Sukurk ką nors prasto ir tu!

Gyvename įdomiais laikais. Visi turime daugiau laisvo laiko, nei bet kurie žmonės gyvenę iki mūsų, kad turėjo. Visi esame saugesni, negu kad žmonės iki mūsų, kad buvo. Turime gazilijoną kartų geresnius būdus kažką kurti. Ir turime trisdešimt penkis gazilijonus kartų geresnius būdus pasidalinti savo kūryba.  Bet bent jau aš nė velnio nematau kūrybingumo bumo. Kažkaip nematau kūrybos proveržių visuomenėje. Iš vienos pusės žvelgiant, tarsi daug visokių žmonių vis kažką kuria. Bet apie tuos žmones žinau tik iš interneto ir kokių nors renginių – tai tie žmonės man kaip ir „nevisai tikri“. Iš kitos pusės – jeigu žvelgiu tik į tikrus žmones (t.y tuos kuriuos pažįstu „gyvai“), tai niekas nė velnio nieko nekuria. Tai tarsi ir susidaro gal ir klaidingas įspūdis, kad nepaisant puikių technologijų ir atrištų rankų, niekas nepuola į palaimingą „padaryk ką nors“ pragarą.

(Taip, taip – visas blogo įrašas bus paremtas prielaida, kad žmonės, nepaisant galimybių, nėra kūrybingi. Ta prielaida gali būti ir klaidinga, nes aš tiesiog bendrauju su netinkamais žmonėmis. Bet tas man tikrai nesutrukdys rašyti savo nesąmonių.)

Bet ko sukūrimas man yra menas plačiąja prasme. Bet ko kitiems suvartojamo sukūrimas. Tiek pats produktas yra menas. Tiek pati veikla sugeneravusi produktą yra menas. Bet, jeigu tu sukuri pridėtinę vertę investuodamas, tai tu nesiskaitai kaip menininkas (tik mano blogo įrašo pasaulyje). Tokių išgalvotų skaičiukų išgalvotas padidinimas čia nesiskaitys. Ir dar sutariame, kad rezultatas yra gazilioną kartų svarbesnis už procesą. Taigi, visi tokie kitų mėgstami pasakymai, kaip kad „ir šakutės laikymas yra menas“ šitame įraše irgi nebus laikomi kaip egzistuojantys. Išskyrus sekančią pastraipą.

Tai sakai, šakutės laikymas yra menas? Ane? Pats procesas neturi jokio meniškumo savyje, nes kiekvienas tą gali padaryti. Veiksmas man turi aukštą meninę vertę tik tada kai pats veiksmas yra sudėtingas (Pavyzdžiui: šokis su kardais...). Tai lieka įvertinti veiksmo produktą. Šakutės laikymo produktas yra vaizdas. Sakyčiau, ganėtinai niekam tikęs vaizdas. Šūdinas tavo menas, šakučių laikytojau.

Taigi, kaip ir minėjau, nepaisant aplinkybių nėra daug kuriančių žmonių. Vietoje to, mes turime gana stiprų simuliakrų išaugimą. Hipsteriais jie yra vadinami. Iš esmės orginaliai šiame blogo įraše hipsterių neturėjo būti, bet kadangi Užkalnis vieną kartą kažkaip neįprastai nevykusiai užsiminė, tai kažkaip užsimaniau ir aš kažką parašyti. Beje, kalbant apie Užkalnį: kokio velnio pusamžis vyriškis slaptai fotografuoja jaunesnių lieknų vyriokų užpakalius? Iš neapykantos? Rimtai? O kas jeigu ten būtų buvęs ne hipsteris, o hipsterė? Ir jeigu Užkalnis būtų slapta fotografavęs josios užpakalį? Ar tai vis dar būtų toleruojamas poelgis, nes atseit: „Aij, čia aš fotografuoju šitos gražios negražiai apsirengusios merginos erotiškai nuteikiančią sėdimąją, nes nekenčiu tokių kaip ji žmonių“...

Apie ką aš čia?.. Ai, jo. Simuliakrai. Man hipsteriai yra žmonės, kurie apsimeta meniškais, bet patys nieko nekuria. Visi tarsi perprato buvimu menininku vartotojo sąsają (user interface) ir visiškai nesigilina į programinę įrangą esančią po tuo fasadu. „Visi menininkai atrodo keistai, tai jeigu aš atrodysiu keistai, tai reiškiasi, kad aš kūrėjas“. Maždaug toks yra mano hipsterių sąvokos supratimas. Tas supratimas gali būti ir klaidingas. Bet man nusispjauti – aš toliau tęsiu savo samprotavimus, lyg tai tas suvokimas būtų teisingas...

Visa bėda, kad jiems pritrūksta to kūrybiškumo net stengiantis atrodyti keistai ir išskirtinai. Tai visi kopijuoja vieni kitus ir atrodo vienodai „keistai“. Pavyzdžiui, akiniai. Aš neturiu nieko prieš prieš storus rėmus. Bet visų akiniai dabar yra didžiuliai. Didžiuliai. Ir aš su savo paprastais akiniais esu orginaliau atrodantis (bent jau akinių aspektu) už visus, kurie mano, kad jie išskirtiniai. Nesupraskite manęs klaidingai. Pasikartosiu dar kartą: aš nieko prieš juos neturiu. Čia kada netgi pamačiau vieną labai praktinę tų akinių vertę. Tie didžiuliai akiniai turi labai gerą vizualinį išlyginimo efektą. Čia kada mačiau tokią merginą, kurios apatinė veido dalis buvo pernelyg stipriai atsikišus į priekį („Atsikišęs paščiokas“ pasakytų kai kurie grubūs žmonės, kurių aš tikrai nepažįstu...), bet stambių rėmų akiniai visiškai kompensavo ir išlygino tą faktą.

Bet vienintelis dalykas, ko aš nesuprantu apie akinių nešiojimą, nupasakos sekanti istorija. O buvo maždaug taip. Stovėjau vienoje patalpoje (debiliškiausias vietos nusakymas, kokį tik sugalvojau...) su viena mergina, kuri dėvėjo akinius su storais (madingais) rėmais. Šnekėjomės. Tiksliau, jinai nuolat šnekėjo (apie 90% laiko), o aš kartais nusišnekėdavau (apie 10% laiko). Staiga jinai: „Aaa!!! Pamečiau linzę!“ ir puolė ant žemės ieškoti tos linzės. „Atsargiai nevaikščiok – dar užminsi! Ko čia žiopsai – padėk ieškot“. „Ko žiopsau? Ko žiopsau? Durne, tu gi su akiniais!“. Aišku, aš taip nepasakiau – aš taip tik pagalvojau. Paskui, pagalvojau: ot, velnias – jai prasidėjo narkotinis panikos priepuolis. Plius dar su haliucinacijomis. Ką daryt? Ką daryt? Aš jos net vardo neatsimenu, o jei balti arkliai. Aš kažkaip niekaip nepagalvojau, kad šiuo metu yra ypač populiaru nešioti liznes ir užsidėti akinius su paprastais stiklais. Man kaip nešiojančiam akinius su stiklais, turinčiais dioptrijas, tas tuo momentu buvo už suvokimo ribų. Bet viskas baigėsi gerai – linzė buvo surasta.

Nepaisant visų tokių atvejų aš stengiuosi neteisti ir nesmerkti hipsterių dėl jų išvaizdos. Labai dažnai būna, kad pats savo mintyse pradedu koneveikti kokį nors nepažįstamą praeivį: „Kas čia per dabar?! Kodėl tavo klešnė palei kelius. Atrodai kaip prisišikęs.“. Bet iš kart kitas aš mano galvoja ramina tą pirmąjį aš: „Ramiai, ramiai, Petrai. Viskas yra gerai. VISKAS yra gerai. Visi yra skirtingi ir savotiški. Kad ko nors nesupranti, tai dar nereiškia, kad tas kažkas yra blogai“. Ir aplamai, aš nelabai turiu teisę kritikuoti kitų apsirengimą. Vien dėl to, kad mano garderobas visiškai apgailėtinas. Būdamas tipišku programuotoju paprastai aš dėviu kokią nors maikę, su kokia nors juokinga vizualine nuoroda į kokį nors geek'ų subkultūros elementą. Kadangi niekas geek'ų subkultūra nesidomi (netgi hipsteriai), tai niekam mano maikė nėra juokinga, o tik kvaila. Kaip ir tos maikės dėvėtojas...

Bet kokiu atveju, kalbant apie išvaizdą, mane labiausiai liūdina, kad žmonės vietoje to, kad skirtų savo energiją ko nors sukūrimui, išvaisto ją atrodydami „orginaliai“. Kažkaip niekas nenori ir nesistengia sukurti kažko savito. Kažkokio kūrinio, kuris pats turėtų savo gyvenimą. Niekas nenori generuoti turinio. Niekas nenori atsakomybės būti mini dievu. Nes bijo sukurti niekam tikusį Adomą su niekam tikusia Ieva, kurie pradės vogti obuolius. Jiems geriau žinoti daug įdomių ir „retų“ (interneto amžiuje šis žodis po truputį devalvuoja ir tampa nišiniu) muzikų, filmų, knygų, blogų ar dar ko nors, negu pabandyti sukurti neįdomų ir vos pakenčiamą bet savo dalyką.

Aišku, galiausiai, keli iš daugelio nusprendžia, kad, velniop, aš irgi galiu.  Ir kokį kūrybos kelią anie pasirenka? Jiems iš pirmo žvilgsnio lengiausią – fotografiją. Nusiperka brangius fotoaparatus ir pradeda „įdomiai“ fokusuodami ir „įdomiu“ rakursu fotkinti bomžus. Dar paredaguoja nuotraukas, kad būtų juodai-balta spalvų gama ir viskas – jau galima dėti į foto kūdrą, nes art scenėje labai užgauliai juokiasi. Bet net ir tai yra geriau negu nieko. Rimtai. Tai pirmas žingsnis. Galbūt keli iš tų šimtų meniškų bomžų fotografų išaugs į tikrai gerus fotografus. O dar koks tuzinas į vidutiniškus. Svarbu pradėdi.

Ir jeigu tu, skaitytojau, (Tikras skaitytojau, o ne ateities „aš“, kuris paskutinį kartą ieško klaidų prieš paspausdamas „publikuoti“) jau daskaitei iki čia, tai akivaizdu, kad gyvenime turi per daug laiko. Tai aš noriu, kad ką nors nuveiktumei su tuo savo laiku. Ką nors sukurtum. Ką nors tikriausiai prasto. Parašyk ką nors. Nupiešk ką nors. Suprogramuok ką nors. Sumaketuok kokį nors video. Sukeverzok kokį nors tik tau šmaikštų komiksą. Nunerk su vašelių kokį nors gaidį. Po velnių, netgi nufotografuok, ką nors. Patirk kūrybines kančias ir kūrybinį džiaugsmą. Be jokių finansinių ambicijų. Ir svarbiausiai publikuoti. Svarbiausia, kad tavo kūrybos vaisius pamatytų kitas žmogus. Svarbiausia, kad tu patirtumei didžiulę gėdą žinodamas, kad kažkas kitas mato tavo niekam tikusį saviraiškos produktą. Ir žino, kad tai tu tai padarei. Nes tas žinojimas, kad kiti mato ir žino – tai vienintelis būdas augti kaip kūrėjui. Ir dėk ant visų nieko gyvenime nebandžiusių sukurti kritikų, kurie pasakos tau debilišką patarlę: „Jeigu gali nerašyti, tai nerašyk“.  Jeigu esi mergina ir negali to dėjimo fiziškai įgyvendinti, tai padaryk ką nors panašaus, bet tik nenustok rašyti/dainuoti/paišyti ir t.t. Nepaisant to, kad ir kaip prastai tą darytum.

Reikia įkvėpiančių pavyzdžių? Eik kur nors kitur jų pasiieškosi, nes aš papasakosiu apie save ir savo blogą. Aš rašau, nes noriu geriau rašyti. Aš tikrai neturiu iliuzijų, kad rašau gerai. Bet aš vistiek rašau, nes noriu geriau rašyti. Aš publikuoju savo rašliavas, nes tai padaryti yra lengva. Ir nes aš noriu geriau rašyti. Ar man gėda? Tai žinoma. Ar man baisu publikuoti?  Tai žinoma. Ar aš gailiuosi ir norėčiau išsižadėti kažko, ką publikavau? Tai žinoma. Bet to nedarysiu. Nes tikiu, kad vienintelis būdas kažkaip iš niekam tikusio tapti bent jau pusėtinu yra publikuoti daug brudo. Ir man belieka atsiprašyti tavęs, kad tau tenka skaityti visą šitą ir stebėti kaip aš milimetras po milimetrą po truputį augu (tikiuosi, kad augu aukštyn, o ne žemyn...).

Reklama. Šis blogo įrašas buvo išleistas tik vieno dosnaus rėmėjo dėka. Tas rėmėjas esu aš pats. Būdamas mecenatu, prašau, pasižiūrėti į mano naujausią kūrinį (O! Netgi į temą) – žaidimuką „Type Sea Monsters Away“:


https://play.google.com/store/apps/details?id=com.petraszd.android.typingtrainer