo kažką pilko, kažką naikinamai baisaus, bet jis niekad jų neatsimindavo. Dėl to miegodavo daug ir dažnai. Kai tik čia atvyko, jis nieko daugiau ir neveikdavo. Tik verkdavo, miegodavo ir vesdavo mišias. Tiek verkti, tiek miegoti būdavo lengva. Mišias vesti tuo tarpu nevisai. Sunku vadovauti procesijai, kai nesi tikras kunigas. Sunku, kai tai tik tavo priedanga. Dar sunkiau, kai tavęs ieško policija, o miesto policijos viršininkas labai pamaldus žmogus.
Bet pasitaikiusia proga reikia pasinaudoti. Ar bent jau taip sakė keliaujančio cirko vadovas, kažkodėl po visa to, kas nutiko, vis tiek padėjęs Henkui slapstytis nuo teisingumo. Geras žmogus buvo Henkaus buvęs viršininkas. Tikrojo kunigo, kuris buvo paskirtas į šią parapiją, antros eilės dėdė. Tikrojo kunigo, kuris anonimiškai gydėsi nuo kokaino. Ir kuris galiausiai mirė nuo širdies smūgio. Ir kurio vardas buvo toks pats kaip ir Henkaus. Taip bent jau lengviau buvo apsimetinėti.
Keista tai buvo bažnyčia. Įrengta buvusioje chemijos gamykloje. To Henkus nežino iki tol, kol širdgėlos kamuojamas slampinėjo iš kampo į kampą ir atrado sandėlį su pamirštu skysčiu. Sieros rūgštimi. Kurios atsargos dabar jau seko ir kurių tebuvo likę tik 1/5 to, kas buvo prieš jam atvykstant.
Tiesa, miesto nusikalstamumas buvo sumažėjęs 20%. Ar bent jau taip sakė policijos viršininkas. Naujasis policijos viršininkas. Senasis, pamaldusis, pasirodo mėgdavo nusisamdyti jaunas, kokaino alkio kamuojamas prostitutes. Ir jas žudyti. Pats tai kelis kartus su ašaromis akyse pasakojo išpažinties metu. Pasakojo, kad jis nenori jų žudyti, bet jam kitaip nesigauna. Tiesa, Išpažinties jis ėjo pas apsimetinėjusį kunigą – Henkų. Jo nesaistė jokios priesaikos ir joks tikėjimas. Ilgalaikio policijos šefo mirties priežastis – cheminis nudegimas.
Kad ir kiek pastangų buvo įdėta, nusikalstamumas daugiau žemyn nekrito. Paprastų nusikaltimų prevencija tegalėjo pagerinti miesto sąlygas tik tiek, kiek iki šiol pagerino. Miestas, kuris dūsta nuo baltų dulkių debesies, rodos buvo pasmerktas amžinai būti vaiduokliu. Kažkoks žymiai didesnis pūlinys buvo atsivėręs mieste širdyje. Baltos spalvos pūlinys.
Artėjo mišių pradžia. Prie klausyklos laukė vienas žmogus. Tetulytė Joana. Henkus nekentė tos bobutės. Kiekvienas jos pasirodymas iš naujo atverdavo atsiminimų žaizdą. Nes ji nešiojo tokį patį vardą, kaip ir Henkaus Joana. Buvus cirko akrobatė. Kaip ir Henkus. Cirko vadovo, kuris kažkada priglaudė našlaitį Henkų, vyresnioji dukra. Jis kiekvieną kartą užsimerkęs matydavo, kaip slysta Joanos rankos. Girdėdavo kaip tolsta Joanos klyksmas, jai krentant žemyn. Jie sakė, kad apsaugos apsaugo 99.9%. Turbūt ne tada, kai tu ir tavo partnerė pusė savaitės esate apsvaigę nuo kokaino.
„Auksinė taisyklė – jeigu prekiauji, nenaudok“. Sakė Joana Henkui, pirmą kartą atskleisdama savo užklasinę veiklą. Jei reikėjo biznio partnerio, teigė ji. O kas gali būti patikimesnis žmogus, nei tas, kuris gaudo tave ore, keliasdešimt metrų virš žemės. Auksinės taisyklės laužomos. Nepraėjo nei metai ir daugiausia laiko grimo kambaryje tekdavo praleisti grimuojant paraudusias šnerves. Naktimis Henkus ir Joana naujame gastrolių mieste vietiniams kriminaliniams autoritetams parduodavo kokainą. Kitą nakties dalį apkvaitę nuo pasiliktos „savo reikmėms“ dalies praleisdavo lovoje. Dieną miegodavo. Vakare dalyvaudavo pasirodyme. Ir taip iki to karto. Iki to 0.1%-tinio karto.
Paskui buvo chaosas. Pasirodo policija jau seniai lipo jiems ant kulnų. Pasirodo, jie jau seniai žinojo jų sistemą. Žinojo, kaip jie gabendavo narkotikus. Žinojo, kur jie juos įsigydavo. Mieste, kuris dabar tapo Henkaus naujais namais. Mieste, kuriame jis apsimetinėjo kunigu. Mieste, kuriame jis atsikratė priklausomybės. Mieste, kuriame siautė žmogus-koala.
Jis negalėjo paaiškinti, kodėl pasirinko būtent koalą. Bet žinojo, kad dvigubas slapstymasis baigia išsunkti paskutinius sveiko proto likučius. Taip pat jautė, kad įsisuko į nesibaigiančią spiralę ir jam reikėjo greito atsakymo į klausimą, kas toliau. Toliau dienomis apsimetinėti kunigu? O naktimis gaudyti miesto atmatas? Ir taip amžinai? Visa jo gyvenimas atrodė absurdiškas. Visas Pasaulis atrodė absurdiškas. Jam reikėjo kažko apčiuopiamo. Nes kiekvieną dieną jam vis sunkiau ir sunkiau sekėsi atsispirti balsui, raginančiam pasiskandinti baltųjų miltelių debesyse.
„Tavo nuodėmės atleistos, ramiai eik.“: Pasakė Henkus. „Velnias, vėl žodžius sumaišiau“: dar spėjo pagalvoti. Bet tai buvo nesvarbu. Atsakymas, kas toliau, išryškėjo netikros išpažinties metu. Kitas kelionės tikslas žinomas. Beliko išsiaiškinti, ar rytoj parapijai neprireiks naujo kunigo. Po mišių bus jau pradėję temti. Laukia ilga, nerami ir ašarų kupina naktis.
Sargyba
Tomas stebėjo temstantį dangų. Jam reikėjo stebėti žemę. Bet dangus žvelgiant nuo apsauginės fabriko tvoros buvo toks gražus. Tomui patiko apsiniaukęs dangus. Jis buvo pasiilgęs apsiniaukusio dangaus. Keli metai praleisti tarnaujant taikos misijoje pietuose privertė nekęsti giedro dangaus. Nekęsti saulės. Nekęsti kaitros. Tiesa, dirbant kareivinių virtuvėje, jis tą dangų ne taip ir dažnai regėjo.
Dalyvavimas karinėje taikos misijoje buvo vienintelė priežastis, kodėl jis gavo darbą apsauginiu fabrike. Jo gimtasis miestas buvo kitoks, negu jis buvo prieš prasidedant jo misijai. Baltosios euforijos karštinė rodė tik pirmuosius ženklus. Jo žmona buvo jauna, graži ir energinga. Jie mėgdavo kalbėtis apie namus, kuriuose jie gyvens. Apie namus, kuriuose jie kurs šeimą. Namus, kuriems reikėjo pinigų. Tuos pinigus kitam Pasaulio krašte Tomas uždirbo gamindamas pietus keliems tūkstančiams karių. Jis, aišku, nežinojo, kad juos visus galima prauostyti gana greitai. Ir net nepaisant tokios pigios jų kainos. Kai jis grįžo pinigai iš bendros sąskaitos jau buvo išgaravę. Tas paliko savo pėdsaką. Jo žmona. Jo vis dar žmona Džiozefa atrodė keliolika metų vyresnė, negu prieš jiems išsiskiriant. Tomas nebūtų galėjęs grįžti gyventi su savo žmona, net jei būtų norėjęs. Nes ji gyveno viešnamyje. Pačiam prasčiausiame. Jo Džiozefai liko vienas laiptelis iki gatvės prostitutės.
O jam reikėjo kažkur gyventi toliau. Ir mokėti nuomą. Virėjams užkietėjusių vidurių mieste didelės paklausos nebuvo. Darbo mieste nebuvo. Tačiau jam pavyko gauti darbą apsauginiu fabrike. Dėl to, kad Tomas tarnavo. Niekas nežinojo, kad tik virėju.
Apsauginio darbas buvo visai ne toks, kokį Tomas įsivaizdavo. Jo bendradarbiai buvo labiau kariai, nei tikri kariai – jo buvusios taikos misijos broliai. Keista. Bet darbas yra darbas. Ir panašu, kad gerai apmokamas. Nors pirmosios algos Tomas dar negavo, bet žinojo, kad tokia garsi įmonė tikrai negaiš laiko bandydama apgauti ir nusukti kelis grašius. Ar iš vis – pabandyti nesumokėti.
Tomas žygiavo nuo vieno sargybos bokštelio prie kito, stebėdamas aplinką. Ir gniauždamas automatą. Taikos misijoje automatą jam rankose teko laikyti tik pratybų ir profilaktinių patikrinimų metu. Šaudyti iš jo tik į pratybų taikinius. Čia jis jį nešiojo nuolat.
Šiaurinis kampas. Tomas nekentė patruliuoti šiaurinio kampo tvora. Tai vienintelis kampas, kuriame nebuvo apsauginių bokštelių. O ir matomumas buvo tragiškas dėl apleistų šalimais buvusio kito fabriko griuvėsių. Anądien einant šituo kampu kartu su Rikiu juos užpuolė dėl abstinencijos protą praradę narkomanai, kurie savo baltuosiuose klegesiuose turbūt manė rasią, ką vertingo pavogti iš šito limonado fabriko. Tomas sustingęs iš baimės stebėjo, kaip Rikis automato buože išmuša tris dantis vienam iš jų, kitą paspiria koja ir abu jie krenta žemyn. Abu narkomanai buvo rasti už 500 šimtų metrų, prie kito fabriko. Taip teigė policijos suvestinė. Prieš tai Tomui teko paslapčia juos nuvilkti iki ten. „Kad kitą kartą nežiopsotum“: anot Rikio.
Dabar Tomui teko eiti šiauriniu kampu vienam. Pamainų keitimosi laikas. Apsauginių sargyboje šiuo metu dvigubai mažiau nei paprastai. Tas truks tik kelias minutes.
Tomui pasirodė, kad kažkas sušmėžavo. Tik pasirodė. Dėl kiekvieno garselio ir dėl kiekvieno šalimais esančiame apleistame fabrike gyvenančios žiurkės judesio jo neturėtų taip išpilti šaltas prakaitas. Kitaip jį ištiks širdies smūgis greičiau, nei kad jeigu jis kasdieną sušniokštų po šešias juostas kokaino. Antrą kartą Tomui nebepasirodė. Iš tikro kažkas praskrido jam tiesiai prieš akis. Kažkodėl jis bandė surikti: „Kas čia!?“. Bet nepavyko. Garsas užstrigo gerklėje. Pakvipo kepančia mėsa. Mėsa, kurios kvapo Tomas nepažinojo. Ir tik tada jis suvokė, kad visa jo gerklė kartu su balso stygomis išdegė. Sieros rūgštis. „Keista aš degu, bet man šalta“: pagalvojo Tomas krisdamas ant nugaros.
Dangus žvelgė jam į akis. Giedrijasi. „Nekenčiu giedro dangaus“. Sunku pratybose – lengva mūšyje. Tomas atsuko automatą į nekenčiamą dangų ir išovė seriją. Dangus pradėjo raudonuoti. Paskui vėl grįžo buvusios tamsiai pilkos spalvos. Vėl paraudonavo. Vėl pilka. Vėl paraudonavo. Vėl pilka. Aliarmas – suprato Tomas prieš vaizdui visiškai užtemstant.
Tęsinio tikriausiai nebus – siužetas aklavietėje...
2012 m. liepos 30 d.
Nemėgstu mėgstančių
Čia kada buvo toks renginys. Blogaut [BLO] jisai vadinosi. Kaip suprantu, gana nykus jisai buvo. Susirinko keli tuzinai patys save apsiskelbusių elitinių Lietuvos blogosferos faunos dalyvių ir gyrė vieni kitus visą ilgą vasaros dieną. Čia aš taip sakau vien dėl to, kad manęs ten niekas nekvietė ir net nežino, kad aš toks egzistuoju. Ir nepaisant mano pagiežos, ten turbūt buvo gana įdomus ir smagus renginys. Bet už renginį daug įdomesnė buvo renginio atomazga.
Viskas, kas vyko garsiajame „Vieno telefono virtimu dvejais“ škandale, buvo apgailėtina (Ir aš turiu omenyje viskas). Bet man vis tiek viskas pasirodė labai įdomu. Ir ganėtinai pavėlavęs aš irgi (kaip ir visi) nutariau išreikšti savo niekam nereikalingą nuomonę.
O viskas buvo taip.
Vienas iš blogout rėmėjų – Lietuvos telekomunikacijų bendrovė „Bitė“ suorganizavo konkursą. Konkurso esmę galima nusakyti taip: reikėjo parašyti blogo įrašą, kuriame būtų reklama, reklamuojanti juos. Ta prasme, konkurso organizatorius – „Omnitel“. Visi konkurso dalyviai turėjo dalyvauti lenktynėse. Lenktynių esmė buvo surinkti kuo galima daugiau „Facebook“, „Twitter“ ir „G+“ pamėgimų (kuriuos valstybinė lietuvių kalbos komisija rekomenduoja vadinti laikais). Žodžiu, kas daugiau surinks ten tų skaičiukų, tas galės laimėti telefoną. Ar tai dovanų čekį, leidžiantį nusipirkti telefoną konkurso organizatorių „Teo“ telefonų salone.
Ir prasidėjo didingos lenktynės. Kaip ir visose didingose lenktynėse galiausiai išryškėjo du favoritai. Kažkoks žymus blogeris Atlajus [ATL] (apie kurį aš išgirdau pirmą kartą) ir kažkoks negarsus blogeris, ir dar negarsesnis SEO ekspertas Insider [INS]. Vyko negailestinga kova. Atlajus rinko balsus, nes visi (Nu ne visi, bet keli tai tikrai) Lietuvos blogosferos grandai ragino balsuoti už jį [ROK]. O visi pasekėjai ir balsavo, nes Lietuva, kaip sakoma, pasiilgo stiprios rankos... Kažkaip važiuoju į lankas... Reikia grįžti prie istorijos. Žodžiu už Atlajų visi balsavo, nes juos taip ragino. Už insaider'į, kas balsavo, tai niekas nežino. Žmonės kalba, kad anas pasinaudojo juodosiomis SEO technologijomis, bet sunku tuos žmones supaisyti. Kaip ten bebūtų konkurso pabaigoje daugiausiai pamėgimų turėjo Lietuvos SEO vidutiniokas Insaider'is.
Ir tada prasidėjo. Visi baisiausiai supyko ant to Insider'io [COM]. Vieni grasino teismai [COM]. Kiti šiaip koliojosi [ROK]. Treti pasileido į kažkokias filosofines klejones [SKI]. Aišku, atsirado ir nemaža dalis velnio advokatų (Amerikoniško posakio „devil advocade“ tiesioginis vertimas, kuris visiškai debiliškas ir neįsipaišo į lietuviško sakinio sandarą), kurie pradėjo ginčytis, kad viskas čia švaru ir nepriekaištinga. Viskas pagal konkurso sąlygas. Ir kažkodėl geriausiai viską susumavo Zeppelinus [ZEP]. Kad ir kaip keista bebūtų. Nes tai paskutinis žmogus Lietuvos blogosferoje, iš kurio tikėčiausi objektyvumo. Nu nepaskutinis. Paskutinis turbūt Insaider...
Tai va, reziumė tokia, kad konkurso organizatorius „Eurocom“ visą šią košę makalošę nusprendė išspręsti taip. Jie paėmė ir paskyrė du telefonus už tą vieną su biškiu štukelę ir viskas buvo daugmaž baigta.
Nu va. Baigiau su istorijos atpasakojimu – dabar pradėsiu savo samprotavimus.
Pradėkime nuo Insaider'io pusės. Nes ji nuobodi ir viskas aišku. Kaip ir kiekvienas doras programuotojas, aš nekenčiu (ne nekenčiu nekenčiu, bet tiesiog šiek tiek niekinu jų veiklą ir metodus) SEO ekspertų. Ir kitokio plauko marketingistų [BIL] tuo pačiu. Jis žaidė nešvariai ir nėra čia ko svarstyti apie nekaltumo prezumpcijas ir panašiai. Prisipirko tų pamėgimų. Ar panaudojo anksčiau nusipirktus. Nesvarbu. Britku ir tiek.
Lieka kita pusė. Atlajaus pusė. Aš nusprendžiau, kad pats Atlajus nė velnio neatstovauja savo pusei. Atlajaus pusei atstovauja Commonsense ir kiti. Šitoje pusėje mes pagaliau matome, mane labai džiuginančias sveiko proto, principingumo ir garbingumo apraiškas. Tikrai džiugu, kad cinizmo kupiname pasaulyje yra dar tokių šviesulių.
Juokauju. Šita pusė taip pat yra blogoji pusė tik visiškai kitu rakursu jos tas blogumas pasireiškia. Visų pirma reiktų pasakyti, kad aš neturiu nieko prieš commonsense'us. Čia aš jų pavadinimą daugiau naudoju kaip simbolį, o ne tiesiogiai atakuoju juos.
Bet kokiu atveju pradėkime. Prisiminkite, kokios to „Cgates“ organizuoto konkurso laimėtojo nustatymo taisyklės? Surinkti kuo daugiau pamėgimų socialiniuose tinkluose. Cha!.. Cha!.. Cha!.. Socialiniai tinklai ir pamėgimai. „Facebook“ ir laikai. Cha!.. Cha!.. Cha!.. Bet kas – dar kartą kartoju – bet kas, kas žiūri į laikus rimtai, tas pralošinėja šitą žaidimą, vadinamą gyvenimu. Ir nėra jokių čia išimčių. Tu tiesiog pralošinėji. Niekas dar neprarasta. Tereikia susikaupti. Atsiprašyti visų pirmą savęs, pripažinti savo klaidą ir stengtis pasitaisyti.
Jeigu rimtai žiūrai į laikus. Jeigu džiūgauji gavęs laikus. Jeigu dalyvauji laikų konkurse. Jeigu ragini kitus laikinti konkurso dalyvius. Jeigu grasini teismais dėl neteisėtų laikų (kad ir kaip tragiškai skambėtų toks žodžių junginys), tai tau reikia, kad kas nors pribėgtų, apipiltų kibiru ledinio vandens ir tėkštų antausį atbula ranka. Tik tada yra vilties, kad atsipeikėsi. Nes rimtai žiūrėti į „Facebook“ pamėgimus ir dėl jų buvimo ar nebuvimo pergyventi tegalima tik 12-metėms paauglėms, kurios pagal „Facebook“ registracijos sąlygas neturi teisės ten būti. 12-čiai paaugliai nesiskaito, nes jie vietoje „Facebook“ užsiėmę anatomijos pamokomis [POR]. Ir jeigu jūs taip elgiatės, tai jūs parodote, kad jūs esate 12-metės paauglės ir jūs taip pat pagal snukiaknygės sąlygas neturi teisės ten būti.
Tas pats ir dalyvavimo (tiesioginio ar netiesioginio (kai ragini kitus balsuoti)) marketinginėse laikų lenktynėse. Tai purvinas ir šūdinas žaidimas. Jeigu jau pradėjai – nesistebėk, kad visas išsišūdinai. Vienintelis būdas laimėti yra nežaisti. Čia tas pats, kas pradėti leisti heroiną ir stebėtis, kad po kiek laiko dažniau nei paprastai viduriuoji, vemi ir vagi magnetolas. Nu gal ir ne tas pats... Bet vis tiek negalima dalyvauti nei laikų žaidimuose, nei leistis heroino. Nors dėl heroino tai nesu tikras.
Toliau. Kodėl Atlajus aplamai turėjo vilčių laimėti? Nes didieji visus ragino balsuoti už jį. Pamėgimų pirkimas yra blogai, o raginimas ir spaudimas balsuoti tai jau ne? Kodėl visi (Čia žodžio „visi“ apibrėžimas yra labai siauras) ragino balsuoti už tą Atlajų? Nes tasai Atlajus yra mokytojas ir anot ragintojų neturtingas. Ir anot ragintojų nusipelnė to prabangaus telefono.
Va čia ir prieiname tą vietą, kuri man labiausiai nepatinka. Iš pirmo žvilgsnio visa tai atrodo, kaip labai gražus ir galantiškas gestas. Padovanoti vargšui mokytojui ypač gerą telefoną. Iš antro žvilgsnio man tai pošlykštis gestas.
Kažkas mat nusprendė, kad „vargšas“ mokytojas nusipelnė telefono. Ir kadangi jie tokie geri – jie jį jam padovanos. Nes jie taip nusprendė. Nes jis nusipelnė. Jie padovanos. Jie sušelps. Nes jie nusprendė. Jie didingi ir jie nusprendė, kad jie ragins. Ir jie nusprendė, kad jis labiausiai jo vertas. Ir jie jam padarys paslaugą ir sušelps telefoną, kurio jis nusipelnė, bet kadangi toks vargšas ir tas telefonas ne jo kišenei, tai didingieji padarys paslaugą ir padovanos jį anam.
Tfuu! Ir paskui pasirodo, kad žemė sukasi savaime ir viskas neįvyksta būtent taip, kaip jei nusprendė. Ir tada baisiausiai supyksta ir pradeda isterikuoti ir grasinti teismais. Kaip mažas vaikas krenta prekybos centre ant žemės ir pradeda klykti, nes jo mama nenupirko anam saldainės.
Aš neturiu nieko prieš Atlajų. Aš nieko apie jį nežinau. Aš nežinau, ar jis turtingas, ar ne? Aš nežinau, ar jis geras mokytojas, ar ne. Aš težinau, kad jis geras blogeris. Tik tiek. Bet aš žinau, kad Lietuvoje yra daug gerų mokytojų. Ir aš žinau, kad dauguma iš jų yra neturtingi. Aš žinau, kad dauguma iš jų nusipelnė turėti geresnes finansines sąlygas. Man gėda, kad aš gaunu žymiai didesnę algą nei jie. Nors mano duodama nauda pasauliui yra niekinė, palyginus su jais. Ir ką aš darau dėl to? Nieko. Nes aš ciniškas degeneratas.
Bet ką aš žinau, tai žinau. Mūsų švietimo nešėjai – mokytojai liks neįvertinti ir problema neišsispręs vienam geram mokytojui padovanojus vieną gerą telefoną. Tiesa, sąžinė bus nuraminta. Čia panašiai, kaip tose išsipildymo akcijose. Yra problema – vaikų namai prigrūsti nelaimingų vaikų. Išsiuntei SMS'ą už penkis litus. Nu va, problemos kaip ir nėra.
Tai tiek. Palaikinkit mane... Juokauju. Geriau jau komentarą parašykite. Nebūtinai pas mane. Nebūtinai prie šito blogo įrašo. Bet kitą kartą, kai užsimanysite spausti tuos debiliškus mygtukus, geriau pagalvokite, ar išsakyti mintis ar kontraargumentus nebūtų žmogiškesnis dalykas, nei kažkokio skaičiuko padidinimas kokioje nors duombazėje.
[BLO] http://www.blogout.lt/
[ATL] http://www.altajus.net/
[INS] http://insaider.lt/
[ROK] http://rokiskis.popo.lt/2012/07/16/blogout-2012/
[COM] http://www.commonsense.lt/2012/07/24/interneto-sukciu-krusimo-diena/
[SKI] http://www.skirmantas-tumelis.lt/2012/07/25/gerasis-seo-pries-blogaji-seo/
[ZEP] http://www.skirmantas-tumelis.lt/2012/07/25/gerasis-seo-pries-blogaji-seo/
[BIL] http://www.youtube.com/watch?v=gDW_Hj2K0wo
[POR] http://www.15min.lt/naujiena/pinigai/itkodas/atostogas-prie-kompiuterio-leidziantys-vaikai-dazniausiai-iesko-pornografijos-51-233393
Viskas, kas vyko garsiajame „Vieno telefono virtimu dvejais“ škandale, buvo apgailėtina (Ir aš turiu omenyje viskas). Bet man vis tiek viskas pasirodė labai įdomu. Ir ganėtinai pavėlavęs aš irgi (kaip ir visi) nutariau išreikšti savo niekam nereikalingą nuomonę.
O viskas buvo taip.
Vienas iš blogout rėmėjų – Lietuvos telekomunikacijų bendrovė „Bitė“ suorganizavo konkursą. Konkurso esmę galima nusakyti taip: reikėjo parašyti blogo įrašą, kuriame būtų reklama, reklamuojanti juos. Ta prasme, konkurso organizatorius – „Omnitel“. Visi konkurso dalyviai turėjo dalyvauti lenktynėse. Lenktynių esmė buvo surinkti kuo galima daugiau „Facebook“, „Twitter“ ir „G+“ pamėgimų (kuriuos valstybinė lietuvių kalbos komisija rekomenduoja vadinti laikais). Žodžiu, kas daugiau surinks ten tų skaičiukų, tas galės laimėti telefoną. Ar tai dovanų čekį, leidžiantį nusipirkti telefoną konkurso organizatorių „Teo“ telefonų salone.
Ir prasidėjo didingos lenktynės. Kaip ir visose didingose lenktynėse galiausiai išryškėjo du favoritai. Kažkoks žymus blogeris Atlajus [ATL] (apie kurį aš išgirdau pirmą kartą) ir kažkoks negarsus blogeris, ir dar negarsesnis SEO ekspertas Insider [INS]. Vyko negailestinga kova. Atlajus rinko balsus, nes visi (Nu ne visi, bet keli tai tikrai) Lietuvos blogosferos grandai ragino balsuoti už jį [ROK]. O visi pasekėjai ir balsavo, nes Lietuva, kaip sakoma, pasiilgo stiprios rankos... Kažkaip važiuoju į lankas... Reikia grįžti prie istorijos. Žodžiu už Atlajų visi balsavo, nes juos taip ragino. Už insaider'į, kas balsavo, tai niekas nežino. Žmonės kalba, kad anas pasinaudojo juodosiomis SEO technologijomis, bet sunku tuos žmones supaisyti. Kaip ten bebūtų konkurso pabaigoje daugiausiai pamėgimų turėjo Lietuvos SEO vidutiniokas Insaider'is.
Ir tada prasidėjo. Visi baisiausiai supyko ant to Insider'io [COM]. Vieni grasino teismai [COM]. Kiti šiaip koliojosi [ROK]. Treti pasileido į kažkokias filosofines klejones [SKI]. Aišku, atsirado ir nemaža dalis velnio advokatų (Amerikoniško posakio „devil advocade“ tiesioginis vertimas, kuris visiškai debiliškas ir neįsipaišo į lietuviško sakinio sandarą), kurie pradėjo ginčytis, kad viskas čia švaru ir nepriekaištinga. Viskas pagal konkurso sąlygas. Ir kažkodėl geriausiai viską susumavo Zeppelinus [ZEP]. Kad ir kaip keista bebūtų. Nes tai paskutinis žmogus Lietuvos blogosferoje, iš kurio tikėčiausi objektyvumo. Nu nepaskutinis. Paskutinis turbūt Insaider...
Tai va, reziumė tokia, kad konkurso organizatorius „Eurocom“ visą šią košę makalošę nusprendė išspręsti taip. Jie paėmė ir paskyrė du telefonus už tą vieną su biškiu štukelę ir viskas buvo daugmaž baigta.
Nu va. Baigiau su istorijos atpasakojimu – dabar pradėsiu savo samprotavimus.
Pradėkime nuo Insaider'io pusės. Nes ji nuobodi ir viskas aišku. Kaip ir kiekvienas doras programuotojas, aš nekenčiu (ne nekenčiu nekenčiu, bet tiesiog šiek tiek niekinu jų veiklą ir metodus) SEO ekspertų. Ir kitokio plauko marketingistų [BIL] tuo pačiu. Jis žaidė nešvariai ir nėra čia ko svarstyti apie nekaltumo prezumpcijas ir panašiai. Prisipirko tų pamėgimų. Ar panaudojo anksčiau nusipirktus. Nesvarbu. Britku ir tiek.
Lieka kita pusė. Atlajaus pusė. Aš nusprendžiau, kad pats Atlajus nė velnio neatstovauja savo pusei. Atlajaus pusei atstovauja Commonsense ir kiti. Šitoje pusėje mes pagaliau matome, mane labai džiuginančias sveiko proto, principingumo ir garbingumo apraiškas. Tikrai džiugu, kad cinizmo kupiname pasaulyje yra dar tokių šviesulių.
Juokauju. Šita pusė taip pat yra blogoji pusė tik visiškai kitu rakursu jos tas blogumas pasireiškia. Visų pirma reiktų pasakyti, kad aš neturiu nieko prieš commonsense'us. Čia aš jų pavadinimą daugiau naudoju kaip simbolį, o ne tiesiogiai atakuoju juos.
Bet kokiu atveju pradėkime. Prisiminkite, kokios to „Cgates“ organizuoto konkurso laimėtojo nustatymo taisyklės? Surinkti kuo daugiau pamėgimų socialiniuose tinkluose. Cha!.. Cha!.. Cha!.. Socialiniai tinklai ir pamėgimai. „Facebook“ ir laikai. Cha!.. Cha!.. Cha!.. Bet kas – dar kartą kartoju – bet kas, kas žiūri į laikus rimtai, tas pralošinėja šitą žaidimą, vadinamą gyvenimu. Ir nėra jokių čia išimčių. Tu tiesiog pralošinėji. Niekas dar neprarasta. Tereikia susikaupti. Atsiprašyti visų pirmą savęs, pripažinti savo klaidą ir stengtis pasitaisyti.
Jeigu rimtai žiūrai į laikus. Jeigu džiūgauji gavęs laikus. Jeigu dalyvauji laikų konkurse. Jeigu ragini kitus laikinti konkurso dalyvius. Jeigu grasini teismais dėl neteisėtų laikų (kad ir kaip tragiškai skambėtų toks žodžių junginys), tai tau reikia, kad kas nors pribėgtų, apipiltų kibiru ledinio vandens ir tėkštų antausį atbula ranka. Tik tada yra vilties, kad atsipeikėsi. Nes rimtai žiūrėti į „Facebook“ pamėgimus ir dėl jų buvimo ar nebuvimo pergyventi tegalima tik 12-metėms paauglėms, kurios pagal „Facebook“ registracijos sąlygas neturi teisės ten būti. 12-čiai paaugliai nesiskaito, nes jie vietoje „Facebook“ užsiėmę anatomijos pamokomis [POR]. Ir jeigu jūs taip elgiatės, tai jūs parodote, kad jūs esate 12-metės paauglės ir jūs taip pat pagal snukiaknygės sąlygas neturi teisės ten būti.
Tas pats ir dalyvavimo (tiesioginio ar netiesioginio (kai ragini kitus balsuoti)) marketinginėse laikų lenktynėse. Tai purvinas ir šūdinas žaidimas. Jeigu jau pradėjai – nesistebėk, kad visas išsišūdinai. Vienintelis būdas laimėti yra nežaisti. Čia tas pats, kas pradėti leisti heroiną ir stebėtis, kad po kiek laiko dažniau nei paprastai viduriuoji, vemi ir vagi magnetolas. Nu gal ir ne tas pats... Bet vis tiek negalima dalyvauti nei laikų žaidimuose, nei leistis heroino. Nors dėl heroino tai nesu tikras.
Toliau. Kodėl Atlajus aplamai turėjo vilčių laimėti? Nes didieji visus ragino balsuoti už jį. Pamėgimų pirkimas yra blogai, o raginimas ir spaudimas balsuoti tai jau ne? Kodėl visi (Čia žodžio „visi“ apibrėžimas yra labai siauras) ragino balsuoti už tą Atlajų? Nes tasai Atlajus yra mokytojas ir anot ragintojų neturtingas. Ir anot ragintojų nusipelnė to prabangaus telefono.
Va čia ir prieiname tą vietą, kuri man labiausiai nepatinka. Iš pirmo žvilgsnio visa tai atrodo, kaip labai gražus ir galantiškas gestas. Padovanoti vargšui mokytojui ypač gerą telefoną. Iš antro žvilgsnio man tai pošlykštis gestas.
Kažkas mat nusprendė, kad „vargšas“ mokytojas nusipelnė telefono. Ir kadangi jie tokie geri – jie jį jam padovanos. Nes jie taip nusprendė. Nes jis nusipelnė. Jie padovanos. Jie sušelps. Nes jie nusprendė. Jie didingi ir jie nusprendė, kad jie ragins. Ir jie nusprendė, kad jis labiausiai jo vertas. Ir jie jam padarys paslaugą ir sušelps telefoną, kurio jis nusipelnė, bet kadangi toks vargšas ir tas telefonas ne jo kišenei, tai didingieji padarys paslaugą ir padovanos jį anam.
Tfuu! Ir paskui pasirodo, kad žemė sukasi savaime ir viskas neįvyksta būtent taip, kaip jei nusprendė. Ir tada baisiausiai supyksta ir pradeda isterikuoti ir grasinti teismais. Kaip mažas vaikas krenta prekybos centre ant žemės ir pradeda klykti, nes jo mama nenupirko anam saldainės.
Aš neturiu nieko prieš Atlajų. Aš nieko apie jį nežinau. Aš nežinau, ar jis turtingas, ar ne? Aš nežinau, ar jis geras mokytojas, ar ne. Aš težinau, kad jis geras blogeris. Tik tiek. Bet aš žinau, kad Lietuvoje yra daug gerų mokytojų. Ir aš žinau, kad dauguma iš jų yra neturtingi. Aš žinau, kad dauguma iš jų nusipelnė turėti geresnes finansines sąlygas. Man gėda, kad aš gaunu žymiai didesnę algą nei jie. Nors mano duodama nauda pasauliui yra niekinė, palyginus su jais. Ir ką aš darau dėl to? Nieko. Nes aš ciniškas degeneratas.
Bet ką aš žinau, tai žinau. Mūsų švietimo nešėjai – mokytojai liks neįvertinti ir problema neišsispręs vienam geram mokytojui padovanojus vieną gerą telefoną. Tiesa, sąžinė bus nuraminta. Čia panašiai, kaip tose išsipildymo akcijose. Yra problema – vaikų namai prigrūsti nelaimingų vaikų. Išsiuntei SMS'ą už penkis litus. Nu va, problemos kaip ir nėra.
Tai tiek. Palaikinkit mane... Juokauju. Geriau jau komentarą parašykite. Nebūtinai pas mane. Nebūtinai prie šito blogo įrašo. Bet kitą kartą, kai užsimanysite spausti tuos debiliškus mygtukus, geriau pagalvokite, ar išsakyti mintis ar kontraargumentus nebūtų žmogiškesnis dalykas, nei kažkokio skaičiuko padidinimas kokioje nors duombazėje.
[BLO] http://www.blogout.lt/
[ATL] http://www.altajus.net/
[INS] http://insaider.lt/
[ROK] http://rokiskis.popo.lt/2012/07/16/blogout-2012/
[COM] http://www.commonsense.lt/2012/07/24/interneto-sukciu-krusimo-diena/
[SKI] http://www.skirmantas-tumelis.lt/2012/07/25/gerasis-seo-pries-blogaji-seo/
[ZEP] http://www.skirmantas-tumelis.lt/2012/07/25/gerasis-seo-pries-blogaji-seo/
[BIL] http://www.youtube.com/watch?v=gDW_Hj2K0wo
[POR] http://www.15min.lt/naujiena/pinigai/itkodas/atostogas-prie-kompiuterio-leidziantys-vaikai-dazniausiai-iesko-pornografijos-51-233393
2012 m. liepos 16 d.
Toleruok toleruotinus
Pastaruoju metu pastebiu pernelyg daug įvairios informacijos, susijusios su lesbiečių ir gėjų toleravimu (Pvz.: [1] [2]). Nežinau, ar taip iš tikrųjų yra ir tai susiję su ne taip seniai nepriimta konstitucijos pataisa [3]. Ar tai tiesiog susiję su tuo, kad neseniai mano RSS'uose atsirado Lietuvos interneto trolių vado (kaip aš suprantu) Zeppelinus blogas [4].
Bet kokiu atveju, kadangi nesugalvoju, ką daugiau rašyti, tai teks rašyti apie toleranciją. Labai jau nyki ir nuvalkiota tema, bet vėlgi – nieko kito nesugalvoju.Taip pat teks parašyti dėl to, kad esu šiek tiek tolerastas [5] (nepaisant to, kad daug kas mane turbūt pavadintų niekam tikusiu tolerastu) ir reikia kartas nuo karto pateisinti šitą vardą. Ir, žinoma, prie visa to reikia paminėti, kad aš nieko nenusimanau apie homoseksualizmą. Visiškai. Bandžiau suskaičiuoti, kiek pažįstu homoseksualių asmenų. Ilgai skaičiavau ir suskaičiavau iki nulio. Turiu kelis įtarimus, bet tik tiek.
Aišku, manęs ta mano nekompetencija kaip ir visada nė kiek nesustabdys ir pripilsiu čia galybę raidžių.
Visų pirma aptarkime „LGBT Friendly“ [6] (LGBT – lesbietės, gėjai, biseksualai, transeksualai) lipdukus. Kas čia per idiotiška idėja? Homoseksualams draugiškos įstaigos. Argi beveik visos įstaigos nėra draugiškoms homoseksualams pagal nutylėjimą. Koks skirtumas, jeigu tu turguje pardavinėji mėlynes, kas jas nupirks. Ir ką pirkėjas veikia lovoje. Kodėl bet kokių paslaugų teikėjui turi rūpėti, kokių pažiūrų jo klientas. Parodyk man nors vieną Kaziuko mugės prekeivį, kuris nėra draugiškas LGBT. Kaziuko mugės prekeivių teikiamos paslaugos visiškai nesusiję su seksu. Vienintelės vietos, kur toks lipdukas yra tinkamas, yra tos vietos, kurių paslaugos susijusios su seksualinio gyvenimo ypatumais. Pavyzdžiui, viešnamis. Jeigu jau koksai garbus klientas ar klientė eina į viešnamį, tai jam labai svarbu žinoti, kad jame jis suras jo gana retus poreikius atitinkančias paslaugas. Nes, įtariu, labai nepatogu nueiti į viešnamį, įeiti į vidų ir sužinoti, kad nieko nepeši. O galėtum iš karto, prie durų, sužinoti. Jeigu tik būtų lipdukų...
Bet ne apie niųdienų realijas aš čia norėjau parašyti. Aš kažkaip norėjau užkabinti giliau (Gal ir nelabai gerai šita metafora skamba būtent šitame blogo įraše...).
Taigi, nuo pradžių. Išsiaiškinkime, koks didelis aš vis dėl to esu tolerastas. Aš nežinau – teks viską spręsti jums patiems. Pagrindinis idėja, ginant (kai reikia, ir kai nereikia) homoseksualus būna ta, kad homoseksualūs žmonės yra normalūs žmonės. Šita mintis visada priverčia mane svarstyti, kiek procentų visuomenės turi būti homosekslualūs, kad būtų galima tai vadinti normalia elgsena. Hmmmm.... 30 procentų?.. Gal net daugiau. Bet kokiu atveju yra mažiau nei 5% [7]. Statistiškai akivaizdu, kad tokie santykiai yra nenormalūs. Ir visas bandymas integruoti remiasi melagingu teiginiu, kad homoseksualizmas yra normalu. Ne. Tai melas. Tai nenormalu. Bet ne tame esmė. Klausimas turėtų būti visai ne toks. Klausimas turėtų būti toks: ar tai yra priimtina, ar ne? Aš už tai, kad priimtina. Arba dar geresnis klausimas, ar tai toleruotina, ar ne? Aš už tai, kad toleruotina.
Toliau. Trumpinys LGBT. Išsiverčia jis į lesbietės, gėjai, biseksualai, transeksualai. Lesbietės – nenormalu, bet viskas geria. Gėjai – nenormalu, bet toleruotina. Biseksualai – irgi nieko prieš. Transeksualai – nu ne. Kokio velnio priėmėt šituos į savo grupuotę ir sugriovėte visą savo vertę. Aš prieš transeksualus. Nes visa jų esmė yra apgauti. Jie yra vienos lyties atstovai ir nori, kad visi aplinkiniai juos laikytų kitos. Tai, mano supratimu, yra melas. Ir man nepatinka, kai man meluoja. Aš, manau, kad visuomenėje geriau kuo mažiau melo.
Anksčiau tai buvo tiesiog nekaltas melas. Anksčiau galėdavai lengvai atskirti, kad čia tiesiog diedas su suknele. Adomo obuolys, Apžėlę kojos, barzdos šeriai, platoki pečiai, plėšantys nepritinkančią suknelę, popieriaus gumulai vietoj krūtų, sodraus balso prašymas jį vadinti Naomi, nors pase ir įrašyta, kad Juozas. Anksčiau transvestitai turėjo pakelti nuotaiką, nes jie turėjo būti žiauriai juokingi. Anksčiau, aš turbūt būčiau buvęs didžiulis transvestitų fanas. „Mums reikia daugiau juokingų diedų su suknelėmis“ – būčiau agitavęs aš.
Dabar? Adomo obuolius išoperuoja. Barzdą pašalina. Liemenį sumažina. Krūtis sugeneruoja. Vienintelė viltis, kad pastebėsi pernelyg dideles plaštakas ir pėdas. Bet turbūt ir tas medicina tuoj išmoks sumažinti. Nors transvestitas ir transeksualas teoriškai nėra tas pats, bet viena ir kita idėja yra paremta melu.
Toliau. Vedybos. Labai sureikšminamas klausimas. Bet aš visiškai nesuprantu kodėl. Vedybas galima skirstyti į dvi institucijas. Religinę ir teisinę. Religinė. Koks skirtumas. Kažkas nepatinka – visada gali įkurti savo religiją. Sukurk jeigu nori religiją, kurios apeigose galima tuoktis tik lesbietėms. Lieka teisinė santuoka. Kas yra teisinė santuoka? Pačių paprasčiausia sutartis. Nu gal ir ne pačių paprasčiausia. Bet vis tiek – tai tik dvišalė sutartis. Koks skirtumas, kas kokias sutartis sudarinėja tol, kol niekas niekam nedaro jokios žalos.
Bet turbūt visada už klausimo, ar leisti homoseksualams tuoktis slypi pagrindinis klausimas: ar leisti lesbiečių ar gėjų porai auginti vaikus. Va ties šituo klausimo iškėlimu paprastai pas visus ir prasiveržia emocijos (dažniausiai neigiamos). Dėl to šitas klausimas visada užmaskuojamas kalbomis ir svarstymais apie vedybas, partnerystės sutartis ir panašiai. Ir visi berėkaudami, kaip traumuojami vaikai ir kaip tas ir anas yra nesveika, pamiršta svarbiausią faktą. Kad geroje visuomenėje tarsi neturėtų būti galimybės įsivaikinti. Nes neturėtų būti beglobių ir apleistų vaikų. Va čia yra pagrindinis klausimas: kodėl yra tiek daug „įsivaikintinų“ vaikų ir kaip tą skaičių sumažinti?
Bet čia labai neįdomus klausimas. Visiems daug įdomiau rėkti ant „nesveikų“ (nežinau dėti kabutes, ar ne. Ai, padėsiu) homoseksualų. Taigi į neįdomų klausimą aš neatsakinėsiu, o atsakysiu į įdomesnį. Yra vaikas, kuris neturi globėjų. Yra keturios galimybės. Heteroseksuali pora; lesbeičių pora; gėjų pora; vaikų namai. Kas 100% aišku? Kad heteroseksualios poros gauna aukščiausią prioritetą. Toliau man 100% aišku, kad lesbiečių pora yra geriau nei gėjų pora. Aš tik nežinau, kur įsipaišo vaikų namai. Bet jeigu reiktų spėti prioritetus, tai spėčiau sekančiai: heteroseksuali pora; lesbiečių pora; vaikų namai; gėjų pora. Čia darau prielaidą, kad vaikų namų sąlygos yra idealios. Kokios jos yra ištikrųjų – nežinau. Jeigu tragiškos, tada gėjai kyla vienu laipteliu aukščiau. Esminis dalykas, kad viskas turi būti žiūrima pro prizmę „kas geriausia vaikui“, o ne „kaip geriau į visuomenę integruoti homoseksualus“.
Kalbant apie vedybas. Pagrindinis argumentas būna: „Tai ką, jeigu jau tiems leisti tuokti, tai gal tada leidžiam ir zoofilams, ir nekrofilams, ir pedofilams tuoktis“. Viskas paprasta. Mes negalime leisti jiems tuoktis. Nes, pirma, tiek gyvūnai, tiek lavonai, tiek vaikai negali sudarinėti sutarčių. Antra, tokiuose santykiuose yra daroma žala (bent jau pedofilijos atveju) ir gana didelė. Dėl to visa tai yra netoleruotina ir nepriimtina ir turi būti išgyvendinta iš visuomenės.
Kažkada aš žiūrėjau žinias. Retai tą darau. Ir buvo kriminalai. Ir pasakojo apie vieną vaiką, kurį patėvis metė į sieną. Kitas epizodas buvo apie tris vaikus, kuriuos girtuoklė mama nuolat daužė ir beveik numarino badu. Dar kitas buvo vėl apie tai, kaip kažkas rimtai sužalojo savo vaikus. Ir aš pagalvojau, o kur šitų vaikų protestuotojų minios? Kur šitai dalykais susirūpinę veidai televizoriuje? Kodėl niekas nepretenduoja į seimą, nes gynė vaikus nuo smurto šeimose? Kur tie visi protestuotojai? Kodėl šitai žymiai opesnei problemai niekas nepriskiria spalvos? Kodėl niekas neprotestuoja? Aš žinau, kodėl aš neprotestuoju. Nes esu cinikas degeneratas ir man nusispjaut.
Kodėl žmonėms neįtikėtinai labiau rūpi pedofilija, nei nuolatinis vaikų daužymas? Aplamai, kodėl žmonės labai jautriai reaguoja į pedofiliją? Taip, tai labai blogai, bet žemėje (ar Lietuvoje) daug kas blogai, bet kodėl būtent šita problema taip greitai išmuša visus apatijos saugiklius? Ir ką man tai primenu? Ką man primena toks didelis užsidegimas ginti? Toks didelis noras visiems aplinkiniams įrodyti, kad tu būtent toje pusėje? Visa ta ypač stipri elgsena turi kažką tamsaus ir nenatūralaus, kaip ir problema prieš kurią jie kovoja. Ir tada kažką sugalvojau. Visas tas užsidegimas man primena tą situaciją, kurios iki galo nemoku išsakyti žodžiais, bet kurią pabandysiu nusakyti taip: kažkada vogęs žmogus žymiai aršiau užsipuola šviežiai pagautą vagį, negu niekada nevogęs žmogus. Ir galimi atsakymai man pasidarė pernelyg baisūs. Ir aš nusprendžiau daugiau nežongliruoti tos problematikos mintimis savo galvoja. Nes aš dar bijau pažvelgi į per didelės visuomenės akis ir pamatyti ten per daug tamsių spalvų.
[1] http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lesbietes-lietuvoje-moterys-po-nematomumo-cadromis.d?id=59058079
[2] http://www.google.com/diversity/legalise-love.html
[3] http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/andrius-kubilius-per-balsavima-del-seimos-susiejimo-su-santuoka-pasigedo-petro-grazulio-56-227386
[4] http://zeppelinus.livejournal.com/
[5] http://petraszd.blogspot.com/2011/07/o-vis-del-to-gal-nesaudykime.html
[6] http://www.15min.lt/naujiena/miestas/vilnius/nauja-rezisierias-romo-zabarausko-iniciatyva-gejus-sostineje-integruoti-megins-lipdukais-41-232511
[7] http://en.wikipedia.org/wiki/Homosexuality
Bet kokiu atveju, kadangi nesugalvoju, ką daugiau rašyti, tai teks rašyti apie toleranciją. Labai jau nyki ir nuvalkiota tema, bet vėlgi – nieko kito nesugalvoju.Taip pat teks parašyti dėl to, kad esu šiek tiek tolerastas [5] (nepaisant to, kad daug kas mane turbūt pavadintų niekam tikusiu tolerastu) ir reikia kartas nuo karto pateisinti šitą vardą. Ir, žinoma, prie visa to reikia paminėti, kad aš nieko nenusimanau apie homoseksualizmą. Visiškai. Bandžiau suskaičiuoti, kiek pažįstu homoseksualių asmenų. Ilgai skaičiavau ir suskaičiavau iki nulio. Turiu kelis įtarimus, bet tik tiek.
Aišku, manęs ta mano nekompetencija kaip ir visada nė kiek nesustabdys ir pripilsiu čia galybę raidžių.
Visų pirma aptarkime „LGBT Friendly“ [6] (LGBT – lesbietės, gėjai, biseksualai, transeksualai) lipdukus. Kas čia per idiotiška idėja? Homoseksualams draugiškos įstaigos. Argi beveik visos įstaigos nėra draugiškoms homoseksualams pagal nutylėjimą. Koks skirtumas, jeigu tu turguje pardavinėji mėlynes, kas jas nupirks. Ir ką pirkėjas veikia lovoje. Kodėl bet kokių paslaugų teikėjui turi rūpėti, kokių pažiūrų jo klientas. Parodyk man nors vieną Kaziuko mugės prekeivį, kuris nėra draugiškas LGBT. Kaziuko mugės prekeivių teikiamos paslaugos visiškai nesusiję su seksu. Vienintelės vietos, kur toks lipdukas yra tinkamas, yra tos vietos, kurių paslaugos susijusios su seksualinio gyvenimo ypatumais. Pavyzdžiui, viešnamis. Jeigu jau koksai garbus klientas ar klientė eina į viešnamį, tai jam labai svarbu žinoti, kad jame jis suras jo gana retus poreikius atitinkančias paslaugas. Nes, įtariu, labai nepatogu nueiti į viešnamį, įeiti į vidų ir sužinoti, kad nieko nepeši. O galėtum iš karto, prie durų, sužinoti. Jeigu tik būtų lipdukų...
Bet ne apie niųdienų realijas aš čia norėjau parašyti. Aš kažkaip norėjau užkabinti giliau (Gal ir nelabai gerai šita metafora skamba būtent šitame blogo įraše...).
Taigi, nuo pradžių. Išsiaiškinkime, koks didelis aš vis dėl to esu tolerastas. Aš nežinau – teks viską spręsti jums patiems. Pagrindinis idėja, ginant (kai reikia, ir kai nereikia) homoseksualus būna ta, kad homoseksualūs žmonės yra normalūs žmonės. Šita mintis visada priverčia mane svarstyti, kiek procentų visuomenės turi būti homosekslualūs, kad būtų galima tai vadinti normalia elgsena. Hmmmm.... 30 procentų?.. Gal net daugiau. Bet kokiu atveju yra mažiau nei 5% [7]. Statistiškai akivaizdu, kad tokie santykiai yra nenormalūs. Ir visas bandymas integruoti remiasi melagingu teiginiu, kad homoseksualizmas yra normalu. Ne. Tai melas. Tai nenormalu. Bet ne tame esmė. Klausimas turėtų būti visai ne toks. Klausimas turėtų būti toks: ar tai yra priimtina, ar ne? Aš už tai, kad priimtina. Arba dar geresnis klausimas, ar tai toleruotina, ar ne? Aš už tai, kad toleruotina.
Toliau. Trumpinys LGBT. Išsiverčia jis į lesbietės, gėjai, biseksualai, transeksualai. Lesbietės – nenormalu, bet viskas geria. Gėjai – nenormalu, bet toleruotina. Biseksualai – irgi nieko prieš. Transeksualai – nu ne. Kokio velnio priėmėt šituos į savo grupuotę ir sugriovėte visą savo vertę. Aš prieš transeksualus. Nes visa jų esmė yra apgauti. Jie yra vienos lyties atstovai ir nori, kad visi aplinkiniai juos laikytų kitos. Tai, mano supratimu, yra melas. Ir man nepatinka, kai man meluoja. Aš, manau, kad visuomenėje geriau kuo mažiau melo.
Anksčiau tai buvo tiesiog nekaltas melas. Anksčiau galėdavai lengvai atskirti, kad čia tiesiog diedas su suknele. Adomo obuolys, Apžėlę kojos, barzdos šeriai, platoki pečiai, plėšantys nepritinkančią suknelę, popieriaus gumulai vietoj krūtų, sodraus balso prašymas jį vadinti Naomi, nors pase ir įrašyta, kad Juozas. Anksčiau transvestitai turėjo pakelti nuotaiką, nes jie turėjo būti žiauriai juokingi. Anksčiau, aš turbūt būčiau buvęs didžiulis transvestitų fanas. „Mums reikia daugiau juokingų diedų su suknelėmis“ – būčiau agitavęs aš.
Dabar? Adomo obuolius išoperuoja. Barzdą pašalina. Liemenį sumažina. Krūtis sugeneruoja. Vienintelė viltis, kad pastebėsi pernelyg dideles plaštakas ir pėdas. Bet turbūt ir tas medicina tuoj išmoks sumažinti. Nors transvestitas ir transeksualas teoriškai nėra tas pats, bet viena ir kita idėja yra paremta melu.
Toliau. Vedybos. Labai sureikšminamas klausimas. Bet aš visiškai nesuprantu kodėl. Vedybas galima skirstyti į dvi institucijas. Religinę ir teisinę. Religinė. Koks skirtumas. Kažkas nepatinka – visada gali įkurti savo religiją. Sukurk jeigu nori religiją, kurios apeigose galima tuoktis tik lesbietėms. Lieka teisinė santuoka. Kas yra teisinė santuoka? Pačių paprasčiausia sutartis. Nu gal ir ne pačių paprasčiausia. Bet vis tiek – tai tik dvišalė sutartis. Koks skirtumas, kas kokias sutartis sudarinėja tol, kol niekas niekam nedaro jokios žalos.
Bet turbūt visada už klausimo, ar leisti homoseksualams tuoktis slypi pagrindinis klausimas: ar leisti lesbiečių ar gėjų porai auginti vaikus. Va ties šituo klausimo iškėlimu paprastai pas visus ir prasiveržia emocijos (dažniausiai neigiamos). Dėl to šitas klausimas visada užmaskuojamas kalbomis ir svarstymais apie vedybas, partnerystės sutartis ir panašiai. Ir visi berėkaudami, kaip traumuojami vaikai ir kaip tas ir anas yra nesveika, pamiršta svarbiausią faktą. Kad geroje visuomenėje tarsi neturėtų būti galimybės įsivaikinti. Nes neturėtų būti beglobių ir apleistų vaikų. Va čia yra pagrindinis klausimas: kodėl yra tiek daug „įsivaikintinų“ vaikų ir kaip tą skaičių sumažinti?
Bet čia labai neįdomus klausimas. Visiems daug įdomiau rėkti ant „nesveikų“ (nežinau dėti kabutes, ar ne. Ai, padėsiu) homoseksualų. Taigi į neįdomų klausimą aš neatsakinėsiu, o atsakysiu į įdomesnį. Yra vaikas, kuris neturi globėjų. Yra keturios galimybės. Heteroseksuali pora; lesbeičių pora; gėjų pora; vaikų namai. Kas 100% aišku? Kad heteroseksualios poros gauna aukščiausią prioritetą. Toliau man 100% aišku, kad lesbiečių pora yra geriau nei gėjų pora. Aš tik nežinau, kur įsipaišo vaikų namai. Bet jeigu reiktų spėti prioritetus, tai spėčiau sekančiai: heteroseksuali pora; lesbiečių pora; vaikų namai; gėjų pora. Čia darau prielaidą, kad vaikų namų sąlygos yra idealios. Kokios jos yra ištikrųjų – nežinau. Jeigu tragiškos, tada gėjai kyla vienu laipteliu aukščiau. Esminis dalykas, kad viskas turi būti žiūrima pro prizmę „kas geriausia vaikui“, o ne „kaip geriau į visuomenę integruoti homoseksualus“.
Kalbant apie vedybas. Pagrindinis argumentas būna: „Tai ką, jeigu jau tiems leisti tuokti, tai gal tada leidžiam ir zoofilams, ir nekrofilams, ir pedofilams tuoktis“. Viskas paprasta. Mes negalime leisti jiems tuoktis. Nes, pirma, tiek gyvūnai, tiek lavonai, tiek vaikai negali sudarinėti sutarčių. Antra, tokiuose santykiuose yra daroma žala (bent jau pedofilijos atveju) ir gana didelė. Dėl to visa tai yra netoleruotina ir nepriimtina ir turi būti išgyvendinta iš visuomenės.
Kažkada aš žiūrėjau žinias. Retai tą darau. Ir buvo kriminalai. Ir pasakojo apie vieną vaiką, kurį patėvis metė į sieną. Kitas epizodas buvo apie tris vaikus, kuriuos girtuoklė mama nuolat daužė ir beveik numarino badu. Dar kitas buvo vėl apie tai, kaip kažkas rimtai sužalojo savo vaikus. Ir aš pagalvojau, o kur šitų vaikų protestuotojų minios? Kur šitai dalykais susirūpinę veidai televizoriuje? Kodėl niekas nepretenduoja į seimą, nes gynė vaikus nuo smurto šeimose? Kur tie visi protestuotojai? Kodėl šitai žymiai opesnei problemai niekas nepriskiria spalvos? Kodėl niekas neprotestuoja? Aš žinau, kodėl aš neprotestuoju. Nes esu cinikas degeneratas ir man nusispjaut.
Kodėl žmonėms neįtikėtinai labiau rūpi pedofilija, nei nuolatinis vaikų daužymas? Aplamai, kodėl žmonės labai jautriai reaguoja į pedofiliją? Taip, tai labai blogai, bet žemėje (ar Lietuvoje) daug kas blogai, bet kodėl būtent šita problema taip greitai išmuša visus apatijos saugiklius? Ir ką man tai primenu? Ką man primena toks didelis užsidegimas ginti? Toks didelis noras visiems aplinkiniams įrodyti, kad tu būtent toje pusėje? Visa ta ypač stipri elgsena turi kažką tamsaus ir nenatūralaus, kaip ir problema prieš kurią jie kovoja. Ir tada kažką sugalvojau. Visas tas užsidegimas man primena tą situaciją, kurios iki galo nemoku išsakyti žodžiais, bet kurią pabandysiu nusakyti taip: kažkada vogęs žmogus žymiai aršiau užsipuola šviežiai pagautą vagį, negu niekada nevogęs žmogus. Ir galimi atsakymai man pasidarė pernelyg baisūs. Ir aš nusprendžiau daugiau nežongliruoti tos problematikos mintimis savo galvoja. Nes aš dar bijau pažvelgi į per didelės visuomenės akis ir pamatyti ten per daug tamsių spalvų.
[1] http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lesbietes-lietuvoje-moterys-po-nematomumo-cadromis.d?id=59058079
[2] http://www.google.com/diversity/legalise-love.html
[3] http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/andrius-kubilius-per-balsavima-del-seimos-susiejimo-su-santuoka-pasigedo-petro-grazulio-56-227386
[4] http://zeppelinus.livejournal.com/
[5] http://petraszd.blogspot.com/2011/07/o-vis-del-to-gal-nesaudykime.html
[6] http://www.15min.lt/naujiena/miestas/vilnius/nauja-rezisierias-romo-zabarausko-iniciatyva-gejus-sostineje-integruoti-megins-lipdukais-41-232511
[7] http://en.wikipedia.org/wiki/Homosexuality
2012 m. birželio 24 d.
Kas skaito rašo, tas duonos prašo, bet niekas neduoda...
Čia kada skaičiau kažkokios neaiškios, bet labai geros blogerės blogo įrašą apie knygas [1]. Kažkaip suvokiau, kad aš pats nė karto dar šitame bloge nesu rašęs apie knygas. Tiksliau aš niekur nesu rašęs apie knygas. Taigi, man kažkuo svarbios knygos.
Indėniuko Kiko nuotykiai
http://www.knyguklubas.lt/kikas.html
Tai viena iš pirmų knygų, kurią esu perskaitęs. Tiksliau ten buvo knygų rinkinys. Lyg ir. Tas rinkinys turbūt buvo antrasis mano skaitytas knygų rinkinys. Pirmasis, kas be ko, buvo „Pifo nuotykiai“. Aš kažkaip visą gyvenimą knygas skaitau serijomis. Jeigu pradedu kokį autorių skaityti, tai varau kelias jo knygas iš eilės. Taip ir su Kiku. Apie ką tas Kikas, tai nė velnio neatsimenu, nes skaičiau ją lyg ir pradinėse klasėse, lyg ir dar prieš eidamas į mokyklą. Lyg ir mokėjau jau truputį skaityti dar prieš mokyklą, lyg ir ne... Neatsimenu...
Užtai atsimenu, vieną istoriją, kuri jau yra apie mano bakalauro studijas. Buvo geometrijos praktikos paskaita. Ją vedė toks dėstytojas Kašuba (Pagrindinė jo citata: „Universitetinis išsilavinimas yra tai, kas lieka, kai viską pamiršti“). Vedė nepersistengdamas. Buvo (ir yra) prie humoro. Ir kažkurią tai paskaitą kažką (tikrai ne apie geometriją) pasakojo. Pasakojo ir kažkaip kalba pasisuko apie indėnus. Ir jis užklausė auditorijos (mūsų): „Nu kiek iš jūsų skaitėte Vinetu? Nu!? Negali būti! Norint pasakyti, kad nei vienas nesate skaitęs nieko apie indėnus?“. Ir tada aš surikau-paklausiau: „Indėniuko Kiko nuotykiai skaitosi?“. Auditorija leipo juokais...
Tiksliau auditorija neleipo juokais, nes aš nieko nesurikau (ir dar ten nejuokingas bajeris). Nes aš išsigalvojau tą savo istorijos dalį. Matote, aš lėtesnių apsukų ir aš realiu laiku nespėju mąstyti taip greitai, kaip kiti kalba. Dėl to man tenka visus pokalbius, kuriuose dalyvauju (dažniausiai tik klausausi) prasukti galvoje grįžus namo. Tuose įsivaizduojamuose pokalbiuose, kurie vyksta mano galvoje, viskas būna kiek kitaip nei realybėje. Tuose pokalbiuose aš karaliauju savo išmone, įžvalgomis ir visi manimi žavisi...
Bet faktas lieka faktu. Toje prieš kelis metus vykusioje paskaitoje aš nieko nepasakiau. Bet mano galvoje vis dar likęs prisiminimas, kurio nebuvo. Aš atsimenu šitą nebūtą, nesvarbų įvykį ir nuolat (kelis kartus per metus) jį prisimenu. Aš, būna, neprisimenu merginos vardo, kurį ji man būna pasakius prieš 10 min., bet aš kuo puikiausiai prisimenu savo „šmaikštų“ išsišokimą geometrijos paskaitoje. Kurio net nebuvo. Aš nekenčiu šito atsiminimo.
Remarkas „Trys Draugai“
http://en.wikipedia.org/wiki/Three_Comrades_(novel)
Kaip dabar atsimenu, kad tai įdomi knyga su gana neišdirbta ir „patingėta“ pabaiga. Tik vėliau supratau, kad čia Remarko stiliaus ypatybės. Remarkas yra parašęs ir geresnių knygų. Bet ši buvo pirmoji, kurią iš jo kūrybos perskaičiau ir dėl kurios atradau Remarką ir galiausiai perskaičiau beveik visą jo kūrybą (net ir nežymias, bei pusėtinas knygas). Bet „Trijų draugų“ pagrindinis nuopelnas ne tas. Pagrindinis šitos knygos nuopelnas yra tas, kad ji mane pavertė skaitytoju. Tai pirma nemokama dozė, po kurios dar iki dabar skaitau. O viskas buvo taip...
Vienuolikta klasė. Antro semestro galas. Pavasario pabaiga, vasaros pradžia. Literatūros paskaitoje teliko vienas didesnis atsiskaitymas. Gerai neatsimenu visų detalių, bet esmė ta, kad reikėjo perskaityti bet kokią Remarko knygą ir kažką po to padaryti. Ar tai parašyti recenziją. Ar tai analizę. Ar tai dar kažkokį velnią.
Kadangi užduotį atlikinėjo kelios vienuoliktos klasės, tai bibliotekoje visos kelios Remarko knygos buvo kaip mat išgraibstytos. Miesto bibliotekose irgi. Mes, tinginiai, iš karto pradėjome tuo naglai naudotis: „Auklėtoja, kaip mes galime atlikti užduotį, jeigu neturime ir negalime gauti knygų?“.
Taigi, vyksta pamoka ir mokytoja (kuri buvo mūsų klasės auklėtoja) klausia: „Kas dar neturite knygų ir neturite iš kur pasiskolinti?“. Mhhhh... Truputį rizikinga... Velniop – tikriausiai lieps padaryti kokį referatą. Tai iš interno parsisiųsiu, ką nors, pakeisiu žodis ir sueis. „Aš!“. Nepaisant savo lėtumo, aš pirmas iš klasės išdrįsau mesti šitą lošimo kauliuką. „Niekas daugiau? ...? Gerai, Petrai, kadangi tu vienintelis toks, tai aš turiu nuosavą Remarko knygą ir tau ją paskolinsiu.“. Velnias. Susimoviau. Nieko – perskaitysiu dešimt pirmų puslapių, dešimt paskutinių ir ką nors sukeverzosiu. Ir viskas bus gerai...
Taigi, pradėjau skaityti tuos savo „pirmus dešimti puslapių“ ir perskaičiau visą knygą gal per dvi dienas. Viskas – aš buvau užverbuotas. Viskas – aš buvau skaitytojas. Šaikai, aišku, vistiek sakiau, kad perskaičiau tik pirmą ir paskutinį skyrius. Čia panašiai, kaip narkomanas pradžioje slepia adatų dūrių žymes. Bet nuo tada ir skaitau. Ir esu baisiai dėkingas savo mokyklos auklėtojai Irmai [2].
Ši istorija, beje, yra tikra ir niekas nėra įsivaizduota...
Remarkas „Vakarų fronte nieko nauja“ ir kitos
http://en.wikipedia.org/wiki/All_Quiet_on_the_Western_Front
Po „Trijų draugų“ aš toliau tęsiau savo tradiciją, pradėtą vaikystėje su „Pifo nuotykiais“, skaityti knygas serijomis. Taigi, kokia žymiausia Remarko knyga? „Vakarų fronte nieko nauja“. Iš esmės ne taip ir svarbu. Į šitą punktą norėčiau suplakti visas jo knygas. Ir „Laikas gyventi ir laikas mirti“, ir „Juodasis obeliskas“ ir visas kitas. Labiausiai, kas mane apžavėjo jo knygose, tai ne siužetas, ne veikėjai (kurie, beje, labai panašūs vieno į kitus, žvelgiant iš kelių knygų perspektyvų). Labiausiai mane pakerėdavo absoliuti melancholija, kuri spinduliavo visose jo knygose. Absoliuti ramybė, absoliuti pilkšvai melsva spalva, su retomis vos pastebimų spindulėlių proveržomis.
Ir keistas suvokimas. Keistas suvokimas, kad buvo būtina, kad žūtų 35 mln. (WW I) + 60 mln. (WW II) žmonių tam, kad susiformuotų toks Remarkas ir tam, kad aš dabar galėčiau skaityti jo nuostabias knygas.
Nyčė „Stabų saulėlydis“
http://en.wikipedia.org/wiki/Twilight_of_the_Idols
Pirma Nyčės knyga, kurią lyg ir supratau. Prieš tai, aišku, mėginau skaityti „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Nė velnio nesupratau. Bet vis tiek kirbėjo jausmas, kad užtikau kažkokį brangakmenį, kuris taip stipriai švitina į akis, kad net skauda. Taigi, teko ieškotis kažko paprastesnio. Štai čia ir atsiranda „Stabų saulėlydis“. Zaratustros tai dar bandžiau po to skaityti kelis kartus – visada atmušdavau smegenėles ir suprasdavau, kad dar esu per kvailas.
Ką pagrinde Nyčė mane išmokė, tai releatyvumas. Ne fizika, o Nyčė to mane išmokė. Išmokė suvokti, kad viskas yra sąlygina ir priklauso nuo stebėtojo pozicijų. Dažniausiai tą aš pamirštu, bet kartais atsimenu ir būnu protingesnis... Reiktų vėl pabandyti paskaityti „Štai taip Zaratustra kalbėjo“...
Aristotelis „Politika“
http://en.wikipedia.org/wiki/Politics_(Aristotle)
Pradėjau ją skaityti galvodamas, ir ką gi tie pusiau barbarai gali man šių dienų civilizuotam žmogui pasiūlyti. O pasirodo gali. Ir daug ką gali. Mane sukrėtė suvokimas, kad tas, prieš galas žino kiek tūkstančių metų gyvenęs žmogus buvo žymiai protingesnis, ir žymiai laisvesnio mąstymo negu aš ir visi mano pažįstami žmonės. Kiekvieno valstybės valdymo modelio aptarimas jo knygoje man sukeldavo nuostabą, kad aš niekad net neprileisčiau sau tokios minties. Aš net negalėčiau sugeneruoti tokios minties, nes kad ir kokiu laisvamaniu aš save laikyčiau, aš vis tiek esu garvežys, riedantis bėgiais. Mano mintys vis tiek tėra ne mano, o mano dogmų, mano normų ir mano fobijų kratinys. Šita knyga leido man tai suprasti. Šita knyga galbūt leis kažkada man nušokti nuo tų bėgių ir pirmą kartą gyvenime sugalvoti savo pirmą laisvą mintį... Bet ne dabar... Ir panašu, kad ne greit...
Paulo Coelho „Alchemikas“
http://en.wikipedia.org/wiki/The_Alchemist_(novel)
Tai pirma knyga, kuri man baisiai nepatiko, bet aš vistiek apsimetinėjau, jog ji labai gera, nes norėjau įsiteikti kitiems žmonės, kurie manė, kad tai gera knyga. Nes norėjau pasirodyti baisiai dvasingas ir protingas... Nes buvau šlykštus bestuburis šliužas. Bandžiau netgi prieš save apsimesti, kad aš suprantu gilią ir tikrąją šios knygos mintį. Kad suprantu visą simbolizmą ir kad... Piemuo simbolizuoja... Ir kad reikia apkeliauti visą pasaulį, tam, kad suprastum, kad laimė visąlaik buvo ten kur... Kad meilė... Velniop šitą nesąmonę!
Ačiū šitam sentimentaliam seilių gniužului, kad aš pagaliau susivokiau, koks aš apgailėtinas ir kad aš netgi galiu (o įstabume!) turėti savo nuomonę.
Čia panašiai, kaip kad „Mažasis Princas“. Visi apsimetinėja, kad juos ta knyga baisiai sukrėtė ir baisiai kažko išmokė. Ooooo!!! Mes kiekvienas turime savo skirtingą požiūrį į pasaulį ir tas knygoje pavaizduota kaip, kad kiekvienas gyvena savo planetose. Oooo!!! Kaip išradinga, kaip tikslu, kaip paprasta ir kaip giliadvasiškai gilu. Ir tiesiai iš LSD vizijų nusileidus Lapė pasakoja teisybę apie tikrą draugystę...
Taigi, dar kartą ačiū „Alchemikui“, kad leido man suprasti, kad aš neprivalau mėgti kažko, jeigu man tas kažkas nepatinka, ir dar manau, kad kažkas yra viso labo pusėtinos kokybės.
Chuck Palahniuk „Kovos klubas“
http://en.wikipedia.org/wiki/Fight_Club_(novel)
Žinau, žinau... Banalu... Žinau, žinau... Amerikoniška... Žinau, žinau... Imbiciliška... Bet aš užsiroviau ant šitos knygos būtent tada, kai man buvo tinkamas asmenybės brendimo momentas ant jos užsirauti. Užsiroviau ir buvau užburtas. Knygą skaičiau kokia 10 kartų. Filmą mačiau irgi panašiai tiek. Atrodė, kad ten parašyti visi atsakymai į visus mano klausimus...
Ir tik dabar pradedu suvokti, kas toje knygoje mane taip sužavėjo. Reikia paminėti, kad kada čia neseniai vėl bandžiau skaityti šitą knygą. Mečiau po pirmo skyriaus. Nebeįdomu ir nebeaktualu. Bet anksčiau man jos reikėjo. Man netgi nereikėjo to viso knygos brutalumo. To viso nihilizmo. To viso vyriškumo. To viso artėjančio ir visa naikinančio mirties pojūčio. Vienintelis dalykas, kurio man reikėjo iš tos knygos, turbūt buvo suvokimas, kad aš neprivalau būti toks, kaip ir visi. Aš neprivalau elgtis taip, kaip kad kiti mano, jog turėčiau. Kad aš galiu susikurti savo gyvenimą pats. Kad aš galiu sužlugdyti savo gyvenimą pats. Ir kad tai bet kuriuo atveju nesvarbu.
Albert Camus
http://en.wikipedia.org/wiki/Albert_Camus#Essays
Kažkaip iš Camus kūrybos man labiausiai įstrigo ne fikcija, o jo esės. Ne taip ir seniai, po teisybei skaičiau jąsias. Man labiausiai įsiminė mano vidinis dialogas su autoriumi. „Taip, teisingai – viskas beprasmiška. Taip, teisingai viskas juoda. Taip, teisingai – žmonės šlykštynės. Taip, teisingai... Pala, pala... Kaip tai pasaulis nuostabus? Kaip tai tu myli žmones? Taigi, aš maniau, kad tu sakai, jog viskas šlamštas ir niekas neturi prasmės. Nu velniop – imu kitą tavo esę. Aha, taip – pats matai kokie žmonės žiaurūs. Aha – likimas špygą atkišo. Kančia, kančia aplink vien tik kančia. Pala, pala... Vėl tu pradedi apie gėrį... Pala, gi sakau – kaip tai viskas bus gerai...“ Taip žingsnis po žingsnio ir nihilistą manyje su Camus pagalba įveikė optimistas manyje. Tiesa, tas optimistas toks nevisai grynas optimistas – daugiau poch***tas-optimistas...
[1] http://svenciau-uz-rasta.blogspot.com/2011/08/apie-geriausias-knygas.html
[2] http://83.171.0.157/mokymas/index.php/menustruktura/meniumokyklosadministracija
2012 m. birželio 18 d.
Ar kompiuteriniai žaidimai yra laiko švaistymas?
Atsakymas: taip. Kompiuteriniai žaidimai yra laiko švaistymas. Kadangi jau atsakiau į šitą klausimą, tai galiu pereiti prie daug įdomesnių klausimų. Pavyzdžiui, ar mes esame kompiuteriniame žaidime? Atsakymas: ne. Nes taip liepia teigti Okamo skustuvo principas [1]. Bet man neįdomūs paprasti ir tikėtini dalykai, dėl to aš čia papasakosiu apie įdomius ir mažai tikėtinus dalykus.
Kažkada jau labai seniai buvo mane užkabinę Dr. S. James Gates [2][3] pusiau tiriamos prielaidos, kad gali būti, jog mes gyvename simuliuojamame pasaulyje. Kitaip tariant esam simuliacijos kompiuterinėse simuliacijoje. Labai, labai debiliška idėja. Bet... Pagalvokite. Paimkite kuriamo Unreal Engine 4 (2012 m.) [4][5] vaizdus ir palyginkite juos su 1965 m. Lincoln Lab TX-2 vienos programos vaizdais[6] – viena iš pirmųjų kompiuterinės grafikos aplikacijų žmonijos istorijoje. 2012-1965 = 47. Per 47 m. buvo sugebėta nueiti nuo apgailėtinų linijų iki įrodymo, kad 100% vizualus realumas yra ranka pasiekiamas. Tiesa, dar ne su UE4, bet kelių 3D varikliukų generacijų eigoje. Tik 47 metai. Ir aš kalbu apie realaus laiko interaktyvią grafiką, o ne grafiką, kurios kadrui sugeneruoti reikia žymiai daugiau laiko (Pavyzdžiui, filmų specialieji efektai). Tik 47 metai ir jau toks progresas. 50 metų yra niekas žmonijos istorijoje. O viskas tik akseleruoja. Taip, sutinku, dabar daugiausia dėmesio skiriama vaizdiniam simuliavimui. Bet beveik pilnai priartėjus prie 100% panašumo ribos, bus sparčiau pajudėta prie kitų jutimų ir dirbtinio intelekto sudėtingumo užkariavimų.
Kas iš to? Reiškiasi, labai tikėtina, kad galiausiai žmonija sugebės sukurti virtualų, simuliuojamą pasaulį, kuris savo kompleksija prilygs tam, kuriame mes gyvename (aš specialiai nevartoju teiginio „realus pasauslis“). Jau dabar yra prikurta galybė žaidimų, turinčių savo vidinius pasaulius. Kas žmonijai trukdys, turint vieno virtualaus pasaulio simuliaciją, ją dublikuoti ir sukurti kitą virtualų pasaulį? Niekas. O dabar darykime prielaidą, kad yra vienas realus pasaulis. To realaus pasaulio gyventojai sukūrė daug (tarkim, N) virtualių simuliacijų. Tarkim, tu esi vieno iš visų pasaulių gyventojas. Kokia tikimybė, kad tu gyveni realiame pasaulyje? Vienas padalinta iš N plius vienas (1 / (N+1)). N, beje, artėja link begalybės. O dabar dar įdomiau. Kas sakė, kad yra realus pasaulis? Kas sakė, kad ne Turtles all the way down [7]? Kodėl reiktų atmesti variantą, kad simuliacijos gyventojai, nesukūrė simuliacijos, kurioje gyvename mes ir kurioje mes sukursime simuliacijas, kuriose gyvens kiti gyventojai. Arba kodėl negali būti, kad simuliacijoje esančios simuliacijos, kuri taip pat yra simuliacija ir taip toliau. Tai yra, kodėl negali būti taip, kad viskas yra tik amžina simuliacijos simuliacijų begalinė abipusė aibė? Sakiau, kad nereikia žvelgti į viską paprastai. Sudėtingai gi daug įdomiau...
Kalbant apie kompiuterius ir kompiuterinis simuliacijas, geras tonas reikalauja aptarti ir Antikos laikų Graikiją... Taip, taip – atėjo laikas papasakoti apie tokį veikėją, kaip Pitagoras [8]. Daugeliui jis žinomas tik dėl Pitagoro teoremos. Bet jis yra vienas iš įdomiausių (bent jau man) istorinių asmenybių. Tarsi, jis sugebėjo sukurti religiją, sektą, bendruomenę ir mokyklą pastatytą ant matematikos. Aišku, ta matematika buvo kiek kitokia nei dabartinė matematika. Ji buvo mažiau sausa. Joje buvo daugiau misticizmo, daugiau kosmologijos ir daugiau filosofijos. Anot kai kurių šaltinių Pitagorininkai tikėjo (manė? galvojo? žinojo? buvo apskaičiavę?), kad pasaulis yra paremtas skaičiais. Kad skaičiai yra absoliuti tikrovė ir viskas, kas gyva yra sugeneruota per skaičių funkcijas.
Kas, beje, pilnai sutampa su dabartiniai mūsų kuriamais virtualiais pasauliais. Virtualūs pasauliai yra generuojami programinio kodo. Programiniame kode yra kviečiamos funkcijos, kurios kaip parametrai yra perduodami skaičiai. Ir kurios grąžina, spėkit ką? Taip – skaičius. Taigi, kaip jau minėjau, pitagorininkai manė, kad mūsų pasaulis yra sugeneruotas iš skaičių...
Beje, yra daug abejonių, ar Pitagoras pats sugalvojo šitas idėjas. Kaip kad ar Pitagoras (ar pitagorininkai) surado Pitagoro teoremą. Surado dėl to, kad vienas iš Pitagoro filosofijos principų yra tas, kad niekas nėra nauja, o viskas, kas atsitinka, yra atsitikę praeityje ir po tam tikro laiko atsitiks ateityje. Taigi, yra galvojama, kad Pitagoras išmoko visų savo gudrybių (tuo tarpu ir apie trikampius) iš babiloniečių ir egiptiečių. Apsistokime ties pastaraisiais. Yra daugmaž tikėtinų šaltinių, teigiančių, kad Pitagoras mokėsi Egipte. Kad anie išmanė matematiką abejonių nekyla – tereikia pažvelgi į bet kurią piramidę ir daugybę matematiškai įdomių skaičių, užkoduotų tų piramidžių dimensijose [9]. Ir, aišku, labiau nei senovės Egiptas, misticizmo persmelktos civilizacijos žmonijos istorijoje nėra. Taigi, yra teigiama, kad Pitagoras beveik visas pitagorininkų idėjas pasiėmė iš mokymų Egipte. Kai kurie autoriai, kaip pavyzdžiui kontraversiškas John Anthony West [10], beveik neabejoja, kad taip ir buvo.
Spėkit, kas dar mokėsi pas egiptiečius. Ogi Platonas. Ką teigia Platonas? Kad yra du pasauliai. Yra absoliutinis formų pasaulis. Ir yra materialus pasaulis (Cosmos) – mūsų pasaulis [11]. Formų pasaulis yra nekintantis, visada yra ir nedalyvauja vyksme. Tai absoliučių idėjų pasaulis. Cosmos pasaulis, kuriame vyksta vyksmas, yra sugeneruotas per formų (absoliučių idėjų) pasaulį. Kuris iš mūsų mokslų yra nekintantis ir absoliutus idėjų mokslas? Matematika. Skaičių mokslas...
Dar viena įdomi detalė apie Platono mokymą. Platonas teigė, kad Cosmos elementai yra sudaryta iš trikampių detalių (trikampiai Platono mokyme yra mūsų mokslo atomų atitikmuo). Spėkit, iš ko sudaryti vaizdai dabartiniuose kompiuteriniuose žaidimuose? Iš trikampių... [12][13]
Pabaigai
Ar aš tikiu, ką pats ką tik parašiau? Neaaa... Gal... Būtų jėga, jeigu taip būtų. Neaaa... Nors... Teoriškai tarsi įmanoma... Bet... Ai, koks skirtumas, kaip yra – vistiek žinojimas man nepadės ir rytoj vis tiek turėsiu eiti į prekybos centrą ir nusipirkti batono ir kefyro, nes reikia maitintis.
Bet būtų jėga... Primesk, reverse engineer'ini pasaulį, surandi bug'ą ir "You are the One"...
[1] http://en.wikipedia.org/wiki/Occam's_razor
[2] http://www.youtube.com/watch?v=q1LCVknKUJ4
[3] http://www.youtube.com/watch?v=9Z9tO0D6W-Y
[4] http://www.youtube.com/watch?v=OZmRt8gCsC0
[5] http://www.youtube.com/watch?v=MOvfn1p92_8
[6] http://www.youtube.com/watch?v=PZrA6Uqwyy0
[7] http://en.wikipedia.org/wiki/Turtles_all_the_way_down
[8] http://plato.stanford.edu/entries/pythagoras/
[9] http://www.theglobaleducationproject.org/egypt/studyguide/gpmath.php
[10] http://www.jawest.net/books_vids.htm
[11] http://faculty.washington.edu/smcohen/320/timaeus.htm
[12] http://en.wikipedia.org/wiki/Real-time_computer_graphics#Principles_of_real-time_3D_computer_graphics
[13] http://http.developer.nvidia.com/CgTutorial/cg_tutorial_chapter01.html
2012 m. gegužės 28 d.
Netikros kartos beieškant
Every generation wants to be the last
Chuck Palahniuk „Lullaby“Kaip ir kiekvienas lietuviškai suprantantis ir apie RSS technologiją žinantis žmogus, privalau kartas nuo karto paskaityti Rokiškį. Toks įstatymas – nieko nepadarysi. Tiesiog susikaupi, paskiri pusvalanduką ir tikiesi, kad šią savaitę Rokiškis nebus labai produktyvus ir daugiau nieko parašys...
Taigi, paskutinis ano tekstas buvo tekstas, kaip tekstas. Bet mane labiausiai užkabino Rokiškio komentaras diskusijose:
Ir netgi ta karta, kuri užaugo kiek vėliau, tieji, kurie dabar yra 20-30 metų amžiaus, t.y., mokęsi daugiau Nepriklausomybės laikais, visvien dar yra kažkiek užveržti
Rokiškis „Šiaip kažkoks komentaras“Ot, velnias... Tai ne tik homo sovietikus, bet ir mes esame prarastoji karta... Šitie tai netikę, va anie, kur ateina, tai bus ohoho.
Tai va, taip po truputį, po truputį vis kirba galvoje mintis apie kartas. Apie savo kartą. Apie tai, kodėl mes šiek tiek netikę. Nutariau paimti ir parašinėti – gal bent pačiam pasidarys aiškiau.
Dargi pastaruoju metu esu užsėdęs ant tokio knyginio narkotiko. Ant Joseph Campbell. Skaitau, ką randu. Ten pagrinde apie mitologiją ir ritualus. Tai dabar pokalbiuose neįtikėtinai dažnai įterpiu nesusijusių faktų apie kokios nors tautos kokį nors ritualą.
- Karoče. Atsimeni, kaip pasakojau apie tą siurblį, kur papigiai nusipirkau? Gal kažkur prieš mėnesį...
- Nu?
- Sugedo gal po ketvirto siurbimo. Tai vakar į garantį vežiau. Ir žinai, ką tie pridurkai ten pasakė?
- Mhhh. Man šita tavo istorija kaip tik priminė vieną įdomų faktą. Ar žinojai, kad majai žaisdavo žaidimą labai panašų į krepšinį ir kad pagal ritualą laimėjusios komandos kapitonui būdavo nukirsdinama galva.
- Ką?.. Ką, blet?.. Vėl pradėjai skaityti knygas?! Vėl skaitai knygas?! Nemeluok?! Kiek jau kartų apie tai kalbėjome? Iš tavęs nieko gero nebus jeigu ir toliau taip elgsiesi...
Taigi, kartos. Mano karta. Ar aš galiu spręsti apie savo kartą? Juk aš toks unikalus ir išskirtinis, kad turbūt nesuprantu, ką kiti mano bendraamžiai jaučia ir galvoja. Tada aš supratau, kad archetipinis mano kartos (pasilikime ties pasiūlytu 20-30 apibrėžimu) bruožas yra tas, kad archetipinis mano kartos atstovas mano esąs unikalus ir išskirtinis. Reiškiasi, aš galiu kalbėti apie savo kartą, kalbėdamas apie save.
Pagal Joseph Campbell, kiekvieno žmogaus kiekvienas gyvenimo etapas yra simbolizuojamas archetipinio mitinio herojaus kelionėje. Ir visos tos kelionės simboliniame lygmenyje yra vienodos. T.y. ir Jėzus, ir Buda, ir Odisėjas iš esmės keliavo ten pat ir taip pat. Tai tarsi žemėlapis žmogui, norinčiam tapti kažkuo. Norint pereiti iš vieno etapo į kitą (Pvz.: vaikystė, paauglystė), reikia „keliauti“ tuo pačiu keliu, kaip ir mitai, kad mus moko. Taigi, žvelgiant į bibliją (šitą mitologiją, deja, geriausiai išmanau), norint pereiti į kitą gyvenimo etapą, visų pirma visi tave turi apleisti ir išduoti; tu turi numirti ir prisikelti, kad galėtum pakilti į aukštybes. Tai yra, prieš tapdamas kuo nors kitu, visų pirma turi nužudyti (tik simboliškai) dabartinį save. Ritualo paskirtis yra padėti įsisąmoninti ir suvokti savo transformaciją.
Tai va, man įdomu, kokie esminiai šių laikų ritualai lydėjo mane iki dabar. Kas man padėjo konvertuotis į naujas savo versijas. Ir galbūt ne tik man, bet ir visai mano kartai. Ir kodėl mes netikę. Arba kodėl tik aš vienas netikęs.
Pradžia. Gimimas. Patekimas į šitą absurdišką pasaulį, kur apelsinų sultys yra gaminamos iš obuolių tyrės. Kaip ir nieko rituališko tas gimimas. Visų pirma dėl to, kad būdamas kūdikis negeneruoji atsiminimų ir esi nelabai žmogus. Keistai įdomu, bent jau dalį mūsų kartos šitame etape apibrėžia kartais su didžiuliu pasididžiavimu pasakyta frazė: „Kai mes augome, tai dar jokių pampersų nebuvo – mes tai dar su vystyklais užauginti“. Lyg tai yra čia yra kuo didžiuotis. Vienintelis dalykas, kurį čia pasakai, tai tas, kad mes augome labiau šūdinesni, nei kad kartos po mūsų. Ir, beje, tai apsrendė mūsų mamos, o ne mes patys.
Pirmas ritualas, kurį teoriškai turėčiau atsiminti, yra pirmos klasės rugsėjo pirmoji. Bet neatsimenu. Reiškiasi niekam tikęs ritualas. Bet pats pradėjimo eiti į mokyklą faktas yra įdomus. Čia pirmą kartą susipažysti su piramidine jėgos pasiskirstymo struktūra. Ir tu esi piramidės apačioje. Vienintelis dalykas, ką tu gali, tai eidamas namo apspjaudyti direktoriaus Moskvičių.
Dar kas man įdomu ir kas, manau, formavo mano kartą yra pats periodas, kuriuo mes augome ir kuris (bent jau man) prasidėjo būtent maždaug tuo metu (truputį anksčiau), kai aš pradėjau eiti į mokyklą. Ir kas gi buvo tada? O tada aplinkui buvo chaosas. Didžiulė sistema griuvo ir ją keitė kita didžiulė sistema. Mes, mazgiai, nė velnio nesuvokėme kas vyksta. Niekas mums ir nebandė nieko paaiškinti. Visas chaosas buvo tiesiog prie mūsų. Alsavo tiesiai mums į snarglėtus veidus. Ir niekas nemokino mūsų naujų moralinių taisyklių, nes jų nebuvo. Nes buvo chaosas. Vieno brolis buvo reketininkas, kito tėvas buvo reketuojamas. Trečio tėvas iš įtakingo žmogaus tapo alkoholiku. Ketvirto tėvas investavo visos giminės santaupas į „sekundę“. Penkto tėvas tysė iš Lenkijos kontrabandą. Šitame etape išmokau viską stebėti, analizuoti, nieko nekomentuoti, niekuo nesistebėti, niekuo nesipiktinti ir daryti kuo galima mažiau klaidų. Klaidų lengviausia išvengti nieko nedarant, beje...
Vaikus, kurių tėvai tysė kontrabandą, beje, būdavo galima atskirti. Pradinėse klasėse, pamenu, visi būdavo apsirengę beveik vienodai. Uniformos jau buvo pašalintos iš mokyklų, bet visi vistiek būdavo apsirengę tokiais pačiais aprėdais. Nes kas nors atgabendavo kokių nors Turkijoje pasiūtų drabužių seriją per Lenkiją. Po kokių dviejų savaičių~mėnesio visi vaikai būdavo apsirengę tokio tipo drabužiais. Kontrabandininkų (ar susijusių asmenų) vaikai „madingais“ drabužius pradėdavo nešioti kažkur dvi savaitės~mėnesis prieš...
Grįžtant prie laikmečio. Mes susipažinome su pasauliu paradigmų keitimosi etape. Mes nesame užaugę, nei sovietmečiu, nei demokratiškame kapitalizme. Mes giliai širdyje suvokiame (tikriausiai klaidingai), kad visa tai tik trapus fasadas, kuriam sutrupėjus viskas išsitaško ir daiktai pakeičia vardus...
Tada iš vaikystės lieka dar vienas neaptartas senasis ritualas. Pirmoji komunija. Kaip suprantu, šis ritualas žymi neprotaujančio pyplio virtimą sąmoningu ir savo veiksmus suvokiančiu žmogumi. Tu pirmą kartą išpažįsti savo nuodėmes ir kartu su kitais bendruomenės nariais dalyvauji kito mirtį simbolizuojančio čipso valgyme. Nes tik mirtis yra gyvybės garantas (kažkaip labai mistiškai čia aš...). Ir bac – tu jau bendruomenės narys. Visa šito ritualo bėda ta, kad anksčiau tokio amžiaus tu jau galėdavai būti bendruomenės nariu, nes tu buvai naudingas bendruomenei. Pavyzdžiui, ganydavai kokius tai ūkio gyvius. Dabar gi ritualas ne į temą, nes po jo turi grįžti atgal į inkubatorių, geriau žinomu kaip mokykla.
Gal dėl to aš beveik nieko ir neatsimenu iš tos pirmosios komunijos. Vienintelis dalykas, ką atsimenu, tai pasiruošimą pirmajai išpažinčiai. Tikybos mokytoja (šita padermė pagrinde užsiima pirmosios komunijos rekrutų ėmimu) vieną dieną ėmė ir pareiškė, kad mes visi esame žiopliai ir jei nereikia tokios gėdos, kad mes susimautume per pirmąją išpažintį. Todėl dabar per šią pamoką mes visi turėsime „pasitreniruoti“. Kunigo vaidmenį atliks pati mokytoja. Vi! Si! Per! Si! Gan! Dom! Buuuuuvoooo! Žiauuuriaiiiii! Baisuuuuu! Nes mokytoja buvo stora boba su mini ūseliais ir gintariniais karoliais. Trumpai, buvo taip: sėdi ta boba prieš klasę ant kėdės, kaip kokia valdovė. Visi vaikai, apsirengę vienodais kontrabandiniais parėdais, eina paeiliui prie to „sosto“, klaupiasi ir išpažįsta savo nuodėmes. Treniruojasi... Pusiau sapniškas (košmariškas) momentas. Aš neišpažinau savo nuodėmių. Ne dėl to, kad išdrįsau pasipriešinti tokiam diktatui. Ne. Viskas daug paprasčiau. Dėl tvarkos nuodėmių išpažinimas vyko formuojant eilę pagal pavardes. Manoji prasideda iš „Z“. Skambutis išgelbėjo mano asmenybės formavimąsi nuo šitos galimos traumos.
Greitai į priekį ir pereiname į paauglystę. Koks ritualas padėjo man iš vaiko tapti paaugliu. Moderniajame gyvenime tarsi nieko ir nevyksta. Toliau mokaisi mokykloje ir šia kad nori – turi daugiau įvairių plaukų ir balsas mutuoja ir atmutuoja. Mano balsas, beje, užstrigo ties mutacijos periodu ir iki dabar kalbu mutuojančio paauglio balsu – labai svarbi informacija, bet su kartos formavimusi turbūt nelabai susijusi. Bendruomenės nepasiūlo nieko, kas padėtų transformacijoje. Dėl to mes pradėjo kurti savo bendruomenes su savo taisyklėmis. Ir nors labai abejoju, bet ar tik kartais mes nebuvome pirmoji karta Lietuvoje, kurią būtų galima pavadinti laiptinių karta?
Religiniame gyvenime tuo tarpu šitam etapui yra skirta birmavonė (sutvirtinimo sakramentas). Ačiū dievui, mokykla mane jau buvo pakankamai daug ko išmokius ir aš jau supratau, kad bažnyčia yra šlamštas. Tik dar nemokėjau paaiškinti kodėl. Plius, tėvams kažkaip buvo svarbu ir aš prieš savo valę birmavojausi.
Birmavonės esmė. Krikšto metu tau yra duodamas krikšto vardas. Bet jį tau parenka tėvai. Birmavonės metu tu pasirenki šventojo vardą. Šventojo, kuris tave globos. Simbolinė prasmė? Visų pirmą tu renkiesi pats. Pirmą kartą religinėse apeigose tu kažką įtakoji. Taigi, tu tampi savarankiškai veikiantis bendruomenės narys. Savarankiškai sprendžiantis. Aišku, dabar tas nieko nereiškia, nes vėl grįžti į mokyklą, o ne varai kur nors bernaut pas kokį psichą malūnininką.
Tai va, mūsų būsimųjų „ savarankiškųjų“, tėvų „paragintųjų“, ten buvo gyvas galas. Dėl to visa ceremonija, visas ritualas, vyko labai paskubomis. Kažką paburbėjo, pašlakstė šventu vandeniu ir tiek. Vienintelis dalykas, kuris mane įstrigo ir kuris mane supykdė tai buvo pasiruošimas (vėlgi) ceremonijai. Visi būsimieji savarankiškieji bendruomenės nariai turėjome kelios dienos prieš susirinkti į bažnyčią, kur mus buvo paskaityta paskaitėlė ir turėjome susirašyti į bažnytines birmavonės duombazes (sąsiuvinius). Nes biurokratinės procedūros puošia bet kokį ritualą ir ceremoniją. Kadangi, kaip minėjau, mūsų ten buvo labai daug, taigi buvo suformuota eilė. Kad būtų greičiau, atėjus tavo eilei reikėjo be jokių klausimų tiesiog pasakyti tris vardus. Savo vardą. Savo krikšto vardą. Ir naują birmavonės vardą. Aišku, man kilo geniali idėja. Atėjus momentui aš ištariau: „Petras. Petras. Petras“, nes tai skamba kietai. Neleido. Žulikai neleido man pasirinkti vardo Petras. Aš negalėjau pasirinkti Petro kaip globėjo, nes Petras jau mano ir taip globėjas pagal krikštą. Sušikti suknelių nešiotojai. Tipo, kaip pokemonai – kuo daugiau pokemonų turi, tuo daugiau magiškų galių (Po teisybei nežinau, kaip veikia pokemonai, tai atleiskite, jeigu čia netiesa).
Toliau. Kokie ritualai ir kokie etapai formavo mane? Mokyklos baigimas? Tarsi taip. Bet greičiau, kad ne. Nes ta ceremonija turėtų tave paversti pilnai savarankišką gyvenimą gyvenančiu piliečiu. Bet kadangi didžioji dauguma (gal) mūsų tęsia mokslus, tai mes vis tiek po mokyklos baigimo esame priklausomi nuo tėvų. Armijos bandėme išvengti beveik visi. Išvengėme irgi beveik visi. Tų kitų mokslų baigimas irgi nieko stipriai nereiškė, nes finansiškai nepriklausomais didžioji dauguma tapome tarp mokyklos ir tų kitų mokslų baigimų. Tai tarsi, mokyklos baigimą gal ir galima būtų pavadinti iš paauglio tapimą jaunuoliu. Bet taip labai nedrąsiai tuos įvykius pavadinčiau ritualais.
Kas dar lieka? Kas dar galėjo mane formuoti? Vestuvės? Tai, kad nevedęs – šito komentuoti negaliu. Tik tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje „iki kol mirtis mus išskirs“ dalis yra nelabai stipriai proteguojama, kas nėr blogai. Vaikai? Tai, kad bevaikis – šito komentuoti irgi negaliu.
Jau tarsi kaip ir matau savo problemą. Tarsi nebuvo nieko, ką būtų galima užskaityti kaip iš jaunuolio simbolinį tapimą vyru. Ir dar kai ką sugalvojau. Sugalvojau, kad jau tekstas darosi galutinai nevykęs ir jau laikas išvadoms.
Išvados
Taigi, kokie pagrindiniai mūsų kartos bruožai? Ir kokios pagrindinės mūsų kartos bėdos? Pagrindinis bruožas tas, kad mes esame lygiai tokie patys, kaip ir kiti žmonės ir visos kitos kartos. Pagrindinė bėdos mes neturime, nes gyvename įdomius gyvenimus įdomiame pasaulyje ir viskas mums sekasi, ir mes visi daugmaž gyvi, ir mes visi daugmaž sveiki, ir gali būti, kad dar gana ilgai ir pakankamai laimingai, ir pakankamai turiningai gyvensime. O mano pagrindinė bėda vis dėl to ta, kad visiškai nemoku rašyti išvadų.
2012 m. gegužės 14 d.
Terapija dialoguose
Įvadas
Aš apturėjau tokią pusiau hipinę terapiją. Ir ją, kokiu tai supergentis stiliumi, čia aprašysiu. Visų pirma, kai kam čia gali pasirodyti, kad aš šaipausi ir pan. Tai taip ir yra. Bet aš šaipausi iš savęs ir savo nesaugumo ir nepilnavertiškumo jausmų. Ir kitų fobijų, kurios turbūt padaro mane įdomesniu žmogumi, bet man nuo jų neįdomiau gyventi. Visų antra, visa tai rašau didžiąja dalimi dėl to, kad man reikia treniruoti savo rašymo įgūdžius (nes jie po rūdija nenaudojami).
Situacija
Visi gulėjome ant žemės. Užsimerkę. Ir viskas baigėsi, kaip kad tam pasakojime apie Pukuotuką, Knysliuką, žiemą ir kiaulės buvimą kiaule... Ne, ne – juokauju. Kur aš baigiau? Visi gulėjome. Užsimerkę. Grojo rami muzika. Vienas žmogus pasakojo mums, ką įsivaizduoti ir į ką įsijausti. Aišku, tas žmogus buvo moteris. Nes aš nė velnio negulėčiau atsipalaidavęs ir užsimerkęs vienoje patalpoje su aplink bevaikščiojančiu kitu patinu. Matote, aš nelabai daug išsivystęs ir net ne giliai širdyje, o pačiam širdies paviršiuje tesu beždžionžmogis. Dėl to, jeigu aš esu vienoje patalpoje su kitu patinu ir rankose neturiu mačetės, tai jaučiuosi nesaugiai. Čia viena iš tų fobijų, kur minėjau...
Dialogo veikėjai
- Moderatorė (tas žmogus, kur vaikščiojo aplinkui).
- Mano asmenybės pusė, kuri buvo pasiryžus pilnai atsiduoti terapijai. Pavadinkime, jį Naivučiu.
- Mano asmenybės pusė, kuri šiek tiek niekina visą žmoniją ir visas kitas mano asmenybės puses. Pavadinkime jį Ciniku.
- Mano logiškoji asmenybės pusė. Pavadinkime jį Logaritmu.
Dialogas
Moderatorė: Įsivaizduokite, kad nieko aplinkui nėra.
Naivutis: Nieko aplink nėra. Aš vienas. Aš vienas. Nieko aplink nėra.
Cinikas: Jo nieko nėra. Tik girdžiu kažkieno balsą, kuris sako, kad nieko nėra. Ar man šizofrenija?
Logikas: Šiaip dažniausiai šizofrenija pasireiškia tuo, kad...
Naivutis: Nutilkite, jūs du! Nieko aplink nėra! Nieko aplink nėra!
M: Įsivaizduokite, kad jūs gulite ant smėlio.
N: Aš ant smėlio. Aš guliu ant smėlio.
C: Tu guli purvyne, asile tu. Bent jau metaforine prasme, nes šiaip jau tu ant parketo.
L: Prieš pilnai pasineriant į terapiją, aš patarčiau apsvarstyti kelis svarbius niuansus. Pavyzdžiui, ar tu su drabužiai, ar nuogas. Ar laukia šalta, ar ne. Ar tu turi dekį, ar ne.
N: Aš ant smėlio. Aš ant smėlio. Tų dviejų (L, C) nėra. Aš ant smėlio.
M: Ant šilto smėlio.
N: O – malonu.
C: Gėjus...
L: Šiaip jau gali būti ne taip ir malonu. Nes smėlis dabar tavo plaukuose ir tikriausiai užpakalyje. Aišku, nebent pasirinkai, kad guli ant dekio.
C: Tavo būsimam draugužiui nepatiks, kad pas tave užpakalyje smėlis...
M: Visas jūsų kūnas persismelkęs smėlio šiluma.
N: Ar jūs abu galite patylėti? Aš tikrai bandau pasiimti iš šitos terapijos visa, kas naudinga.
L: Galime. Bet galėti ir padaryti, tai du skirtingi dalykai.
C: Tai pasiimk kalonėles kampe. Čia jos vertingiausias dalykas.
M: Jūs žiūrite į dangų. Dangus giedras. Nė vieno debesėlio.
N: Kuris iš jūsų į mano vaizduotę įdėjote juodaodės krūtis?! Kokio velnio mano vaizduotėje yra krūtys?!
L: Smėlis. Giedras dangus. Šiluma. Tarsi viskas asocijuojasi su dykuma. Dykuma asocijuojasi su Afrika. Štai tau ir atsakymas.
C: Chihihihihihihi...
M: Danguje pasirodo paukštis. Baltas paukštis.
L: Pasaulyje yra apie 10000 paukšių rūšių. Norėtųsi išgirsti aiškesnį nurodymą...
C: Gaidys irgi paukštis.
N: Ramiai. Viskas gerai. Atsipalaiduoti niekada nebūna lengva. Tu vienas. Tu guli ant smėlio ir atskrenda baltas paukštis. Tebūnie, tai baltas erelis. Ne, ne. Baltas vanagas. Vanagas gi kietesnis už erelį. Tebūnie tai baltas vanagas. Toks tikras vyriškas paukštis.
L: Šiaip pagal kokius kriterijus matuosi. Nes erelis gali būti, kad yra...
C: Jūs! Abu. Esate. Sup**ti. Gėjai!
M: Jis iš lėto skrenda link jūsų.
N: Iš lėto...
C: Ir už ką man čia reikia visa tai girdėti?
M: Jūs pakylate nuo žemės ir pradedate skristi kartu su paukščiu.
C: Jo – bl*t! Štai tau ir Narnijos kronikos...
N: Pradedu skristi su kartu paukščiu. Kaip? Pala, pala – truputį jau pradedu pamesti mintį – nebeįsivaizduoju.
L: Yra keturi pagrindiniai būdai. Pirma, tiesiog levituoti. Antra, plasnoti rankomis. Trečia, tarsi plaukti po vandeniu. Ketvirta, skristi atsisėdus ant paukščio – tarsi jotum žirgu.
C: Penkta – gaidžiai neskraido.
M: Jūs ir esate tas baltas paukštis.
N: O! Viskas gerai – aš paukštis. Su šituo mano vaizduotė tai jau susidoros – grįžtam į terapiją.
M: Jūs skriejate giedru dangumi.
N: Aš skrieju dangumi. Aš kartas nuo karto suplasnoju savo galingais sparnais. Fiūūūūūūūj. Fiūūūūūj.
C: Kas!? Čia? Buvo? Fiū? Fiū?! ... Tau gal trys metukai ir tu žaidi su traukinuku ir kai žaidi sakai: „Tūtūtūtū“.
M: Jūs skrendate link žydros ir ramios jūros.
N: Gražu...
C: Velniop jūras. Kadangi jau mane įvėliai į šitą veiklą ir tu esi... Vanagas... Tai bl*t, būk geras skrisk ne prie jūras, o į kaimą ir dubasink vištas, kol kaimiečiai pradės šaudyti tave iš braunyko. Va čia tai būtų terapija.
M: Jūra rami ir lygi.
C: Jūra rami ir lygi. Jo. Tai čia bala kažkokia – ne jūra.
L: Eij. Eij. Viskas gerai. Kai kurios jūros prie tam tikrų sąlygų būna ramios ir be bangų. Viskas čia gerai.
M: Jūs artėjate prie pakrantės.
N: Aš laisvas paukštis, skriejantis į plačią jūrą.
M: Jūs nusileidžiate paplūdymyje ir vėl atvirstate į save.
N: Ką?
L: Šiaip norėčiau atkreipti dėmesį, kad kai paukštis nusileidžia, tai jis nusileidžia ant kojų, o ne ant nugaros. Taigi, jeigu tu nusileidai ant kojų ir atvirtai į humanoidą, tai tu guli veidu į smėlį – nelabai maloni pozicija.
C: Cha! Cha! Rūkyk, gaidy!
N: Prašau patylėkite. Jau panušu, kad pabaiga. Leiskite nors pabaigoje ramiai pabūti.
M: Jūs vėl gulite ant šilto smėlio.
N: Prašau...
M: Jūs esate visiškai atsigavę ir pailsėję.
L: Šiaip tai po tokio skrydžio...
N: Ėėė... Taigi, prašau patylėti.
M: Kai aš suskaičiuosiu iki trijų jūs atsikelsite ir jausitės žvalūs ir pailsėję.
C: Oooo!!! Sugalvojau! Šiaip tu esi visiškas nevykėlis, bet dar gali viską pataisyti. Aš sugalvojau, kaip tau visą šitą gėdingą veiklą paversti triumfu. Kai ateis laikas atsistoti. Padaryk varlytę! Ar kaip ten vadinasi? Kai nuo menčių šuoliu atsiduri ant pėdų.
M: Vienas.
C: Nu! Pasiruošk!
L: Eeee... Hmmm... Norėčiau priminti, kad tu nemoki varlytės.
M: Du.
C: Nu! Susikoncentruok ties mentinis. Davai – nepavesk!
M: Trys.
N: ...
C: Gėjus...
Išvados
Vėlgi, norėčiau priminti, kad nieko blogo nenorėjau tuo pasakyti. Tiesiog pamaniau, kad čia smagus ir beveik nepagražintų (po teisybei, kai kas net cenzūruota) realių įvykių atpasakojimas. Tai tiek...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)