2011 m. spalio 25 d.

Nepirk blogoje parduotuvėje, nes šluota, sulaužoma po vieną šaką


Pastaba: taip, aš žinau, kad čia nevykęs bandymas pasiekti praeito įrašo („Odė landynei“) kokybės (sąlyginis terminas) ribas, važiuojant tomis pačiomis rogėmis, bet vasarą. Taigi, visiems pirma rekomenduočiau perskaityti pastarąjį įrašą, prieš pradedant skaityti šitą.

Čia kada buvo (O gal tebevyksta) pilietinė akcija, nukreipta prieš prekybos centrus. Ale anie yra blogi ir dėl to nereikia pirkti vienos konkrečios grupės tinkle. Kituose pirkti tai galima. Paskui gal reikės nepirkti kituose. Ir taip reikės elgtis, kol viskas taps gerai. Visiems. Akcijos pavadinimas: „Aš neturiu daug pinigų. Jie turi daug pinigų. Aš noriu daug pinigų!“.

Akcijos tikslas devyngalviui slibinui neduoti valgyti būtent per trečius nuo kairės nasrus ir neduoti valgyti būtent plikytų rabarbarų...

Iš esmės tol, kol tu nerėki: „Velniop pinigus. Velniop tuos išgalvotus skaičiukus. Velniop ekonomiką. Velniop išgalvotus skaičiukus atidžiai skaičiuojančius (ir apsiskaičiuojančius -- oij, recesija!), bet realiai fantazijos neturinčius lunatikus. Velniop turėjimo ir priklausomybės sąvoką. Viskas yra viena. Ir viena yra viskas. Tegyvuoja kas nors ir panašiai.“. Kol tu nerėki taip, tai aš tavęs nelaikau rimtu socialistu.

Taigi, paskatintas šitos puikios akcijos aš nusprendžiau aprašyti savo gal ir nuotaikingus kelis atsiminimus, susijusius su prekybos centrais.

Pardavėja suvalkietė

Vienoje parduotuvėje buvo tokia graži pardavėja. Ne taip graži, kad bandyčiau negrabiai užkalbinti, susitikęs neformalioje aplinkoje, turėdamas pakankamai laiko pasiryžti, bei truputį (dėl vienokių ar kitokių priežasčių) sutrikus už bailumą atsakingų smegenų dalies veikimui. Ne taip graži, kad norėčiau nupiešti nuogą, jeigu mokėčiau piešti. Ji tokia graži, kad aš žinau, jog formaliai ji nelabai graži. Bet man ji graži. Pats nežinau kuo. Graži ir viskas.

Ir kad to būtų negana (Pats nežinau, ką toks sakinys čia reiškia). Ji dar labai žaviai kalba suvalkietiškai. Tiksliau ji beveik niekad nekalba suvalkietiškai. Paprastai ji kalba nuobodžiai vilnietiškai. Bet kartais išsiduoda ir lepteli, ką nors suvalkietiškai. Pavyzdžiui, ji visada pasimauna ant žodžio dešimt.

- Ar turite tokią ir tokią kortelę? Ne? Tai bus dieeeešimt litų niolika centų.

Ir mano diena tampdavo vos, vos geresnė...

Projektų vadovas

Prie vienos parduotuvės anksčiau (kol dar nepradėjo gana kruopščiai vaikyti) nuolat išmaldos prašydavo dvi moteriškės. Pavadinkime jas kodiniu pavadinimu -- bomžės. Viena sėdėdavo invalido vežimėlyje. Kita nesėdėdavo invalido vežimėlyje. Taip jas ir atskirdavau, nes kitu atžvilgiu jos buvo labai panašios -- pasižymėjo beveik tapačiu mados suvokimu.

Įdomus faktas tas, kad jos niekada neprašydavo išmaldos vienu metu. Tai yra nekonkuravo tarpusavyje. Taip buvo todėl, kad jos abi turėjo vieną ir tą patį projektų vadovą, kuris viską ir kuruodavo. Nuveždavo vieną ir pastatydavo, kur reikia. Pasikeitus pamainai, tą patraukdavo ir atvesdavo (ana nevisada pati paeidavo) kitą. Šito projektų vadovo (pavadinkime jį kodiniu vardu bomžas) išminties ir planavimo dėka jos sugebėdavo atmaldauti dvi pamainas -- panašiai, kaip dvi pamainos darbo dieną atidirbdavo dvi pardavėjos parduotuvėje.

Bomžė, neturinti vežimėlio

Kartą einu iš parduotuvės. Ir žiū: guli parvirtus savo poste toji be vežimėlio. Dar reikia paminėti, kad ji buvo apsidirbus. Taigi, guli ana ir man ateina mintis: „Pasimirė bomžė“. Nežinau, kodėl taip pagalvojau, bet kita mintis buvo, kad man nusispjaut. Tada trečia mintis buvo, kad jeigu eis koks vaikas ir pamatys mirusią, apsimyžusią bomžę, tai bus negerai. Taigi, aš tvirtai tikėdamas, kad tai darau dėl Lietuvos vaikų gerovės, nutariau patikrinti, ar ta bomžė gyva.

Prieina ir rėkiu:

- Ėėėė!

Nieko.

- Ėėėė! Teta!

Teta?! Aš pavadinau tą, tą, tą kažką teta? Po to laiko aš kokį pusmetį vengiau savo tikrą tetą vadinti teta, nes vos tik ištaręs tą žodį jausdavausi nepatogiai -- tarsi būčiau ją kažkaip išdavęs... Bet tęsiam toliau.

- Ėėėė!

Staiga, lyg iš niekur atsiranda projektų vadovas ir artėdamas prie manęs švokščia:

- Aną pjanai!

Ir priėjęs, tik cyk! Vožia anai per galvą. Ta pakelia galvą ir taria:

- Apfffūtrižžyššš - ir staigiu judesiu vėl priglaudžia galvelę ant betoninės pagalvės.

- Vsio charašo. Aną pjanai. - patikina mane projektų vadovas.

Aš pagalvoju, kad jeigu vaikai pamatys apsimyžusią, nulūžusią bomžę, tai tas nebus taip blogai, kaip kad jie pamatytų apsimyžusią ir mirusią bomžę. Taigi, misija formaliai įvykdyta ir nupėdinau namo...

Bomžė, turinti vežimėlį

Stoviu parduotuvėje, duonos ir batonų skyriuje. Renkuosi batoną. Ištisos kelios lentynos prikrautos tokių pačių gaminių, bet skirtingose pakuotėse. Hmmm, ką šiandieną rinktis? Batoną su karotinu? Batoną be karotino? Batoną su E?  Batoną be E? Batoną „pasidaryk pats“ ar supjaustytą batoną? Stoviu ir žiūrau į tuos batonus. O duonos skyriau eilė tai didžiulė -- kokia dešimt metrų.

Staiga iš po posūkio išlenda vežimėlis. Matomai, kaip reikiant padirbėjęs ir uždirbęs atrieda besiprekinantis bomžės ir jos projektų vadovo ekipažas. Taigi, tasai stumia vežimėlį per visą duonos skyriaus eilę, o ta išmaldos prašytoja, bevažiuojant (niekad vežimėliui nesustojant) daužo šone jos esančius duonos gaminius. Pataiko kažkur, į kas ketvirtą. Panašiai kaip krepšininkai, kai eina atsisėsti ant atsarginių suolelio, tai praeidami duoda penkis visiems kitiems sėdintiems. Šnai per vieną. Šnai per kitą. Taip tranko tuos skalsius kepinius ir staiga iškelia ranką į viršų (tą su kuria trankė) ir pusiau surinka, pusiau paspringsta:

- Nahruftaba!

Projektų vadovas paima paskutinė trenką duoną ir ekipažas pasišalina.

Nuo tada aš pradėjau imti tik aukštai padėtus duonos gaminius, kurių teoriškai negalėtų pasiekti žiniuonė...

Moooooo

Buvo toks filmas: „Austin Powers“. Ir ten buvo tokia veikėja su dideliu apgamu. Visi tame filme pamatę tą veikėją, pamiršdavo, ką darę ir pradėdavo rodyti pirštu į tą apgamą ir sakyti: "mooooo. Mmm. Mooooo" (Visiems anglofilams. „o“ skaityti, kaip „o“, o ne kaip „ū“).

Taigi, buvo tokia pardavėja su dideliu apgamu... Pas ją visada būdavo mažesnės eilės.  Taigi, pamenu, parduotuvėje, kai būdavo didėlės eilės, sakydavome taip ir panašiai: „Žinau, kur trumpiau -- einam pas Moooooooooooo“; „Šiandiem mačiau Mooooooooo dirba. Einam paieškosim“. Tardami mo, būtinai nustatydavome debiliškas veido išraiškas ir pakeisdavome balso toną į kuo galima dramatiškesnį.

Tikiuosi dėl apgadintos karmos man nieko bloga nebus... Pavyzdžiui nepridygs karpų ar panašiai.

Apie pačia mažiausią pardavėją

Vienam prekybos centre buvo tokia mažučiukė pardavėja. Labai žavi, bet labai, labai maža. Ant tiek maža, kad turbūt aplinkybėms tinkamai susiklosčius, galėtų apsimesti lilipute.

Bet kokiu atveju, lakstydamo ji tokia maža po tą parduotuvę, dėliodavo prekes ir visaip kitaip dirbdavo. Tada po kiek laiko pasodino ją cigarečių skyriuje... Geriausia. Rūkymo. Antireklama. Pasaulyje. „Jeigu rūkisi -- neaugsi“...

Karmos pataisymas: Aš tikrai nežinau, ar ji rūko, ar nerūko, ar ji vaikystėje rūkė, ar nerūkė. Bet tikrai žinau, kad ji maža, žavi ir jos darbo vieta ironiška...

Pirma savitarnos parduotuvė

Atsimenu atidarė pirmą savitarnos parduotuvė mano gimtame mieste. Kažkaip kieme buvome keliese vaikai (tie murziai, kur trindavosi prie laiptinių) ir vienas labiau apsišvietęs pasakojo mums apie ką tik šalimais mūsų atsidarysiančios savitarnos parduotuvės koncepciją. Aš žinau, kokia pirma mintis šovė man į galvą. Aš nei kiek neabejoju, kad tokia pat mintis užgimė visiems kitiems. Toji mintis buvo: „Taigi galima lengvai pasivogti“.

Ir taip, tai tiesa -- buvo galima lengvai pasivogti. Kelis kartus tą empiriškai įrodžiau. Padedamas kiemo draugų, kas be ko. Neatsimenu, bet nei kiek neabejoju, kad tai buvo saldumynai. Beje, niekad nevogdavome po vieną. Visą laiką tą darydavome organizuotai. Visąlaik turėdavome planą su keliais saugikliais. Paskui kažkaip greitai atsibodo ir nebevogdavome (arba bent jau manęs nieks nebekviesdavo į reidus). Visas mūsų grupuotės grobis turbūt neviršijo keliolikos pakelių saldainių.

Pats įdomumas, kad ta „lengva pavogti“ mintis šovė ne tik mums, vaikams, bet ir suaugusiems. Mes tai tik išmėginome jėgas, kad „jo -- galima lengvai“ ir vėl grįžome prie savo nenusikalstamo trynimosi palei laiptines. Tuo tarpu suaugusieji vogė. Ir vogė.  Ir vogė. Jų bėda ta, kad sovietmečiu jiems buvo atbukinti vogimo įgūdžiai ir jie tai darė labai prastai -- nuolat įkliūdavo.

- Varom prie pardės. Suėmė bobą, kur p**dino. - atbėgdamas sakydavo vienas iš draugų ir bėgdavome visi pažiūrėti, kaip apsauginiai laiko vargšę močiutę, kuri vogė mažmožį, kurio jei net nereikia. Tiesiog, „lenga pasivogti“...

Ir taip, mes būtent taip ir kalbėdavome, nes buvome mieli vaikai...

Dydybė ant galvos

Būdavo vaikystėje (prieš savitarnos parduotuvių erą) mus mažus vaikystėje su broliu siųsdavo mama į parduotuvę, ko nors parnešti. Tada grįždavome. Tada ji pamatydavo, kad mes parnešėme, pavyzdžiui, sugedusį pieno pakelį (pasibaigus galiojimo data). Tada mums liepdavo eiti į parduotuvę ir apkeisti ant gero pieno pakelio.

Ir tai kartodavosi nuolat, nes mes labai nenoriai mokėmės iš savo klaidų ir vis nešdavome produktus, su pasibaigusia galiojimo data. Galiausia, aišku, prasilaužėme -- net ir dabai tikrinu viską, VISKĄ, ką perku parduotuvėje.

Įsivaizduojate, nueidavome mes pypliai ir aiškindavome pardavėjai, kad ji mums įkišo pasenusį grietinės indelį ir norime, kad ji mums jį pakeistų.  Pardavėjai. Dvigubai už mus didesnei pardavėjai. Pardavėjai, prieš kelis metus, dar neatgavus nepriklausomybės, buvusiai pusdieviu.

- Laba diena. Jūs mums pardavėte tą ir tą. Jis sugedęs. Norėtume apkeisti į gerą.

Stebiuosi, kad nei viena, nei viena mums nė karto nesudavė. Turbūt tais laikais kažkas švento dar buvo...

Tiesa, buvo viena tokia... Buvo tokia viena pardavėja su didžiausia ir tvirčiausia pasaulyje šukuosena. Žinote tokias moteris. Su buldogo veidu; antsvoriu, kuris pasireiškia tvirtumu, o ne ištižimu; didžiule krūtine ir šukuosena dydžio su lig trys tos krūtinės. Tai va, ji kartais būdavo dar ir girta. Pas ją niekad, niekad neprašydavome pakeisti pasenusių produktų. Jeigu jau labai prispirdavo, tai blogiausiu atveju prašydavome kito skyriaus pardavėjos, kad apkeistų ne savo skyriaus prekes, bet tos su Gizos piramide ant galvos tai niekad, NIEKAD netrukdydavome.