2012 m. balandžio 10 d.

Postvelykinis apokaliptinis atsirūgimas


Žmonės dažnai įsižeidžia, kai aš pradedu važiuoti ant jų bažnyčių arba, pavyzdžiui, juokiuosi iš kunigų suknelių. Visi kažkaip nusistatę prieš ateistus. Nors aš savęs tarsi ir nelaikau ateistu. Nors formaliai, jaučiu, kad esu. Man nepatinka tas terminas – labai neigiamai jis nuteikia. Beje, aš pats taip nusprendžiau, kad neigiamai nuteikia – ar visiems taip yra tai nežinau. Gal čia visiškai normalus ir aiškus terminas. Bet man vis tiek atrodo, kad dauguma ateistų yra tokie patys, kaip ir tai, ko jie nekenčia. Tiksliau jie patys tikintys – jie tiki mokslininkų sapalionėmis (jokio neigiamo požiūrio į mokslo veikalus čia aš nenorėjau išreikšti) apie pasaulį, patys tų sapalionių nė velnio nesuprasdami. Tarsi tikintieji (atsitiktinumų dėka) kažkuriuo momentu perskaitė vienas knygas, o netikintieji perskaitė visai kitas. Ir vieni važiuoja ant kitų, nes ana pusė turėjo garbę būti įtakoti ne tų knygų.

Taigi, man nepatinka būti ateistu, nes man tai asocijuojasi su glušpetriu, kuris rėkia kažkada keturias klases baigusiai bubutei į veidą: „Kaip galėjo būti pirma, antra ir trečia dienos, jeigu dievas sukūrė saulė tik ketvirtą dieną! Aaaaa!“. Nes pas jį mokykloje buvo šiek tiek daugiau medžiagos aprėpiantis fizikos kursas, negu kad buvo pas tą bobulytę. Apgailėtina. Palikt tą bubutę ramybėje. Aš nenoriu būti asocijuojamas su tokias tipais. Taigi, aš savęs nelaikau ateistu. Aš susigalvojau geresnį užrašą. Laisvamanis.

Laisvamanis. Laisvamanis. Turi kažkokios magijos šitas žodis. Skamba tarsi koksai renesanso biseksualus sifilikas... Bet vis tiek geresnė asociacija negu bobutes gąsdinantis, savim įtikėjęs pseudointelektualas.

Taigi, kaip laisvamanis aš noriu patikrinti, kad aš nieko neturiu prieš, tarkim, Jėzų. Nu, po teisybei, prieš Jėzų aš turiu labai daug. Bet tik prieš jo veiksmus. Prieš mintis aš neturiu nieko blogo. Tai nuostabios mintys. Mes visi broliai ir sesės. Visi lygūs. Velniop visus save išaukštinusius šventikus, kurie teigia, kad jų būdas tikėti į aukštesnę energijos formą yra absoliučiai teisingas. Ir kad jie yra dvasiniai lyderiai. Velniop tarpininkus. Mes visi lygūs. Mylėkime vieni kitus. Ir tikėkime į aukštesnį gėrį kaip tik kiekvienas paskirai kad norime tikėti. Svarbu (svarbiau?) tik neskaudinti vienas kito.

Nuostabios mintys. Nuostabios. Ar pavyzdžiui istorija apie šeimininką, jo tris tarnus ir penkiolika talentų (5 + 2 + 1 + 5 + 2 + 0). Tiesiog gražu. Tik gaila, kad lietuviškas piniginio vieneto „talentas“ vertimas išduoda visą
simbolizmą.

Darbai, tuo tarpu, ne kažką. Fuck, ir aš kažkaip sugebėjau pasigauti šitą pošlykštį „ne kažką“ virusą. Bet kokiu atveju, Jėzaus darbai yra niekam tikę. Pagydė kelis luošius (kodėl ne visus, jeigu mes jau tokie lygūs). Prikėlė tik vieną numirusįjį. Tiksliau ne vieną, o kelis (Lozorių ir dar kelis vaikiūkščius). Kokio velnio tu, Jėzau, prikėlei tuos žmones? Yra tik du atvejai kaip jiems galėjo būti: jie po mirties pakliuvo į pragarą arba į rojų. Tarkim, jie pakliuvo į rojų. Tada, kokių velnių nešamas, Jėzus sugalvojo jį prikelti ir dar truputį pakankinti žemėje? Tarkim, jis (Lozorius) po mirties buvo nutrenktas į pragarą. Tai, aišku, kad anas grįžęs pas gyvuosius elgsis tik gerai ir gražiai, bei stengsis pasitaisyti. Tai klausimas: kodėl kiekvienas iš mūsų negauname progos susipažinti su tuo, kas mūsų laukia, jeigu būsime blogi?

(Taip, taip – aš žinau, kad visą bibliją reikia nagrinėdi kaip simbolių virtinę, bet taip gi neįdomu...)

Bes vistiek man kiečiausias jo triukas buvo vaikščiojimas vandeniu. Rimtai?! Kaip koks ninzė. Tie tai bėgiodavo vandeniu ir bėgdami dar žvaigždutėmis atsimėtydavo. Jėzus tuo tarpu tik vaikščiojo. Jis teigė, kad: „Aš esu Dievo sūnus.“. Ir kaip stipriausią ir įtikinamiausią tą teiginį įrodantį argumentą pasirinko pereiti pėškom kažkokią kūdrą...

Čia panašiai, jeigu aš pradėčiau pasakoti kažką tokio, kaip „Mes esam vienas. Nėra jokio tu ar . Yra tik viena energija siūbuojanti begalinėja erdvėja ir tie mūsų klaidingai suvokiami tu ir yra tik trumpalaikiai energijos gumulėliai beprasmiškai skriejantys neįtikėtinu greičiu šitoje gražioje ir tobuloje begalės dimencijų erdvėja“. Ir tada paimčiau ir padaryčiau salto. Ir žmonės sakytų: „Iš pat pradžių tai dar truputį abejojau, bet nu tikrai žmogus taip darantis salto nu negali gi būti neteisus“. Aš, beje, salto tai nemoku daryti. Bet pasitreniravęs kelis mėnesukus turbūt sugebėčiau gan lengvai.

Ir kas įdomiausia, nepaisant viso absurdiškumo, vis tiek yra tikimybė, kad viskas, kas parašyta biblijoje yra tiesa. Tikrai. Ten gali būti absoliuti tiesa. Prieš išsigandant, norėčiau jus nuraminti. Lygiai tokia pati tikimybė yra ir tai, kad vieninteliai, kurie bus išgelbėti nuo amžinosios mirties, bus tie kurie perskaitys šitą blogo įrašą. Lygiai, lygiai tokia pati tikimybė, kad ne biblija teisi, o prieš tai buvęs sakinys. Taip kad labai nenusigąskite.

Bet, tarkime, kad biblija yra tiesa. Ir pažiūrėkime, kas žmonijos laukia ateityje. Kas laukia apokalipsės metu. Kaip dabartinė žmonija galėtų pergyventi apokalipsės laikus. Nes dabartiniai mūsų technologiniai laimėjimai jau dabar atrodo daug kartų įspūdingesni ir stebuklingesni negu, kad Jėzaus rodyti stebuklai (kartu ir su prikėlimais iš numirusiųjų). Pažiūrėkime su kokiais priešai dar teks susidurti žmonijai ir kaip mes galėtume apsiginti netgi dabar – šiais laikais.

(Visas medžiaga imta iš „Apsireiškimų Jonui“ knygos.)

o iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, ir jiems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai
...
Skėrių išvaizda panaši į žirgų, parengtų kautynėms. Ant jų galvų tartum vainikai, panašūs į auksą; jų veidai – tarytum žmonių veidai; jie turėjo plaukus, panašius į moterų plaukus, o jų dantys buvo lyg liūtų dantys. Jie turėjo šarvus tarsi geležinius krūtinšarvius, o jų sparnų garsas buvo kaip bildesys galybės vežimų ir žirgų, bėgančių į mūšį. Jie turi uodegas, panašias į skorpionų, ir geluonis uodegose. Jie, turi galią kenkti žmonėms penkis mėnesius.
Gerai - šarvuoti skėriai su nuodingomis uodegomis ir geležiniais šarvais.  Napalmas? Manau, napalmas sustabdytų juos. Jeigu ne, tai keliolika oras-žemė ir tada, išskaidžius spiečiui į mažus spiečiukus, pasiųsti malūnsparnius su kulkosvaidžiais.


Ir buvo atrišti keturi angelai, parengti nustatytą valandą, dieną, mėnesį ir metais išžudyti trečdalį žmonių. Jų kariuomenės skaičius – aš išgirdau jų skaičių – buvo du miriadai miriadų raitelių. Taigi aš mačiau regėjime žirgus ir raitelius su krūtinšarviais, ugniaspalviais, violetiniais ir sieraspalviais; žirgų galvos atrodė kaip liūtų galvos, o iš jų nasrų veržėsi ugnis, dūmai ir siera. Trečdalis žmonių žuvo nuo šitų piktenybių ­ nuo ugnies, dūmų ir sieros, besiveržiančių iš jų nasrų. Mat žirgų galia jų nasruose ir uodegose. Jų uodegos panašios į gyvates ir turi galvas, kuriomis kenkia.
Raiteliai su žirgais turinčiais gyvates vietoje uodegų. Miriadai, miriadai tokių. Kiek yra miriadas miriadų? Kas čia per skaičius? Mes turime tiek kulkų?  Trisdešimt kulkosvaidžių pakaks? Ai, velniop – siunčiam bombonešius.


Aš duosiu galią savo dviem liudytojams, kad jie, maišais apsivilkę, pranašautų tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.“ Jie yra du alyvmedžiai ir du žibintuvai, stovintys visos žemės Viešpaties akivaizdoje. Jei kas panorės juos skriausti, iš jų burnos išsiverš ugnis ir praris jų priešininkus. Jei kas norės jiems kenkti, tas irgi taip žus. Juodu turi galią užrakinti dangų, kad jų pranašavimo dienomis nelytų lietus, turi galią vandenis paversti krauju ir ištikti žemę bet kokia neganda, kada panorės.
Panašu, kad šitie du bus ganėtinai galingi. Bet panašu, kad ganėtinai kvaili.  Plius iš pat pradžių kelis šimtus dienų nieko nedarys – tik vaikščios ir šnekės nesąmones. Tai per tą laiką tiesiog porą snaiperių reiktų pasiųsti.


Štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų.
Skraidantis driežas. Negana to, kad dabar visuose kompiuteriniuose žaidimuose yra drakonų renesansas, tai dar ir čia atskris šitas šaltakraujis. Viena žemė-oras raketa. Dėl tokių naikintuvų tai tikrai į orą nekelsime.


Žvėris, kurį mačiau, buvo panašus į leopardą; jo kojos tarytum lokio kojos, o jo snukis ­ lyg liūto snukis
Šitą drąsiai galima palikti Anykščių medžiotojų mėgėjų draugijai. Anie prisiprogę šnapso be jokių problemų susidorotų su šita Dievo galybės apraiška.


Ir aš išvydau: štai Avinėlis bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose. Aš išgirdau iš dangaus garsus, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą. Garsai, kuriuos girdėjau, buvo tarytum arfininkų, skambinančių arfomis. Jie giedojo naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės. Tai tie, kurie nesusitepę su moterimis, nes jie skaistūs.
Mhuhahahahahahahaha!!! Tūkstančiai tūkstančių nekaltų choristų. Net nežinau, ar šitie pavojingi. Nusiųskite jiems porno siuntą. Greitai jie tas savo dainas pamirš.

Beje, pastebėjote – „susitepę moterimis“. Susitepę. Susitepę. Sušikti dykumų barbarai su savo moterų niekinimu...


Ir aš regėjau: štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo panašus į Žmogaus Sūnų. Ant galvos jis turėjo aukso vainiką, o rankoje – aštrų pjautuvą
Kažkoks čiuvas, panašus į Jėzų ir turintis pjautuvą. Tssss... Palikime jį ramybėje. Jeigu bandys, kur nors šakotis – duos kas į galvą ir sugrūs pjautuvą šiknon. Nors jeigu bastysis po miestus su aukso vainiku, tai taip ar taip gaus į galvą.


Paskui aš regėjau: atsidarė liudijimo padangtės šventykla danguje, ir išėjo iš šventyklos septyni angelai su septyniomis negandomis.
Tos negandos tai gana galingos. Pavyzdžiui viena iš jų yra paversti Eufrato upės vandenį krauju. Reiktų apsvarstyti, ar leisti ar ne jiems paleisti tas savo negandas. Pavyzdžiui, Turkija gali užsinorėti kruvinos upės, nes, tarkim, tas padėtų turizmui. Tai reiktų pasilikti tokius naudingus angelus, o kitiems snaiperiai.

Išvados

Tai va. Pasaulio pabaiga bus visai nebaisi. Manau, Lietuva karinės pajėgos pačios vienos pilnai sugebėtų susidoroti su pasaulio pabaigos grėsme. Čia galima net pasisiūlyti tai padaryti, tarkim, norint sukurti Lietuvos įvaizdį pasaulyje. Lietuva būtų valstybė, kuri atsakinga už pasaulio pabaigos sustabdymą. Va tai tau ir drąsios valstybės akcentas. Beje, atsisakė ar ne valdininkai idėjos, kad Lietuvos prekinis ženklas bus „Drąsi šalis“. Ar kažkas tokio...

Bet kokiu atveju. Nebėra reikalo būti dievobaimingais. Viskas kontroliuojama.  Dabar drąsiai galite nustoti aklai sekti senais pargamenentų mokymais ir stengtis būti tiesiog gerais žmonėmis.

2 komentarai:

  1. Kokios čia erezijos?? hehehe

    Išties, rimti ir suaugę žmonės sunkiai suderina religijos senienas ir dabartinį intelektą. Todėl mėtosi tarp atlaidumų simboliams ir pasimeta, kur ten simboliai, o kur jau gryna teisybėrealybė.

    Nepaisant to, pasaulio pabaiga nebus maloni ir ji bus branduolinė. Nors...px turbūt. Kiek gi ten truks - akimirka reakcijų pečiuje.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tikrai geras rasinelis, uzskaitau... :)

    AtsakytiPanaikinti