Neperlabiausio programuotojo autoportretas

Čia toks Skirmantas čia kada [1] parašė apie programuotojus. Tiksliau pabandė dapildant išversti kitą straipsnį [2]. Bet kokiu atveju, viena citata:

Tikiuosi, jog programuotojai jums dabar atrodys kiek žmoniškesni, nors ir keistuoliai, kuriems nerūpi paprasto žmogaus dalykai.

Keistuoliai? Keistuoliai?! Tai ką – mes programuotojai esame nenormalūs? Kas dabar bus? Kiek dar trūksta iki to, kad bus rengiamos visokios visokio plauko (dažniausiai trumpo) eitynės, nukreiptos prieš programuotojus, su skanduotėmis: „Šalin šituos nenormalius keistuolius nuo Lietuvos!“, „Lietuva be programuotojų – šalis gera!“ ir „Bedarbiai negauna pašalpų normalių, o programuotai sau programuoja lyg niekur nieko!“?

Tai va, neatsakysiu nei į vieną iš viršun užduotų klausimų. Bet pabandysiu šiek tiek papasakoti, kaip aš suprantu programuotoją. Visiems, kurie yra skaitę ankstesnius mano įrašus, turbūt ir taip aišku, kad po mano paaiškinimų aiškiau pasidarys tik dėl vieno fakto: kad autoriui trūksta kelių šulų.

Kodėl aš manausi galįs pasakoti apie programuotojus? Todėl, kad gyvenime tesu uždirbęs pinigo tik dviem būdais: programavimu ir darbu statybose (studentavimo laikais). Dėl to perspėjimas: dėl subjektyvumo programuotojo profesija čia bus nepagrįstai šlovinama ir aukštinama. O šiaip tai čia profesija, kaip profesija.

Kodėl pasirinktas programavimas?

Nežinau. Taip gavosi. Kažkaip niekada net negalvojau apie kitą profesiją (išskyrus roko žvaigždės (kačialinausi vietoje, kad eičiau į muzikos mokyklą), repo žvaigždės (kad jau labai lėtai kalbu. Jeigu bandau greičiau – iškart visas apsispjaudau), rašytojo (patys galit pasiskaityti, kad man iki rašytojo dar labai labai toli), kunigo-betmano [3] (atsiverčiau į ateizmą)). Ar tai galima vadinti atsitiktinumu? Ale kad netyčia taip išėjo? Sunku pasakyti. Dabar tai tarsi žinau, kodėl pasirinkau. O ar tada, kai pasirinkau žinojau, bet nemokėjau įvardinti, ar čia tik laimingas atsitiktinumas. Šito pasakyti, vėlgi, negaliu.

Yra du aspektai, kuriais mane žavi programavimas. Visų pirma, tai darbas su kompiuteriu kompiuteriui. O kompiuteris yra įspūdingas žmonijos išradimas, turbūt savo svarba prilygstantis kalbai ir raštui. Visi kiti išradimai tarsi skirti praplėsti žmogaus fizinių galimybių ribas. Su mašina gali keliauti toliau, nei pėškom. Su telefonu gali „telepatiškai“ kalbėtis su kitu žmogumi, esančiu kitame žemyne. Ir panašiai.

Tuo tarpu kompiuteris yra išradimas, skirtas pagelbėti žmogui galvoti. Matote idėjinį skirtumą? Galvoti prieš pakelti daugiau; nukeliauti daugiau; rėkti daugiau; žudyti efektyviau.

Ar aš, nors ir būdamas ant tiek durnas, kad pats niekaip neišrasčiau nė skaitliukų, noriu prisiliesti prie tokio išradimo? Ar aš noriu galėti parašyti programas, kurios apsprendžia, kaip tas kompiuteris gali padėti žmogui galvoti? Tai žinoma – kokie čia dar per klausimai. Visa tai skamba, kaip pati kiečiausia veikla.

Pamenu vieną vasarą dirbau statybose. Kartą važiavom atgal iš objekto. Jame tądien teko dirbti su brandoko amžiaus dažytojomis. Kažkodėl atsimenu, kad jos man išūžė galvą pasakojimais apie Nelę Paltinienę. Nors nei vieno pasakojimo ir neatsimenu. Tai va, važiuojam. Statybininkai turi tokį profesinį reikalą visada ir visur pastebėti statybas. Važiuojam ir visi komentuoja pakelėje matomus namus.

– O, va žiūrėk, anas plytų prisivežęs. Turbūt mūrins.

Viena iš dažytojų atsisuka į mane, pasako:

– Rūrins.

Ir nusisuka.

Kūrybos aspektas

Kitas aspektas yra kūryba. Programavimas man yra vienintelė veikla, kurioje aš galiu ką nors sukurti, kas yra pusė velnio. Kitaip nei kitose veiklose (rašymas, piešimas, animacija ir pan.). Po to kai ką nors paprogramuoju, žmonės sako: „Čia tu pats padarei?“. Ir kartais net be ironijos.

Nežinau, kiek liberali ir lanksti yra gyvybės sąvoka. Bet aš sau leidžiu samprotauti (ir kliedėti, kas be ko), kad kiekviena mūsų – programuotojų – parašyta ir veikianti (t.y. naudojama) programa, kiekvienas besisukantis serveris, kiekvienas kartais atgyjantis skriptas yra savotiškos gyvybės formos. Tokios biški niekam tikusios, bet vis tiek gyvybės. Ir mes jas sukūrėme. Tuo požiūriu mes esame mini dievai. Ir vieninteliai iš mūsų gyvybės formos (žmonijos) vis dar lyg susikalbantys ir sugebantys sukontroliuoti kitą gyvybės formą (IT kūriniai).

Pamenu vieną vasarą dirbau statybose. Vasara. Pietų metas. Karšta. Sėdim kažkur po medžių pavėsiu ir ėdam, kas kokią nesąmonę iš namų pietums pasiėmę. Grįžta vienas priedurnis iš kažkur.

– Eik tu nachui! Kūrva, tu visas apsimyžęs.

Tas pasižiūri. Rimtai apsivaręs. Pažiūri, pažiūri į savo tą darbą, pakelia galvą ir sako:

– turbūt nuo sienos atšoko.

Sėdit jūs visą dieną prie tų kompų – akys išvarvės

Atsimenu prieš stojimus į informatiką, man ne vieną kartą tekdavo girdėti komentarą: „Eik tu, kas ten gero – darbe sėdėsi visą darbo dieną kompą apsikabinęs.“. Aš, aišku, nesupratau, kodėl sėdėti visą dieną prie kompo yra kažkas blogo...

Bet vis tiek: spėkit, kas atsitiko? Dabar visi ofisiniai sėdi prie kompų tiek pat, kaip aš. Turbūt net daugiau. Mhuhahahahahahaha. Ir visi, kurie dirba neofisinį darbą, bet svajoja dirbti ofisinį. Realiai jie svajoja visą dieną varvinti akis, žiūrint į kompą.

Vienintelis skirtumas, tarp manęs ir jų: aš bent jau suprantu, kaip veikia įrankis (kompas), su kuriuo aš dirbu kiekvieną darbo dieną. Tuo tarpu kiti – ne visada. „Bandžiau emailą atsakyti. Čia kažkokia lentelė iššoko. Kažkas buvo parašyti, tai nežinau. Paspaudžiau kairėj esantį mygtuką. Neišnyko. Nežinau, nežinau – turbūt reikės naują kompą pirkti. Šitas turbūt jau pasenęs.“

Jūs sėdite prie kompo visą dieną. Kiekvieną mielą dieną. Ir jūs nesuprantate, kaip jis veikia. Jūs nesuprantate, kaip veikia pagrindinis jūsų darbo įrankis? Bent jau nujaučiate, kaip tai baisu? Jūs tarsi tolimų reisų vairuotas, kuris temoka važiuoti pirmu bėgiu.

Pamenu vieną vasarą dirbau statybose. Buvo ten toks vienas, kuris viskam išrasdabo kokį tai priežodį ar pastabą. Tik visos jo pastabos buvo apipintos vyrišku lytiniu organu. Pvz.: neša koks pagalbinis dvi plytas. Tai tas ir aiškina:

– Ką tu čia blet po dvi plytas tysioji. Aš kai jaunas buvau tiek su bybiu tiek panešdavau.

Tai karta anas ten kažką mūrino nevykusiai. Tai aš jam pradėjau aiškinti:

– Ką tu čia? Žiūrėk kažkokius tarpus čia palikinėji. Kur, kur, blet. Va čia ir čia. Paims kas su kokia lazda ir atkraštys viską.

Tas pažiūrėjo, pažiūrėjo:

– Bybiu nebent ir atkrapštysi. Šimtas metų dar čia laikys.

Grubūs chamai, jūs be civilizuotų bendravimo įgūdžių

Taip, taip – yra tame bėdų pas mus. Kitaip nei dauguma likusių ofisinių, programuotojai dažnai bendrauja daug grubiau, nei kiti. Pagrindinė priežastis, kodėl taip elgiamės? Todėl, kad galim.

Mes galim sau leisti atsikalbinėti, pašiepti, nesilankstyti vadovybei, neužglaistyti tiesos aptakiomis frazėmis ir pan. Nes mums taip galima. Jums ne. Todėl jūs ir elgiatės mandagiai. Ne dėl to, kad norite elgtis mandagiai. Dėl to, kad jums taip reikia. Pabandytų koks pardavimų vadybininkas darbo reikalais kalbėti taip, kaip kalba programuotojai. Skristų iš kart laukan.

O kad kartais, kai mes tarpusavyje kalbam apie savo darbą, ir jūs nesuprantate nė vieno mūsų ištarto sakinio. Ir dar tame matot problemą. Tai čia nežinau, kuo pagelbėti. Bet kokiu atveju, nemanau, kad programuotojai čia kokie išskirtiniai. Tas pats ir su kitomis profesijomis. Kad ir kokie teisininkai. Kai pradeda savo straipsnių ilgiais matuotis – nieko nesuprasi. Arba tie patys ekonomistai. Nors anie turbūt ir patys nesupranta, ką kalba.

Aij. Yra dar viena chamiškumo pusė. Profesijoje visiškai netinkamas lyčių pasiskirstymas. Yra labai mažai programuotojų moterų. Kas liūdina. Dėl to visa programavimo ekosistema praranda didžiulį potencialą. Šitiek gabių ir protingų moterų, kurios netampa kietomis programuotojomis. Ir neprirašo kieto kodo. Profesija anaiptol nėra vyriška. Dar niekad, niekad man programavimo darbo klausimais nebuvo iškilus mintis: „gerai, kad turiu pimpalą“. „Gaila, kad neturiu vaginos“ tai teko pagalvoti, kai dirbau prie kažkokios ginekologijos kalendoriaus programėlės. Bet čia būtų ilga, nors ir įdomi istorija...

Pamenu vieną vasarą dirbau statybose. Važiuojam iš objekto. Be aplinkinių pastatų aptarinėjimo, senbuviai turėjo tokį bjaurų, bet jų manymu labai šmaikštų bajerį. Jeigu tik pamatydavo tranzuojančią merginą, visi pradėdavo aiškinti, kad reikia ją pavežėti (visai kitais žodžiais tą aiškindavo). Niekada, aišku nestodavom, nes ir taip tranzitas per pilnas būdavo. Tiek žmonių, tiek daiktų.

Kartą važiuojam ir vienas bendradarbis-chroniukas pamato pakelėje besiplaikstančius gražius ilgus plaukus ir pradeda.

– O šitą imam. O šitą tai paimčiau. Va tai va. Ooaah!

– Debile, čia kažkoks metalistas... Su barzda...

[1] http://www.skirmantas-tumelis.lt/2013/02/25/programuotoju-zargonas/
[2] http://www.codinghorror.com/blog/2012/07/new-programming-jargon.html
[3] http://petraszd.blogspot.com/2012/08/apie-kuryba.html

Susitikimas su ministerija

Tai va. Kaip ir kiekvienam, dalyvavusiam susitikime su elektronikos ministerijos ministre [1][2], tarsi būtų gražu parašyti apie tą susitikimą. Taigi, gal kiek ir pavėluotai, bet aprašysiu ir aš.

Kaip žinia visi be išimčių blogeriai (t.y. visi 27 Lietuvoje esantys blogeriai. Visi kiti nėra blogeriai. Jie yra žurnalistai) gavo pakvietimą pas ūkininkų. Tpfuu. Tai yra pas elektronikos ministrę. Pakvietimas atėjo į pašto dėžute [3] ir buvo gražiame voke su atviruku. Pas mane buvo su rožėmis vazone ir ant viršelio buvo parašyta „50-imt metų tai visai nedaug“ [4]. O viduje tuo tarpu buvo parašyta: „Sveikas, Petrai. Kaip laikaisi? Užsuk šį savaitgalį, gal kokį pirmadienį, pas mus į svečius. Maisto bus. Ant gėrimų mesimės.“. Kiti sakė, kad gavo atvirukus įvairius. Buvo net ir su gvazdikų piešinėliais.

Ilgai galvojau, ar tik čia nėra kokie spąstai. Ar tik čia nėra kokia klasta šitas visas pakvietimas. Iš karto galiu nuraminti, kad ne – tai nebuvo klasta ir viskas vyko gražiai ir kaip ir buvo iš anksto suplanuota.

Išaušo šiltas pirmadienio rytas. Šito garbaus susitikimo rytas. Aš labai stengiausi laiku pabaigti darbus ir nuvykti į susitikimą. Netgi išsiprašiau anksčiau iš darbo, kad tik nesusifazorinčiau.

Bet kaip sakoma: „geri norai į pragarą veda“. Taip, taip – likimas pakišo koją ir mane vežęs metro įstrigo kamštyje. Pralaukėme valandą, kol grūstis prasisklaidė. Tada iškarto mašinistas įsimušė trečią bėgį ir su vėjeliu nuvykau į ministerijos pastato prieigas.

Prie įėjimo buvo faiskontrolas – tikrino, kad tik šiukštu koksai negavęs pakvietimo tik nepatektų į ministerijos susitikimą. Ten jau sutikau vieną blogerį, kurio apsauga nenorėjo įleisti. Bo anas norėjo trolinti – bandė įsinešti vavuzelą. Aš gerai nepasakysiu, kur jis man matytas. Berods mes su juo kartu buvome susitikę pas Kristinutę [5]. Ar tik ne jis nugvelbė man iš panosės ir iš ant stalo buvusio bliūdo paskutinius du Cezario salotų samčius?.. Hmmm?...

Nesvarbu – su šia istorija tai nesusiję. Svarbu tik tai, kad faiskontrolas žmogaus neįleido ir dar davė šalabaną. Aš, aišku, buvau labai pasipiktinęs tokiu nehumanitarišku elgesiu. Ateityje planuoju dėl to kreiptis į konstitucinį teismą, kad viską išaiškintų.

Mane praleido be problemų. Tik liepė pakelti sijoną, kad įsitikintų, jog nieko pavojingo nesinešu. „Oho, ko tai mažokas – su tokiu tai tikrai nepatrolinsi“ pasakė man anie ir praleido be eilės į susitikimą.

Kadangi truputį pavėlavau, bet nelabai. Tai nespėjau į pradžioje vykusią ekskursiją [6]. Nežinau, kas ten vyko, bet sakė buvo gražių vaizdų. Taigi, iš karto patekau į tradicinę susitikimų vietą foje. Kur jau buvo paruoštas stalas su menkom vaišėm, projektorium ir projektoriaus vaizdo vaizdavimo baltu tapetu [7].

Visiem buvo patiekta po lėkštę sausainių. Išskyrus dviem. Vienam buvo pateikta maža lėkštutė sūrio, o kitai 30 sidabrinių. Tai aš ir sakau:

– Ė tu, mergele! Ką tu visai pablūdai?! Šituos grašius griauši?! – Aš tiesiog bijojau, kad kai jinai kramtys tas kapeikas, tai labai traškės ir tas garsas trukdys klausytis susitikimo kalbų. Čia panašiai kaip kino teatre nervina kai kas garsiai kramto kokurūzus ir trukdo žiūrėti filmus, su Antonijo Banderasu ir ne tik.

Ta turbūt nesuprato mano tikrųjų užmačių, biški įsižeidė ir tarė:

– Blet užpisai. Vis tau viskas netinka. Sėsk va ten tavo vieta, kurią mes tau su ministerijos komanda iš anksto vakar suplanavom. T.y. ką tik aš ekspromtu sugalvojau, nes šitas ministerijos darbuotojas aš pirmą kartą matau.

– Ne. Nenoriu. Aš noriu kitoj stalo pusėje su vaizdu per langą į jūrą. Aš kaip buvęs tolimų reisų jūreivis, tai mane labai ramina ošiančių bangų vaizdas.

– Nu gerai, gerai. Sėsk į mano vietą tada. Perstumk sidabrinius. Ir imk sausainių užkąsi. Gal mažiau aiškinsi čia. Geri. Lenkiški. Papigei su nuolaida gavom.

Tada ministrė pradėjo savo kalbą. Ir ką aš galiu pasakyti. Tokios geros kalbos senai jau negirdėjau. Kalbėjo ir apie elektrą, ir apie ūkį, ir apie medieną, ir dar kažką, ko nepamenu, nes tiek daug visko ir tiek labai rišliai pasakė.

Tada kažkuris iš blogerių užsimanė pakalbėti apie mėmėlius. Sako ministrei:

– Ar žinai ką nors apie kačių paveikslėlius?

– Nežinau. Bet žinau, kad naminės katės yra šiokia tokia ekologinė problema [8].

– Aij... Nebejuokinga kažkodėl jau. Nebekalbam apie mėmelius tada.

Tada atsistojo vienas blogeris, kuris lyg ir ne prie ko. Praeidamas pasėmė saują sidabrinių iš anos lėkštės. Nuėjo prie projektoriaus irba pradėjo kažkodėl savo prezentaciją [9].

Pradėjo pasakoti apie tai, kad reikia matuoti. Išsitraukė metrą. Sako:

– su šituo galima matuoti ūgį.

– Pamatuok, gaidy, va šitą.

– Nuuuu. O tai gražu! O tai gražu! Nu kaip tu šitep dabar? Atrodo jau nebe pacanas. Šeimos žmogus. O elgiesi kaip koks chuliganas.

Atėjo apsauga ir išvedė tą trukdytoją. O prezentacija lyg niekur nieko buvo tęsiama. Parodė dar skaitliukas. Pamokė kaip su jais reikia sudėti, jeigu metro ilgio pritrūksta ir reikia per du kartus pamatuoti. Labai mane suintrigavo ta visa prezentacija. Aš taip pagalvojau, kad man mano versle tikrai praverstų visi šitie matavimai. Tai po susitikimo su juo pasikalbėjom truputį. Apsikeitėm vizitkėm ir jis man dar davė vieną nemokamą patarimą. Sako, paimk savo prekybos centre pamatuok vežimėlius, kur reikia litą įdėti ir kur nereikia. Jeigu aukščiai vienodi, tai tada gali nemokamai vežimėlius dalint. Labai geras patarimas.

Tai va. Susitikimas ėjo kaip ir į pabaigą, reikėjo reziumuoti viską. Tai kažkuris iš blogerių ir paklausė ministrės:

– Nu tai ar matuosit?

– Nematuosiu. Apsišikit jūs su savo matavimais.

– Ką nematuosi?! Tai ar tu žinai, kiek mes apie tave visokių gaidiškų blogų prirašysim?!

– Čia grasini? Grasini?! Tu man grasini?! Raidenai!!!

Ir atėjo Raidenas [10], visų energetikos ministerijų švenčiausiasis globėjas, ir kad piso tam blogeriui į kaktą žaibą, tai tam net abu antakiai atsivyniojo į atvirkščią pusę.

Tai galima sakyti, kad susitikime nieko neįprasto kaip ir neįvyko. Viskas praėjo sklandžiai, produktyviai ir taip, kaip planuota ekspromtu.

Pabaigoj dar norėjau ano paklausti, ar skanus sūris buvo (nes sausainiai tai skanūs), bet kad anas kažką su kažkuo telefonu kalbėjo, tai nenorėjau trukdyt.

[1] http://leolenox.wordpress.com/2013/02/06/ispudziai-po-susitikimo-kadru-krize-ir-pirmininkavimas-es/
[2] http://www.tapinas.lt/2013/02/svetimos-aikstes-sindromas-ir-kas-nutinka-dideliam-triusiui/
[3] http://politikosvirtuve.popo.lt/2013/01/31/vasario-5-oji-1800/
[4] ... kalbant apie 16-ioliktos vyriausybės ministrų amžių...
[5] http://www.tv3play.lt/play/261912
[6] http://mantas.malcius.lt/tinklarastininku-susitikimas-su-birute-vesaite/ 
[7] Šiandieninis autorius su pasibaisėjimu ir nuostaba skaitydamas vakardieninio (tiksliau vakarnaktinio) autoriaus vis tiek enatsimena, kaip tas žodis vadinasi.
[8] http://blogs.scientificamerican.com/culturing-science/2013/01/29/killer-cats/ 
[9] http://www.slideshare.net/commonsenseLT/kio-ministerijos-veiklos-vertinimo-rodikliai 
[10] http://en.wikipedia.org/wiki/Raiden_(Mortal_Kombat)

Irgi atsimenant sausio 13-ąją

Aš tądien buvau visiškai mažas. Dar į mokyklą nėjau. Ką dar atsimenu? Atsimenu, kad tėvai įdomiai mus auklėjo. Tai yra, savotiškai mums skleidė (net nežinau, ar tinkamas žodis (tikriausiai netinkamas)) lietuvišką propagandą. Aš beveik visą savo tada labai trumpą gyvenimą praleidau Sovietų Sąjungoje. Bet visiškai nežinojau, kas ta Sovietų Sąjunga yra. Apie visą geopolitinę situaciją iš savo tėvų mokymų težinojau tik dvi koncepcijas: Alytus ir Lietuva. Viskas. Tiesa, jas abi tarpusavyje maišydavau ir sunkiai begalėdavau suvokti: „kaip čia taip išeina? Aš gyvenu Alytuje ir tuo pačiu gyvenu Lietuvoje? Kaip tai? Kažkokia nesąmonė...“

Bet kokiu atveju, kas yra Rusija ir kas yra Sovietų Sąjunga, ačiū tėveliams, tada nė velnio nežinojau. Net kai dar buvo tokis dalykas, kaip Tarybų Lietuva, aš niekaip nebūčiau sugebėjęs pasakyti, ką reiškia žodis tarybų ir kokio velnio tu jį jungi prie kito žodžio Lietuva, kuris lyg ir reiškia tą patį, kaip Alytus...

Atsiminimai, kas be ko, dar nesibaigia. Tądien ir kitądien mano gyvenime įvyko trys atsimintini įvykiai, kurie sugebėjo išlikti mano atmintyje.

Pirmasis atsiminimas. Dar apie mano tėvelių auklėjimo supratimą. Mes su broliu neturėjome žaislų-ginklų. Net nežinau kodėl. Ar todėl, kad mano tėvai buvo uber pacifistai-hipiai, ar dėl kiek žemiškesnių priežasčių. Kai reikėjo spręsti, ką pirkti: ar žaislus vaikams, ar košės, buvo pasirinktas maistas, nes iš žaislų neišvirsi sriubos. Greičiausiai antrasis. Nes karo žaisti mums niekas netrukdydavo. O ir vaizduotė leisdavo lakstyti su bet kokia šiukšle (medžio lenta, kokia nors statybų armatūra ar pan.) ir apsimetinėti, kad tai ginklas. Tiesa, žaidimų draugų įtikinimas, kad mūsų lenta yra toks pats geras ginklas, kaip jų tikras žaislinis ginklas ir kad nušovus iš mūsų lentos irgi reikia skaičiuoti iki dešimt, ne visados būdavo tokia paprasta procedūra, bet čia jau kita istorija...

Taigi, kažkaip tą sausio 13-ąją mums su broliu susišvietė, kad mes norime eiti lauką žaisti. Kažkodėl mama mūsų nenorėjo leisti. Bet išleido. Su viena sąlyga: kad mes nežaisime karo. Dabar prisiminus keista. Nors gal ir ne. Kažkoks mamos suvokimas turbūt buvo labai poetinis tuo metu. Ir buvo labai simboliškai negerai, jeigu mes tokią dieną, kai visą valstybę puola labai galinga priešiška jėga, nors ir būdami visiški maži pradėtume patys „šaudyti“.

Lauke mes susitikome du kiemo draugus. Tik du. Visas kiemas buvo tuščias ir kažkoks labai nykus ir ramus. Ką veikiam? Keturi iš viso. Labai gerai išsidėlioja du prieš du. Tai aišku, kad reikia žaisti karą. Tik va bėda: mums mama neleido. Nieko. Sugalvojome gerą planą. Mūsų su broliu būstinė bus prie namo esantis nusileidimas į rūsį. Kadangi tas įėjimas yra prie pat namo, tai per langą kaip ir nesimato. Aišku, mums nedašuto, kad kai mama pro langą pamatys, kaip du jos vaikų draugai šaudo į kažką prie pat namo, ir kai iškis galvą pro langą pažiūrėti, ar tik ten ne jos vaikai, tai įspūdingas planas subirs į šipulius.

Taigi, sėdim su broliu jau namie. Mama kažko pikta. Daugiau liūdna nei pikta. Mes nesuprantam, bet pakankamai aiškiai jaučiam, kad vis dėl to ne dėl mūsų veiksmų pas ją neigiamos emocijos. Keista, nes mes jos kaip ir neklausėme. Ką gi – koks skirtumas – lengvai išsisukome. Reikia kažką kita veikti.

Televizorius. Įsijungiam televizorių. Nieko nerodo. Nieko, išskyrus kažkokį rusišką kanalą. Rusišką. Ten rodė kažkokią kvailą laidą ar dar kažką. Nežinau ką. Tik žinau, kad vienu metu televizoriuje pradėjo rusai šokti kalinką (ar kaip tas šokis vadinasi). Mums su broliu tai pasirodė žiauriai juokinga ir padarė didelį įspūdį. Ir ką mes nusprendėme daryti? Taip – šokti kalinką.

Įsivaizduokite. Įeina mama į salioną (taip vadinosi kambarys, kuriame yra televizorius). Ten sausio 13-ąją. Sausio 13-ąją, kai jau buvo aišku, kad dangus iš tikro griūna. Kai jau buvo aišku, kad geruoju nesibaigs. Ir kai jeigu, kas būtų pasakęs, kad tebus toks skaičius aukų, koks buvo, tai visi į tą žmogų būtų žiūrėję, kaip į labai naivų optimistą. Taigi, tą sausio 13-ąją jos du sūnukai, kartu su jos valstybės užgrobėjais telike, krykštaudami šoka rusų tautinius šokius... Televizorius buvo išjungtas. Šokis nutrauktas. Mama vėl buvo liūdna, bet vėl kažkodėl ne dėl mūsų veiksmų...

Kaip ir viskas tądien. Dar atsimenu, kad naktį pabudęs girdėjau, kaip namo laiptinėje kažkas bėgioja. Žmonės bėgo Alytaus televizijos bokšto saugot. Tik nežinau, ar tikras tai prisiminimas. Gali būti, kad tiesiog man kas nors po to pasakojo, kad žmonės naktį laiptinėje bėgiojo ir aš galiausiai nusprendžiau, kad ir aš girdėjau. Ir taip susikūriau sau netikrą atsiminimą.

Bet ką iš tikro atsimenu, tai tą, kad kitą dieną televizorius jau rodė lietuvišką kanalą. Ten sėdėjo kelios galvos, kurios kalbėjo kažką nesuprantamo. Apie laisvę, nepriklausomybę, agresiją, Vilnių, Kauną. Ir buvo paminėtas žodis „filmukai“. Jie pažadėjo, kad rodys filmukus. Taigi, išlaukiau, kol tos galvos baigs šnekėti ir pradėjo rodyti filmukus. Kažkokius vakarietiškus. Garantuotai piratavimo būdu įgytus. Ir kiek atsimenu transliavo iš Kauno.

Tai čia visi mano atsiminimai apie sausio 13-osios įvykius (Realiai tai čia daugiau atsiminimai apie sausio 12-ąją, bet tekste „dvyliktą“ taip gerai neskamba, kaip „tryliktą“...). Nieko didingo. Nieko įspūdingo. Nieko pamokančio ar įkvepiančio. Bet jie teigiami, nes galiausiai Lietuva paliko laisva ir aš palikau laisvas lietuvis.

Kartais pagalvoju, kokia mūsų kartos vieta visoje laiko tėkmėje. Kaip aš suprantu, mūsų senelių karta prarado laisvę (ne dėl jų kaltės). Tai čia, kaip ir ruduo. Tada sovietmetis būtų žiema. Mūsų tėvelių karta, tuo tarpu, tą laisvę atgavo. Tai čia, kaip ir pavasaris. Tai mūsų karta tarsi ir yra nerūpestingo vidurvasario vaikai. Mes kaip visuma tarsi neturime nei didelių siekių, nei didelių tikslų. Mūsų gyvenimai, tiesa, yra labai geri. Ačiū ne mums, o mūsų laisvę apgynusiems tėvams.

Mūsų tikslai labai paprasti ir lengvai pasiekiami. Tereikia nesušikti to, ką turime. Tereikia neužmiršti istorijos pamokų ir nekartoti praeities klaidų. Tereikia išsaugoti amžinosios vasaros laikus ir neleisti ateiti niūriam rudeniui.

Prakeik Aldoną tarmiškai

Aš visą laiką vis stebėdavausi, kokio velnio tiek daug žmonių internete (žymesni pavyzdžiai: Rokiškis, Užkalnis) taip stipriai pyksta ir taip įnirtingai spardo kalbininkus. Aš niekad ta problema pernelyg daug nesidomėjau, tai man visatai atrodė, kaip kažkoks tuščias su(si)reikšminimas. Dabar jau taip nebeatrodo. Nes nori nenori mane irgi pasiekė įstabus ir jau pakankamai garsus kalbininkės iš mažosios „k“ – Aldonos Paulauskienės – straipsnis.

Aldona Paulauskienė
„Mintys tarmių metus pasitinkant“
http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2012/2012/12/mintys-tarmiu-metus-pasitinkant/
„Mintys tarmių metus pasitinkant (2)“
http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2012/2013/01/mintys-tarmiu-metus-pasitinkant-2/

Beje, mano įrašo tikriausiai nesuprasite. Ir garantuotai nesuprasite tada, jeigu nebūsite skaitę to II-ų dalių straipsnio.

Taigi, skaičiau šitą genialų kombinuotą straipsnį ir negalėjau susivaldyti nepaspardęs ir aš. Kodėl? Todėl, kad pernelyg lengva. Ypač antra straipsnio dalis. Skaitydamas ją jaučiausi, kaip labai geras psichologas. Skaitai ir visos užslėptos bumbėjimo priežastys taip bado akis, kad pačios rankos neprašomos rašo kontraargumentus.

Apie pirmą dalį nerašysiu, bo ir taip daug jau prirašyta. Pavyzdžiai:

Andrius Uzkalnis „2013-ieji bus protingos kalbos metai“
http://protokolai.com/2012/12/30/2013-ieji-bus-protingos-kalbos-metai/

Rokiškis „Kalbainiškojo dvoko aromatas“
http://rokiskis.popo.lt/2012/12/29/kalbainiskojo-dvoko-aromatas/

Žymantas Baranauskas „Kalbininkams nebėra vietos modernioje visuomenėje. Išnykite.“
http://zymantelis.wordpress.com/2012/12/30/kalbininkams-nebera-vietos-modernioje-visuomene-isnykite/

Nors ne – biški (Taip „biški“, o ne truputį) parašysiu. Bet ne apie straipsnį, o apie skaitytoją. T.y. save. Didžiausia pirmos dalies bomba buvo Stalino šlovinimas už jo gerus darbus Lietuvos kalbai. Teoriškai ir logiškai aš tą vietą skaitydamas suvokiau, kokia didžiulė tatai bėda. Bet nesuvokiau emociškai. Kažkodėl tas neužkabino manęs taip, kad pradėčiau švokšti per dantis „supistas Stalinas!“, įniršio perkreiptu veidu. Kas, aišku, liūdnoka, nes tas reikškia, kad aš po truputį pamiršdinėju istoriją. Kaip žinia, tie, kas neatsimena istorijos, yra linkę ją atkartoti arba leisti kitiems atkartoti. Tikiuosi tokių kaip aš mažuma... Ir kiti daug geriau suvokia Stalino paminėjimo tokiame kontekste reikšmę.

Šia man liūdna gaida pabaikime pirmos straipsnio dalies nagrinėjimo neesį ir nebūtį ir pereikime prie II-osios dalies. Ir pradėkime analizę ir interpretaciją.

Sunku versti filosofinius ir eseistinius tekstus, nes jų autoriai dažnai darosi žodžius nebuvėlius arba esamam žodžiui suteikia individualią reikšmę

Aldona pyksta, kad kiti kuria žodžius, reikalingus jų pačių profesijai. Šiuo atveju filosofai kuria žodžius filosofijai. O varge! Ir ką jei gi jie supranta apie filosofiją?! Kas čia dabar bus jeigu filosofai išradinės filosofinius žodžius?!

Aldonai paprasčiausiai nepatinka, kad ji – kalbininkė (arba jie – kalbininkai) – buvo apeita. Ir buvo sukurti žodžiai be jų įsikišimo ir palaiminimo. Tuo tarsi įrodant, kad kaip čia geriau pasakius... Pala, pala... Tuoj... Hmmm... Kad kalbininkai (bent jau aldoninei (o ir aš sukūriau žodį nebuvėlį) kalbininkai) nė velnio nereikalingi?

Gaila, kad šiuolaikinei poezijai pasidarė nereikalinga kirčiu paremta eilėdara. Rašoma bet kas ir bet kaip, o literatūros kritikai ieško tokios poezijos pirmapradžių šaknų net už kalbos ribų ir randa…

Nu va Aldona ir vėl mano, kad ji turi supratimą, kas yra kūryba. Ji mat nusprendė, kad ji geriau nei poetai supranta, kaip reikia rašyti eilėraščius. Nes jos publikuoti eilėraščiai yra patys... Pala, pala... Kiek Aldona publikavo savo parašytų eilėraščių? Nei vieno? Aaaa – tada nesvarbu. Einam toliau.

Mūsų, bent jau vyresniųjų, atmintis iki gyvenimo galo išlaikys Baranausko, Mykolaičio-Putino, Nėries, Aisčio, Brazdžionio, Marcinkevičiaus ir daugelio kitų poetų dvasingus ir skambius posmus. O dabar, klausydamasi poezijos pavasario eilių, neįsidėmėjau nė vieno eilėraščio, kurį norėčiau išmokti.

Vajezau. Argi čia muzika. Mūsų laikų muzika geresnė, nei jūsų kartos muzika. Mūsų kartos poetai yra geresni, nei jūsų kartos poetai. Nejaugi Aldona taip paprastai perskaitoma ir taip paprastai perprantama? Kaip koks Baranausko eilėraštis... Tai aišku, kad jūsų kartos poetai jums geresni, nei dabartiniai. Nes senus eilėraščius skaitai, kai būni jaunas, o naujus tada kai būni senas. Problema skaitytojuje, o ne eilėraštyje.

Beje, 1970-ųjų metų muzika yra geresnė, nei mano kartos. Taip – šituo teiginiu aš pats sau prieštarauju.

Lietuvai garbės nedaro ir miestų iškabų, parašytų ir girdimų reklamų kalba. ... Trakų gatvėje, be iškabos YURGA, galima perskaityti ir daugiau keistų užrašų: Rudens CHAI meniu. Cappuccino tik 4 lt.

Nu tai sovietų Lietuvoje buvo daug paprasčiau. Buvo mieste viena parduotuvė „Batai“, kuri prekiavo batais. Jeigu didesnis miestas, tai gal būdavo dar viena parduotuvė. Ji irgi vadindavosi „Batai“ ir prekiavo tokiais pačiais batais kaip ir pirmoji. Tada buvo parduotuvė „Baldai“, kuri prekiavo baldais. Buvo parduotuvė „Ūkinės prekės“, kuri spėkit kuo prekiavo? Ne ne veganų maisteliais. Ūkinėmis prekėmis. Joje prekiavo ūkinėmis prekėmis.

Ogi dabar parduotuvės, kurios prekiauja užsienietiškais daiktais ir drįsta juos vadinti užsienietiškais vardais. Ir dar neatsiklausę aldoninių kalbininkų. Vajai, vajai.

Ir taip toliau ir taip toliau. Vos ne kiekvienas teiginys yra ant tiek karikatūrinis, kad net pradedi galvoti, ar čia kartais ne trolis. Bet. Bet pabaigai man labiausiai užstrigo straipsnio išvados:

manyčiau, kad ne tarmes gaivinti dabar svarbiausia, o būtina gelbėti bendrinę valstybinę lietuvių kalbą, kurią dar turime.

Aš, kuris kalbėdamas biškutuką dzūkuoju (kai kurie sako, kad labai, bet jie klysta), galiu pasakyti. Aldona – tu šūdus rašai. Galabyti tarmes? O vietoje jų gelbėti bendrinę kalbą? Oho – puikus planas. Taip – nudaigokime velniop tarmes. Tarmes, kurios gyvos. Kuriomis kalba žmonės. Kuriomis kalbėjo žmonės. Kurios vystėsi ir augo kartu su žmonėmis. Kuriomis buvo garbinami senieji gamtos dievai. Kuriomis paskiau buvo garbinami naujieji. Tarmėmis, kuriomis ištisos kartos žmonių reiškė meilią ir neapykantą. Kam jų reikia? Geriau vietoje tarmių visi naudokime bendrinę lietuvių kalbą. Kalbą, kuri negyva. Kuri niekad nebuvo gyva ir kuria niekad niekas realiai nekalbėjo. Išskyrus tik sveikinimų koncerto vedėją.

Jo – palikime tik bendrinę kalbą. Nes ji pagal taisykles sukurta. Nes bendrinę kalbą sukūrė aldoniniai kalbininkai. Ir kurios jie patys niekam nenaudoja. Tik visiems aiškina, kokia ji gera ir kad ją visi turėtų naudoti. Prieš tai atsiklausę ar galima. O paskiau padėkoję, kad leido.

Duok tokiems valdžią, tai nežinau, ko iš tokių tikėtis. Paims ir Žemaitės kūrybą perrašys. Bo netaisyklingai ana rašė. Tarmiškai. Žemaitiškai.

Ir spėkit kas dar? Ogi kitaip nei bendrinės kalbos, tarmių ginti nuo nieko ir niekam nereikia. Jos gyvuos ir išliks. Tiek, kiek joms reikia. Ir keisis taip, kaip keitėsi iki šiol. Ir galiausiai pasikeis taip, kad jau bus galima sakyti, kad čia jau nebe lietuvių kalba, o kažkas naujo. Ir viskas bus labai gerai, nes būtent tokios kalbos tada tuometiniams žmonėms ir reikės.

Lietuvių kalba, bent jau tokia, kokią mes žinome, mirs. Juk, bent jau man, pakankamai akivaizdu, kad galiausiai visi žmonės turės pradėti susikalbėti ta pačia kalba. Aišku, tas įvyks dar tikriausiai negreitai. Taip, kad drąsiai džiaukitės ta kalba, kuria kalbate, ir kuria galite pasakyti: „Labas. Kap gyveni?“ žmonėms, dėl kurių jums iš tikro rūpi, kaip anie gyvena.

Aij. Dar sugalvojau, kaip tarmės galėtų išlikti globalizacijos akivaizdoje. Bendriniai kalbai tai kaput ar taip, ar kitaip. Lietuvių tarmės galėtų išlikti, jeigu globalizacija ir civilizacija, nustotų būti. Tarkim, būtų išsipildę kai kurie priedurnių svaigalai apie majų dziegorių. Ir tarkim, būtų prasidėję visokie gamtos kataklizmai. Jeigu nepatinka majai, visada galima pasilikti ties atominiu karu. Bet kokiu atveju, civilizacijos nušluojamos velniop. Lieka tik kažkiek žmonių grupelių. Kelios iš jų – lietuviukų. Po kelių ar keliolikos kartų niekas nebežino nieko apie jokias knygas, aifonus ar mašinas. Gyvenimas vėl teka pirmykščių bendruomenių vaga. Pirmykščių bendruomenių, iš kurių kažkiek kalba kalba, kuri beveik nesiskiria nuo kažkurios lietuvių tarmės. Tai čia būtų viena iš nedaugelio galimybių išsilaikyti lietuvių kalbai...

Hmm... Nu va panašu, kad tuoj pradėsiu svaigti apie prarastas civilizacijas. Tada, neduok die, dar apie ufikus pradėsiu. Tai gal vis dėl to laikas baigti šitą įrašą. Tai tiek.

Mano paties blogo metų apžvalga. Dešimtbalėje sistemoje rašau sau žaibą

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl rašau blogą yra ta, kad aš į jį žvelgiu, kaip į kokią tai pseudo terapiją, kuri netgi kažkiek padeda man augti.

Taigi, saviterapijos vardan, pabandžiau padaryti savo blogo metų apžvalgą. Pirma diagnozė. Žmogus, kuris rašo savo blogo įrašą savo blogo įrašams, tikriausiai yra suknistas narcizas.

Kita diagnozė. Kokybė prasta. Kas nėra blogai, nes aš nesu profesionalas. Kas yra blogai, tai tas, kad kokybė per metus yra truputį pakritusi žemyn (Neįtikėtina, bet dugnas dar iki šiol nebuvo pasiektas ir buvo, kur kristi žemyn (Žmogus, kuris taip akivaizdžiai kuklinasi yra supistas savimyla narcizas...)).

Bandant analizuoti, supratau vieną įdomų dalyką. Kokybė krito maždaug tuo metu, kai pasikeitė mano skaitomų knygų repertuaras. Kol skaičiau visokias filosofines, ar pseudo-mokslo, ar pseudo-religijų knygas, tol įrašų kokybė buvo aukštesnė. Kai persimečiau ant fantasy literatūros, įrašai patapo ne tik kad prastesni (mano nuomone), bet absurdiškesni. Juose daugiau kūrybos ir išgalvojimų. Daugiau chaoso ir žymiai mažiau tikslumo ar aiškių ir apibrėžtų minčių.

Kažkaip privertė pergalvoti, ar aš tikrai esu aš. Ir kur prasideda, ir kur baigiasi tas „aš“. Kur ta laisva valia? Tik iliuzija? Ir ar tiktai aš nesu tiesiog išorės sąlygų ir veiksnių padarinys.

Analizės išvados? Reiktų, jaučiu, neapleisti šito niekam tikusio, bet man mielo blogelio... Mielo, aišku, išskyrus tada, kai „reikia“ prisiversti, ką nors parašyti...

Ekonomiškos krūtys
http://petraszd.blogspot.com/2012/01/ekonomiskos-krutys.html
Pirmas metų įrašas. Įrašas uždirbo man puslapį pipedijoje (apie kurį išsiaiškinau ne taip ir seniai). Visų pirma kažkaip visai smagu (Nors taip ir nesupratau, ar iš manęs tame puslapyje tyčiojasi, ar ne). Bet iš kitos pusės truputį gąsdina. Reiškiasi, kad pasaulyje yra žmogus, kuriam vienu metu užėjo tokia mintis: „Hmmmm... Neturiu, ką veikti... Nuobodu... Telikas nieko nerodo... Internetas jau du kartus šiandien perskaitytas... Hmmm.... O! Žinau! Parašysiu apie Petrą!“

http://www.pipedija.com/index.php/Petras_Zd

ACTA - gaidys
http://petraszd.blogspot.com/2012/02/acta-gaidys.html
Vienas iš nedaugelio mano bandymų rašyti apie tų dienų realijas. Kaip ir visi tuo metu rašiau apie ACTA. Nežinau, ar pavyko, bet tai buvo vienas iš populiariausių mano įrašų. Pats nelabai esu juo patenkintas, nes kažkoks dirbtinai išstenėtas įrašas čia buvo.

Nebylus dialogas su labiau tėvynę mylinčiais
http://petraszd.blogspot.com/2012/02/nebylus-dialogas-su-labiau-tevyne.html
Šitame įraše aš prisižadėjau per mėnesį rašyti bent jau po du kartus per mėn. Panašu, kad bent jau šiemet pažado laikiausi. Ir aišku, tikriausiai patvirtinau tą savo nuogąstavimą, kad įrašų kokybė kris žemyn.

Pats įrašas, kiek pamenu, buvo labai sunkiai parašytas. Ir dar sunkiau buvo paspausti mygtuką publikuoti. Kažkaip buvo gėda, nes gana daug širdelės į jį buvau įdėjęs...

Video Blog #1: Eitynių asociacija
http://petraszd.blogspot.com/2012/03/video-blog-1-eityniu-asociacija.html
Dėl šito irgi buvo gėda. Ir vis dar yra. Reikėjo palikti tik tekstą... Palieku internete, kaip priminimą sau, ko ateityje daugiau nedaryti...

Čia buvo mano bandymas daryti video blogą. Kaip pirmas įrašas, jis iš principo negali būti geras ir ne tragiškas. Iš kitos pusės tekstas gal ir pusė velnio.

Labai pretenzingai jautiesi kalbėdamas pats su savimi. Kaip kokia įnoringa, realybėje nesigaudanti, išlepus n-iolikmetė durnė...

Viso to bandymo teigiamas aspektas? Aš ir toliau ieškojau visokių išraiškos terpių ir kartu su kitais priedurniais dabar kuriame audio blogą „Programišių godos“.

http://programisiu-godos.blogspot.com/

Sveikam kūne vistiek daug nesąmonių
http://petraszd.blogspot.com/2012/03/sveikam-kune-vistiek-daug-nesamoniu.html
Sunkus tekstas. Sunku žmonėms aiškinti, kaip reikėtų teisingai gyventi. Bet koks kieno nors aiškinimas, kaip sveikai gyventi, turi baigtis to kito rėkimu į veidą: „Užsičiaupk asile! Ar taip, ar kitaip – vis tiek mes visi mirsime!“. Bet niekas kažkodėl man nerėkė į veidą...

Sukurk ką nors prasto ir tu!
http://petraszd.blogspot.com/2012/04/sukurk-ka-nors-prasto-ir-tu.html
Dar vienas bandymas mokyti žmones, kaip gyventi. Šūdinas, niekam tikęs tekstas. Net nežinau, kodėl susilaukė tiek daug komentarų (8-ni ne mano. Kaip mano lankomam blogui, tai čia yra neįtikėtinai daug).

Postvelykinis apokaliptinis atsirūgimas
http://petraszd.blogspot.com/2012/04/postvelykinis-apokaliptinis-atsirugimas.html
O šitą buvau pamiršęs. Perskaitęs pavadinimą nesugebėjau prisiminti, apie ką aš čia rašiau. Pasirodo apie religiją ir Jėzų. Ką aš galiu padaryti, jeigu man labai patinka dievai, mitologijos ir religijos.

Okupacija tritaškiais
http://petraszd.blogspot.com/2012/04/okupacija-tritaskiais.html
Niekam tikęs įrašas. Tai tiek.

Terapija dialoguose
http://petraszd.blogspot.com/2012/05/terapija-dialoguose.html
Geras. Perskaičiau savo įrašą nuo pradžių iki galo. Paprastai to negaliu prisiversti padaryti po publikavimo. Mano nuomone čia geriausias mano metų įrašas. Gal kiek ir per grubus jumoras, bet vis tiek kiti įrašai irgi neblizga.

Netikros kartos beieškant
http://petraszd.blogspot.com/2012/05/netikros-kartos-beieskant.html
Vėlgi sunkiai publikuotas tekstas, nes labai nuoširdžiai rašytas.

Ar kompiuteriniai žaidimai yra laiko švaistymas?
http://petraszd.blogspot.com/2012/06/ar-kompiuteriniai-zaidimai-yra-laiko.html
Sena idėja. Šiek tiek kitokiu kampu. Aišku, turbūt visiškai ne nauju, ir nė kiek neorginaliu...

Kas skaito rašo, tas duonos prašo, bet niekas neduoda...
http://petraszd.blogspot.com/2012/06/kas-skaito-raso-tas-duonos-praso-bet.html
Sukčiavimas prieš save, bandant įvykditi į du įrašai per mėnesį normatyvus. Kuriuos pats sau nusistačiau... Ir vienintelis žmogus, kuriam rupės, jeigu neįvykdysiu, būsiu aš pats.

P.S. šita metinė savo blogo įrašų apžvalga yra toks pats savęs apgaudinėjimas. Bet du įrašai per mėnesį yra du įrašai per mėnesį...

Toleruok toleruotinus
http://petraszd.blogspot.com/2012/07/toleruok-toleruotinus.html
Niekam tikęs įrašas. Tai tiek.

Nemėgstu mėgstančių
http://petraszd.blogspot.com/2012/07/nemegstu-megstanciu.html
Tiek rašant, tiek publikuojant, tiek matant kaip šis įrašas tampa populiariausiu mano blogo įrašu (Ačiū dievams, paskui jį aplenks kitas įrašas), visąlaik jaučiau neskanų kartėlį burnoje.

Nes čia buvo artimiausias dalykas, ką aš esu rašęs ir ką būtuma galima pavadinti trolinimu. Liūdniausias dalykas buvo tas, kad taip paprastai buvo galima susirinkti daug puslapio peržiūro, rašant apie nesąmones, specialiai pasirinkus vos, vos kitokę, nei standartinę nuomonę, su kuria nebūtinai sutinki...

Žmogus Koala
http://petraszd.blogspot.com/2012/08/zmogus-koala.html
Po gana ilgo laiko, pirmasis mano bandymas parašyti kažką kas ne šiaip sapalionės, bet kartu ir kūryba. Pati idėja turėjo būti absurdiška juokinga istorija. Net veikėjų vardai buvo debiliški, kad pridėti daugiau absurdiškumo.

Kas gavosi? Absurdiška, bet visai nejuokinga istorija. Labai keista buvo, kad vietoje to man savaime gavosi juoda, tamsi depresyvi istorija. Ai, dar tuo pačiu nesugebėjau užbaigti, nes atsimušiau į akmenuką kelyje, kurį pavadinau akligatviu. Taip, kad – nesėkmė.

Apie kūrybą
http://petraszd.blogspot.com/2012/08/apie-kuryba.html
Viena durna, bet tikra vaikystės istorija, kuri įkvėpė vieną iš „Žmogus Koala“ veikėjų.

Pasitikėjimas intelektualiniu daiktu
http://petraszd.blogspot.com/2012/09/pasitikejimas-intelektualiniu-daiktu.html
Niekam tikęs įrašas. Tai tiek.

Kadencija: žaidimo koncepcija
http://petraszd.blogspot.com/2012/09/kadencija-zaidimo-koncepcija.html
Kažkaip sugebėjau susieti rinkimus su fantasy pasauliu. Plius, gana senos žaidimo idėjos, kuri padėtų sekti politikų darbą, aprašymas. Idėja, beje, yra tik teorinė ir praktiškai tikrai neveiktų.

Jėzus su makiažu
http://petraszd.blogspot.com/2012/10/jezus-su-makiazu.html
Kažkas norėjo neleisti tariamai mėtyti šūdukų į Jėzų. Aš negalėjau susiturėti to nepakomentavęs. Nieko įpatingo.

Pasisakau prieš balsavimą internetu
http://petraszd.blogspot.com/2012/10/pasisakau-pries-balsavima-internetu.html
Šitas buvo įdomus. Iš pat pradžių visas tekstas buvo maždaug „aš dabar jus visus paprotinsiu!“. Parašęs perskaičiau. Pasakiau sau: „Asile, tu nieko nesupranti – tai ką čia dar aiškini?“. Ir ištryniau. Ant viršaus prirašiau vos, vos susijusių kliedesių. O pavadinimą palikau, kaip bajerį, kurį suprantu tik aš vienas...

Įdomus dar dėl to, kad šitas įrašas prisidėjo prie vieno iš didesnių Lietuvos G+ mordabojų:

https://plus.google.com/105815752680925081611/posts/BA9t77RpQg1

Nelegalus programavimas
http://petraszd.blogspot.com/2012/11/nelegalus-programavimas.html
Treniruotė. Vietoje pilnos istorijos rašymo, aparašiau galimą veiksmo vietą ir veiksmo sąlygas. Kinkos buvo per silpnos iš tikro pabandyti kokį nors veiksmą aprašyti.

Aš prastai piešiu #2
http://petraszd.blogspot.com/2012/11/as-prastai-piesiu-2.html
Labai prasti piešiniai-keverzonės.

Kalėdinio olimpo muilo opera
http://petraszd.blogspot.com/2012/12/kaledinio-olimpo-muilo-opera.html
Pernelyg neseniai rašytas, kad galėčiau vertinti. Bet tikriausiai šlamštas. Kažkoks visiškai nesuprantamas chaosas...

Kalėdinio olimpo muilo opera

Pradžioje buvo žodis. O gal ir nebuvo. Aš mąstau, vadinasi egzistuoju. Gal... Apie mane mąsto, vadinasi egzistuoju. Gal... Sunku pasakyti. Kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Kas pirmiau: apie tave turi pagalvoti.

Hare Krishna Hare Krishna

Ar tu turi pats pagalvoti. Taip galvojo vienas iš senųjų dievų, kažkada turėjęs daug vardų. Dabar tarsi tik vieną. Ar bent tą vienintelį, kurį vis dar šiek tiek atsimena. Egzistavimas ir atmintis – labai slidus reikalas. Tą, kas be ko, puikiai suvokė senasis dievas. Žmonės mano (ar tik manė), kad dievai sukūrė žmones. Bet iš tikrųjų žmonės sukūrė dievus. Savo mintimis. Kiekvienas dievas – kiekvienas demonas – egzistuoja tol, kol yra kažkas, kas tiki jų egzistavimu. Bendro žmonijos proto minčių dimensijoje. Labai banalus išsireiškimas – „bendras žmonijos protas“, bet paprastesnio ir aiškesnio vargu bau, ar sugalvosi.

Krishna Krishna Hare Hare

Dievai, egzistuojantys tik mintyse, galiausiai dėl tų minčių kiekybės po truputį sugeba išsivystyti savimonę. Keista tatai savybė, būtybei, kuri tėra kažkieno kito mintis. Visus savo atsiradimo ir buvimo klausimus senasis dievas šiaip ne taip tarsi ir suvokė. Bet neturėjo atsakymo į vieną svarbų klausimą.

Hare Rama Hare Rama

Kaip, kodėl ir kada jis, Senelis Kalėda, perlipo per žmonių ir žmonių minčių pasaulius skiriančią ribą. Atmintis daug netraukė. Nes nors jis ir pakeitė savo egzistavimo vietą, savimonė vis dar buvo iš dalies kontroliuojama žmonijos. Žmonių mintys vis dar įtakojo jo paties atmintį, jausmus ir elgseną. Bet ne pilnai, nes sunkiai, pro miglą, senasis dievas vis dėl to atsiminė laikus, kai jis pats tebuvo tik grybas*. Jis vis dar šiek tiek atsimena šamaniškas apeigas ir klejones.

Rama Rama Hare Hare

Taip pat ir kažkokiu momentu lyg ir pažinotą moterį***... Egzistavimas senajam dievui buvo ilga ir sunki kelionė. Bet paskutinis šimtmetis buvo pats sunkiausiais ir labiausiai pakeitė Senelio Kalėdos savimonę. Anksčiau jis tiesiog žinojo visų nuodėmes****. Paskui jis turėjo per televizorių žiūrėti, kaip visi realiai atlieka savo blogus darbus. Dabar jis ne tik viską stebi per kompiuterį – prie viso to dar kartu gauna visokias analizes ir grafikus. Hare Krishna Hare... Taip pat žmonių protas galiausiai iš jo atėmė galimybę realiai dovanoti dovanas. Žmonės tiki jo egzistavimu, bet niekas realiai netiki, kad senasis dievas vis dar dovanoja dovanas.

Krishna Krishna Hare Hare

Savybės, iš niekur sukurti bet kokį daiktą, šiuo metu kaip tik labiausiai ir pasigedo senasis dievas. Jam reikėjo ginklo – geriausia šaunamojo. Nes gali būti, kad pagaliau jis galės atsakyti į bent jau į vieną... Hare Rama Hare. Bent jau į vieną savo egzistencijos klausimą. Klausimą „Kodėl“.

Jis numanė savo likimą. Bent jau dalį jo. Apie kitą dalį jis svarstė stovėdamas ant kalvos ir žiūrėdamas į būsimo mūšio vietą. Mūšio kuriame įvyks jo dvikova. Senasis dievas nežinojo – ar jam lemta laimėti ar pralaimėti.

Hare Rama Hare Rama

Laukė sudėtinga kova. Nors priešininkas, žinomas Krišnos vardu, ir buvo žymiai jaunesnis dievas, bet kitaip nei Senelis Kalėda, jis bent jau buvo žymus kaip karys*****. Guodė tik viena mintis – Krišna vieną kartą mirė******. Bent jau jo fizinis kūnas. Bent jau minčių pasaulyje.Tuo tarpu Senelis Kalėda labai stipriai abejojo savo mirtingumu.

Rama Rama Hare Hare

Beliko tik laukti. Laukti, kol krišnaistai baigs dainuoti paskutinius mantros pakartojimus. Senasis dievas jau kuris laikas buvo pastebėjęs, keistai pakitusį Maha mantros dainavimo būdą. Visuose didžiuosiuose žemės miestuose, krišnaistai jau kuris laikas kiekvieną kartą vis kitaip dainuodavo Krišnos mantrą. Vis pakeisdami tai žodžius, tai melodiją.

Prireikė gana daug laiko, kol pavyko suprasti visa to tikslą. O tikslas buvo paprastas – prikelti Krišną. Tiksliau pirmą kartą... Hare Krishna Hare. Pirmą kartą sukurti jį fiziniame pasaulyje. Padėti Krišnai peržengi ribą, skiriančią šį ir žmonių minčių pasaulius. Įrodymas, kad tai įmanoma, buvo jis pats.

Senasis dievas suprato, kad šito pasaulio stabilumą ir nepasiekiamumą lėmė harmonija ir tarpusavio sąlygų darna. Paprastas triukas, kaip nuolatinis, gausus ir svarbiausia neharmoningas, bei neįprastas mantros dainavimas, galėjo sugriauti labai stiprią, bet kartu ir labai trapią ribą, skiriančią abu pasaulius.

Rama Rama Hare Hare

Mantros pabaiga. Ir kažko naujo pradžia. Prasidėjo. Į akis pradėjo tvieksti ryški balta šviesa. Aplinkui pasigirdo neaiškių balsų šnabždesys. Senasis dievas pasiruošė pirmos atakos gynybai. Ir... Ir laikas keltis. Ką!? Laikas keltis !? Kaip tai?.. Kas?.. Šventės artėja?..

Sapnas. Senasis dievas atsibudo ir elfų padedamas******* pradėjo ruoštis šių metų galo darbams. Darbams, kurie yra nesvarbūs. Nes jie vyksta tik žmonių mintyse. Nes Senelis Kalėda tik ką pabudo iš sapno. Sapno, kurį jis tesapnavo. Tesapnavo žmogaus išgalvotoje istorijoje. Ir pasaulyje, kuris irgi išgalvotas. Kitaip nei mūsų tikrasis ir aiškusis pasaulis.


-----

* Yra teorija, kad Kalėdų Senelis yra paprasčiausias magiškų grybukų simbolis. Neblogas rašinėlis apie tai: http://blog.joerogan.net/archives/108. Netgi BBC apie tai turi klipuką: http://www.youtube.com/watch?v=MkCS9ePWuLU. Štai čia galime nuimti vieną nuodėmę nuo koka-kolos. Jie tikriausiai, pasinaudoję piktosiomis marketingo technologijomis, vis dėl to neprivertė viso pasaulio manyti, kad Kalėdų Senelis vilki raudonais drabužiais. Nes koka-kola niekaip neįtakojo, kad tie grybukai (labai panašūs į musmires) yra raudonos spalvos.

Yra netgi įdomesnė ir kontraversiškesnė hipotezė. Ta hipotezė teigia, kad pats Jėzus Kristus tėra grybuko simbolis** .

** Tikriausiai kliedesys, bet norintiems sužinoti daugiau, galima pradėti nuo http://johnallegro.org/books/sacred-mushroom-and-the-cross-1970/

Pats Terence Mckenna kalba apie tai: http://www.youtube.com/watch?v=theP4RG0Vps

*** Aš vis dar atsimenu, kad senis šaltis anksčiau turėjo džekutę (Kažkada atsimenu Alytuje buvo labai paplitęs žodis „džekė“– labai geras žodis...) – Snieguolę. Kadangi Lietuvą tada įtakojo Sovietų Sąjunga (o tuo pačiu ir Rusijos kultūra), tai ir Lietuvoje Senis Šaltis turėjo tą savo draugę.

Vakarų kultūroje, kurią mes po truputį įsisaviname, tos merginos kaip ir nėra. Ar tai Snieguolės mirtis Lietuvoje?

Aš, aišku, nelabai sugebėčiau paaiškinti, kokią vietą visoje mitologijoje turėjo ta Snieguolė, bet bet kokiu atveju ji buvo visai nebloga atsvara vyrų dominuojamoje (elfai, senelis ir elniai (ne elnės)) mitologijoje.

**** Kažkaip niekad nesusimąstydavau, kokia sunki dalia mitologijos yra skirta Kalėdų Seneliui. Jis žino visas visų nuodėmes. Varginantis reikalas. Iš esmės, kai kitą kartą pamatysi Kalėdų Senelį (bet kokia forma – kad ir koks šiaip diedas persirengęs), žinok, kad jis žino kiek kartų, kur, kaip ir kada užsiiminėjai onanizmu, nes onanizmas, kaip žinia yra „blogas darbas“. O gal jau ir nėra... Net nežinau... Bet kokiu atveju įtariai žvelk į Senio Šalčio pusę.

***** http://en.wikipedia.org/wiki/Krishna#Life

****** http://en.wikipedia.org/wiki/Mausala_Parva

******* http://www.spaceavalanche.com/2009/12/17/christmas-eve/

Aš prastai piešiu #2

Čia daugiau sau pačiam. Bet gal kas nors ant tiek neturi, ką veikti, kad net tam kažkam bus biški įdomu.

Čia kada kuičiausi. Kažko ieškojau. Atradau lobį. Savo piešinius, kuriuos piešiau praeitame darbe.

Visos šitos nesąmonės keverzotos ar tai laukiant įkvėpimo programuoti, ar tai galvojant, kaip išspręsti kažkokią sunkesnę problemą, ar tai dalyvaujant tuose susitikimuose, kuriuose nežinai, ką pasakyti apart ("apart" – geras žodis. Reikės dažniau naudoti) to, kad "Šitas susitikimas yra šūdas – leiskite man geriau programuoti...".

Visas albumas

Nuo 2010 kažkada iki 2012 kažkada

Paskiros keverzionės ir komentarai

Italiku bandyta parašyti, kas per tekstas (jeigu pats įskaitau) (idėja pasiskolinta iš Enorcos http://enorcoskomiksai.blogspot.com/). Kitas tekstas yra mintys, kurios man šovė į galvą, pačiam pamačius savo piešinius. Reikia pastebėti, kad nuo paskutinio piešinio piešimo laiko jau net ir teoriškai praėjo daugiau nei pusė metų. Dėl to kai kas net ir man pačiam yra pusiau atradimas. Kur komentare giriu save, tai nereiškia, kad iš tikro giriu save. Aš puikiai žinau, kad visi šitie piešiniai yra tragiški ir nupiešti žmogaus, neturinčio žalio supratimo, ką jis daro.

Žvairius. Žvairasis pitonas dauno snukiu ir atviromis smegenimis

Turbūt Python aksioma "Explicit is better than implicit" bus įkvėpus čia mane. Kažkaip dabar nesmagu, kad tada sugalvojau, jog reiktų pašiepti žvairus ir/ar (atsisakau naudoti "irba"!) dauno sindromus sergančius žmones.

Medalis tavęs laukia... Gal...

Turbūt dariau kažkokią ypač nuobodžią užduotį.

Kiškio akys be obuolių

Nežinau, ką ir sakyt... Beje, neblogai visai nupiešta to čiuvo galva...

Taisyklės, sutikus undinėlę: 1. Bandyti iškilti į paviršių, nes po vandeniu nėra kuo kvėpuoti

Pats šyptelėjau...

Unhappy clown is Unhappy

Čia apsiskaičiusiems turbūt ir nereikia sakyti, kas nupiešta. Visiems kitiems pasakysiu. Čia piešta Kafkos "Metamarfozės" motyvais. Beje, aš taip niekad ir nesupratau, ką Kafka ta savo knyga norėjo pasakyti. Man tai ten nesąmonė. Bet aš durnas... Tai ten turbūt gera ir prasminga knyga.

Skanio gėlės, b**t.

Neėsk gėlių gaidy! Aš, b**t, pingvinas!

Tra lia lia

Aš manau, kad čia geriausias mano piešinys. Ne, ne. Pasitaisysiu. Aš manau, kad čia geriausias mano kūrinys.

Čia piešta, kai teko kažkiek dirbti su Mac OS (Nes iOS aplikacijas tegalima rašyti su ta operacine). Nesąmoningai piešta. T.y. pats nepastebėjau, o kolega pastebėjo. "Tik prie mako prisėdai ir iškart pradėjai obuolius piešti". Su Mac jau nebedirbu. Kažkaip jaučiu labai didelį poreikį tą išsakyti...

Aš besparnis gaidys - manęs nieks nesustabdys!

Hmmm...

Nauji metai!!! * 4 Ateina ir praeina

Toks šventinis. Reiškiasi piešta kažkur prieš metus.

Šeši, Keturi, Penki, Šeši, Trys, Nulis, Cėėė

Piešta turbūt tada, kai teko barkodo skaitytuvą rašyti. Šitas žmogėnas, beje, skaito bugovai. Turbūt kaip ir mano skaitytuvas, piešinio piešimo metu...

Kažkodėl man šitas labiausiai patinka. Išskyrus, aišku, apie gaidį ir gėles. Bet ir čia yra gėlių...

P.S. Numeris du dėl to, kad jau viena piešinių paroda buvo kažkada šitame bloge:
http://petraszd.blogspot.com/2010/06/magistrantura-epilogas.html

Nelegalus programavimas

JAV kultūroje (subkultūroje?) yra toks posakis: „If guns are outlawed, only outlaws will have guns“. Toks posakis taip pat gali būti konvertuojamas ir, pavyzdžiui, įvairiems narkotikams. Jeigu alkoholis (Ei – čia irgi narkotikas) būtų nelegalus, tai jį gertų tik nusikaltėliai.

Pastarasis teiginys turbūt labiau artimesnis mūsų kultūrai. Šiaip labai įdomu, kaip tokis sąlygų (nusikaltimas VS nenusikaltimas) pokytis gali pakeisti tavo, kaip individo elgseną. Dar kas įdomu: kaip pakistų visa alkoholio eko-sistema? Nuo vartotojų iki gamintojų. Nuo perpardavinėtojų iki teisėsaugininkų.

Kadangi paskutiniu metu pernelyg daug programuoju (net kažkaip nelabai kita veikla užsiimu), tai, kad ir kokia ne į tema šio įrašo pradžia, bet tekstas čia bus apie programavimą.

Visai neseniai apturėjau įdomų pokalbį. Pokalbyje buvo išsakyta maždaug tokia mintis: „Ateityje gali būti, kad norėdamas programuoti, turėsi gauti kokią nors valstybinę ar tarptautinę licenziją. Ale kaip teisės, kad važinėti mašina“. Aš aišku norėjau pokalbį pasukti man daug įdomesne linkme: kas būtų jeigu programavimas taptų nelegalus? Kaip keistųsi visa industrija ir mūsų (tik mano?) gyvenimas. Nes kažkaip nesitiki, kad aš staiga nustočiau programuoti (čia tik dabar taip atrodo...).

Aišku, pokalbio dalyviams nė velnio nepatiko mano nesąmoningos klejonės, tai jie pasuko pokalbį atgal į realybes. Tačiau šitame bloge niekas manęs nesustabdys! Čia aš visiškas valdovas ir jokios socialinės normos ar savigarbos likučiai nesutrukdys man rašinėti totalias nesąmones. Ir visi trys skaitytojai (mano pačio RSS skaityklė; Google botas ir Bing botas) džiaugsis nauju turiniu.

Bet kokiu atveju: mano bandymas sukurti pasaulį, kur programavimas yra nelegalus.

Istorija

2014 m. ES, sekdama JAV pavyzdžiu, priima nutarimą, pagal kurį valstybinės IT sistemos tegali būti programuojamos tik valstybinių institucijų darbuotojų.

2014 m. Dėl žymiai griežtesnio ACTA pakaitalo priėmimo kyla didžiulės kibernetinių protestų bangos.

2015 m. Dėl su protestais susijusių kibernetinių atakų, buvo nuspręsta perimti ir pertvarkyti interneto tiekėjus į valstybines įmones. Paprastų gyventojų saugumo vardan.

2016 m. Siekiant užtikrinti vartotojų saugumą ir apsaugoti įvairių socialinių grupių (pvz.: religinių) teisę, orei ir be baimės būti paniekintam bei įžeistam, naudotis internetu, buvo sukurta darbo grupė skirta išspręsti „netolerantiško“ interneto problemas.

2016 m. Po tos darbo grupės prasidėjo didžiųjų IT paslaugų tiekėjų nacionalizavimas ir jų veiklos pertvarkymas.

2017 m. TCP/IP pakeičiamas saugesniu (lengviau kontroliuojamu) protokolu.

2018 m. Visas turinys (Pvz.: el. pašto serveris ar būsimasis MySpace atitikmuo) internete gali būti publikuojamas tik per valstybinius ir/ar valstybinių įmonių portalus.

2020 m. Bankrutuoja paskutinė privati įmonė vis dar bergždžiai bandžiusi tiekti bent jau kažkokias IT paslaugas.

2021 m. Įkurtos valstybinės jėgos struktūros, skirtos grynai nelegalios IT rinkos prevencijai. Vienas aršiausių tokios organizacijos pavyzdžių yra VPD.

2024 m. Pastebėjus labai kritusį IT paslaugų kokybės ir beveik neesamo progreso lygį, buvo nuspręsta, kad už tai atsakinga šešėlinė IT rinka. Buvo kardinaliai sugriežtintos bausmės.

2026 m. Po sėkmingos VPD infiltravimo operacijos buvo sulaikytas didžiausias šešėlinės IT rinkos nusikalstamas sindikatas.

2027 m. Įvykdyta pirma mirties bausmė už nusikaltimus susijusius su programavimu.

2030 m. Buvo rastas ir sustabdytas „II-asis internetas". Juo daugiausia naudojosi šešėlinės IT rinkos atstovai. „II-ojo interneto“ žlugimas sąlygoje trapios konkuruojančių nelegalios IT rinkos dalyvių taikos pabaigą. „II-ojo interneto“ buvo naivus naujojo interneto protokolo automatinio ryšio klaidų taisymo algoritmo spragos panaudojimas siųsti papildomus „II-ojo interneto“ duomenis. Naivus dėl to, kad kadangi perdavimą vis tiek kontroliavo valstybinės įstaigos, tai tebuvo tik laiko klausimas, kada šitas tinklas bus išaiškintas.

2035 m. kalėjimuose 5% kalinių sudaro programuotojai. 30% iš jų sėdi su programavimu nesusijusius nusikaltimus.

Veiksmo vieta

Bevardis didmiestis. 11 mln. gyventojų. Mieste veikia trys svarbios nelegalios IT organizacijos: rusų mafija, silicio slėnio sindikatas ir kažkas, kas atsakingas už III-ąjį internetą.

Mieste veikia bent jau keturi intranetai (lokalūs internetai).

Dargi mieste tariamai yra vienas iš svarbesnių, taip vadinamo III-asis interneto, padalinių.

Vietinė valdžia nupirkta.

Vietinės Policija nupirkta.

Rusų mafija

Pasinaudojusi amžiaus pradžioje Rusijoje išaugintais labai stipriais hakeriais, rusų mafija vienintelė iš seniau buvusių didesnių nusikalstamų organizacijų, kuri sugebėjo sėkmingai prie savo įprastinės veiklos (prekyba narkotikais, ginklais, žmonėmis) prijungti nelegalų programavimą.

Stipriausia ir gausiausia nelegali IT organizija mieste. Taip pat žiauriausia. Tiek miesto valdžia, tiek policija yra jos kišenėse.

Nelegalios IT rinkos prevenciją iš miesto policijos vis labiau ir labiau perimant VPD, rusų mafija daugiausiai nukraujavo. Visų pirma dėl to, kad buvo (ir vis dar yra) didžiausia ir elgėsi (vis dar elgiasi) įžūliausiai.

Kontroliuoja du miesto nelegalius intranetus.

Kai po vienos nakties buvo rasti keturi infiltruoti programuotojais apsimetinėjusių VPD pareigūnų lavonai, ši organizacija atsidūrė tarp dviejų ugnių. Iš vienos pusės spaudžia VPD. Iš kitos pusės – kinų triados. Su kinų triadomis kovojama dėl kitų, su IT nesusijusių nusikalstamų veiklų.

Silicio slėnio sindikatas

Organizacija sukurta iš esmės žlugus visam IT verslui. Pradžioje organizacijoje nemažą dalį sudarė naivūs silicio slėnyje veikusių įmonių programuotojai. Ypač valdančiuose sluoksniuose. Iš to ir kilo sindikato pavadinimas. Su dabartine veikla ir dabartiniais nariais jau nebeturintis daug ko bendra.

Iš pat pradžių jų programavimas buvo idėjinis. Buvo naudojamas kaip protestas prieš, anot jų, drakoniškus įstatymus, draudimus ir bausmes.

Gana greitai senoji organizacijos gvardija pasitraukė iš organizacijos veiklos. Didžiausi idealistai pasidavė patys teisėsaugai, nes manė tapsią kankiniais. Žiniasklaidai beveik nenušvietus įvykių arba juos nušveitus kitu kampu taip, kaip ir reikėjo manyti, neįvyko.

Apsukriausi gana greitai savo idealus iškeitė į šiltas vietas valstybinėse programavimo įmonėse ir/ar VPD. Kita mažiau sėkmingi pasitraukė iš programavimo su visam. Šiuo metu yra likę tik keli senieji dinozauras. Vienas iš jų vadovauja mieste veikiančiam silicio slėnio sindikatui.

Beje, nebuvo aptarta, kaip šita organizacija iš idealistų gvardijos patapo rimta nusikalstama organizacija. Taigi:

Smarkiai mažėjant senųjų jos narių skaičių, organizacija pradėjo vykdyti gana atvirą naujų narių priėmimo politiką. Taip organizacijoje atsirado nemažai tamsią praeitį turinčių veikėjų. Kuriems perėmus valdžia ir buvo pradėta tiekti nelegalias programavimo paslaugas finansiniais (tiesa nelabai švariais) tikslais.

Iš pat pradžių senieji nariai reiškė negausius protestus. Bet prasidėjus karui su naujai iškilusiais indų mafijos (kuri irgi iš esmės specializavosi tik nelegalaus programavimo srityje) atstovais, tie protestuotojai greitai suprato už nelegalias lėšas perkamos apsaugos ir amunicijos svarbą.

Karą prieš indų mafiją silicio slėnio sindikatas, beje, laimėjo. Po jo indai prarado beveik visas pozicijas ir šiuo metu yra viena iš mažųjų nusikalstamų organizacijų, rimtai neįtakojančių miesto gyvenimo.

III-asis internetas

Organizacija apie kurią beveik niekas nėra žinoma. Nežinoma nei kokia jų veikla, nei koks jos dydis, nei kokie jų tikslai. Daugiausia yra tik kalbos.

Kalbama, kad yra naujas tarpkontinentinis ryšys, kuris remiasi nauja technologija. Ir to tinklo niekaip negali susekti VPD. Tai, anot skeptikų, ir yra pagrindinis įrodymas, kad III-asis neegzistuoja.

Kaip ir reikia tikėtis, III-asis internetas ir po juo slypinti organizacija yra apaugusi gandais. Kurie svyruoja nuo to logiškesnių idėjų. Tokių kaip, kad tai VPD spąstai. Ar Iki visiškai absurdiškų. Pavyzdžiui, kad buvo iššifruotos tariamai rasto sudužusio ateivių erdvėlaivio technologijos.

Taip viskas ir būtų likę gandų lygmenyje, jeigu ne kelių pusiau atsitiktinių VPD reidų metu atrasti keisti keli kompiuteriai. Mokslininkai vis dar bando aiškintis jų paskirtį ir veikimo principus. Jie, beje, dar nesugebėjo tų dalykų pasileisti. Tačiau pasigirdo spėlionių, kad tai lyg ir yra kvantinis kompiuteris...

Vienas tokių reidų, kurių metu buvo rastas vienas iš šitų neaiškių kompiuterių, buvo atliktas mūsų aptariamame mieste.

Programavimo sąlygos

Programavimo sąlygos ir patys programuotojai yra gana smarkiai pakitę, jeigu lyginsime su amžiaus pradžioje buvusiais stereotipais. Ypač jeigu kalba eina apie nelegalia veikla užsiimančiuosius.

Visų pirma, patartina turėti kitą, oficialų darbą. Kitaip iškart atsidursi VPD taikinyje.

Antra. Esi tiesioginis kriminalinių organizacijų konfliktų dalyvis. Taigi, patartina dirbti programavimo patalpose, kurias saugo ginkluoti sargybiniai. Taip pat patartina nuolat turėti šaunamąjį ginklą.

Trečia. Tavo vadovai yra ir šilto, ir šalto matę užsigrūdinę nusikaltėliai. Programavimo klaidos gali brangiai kainuoti...

Ketvirta. Tu esi už įstatymo ribų. Tu esi nusikaltėlis. Tu jau peržengei tą ribą vienoje sankryžoje – gali ir kitose...

Penkta, kiekvienas tavo bendradarbis gali būti VPD agentas. Tiesioginis arba užverbuotasis, siekiantis sumažinti savo būsimos bausmės kiekį. Kitaip sakant – stukačius. Negali niekuo pasitikėti ir patartina veikti greitai, kai išsiaiškini, kad kažkas ne taip.

Pasisakau prieš balsavimą internetu

***

Atsimenu buvo kokia 7-ta ~ 8-ta klasė. O ir pagal metus atskaičiavus kažkas tokio gaunasi. Man nebuvo vienos vidurinės pamokos. Kadangi dar tokiose pusžemėse klasėse nėra pasirenkamų dalykų, tai ten tikrai nebuvo „langas“. Tai reiškiasi, kad mokytoja sirgo, buvo išvykus ar dar koks velnias. Kad aš nebuvau pabėgęs iš pamokos beveik garantuoju, nes tą neesamą pamoką leidau bibliotekoje-skaitykloje. Kažkaip būtų visiškai nelogiška pabėgti iš pamokos ir vis tiek sėdėti mokykloje – pabėgimas praranda visą prasmę.

Nepaisant, kad sėdėjau skaitykloje – knygų neskaičiau. Pamokų neruošiau. Nesimokiau. Tikriausiai kalbėjau su kitais klasiokais apie kokias nors nesąmones. Ogi žiūrau: vienas klasiokas, Tomas (vardų nekeičiu, nes vardai standartiniai ir populiarūs), sėdi nuošaliau ir kad rašo kažką ant mažų lapukų, kad rašo. Prieinu ir sakau:

– Ką čia blet darai? – tada aš žymiai daugiau keikiausi nei dabar, nes buvau mažas snarglys ir maniau, kad esu mažas snarglys. Todėl jaučiausi nesaugus ir silpnas, tai reikėjo tą kažkaip kompensuoti.

– Ai, balsuosiu su visai šitais už Antaną. Reikia išrinkt. Bus geras prikolas. – Matote, tada kažkaip mokykloje vyko šauniausio moksleivio rinkimai. Prie aktų salės stovėjo dėžė, į kurią reikėjo mesti lapukus su tuo, kurį renki šauniausiu.

Kadangi, aš ir Tomas buvome tie, į kuriuos dažniausiai kreipdavosi kiti klasės draugai ir draugės, kai reikėjo klastoti atleidimus nuo fizinio, gydytojų pažymas dėl ligos ir pan. O ir man pačiam pasirodė, kad bus geras prikolas, tai aš nutariau prisidėti prie šitos akcijos. Taigi, sėdau šalia, bei pradėjau pildyti balsus už Antaną.

Pats Antanas buvo įdomus tipas. Mokyklos garsenybė. Buvo kokiais keturiais metais už mus vyresnis (iš ten ir atgaminu, kad 7-ta, 8-ta klasės). Buvo keistuolis. Išvien išsidirbinėdavo. Bet buvo nedurnas. Netgi atvirkščiai. Gerai mokėsi. Puikiai žaidė šachmatais.

Kas poto buvo su tais šauniausio mokinio rinkimais, tai net neatsimenu. Ar kas nors juos laimėjo? Ar laimėjo Antanas? Ar buvo anuliuoti balsai dėl mūsų klastočių? Ar laimėtojas iš vis buvo paskelbtas? Ar viskas taip tyliai ir ramiai pasibaigė? Nieko neatsimenu. Atsimenu tik tai, kad prirašiau daug balsų už Antaną.

Ir dar, smagus faktas. Tas Antanas paskui tapo vienintelio mano nors kažkiek pažinotu seimo nariu. Nes jis buvo (ir yra) Antanas Nedzinskas.

***

Įsivaizduok, kad staiga į tavo butą (namą, kambarį ar kitą asmeninę erdvę) įsiveržia daktarai ir pradeda aiškinti, kad tu sergi psichine liga. Galiausiai jėga suriša tave ir išveža į psichikos ligų ligoninę gydytis.

Taigi, taip tu patenki į ligoninę su kitais psichiniais-ligoniais. Ilgam. Iš pat pradžių esi prifarširuotas vaistų. Dėl to iš pirmų kelių mėnesių laikotarpio beveik nieko neatsimeni. Po to, sumažinus dozę, po truputį pradedi suvokti, kas yra kas ligoninėje.

Pavyzdžiui, supranti, kad didžiąja dauguma logistikos rūpinasi patys pacientai. Tiksliau visų pacientų deleguoti keli išrinktieji, kurie organizuoja įvairius darbus, pavyzdžiui, maisto raciono paskirstymą tarp visų ligoninės pacientų.

Tu balsavime nedalyvauji, nes balsavimo teisę įgauna tik psichikos ligoniai ligoninėje praleidę bent jau 18 mėnesių. Rinkimai vyksta kas 4 mėnesius. Viso renkama 6 išrinktieji. Taigi, kiekvienas balsuotojas balsuodamas turi sudaryti 6 žmonių sąrašą. T. y. reitinguoti. Kadangi ligoninėje vykdoma tarpusavio pasitikėjimo terapija, tai balsų ir reitingų skaičiavime gali dalyvauti visi norintys.

Visai neseniai, prieš kokia trisdešimt mėnesių, ligoninėje buvo pradėta nauja eksperimentinė gydymo terapija. Kai kuriuos pacientus buvo pradėjo mokinti programuoti. Būrelio vadovas sugalvojo įdomią užduotį būrelio lankytojams – jie bandys suprogramuoti automatinę rinkimų balsų skaičiavimo programą. Ar slapčia, naktį sudaužytum programavimo būrelio kabineto kompiuterius?

Pastaba: programavimo būrelio lankytojai grasino, kad prispjaudys tau į pietus, kai juos išrinks į maisto dalintojų pareigas.

***

Nors anksčiau buvau didelis šalininkas balsavimo internetu, bet šiemet man nušvito protas ir aš dabar esu šiek tiek prieš internetinį balsavimą.

Jėzus su makiažu

Aš mėgstu religijas. Labai. Kažkaip mane visada traukė prie visų religijų. Tiek tikrų, tiek išgalvotų (Pvz.: knygose, kompiuteriniuose žaidimuose ir pan.).  Mane visada labiau traukė visa mitologija, visa filosofija, visos ceremonijos. Nu nevisos.... Tos ceremonijos, kur žudo žmones tai patinka, kai apie jas skaitai ir kai jos tolimos. Bet garantuoju, kad nepatiktų jeigu reiktų pačiam dalyvauti vienoje ar kitoje pusėje.

Visiems, kuriems tokie dalykai irgi patinka labai rekomenduočiau Joseph Campbell  „The Hero with a Thousand Faces“. [1]

Man patinka ta ezoterinė pusė. Bet man visiškai nepatinka religijų išpažintojai. Ypač kai su jais tenka susidurti tiesiogiai. Vėlgi pasikartosiu: man daug labiau patinka skaityti apie jų poelgius, atliktus seniai, seniai. Tuo tarpu kai tie poelgiai atliekami šiandieną, tai kažkaip ne taip smagu. Pavyzdžiui, toks tekstas:

Actekai penkioliktame amžiuja paaukodavo apie 250000 žmonių per metus. Viena iš teorijų yra ta, kad Actekai, kitaip nei Majai, manė, kad šeštos saulės atėjimas neturi aiškios datos. Ir tą datą galima nustumti žudant/aukojant žmones.

daug mielesnis negu pastarasis sakinys:

Eina nachui! Pažiūrėk per langą! Vyksta religiniai aukojimas! Jau, blet, šešis nukalė. Eina!.. Pažiūrėk, kaip septintas apsijukojo!..

Taigi, aš savotišku būdu labai mėgstu religijas. Rimtai. Aš ant tiek mėgstu religijas, kad netgi galėčiau pasibučiuoti su Jėzumi... Prancūziškai...  Žinoma, jeigu jisai dėvėtų rožinę suknelę ir nusiskustų. Įtariu, kad ta jo barzda bado...

Tai prie reikalo tada. Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ ir keistuoliai nusprendę prieš jį protestuoti [2]. Kas juokingiausia, tai buvo tas, kad aš pirmą kartą pamačiau tą apdrabstymo vaizdą, būtent jų svetainėje. Tų, kurie aiškina, kad demonstruoti šūdais apdrabstytą Jėzaus veidą yra negerai... Žmonės, kurie ragina uždrausti demonstruoti „iššūdintą“ Jėzų, patys demonstruoja „iššūdintą“ Jėzų. Čia trolinimo aukštasis pilotažas, ar jie visiški nesusipratėliai.

Bet kokiu atveju, aš nesuprantu, kaip tikintieji gali iš vis pykti dėl tokių dalykų. Kažkodėl, beveik visi kas gina ir kas smerkia spektaklį, tarsi tylomis pripažįsta, kad paveikslo ištepliojimas yra niekinimas. Toks ir yra pagrindinis ginčas. Vieni teigia, kad niekint negalima. Kiti – kad galima, kitaip nukentės žodžio laisvės. Ir visi (arba aš kažką praleidau) kažkodėl pamiršta pagrindinį argumentą. Tą, kad Jėzaus paveikslo iššūdinimas nėra niekinimas ir įžeidinėjimas. Jūs klausiate: „Kaip tai? Papasakok, ką turi omenyje“. Gerai, mieli skaitytojai, imkime ir išnarstykime viską po kaulelį (Arba iškrapštykime visas razynkas).

Pradėkime nuo paveikslo.

„... nes mums šis Veidas ypatingai brangus – kaip Tėvo ir Motinos.“ arkivysk.  Sigitas Tamkevičius

Paveikslas vaizduoja Jėzaus veidą. Ir kai kuriems šitas veidas labai brangus. Žinote, kur pagrindinė bėda? Niekas nežino, kaip atrodė Jėzus (Čia netgi nekreipiant dėmesio į tą galimą atvejį, kad Jėzus iš vis neegzistavo. Šitame blogo įraše daroma prielaida, kad Jėzus egzistavo ir kad Dievas yra). Pakartosiu dar kartą. Niekas. Nežino. Kaip. Atrodė. Jėzus.

Dargi. Pačio paveikslo niekas spektaklyje nerodys. Paveikslas stovi kažkur saugiai padėtas. Spektaklyje rodys reprodukciją. Reprodukciją paveikslo, kuriame pavaizduotas kažkokio vyriškio veidas. Panašiai atrodantį vyriškį, mes kažkodėl susiejome su dievo sūnumi Jėzumi. Mes tą padarėme patys, nes aš kažkaip neatsimenu, kad biblijoje būtų parašyta:

Ir Jėzus tarė: „Jei jums trenks į dešinį skruostą – atsukite kairį. Bet. Dar kartą kartoju. Bet. Jeigu pamatysite paveikslą, kuriame bus pavaizduotas europietiškų bruožų nesiskutęs baltaodis vyras su ilgokais tamsiais plaukais, tai žinokite, kad tai mano atvaizdas ir šiukštu jokiu būdu neleiskite jo aplieti chemine substancija, kuri lyg ir primena šūdus.“.

Ar aš jau rašiau, kad ten netgi ne tikri kakučiai [3]? Šito spektaklio kūrėjai netgi nepadarė visko iki galo (kaip, kad pavyzdžiui anas fotografas fotografavęs kryžių tikrame šlapime) ir naudoja sintetinę kakučių imitaciją.

Susumuokime, ką turime. Turime paveikslo reprodukciją, kuriame pavaizduotas neaiškus vyriškis, kurį mes kažkodėl laikome Jėzumi. Dėl to tas atvaizdas mums tampa šventu, vėlgi, mūsų pačių iniciatyva, nes Jėzaus mokyme nėra kalbame apie stabų garbinimą, kaip apie teigiamą dalyką. Dargi, turime kažkokį tamsoką cheminį mišinį, kuris ale vaizduoja fekalijas. Ir galiausiai turime simboliu apipiltą simbolį. Nieko tikra.

Bet jeigu net to negana. Tarkime, kad ten iš tikrųjų yra nupieštas Jėzaus veidas. Leiskimės į dar didesnius absurdus. Tarkime, pagal Jėzaus mokymą stabų negalima niekinti. Žinau, žinau – sunku, bet čia gera smegenų treniruotė. Tiesiog padarykime tokias absurdiškas prielaidas. Padarėte. Dabar atsakykite į klausimą: iš kur jūs ištraukėte, kad Dievo sūnaus atvaizdo tepliojimas kitais Dievo kūriniais (šūdais) yra niekinimas? Iš kur ištraukėte, kad šūdai yra blogai (Gerai šitoje vietoje skamba tas žodis „ištraukėte“)?

Kažkaip keista. Visi praktikuojantys katalikai teigia, kad seka Jėzaus mokymu. Bet iš kur tiek pykčio pas juos? Iš kur tiek nuožmumo? Iš kur tiek noro uždrausti, neleisti? Teisti? Nuspręsti, kas šventa? Kas tikra? Iš kur tiek tikėjimo, kad jie yra teisiantys dievai?

Kodėl negalėtų katalikai būti, kaip ta mama, kuri atnešus kelemečiui vaikeliui piešinį sako:

– Kas čia?
- monstras-žudikas su trim galvom ir kardu, kuris šaudo bombam
- Oho! Nu gražu, gražu... Bet kitą kartą pabandyk nupiešti saulytę ir debesėlius.
- Be monstro-žudiko!?..
- Be...

[1] http://en.wikipedia.org/wiki/The_Hero_with_a_Thousand_Faces
[2] http://orumas.lt/
[3] http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/karolina-tomkeviciute-kai-s-nelygus-s-500-261430