2011 m. rugpjūčio 25 d.

Odė landynei

Išsikraustau... Iš landynės... Kurioje pragyvenau septynis metus. Nė neįsivaizdavau, kad tiek ilgai čia ištemsiu. Nė neįsivaizdau, kad besiruošiant išeiti užpuls tokia didelė melancholija. Kažkaip liūdna. Septyni metai -- ilgas laikotarpis. Yra mitas, kad per septynis metus žmogaus ląstelės visiškai persigeneruoja. Tai tik mitas, bet šiuo momentu aš norėčiau juo tikėti. Tikėti, kad Petro, kuris čia pradėjo gyventi prieš septynis metus, jau nebeliko. Tikėti, kad aš esu visiškai kitas žmogus. Kitas ląstelių rinkinys. Tai tik mitas, bet man nusispjauti -- mane užpuolė melancholija ir aš tikiu, kuo tik noriu.

Odė landynei, kuri man tapo namais. Odė landynei, kuri yra landynė. Iš esmės rašau pats sau. Tam kad nepamirščiau. Taigi, jūs galite ir neskaityti.

Veikėjai

Įvairiais laikotarpiais (kas ilgiau, kas trumpiau) tame bendrabučio tipo butuke gyveno trys veikėjai: Aš, mano brolis, kambariokas ir bala žino kiek epizodinių lankytojų. Bet pagrindinis veikėjas yra ir buvo butas. Jis pats sau yra. Mes buvome tik statistai prisitaikantys prie ano užgaidų.

Grindys

Buvo ištiestas kilimu. Kilimas buvo apvemtas. Ne kartą ir ne du. Bet tokius išbandymus anas išlaikė. Neatlaikė jis alaus išpylimo vieną kaitrią ir ankstyvą vasarą.

Buvo vasaros pradžia. Sesijos pabaigta. Sėdėjome su broliu vienas prieš kitą kambaryje ir gėrėm alų. Ne gėrėm GĖRĖM, o gurkšnojom. Ta keista nuotaika. Kai kažkoks laikotarpis baigiasi (vieni mokslo metai) ir tu suvoki, kad ką tik baigėsi tai, ko jau nebesusigrąžinsi. To vyksmo metu viską paviršutiniškai praleidai pro save, nesugerdamas ir neįsidėmėdamas visų emocijų ir įvykių, kurie buvo nuostabūs ir nepakartojami. Ir tu juos jau po truputį užmiršti... Tokia vat nuotaika. Nepasakyčiau, kad liūdna -- tiesiog keista.

Taigi, sėdim. Kažkaip užsižiūriu į jo rankoje laikomą butelį. Staiga suvokiu, kad jis jį išmes. Aš puikiai žinau, kad jis jį išmes. Ir akurat -- po pusės sekundės aš matau, kaip butelis slysta jam iš rankų ir sulėtintai (man taip atrodė) krenta ant grindų. Aš žinojau, kad jis jį išmes. Aš mačiau ir suvokiau, kad jis jį išmeta, bet nesugebėjau nieko padaryti, net surikti ko nors. Tarsi visas kūnas būtų išjungtas ir visos papildomos jėgos metamos aukštesnės kokybės proto darbui (tam antžmogiškam butelio išmetimo įvykio prognozavimui).

Butelis nukrito ant dugno. Pasipylė alaus putos. Užpylė gerą kvadratinį pusmetrį. O gi buvo kaitri vasaros pradžia. Kaip gi mes išprendėme tą netvarką? Paprastai -- palaukėme, kol kilimas išdžiuvo ir ant viršaus ištiesėme linoliaumą, kuris pasirodė žymiai praktiškesnis. Ant jo buvo galima vemti ir pilti alų be didesnių ano pažeidimų.

Beje, pats kilimas bbuvo užtiestas ant parketo. Čia vienas iš tų butų, kur metams bėgant lubos vis artėja ir artėja. O gal vis dėl to ne ant parketo...  Gal ant linoliaumo... Ant tokių nesąmoningų linoliauminių ale plytelių... Berods...

Dušas

Tualetas ir dušas yra kartu. Abu veikia. Kai į dušą nevemiama (kartais ir taip būdavo), tai jame galima praustis. Ir prausiamasa nuolat. Tik vieną svarbų momemtą svarbu žinoti. Besiprausiant reikia stovėti kairėje dušo pusėje. Jeigu stovima dešinėje, tai užliejami apačioje gyvenantys kaimynai. Aišku, merfio dėsnis -- iš visų kandžiūnlinkų, gyvenančių name, po apačia gyvena labai mieli ir padorūs žmonės. Labai nesmagu juos užlieti. Taigi, prisispraudžiam prie kairės sienos ir mazgojam murziną save...

Klozeto dangtis

Vienu laikotarpiu klozeto dangtis buvo sugedęs. Tiksliau visas aplūžęs. To pasekoje anas nebuvo pritvirtintas prie pačio klozeto. Būdavo padėtas tiesiog ant viršaus. Atliekant reikalus numeris du, esu du kartus nusivertęs nuo klozeto. Viskas ne taip juokinga kaip gali pasirodyti. Kita vertus, viskas ne taip blogai, kaip gali pasirodyti. Taip pat išmokau tuo metu neatsipalaiduoti ir neprarasti budrumo, nes reikia būti pasiruošusiam...

Klozetas

Kartą klozeto bakelyje prisikaubė tiek kalkių apnašų, kad anas pradėjo nestabiliai veikti. Kaip apibrėžti nestabilų veikimą? Kai atlieki reikalą numeris vienas arba numeris du (arba tiesiog nusivemi), tada paspaudi vandens nuleidimo svirtį. Vanduo nusileidžia. Bakelis pradeda užsipildyti nauju vandeniu. Pildosi, pildosi, bet taip niekad ir nepabaigia šito proceso, nes dalis vandens vis nuteka -- dėl kalkių ertmė pilnai neužsidaro.

Ką daryt? Ką daryt? Mes gi negalime mokėti už amžinai bėgantį vandenį -- neišsimokėsime. Bet nebūtume mes (aš su kambarioku) gudruoliai. Mes intuityviai suradome būdą, kaip sustabdyti svirtimi nesustabdomą vandens tekėjimą. Reikia įspirti į klozetą. Aišku, į klozetą reikia įspirti tam tikru momentu. Tas momentas būna tada, kai bakelis pilnai užsipildo ir prasideda toks mažas jo dapildymas, mažam kiekiui vis ištekant.

Taigi, visas naudojimosi tualetu algoritmas atrodydavo maždaug taip: nueini į tualetą. Atlieki reikalą numeris vienas arba numeris du. Nuleidi vandenį. Išeini iš tualeto. Pakeliui duše nusiprausi rankas. Užsiimi toliau kasdieniniu gyvenimu. Už minutėlės grįžti į tualetą tam, kad įspirtum į klozetą. Paprasta. Problema išspręsta.

Bet buvo viena išimtis. Kartais prisireikia į tualetą bemiegant naktį. Prabundi. Reikia nusilengvinti. Nueini į tualetą. Atsisėdi (aš net ir reikalą numeris vienas naktį, tik prabudęs iš miegų, atlieku atsisėdęs -- tiesiog tuo momentu nepasitikiu savo taiklumu). Atlieki, kas priklauso. Atsistoji. Nuleidi vandenį. Ir negali grįžti į lovą, nes reikia įspirti į klozetą. Negali įspirti tuoj pat -- dar netinkamas įspyrimui momentas. Reikia laukti tinkamo momento. Laukti būdavo tikra kankynė. Tavo visas kūnas nori ir reikalauja miego, o tu esi rankomis pasikabinęs ant dušo užuolaidos laikyti skirto vamzdžio ir bandai neužmigti stovėdamas. Kankiniesi, kankiniesi. O! Tinkamas momentas -- įspiri į klozetą ir eini miegoti. Labai ir labai nemaloni procedūra. Bet radau išeitį net ir iš šitos atrodytų aklinos problemos -- naktį pradėjau myžti į dušą...

Kažkur praėjus pusei metų nuo klozeto streikavimo pradžios, neapsikentęs supyliau pusę virdulio nukalkintojo butelio. Klozetas pasitaisė, bet dingo visa juo naudojimosi romantika...

Kaimynai

Kartą buvau namo susirinkime. Man nepriklauso -- aš nuomininkas. Buvau šiaip. Vienintelis mano indėlis į susirinkimą buvo pasakymas: „Atsiprašau, jūsų bandelės iškrito“. Susirinkime dalyvavo tokio ir tokio namų ūkio atstovė. Ji savo rankinuke buvo įsidėjus bandelių. Jos iškrito. Tai aš ir pasakiau.

Visą kitą laiką praleidau ašarodamas dėl malšinamo juoko. Taip sunku tvardyti juoką gyvenime buvo turbūt tik kelis kartus, nes kokie dvidešimt procentų susirinkimo dalyvių buvo girti. Geriausias susirinkimas pasaulyje!

Dėdė Vania

- Sveikas, aš dėdė Vania. Aš esu namo pirmininkas.

Pirmi žodžiai, kuriuos aš išgirdau susipažinęs su šiuo storu, storu pensininku. Ar jo vardas Vania, tai aš nežinau. Bet, kad jis nėra pirmininkas, tai tikrai. Namas nepriklauso jokiai namų bendrijai. Taigi, jis negali turėti pirmininko. Bet dėdė Vania yra įtikėjas, kad jis namo pirmininkas, nes jis labiausiai (jo paties manymu) rūpinasi namo tvarka.

Kartą jis priėjo ir pasakė:

- Sveikas. Aš namo pirmininkas. Aš čia viskuo rūpinuosi. Padariau tą ir aną. Už savo darbą renku iš žmonių po dešimt litų.

Tai aš asilas ir daviau. Turbūt vienintelis iš namo. Nuo tada dėdė Vania nuo manęs neatstodavo. Taigi, aš pradėjau nuo jo bėgioti. Tas nebuvo sunku, nes, kaip jau minėjau, anas yra storas, o ir vienintelė galima susitikimo vietą yra laiptinė.

Dėdė Vania lipa laiptais. Jis storas ir greitai uždūsta. Jis, matomai, labai gėdijasi savo uždusimo, kuris pasireiškia garsiu ir giliu kvėpavimu. Norėdamas tą užmaskuoti anas pradeda niūniuoti kokią nors melodiją. Tas tik pablogina situaciją. Jeigu aš kada nors kursiu siaubo filmą, jame būtinai bus veikėjas, kuris lips laiptais, uždus, garsiai kvėpuos ir niūniuos melodiją -- ir tai bus geriausias siaubo filmas.

Taigi, dėdę Vania lengva išgirsti. Tada pagreitini lipimo greitį ir prašvilpi pro dėdulę surikdamas „Laba diena!“. Taip gyvenime dėdė Vania tėra iš manęs išlupęs tik dešimt litų.

Užuolaidos

Užuolaidos niekada nebuvo skalbiamos. Niekada. Visas jų gyvenimas nupasakojamas taip. Jos užkabinamos ant karnizų. Jos būna pakabintos ant karnizų. Jos ten kabo tol, kol dulkių kiekis ir masė jose viršiją pačių užuolaidų masę. Tada užuolaidos išmetamos -- jų vietą pakeičia kitos. Nenumaldomas laiko varomas gyvenimo ratas sukasi toliau.

Kartą buvau labai apsukrus. Nupirkau vienam kambariui skirtas užuolaidas, susidedančias iš dviejų dalių, ir panaudojau jas dviem kambariam. Ir kaip gi aš tatai padariau? Kadangi užuolaidos skirtos kabinti taip, kad uždengtų plotą nuo langų viršaus iki grindų apačios, tai aš paėmiau ir pakabinau jas pasukęs devynesdiašimt laipsnių kampu. Dabar jos uždengė tik pačius langus (tiesa sakant, nepilnai...) ir jų užteko dviem kambariam. Ant tiek aš apsukrus žmogus...

Kalėdos

Kažkada kambariokas, eidamas namo iš kažkokio pašventimo, nuvogė vieną žaisliuką nuo miesto kalėdinės eglės ir pasikabino aną ant spintos. Ką aš žinau, kodėl anas tą padarė? Mažum buvo girtas.

Taigi, štai jau kelis metus amžina kalėdinė nuotaika šiame bute. Ar kaitri vasara, ar šalta žiema, ar niūrus ruduo, ar žaismingas pavasaris. Žaisliukas kabo ir džiugina mūsų širdis. Geriausia savivaldybės investicija į paprastų žmonių teigiamą nusiteikimą ir šypsenas.

Ingredientai kokteiliams

Bute yra šaldytuvas. Šaldytuvas „Snaigė“. Jame yra šaldiklis. Jis puikiai šaldo. Atsidarius šaldiklį tuo galima kuo puikiausiai įsitikinti, nes atsidariusįjį pasitinka ledo siena. Per ją net neina normaliai uždaryti šaldytuvo durų.

Kartais vis dėl to prisireikia, ką nors pasidėti tame šaldiklyje. Pasiimi plaktuką ir eini daužyti to ledo. Pridaužai tiek, kol ledas nebetelpa į virtuvės kriauklę. Tada pradedi krauti į dušą. Atsibosta daužyti. Likusį ledą palieki šaldiklyje.

Bedaužant galima rasti gausybę gerų dalykų. Pavyzdžiui: pakelyje esančius ledukus, skirtus gėrimams atšaldyti...

Gėlės

Mes nelaikėme gylių. Nei vienos. Bet galiausiai veiname kambaryje jų vis tiek atsirado. Baigiau universitetą. Kartu su pasveikinimu gavau rožių puokštę. Ją pasimerkiau į perpjautą šaltos arbatos plastmasinį butelį. Laukiau jas ten pusę savaitės. Butelis parvirto. Išvaliau vandenį. Betelio nepakėliau. Rožes irgi palikau gulėti. Anos visiškai sudžiūvo. Jos labai maišydavosi, valant dulkes. Reikėdavo pakelti, nuvalyti dulkes, vėl padėti. Taigi, neapsikentęs po kokio pusės metų paėmiau tas rožes ir prikaliau prie seinos.

Dabar tai yra vienintelės buto gėlės. Sudžiūvusios rožės pakabintos ant sienos žemyn galvomis. Galvos bedžiūnant visiškai patamsėjo ir patapo beveik juodomis.

Taigi, viename kambaryje kabo juodagalvės rožės, pakabintos žemyn galvomis. Gražiausios buto gėlės... Vienintelės buto gėlės...

Technika

Rašiau, rašiau magistrinį, susijusį su kompiuterine grafiką ir nuo intensyvių skaičiavimų (darydamas ekperimentus viršijau rekomenduotinas apkrovos ribas) susvilo vaizdo plokštė. Prikaliau aną prie sienos. Turiu tokį pomėgį. Tai tiek...

Policija

Teatgaminu tik du kartus, kai bute lankėsi policija. Vieną kartą gana rimti policinkai darė gana rimtą reidą sulaikymui už velnias žino kokio rimtumo nusikaltimus. Įsiveržė į butą. Sumaišė aukštus, pasirodo...

Kitą kartą šalimais kaimynas garsiai (labai garsiai) klausė muziką. Į bandymus paprašyti sumažinti garsą visiškai neregavo, nes gulėjo bute girtas ir visiškai trūkęs. Taigi, kažkas jam iškvietė policiją, o tiems kažkodėl susivaideno, kad groja tai pas mus...

Laiptinė

Pasirodo sudužusio lango teorija veikia. Teorija teigia: kad jeigu pastate yra vienas išdaužtas langas, tai tikimybė, kad kas nors išdaus langą yra didesnė negu name, kuriame visi langai sveiki. Reziumė: kad netvarka sąlygoje dar didesnę netvarką.

Prieš perdažant laiptinę (berods dėdės Vanio iniciatyva, o gal ir ne...) ji buvo pripaišaliota ir atrodė tragiškai. Ir joje kartas nuo karto, kas nors prišikdavo. Valytoja ateidavo vieną kartą į savaitę. Tai ekskrementai taip ir stovėdavo vidury laiptų tol, kol jų nesutvarkydavo valytoja. Nors netiesa, kartais, kas nors, tą fekaliją uždengdavo į pašto dėžutes mėtamomis reklamomis.

Taip aš pastebėjau vieną dėsningumą. Tikimybė, kad kas nors laiptinėje prišiks yra atvirkščiai proporcinga laikui, likusiam iki valytojos apsilankymo.

Perdažius laiptinę neatsimenu, kad kas nors būtų pridergęs. Nu bent jau ne ant vidurio laiptų. Sudužusio lango teorija veikia. Mokslas -- anas veikia.

Paplūdymys

Kambariokas turėjo megztas tapkes. Prie jų gana gerai lipdavo žemės. Kambariokas dažnai sėdėdavo prie kompiuterio, kuris buvo padėtas ant darbinio stalo. Po darbiniu stalu pradėdavo kauptis smėlis. Per vieną ilgesnio apsileidimo-nesitvarkymo laikotarpį buvo sukauptos gana įspūdingos smėlio atsargos. Buvo žiema (lauke barsto smėlį, kuris sėkmingai nešasi į vidų) ir nepaisant viso jos atšiaurumo štai čia pat, savo bute, turėjome žavų ir jaukų paplūdimį...

Knygų lentyna

Lentyna, kurioje laikiau visas savo knygas, pačiam kampe turėjo išsikišusių vinukų. Taigi, ten įdėjau vieną knygą, kurios lemtis buvo būti sunaikintai vien tam, kad išgyventų kitos, geresnės knygos. Ta knyga, išsaugojusi visus kitus veikalus, buvo kažkoks vieno sporto klubo dienoraštis, į kurį aš ale turėjau rašyti, kaip man sekasi sportuoti (tokia savimotyvacijos priemonė). Kadangi nieko nerašau tai, kaip man sekasi sportuoti, taip ir nežinau, bet knygos užtai sveikos, nesubraižytos...

Chujova tašė

Atsiprašau, už keiksmažodžius, bet toks jau to sportinio krepšio pavadinimas. Tą sportinį krepšį aš laikiau spintoje. Ir jis nėra toks blogas, kaip gali pasirodyti iš jo pavadinimo. Anaiptol. Jis yra labai geras sportinis krepšys. Sandarus -- nieko nepraleidžaintis. Jame aš laukiau savo skalbinius. Iš to ir pavadinimas...

Svetimi daiktai

Bute prisikaupė įvairių daiktų, kurie nėra buto gyventojų. Įdomiausias yra toks blizgus pledas, skirtas pasitiesti palapinėje po apačia, kad nesušlaptum. Mes kokius kelis metus buvome šventai įsitikinę, kad tuoj, tuoj atiduosime jį jo šeimininkui. Tuo tubūt ir dabar tikime.

Tą daiktą, beje, pas mus paliko pats šeimininkas, nes tingėjo neštis jį su savimi. Ir mes padarėme paslaugą sutikdami jį pasaugoti. Dar dabar atsimenu, kaip to pledo šeimininkas lakstė apsigaubęs tuo pledu ir girtas šaukė: „aš čiornai plašč!“... Ir tas dar buvo labai seniai...

Siurblys

Buvo bute siurblys. Turėjome teoriją, kad maiše, skirtame kaupti susiurbiamas dulkes, telpa neribotas kiekis susiurbiamų dalykų. Tiesiog tingėjome aną iškratyti. Siurbėme, siurbėme ir džiaugiamėmis tuo metu labai sėkmingais rezultatais. Ką ten Cernas su savo hidro centrifūgomis -- štai čia, paprastame butuke, juodoji skylė siurblio viduje. Bet vieną dieną įvyko nesitikėtas nutikimas. Tik pufff ir nebeveikia siurblys. Nuo to meto anas stovi kampe. Judinamas dulkių siurblys tik tada, kai nuo dulkių siurblio valomos dulkės...

Klozeto atpumpuoklė

Klozeto atpumpuoklės kotas naudojamas pasibaigusių toletinio popieriaus rulonų šerdims mauti ir kaupti...

Rūkymas

Vienas buto gyventojas kažkada seniai, seniai gana gausiai rūkė. Surūkytų cigarečių pakelius kaupė prie vienos sienos prikabintoje lentynoje. Jeigu susinervinęs gana stipriai kitame kambaryje spiri į kitą tos sienos pusę (Kas?! Nejaugi patys taip nedarote?), tai cigarečių pakeliai iškrenta iš lentynos ir pabyra ant žemės. Tada turi eiti ir rinkti anuos, bei sudėti atgal. Šita problema buvo išspręsta ne išmetant pakelius (bute nėra rūkoma jau N metų), bet daug protingesniu būdu -- juos prirement kitais nereikalingais daiktais. Dabar galima drąsiai spardyti sieną...

Žieminiai batai

Žieminiai batai vasarą laikomi po foteliu. Tiksliau vienas žieminis batas. Kur kitas -- nežinau...

Spintos rankenos

Spintose nebeliko rankenų. Anos iškrito bespardant spintas (Kas vėl nepatinka?! Kaip tai negalima spardyti baldų?!). Nuo tada durys pilnai neuždaromos, nes sunku po to jas atsidaryti. Jeigu jau taip atsitinka, kad durys būna pilnai uždaromos, tada tebūna vienintelis būdas atidaryti duris. Reikia spirti į jas ir tada durys atšoka ir jas galima atsidaryti...

Veidrodis

Prieš man atsikraustant bute tebuvo vienas veidrodis. Apvalus, kažkur septynių centimetrų diametro... Aš atsivežiau kokio dvylikos centimetrų diametro veidrodį. Jaučiausi esąs didžiausias buto narcizas.

Vienintelis būdas pasitikrinti, kaip atrodai platesniu vaizdu tėra bandyti įžvelgti savo atvaizdą išjungtame televizoriuje. Vieną kartą, pamenu, nusifotografavau save, vien tam, kad įsikelčiau tą nuotrauką į kompiuterį ir galėčiau pažiūrėti ar gražiai apsirengiau...

Virdulys

Buvo toks virdulys. Pradėjo gesti. Iš pat pradžių automatiškai neišsijungdavo, kai užvirdavo. Labai patogu, kai žiemą norisi pakelti kambario drėgmę, sumažėjusią dėl šildymo. Po to, virdulys vėl pradėjo išsijunginėti. Bet ne tuo metu -- išsijungdavo kažkur davirus iki aštuonesdešimt laipsnių karštumo. Tada atradome, kad po virduliu pakišus peilį, anas išsijunginėja ties reikiama temperatūra. Žinoma, reikėjo mokėti tinkamai tą peilį įkišti -- bet koks užsukęs svečias neturėdavo reikiamos kvalifikacijos užkaisti vandeniui.

Tada nupirkome kitą virdulį. Ir dingo bet kokia vandens virimo romantika. O iki tol kiekvienas arbatos gėrimas būdavo nuotykis...

Durų spyna

Yra durų spyna, kuri automatiškai užsitrenkia uždarius duris. Tiksliau neužsitrenkia, o reikia mokėti tą spyną užrakinti. Detalių neatskleisiu, nes jos gali būti panaudotos prieš pačio buto saugumą...

Amžinos baterijos

Nors siurblyje nepavyko atrasti juodosios skylės, bet man atrodo busiu padaręs kitą, ne mažiau svarbų, atradimą. Amžinosios energijos. Maždaug tuo metu, kai atsikrausčiau (o kaip seniai tai buvo) į televizoriaus distancinio pultelį įdėjau naujas baterijas. Kadangi pultelio baterijų dėklas buvo išmaltas ir dangtelis nesilaikė, tai paėmiau ir išmečiau aną velniop. Tada įdėjau baterijas, prikišau į vidurį visokių popierių ir apsukau viską izioliacija (iš esmės viskas bute yra taisoma su izioliacija arba įrankiais pačių pasigamintais iš izioliacijos) ir valio.

Tas distancinis su tomis baterijomis ir ta mano popierių ir izoliacijos konstrukcija laiko dar iki šiol. Septynis metus! Amžinosios baterijos. Amžinosios energijos šaltinis.

Tiesa, dabar tame amžinosios energijos šaltinyje turbūt koks nors ramybės periodas, nes distancinis veikia tik taip: paimi distancinį pultą. Nukreipi į televizorių. Nuspaudi reikiamą mygtuką. Laikai nuspaudęs norimą mygtuką ir kita ranka tol daužai distancinį, kol televizorius sureguoja...

2011 m. rugpjūčio 1 d.

Skaičiaus mažėjimas

Masiškai mažėja gimstamumas. Masiškai bėgama iš šalies. Vaje, vaje -- tautos išnykimas čia pat. Apokalipsė jau čia.

Tai va. Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas ir kodėl tai yra gerai/blogai.

Visoje medijoje tik ir girdi, kad gyventojų skaičius mažėja ir tai pateikiama tarsi savaime suprantama tragedija -- savaiminis blogis. Pateikiama, kaip būsimas (ir kardinalių priemonių nesiimant -- neišvengiamas) tautos išnykimas. Kas, vėlgi, savaime nėra blogai. Nu gal truputį. Nu, gerai, gerai -- truputį daugiau nei truputį... Bet kokiu atveju, aš čia kaip ir pabandysiu pažvelgti iš kitos pusės. Pabandysiu paieškoti teigiamų žmonių skaičiaus mažėjimo pusių.

Pradėkime nuo termino, kuriuo yra vadinamas pats procesas. Vienas iš vartojamų variantų yra „nykimas“. Kitas -- „mažėjimas“. Pastarasis mažiau pretenzingas -- t.y. gali būti suvokiamas, kaip ir teigiamas dalykas. Galbūt mažėjimas nėra nykimas. Galbūt mažėjimas tėra optimizavimasis. Tiesiog valstybė mažina žmonių skaičių nuosaikiomis priemonėmis, o ne masinėmis žudynėmis kare, kaip kad istoriškai įprasta.

Dėl termino „valstybė“. Aš pastaruoju metu esu šiek tiek (iš tikro tai gana stipriai) paveiktas vieno iš pseudo mokslų, teigiančių, kad į žmogų negalima žiūrėti paskirai. Reikia žiūrėti į bendrijas (kolonijas, spiečius, bandas). Ir tik į tas bendrijas galima žiūrėti, kaip į vieną organizmą. Kaip į makroorganizmą. Panašiai kaip ir su bakterijomis -- žiūrėdimas į vieną bakteriją, niekad negalėsi paaiškinti, kodėl bakterijų kolonija elgesi vienaip ar kitaip. Taigi, vartodamas terminą „valstybė“, aš neturėjau omenyje vyriausybių ir seimų, aš tame omenyje (kad ir ką reikštų žodis „omenys“) turėjau Lietuvos piliečius, kaip vieną makroorganizmą.

Lietuvos piliečiai yra organizmas. Kaip ir kiekvienas organizmas, pastarasis stengiasi išlikti ir nežūti (Sveikas, Darvinai. Kaip sekasi?). Taigi, viskas, ką daro tauta (pradedu maišyti tautą su piliečiais... Velniop.  Netaisysiu -- ir taip čia nesąmonių per akis. Dar viena klaida nieko nepakeis...). Taigi, viskas, ką daro tauta yra skirta tolesniam josios išlikimui.

Lietuvos organizmas mažina žmonių skaičių sąmoningai. Nes tas padės jo išlikimui. Nes lietuvių yra per daug (Dainuoti girto marozėlio, žiūrinčio krepšinį ir nuoširdžiai traukiančio dainą, balsu: „Mūsų tik trys milijonai“).  Kodėl lietuvių yra per daug? Nes lietuviai šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų turėjo pergyventi agralinės visuomenės tapimą industrine. Tada sovietmetis su vergišku darbu fabrike arba kolūkyje. Ir pyst -- dabar visi esame (turime tapti) informacinės visuomenės dalimi. Kokio velnio?

- Aš moku su su staklėmis dirbti ir mano nuolankaus darbštumo niekam nereikia.

Daug lietuvių tampa nebereikalingi. Ir nėra panašu, kad ateityje staigiai jų prireiks.

Žmonių nereikalingumas pastebimas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų organizmų (valstybių. Ypač vakarų). Nepamatuotas biuriokratinio aparato augimas ir tuo pačiu „darbo dėl darbo“ vietų kūrimas šiek tiek padeda nuslėpti tą faktą, kad vis daugiau ir daugiau žmonių tampa nebereikalingi makroorganizmų gyvibingumui palaikyti.

 - O kaip Kinija - pasakysite jūs - Jos ekonomika auga ir ten viskas paremta žmonių gausėjimu ir didėjančia žmonių darbo galia.

 - Imigrantai - pasakysite jūs, turėdami omenyje (Aaaa!!! Pradedu nekęsti šito žodžio) į vakarų valstybes plūstančią pigią juodo darbo jėga, kurie ten plūsta, nes jų darbas ten reikalingas.

 - Taip - pasakysiu aš - puikūs pastėbijimai.

ir pakeisiu pokalbio temą... Ne, ne -- aš galiu atremti tokius argumentus. Abu tie paminėti variantai vis dar veikia, nes pilnai robotizuoti ir automatizuoti jų pakaitalai vis dar yra ekonomiškai brangesni negu pigiai dirbantys žmonės.  Bet, kaip manote, kiek laiko prireiks, kol robotukai taps pigesni už žmones? 20 m.? 30 m.? Kai visi fabrikai taps automatizuoti? Kai didžioji dalis buities taps automatizuota? Kur dėsis tie darbštuoliai? Tuo labiau, kad visas visuomenės gyvavimo modelis yra pagrįstas tuo, kad tu dirbi ir taip kaip mikroorganizmas prisidėdi prie makroorganizmo gerovės. Dėl to mikroorganizmas tavimi neatsikrato (dirbi darbą. Gauni algą. Gali nusipirkti ėsti. Nemiršti badu). O ateis robotukas ir taps naudingesnis negu tu. Taps naudingesnis negu aš...

Lietuvių gyventojų skaičius mažėja. Gerai! Imigracija (ypač nekvalifikuotos darbo jėgos) nėra didelė. Irgi gerai! Nereikės sukti galvos, ką su jais daryti, kai anie taps nebereikalingi. O visi tie, dažniausiai patrijotais save vadinantys pamokslautojai, teigiantys, kad tauta turi augti ir gausėti (yra dar terminas „daugintis“. Nors... Nelabai didingai skambėtų: „lietuviai turi daugintis“), turbūt nesuvokia, kokią ateitį bando prisišaukti.

Nu, tarkim, lietuviai išgirsta tuos pamokslautojus ir prigausėja, tarkim, iki 10 mln. Ir ką mes su tais naujais lietuviais darysime? Kur mes juos kišime? Ar mes planuojame užkariauti papildomų žemių? Gerai, gerai -- pasaulyje yra daugybė vietų, kur daug daugiau žmonių sutelpa dar mažesniuose ploteliuose. Taip, kad tuos 10 mln. tikrai galėsime sutalpinti dabartinėje Lietuvos teritorijoje. O kas toliau? Ką jie veiks tie mūsų nabagėliai? Dirbs fabrikuose? Juk robotukai taigi bus našesni tuomet. Dirbs protinį darbą? Kam robotukams reikia vadybininkų ir keliolikos sluoksnių organizacinės struktūros vadų ir vadukų? Iš protinio darbo sferos belieka tik kūrybinė niša. Papildomi 7 mln. menininkų... Kas anuos dotuos? Ir kas bus priverstas klausytis (skaityti, žiūrėti ar kitaip įsisavinti) visą tą jų kūrybą?

Reziumė. Aš noriu pasakyti, kad mažindama žmonių skaičių Lietuvos valstybė apsisaugo nuo didžiulės ateityje lauksiančios socialinės krizės, kai dėl modernizacijos didžioji dalis visuomenės taps nereikalingi pačiai visuomenei. Tą krizę, beje, teks gana skaudžiai išgyventi kitiems, gyventojų skaičiumi nesiskundžiantiems, makroorganizmams (tiesioginiems Lietuvos organizmo konkurentams). Ir jeigu vis dėl to pasirodys, kad aš klystu, tai irgi nėra bėda. Gyventojų skaičių nedelsiant galėsime padidinti (iki kiek norėsime), pasinaudoję tuomet pakankamai stabiliai veikiančia klonavimo technologija...