Kalbainiai mėgsta myluotis su Stalinu

Iš esmės kartosiuosi: http://petraszd.blogspot.com/2013/01/prakeik-aldona-tarmiskai.html

Visiškai nėra laiko rašinėti blogo įrašų. Bet reikia. Privalu. Privalu keikti kalbininkus (Nerašau kalbainiai, kad google suindeksuotų pagal „kalbininkai“ ir taip geriau surastų straipsnius, kur kalbainiai yra koliojami). Kodėl? Ogi todėl:

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lituanistai-maza-garbe-tarmem-kalbeti-didi-geda-bendrines-kalbos-nemoketi.d?id=61304523

Kelios citatos:

Anot D. Eigminienės, visu frontu ginantis nuo svetimžodžių, reikėtų ne tik užsikimšti ausis kam nors kalbant tarmiškai, bet ir neskaityti kai kurių mūsų klasikų knygų.

„Vinco Kudirkos, Kristijono Donelaičio kūriniuose yra labai daug žodžių, kurie smarkiai užterštų dabartinę bendrinę lietuvių kalbą.

„vietiniai, nesisteminiai Lietuvos regionų dialektai”, išskyrus nebent sūduvių šnektą – tai ne kas kita, kaip rusicizmų, polonizmų ir kitokių slavizmų, taip pat germanizmų kratinys

Čia kalbininkai eilinį kartą, anot Donelaičio, šūdą pasakė [1]. Ir kaip reikiant šūdą. Tarmės yra netaisyklingos, o bendrinė kalba yra taisyklinga. Ausis reikia užsikimšti, kam nors šnekant tarmiškai. Jo – sutinku!

Nes tarmės yra blogis. Tarmės, kurios ir yra gyvoji lietuvių kalba. Tai kalba, kuria kalba ir kalbėjo žmonės. Kalba, kuria vieni kitiems sakė myliu. Kalba, kuria dainavo lopšines. Kalba, kuria keikė Dievą mirdami. Kalba, kuria raudojo prie mirusio palaikų. Kalba kuri buvo gyva, augo ir keitėsi kartu su ištisomis kartomis. Kalba, kuri ant tiek šlykšti, kad reikia ausis užsikimšti begirdint.

Ir kitą kartą susitikęs savo močiutę, kuri dzūkuoja kaip reikiant (kitaip nei aš – gana silpnai), sakysiu ne „Labų dienų, močiut. Kap laikotės?“. Ne, ne. Kitą kartą ją susitikęs rėžiu į akis: „Senele, jūs kalbate nesistematiškai. Jeigu neišmoksite savo kalboje išsiversti be barbarizmų, tai aš su jumis nesišnekėsiu ir laikysiu jus Lietuvos priešu. Nes jūs naikinate mūsų tautos identitetą – bendrinę kalbą.“.

Kas yra bendrinė kalba? Tai negyva kalba. Kalba sukurta kalbininkų. Tikriausiai balsuojant kokiame nors durname iš biudžeto apmokamame posėdyje. Vieninteliai ja kalbėję žmonės buvo sovietų laikų LTV „Panoramos“ vedėjai. Ir tik laidos įrašinėjimo/transliavimo metu. Bendrinė kalba yra Frankenšteinas. Ji tapati esperanto kalbai.

Ir iš vis. Iš kur kalbininkai ištraukė, kad jie yra kalbos savininkai. O mes, tikrieji jos naudotojai, tiesiog menkateisiai kalbos nuomininkai. Ties kuriuo momentu jie patys sau pasiskyrė kalbos nuosavybės teises?

Baisu tas, kad kalbininkai (ar bent jau jų dalis) turi keistą įtikėjimą, kad jie ne tik gali, bet ir turi reguliuoti kalbą. Kad jie patys vieni turi modeliuoti ir kurti visą tautą (nes kalba yra labai svarbi tautos dalis). O tai yra labai bloga idėja. Tai yra totalitarizmo idėja. Tikėjimas, kad galima ir reikia prievarta „kurti“ žmonijos elgseną ir mąstymą, siautėjo mūsų rūšies sąmonėje praeito amžiaus viduryje ir iš dalies sukėlė antrąjį pasaulinį karą.

Šlykščiausia, kad jie ne šiaip sau įsivaizduoja turį valdžią. Jie realiai įstatymo tvarka tą valdžią ir turi. Ir kadangi jie yra parazituojantis organizmas, tai kiekviena proga stengiasi plėsti savo galias šeimininko organizmo sveikatos sąskaita. Visai nesenas to pavyzdys:

http://www.utopijos.lt/atviras-laiskas-kalbajobams-vlkk/


[1] http://lt.wikisource.org/wiki/Metai
[2] http://rokiskis.popo.lt/2013/05/04/tarmes-ir-kalbainiskasis-nacizmas/
[3] http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lituanistai-maza-garbe-tarmem-kalbeti-didi-geda-bendrines-kalbos-nemoketi.d?id=61304523

PyCon-LT 2013: PyWeek

Mano prezentacija pristatyta PyCon-LT 2013 konferencijoje (http://pycon.akl.lt/), kuri vyko 2013-04-27. Pastaba tiems, kurie tikisi nesąmonių. Šitame įraše jų nebus – čia daugiau techninis įrašas.


http://petraszd.com/pycon2013/

1

[Pasisveikink ir prisistatyk]

Šiandieną jums pristatysiu prezentaciją, pavadinimu "PyWeek". Pradinis prezentacijos pavadinimas buvo sukurtas toks pagal standartinį kurpalį „Kodėl tu turėtum dalyvauti PyWeek“. Bet kažkaip toks pavadinimas paliko man prėską skonį burnoj. Nu žinote, kai būna tie ketvirtarūšiai straipsniai „10 dalykų kuriuos reikia padaryti per gyvenimą“. Ir visuose būna kokia nors kvailystė, kaip: atsistoti Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, įsikišti pirštą į ausį ir apsisukti du kartus. Ir tarsi skaitytojas turi jaustis kvailai, kad to nepadarė kai buvo Paryžiuje. Taigi, pavadinimas bus paprastutis – PyWeek. Ir aš papasakosiu apie PyWeek.

2

Taigi, prezentacija susidės iš trijų dalių. Pirma, papasakosiu, kas tas PyWeek. Tada papasakosiu apie savo patirtį PyWeek. Bus šiokia tokia pusiau motyvacinė kalba apie dalyvavimo vertę. Galiausiai šiek tiek aptarsiu Python įrankius, su kuriai galima kurti žaidimus ir tuo pačiu dalyvauti PyWeek'e

3

Kas aš? Aš esu programuotojas. Python programuotojas. Aš nesu žaidimų programuotojas. T.y. aš neuždirbu ant duonos programuodamas žaidimų. Nors teisingumo vardan, reiktų pasakyti, kad vis dėl to esu uždirbęs šiek tiek pinigų darydamas žaidimus. Nu ant kokių kelių tūkstančių Alytaus "Dainavos" puskepalių.

4

PyWeek yra žaidimų kūrimo renginys ir varžybos. Tas varžybinis elementas yra mažiau svarbi dalis. Svarbiausia yra kūrimas. Tai yra game jam'as. Panašiai kaip Global Game Jam'as. Kuris šiemet, beje, irgi vyko Hub'e. Panašiai kaip Ludum Dare. Beje, Ludum Dare vyksta būtent dabar. Būtent šį savaitgalį. Aš jame nedalyvauju, nes šis Pycon'as.

Visa game jam'ų idėja kiek primena sprint'us. Tiesiog susirenka žmonės ir kuria žaidimus. Būna kažkokios taisyklės, bet jos nesvarbios. Svarbiausia kurti žaidimus.

5

PyWeek turi savo taisykles. Būna tema. Pavyzdžiui dabartinio PyWeek tema yra „Nemesis“. Žaidimas turi būti sukurtas per savaitę. PyWeek įkvėpėjas yra mano minėtas Ludum Dare. Ludum Dare bėda ta, kad jis vyksta savaitgalį. Ir būna labai lengva nieko nepadaryti, nes tiesiog, kas nors įvyksta savaitgalį, koks nors renginys, ir šlabūnkšt – pusė game jam'o nebėra. Tuo tarpu kai viskas ištęsta per savaitė, daug mažiau skauda jeigu prarandi dieną kitą. Tarsi game jam'as žmonėms su turintiems gyvenimą. Bent jau šiokį tokį.

Yra dvi kategorijos. Pavieniai ir komandos.

6

Toliau. Išeities kodas privalo būti atviro kodo. Ir žinoma – privaloma rašyti su Python programavimo kalba. Visą kodo reikia parašyti varžybų metu. Galima naudoti trečių šalių bibliotekas. Bet jos turi būti nemokamos. Taip pat turi būti išleistos ne anksčiau kaip mėnesis prieš varžybas. Kad visi dalyviai turėtų lygias galimybes naudoti tas bibliotekas. Taip skatinamas Python žaidimų bibliotekų atsiradimas ir tobulinimas.

Kadangi programuotojų menas nėra labai jau menas. Tai leidžiama naudoti taip pat tik nemokamus paveikslėlius, muziką ir garsus. Aš paprastai pats piešiu, bet muziką ir garsus perpanaudoju.

7

Renginys vyksta du kart per metus. Susideda iš trijų dalių. Savaitę vyksta temos rinkimas. Tada savaitę vyksta svarbiausioji dalis – kūrimas. Po kūrimo seka dvi savaitės žaidimų išbandymo ir žaidimo.

Kiekvienas kūrėjas pristatęs savo žaidimą, gali/turi žaisti kitų žaidimus. Tada juos įvertinti. Ir taip po dviejų savaičių išrenkamas nugalėtojas. Tiksliau du nugalėtojai: komanda ir individas.

8

Laimėtojai nieko nelaimi. Nėra jokių prizų. Čia ir yra visas grožis. Kadangi realiai nėra dėl ko varžytis, tai nėra jokių pykčių. Nėra realiai jokios konkurencijos. Visi draugiški. Visi geranoriški. Tiesiog kuri žaidimą dėl pačio kūrimo. Ne dėl to, kad ten laimėtum kokį. Ką žinau? Motorolerį...

9

Šiek tiek apie pačius žaidimus. Čia va vienas platformeris. Labai gražiai nupieštas.

10

Aišku, tower defense.

11

Čia vienas iš turbūt labiausiai išbaigtų žaidimų, kokius man teko matyti PyWeek. Tiek lygių išbaigtumu ir gausa. Tiek visa mechanika.

12

Čia vienas iš individualios rungties nugalėtojų. Buvo labai kieta vienaračio dviračio mechanika ir kontrolė.

Kaip matote visi žaidimukai yra paprastučiai. Per savaitę stebuklų nesukursi. Daugiausia dominuoja 2d. Ir viskas padaroma.

13

Antra dalis.

14

Mano žaidimai.

„Squares Are Better“. Čia vienas iš labiau nusisekusių mano žaidimukų. Galiausiai jį perkėliau į Android'ą ir jis be jokios reklamos ir įdirbio jis turi apie keliolika tūkstančių parsisiuntimų.

http://www.youtube.com/watch?v=1zguHRPLaEo

O čia dabartinio šiuo metu vykstančio PyWeek mano žaidimas. „Balancer Of Circles“. Nes Nemesis – konkurso tema – graikų mitologijoje yra deivė. Gyvenimo balanso deivė. Angliškai Balancer of Life.

Kaip matote pas mane pattern'as yra gana aiškus. Paprastos geometrinės figūros. Tai kai pradžioje sakiau, kad piešiu pats, tai nepaminėjau, kad tas mano piešimas nekaži koks komplikuotas.

http://www.youtube.com/watch?v=GK_tNQYRUFI

15

Kokia iš to nauda? Smagu. Tai viena iš svarbiausių dalykų. Jeigu tai tavo hobis ir tau nesmagu, tai gal tau reikia kito hobio.

Nors... Nors smagu tai savotiškai. Nes būtent tuo metu kai sėdi per naktis ir visas kodini, tai gal ir nelabai smagu. Bet smagu po to, kai pabaigi ir dar po to kai prisimini kaip kodinai ir melagingai įsivaizduoji, kad tau buvo smagu tuo metu, kai tau realiai nebuvo smagu.

Nežinau. Čia turbūt galima palyginti su sportu. Sportuoti yra smagu. Bet būtent tuo momentu, kai skausmo perkreiptu veidu pumpuoji paskutinius atsilenkimas. Būtent tuo momentu?.. Gal ir nelabai smagu.

Ir jo – čia geras palyginimas. Game Jam'ai ir tuo pačiu PyWeek'as man yra kaip treniruotė. Kaip protinė treniruotė. Po kurios būni nusikalęs ir pavargęs. Bet užtai jauti, kad iš visa to išlindai truputį geresnis, negu buvai anksčiau.

Ir sau pačiam įrodai, kad sugebi per savaitę sukurti žaidimą. Šiokį tokį. Tarsi kokia savęs įvertimo testas. Va – savaitė. Va – ką aš sugebu išspausti per savaitę. Čia, aišku, jeigu dalyvauji individualioje rungtyje.

Nepavyko? Aš, beje, esu ir susimovęs. Nepavyko? Pats kaltas. Ir tą žinai. Ir žinai kokios tavo savybės sutrukdė pasiekti tikslą. Ar tai valios stoka. Ar tai supratimas, kad esi vis dėl to nevykęs ir kieto žaidimuko nesukursi. Kitaip nei įsivaizdavai. Ir dėl to tau tavo ego sutrukdo pabaigti, kad nebūtų įrodymų, koks tu nevykęs, prieš save patį.

Ir čia nėra nieko kito, ką gali apkaltinti. Nėra jokio projektų vadovo, kuris atseit ne taip parašė specifikaciją. Nėra klientų kuris atseit nepateikė laiku informacijos. Nėra ką apkaltinti – kaltas tik tu pats. Nu šiuo atveju aš pats. Ir tas truputį skaudu būna.

Bet jeigu sugebi sukurti. Galiausiai turi sukurtą žaidimuką. Ir gali jį įsidėti į savo portfolio. Tu galiausiai turi kažką, ką pats sukūrei ir ko didžioji dauguma programuotojų neturi. Savo asmeninį portfolio.

16

Paskutinė dalis. Su kuo kurti žaidimus PyWeek. Yra iš esmės du~trys pagrindiniai pasirinkimai. Ir tada daug, daug kitų.

17

PyGame. Seniausia ir populiariausia biblioteka. Nieko mandro – tiesiog vos ne tiesioginis bind'ingas SDL. Čia tokia žymi C grafikos, langų, įvesties įrenginių biblioteka. Labai stabili.

Jau ganėtinai seniai vyksta naujos, labiau pitoniškos antros versijos kūrimas. Yra alpha versija. Ji jau palaiko Python 3.

18

Ir. Ir čia prieiname vieną įdomią vietą. Yra toks mitas, kad python'u nelabai žaidimams kurti. Aš pats kaltas dėl šio mito eskalavimo. Aš pats teigdavau, kad Python galima kurti žaidimus tik kaip hobiui ar greitam prototipų generavimui.

Bet pasirodo yra žaidimų, kurie naudoja Python kaip vienintelę programavimo kalbą visam žaidimui. T.y. kitaip nei žymus Civilization 4, kuris šiek tiek naudojo Python kaip skriptų kalbą. T.y. tik kažkokią menką žaidimo dalį sudarė Python. Pagrindas buvo C++.

Ne, ne – aš kalbu apie pilnai Python'inius žaidimus. Ir čia vienas iš jų.

19

„Unity Of Command“. Strateginis žaidimas, kurį galima nusipirkti Steam'e. Už 19 eurų. Tokia kaina pastato šį žaidimą į gana rimtą kategoriją. Ne AAA multimilijoninių biudžetų žaidimai, bet vis tiek ir ne paprasti žaidimukai už 5 eurus.

20

Patys kūrėjai teigia, kad žaidimas sukurtas su Python, naudojant Pygame ir Pycairo bibliotekas. Veikia ir po Linux. Taigi, jeigu Python plius Linux. Jeigu užeis noras balsuoti pinigine, tai galite nupirkti šitą žaidimą vien dėl to, kad kaip ir minėjau, Python ir Linux.

21

Dar vienas Pygame komercinis žaidimas. „7 Grand Steps“. Čia toks keistas strateginis šeimos kartų žaidimas. Pradedi turėdamas kažkokį veikėją. Susirandi vyrą ar žmoną. Tada atsiranda vaikai. Dėl drakoniškų cenzūros nuostatų daugiau pasakoti negaliu.

Ne, ne – juokauju. Tie ratai sukasi ir jeigu pagal vienokias ir kitokias taisykles nepaeini į priekį, tai nukrenti pas krokodilus. Taigi, tėvukus suvalgo krokodilai. Tada valdai vaikučius. Taip karta iš kartos ir žaidi.

22

Taigi. Šitas žaidimas kurtas su Python ir PyGame. Dar neišleistas. Bet yra demo versija ir galima nusipirkti beta versiją. Yra šių metų nepriklausomų žaidimų festivalio nominantas.

Žaidimas bus Steam'e. Kas reiškia, kad kaip nepriklausomų kūrėjų žaidimas, šis žaidimas yra – jau galima sakyti – sėkmingas.

Šiaip labai kieta užeiti į support'o skiltį ir žiūrėti kaip beta testuotojai pastin'a Python klaidų paklodes.

23

Tada antras didis galimas pasirinkimas yra PyGlet. Čia tokia pitoniška biblioteka. Kitaip nei PyGame, naudoja OpenGL. Dėl to yra žymiai galingesnė ir lankstesnė. Iš esmės gali su ja nukeliauti iki to pačio OpenGL lygmens ir tarkim, pasirašyti savo šeiderį ar dar ką nors.

Labai gerai išdirbtas darbas su paveiksliukas. Su taip vadinamais sprite'ais. Kadrinė animacija ir visas kitas gėris.

Dabar yra 1.1.4 versija. Yra kuriama 1.2 versija, kurioje jau yra Python 3 palaikymas.

24

Cocos 2d. Toks pusiau antras pusiau trečias pasirinkimas. Ji parašyta ant Pyglet. Tai yra, aukštesnis lygmuo virš Pyglet. Ir jau čia labai stipriai padeda rašyti pačia žaidimo mechaniką. Nes tiek Pygame, tiek Pyglet tau padeda generuoti vaizdą ir priimti įvesties informacija.

Cocos2d tuo tarpu, orientuojasi į mechaniką. Dėl to yra tokie gėriai kaip scenos medžio grafas. Animacija. Čia jau gali liepti. Pasuk šitą objektą X laipsnių per Y s.

Dar kas įdomu apie cocos-2d. Pirma buvo Python'as. Tai buvo ant tiek kieta architektūra, kad atsirado gausybė port'ų. Tiek C#, tiek C++, tiek JavaScript. O pats populiariausias yra Objektive-C skirtas iOS įrenginiams.

Ir šiuo metu, jeigu nori sukurti 2d žaidimą iphone'ui, tai vienas iš pagrindinių ir geriausių pasirinkimų yra cocos2d biblioteka.

Kuri užgimė kaip Python'e biblioteka ir dėl PyWeek egzistavimo, nes buvo įkvėpta PyWeek renginio.

25

Tai čia būtų pagrindinės bibliotekos. Kiti paminėtini yra šie.

Aišku, OpenGL Python bindingai. Tada yra Disney kompanijos monstras Panda3d. Yra Kivy. Jeigu įdomu kažkur internete mėtosi Zogg'o praeitų metų Lietuvos PyCon'o prezentacija. Tada yra Blender. Ir Blender žaidimų variklis. Nerekomenduoju.

Žinoma yra PyQt, PyGTK. Bet panašu, kad tiek Qt, tiek GTK suka ties į JavaScript. Nežinau kaip kaip GTK, bet Qt tai tikrai.

26

Pabaiga.

Taigi, dalyvaukite PyWeek. Į dabartinį nespėjote. Kitas vyks kažkada rudenį.

Panašu, kad dar liko laiko – reiškias galima dar pašnekėti nesąmonių.

Tai va, žaidimų kūrimas yra beveik kiečiausias dalykas pasaulyje.

Netikite? Įrodysiu.

Galbūt kas nors žinote tokią kompaniją kaip POV (http://pov.lt/)? Turbūt sutiksite, kad POV yra ant tiek kieta kompanija, kad jie vienaip ar kitaip prisidėjo prie kiekvieno Lietuvos Python programuotojo tapimo Python programuotoju. Aš žinau, kad jie prisidėjo prie mano tapimo Python programuotoju tuo, kad buvo į Lietuvą atvežę Europython konferenciją.

Tai va. PyCon LT 2013 proga galvojau apie Lietuvos Python įmones ir tuo pačiu pagalvojau apie POV. Ir supratau, kad aš nė velnio nežinau, ką jie veikia. Nors toje kompanijoje dirba ir mano draugai ir pažįstami, bet aš nežinau nei vieno jų projekto.

Tai, aišku, atsidarau pov el tė. Einu projektai. Skrolinu, skrolinu žemyn ir šlabūnkšt. POV'as pas save yra įsidėję žaidimuką. POV'as. Savo. Portfolio. Turi. Žaidimuką. Ant tiek žaidimai yra kietas dalykas, kad net POV'as ne gėda į savo portfolio įsidėti žaidimą.

[Padėkok ir pareikalauk klausimų]

Ar čia cenzūra, ar tik procedūra (atsiprašau už tokį lėkštą pavadinimą)

Tęsiant apie žodžio laisvę. Nežinau ant kiek tai daug nuskambėjo visur kitur, bet čia kada buvo suimtas vienas blogų rašinėtojas [1]. Pasirodo jis buvo ne tik kad žinomas, bet ir labai senas blogeris. Bėda ta, kad aš apie tą blogą nieko nežinojau. Bėda todėl, kad paieškojęs web archyvuose (patį tinklaraštį jau uždarė), kažkiek biški radau tų jo kliedesių. Ir vaje, vaje – labai juokingas ir smagus tatai tinklaraštis. Jeigu norite sužinoti, kokio tai lygio kliedesiai, pažiūrėkite kitus to autoriaus šedevrus:

http://ateiviai.wordpress.com/

Žinoma, besijuokiant kartas nuo karto sąžinė biški pakužda, kad nelabai gražu juoktis iš turbūt nelabai su savo galva susitariančio žmogaus. Bet vis tiek juokinga...

Bet čia kalba ne apie moralę. Kalba turėtų eiti apie faktus. O iki šiol man žinoma tik tai, kad lunatikuojantis blogo rašytojas buvo suimtas už tai, kad rašė. Daugiau jokios kitos informacijos nepateikta. Iš to, ką teigia žiniasklaida [1], tegalima susidaryti tik tokį vaizdą. Nuo to aš ir atsispirsiu. Aišku, visą laiką gali paaiškėti, kad buvo realūs nusikaltimai. T.y. ne tik paprasto durno tinklaraščio durnų straipsnių rašymas. Tada būtų kita kalba. Dabar aš tokios informacijos nežinau. Taigi, telieka daryti išvadą, kad suėmė už rašymą.

Ir man šiek tiek baisu. Nes čia kvepia totalitarizmu [2]. Kažkas gali uždaryti žmogų, kuris rašo blogą. Aš pats rašau blogą. Ar mane irgi gali uždaryti? Gerai. Imkim sakinį „jie uždarė kantą“ (Tas „jie“ skamba, kaip sąmokslo teorijų kliedesiai – bet čia aš jį naudoju ne tuo kontekstu). Jeigu akcentą padėsi ties „uždarė kantą“, viskas bus gerai. Bet jeigu padėsi akcentą ties „jie uždarė“ – tada man tampa baisu. Nes kažkas turi teisę ir galią nuspręsti, kad kažkieno viešas parašinėjimas yra vertas belangės.

Tas faktas, kad uždarė negerą ir nemėgstamą žmogų, automatiškai nesuteikia legitumo priežastims dėl kurių uždarė tą žmogų. O priežastys, vėlgi, yra nesąmonių rašymas internetinėje erdvėje. Tokios galios egzistavimas yra šiek tiek baisus. Kodėl? Todėl, kad mūsų valstybėje institucijų galia egzistuoja pati savaime. Vienu ar kitu momentu (keičiantis kadrams) prie tos galios prisiliečia tai vieni tai kiti žmonės. Dėl to tos galios (ypač laisvės apribojimo galios) turi būti kiek galima mažesnės. Nes visada reikia daryti prielaidą, kad anksčiau ar vėliau prie tų galių prieis arba niekšas-despotas, arba visiškai nekompetetingas durnius.

Pavyzdys. Tarkim, paimkime praeitos vyriausybės ūkio ministro galias. Kai ministras buvo Žylius, tai tarsi ir norėtųsi, kad jis turėtų daugiau galių ir daugiau veiksmų laisvės keisti situaciją. Ir tarsi norisi tas galias jam suteikti. Esminis dalykas, kad galias suteiki ne Žyliui, o ūkio ministrui. Ir tada į areną įžengia Vėsaitė...

Arba. Darom prielaidą, kad kai Tomaševskis siūlė prievarta mokyti mokykloje biblijos, tai jis tą darė ne reklaminiais sumetimais, o iš tikro manydamas, kad biblijos mokslo svarba prilygsta matematikai. Dabar įsivaizduokite, kad toks personažas įgautų tą galią nusprendinėti, ką suimti už „...įžeidimo, kurstymo prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę...“ (Citata iš delfi straipsnio apie kanto suėmimo priežastis). Tada jeigu facebook'e parašėte, koks geras filmas yra „Life Of Brain“ [3] – jums gresia laisvės suvaržymas.

Totalitarizmas neateina taip, kad antradienį būna pilna žodžio laisvė, o jau trečiadienį jėgos struktūros iš visų kampų ištraukinėja visokius valdžios ir negerovių kritikus ir uždarinėja juos kalėjimą. Ne. Pirma derva yra paruošiama lyg ir pusiau teisingai uždarinėjant visokius lunatikus. Taip sukuriami precendentai ir procedūros. Bei užliūliuojamas visuomenės budrumas. Tada žingsnis po žingsnio prieinama prie situacijų, kai yra užtildomas koks nors negerovių kritikas, nes jis pavyzdžiui kaip nors stipriai įžeidė kokios nors grupės jausmus, kritikuodamas kokio nors mero (kurio pavardė tariamai rimuojasi su žodžiu „apuokas“) tariamai bloginamą visuomeninio transporto sistemą kokiam nors tariamame mieste.

Cenzūra yra pavojinga skrynia. Iš jos paleistos galios yra labai pavojingos ir sunkiai kontroliuojamos. Jeigu jau pradedi eiti tildymo keliu, tai tik laiko klausimas, kol kas nors užtildys tave. Ypač dabartiniame vakarų pasaulyje, kur įsižeisti tapo labai madinga [4]. Ir taip – mes esame vakarų pasaulio dalis ir šitas perdėto jautrumo mintims virusas pasiekė ir mus. To pasiekimo įrodymą aš laikau tą įvykį, kai ŽLEK (Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija) nusprendė, kad vienas Lietuvos juodojo humoro humoristas pažeidė kažkokias taisykles, savo facebook anketoje vartodamas šūdus ir žinomų asmenų asmenvardžius viename sakinyje [5]. Gerai, kad šitie ŽLEK realiai beveik neturi jokių galių realiai bausti. Bet epidemija jau parėjus ir pas mus. Todėl kuo toliau tuo daugiau išgirsime šito marmalo, kad reikia išjungti, uždaryti, izoliuoti. Nes kenkia, įžeidžia, nesuderinama su etika.

Pabaigai. Pabaigai požiūris kitu kampu. Visą laiką rašant man kirba mintis, kad galbūt aš klystu. Galbūt aš per gerai gyvenu. Galbūt dėl to aš išlepęs. Galbūt aš pernelyg atitrūkęs nuo realybės. Galbūt dėl to mane apsėdo šitos hipių mintys. Galbūt dėl to aš nesuprantu, kad mūsų teisėsaugos darbas ir tokių lunatikų (kantas) uždarinėjimas yra vienintelis dalykas, skiriantis dabartinį mane nuo manęs su ritualiniu peiliu tarp šonkaulių, siaubo ir baimės išpūstomis akimis žiūrinčio į kokį nevisprotį, kuris rėkia man į veidą, kad aš ateivis ir kad išduočiau, kur mūsų bazė.

[1] http://www.delfi.lt/news/daily/crime/internetinio-puslapio-administratoriui-kaltinimai-neapykantos-kurstymu.d?id=61010967
[2] http://puslapiai.popo.lt/2013/03/uz-ka-suimtas-kantas/
[3] http://www.imdb.com/title/tt0079470/
[4] http://www.youtube.com/watch?v=gciegyiLYtY
[5] http://verslas.delfi.lt/media/komisija-aramanauskas-etikos-kodeksa-pazeide-triskart-aracas-ir-auzkalnis-po-karta.d?id=60703011

Mažiau nei, bet beveik trečdalis

Ar girdėjote, kad atsirado naujas popiežius? Kaip tik puiki proga pakalbėti apie pornografiją [1][2]. Šią savaitę EU parlamentas sprendė pornografijos problemą.

Bill Hicks:

The problem with pornography is basically this: no one knows what it is.

EU parlamentas priiminėjo politinę rezoliuciją, skirtą uždrausti pornografiją. Vardant moterų. Ir galimybių.

- http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//TEXT+REPORT+A7-2012-0401+0+DOC+XML+V0//EN
- http://christianengstrom.wordpress.com/2013/03/15/the-eu-parliament-mostly-said-no-to-a-porn-ban/

Esminė, pavojingoji dalis buvo „Media and culture“ 14-as punktas:

Points out that a policy to eliminate stereotypes in the media will of necessity involve action in the digital field; considers that this requires the launching of initiatives coordinated at EU level with a view to developing a genuine culture of equality on the internet; calls on the Commission to draw up in partnership with the parties concerned a charter to which all internet operators will be invited to adhere;

Kurį (punktą), priiminėjant sprendimą, EU parlamentas vis dėl to išbraukė. Taigi, tarsi EU neuždraudė pornografijos. Bet ketino. Ir jeigu būtų uždraudę, tikriausiai interneto tiekėjai būtų įpareigoti sekti vartotojus ir žiūrėti, kad šiukštu anie nežiūrėtų pornografijos. Ir tada: „bausti negalima atleisti“. Panašiai kaip ACTA būtų įpareigojus sekti vartotojus, kad tie šiukštu nesisiųstų nelegalių Brieberio dainų ir nebandytų neturėdami patentų sėti bulves. Nu gal bulvių sėjos Interneto tiekėjai ir neprižiūrėtų.

Bet vis tiek. Atsimenu, kaip visi draugiškai protestavome prieš ACTA. Kokie visi vieningi buvo. Ir kaip visiems rūpėjo, kad tik neuždraustų Lady Gaga dainų siųstis. Dėl porno – tylu ramu. Niekas (beveik niekas) nė žodžio neužsiminė. Gal dėl to, kad pornografija yra toks labai menkas dalykas kiekvieno žmogaus gyvenime. Tikriausiai dėl to. Turbūt jeigu eitum per pasaulį (arba bent jau Europos Sąjungą) ir klaustum:

– Ar protestuotum prieš pornografijos uždraudimą?
– Ką žinau. O kam?
– Kaip tai kam? Hmmmm... Nu žodžio laisvė ir panašiai... Tai jūs nežiūrite pornografijos?
– Aij... Aaaaa... Ne.
- Kaip tai? Niekad nesat matęs?
– Aij... Vieną kartą iš smalsumo pažiūrėjau. Aaaa... Man tai kažkaip ten juokinga buvo. Nesuprantu, kam žmonės tai žiūri. Man tai to nereikia.
– O, sakykite. Čia, beje, visiškai nesusijęs klausimas. Sakykite, kaip dešimtbalėje sistemoje įvertintumėte savo gebėjimą valdyti kompiuterio pelę kaire ranka?
– Oij šitą. Aš tai šiaip skubu. Atleiskite, bet jau vėluoju į susitikimą. Viso gero.

Tai va, žmonės paprastai žino, kas yra pornografija. Žmonės paprastai yra žiūrėję pornografiją. Bet labai seniai ir tik iš teorinio smalsumo. Žmonės paprastai jau seniai nėra matę pornografijos vaizdų. Ir kai žiūrėjo, tai žiūrėjimas buvo pasyvus. Dargi žmonės paprastai nėra aktyviai žiūrėję pornografijos (Neblogą aš terminą čia sugalvojau: „aktyvus pornografijos žiūrėjimas“). Dėl to žmonės neturi nuomonės apie pornografijos uždraudimą, nes gi jų tiesiogiai tas neįtakotų. O ir žodžio laisvę galima paaukoti, nes gi kiekvienas padorus žmogus gali paaukoti kelis principus vien tam, kad geroji valdžia jį ir jo vaikus apsaugotų nuo visokių nepadorumų. Jeigu EU iš tikro uždraustų pornografiją, tai tikriausiai nei vienas normalus, neiškrypęs žmogus neturėtų ir nereikštų nuomonės tuo klausimu. O tyla reiškia pritarimą.

Kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad kai Google sugalvoja uždaryti vieną nelabai populiarią web aplikaciją (Google Reader [3]), visi iš karto sujuda ir pradeda spygauti ir taškytis. Kiekvienas blogeris turi aiškią nuomonė ir poziciją. Ir nei vienas nesidrovi jos išsakyti. Tuo tarpu EU nusprendžia balsuoti dėl porno uždraudimo ir visur tylu, tylu.

Pakalbėkime truputį apie statistiką.

- http://www.nydailynews.com/news/world/porn-sites-account-xxx-tra-real-estate-web-30-internet-traffic-report-finds-article-1.1058584
- http://www.extremetech.com/computing/123929-just-how-big-are-porn-sites

Pornografija sudaro bent jau 30% viso interneto trafiko. Tas skaičiukas yra labai nuosaikūs matavimai. Niekas nežino, kiek to trafiko yra nepamatuota (Pvz.: siunčiami torrent'ai). Pakartosiu skaičiuką. Trisdešimt procentų. Turbūt dėl visa pikto dar kartą reiktų pakartoti. Trisdešimt. Procentų. Viso. Interneto. Trafiko. Sudaro. Pornografija.

Panašu, kad mes meluojame vieni kitiems. Ir niekas neišsiaiškina to melo, nes savo melu mes dengiame vienas/viena kitą. Nes panašu, kad pornografija užima ne tokią ir mažą dalį mūsų interneto veiklos. Nes panašu, kad pornografija užima ne tokią ir mikroskopiškai menką dalį mūsų gyvenimo. Ir ta savęs ir svetimų apgaulė, ir kažkokia apsimestinė gėda ir normalumus, vos, vos mums nekainavo suaugusiųjų turinio internete banu ir dar vieno precedento ribojant mūsų pačių laisves, apkvailinus mus savęs moralizavimo ir gėdijimo triuku.

Čia panašiai kaip kas nors bando įsiūlyti skanaus torto gabaliuką:

- Nori dar torto? Nenori? Tai tu gal nori? Ir tu nenori. Paklausk Jadzės gal ta nori. Aš pats irgi kažkaip nenoriu. Niekas tikrai nenorite torto? Ką gi. Reikės išmest.

Ir išmeta velniop tortą. Nors kiekvienas norėjo torto, bet visi kažkodėl melavo, kad nenori. Nes kažkaip nei šis nei tas norėti skanaus torto.

Taip ir su pornografija. Jos vos neuždraudė. Ir jeigu būtų uždraudę, būtų buvę mažai triukšmo, nes niekas atseit nenori torto.

Mano, beje, mėgstamiausia pornografijos rūšis vis dar yra lesbiečių porno [4].

Visiems, kurie dabar savo galvoje turite vidinį dialogą su įsivaizduojamu manimi, kuriame baisiausiai stebitės tokiais mano teiginiais ir esate dviem akimirksniais nuo manęs smerkimo minties sugeneravimo, norėčiau priminti vieną procentą, kurio lyg dar ir nepaminėjau. Trisdešimt procentų.

Bet vien tai, kad kažkas labai paplitęs tarp žmonių. Trisdešimt. Procentų. Tai dar nereiškia, kad tai yra absoliučiai gerai.

Taigi, kokia pagrindinė rezoliucijos idėja? Pagrindinė idėja mažinti nelygias galimybes tarp vyrų ir moterų. Gerai, aš sutinku, kad mes vis dar gyvename patriarchalinėje visuomenėje, kur vyrams yra daugiau atvirų durų. O ir praėjimas platesnis. Taip, aš su tuo sutinku ir nesiginčiju. Aš taip pat sutinku, kad tas nėra gerai. Aš esu už tai, kad būtų lygios sąlygos (jaučiate skirtumą tarp „lygių galimybių“ ir „lygių sąlygų“?).

Bet ironiškiausia rezoliucijos vieta ta, kad europarlamentarai buvo pasiryžę panaikinti profesiją, kurioje būtent moterys uždirba daugiau už vyrus. Pornoaktorės uždirba žymiai daugiau nei aktoriai. Ir visiems smerkiantiems šitą profesiją, norėčiau priminti, kad jūs keliatės kiekvieną dieną anksti, anksti ryte. Keliaujate į darbą. Sprendžiate darbo problemas. Rašote kažkokius grybus į ekseliuką ar dar kokią tai nesąmonę jūs ten savo garbingu darbu vadinate. Tų problemų išsprendimas nieko, absoliučiai nieko nekeičia. Išskyrus tik tai, kad dėl to gaunate ne tokią ir didelę algą ir ilguoju laikotarpiu dar gausite depresiją. Ir jūs drįstate apsimetinėti, kad jūsų pasirinktas kelias yra teisingesnis, morališkesnis ir labiau vertas pagarbos? Vietoje to, kad dirbtumėte vieną kart per savaitę ir galbūt net prisidėtumėte prie seksualinių nusikaltimų mažinimo [5] (Moksliniai tyrimai dėl pornografijos įtakos seksualiniams nusikaltimams prieštarauja vieni kitiems. Nors reikia pasakyti, kad moterų gyvenimo sąlygos turbūt prasčiausios tose šalyse, kur uždrausta pornografija).

Europarlamentarams nepatinka, kad moterys vaizduojamos kaip seksualinis objektas žymiai daugiau nei vyrai. Seksualinis. Yra dvi lytys: moteris ir vyras. Vienų ar kitų seksualinių organų buvimas/nebuvimas apsprendžia lyties pobūdį. Tiek vyras, tiek moteris yra seksualinis objektas. Ar tai yra blogai? Nežinau. Tikrai nežinau. Žmogui kaip gyvybės formai, tai tikriausiai tas buvo visai į naudą. Jeigu egzistavimą galima laikyti nauda.

Bet kodėl reikia pradėti neigti, kad moterys yra patrauklios. Kodėl reikia pradėti neigti jų fizinio kūno egzistavimą. Kuo tas prisidės prie sveikesnės visuomenės kūrimo. Ir kodėl lygybė turi būti įgyvendinama mažinant moterų seksualumo vaizdavimą. Tai gal geriau tegul vyrus pradeda dažniau rodyti kaip sekso objektus. Tiek pat kiek moteris. Vietoje to, kad neberodyti moterų visai.

Nes kai iškeliama problema, kad vyrai uždirba daugiau nei moterys, niekas nesiūlo atleisti visus iš darbo. Juk taip garantuotai bus pasiekta absoliuti atlyginimų lygybė. Arba jeigu norima nuosaikesnio sprendimo, tai galima pasiūlyti tiesiog sumažinti visiems vyrams atlyginimus tiek, kad būtų lygūs su moterų algomis.

Kiek atsimenu, Lietuvoje pornografija vis dar nelegali. Ne? Tai kur mano politinė partija, kuri žada ją legalizuoti? Kur ji? Nes gi: trisdešimti procentų. Ar čia tik aš vienas visoje šalyje tegalvoju, kaip galima būtų biudžetą papildyti?

[1] http://lt.wikipedia.org/wiki/Pornografija
[2] http://en.wikipedia.org/wiki/Pornography
[3] http://googlereader.blogspot.com/2013/03/powering-down-google-reader.html
[4] http://petraszd.blogspot.com/2011/07/o-vis-del-to-gal-nesaudykime.html
[5] http://en.wikipedia.org/wiki/Social_effects_of_pornography

Žygiuoti stichiškai ar nestichiškai?

Artėja Kovo 11-a. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Graži šventė. Svarbi diena. Diena, kai kažkada senais, senais 1990 metais man nepažįstami žmonės iškovojo man nepriklausomybę. Visiems, kurie verkia, kaip Lietuvoje negerai ir kad mums nesiseka, ir kad dar mus visi skriaudžia; tegalėčiau pasiūlyti pagalvoti: kiek kartų per praėjusius pusę metų tikrai nuoširdžiai bijojote dėl savo gyvybės? Tas kartais, kai buvote nuvykę su draugais pasikarstyti po medžius ir buvote visomis pasaulyje apsaugomis, ir prisitvirtinę visomis pasaulyje virvėmis, ir vis tiek biški bijojote nukristi, nesiskaito kaip bijojimas, jog mirsi. Tikriausiai nulį. Nu gal netyčia kokį vieną. Dar vienas klausimas: kiek kartų iš tikro neturėjai ko valgyti kelias dienas, o ne kelias valandas? Čia atsakymas tai absoliučiai aiškus: nulį. Žinote, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad priklausote TAI žmonių grupei. Ji labai, labai maža ir jūs labai, labai gerai gyvenate. O jeigu imti ne tik dabar gyvenančius žmones, bet ir visus kažkada gyvenusius žmones – tai jūs iš vis priklausote labai mažai kruopelytei žmonijos ir žmonijos istorijos.

Ir taip yra iš dalies dėl to, kad tą Kovo 11-ą buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė.

Bet būtinai turi atsirasti kažkas, kas užgožinėja visą Kovo 11-iosios grožį. Ir aš kalbu ne apie raudonąją Kovo 8-ą [1], kuri kalendoriuje yra per arti. Kaip kad valentinkė yra per arti Vasario 16-osios. Pabandykite normaliu balsu ir rimtu veidu žiūrėdami į veidrodį ištarti žodį „valentinkė“ ir nepasibjaurėti savimi...

Bet aš kalbu ne apie Kovo 8-ą. Aš kalbu apie dviejų nejuokaujančių ir rimtumo pertekliumi pasižyminčių žmonių grupių atstovų priešpriešą. Vienoje pusėje žmonės, kurie kartais yra pavadinami neonaciais, o kitoje žmonės, kurie kartais yra pavadinami neokomunistais (Aš nežinau, ar čia tinkamas terminas Antifai, NK95 ir kitiems panašios spalvos, bet užtat labai visų gerbiamiems žmonėms).

Taigi. Vieni nori žygiuoti, bet jiems neleidžia žygiuoti. Dėl to jie neorganizuoja stichinio žygiavimo. Kiti tuo tarpu neorganizuoja pirmųjų stabdymo akcijos [2]. Aš atsimenu vaikystėje, kai buvau kokių penkių metų tokiais pačiais bajeriais užsiiminėdavau. Sakydavai: „Aš va taip darysiu“ pradėdavai atlikinėti smūgio ranka veiksmą ir eiti į silpnesnį vaiką „Jeigu aš tau trenksiu, tai pats kaltas“. O tas silpnesnis vaikeliūkštis tau nespėjus priartėti per rankos atstumą spjaudavo į tave ir bandydavo pabėgti. Kartai koks nors suaugęs įsikišdavo, kartais ne.

Nepaisant to, kad šitie daktarų laipsniais apsikarstę protingiausi intelektualai ir tikrieji, nuoširdžiausieji Lietuvos mylėtojai visi kartu yra įnoringos primadonos, manančios, kad tik jie tegali apginti savo idėjas nuo kažkokių didelių pavojų. Ir nepaisant to, kad jie egzistuoja būtent dėl to, kad egzistuoja kita pusė [3] (Ačiū blogeriui Leo už įžvalgą, kurios aš pats būčiau nesugalvojęs). Nepaisant visa to – kalti dėl jų išbujojimo vis tiek esame mes likusieji. „Mes“ čia apibrėžiama kaip visi, kurie nenorime būti asocijuojami nei su viena stovykla, nei su kita.

Toks idiotinis klausimas pertraukai. Jūs negalite likti neutralus ir būtinai turite pasirinkti vieną iš variantų. Taigi, kurią pusę renkatės: ypač tautiškus ar naująją kairę? Geras klausimas? Ne? Nagi, nagi. Aš tikriausiai rinkčiausi ypač tautininkus. Kodėl? Kiek žiūrėjau nuotraukų, tai ten man merginos gražesnės. Jokių kitų priežasčių kaip ir neturiu. Tai tiek. Grįžtam.

Kodėl mes kalti ir kuo mes kalti? Todėl ir tuo, kad mes visi domimės šitomis eitynėmis. Įrodymas: atsakykite sau, kurią valandą vyks eitynės? O dabar pabandykite pasakyti nors vieno kito Kovo 11-osios renginio tikslų laiką. Biški gėda? Ne?

Mes visi į tas abi mažas grupeles žmonių kreipiame per didelį dėmesį. Ir todėl, kaip čia geriau pasakius... Užsitrolinome patys save... Tereikia pasiskaitinėti šiek tiek spaudos. Tereikia pasižiūrėti vienur ar kitur socialiniuose tinkluose. Ir pajusi laukimo nuotaiką. Visi laukia eitynių. Visi kažko iš jų tikisi. Visi biški pakursto ugnį. Ir mes kiekvienas nusivilsime, jeigu nieko įdomaus neįvyks. Jeigu nereikės policijos įsikišimo. Jeigu spaudoje kitądien nebus kokio sumušto, sumišusio tariamo komunistėlio (kuris teigia, kad nėra komunistas) ar tariamo neonaciuko (kuris teigia, kad nėra nacistas) nuotraukų. Ir nereikia čia suvertinėti atsakomybės laikraščiams. Atseit jie čia viską kursto ir kaip visada per mažai rašo apie gerus dalykus. Ne, ne – čia mes patys kalti.

Aš turiu dvi hipotezes, kodėl mes taip elgiamės. Viena ta, kad aš truputį esu apsileidęs su savo charakterio kontrole ir valios ugdymu. Dėl to mane tokie visokių muštynių laukimai ir kabina. Taip pat aš atsakomybę numetu nuo savęs, terminą „aš“ pakeisdamas terminu „mes“. Kaip reiktų tai išspręsti? Paimti, trenkti sau delnu per kaktą ir pasakyti: „Ką aš toks silpnas ir ant tiek niekam tikęs, kad negaliu pats savęs kontroliuoti ir nesidomėti visokiais šūdais!“. Ir nuo tada skaityti mažiau interneto, o vietoje to skaityti daugiau knygų.

Bet. Bet. Yra ir kita galima mano hipotezė. Ta hipotezė skamba taip: kad toks mūsų elgesys (domėjimasis tomis eitynėmis) yra tiesiog žmogaus natūra (bugas smegenų operacinėje sistemoje) ir nieko čia jau nebepataisysi. Jeigu tokia hipotezė yra teisinga, tada tampa aišku, kad individualus dvasinio tobulėjimo kelias niekur neveda ir dėl to reikės imtis tiesioginių bendruomeninių veiksmų morališkai sužlugdant abi tas Kovo 11-ą gadinsiančias grupuotes.

Mano planas yra toks. Kadangi žmonių, nepriklausančių nei ypač tautiškiems, nei ypač lygiems su lygesniais, yra dauguma. Tai bus nesunku surinkti tokį kiekį žmonių, kad atsvertų tas dvi grupuotes kažkur santykiu 1:10. Tada visiems pasislėpti ir laukti. Laukti. Laukti. Laukti kol stichiškai žygiuojantys prieis prie atsitiktinai vidurį gatvės susikabinusių žmonių ir prasidės priešmuštyninės diskusijos. „Pasitrauk. Leisk man praeiti.“, „Ką aš neturiu teisės čia stovėti?“, „Ką aš negaliu pasivaikščioti miesto centre? Ką aš žinau, ko čia kiti eina.“ ir panašiai. Kai jau matysime, kad muštynės tuoj, tuoj prasidės. Būtent tuo momentu mums reikės iššokti iš už savo slėptuvių ir pulti tas dvi grupes daužyti su juodais vibratoriais, pagamintais Izraelyje (Kodėl būtent tokiu daiktu? Ką žinau... Čia tam, kad kuo daugiau žmonių grupių grūdintųsi nuo piktinimosi dėl paikų įsižeidimų), rėkiant: „Šekit, niekšai! Ne aš mušu – vibratorius muša. Kad kitą savaitę čia man nežygiuotumėt.“. Tada greitai visiems pabėgti. Ir ateityje amžinai neigti, kad kada nors šitas įvykis buvo. Manau, po to mes visi išmoktume svarbiausią pamoką.


[1] http://druskininkunaujienos.blogspot.com/2013/03/beieskant-pakaitalo-tarptautinei-moters.html
[2] http://www.alfa.lt/straipsnis/15084523/Premjero.patarejas.Bielskis.kursto.riauses.=2013-03-09_11-14/
[3] http://leolenox.wordpress.com/2013/02/28/raison-detre-arba-kodel-putoksliai-putojasi/

Neperlabiausio programuotojo autoportretas

Čia toks Skirmantas čia kada [1] parašė apie programuotojus. Tiksliau pabandė dapildant išversti kitą straipsnį [2]. Bet kokiu atveju, viena citata:

Tikiuosi, jog programuotojai jums dabar atrodys kiek žmoniškesni, nors ir keistuoliai, kuriems nerūpi paprasto žmogaus dalykai.

Keistuoliai? Keistuoliai?! Tai ką – mes programuotojai esame nenormalūs? Kas dabar bus? Kiek dar trūksta iki to, kad bus rengiamos visokios visokio plauko (dažniausiai trumpo) eitynės, nukreiptos prieš programuotojus, su skanduotėmis: „Šalin šituos nenormalius keistuolius nuo Lietuvos!“, „Lietuva be programuotojų – šalis gera!“ ir „Bedarbiai negauna pašalpų normalių, o programuotai sau programuoja lyg niekur nieko!“?

Tai va, neatsakysiu nei į vieną iš viršun užduotų klausimų. Bet pabandysiu šiek tiek papasakoti, kaip aš suprantu programuotoją. Visiems, kurie yra skaitę ankstesnius mano įrašus, turbūt ir taip aišku, kad po mano paaiškinimų aiškiau pasidarys tik dėl vieno fakto: kad autoriui trūksta kelių šulų.

Kodėl aš manausi galįs pasakoti apie programuotojus? Todėl, kad gyvenime tesu uždirbęs pinigo tik dviem būdais: programavimu ir darbu statybose (studentavimo laikais). Dėl to perspėjimas: dėl subjektyvumo programuotojo profesija čia bus nepagrįstai šlovinama ir aukštinama. O šiaip tai čia profesija, kaip profesija.

Kodėl pasirinktas programavimas?

Nežinau. Taip gavosi. Kažkaip niekada net negalvojau apie kitą profesiją (išskyrus roko žvaigždės (kačialinausi vietoje, kad eičiau į muzikos mokyklą), repo žvaigždės (kad jau labai lėtai kalbu. Jeigu bandau greičiau – iškart visas apsispjaudau), rašytojo (patys galit pasiskaityti, kad man iki rašytojo dar labai labai toli), kunigo-betmano [3] (atsiverčiau į ateizmą)). Ar tai galima vadinti atsitiktinumu? Ale kad netyčia taip išėjo? Sunku pasakyti. Dabar tai tarsi žinau, kodėl pasirinkau. O ar tada, kai pasirinkau žinojau, bet nemokėjau įvardinti, ar čia tik laimingas atsitiktinumas. Šito pasakyti, vėlgi, negaliu.

Yra du aspektai, kuriais mane žavi programavimas. Visų pirma, tai darbas su kompiuteriu kompiuteriui. O kompiuteris yra įspūdingas žmonijos išradimas, turbūt savo svarba prilygstantis kalbai ir raštui. Visi kiti išradimai tarsi skirti praplėsti žmogaus fizinių galimybių ribas. Su mašina gali keliauti toliau, nei pėškom. Su telefonu gali „telepatiškai“ kalbėtis su kitu žmogumi, esančiu kitame žemyne. Ir panašiai.

Tuo tarpu kompiuteris yra išradimas, skirtas pagelbėti žmogui galvoti. Matote idėjinį skirtumą? Galvoti prieš pakelti daugiau; nukeliauti daugiau; rėkti daugiau; žudyti efektyviau.

Ar aš, nors ir būdamas ant tiek durnas, kad pats niekaip neišrasčiau nė skaitliukų, noriu prisiliesti prie tokio išradimo? Ar aš noriu galėti parašyti programas, kurios apsprendžia, kaip tas kompiuteris gali padėti žmogui galvoti? Tai žinoma – kokie čia dar per klausimai. Visa tai skamba, kaip pati kiečiausia veikla.

Pamenu vieną vasarą dirbau statybose. Kartą važiavom atgal iš objekto. Jame tądien teko dirbti su brandoko amžiaus dažytojomis. Kažkodėl atsimenu, kad jos man išūžė galvą pasakojimais apie Nelę Paltinienę. Nors nei vieno pasakojimo ir neatsimenu. Tai va, važiuojam. Statybininkai turi tokį profesinį reikalą visada ir visur pastebėti statybas. Važiuojam ir visi komentuoja pakelėje matomus namus.

– O, va žiūrėk, anas plytų prisivežęs. Turbūt mūrins.

Viena iš dažytojų atsisuka į mane, pasako:

– Rūrins.

Ir nusisuka.

Kūrybos aspektas

Kitas aspektas yra kūryba. Programavimas man yra vienintelė veikla, kurioje aš galiu ką nors sukurti, kas yra pusė velnio. Kitaip nei kitose veiklose (rašymas, piešimas, animacija ir pan.). Po to kai ką nors paprogramuoju, žmonės sako: „Čia tu pats padarei?“. Ir kartais net be ironijos.

Nežinau, kiek liberali ir lanksti yra gyvybės sąvoka. Bet aš sau leidžiu samprotauti (ir kliedėti, kas be ko), kad kiekviena mūsų – programuotojų – parašyta ir veikianti (t.y. naudojama) programa, kiekvienas besisukantis serveris, kiekvienas kartais atgyjantis skriptas yra savotiškos gyvybės formos. Tokios biški niekam tikusios, bet vis tiek gyvybės. Ir mes jas sukūrėme. Tuo požiūriu mes esame mini dievai. Ir vieninteliai iš mūsų gyvybės formos (žmonijos) vis dar lyg susikalbantys ir sugebantys sukontroliuoti kitą gyvybės formą (IT kūriniai).

Pamenu vieną vasarą dirbau statybose. Vasara. Pietų metas. Karšta. Sėdim kažkur po medžių pavėsiu ir ėdam, kas kokią nesąmonę iš namų pietums pasiėmę. Grįžta vienas priedurnis iš kažkur.

– Eik tu nachui! Kūrva, tu visas apsimyžęs.

Tas pasižiūri. Rimtai apsivaręs. Pažiūri, pažiūri į savo tą darbą, pakelia galvą ir sako:

– turbūt nuo sienos atšoko.

Sėdit jūs visą dieną prie tų kompų – akys išvarvės

Atsimenu prieš stojimus į informatiką, man ne vieną kartą tekdavo girdėti komentarą: „Eik tu, kas ten gero – darbe sėdėsi visą darbo dieną kompą apsikabinęs.“. Aš, aišku, nesupratau, kodėl sėdėti visą dieną prie kompo yra kažkas blogo...

Bet vis tiek: spėkit, kas atsitiko? Dabar visi ofisiniai sėdi prie kompų tiek pat, kaip aš. Turbūt net daugiau. Mhuhahahahahahaha. Ir visi, kurie dirba neofisinį darbą, bet svajoja dirbti ofisinį. Realiai jie svajoja visą dieną varvinti akis, žiūrint į kompą.

Vienintelis skirtumas, tarp manęs ir jų: aš bent jau suprantu, kaip veikia įrankis (kompas), su kuriuo aš dirbu kiekvieną darbo dieną. Tuo tarpu kiti – ne visada. „Bandžiau emailą atsakyti. Čia kažkokia lentelė iššoko. Kažkas buvo parašyti, tai nežinau. Paspaudžiau kairėj esantį mygtuką. Neišnyko. Nežinau, nežinau – turbūt reikės naują kompą pirkti. Šitas turbūt jau pasenęs.“

Jūs sėdite prie kompo visą dieną. Kiekvieną mielą dieną. Ir jūs nesuprantate, kaip jis veikia. Jūs nesuprantate, kaip veikia pagrindinis jūsų darbo įrankis? Bent jau nujaučiate, kaip tai baisu? Jūs tarsi tolimų reisų vairuotas, kuris temoka važiuoti pirmu bėgiu.

Pamenu vieną vasarą dirbau statybose. Buvo ten toks vienas, kuris viskam išrasdabo kokį tai priežodį ar pastabą. Tik visos jo pastabos buvo apipintos vyrišku lytiniu organu. Pvz.: neša koks pagalbinis dvi plytas. Tai tas ir aiškina:

– Ką tu čia blet po dvi plytas tysioji. Aš kai jaunas buvau tiek su bybiu tiek panešdavau.

Tai karta anas ten kažką mūrino nevykusiai. Tai aš jam pradėjau aiškinti:

– Ką tu čia? Žiūrėk kažkokius tarpus čia palikinėji. Kur, kur, blet. Va čia ir čia. Paims kas su kokia lazda ir atkraštys viską.

Tas pažiūrėjo, pažiūrėjo:

– Bybiu nebent ir atkrapštysi. Šimtas metų dar čia laikys.

Grubūs chamai, jūs be civilizuotų bendravimo įgūdžių

Taip, taip – yra tame bėdų pas mus. Kitaip nei dauguma likusių ofisinių, programuotojai dažnai bendrauja daug grubiau, nei kiti. Pagrindinė priežastis, kodėl taip elgiamės? Todėl, kad galim.

Mes galim sau leisti atsikalbinėti, pašiepti, nesilankstyti vadovybei, neužglaistyti tiesos aptakiomis frazėmis ir pan. Nes mums taip galima. Jums ne. Todėl jūs ir elgiatės mandagiai. Ne dėl to, kad norite elgtis mandagiai. Dėl to, kad jums taip reikia. Pabandytų koks pardavimų vadybininkas darbo reikalais kalbėti taip, kaip kalba programuotojai. Skristų iš kart laukan.

O kad kartais, kai mes tarpusavyje kalbam apie savo darbą, ir jūs nesuprantate nė vieno mūsų ištarto sakinio. Ir dar tame matot problemą. Tai čia nežinau, kuo pagelbėti. Bet kokiu atveju, nemanau, kad programuotojai čia kokie išskirtiniai. Tas pats ir su kitomis profesijomis. Kad ir kokie teisininkai. Kai pradeda savo straipsnių ilgiais matuotis – nieko nesuprasi. Arba tie patys ekonomistai. Nors anie turbūt ir patys nesupranta, ką kalba.

Aij. Yra dar viena chamiškumo pusė. Profesijoje visiškai netinkamas lyčių pasiskirstymas. Yra labai mažai programuotojų moterų. Kas liūdina. Dėl to visa programavimo ekosistema praranda didžiulį potencialą. Šitiek gabių ir protingų moterų, kurios netampa kietomis programuotojomis. Ir neprirašo kieto kodo. Profesija anaiptol nėra vyriška. Dar niekad, niekad man programavimo darbo klausimais nebuvo iškilus mintis: „gerai, kad turiu pimpalą“. „Gaila, kad neturiu vaginos“ tai teko pagalvoti, kai dirbau prie kažkokios ginekologijos kalendoriaus programėlės. Bet čia būtų ilga, nors ir įdomi istorija...

Pamenu vieną vasarą dirbau statybose. Važiuojam iš objekto. Be aplinkinių pastatų aptarinėjimo, senbuviai turėjo tokį bjaurų, bet jų manymu labai šmaikštų bajerį. Jeigu tik pamatydavo tranzuojančią merginą, visi pradėdavo aiškinti, kad reikia ją pavežėti (visai kitais žodžiais tą aiškindavo). Niekada, aišku nestodavom, nes ir taip tranzitas per pilnas būdavo. Tiek žmonių, tiek daiktų.

Kartą važiuojam ir vienas bendradarbis-chroniukas pamato pakelėje besiplaikstančius gražius ilgus plaukus ir pradeda.

– O šitą imam. O šitą tai paimčiau. Va tai va. Ooaah!

– Debile, čia kažkoks metalistas... Su barzda...

[1] http://www.skirmantas-tumelis.lt/2013/02/25/programuotoju-zargonas/
[2] http://www.codinghorror.com/blog/2012/07/new-programming-jargon.html
[3] http://petraszd.blogspot.com/2012/08/apie-kuryba.html

Susitikimas su ministerija

Tai va. Kaip ir kiekvienam, dalyvavusiam susitikime su elektronikos ministerijos ministre [1][2], tarsi būtų gražu parašyti apie tą susitikimą. Taigi, gal kiek ir pavėluotai, bet aprašysiu ir aš.

Kaip žinia visi be išimčių blogeriai (t.y. visi 27 Lietuvoje esantys blogeriai. Visi kiti nėra blogeriai. Jie yra žurnalistai) gavo pakvietimą pas ūkininkų. Tpfuu. Tai yra pas elektronikos ministrę. Pakvietimas atėjo į pašto dėžute [3] ir buvo gražiame voke su atviruku. Pas mane buvo su rožėmis vazone ir ant viršelio buvo parašyta „50-imt metų tai visai nedaug“ [4]. O viduje tuo tarpu buvo parašyta: „Sveikas, Petrai. Kaip laikaisi? Užsuk šį savaitgalį, gal kokį pirmadienį, pas mus į svečius. Maisto bus. Ant gėrimų mesimės.“. Kiti sakė, kad gavo atvirukus įvairius. Buvo net ir su gvazdikų piešinėliais.

Ilgai galvojau, ar tik čia nėra kokie spąstai. Ar tik čia nėra kokia klasta šitas visas pakvietimas. Iš karto galiu nuraminti, kad ne – tai nebuvo klasta ir viskas vyko gražiai ir kaip ir buvo iš anksto suplanuota.

Išaušo šiltas pirmadienio rytas. Šito garbaus susitikimo rytas. Aš labai stengiausi laiku pabaigti darbus ir nuvykti į susitikimą. Netgi išsiprašiau anksčiau iš darbo, kad tik nesusifazorinčiau.

Bet kaip sakoma: „geri norai į pragarą veda“. Taip, taip – likimas pakišo koją ir mane vežęs metro įstrigo kamštyje. Pralaukėme valandą, kol grūstis prasisklaidė. Tada iškarto mašinistas įsimušė trečią bėgį ir su vėjeliu nuvykau į ministerijos pastato prieigas.

Prie įėjimo buvo faiskontrolas – tikrino, kad tik šiukštu koksai negavęs pakvietimo tik nepatektų į ministerijos susitikimą. Ten jau sutikau vieną blogerį, kurio apsauga nenorėjo įleisti. Bo anas norėjo trolinti – bandė įsinešti vavuzelą. Aš gerai nepasakysiu, kur jis man matytas. Berods mes su juo kartu buvome susitikę pas Kristinutę [5]. Ar tik ne jis nugvelbė man iš panosės ir iš ant stalo buvusio bliūdo paskutinius du Cezario salotų samčius?.. Hmmm?...

Nesvarbu – su šia istorija tai nesusiję. Svarbu tik tai, kad faiskontrolas žmogaus neįleido ir dar davė šalabaną. Aš, aišku, buvau labai pasipiktinęs tokiu nehumanitarišku elgesiu. Ateityje planuoju dėl to kreiptis į konstitucinį teismą, kad viską išaiškintų.

Mane praleido be problemų. Tik liepė pakelti sijoną, kad įsitikintų, jog nieko pavojingo nesinešu. „Oho, ko tai mažokas – su tokiu tai tikrai nepatrolinsi“ pasakė man anie ir praleido be eilės į susitikimą.

Kadangi truputį pavėlavau, bet nelabai. Tai nespėjau į pradžioje vykusią ekskursiją [6]. Nežinau, kas ten vyko, bet sakė buvo gražių vaizdų. Taigi, iš karto patekau į tradicinę susitikimų vietą foje. Kur jau buvo paruoštas stalas su menkom vaišėm, projektorium ir projektoriaus vaizdo vaizdavimo baltu tapetu [7].

Visiem buvo patiekta po lėkštę sausainių. Išskyrus dviem. Vienam buvo pateikta maža lėkštutė sūrio, o kitai 30 sidabrinių. Tai aš ir sakau:

– Ė tu, mergele! Ką tu visai pablūdai?! Šituos grašius griauši?! – Aš tiesiog bijojau, kad kai jinai kramtys tas kapeikas, tai labai traškės ir tas garsas trukdys klausytis susitikimo kalbų. Čia panašiai kaip kino teatre nervina kai kas garsiai kramto kokurūzus ir trukdo žiūrėti filmus, su Antonijo Banderasu ir ne tik.

Ta turbūt nesuprato mano tikrųjų užmačių, biški įsižeidė ir tarė:

– Blet užpisai. Vis tau viskas netinka. Sėsk va ten tavo vieta, kurią mes tau su ministerijos komanda iš anksto vakar suplanavom. T.y. ką tik aš ekspromtu sugalvojau, nes šitas ministerijos darbuotojas aš pirmą kartą matau.

– Ne. Nenoriu. Aš noriu kitoj stalo pusėje su vaizdu per langą į jūrą. Aš kaip buvęs tolimų reisų jūreivis, tai mane labai ramina ošiančių bangų vaizdas.

– Nu gerai, gerai. Sėsk į mano vietą tada. Perstumk sidabrinius. Ir imk sausainių užkąsi. Gal mažiau aiškinsi čia. Geri. Lenkiški. Papigei su nuolaida gavom.

Tada ministrė pradėjo savo kalbą. Ir ką aš galiu pasakyti. Tokios geros kalbos senai jau negirdėjau. Kalbėjo ir apie elektrą, ir apie ūkį, ir apie medieną, ir dar kažką, ko nepamenu, nes tiek daug visko ir tiek labai rišliai pasakė.

Tada kažkuris iš blogerių užsimanė pakalbėti apie mėmėlius. Sako ministrei:

– Ar žinai ką nors apie kačių paveikslėlius?

– Nežinau. Bet žinau, kad naminės katės yra šiokia tokia ekologinė problema [8].

– Aij... Nebejuokinga kažkodėl jau. Nebekalbam apie mėmelius tada.

Tada atsistojo vienas blogeris, kuris lyg ir ne prie ko. Praeidamas pasėmė saują sidabrinių iš anos lėkštės. Nuėjo prie projektoriaus irba pradėjo kažkodėl savo prezentaciją [9].

Pradėjo pasakoti apie tai, kad reikia matuoti. Išsitraukė metrą. Sako:

– su šituo galima matuoti ūgį.

– Pamatuok, gaidy, va šitą.

– Nuuuu. O tai gražu! O tai gražu! Nu kaip tu šitep dabar? Atrodo jau nebe pacanas. Šeimos žmogus. O elgiesi kaip koks chuliganas.

Atėjo apsauga ir išvedė tą trukdytoją. O prezentacija lyg niekur nieko buvo tęsiama. Parodė dar skaitliukas. Pamokė kaip su jais reikia sudėti, jeigu metro ilgio pritrūksta ir reikia per du kartus pamatuoti. Labai mane suintrigavo ta visa prezentacija. Aš taip pagalvojau, kad man mano versle tikrai praverstų visi šitie matavimai. Tai po susitikimo su juo pasikalbėjom truputį. Apsikeitėm vizitkėm ir jis man dar davė vieną nemokamą patarimą. Sako, paimk savo prekybos centre pamatuok vežimėlius, kur reikia litą įdėti ir kur nereikia. Jeigu aukščiai vienodi, tai tada gali nemokamai vežimėlius dalint. Labai geras patarimas.

Tai va. Susitikimas ėjo kaip ir į pabaigą, reikėjo reziumuoti viską. Tai kažkuris iš blogerių ir paklausė ministrės:

– Nu tai ar matuosit?

– Nematuosiu. Apsišikit jūs su savo matavimais.

– Ką nematuosi?! Tai ar tu žinai, kiek mes apie tave visokių gaidiškų blogų prirašysim?!

– Čia grasini? Grasini?! Tu man grasini?! Raidenai!!!

Ir atėjo Raidenas [10], visų energetikos ministerijų švenčiausiasis globėjas, ir kad piso tam blogeriui į kaktą žaibą, tai tam net abu antakiai atsivyniojo į atvirkščią pusę.

Tai galima sakyti, kad susitikime nieko neįprasto kaip ir neįvyko. Viskas praėjo sklandžiai, produktyviai ir taip, kaip planuota ekspromtu.

Pabaigoj dar norėjau ano paklausti, ar skanus sūris buvo (nes sausainiai tai skanūs), bet kad anas kažką su kažkuo telefonu kalbėjo, tai nenorėjau trukdyt.

[1] http://leolenox.wordpress.com/2013/02/06/ispudziai-po-susitikimo-kadru-krize-ir-pirmininkavimas-es/
[2] http://www.tapinas.lt/2013/02/svetimos-aikstes-sindromas-ir-kas-nutinka-dideliam-triusiui/
[3] http://politikosvirtuve.popo.lt/2013/01/31/vasario-5-oji-1800/
[4] ... kalbant apie 16-ioliktos vyriausybės ministrų amžių...
[5] http://www.tv3play.lt/play/261912
[6] http://mantas.malcius.lt/tinklarastininku-susitikimas-su-birute-vesaite/ 
[7] Šiandieninis autorius su pasibaisėjimu ir nuostaba skaitydamas vakardieninio (tiksliau vakarnaktinio) autoriaus vis tiek enatsimena, kaip tas žodis vadinasi.
[8] http://blogs.scientificamerican.com/culturing-science/2013/01/29/killer-cats/ 
[9] http://www.slideshare.net/commonsenseLT/kio-ministerijos-veiklos-vertinimo-rodikliai 
[10] http://en.wikipedia.org/wiki/Raiden_(Mortal_Kombat)

Irgi atsimenant sausio 13-ąją

Aš tądien buvau visiškai mažas. Dar į mokyklą nėjau. Ką dar atsimenu? Atsimenu, kad tėvai įdomiai mus auklėjo. Tai yra, savotiškai mums skleidė (net nežinau, ar tinkamas žodis (tikriausiai netinkamas)) lietuvišką propagandą. Aš beveik visą savo tada labai trumpą gyvenimą praleidau Sovietų Sąjungoje. Bet visiškai nežinojau, kas ta Sovietų Sąjunga yra. Apie visą geopolitinę situaciją iš savo tėvų mokymų težinojau tik dvi koncepcijas: Alytus ir Lietuva. Viskas. Tiesa, jas abi tarpusavyje maišydavau ir sunkiai begalėdavau suvokti: „kaip čia taip išeina? Aš gyvenu Alytuje ir tuo pačiu gyvenu Lietuvoje? Kaip tai? Kažkokia nesąmonė...“

Bet kokiu atveju, kas yra Rusija ir kas yra Sovietų Sąjunga, ačiū tėveliams, tada nė velnio nežinojau. Net kai dar buvo tokis dalykas, kaip Tarybų Lietuva, aš niekaip nebūčiau sugebėjęs pasakyti, ką reiškia žodis tarybų ir kokio velnio tu jį jungi prie kito žodžio Lietuva, kuris lyg ir reiškia tą patį, kaip Alytus...

Atsiminimai, kas be ko, dar nesibaigia. Tądien ir kitądien mano gyvenime įvyko trys atsimintini įvykiai, kurie sugebėjo išlikti mano atmintyje.

Pirmasis atsiminimas. Dar apie mano tėvelių auklėjimo supratimą. Mes su broliu neturėjome žaislų-ginklų. Net nežinau kodėl. Ar todėl, kad mano tėvai buvo uber pacifistai-hipiai, ar dėl kiek žemiškesnių priežasčių. Kai reikėjo spręsti, ką pirkti: ar žaislus vaikams, ar košės, buvo pasirinktas maistas, nes iš žaislų neišvirsi sriubos. Greičiausiai antrasis. Nes karo žaisti mums niekas netrukdydavo. O ir vaizduotė leisdavo lakstyti su bet kokia šiukšle (medžio lenta, kokia nors statybų armatūra ar pan.) ir apsimetinėti, kad tai ginklas. Tiesa, žaidimų draugų įtikinimas, kad mūsų lenta yra toks pats geras ginklas, kaip jų tikras žaislinis ginklas ir kad nušovus iš mūsų lentos irgi reikia skaičiuoti iki dešimt, ne visados būdavo tokia paprasta procedūra, bet čia jau kita istorija...

Taigi, kažkaip tą sausio 13-ąją mums su broliu susišvietė, kad mes norime eiti lauką žaisti. Kažkodėl mama mūsų nenorėjo leisti. Bet išleido. Su viena sąlyga: kad mes nežaisime karo. Dabar prisiminus keista. Nors gal ir ne. Kažkoks mamos suvokimas turbūt buvo labai poetinis tuo metu. Ir buvo labai simboliškai negerai, jeigu mes tokią dieną, kai visą valstybę puola labai galinga priešiška jėga, nors ir būdami visiški maži pradėtume patys „šaudyti“.

Lauke mes susitikome du kiemo draugus. Tik du. Visas kiemas buvo tuščias ir kažkoks labai nykus ir ramus. Ką veikiam? Keturi iš viso. Labai gerai išsidėlioja du prieš du. Tai aišku, kad reikia žaisti karą. Tik va bėda: mums mama neleido. Nieko. Sugalvojome gerą planą. Mūsų su broliu būstinė bus prie namo esantis nusileidimas į rūsį. Kadangi tas įėjimas yra prie pat namo, tai per langą kaip ir nesimato. Aišku, mums nedašuto, kad kai mama pro langą pamatys, kaip du jos vaikų draugai šaudo į kažką prie pat namo, ir kai iškis galvą pro langą pažiūrėti, ar tik ten ne jos vaikai, tai įspūdingas planas subirs į šipulius.

Taigi, sėdim su broliu jau namie. Mama kažko pikta. Daugiau liūdna nei pikta. Mes nesuprantam, bet pakankamai aiškiai jaučiam, kad vis dėl to ne dėl mūsų veiksmų pas ją neigiamos emocijos. Keista, nes mes jos kaip ir neklausėme. Ką gi – koks skirtumas – lengvai išsisukome. Reikia kažką kita veikti.

Televizorius. Įsijungiam televizorių. Nieko nerodo. Nieko, išskyrus kažkokį rusišką kanalą. Rusišką. Ten rodė kažkokią kvailą laidą ar dar kažką. Nežinau ką. Tik žinau, kad vienu metu televizoriuje pradėjo rusai šokti kalinką (ar kaip tas šokis vadinasi). Mums su broliu tai pasirodė žiauriai juokinga ir padarė didelį įspūdį. Ir ką mes nusprendėme daryti? Taip – šokti kalinką.

Įsivaizduokite. Įeina mama į salioną (taip vadinosi kambarys, kuriame yra televizorius). Ten sausio 13-ąją. Sausio 13-ąją, kai jau buvo aišku, kad dangus iš tikro griūna. Kai jau buvo aišku, kad geruoju nesibaigs. Ir kai jeigu, kas būtų pasakęs, kad tebus toks skaičius aukų, koks buvo, tai visi į tą žmogų būtų žiūrėję, kaip į labai naivų optimistą. Taigi, tą sausio 13-ąją jos du sūnukai, kartu su jos valstybės užgrobėjais telike, krykštaudami šoka rusų tautinius šokius... Televizorius buvo išjungtas. Šokis nutrauktas. Mama vėl buvo liūdna, bet vėl kažkodėl ne dėl mūsų veiksmų...

Kaip ir viskas tądien. Dar atsimenu, kad naktį pabudęs girdėjau, kaip namo laiptinėje kažkas bėgioja. Žmonės bėgo Alytaus televizijos bokšto saugot. Tik nežinau, ar tikras tai prisiminimas. Gali būti, kad tiesiog man kas nors po to pasakojo, kad žmonės naktį laiptinėje bėgiojo ir aš galiausiai nusprendžiau, kad ir aš girdėjau. Ir taip susikūriau sau netikrą atsiminimą.

Bet ką iš tikro atsimenu, tai tą, kad kitą dieną televizorius jau rodė lietuvišką kanalą. Ten sėdėjo kelios galvos, kurios kalbėjo kažką nesuprantamo. Apie laisvę, nepriklausomybę, agresiją, Vilnių, Kauną. Ir buvo paminėtas žodis „filmukai“. Jie pažadėjo, kad rodys filmukus. Taigi, išlaukiau, kol tos galvos baigs šnekėti ir pradėjo rodyti filmukus. Kažkokius vakarietiškus. Garantuotai piratavimo būdu įgytus. Ir kiek atsimenu transliavo iš Kauno.

Tai čia visi mano atsiminimai apie sausio 13-osios įvykius (Realiai tai čia daugiau atsiminimai apie sausio 12-ąją, bet tekste „dvyliktą“ taip gerai neskamba, kaip „tryliktą“...). Nieko didingo. Nieko įspūdingo. Nieko pamokančio ar įkvepiančio. Bet jie teigiami, nes galiausiai Lietuva paliko laisva ir aš palikau laisvas lietuvis.

Kartais pagalvoju, kokia mūsų kartos vieta visoje laiko tėkmėje. Kaip aš suprantu, mūsų senelių karta prarado laisvę (ne dėl jų kaltės). Tai čia, kaip ir ruduo. Tada sovietmetis būtų žiema. Mūsų tėvelių karta, tuo tarpu, tą laisvę atgavo. Tai čia, kaip ir pavasaris. Tai mūsų karta tarsi ir yra nerūpestingo vidurvasario vaikai. Mes kaip visuma tarsi neturime nei didelių siekių, nei didelių tikslų. Mūsų gyvenimai, tiesa, yra labai geri. Ačiū ne mums, o mūsų laisvę apgynusiems tėvams.

Mūsų tikslai labai paprasti ir lengvai pasiekiami. Tereikia nesušikti to, ką turime. Tereikia neužmiršti istorijos pamokų ir nekartoti praeities klaidų. Tereikia išsaugoti amžinosios vasaros laikus ir neleisti ateiti niūriam rudeniui.

Prakeik Aldoną tarmiškai

Aš visą laiką vis stebėdavausi, kokio velnio tiek daug žmonių internete (žymesni pavyzdžiai: Rokiškis, Užkalnis) taip stipriai pyksta ir taip įnirtingai spardo kalbininkus. Aš niekad ta problema pernelyg daug nesidomėjau, tai man visatai atrodė, kaip kažkoks tuščias su(si)reikšminimas. Dabar jau taip nebeatrodo. Nes nori nenori mane irgi pasiekė įstabus ir jau pakankamai garsus kalbininkės iš mažosios „k“ – Aldonos Paulauskienės – straipsnis.

Aldona Paulauskienė
„Mintys tarmių metus pasitinkant“
http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2012/2012/12/mintys-tarmiu-metus-pasitinkant/
„Mintys tarmių metus pasitinkant (2)“
http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2012/2013/01/mintys-tarmiu-metus-pasitinkant-2/

Beje, mano įrašo tikriausiai nesuprasite. Ir garantuotai nesuprasite tada, jeigu nebūsite skaitę to II-ų dalių straipsnio.

Taigi, skaičiau šitą genialų kombinuotą straipsnį ir negalėjau susivaldyti nepaspardęs ir aš. Kodėl? Todėl, kad pernelyg lengva. Ypač antra straipsnio dalis. Skaitydamas ją jaučiausi, kaip labai geras psichologas. Skaitai ir visos užslėptos bumbėjimo priežastys taip bado akis, kad pačios rankos neprašomos rašo kontraargumentus.

Apie pirmą dalį nerašysiu, bo ir taip daug jau prirašyta. Pavyzdžiai:

Andrius Uzkalnis „2013-ieji bus protingos kalbos metai“
http://protokolai.com/2012/12/30/2013-ieji-bus-protingos-kalbos-metai/

Rokiškis „Kalbainiškojo dvoko aromatas“
http://rokiskis.popo.lt/2012/12/29/kalbainiskojo-dvoko-aromatas/

Žymantas Baranauskas „Kalbininkams nebėra vietos modernioje visuomenėje. Išnykite.“
http://zymantelis.wordpress.com/2012/12/30/kalbininkams-nebera-vietos-modernioje-visuomene-isnykite/

Nors ne – biški (Taip „biški“, o ne truputį) parašysiu. Bet ne apie straipsnį, o apie skaitytoją. T.y. save. Didžiausia pirmos dalies bomba buvo Stalino šlovinimas už jo gerus darbus Lietuvos kalbai. Teoriškai ir logiškai aš tą vietą skaitydamas suvokiau, kokia didžiulė tatai bėda. Bet nesuvokiau emociškai. Kažkodėl tas neužkabino manęs taip, kad pradėčiau švokšti per dantis „supistas Stalinas!“, įniršio perkreiptu veidu. Kas, aišku, liūdnoka, nes tas reikškia, kad aš po truputį pamiršdinėju istoriją. Kaip žinia, tie, kas neatsimena istorijos, yra linkę ją atkartoti arba leisti kitiems atkartoti. Tikiuosi tokių kaip aš mažuma... Ir kiti daug geriau suvokia Stalino paminėjimo tokiame kontekste reikšmę.

Šia man liūdna gaida pabaikime pirmos straipsnio dalies nagrinėjimo neesį ir nebūtį ir pereikime prie II-osios dalies. Ir pradėkime analizę ir interpretaciją.

Sunku versti filosofinius ir eseistinius tekstus, nes jų autoriai dažnai darosi žodžius nebuvėlius arba esamam žodžiui suteikia individualią reikšmę

Aldona pyksta, kad kiti kuria žodžius, reikalingus jų pačių profesijai. Šiuo atveju filosofai kuria žodžius filosofijai. O varge! Ir ką jei gi jie supranta apie filosofiją?! Kas čia dabar bus jeigu filosofai išradinės filosofinius žodžius?!

Aldonai paprasčiausiai nepatinka, kad ji – kalbininkė (arba jie – kalbininkai) – buvo apeita. Ir buvo sukurti žodžiai be jų įsikišimo ir palaiminimo. Tuo tarsi įrodant, kad kaip čia geriau pasakius... Pala, pala... Tuoj... Hmmm... Kad kalbininkai (bent jau aldoninei (o ir aš sukūriau žodį nebuvėlį) kalbininkai) nė velnio nereikalingi?

Gaila, kad šiuolaikinei poezijai pasidarė nereikalinga kirčiu paremta eilėdara. Rašoma bet kas ir bet kaip, o literatūros kritikai ieško tokios poezijos pirmapradžių šaknų net už kalbos ribų ir randa…

Nu va Aldona ir vėl mano, kad ji turi supratimą, kas yra kūryba. Ji mat nusprendė, kad ji geriau nei poetai supranta, kaip reikia rašyti eilėraščius. Nes jos publikuoti eilėraščiai yra patys... Pala, pala... Kiek Aldona publikavo savo parašytų eilėraščių? Nei vieno? Aaaa – tada nesvarbu. Einam toliau.

Mūsų, bent jau vyresniųjų, atmintis iki gyvenimo galo išlaikys Baranausko, Mykolaičio-Putino, Nėries, Aisčio, Brazdžionio, Marcinkevičiaus ir daugelio kitų poetų dvasingus ir skambius posmus. O dabar, klausydamasi poezijos pavasario eilių, neįsidėmėjau nė vieno eilėraščio, kurį norėčiau išmokti.

Vajezau. Argi čia muzika. Mūsų laikų muzika geresnė, nei jūsų kartos muzika. Mūsų kartos poetai yra geresni, nei jūsų kartos poetai. Nejaugi Aldona taip paprastai perskaitoma ir taip paprastai perprantama? Kaip koks Baranausko eilėraštis... Tai aišku, kad jūsų kartos poetai jums geresni, nei dabartiniai. Nes senus eilėraščius skaitai, kai būni jaunas, o naujus tada kai būni senas. Problema skaitytojuje, o ne eilėraštyje.

Beje, 1970-ųjų metų muzika yra geresnė, nei mano kartos. Taip – šituo teiginiu aš pats sau prieštarauju.

Lietuvai garbės nedaro ir miestų iškabų, parašytų ir girdimų reklamų kalba. ... Trakų gatvėje, be iškabos YURGA, galima perskaityti ir daugiau keistų užrašų: Rudens CHAI meniu. Cappuccino tik 4 lt.

Nu tai sovietų Lietuvoje buvo daug paprasčiau. Buvo mieste viena parduotuvė „Batai“, kuri prekiavo batais. Jeigu didesnis miestas, tai gal būdavo dar viena parduotuvė. Ji irgi vadindavosi „Batai“ ir prekiavo tokiais pačiais batais kaip ir pirmoji. Tada buvo parduotuvė „Baldai“, kuri prekiavo baldais. Buvo parduotuvė „Ūkinės prekės“, kuri spėkit kuo prekiavo? Ne ne veganų maisteliais. Ūkinėmis prekėmis. Joje prekiavo ūkinėmis prekėmis.

Ogi dabar parduotuvės, kurios prekiauja užsienietiškais daiktais ir drįsta juos vadinti užsienietiškais vardais. Ir dar neatsiklausę aldoninių kalbininkų. Vajai, vajai.

Ir taip toliau ir taip toliau. Vos ne kiekvienas teiginys yra ant tiek karikatūrinis, kad net pradedi galvoti, ar čia kartais ne trolis. Bet. Bet pabaigai man labiausiai užstrigo straipsnio išvados:

manyčiau, kad ne tarmes gaivinti dabar svarbiausia, o būtina gelbėti bendrinę valstybinę lietuvių kalbą, kurią dar turime.

Aš, kuris kalbėdamas biškutuką dzūkuoju (kai kurie sako, kad labai, bet jie klysta), galiu pasakyti. Aldona – tu šūdus rašai. Galabyti tarmes? O vietoje jų gelbėti bendrinę kalbą? Oho – puikus planas. Taip – nudaigokime velniop tarmes. Tarmes, kurios gyvos. Kuriomis kalba žmonės. Kuriomis kalbėjo žmonės. Kurios vystėsi ir augo kartu su žmonėmis. Kuriomis buvo garbinami senieji gamtos dievai. Kuriomis paskiau buvo garbinami naujieji. Tarmėmis, kuriomis ištisos kartos žmonių reiškė meilią ir neapykantą. Kam jų reikia? Geriau vietoje tarmių visi naudokime bendrinę lietuvių kalbą. Kalbą, kuri negyva. Kuri niekad nebuvo gyva ir kuria niekad niekas realiai nekalbėjo. Išskyrus tik sveikinimų koncerto vedėją.

Jo – palikime tik bendrinę kalbą. Nes ji pagal taisykles sukurta. Nes bendrinę kalbą sukūrė aldoniniai kalbininkai. Ir kurios jie patys niekam nenaudoja. Tik visiems aiškina, kokia ji gera ir kad ją visi turėtų naudoti. Prieš tai atsiklausę ar galima. O paskiau padėkoję, kad leido.

Duok tokiems valdžią, tai nežinau, ko iš tokių tikėtis. Paims ir Žemaitės kūrybą perrašys. Bo netaisyklingai ana rašė. Tarmiškai. Žemaitiškai.

Ir spėkit kas dar? Ogi kitaip nei bendrinės kalbos, tarmių ginti nuo nieko ir niekam nereikia. Jos gyvuos ir išliks. Tiek, kiek joms reikia. Ir keisis taip, kaip keitėsi iki šiol. Ir galiausiai pasikeis taip, kad jau bus galima sakyti, kad čia jau nebe lietuvių kalba, o kažkas naujo. Ir viskas bus labai gerai, nes būtent tokios kalbos tada tuometiniams žmonėms ir reikės.

Lietuvių kalba, bent jau tokia, kokią mes žinome, mirs. Juk, bent jau man, pakankamai akivaizdu, kad galiausiai visi žmonės turės pradėti susikalbėti ta pačia kalba. Aišku, tas įvyks dar tikriausiai negreitai. Taip, kad drąsiai džiaukitės ta kalba, kuria kalbate, ir kuria galite pasakyti: „Labas. Kap gyveni?“ žmonėms, dėl kurių jums iš tikro rūpi, kaip anie gyvena.

Aij. Dar sugalvojau, kaip tarmės galėtų išlikti globalizacijos akivaizdoje. Bendriniai kalbai tai kaput ar taip, ar kitaip. Lietuvių tarmės galėtų išlikti, jeigu globalizacija ir civilizacija, nustotų būti. Tarkim, būtų išsipildę kai kurie priedurnių svaigalai apie majų dziegorių. Ir tarkim, būtų prasidėję visokie gamtos kataklizmai. Jeigu nepatinka majai, visada galima pasilikti ties atominiu karu. Bet kokiu atveju, civilizacijos nušluojamos velniop. Lieka tik kažkiek žmonių grupelių. Kelios iš jų – lietuviukų. Po kelių ar keliolikos kartų niekas nebežino nieko apie jokias knygas, aifonus ar mašinas. Gyvenimas vėl teka pirmykščių bendruomenių vaga. Pirmykščių bendruomenių, iš kurių kažkiek kalba kalba, kuri beveik nesiskiria nuo kažkurios lietuvių tarmės. Tai čia būtų viena iš nedaugelio galimybių išsilaikyti lietuvių kalbai...

Hmm... Nu va panašu, kad tuoj pradėsiu svaigti apie prarastas civilizacijas. Tada, neduok die, dar apie ufikus pradėsiu. Tai gal vis dėl to laikas baigti šitą įrašą. Tai tiek.

Mano paties blogo metų apžvalga. Dešimtbalėje sistemoje rašau sau žaibą

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl rašau blogą yra ta, kad aš į jį žvelgiu, kaip į kokią tai pseudo terapiją, kuri netgi kažkiek padeda man augti.

Taigi, saviterapijos vardan, pabandžiau padaryti savo blogo metų apžvalgą. Pirma diagnozė. Žmogus, kuris rašo savo blogo įrašą savo blogo įrašams, tikriausiai yra suknistas narcizas.

Kita diagnozė. Kokybė prasta. Kas nėra blogai, nes aš nesu profesionalas. Kas yra blogai, tai tas, kad kokybė per metus yra truputį pakritusi žemyn (Neįtikėtina, bet dugnas dar iki šiol nebuvo pasiektas ir buvo, kur kristi žemyn (Žmogus, kuris taip akivaizdžiai kuklinasi yra supistas savimyla narcizas...)).

Bandant analizuoti, supratau vieną įdomų dalyką. Kokybė krito maždaug tuo metu, kai pasikeitė mano skaitomų knygų repertuaras. Kol skaičiau visokias filosofines, ar pseudo-mokslo, ar pseudo-religijų knygas, tol įrašų kokybė buvo aukštesnė. Kai persimečiau ant fantasy literatūros, įrašai patapo ne tik kad prastesni (mano nuomone), bet absurdiškesni. Juose daugiau kūrybos ir išgalvojimų. Daugiau chaoso ir žymiai mažiau tikslumo ar aiškių ir apibrėžtų minčių.

Kažkaip privertė pergalvoti, ar aš tikrai esu aš. Ir kur prasideda, ir kur baigiasi tas „aš“. Kur ta laisva valia? Tik iliuzija? Ir ar tiktai aš nesu tiesiog išorės sąlygų ir veiksnių padarinys.

Analizės išvados? Reiktų, jaučiu, neapleisti šito niekam tikusio, bet man mielo blogelio... Mielo, aišku, išskyrus tada, kai „reikia“ prisiversti, ką nors parašyti...

Ekonomiškos krūtys
http://petraszd.blogspot.com/2012/01/ekonomiskos-krutys.html
Pirmas metų įrašas. Įrašas uždirbo man puslapį pipedijoje (apie kurį išsiaiškinau ne taip ir seniai). Visų pirma kažkaip visai smagu (Nors taip ir nesupratau, ar iš manęs tame puslapyje tyčiojasi, ar ne). Bet iš kitos pusės truputį gąsdina. Reiškiasi, kad pasaulyje yra žmogus, kuriam vienu metu užėjo tokia mintis: „Hmmmm... Neturiu, ką veikti... Nuobodu... Telikas nieko nerodo... Internetas jau du kartus šiandien perskaitytas... Hmmm.... O! Žinau! Parašysiu apie Petrą!“

http://www.pipedija.com/index.php/Petras_Zd

ACTA - gaidys
http://petraszd.blogspot.com/2012/02/acta-gaidys.html
Vienas iš nedaugelio mano bandymų rašyti apie tų dienų realijas. Kaip ir visi tuo metu rašiau apie ACTA. Nežinau, ar pavyko, bet tai buvo vienas iš populiariausių mano įrašų. Pats nelabai esu juo patenkintas, nes kažkoks dirbtinai išstenėtas įrašas čia buvo.

Nebylus dialogas su labiau tėvynę mylinčiais
http://petraszd.blogspot.com/2012/02/nebylus-dialogas-su-labiau-tevyne.html
Šitame įraše aš prisižadėjau per mėnesį rašyti bent jau po du kartus per mėn. Panašu, kad bent jau šiemet pažado laikiausi. Ir aišku, tikriausiai patvirtinau tą savo nuogąstavimą, kad įrašų kokybė kris žemyn.

Pats įrašas, kiek pamenu, buvo labai sunkiai parašytas. Ir dar sunkiau buvo paspausti mygtuką publikuoti. Kažkaip buvo gėda, nes gana daug širdelės į jį buvau įdėjęs...

Video Blog #1: Eitynių asociacija
http://petraszd.blogspot.com/2012/03/video-blog-1-eityniu-asociacija.html
Dėl šito irgi buvo gėda. Ir vis dar yra. Reikėjo palikti tik tekstą... Palieku internete, kaip priminimą sau, ko ateityje daugiau nedaryti...

Čia buvo mano bandymas daryti video blogą. Kaip pirmas įrašas, jis iš principo negali būti geras ir ne tragiškas. Iš kitos pusės tekstas gal ir pusė velnio.

Labai pretenzingai jautiesi kalbėdamas pats su savimi. Kaip kokia įnoringa, realybėje nesigaudanti, išlepus n-iolikmetė durnė...

Viso to bandymo teigiamas aspektas? Aš ir toliau ieškojau visokių išraiškos terpių ir kartu su kitais priedurniais dabar kuriame audio blogą „Programišių godos“.

http://programisiu-godos.blogspot.com/

Sveikam kūne vistiek daug nesąmonių
http://petraszd.blogspot.com/2012/03/sveikam-kune-vistiek-daug-nesamoniu.html
Sunkus tekstas. Sunku žmonėms aiškinti, kaip reikėtų teisingai gyventi. Bet koks kieno nors aiškinimas, kaip sveikai gyventi, turi baigtis to kito rėkimu į veidą: „Užsičiaupk asile! Ar taip, ar kitaip – vis tiek mes visi mirsime!“. Bet niekas kažkodėl man nerėkė į veidą...

Sukurk ką nors prasto ir tu!
http://petraszd.blogspot.com/2012/04/sukurk-ka-nors-prasto-ir-tu.html
Dar vienas bandymas mokyti žmones, kaip gyventi. Šūdinas, niekam tikęs tekstas. Net nežinau, kodėl susilaukė tiek daug komentarų (8-ni ne mano. Kaip mano lankomam blogui, tai čia yra neįtikėtinai daug).

Postvelykinis apokaliptinis atsirūgimas
http://petraszd.blogspot.com/2012/04/postvelykinis-apokaliptinis-atsirugimas.html
O šitą buvau pamiršęs. Perskaitęs pavadinimą nesugebėjau prisiminti, apie ką aš čia rašiau. Pasirodo apie religiją ir Jėzų. Ką aš galiu padaryti, jeigu man labai patinka dievai, mitologijos ir religijos.

Okupacija tritaškiais
http://petraszd.blogspot.com/2012/04/okupacija-tritaskiais.html
Niekam tikęs įrašas. Tai tiek.

Terapija dialoguose
http://petraszd.blogspot.com/2012/05/terapija-dialoguose.html
Geras. Perskaičiau savo įrašą nuo pradžių iki galo. Paprastai to negaliu prisiversti padaryti po publikavimo. Mano nuomone čia geriausias mano metų įrašas. Gal kiek ir per grubus jumoras, bet vis tiek kiti įrašai irgi neblizga.

Netikros kartos beieškant
http://petraszd.blogspot.com/2012/05/netikros-kartos-beieskant.html
Vėlgi sunkiai publikuotas tekstas, nes labai nuoširdžiai rašytas.

Ar kompiuteriniai žaidimai yra laiko švaistymas?
http://petraszd.blogspot.com/2012/06/ar-kompiuteriniai-zaidimai-yra-laiko.html
Sena idėja. Šiek tiek kitokiu kampu. Aišku, turbūt visiškai ne nauju, ir nė kiek neorginaliu...

Kas skaito rašo, tas duonos prašo, bet niekas neduoda...
http://petraszd.blogspot.com/2012/06/kas-skaito-raso-tas-duonos-praso-bet.html
Sukčiavimas prieš save, bandant įvykditi į du įrašai per mėnesį normatyvus. Kuriuos pats sau nusistačiau... Ir vienintelis žmogus, kuriam rupės, jeigu neįvykdysiu, būsiu aš pats.

P.S. šita metinė savo blogo įrašų apžvalga yra toks pats savęs apgaudinėjimas. Bet du įrašai per mėnesį yra du įrašai per mėnesį...

Toleruok toleruotinus
http://petraszd.blogspot.com/2012/07/toleruok-toleruotinus.html
Niekam tikęs įrašas. Tai tiek.

Nemėgstu mėgstančių
http://petraszd.blogspot.com/2012/07/nemegstu-megstanciu.html
Tiek rašant, tiek publikuojant, tiek matant kaip šis įrašas tampa populiariausiu mano blogo įrašu (Ačiū dievams, paskui jį aplenks kitas įrašas), visąlaik jaučiau neskanų kartėlį burnoje.

Nes čia buvo artimiausias dalykas, ką aš esu rašęs ir ką būtuma galima pavadinti trolinimu. Liūdniausias dalykas buvo tas, kad taip paprastai buvo galima susirinkti daug puslapio peržiūro, rašant apie nesąmones, specialiai pasirinkus vos, vos kitokę, nei standartinę nuomonę, su kuria nebūtinai sutinki...

Žmogus Koala
http://petraszd.blogspot.com/2012/08/zmogus-koala.html
Po gana ilgo laiko, pirmasis mano bandymas parašyti kažką kas ne šiaip sapalionės, bet kartu ir kūryba. Pati idėja turėjo būti absurdiška juokinga istorija. Net veikėjų vardai buvo debiliški, kad pridėti daugiau absurdiškumo.

Kas gavosi? Absurdiška, bet visai nejuokinga istorija. Labai keista buvo, kad vietoje to man savaime gavosi juoda, tamsi depresyvi istorija. Ai, dar tuo pačiu nesugebėjau užbaigti, nes atsimušiau į akmenuką kelyje, kurį pavadinau akligatviu. Taip, kad – nesėkmė.

Apie kūrybą
http://petraszd.blogspot.com/2012/08/apie-kuryba.html
Viena durna, bet tikra vaikystės istorija, kuri įkvėpė vieną iš „Žmogus Koala“ veikėjų.

Pasitikėjimas intelektualiniu daiktu
http://petraszd.blogspot.com/2012/09/pasitikejimas-intelektualiniu-daiktu.html
Niekam tikęs įrašas. Tai tiek.

Kadencija: žaidimo koncepcija
http://petraszd.blogspot.com/2012/09/kadencija-zaidimo-koncepcija.html
Kažkaip sugebėjau susieti rinkimus su fantasy pasauliu. Plius, gana senos žaidimo idėjos, kuri padėtų sekti politikų darbą, aprašymas. Idėja, beje, yra tik teorinė ir praktiškai tikrai neveiktų.

Jėzus su makiažu
http://petraszd.blogspot.com/2012/10/jezus-su-makiazu.html
Kažkas norėjo neleisti tariamai mėtyti šūdukų į Jėzų. Aš negalėjau susiturėti to nepakomentavęs. Nieko įpatingo.

Pasisakau prieš balsavimą internetu
http://petraszd.blogspot.com/2012/10/pasisakau-pries-balsavima-internetu.html
Šitas buvo įdomus. Iš pat pradžių visas tekstas buvo maždaug „aš dabar jus visus paprotinsiu!“. Parašęs perskaičiau. Pasakiau sau: „Asile, tu nieko nesupranti – tai ką čia dar aiškini?“. Ir ištryniau. Ant viršaus prirašiau vos, vos susijusių kliedesių. O pavadinimą palikau, kaip bajerį, kurį suprantu tik aš vienas...

Įdomus dar dėl to, kad šitas įrašas prisidėjo prie vieno iš didesnių Lietuvos G+ mordabojų:

https://plus.google.com/105815752680925081611/posts/BA9t77RpQg1

Nelegalus programavimas
http://petraszd.blogspot.com/2012/11/nelegalus-programavimas.html
Treniruotė. Vietoje pilnos istorijos rašymo, aparašiau galimą veiksmo vietą ir veiksmo sąlygas. Kinkos buvo per silpnos iš tikro pabandyti kokį nors veiksmą aprašyti.

Aš prastai piešiu #2
http://petraszd.blogspot.com/2012/11/as-prastai-piesiu-2.html
Labai prasti piešiniai-keverzonės.

Kalėdinio olimpo muilo opera
http://petraszd.blogspot.com/2012/12/kaledinio-olimpo-muilo-opera.html
Pernelyg neseniai rašytas, kad galėčiau vertinti. Bet tikriausiai šlamštas. Kažkoks visiškai nesuprantamas chaosas...