2010 m. gegužės 16 d.

Eilinės mintys #2

Iš kalbos nereikia norėti per daug -- juk ji išsivystė, kai žmonės buvo ganėtinai kvaili ir nelogiški. Nereikia norėti ja aiškiai išreikšti sudėtingus dalykus. Ar reikia priminti, kad mes mąstome naudodami kalbą?

Kiekvieną dieną, kiekvieną rutinišką nuobodžią N-kartų pragyventą dieną mes apsimetinėjam, kad darom kažką svarbaus, kad turime rimtų problemų ir rimtų pareigų. Kad iš vis turime problemų ir pareigų. Kad gyvename dinamišką ir stresinių situacijų kupiną gyvenimą... Vien tam, kad grįžę namo nesurytume kelias dešimtis stiprių vaistų užsigerdami puslitriu vodkos... Vien tam, kad neišdrįstume nutraukti šitos beskausmės agonijos... Pavasaris jau beveik čia!

Laikas neegzistuoja. Laikas tai tik melas, skirtas padidinti žmonijos produktyvumą.

Paimkime tezę ir paverskime ją geresne teze. Tezė: "Visi žmonės yra vienodai svarbūs". Visai nebloga tezė, bet ar galime ją patobulinti? Ar galime išspausti kažką trumpesnio, įtaigesnio? Pabandom sutrumpinti. Tezė: "Visi žmonės - svarbūs". Dalinai atitinka praeitos tezės mintį ir yra trumpesnė, bet...  Bet neskamba. Kažkoks akivaizdus trūkumas - žodžio "vienodai" pašalinimas įnešė šiokio tokio netikrumo į mūsų tezę. Prieš grąžindami žodį, pabandom pažvelgti iš kitos pusės. Tezė: "Visi žmonės - nesvarbūs". O! O!  Pašaliname skyrybos ženklą ir grąžiname veiksmažodį norėdami pabrėžti esamumo būseną - "Visi žmonės yra nesvarbūs". Puiki tezė!

Keista, bet šiuolaikiniai (max ~30-10 m. senumo) pastatai tampa gražūs tik tada, kai tampa griuvėsiais. Kai kažkas pripaišo grafičių, o gamta nuobodžias dėžutes paverčia pusiau gyvais organizmais.

Pasaulis (žemė) prikimštas keliolikos-keliasdešimt aukštų pastatų, kuriuose sėdi gražiais kostiumais apsirengę žmonės, spaudo mygtukus tam tikra, prieš kelis metus išmokta seka ir didžiuojasi tuo, ką daro. Kyla karjeros laiptais.  Yra patys sau įdomūs. Išvada -- nėra čia jokios išvados...

Iš praeities mums beveik nieko nelieka. Lieka tik ryškiausios atsiminimų akimirkos. Pusė iš jų -- išgalvotos. Tik mes neatsimenam, kad kažką išsigalvojome ar „pagrąžinome“ (sufalsifikavome) -- tada tie išsigalvojimai tampa tikri. Įdomu: ar galima išsigalvoti praeities „atsiminimą“, kuris būtų mane „traumavęs“ įvykis, ir kuris paaiškintų ir pateisintų dabartinį keistą mano elgesį?.. Reiks pabandyti...

Vaikščiodamas gatvėmis pradėjau šypsotis žmonėms. "Pažiūrėk į praeivių veidus -- visi susiraukę ir pikti. Šypsotis gi nesunku, o kaip tai teigiamai nuteikia aplinkinius": ne kartą girdėjau kažką tokio iš pramoginižurnalinį gyvenimo būdą propaguojančių wannabe snobų. Dėjau. Aš šypsausi ne dėl to. Neaaaaa... Aš turiu teoriją. Kai man kas nors nusišypso gatvėje, pirma mintis būna ne ta, kad jie man linki gero. Pirma mintis būna -- aš atrodau juokingai. Aš išsipurvinęs drabužius; Man palei nosį prilipęs snarglys; Aš pamiršau apsiauti batus ir žygiuoju su tapkėm ar panašiai. Kai kas nors nusišypso, man pasidaro neramu ir mane užklumpa šioks toks nepasitikėjimas savimi. Taigi, eidamas gatve aš šypsausi žmonėms, kad jie pasijaustų blogiau. Mažmožis, bet vis šioks toks užsiėmimas.

Turiu tikslą -- gyventi amžinai! Pakolkas tuo klausimu sekasi puikiai!

Jeigu matai tik juoda ir balta, tai tik laiko klausimas, kada pradėsi deginti raganas. Šlovė, uoliausiam raganų naikintojui!!! Šlovė!..

Šiandien daug galvojau -- bereikalo... Rytoj vėl galvosiu... Kada nors mesiu galvoti... Tada viskas ir susitvarkys... Tarsi savaime... Nes nieko ir nebuvo... Ir nėra...

Baltos eilės:
„Apie transcendentinius absurdus, kuriuose mes nuolat sukamės“
Pamečiau aš raktus -- dabar reikės surasti duris...