2010 m. liepos 17 d.

Filosofija kėdėje

Esu skaitęs nemažai filosofijos veikalų (Daug maž esu apsistojęs ties Sofijos pasauliu ir vokiečiais). Bet niekad, NIEKAD man dar to mokslo neprisireikė. Netgi atvirkščiai -- visos tos ale šviesulių mintys buvo kenksmingos. Aš nekenčiu pasaulio. Dėl tų prakeiktų knygų. Jos mane apnuodijo. Aš nebematau nieko gražaus. Aš per daug (tariamai) žinau, kad mėgaučiausi.

Filosofija iki šiandien tik kenkė mano būviui, bet pagaliau aš radau, kur ją panaudoti. Pagaliau filosofija suteikė man šiokios tokios naudos.

Kažkur prieš 2 h. sulūžo mano kėdė. Nukrito atlošas. Atlošas laikėsi ant vieno sriegio, kuris taip išsimakalojo, kad neatlaikė ir iškrito, taip atlaisvindamas atlošą. Iš kėdės liko taburetė. Nekenčiu taburečių. Ką tokiu atveju daro doras, apsiskaitęs žmogus? Pats susitaiso tą kėdę.

Pirma perbėgu namus ir surenku visus įrankius, kuriuos turiu: plaktukas, atsuktuvas, pjūklas (piela) ir izoliacija (mokyklinė-vaikiška). Apsuku viską, ką galiu, izoliacija; padaužau truputį plaktuku -- atlošas daugmaž laikosi. Bet per silpnai -- visas kliba. Galvoju, reikia prigrūsti popierių visur, kad neklibėtų. Žinot, kai stalas kliba ir po viena koja įkiši žurnalą ir TA DA -- nebekliba. Panašus atvejis. Reikia popieriaus. Einu link spintos ir griebiu pirmą pasitaikiusį popieriaus pluoštą. O vargeli tu mano, ir ką gi aš pagriebiu? Kažkokį atsišviestos knygos fragmentą apie kinikus ir Diogeną (Tą čiuvą, kur gyveno statinėje ir kažką simbolizuodamas turguose viešai onanizuodavosi). Popierius, atsuktuvu sugrūstas į įvairius plyšius, sutvirtino kėdės atlošą -- dabar ji beveik kaip nauja (Išskyrus tą kampuką, kurį nupjoviau su pielele -- kažkaip maniau bus nesąžininga kitų įrankių atžvilgiu, jei pjūklas liks nepanaudotas).

Filosofija -- nepamainomas pagalbininkas visose gyvenimo situacijose.

Galvoju vadinasi mąstau. Eeeee... Ką pasakei?