2009 m. vasario 22 d.

Mano ekonomikos žinios

Pinigai

Pradėkime nuo klausimo: kas yra pinigai? Ogi niekas. Čia tas trumpasis atsakymas. Jau viską sužinojote, ką turėjote sužinoti. Tai dabar marš dirbti – kitaip daug neuždirbsite...

Vis dar skaitote? Be reikalo... Taigi, kas tie pinigai?

Šuolis į gilią senovę...

Aš auginu karves, o kažkas kitas augina, tarkim, ropes. Aš kartais mainau savo karves į to kito ropes, nes anas mėgsta valgyti mėsą, o man ropės yra tiesiog gražu. Paprastai aš išmainau vieną karvę į šešiasdešimt ropių, bet anava vieną dieną ateina tas anas ir prašo duoti karvę. Tik va, viena problema – jis šiuo metu teturi tik trisdešimt ropių. Mes sutariame, kad aš jam duodu karvę, o jis man duoda tas savo ropes, o likusią dalį atiduos už mėnesio. Viskas lyg ir šaunu – tačiau ima anas ir numiršta nepraėjus nė pusei mėnesio. Pasirodo, mano karvė turėjo askaridžių, o tas anas mėgo nepilnai iškeptą jautieną. Aš kaip ir turėčiau būti kaltas dėl jo mirties, bet askaridės tuo metu dar nėra atrastos ir dėl to aš manau, kad šunsnukis pasimirė tam, jog nereiktų duoti tų jau mano ropių. Rezultatas paprastas: aš neturiu ropių, mano ropių kompozicija nėra išbaigta ir aš negaliu ramiai sau medituoti, žvelgdamas į jas!..

Va čia yra problema. Tada aš sumanau, kad reikia kažkokio šitos problemos sprendimo. Aš imu ir sugalvoju, kad žmonijai reikia kažko nevertingo, kas atspindėtų vertingų daiktų ar reiškinių vertę. Tam kažkam duodu vardą „pinigai“.

Beje, aš nesu tinkamai pameditavęs (viskas dėl tų ropių...), todėl tikėtina, kad mano sprendimai gali būti netinkami...

Grįžimas į nūdieną...

„Laimė ne piniguose, o jų kiekyje“. Kiek kartų tai girdėjote iš savimi pasitikinčių idiotų? Dažnai. Turbūt patys ne kartą esate tai ištarę ir tuo tikėję(ite). Aišku, nė velnio jums nepavyksta pasiekti to reikiamo laimei (kuri, beje, net neegzistuoja) pinigų kiekio ir ką tada darote? Ištariate: „Ech – visų pasaulio pinigų vistiek neuždirbsi“ ir einate prisigeriate, persivalgote, pasimylite su (ne) savo lytiniu partneriu ar kitaip stengiatės pamiršti, koks niekam tikęs žmogus (pinigų uždirbėjas?..) esate (ir, kas be ko, kad kada nors mirsite). Cha – nu ir apgailėtini gi jūs... Ir aš...

O pinigai yra niekas. Pinigai teturi vieną funkciją – palengvinti mainus. Jie suteikia patogų būdą vieną individo ar individų grupės sukurtą vertę iškeisti į kitų vertes. Čia tam, kad nereikėtų mums patiems pilnai save aprūpinti viskuo, kas būtina išgyvenimui (Iš esmės tai reikštų užsiiminėjimą natūriniu ūkiu). Mainai leidžia mums specializuotis savo amatuose (programuotojai, ūkininkai, go-go šokėjai, žvejai ir pan.). Dėl specializacijos didėja sukuriamos vertės kiekis ir greitėja amatų ir technologijų vystymasis, o tuo pačiu visos žmonijos tobulėjimas ir evoliucija. Kas yra gerai – nes man patinka tobulėjimas ir evoliucija, o nepatinka stagnacija.

Tas taip pat leidžia kokiai nors go-go šokėjai šauniai sušokti ir savo šokiu suteikti džiaugsmo apsiseilėjusiems žiūrovams, tuo sukuriant vertę, nes tie (stebėtojai) taip pailsi ir atsipalaiduoja po sunkių savo vertės kūrimo darbų. Mūsų stebima go-go šokėja gali savo sukurtą vertę išmainyti į ūkininko pagamintą kefyrą ir taip išsimaitinti. Kadangi jai nereikia pačiai pasigaminti kefyro, ji gali daugiau laiko skirti go-go šokio tobulinimui ir treniruotėms. Taigi, ateityje ji potencialiai galės šokti dar įspūdingiau ir sukurti dar daugiau potencialios vertės.

Pinigai tiesiog leidžia žmonijai palyginti individų sukurtas vertes (karvė, ropė, žiūrovų džiaugsmas, kefyras) tarpusavyje. Pinigai tėra vertės diskretizavimas. Abstrakcija. Mūsų galvose egzistuojantis niekas.

Vadybininkai

(Šitos žmonių padermės aš nelabai mėgstu – dėl to būsiu ypač objektyvus).

Gerai, pirma reikia apibrėžti, kas šitame veikale bus laikoma vadybininkais. Tai tokie žmonės, kurie dirba su verčių veidrodžiais (pinigais) ir/ar tarpininkavimu mainant vertes (pirkimu ir pardavinėjimu).

Šuolis į gilią senovę...

(Ne, nieko nebus – nesugalvoju, kuo tie veltėdžiai galėtų būti naudingi praeityje.)

Grįžimas į nūdieną...

(Nors... O – Sugalvojau!)

Šuolis į gilią senovę...

Aš auginu karves. Aš jų turiu per daug ir todėl norėčiau kelias išmainyti į ką nors vertingesnio. Tik va bėda – pas mus kaime yra labai tinkamos gamtinės sąlygos karvėms auginti. Dėl to visi aplinkui augina karves (Buvo toks vienas keistuolis, kuris augino ropes, bet pasimirė iš gobšumo). Mainyk nemainęs – kaip turėjai karves ir pieno, taip tik juos ir teturi.

Vieną dieną bandau medituoti prie savo ropių kompozicijos. Nepavyksta (nevykus mano ta kompozicija) – susinervinu ir spiriu į ropes. Išsinarinu koją. Nusprendžiu, kad žūtbūt reikia kažkaip gauti trūkstamas ropes. Ilgai mastęs, sugalvoju sprendimą: mūsų kaimui reikia paskirti vieną iš saviškių, kad tas vietoje karvių auginimo užsiimtų karvių mainymu į ropes su kitų kaimų gyventojais (kurie, tikiuosi, tas ropes vis dėl to augina). Kadangi anas neturės laiko auginti karves, tai likusieji turės jam atiduoti dalį savų. Taipogi reikės tikėtis, kad turėdami ropių, mes būsime laimingesni bei produktyvesni ir taip su kaupu kompensuosime vieno karvių augintojo praradimą.

Mano sprendimą, beje, įtakoja kojos skausmas – dėl to jis gali būti ir nelabai tinkamas...

Grįžimas į nūdieną...

Taip jau išeina, kad kurdami vertes mes nebenorime gaišti laiko jas mainydami į kitas vertes. Tą laiką mes galėtume skirti dar didesniam koncentravimuisi į savo kūrybą ir/ar dar produktyvesniam ir kokybiškesniam amatų atlikimui bei technologijų vystymui. Pinigai yra vienas žingsnis pirmyn nuo natūrinio ūkio – absoliutaus specializavimosi link. Mums reikia dar vieno žingsnio – mums reikia kažko, kas palengvintų ir paspartintų verčių mainus. Dabartinės technologijos neleidžia mums to automatizuoti (gąsdinimus, apie mus užkariausiančius mūsų sukurtus robotus, pasilikite kitam kartui). Taigi, dalis mūsų turi tapti pirkliais, turi tapti tais mainų įgyvendintojais. Atlikdami mainus jie taipogi sukuria vertę.

Tarsi viskas gerai. Mainai vyksta – mes kūrėjai toliau galime tobulinti savo gabumus ir kurti vertę bei siekti tobulybės (bet taip ir nepasiekti). Tačiau yra viena problema. Verčių mainus palengvina pinigai, bei vadybininkais. Kitaip nei pinigai – tie šiuolaikiniai mūsų pirkliai yra realiai egzistuojantys žmonės. Mąstantys žmonės. Pinigai nemoka sukčiauti. Žmonės moka. Dar viena detalė – mes, verčių kūrėjai, taip susikoncentruojame ties savo kūryba, kad nebesugebame tiksliai nustatyti mūsų sukurtų verčių santykio kitų verčių atžvilgiu. Pasinaudodami mūsų nežinojimu vadybininkai gali mus apgauti ir dalį mūsų vertės pasilikti sau ir taip tapti verčių santykių nustatinėtojais. Truputis po truputį ir jie savo sukuriamą vertę (mainų palengvinimą) iškėlė aukščiau visų kitų. Nepamirškime, kad jų vertė tėra antrinė vertė – be kūrėjų sugeneruotos vertės ji nebetektų pagrindo ir negalėtų egzistuoti pati savaime. Nepaisant to, viskas priėjo prie tokio išsigimimo, kad produkto sukūrimas yra vertinamas prasčiau už produkto pardavimą.

Kodėl tai problema? Paklauskite vadybininkų, ką jie kuria. Jie kuria pinigus iš pinigų (Nepamirškime, kad pinigai yra tik vertės veidrodis). Taigi, pinigų sukūrimas iš pinigų tėra tik vertės pavogimas iš ją kūrusio kūrėjo. Mano įsivaizduojamą ekonomistų-vadybininkų darbą būtų galima nusakyti taip: susirenka būrys vadybininkų, visi sudeda pinigus į vieną krūvą, pasimatuoja savo pridėtinių verčių, bei maržų ilgiais ir išsiskirto iš krūvos pasiimdami po pinigų kiekį, atitinkantį maržos ilgį. Nepamirškime, kad tie pinigai krūvoje paprastai yra mūsų, kūrėjų, sukurtos vertės atspindys. Taigi, nenorėdami, kad mus anie patvarkytų su savo maržomis, mes irgi turime tapti šiek tiek vadybininkais. Todėl nukenčia mūsų produktyvumas ir buksuoja evoliucija – labai blogai!

Bankai

Ką daro žmonės, kai jiems reikia pinigų?

Dirba.

Ką daro žmonės, kai jiems reikia daug pinigų?

Ima paskolą iš bankų.

Ką filmuose daro žmonės, kai jiems reikia pinigų?

Eina plėšti bankų.

Ką daro žmonės, kai jie turi daugiau pinigų nei telpa į kojines ar kojinėse žioji skylės?

Deda pinigus į banką.

Matote – pinigai ir bankai gana tvirtai susiję.

Šuolis į gilią senovę...

Aš auginu karves. Turiu jų dvidešimt. Neseniai išsinarinau koją. Esu lėtesnis ir šiuo metu teišgaliu prižiūrėti tik dešimt jųjų. Taigi, kitą dešimtį padedu į sandėliuką. Grįžtu po pusės metų su jau pasveikusia koja ir ką gi randu – karvės nebetinkamos ganymui, nes nelabai gyvos.

Reikia mokytis iš savo klaidų. Ką gi aš turėjau daryti vietoje to, kad uždaryti anas į sandėliuką? Imu ir sumąstau atsakymą. Man reikėjo susirasti kažkokį guvų vaikį, turintį pakankamai energijos prižiūrėti dešimt karvių, bet neturintį tų karvių. Reikėjo duoti tam vaikiui tas karves. Po pusės metų iš tų dešimties vaikis būtų „priganęs“ dvylika – vienuolika atiduotų man, dvyliktąją pasiliktų sau.

Beje, mano mintis įtakojo sielvartas dėl karvių – gali būti, kad priėjau netinkamos išvados...

Grįžimas į nūdieną...

Į bankus mes dedame pinigus ir iš bankų mes pasiimame pinigus. Kaip jau minėjau pinigai tėra verčių atspindys. Taigi, bankai tėra verčių saugyklos. Taip jau išėjo, kad mūsų kuriamos vertės paprastai priklauso nuo kitų kūrėjų kuriamų verčių. Dargi tam tikrais gyvenimo etapais mes turime kažkokį kiekį vertės, kuri bus nenaudojama tam tikrą laiko kiekį. Garantuotai kažkur netoli yra žmogus-kūrėjas, kuriam reikalinga ta mums šiuo metu nenaudinga vertė ir kurios jis, deja, neturi. Neturėdamas jos, jis negali kurti. Logiška, kad nepanaudojamą savo vertę kažkuriam laikui derėtų perleisti tam, kuriam verčių kūrybai reikia to šiuo metu – taip jis gali generuoti vertę visu pajėgumu. Tačiau, jei kiekvienas imsime ieškoti donorų ir/ar bėdžių, kuriems ko nors trūksta, tai bus gaištamas laikas. Taip pat, tikėtina, kad mes nelabai mokame ieškoti. Vėlgi, mums reikia kažko, kas sukurtų ir padėtų suvaldyti kažkokias verčių laiko mašinas.

Tam ir yra bankai. Bankų (o tiksliau bankų darbuotojų) kuriama vertė yra ta, kad jie „pasaugo“ mūsų sukurtą vertę, kai mes jos turime per daug ir duoda avansu kitų vertę, kai mums jos trūksta (su sąlyga, kad praėjus kažkiek laiko mes viską grąžinsime su kaupu). Bet šitaip yra tik žvelgiant iš individo pusės. Tuo tarpu globaliąja prasme magija išnyksta – bankai tiesiog perskirsto verčių trūkumus ir perteklius tarp žmonių. Užtai jiems (bankams), kas be ko, nubyra tam tikra dalis...

Vėlgi, ši institucija nėra automatizuota. Taigi, iškyla žmogiškasis faktorius („O kas jeigu tą nubyramą dalį būtų galima padidinti kūrėjų sąskaita?“). Mes privalome išmokti „vadybininkauti“ tam, kad pasiektume bankų suktumo lygį ir tampume pajėgūs derėtis dėl verčių pasaugojimo ar/ir paskolinimo sąlygų.

Išvados

Vertė. Vertė – tai tas žodis, kuris šiame veikale buvo naudojamas per dažnai ir neįprastai. Taigi: pinigai, bankai, prekeiviai... Kokio velnio visa tai?.. Kokio velnio žmonija ir atskiri jos individai stengiasi sukurti kažką vertingo? Kokio velnio mes diena iš dienos plušame prie savo amatų? Dėl savęs. Mes plušame dėl savęs. Mes plušame dėl materialinių gėrybių. Mūsų kūryba yra nukreipta į mūsų materialinę gerovę. Anksčiau mes plušome grynai dėl išgyvenimo (ar turėsi pakankamai maisto, ar ne). Dabar – dėl išgyvenimo ir juokingų, apgailėtinų materialinių vertybių (Ar mano trumpikės bus papuoštos užrašu „Calvin Klein“, ar jos bus tiesiog paprasto trumpikės). Aš nemanau, kad visas ekonomikos pagrindimas pinigais yra blogis. Anaiptol – abstrakcijos yra gerai, jos padeda mąstyti. Tiesa, sistema turi problemų, bet jos nėra esminės. Kovą prieš pinigais paremtą verčių įkainojimą palikime hipiams. Viskas, ko aš noriu, yra tai, kad kūryba nebūtų nukreipta į savo materialiais niekais apstatyto pasaulėlio kūrimą. Aš noriu, kad kūryba būtų nukreiptą į pasaulio bei technologijų tobulėjimą ir vystymąsi. Evoliuciją. Mums tiesiog reikia pakeisti tikslo kryptį ir sistemos problemos išsispręs. Visapusiškas tobulėjimas turi būti mūsų tikslas.

2 komentarai:

  1. Teisingas pastebėjimas :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Dėl termino "vadybininkas" kiek pasiūlyčiau pakeisti į tiesiog "pardavėjas". Vadybininkas dar vadovauja, t.y. sako gamintojams kaip ir kur reikia ką gaminti, nes jis protingas ir sugeba pažiūrėti "iš viršaus". Žodžiu yra ką dar pagalvoti.

    O paskutinė pastraipa buvo apie konsumerizmą. T.y. to baisaus žodžio prasmės kuriamą neigiamą įtaką visuomenei. Čia antai praėjusioj "verslo klasėj" buvo straipsnis apie propogandistą tokį amerikoną tatai yra įdomus straipsnis apie konsumerizmą manding...

    Bet stilius tavo tai vienareikšmiškai įdomus ir toks sklandžiai skaitomas ir... Labai gerai!!!

    AtsakytiPanaikinti