2012 m. vasario 20 d.

Nebylus dialogas su labiau tėvynę mylinčiais


Taigi, vadovaudamasis savo naujųjų metų rezoliucija daugiau rašyti (kurią sugalvojau, kas be ko, tik vasarį...), nusprendžiau pradėti bandyti (toks išsireiškimas taip ir kvepia ryžtu ir valios gausa) rašyti bent jau po du įrašus per mėnesį. Taigi, visi dabartiniai keturi blogo skaitytojai turbūt nusimins, nes kris įrašų kokybės kartelė. Kuri, tęsiant simbolizmą, buvo nuo žemės pakelta maždaug iki kiaulpienių žiedų lygmens.

Taigi, nutariau parašinėti nacionalizmo temą. Įkvėptas vasario 16-ųjų eitynių ir Savukyno. Visiems, aišku, rekomenduočiau pasiskaityti aną straipsnį, o ne šitą blogo įrašą, nes čia stipriai persūdyta (hiperbolizuota -- čia tam patikslinau, kad įraše būtų nors vienas protingas žodis).

Skaitote toliau? Bereikalo...

Aš, aišku, šį kartą pasielgiau kaip tikras bloger'is. Pirma padariau tyrimą. Perskaičiau daug ką visokiuose geresnių už mane lietuvių tinklapiuose. Peržiūrėjau įvairias eitynių nuotraukas (Beje, įdomus pastebėjimas.  Didžioji dalis dalyvių vyrija. Ir kas įdomiausia, kad dominuoja arba pliki arba ypač plaukuoti. Tarsi vieni paaukojo savo kitų labui... Bet čia ne apie tai...). Dar perklausiau visokių diktatūrų ir panašių įrašus Youtube'ėje. Gerai, kad Ieva parašė „Raudonus Vakarus“, nes vajezau, kokia neperkokybiška ta mane geresniu lietuviu turėjusi padaryti patriotinė muzika. Lyrika tik ir vemia į veidą visais milžinkampiais, baltais, protėvių krauju ir maironiu.

Taigi, muzika neįtikino. Idėjos. Reikia kabintis už idėjų. Gal jos padės man patapti geresniu lietuviu. Va čia ir prasideda didžiausia mano problema. Man kažkaip nesigauna jų priimti už gryną pinigą.

„Didžiuojuosi, jog esu lietuvis“. Tiek plakatuose teko tai matyti, tiek tatai buvo 2010-ųjų eitynių šūkis. Didžiuojiesi, kad esi lietuvis? Tikrai? O aš didžiuojuosi, kad žemė sukasi aplink saulę. Dar didžiuojuosi, kad turiu dvi rankas. Dar didžiuojuosi, kad kinai maitina pandas viagra. Ir dar, ir dar didžiuojuosi viskuo, kas nuo manęs visiškai nepriklauso. Aš gimiau Lietuvoje. Aš nepasirinkau gimti Lietuvoje. Aš nesigailiu, kad gimiau Lietuvoje (tik kartais... Bet taip pat kartais aš džiaugiuosi, kad gimiau Lietuvoje). Prieš pat išlendant iš įsčių laukan man niekas nedavė užpildyti anketos ir aš, kadangi gan prastai tada skaičiau, vietoje Latvijos netyčia nepažymėjau Lietuvos. Ne -- taip nebuvo. Aš tiesiog gimiau lietuviu ir viskas. Ir tuo dabar turėčiau didžiuotis? Bet gi tai kvaila. Didžiuotis tuo, prie ko tu visiškai neprisidėjai. O jeigu aš būčiau gimęs latviu? Turėčiau jausti nuoskaudą, kad nesu lietuvis? O kas jeigu būčiau gimęs Latvijos ir Lietuvos piliečių šeimoje?  Tada kokius jausmus man reiktų puoselėti paskiroms valstybėms ir savo tapatumo supratime? Ar tektų rinktis didžiavimąsi pagal tai, kurios šalies pilietis mane pradėjusios sueigos metu turėjo penį? Ar atvirkščiai?

Toliau.

„LTC pasaulėžiūroje tauta yra savaiminė vertybė“. Prasideda... Savaiminė. Fizikos dėsnis. Žmogus (homo sapiens) toks, koks yra dabar, jau yra (spėjama) apie 200 000 metų. Tautos kada atsirado? Buvo kas nors prieš egiptiečius, babiloniečius, šumerus? Nu dzin, tarkime, visi vėjų mokslininkai yra teisūs ir civilizacija yra senesnė, nei mes manome. Tarkime, tautos koncepcija pradžia yra kokie 10 000 BC. 20 kartų labai, labai optimistišku ir tikriausiai istoriškai neteisingu požiūriu. Savaiminė. Lietuvių tauta turbūt irgi savaiminė vertybė? Koks amželis? 1000 metų. Akimirksnio akimirksnis.  Mhuhahahahahaha. Savaiminė. Bet čia mes lyginame tik su žmonija. Kas jeigu pradėsime lyginti su visos žemės gyvavimo laikotarpiu. Pastebėsime, kad dinozaurai yra labiau savaiminė vertybė nei žmonija. O jeigu iškeliausime į kosmosą ir pradėsime lyginti su žvaigždių gyvavimo amžiumi?

Toliau.

„Euro sąjūzas - laikinai; Tautinė idėja amžinai“. Vėlgi galima daužyti tuos amžinuosius reikalus. Tas amžinumas, tai panašios trukmės kaip, kad dvylikamečio pažadas „aš tave amžinai mylėsiu“ savo klasiokei/ui valentino dienos proga. Bet čia aš norėčiau pažvelgti į kitą pusę. Į užsidarymo savo kieme pusę. Štai dar vienas: „Ne rytams ar vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams!“. Eik velniop. Dabar pagalvok, kokiomis idėjomis viekia ta tavo Lietovos valstybė. Pagalvok kokiomis technologijomis tu naudojiesi kasdieną. Pagalvok kokiais metodais tave gydo daktarai. Gerai, gerai pagalvok.  O dabar pagalvok kiek iš jų yra išrasta ir sukurta lietuvių. Aaaaa?!! Ir nustok švitinti lazeriais į lėktuvus naktį -- nebejuokinga. Kultūrų maišymasis ir asimiliacija, sakai, bloga idėja. Tai eik žaisti tą savo ripką (Mhuhahahahaha. Mažum greitu metu savo populiarumu Lietuvoje aplenks amerikonų išrastą krepšinį. Mhuhahahaha). Jo, užsidarom velniop nuo visų ir gyvenam, kaip garbingieji bočiai! Su neoperuotais apendiksais ir užsilenkinėjam nuo kas antro plaučių uždegimo. Nes už mūsų sienų vystomos ir kuriamos idėjos nėra mums priimtinos, nes žlugdo mūsų tautą. Niekam neduosime paragauti savo ypač tradicinių cepelinų, nes dar Vytautas Didysis su matiku pureno bulvienojus. Ką sakai? Bulves atvežė ispanai artai prancūzai iš amerikos? Kuriame amžiuje tas buvo? Velniop tada! Nebevalgome cepelinųjų! Ne -- dar geriau! Cepelinais nuo šiol vadiname tik tą maltos mėsos gabalą, kurią dedame į tai, ką anksčiau vadinome cepelinais. Nereikia čia mums visokių amerikoniškų bulviniškų kultūrinių asimilecijų...

Naudojaisi bent kartą internetu? Nu, gerai, bent 204-is kartus? Nes 203-is kartus taip ir neišlindai iš užsienitiškų porno tinklapių, kur netyros svetimtautės bandė priversti tave asimiliuotis pačiu su savimi (Čia jeigu esi vyriškos kilmės, jeigu moteris esi, tai turbūt užtenka ir vieno apsilankymo internete). Ką supratai besinaudodamas tuo internetu? Sienų nebeliko. Atstumų nebeliko. Mes, visa žmonija, esame vienis. Tautiškumo ir valstybingumo idėjos mirs (ir jau merdėja). Tautiškumo automobiliui jau pasibaiginėja technikinė ir jos jau niekas nebepratęs. Galima toliau važinėtis su techniškai netvarkinga ir pasenusia mašina arba galima perlipti į kažką kito ir greičiau judėti į priekį. Kas tas naujesnio -- nežinau. Nieks nežino. Bet viliuosi, kad tai bus kažkas įspūdingo, kažkas kas mus, žmones, padarys dar įspūdingesniu beždžionių šeimos porūšiu. Mus nereikia paskirų kaimenių. Pagaliau po truputį mes galime nustoti žudyti vienas kitą (Tavo bočiai ne po tokia, kaip mano, vėliava anksčiau bėgiojo. Mirk, už tai!). Pagaliau mes galime pradėti pajusti ir suprasti, kad esame vienas ir tas tas pats superorganizmas, vadinamas žmonija. Aš nenoriu sėdėti tavo šitoje sugedusioje mašinoje, apsiavęs klumpėmis ir žaisti ripkę. Aš noriu eiti pirmyn. O horizonte aš nematau Lietuvos. Ir tai nėra blogai. Nematau, beje, nei vakarų, nei rytų. Ir tai taipogi nėra blogai. Aišku, tas nebus rytoj. Ir ne poryt. Ir nereikia čia suprasti klaidingai. Aš tikrai džiaugiuosi, kad buvo ta vasario 16-ta. Ir kad buvo kovo 11-ta. Nes tai buvo žingsnis į priekį. Ir aš džiaugiuosi, kad gimiau Lietuvoje. Ypač atsižvelgęs į tą statistiškai daug didesnę tikimybę gimti vargingomis sąlygomis. Bet tautiškumo ir valstybingumo idėjos kliba...

„Pažiūrėk, kas vakarų Europoje darosi, kosmopolite tu nelemtas. Multikultūrinės Europos ekperimentas žlunga“, pasakysi tu man. Tikriausiai vietoj „tu nelemtas“ pavartosi kažką skambesnio. Tikiuosi, bent jau idėjos vardan, lietuviško, o ne slaviško. Bet kokiu atveju, kai sakome, kad multikultūrinė europos idėja žlugo, pamirštame paminėti, kas yra didžiausia to dalyko priežastis. Islamas. Nu?! Kas nepatinka?! Islamas yra didžiausia multikultūrinės Europos problema. Ir visi nutyli šitą faktą. Nes pasakius A, teks pasakyti ir B. Jeigu Islamas yra problema, tai krikščionybė irgi. Nes ir viena ir kita yra mirties kultai, sukurti dykumų barbarų. Aš jokiu būdu neginu kitų religijų. Tai pasenusios idėjos (dar labiau pasenusios už tautiškumą), kurių jau senų seniausiai reikėjo atsisakyti. Niekas taip ir neperskaitė to užrašo, kad „Dievas mirė“, nes paskui jį nutrynė ir užrašė, kad toks vienas žmogus irgi mirė. Religijų sauskelnes mes jau seniausiai peraugome. Bet nenužudėme to iš mūsų kvailumo kvatojančio Dievo, nes giliašaknės tradicijos ir bočių kraujas, ir Marijos žemė...

Toliau...

„Tad stengiamės sugrąžinti žmonėms pasitikėjimą savimi ir Lietuva!“ O kam to reikia? Kodėl tu nusprendei, kad žmonėms (turbūt omenyje turėjai tik lietuvius. Nes dar netyčia sugrąžinsi pasitikėjimą kokiems estams -- nei šis, nei tas) reikia susigrąžinti pasitikėjimą savimi? Kad jie jo dabar neturi? (Pastaba: čia truputį plagijuoju Savukyną, bet tik truputį). Kodėl tu nusprendei, kad mes nepasitikime savimi? Kad mes nepuoselėjame savo kalbos, nemylime savo tėvynės, negerbiame bočių krauju apšlaistytų milžinkapių ir t.t. Tarkime, taip ir yra. Tu teisus. Tu mažuma. Tarkime, jūs (tu ir kažkiek tavo bendraminčių) vieninteliai tikrai mylite Lietuvą. Jums vieninteliams rūpi jos išlikimas. Visi kiti nemyli savo Tėvynės, negerbia savo kalbos, nebežino savo didžiadvyrių istorijos. Yra lengvai paveikiami rytų ir vakarų. Yra apkrėsti anų kosmopolistinėmis bacilomis ir pardavinėja bulvienojus danams. Tarkime, taip ir yra. Jūsų mylinčių tėvynę tėra, tarkime, 3500 tūkstančiai. Visi kiti ištižėliai, kurie jeigu reiks parsiduos vakarams. O jeigu daugiau sumokės ir rytams dar tuo pačiu parsiduos. Ar vis dar, esant tokiomis sąlygomis, didžiuojatės kad esate lietuviai? Ar vis dar norite apginti mus nuo mūsų pačių? Ar jūsų ta meilė lietuvių tautai bus pakankamai didelė ir jūs sutiksite kartu su mumis, ištižėliais, kad nuo šiol lietuviams laikas būti ištižėlių tauta. Nes dauguma taip nusprendė. Ir nesipriešinsite tam. Ar taip mylėsite savo tautą ir tėvynę, kad leisite Jai (daugumos rankomis) keliauti tuo keliu, su kuriuo jūs asmeniškai nesutinkate? Aaaaa?

Aš nemanau, kad mums reikia mesijų, kurių per didelis ego verčia juos didvyriškai aukotis ir gelbėti tėvynę. Lietuva yra tokia stipri, kokia yra. Lietuviai yra tokie stiprūs, kokie yra. Ir viskas čia natūralu. Kai ateis galas, tai ateis. Jeigu bus dar ne laikas galui aš, manau, kad mes esam pakankamai stiprūs jo išvengti. Taigi, tik nereikia visų iš anksto nuvertinti. Tik nereikia visų paversti avimis vien dėl to, kad tai vienintelis būdas tau patapti mesiju ir mus išganyti.

Pabaiga

Aš esu lietuvis. Tiesiog esu. Nei aš pasirinkau juo būti, nei ką. Esu parastas lietuvis ir viskas. Moku savo kalbą. Žinau šiek tiek istorijos. Suvokiu, kad tas, ką žinau, yra romantizuota ir šiek tiek prasilenkia su tiesa. Ypač Lenkijos atžvilgiu. Ganėtinai prastai žaidžiu krepšinį. Beveik nevalgau cepelinų -- per riebu. Pažįstu daug kitų lietuvių. Daug maž visi jie geri ir įdomūs žmonės. Pažįstu mažai kitataučių. Jie irgi daug maž visi yra geri ir įdomūs žmonės. Kai būnu kitur, pasiilgstu savo namų, kurie yra Lietuvoje ir artimųjų, kurie yra lietuviai. Bet ar tai priežastis mums visiems dabar sustoti vietoje? Užsnūsti tradicijų miglose? Sustingdyti veržles ir plačias savo kraujagysles jau užšalusiu mirusių protėvių krauju?

2012 m. vasario 8 d.

ACTA - gaidys


Štai iš aš nusprendžiau, kad reikia parašyti, ką nors apie šių dienų realijas, o ne apie absoliučiai bet kokias nesąmones (kaip kad paprastai). Atsiprašau, jeigu viskas skambės banaliai ir nevykusiai.

Taigi, ACTA (Tarptautinis prekybos susitarimas dėl kovos su klastotėmis). Tai toks susitarimas, kuris panašu, kad nublokš mus visus žemyn. Žmonijos istorija mus mokina, kad visas mums žinomas progresas susideda iš pakilimų ir nuopolių.  Ir labai panašu, kad mes priėjome pakilimo ribą ir dabar jau mūsų laukia nuopolis, stagnacija ir regresas. Liūdna -- nes man labai patinka dabartiniai laikai. Daugeliu gali atrodyti, kad kas čia tokio. Tie internautai neturi ką veikti, tai išsigalvoja visokių baubų ir bereikalo kelia šumą. Oij, ne! Matote, kartais barbarai ima ir sugriauna nesugriaunamą Romą. Taigi, mūsų ir ACTA'os bendra ateitis ir jos prognozės.

Neturtingų Lady Gagos muzikos mylėtojų pilni kalėjimai

ACTA reikalauja iš jas pasirašusių šalių už internetinį dalinimąsi (Aš atsisakau naudoti žodį piratavimas, nes tiesiog nenoriu sumenkinti klasikinio piratavimo) taikyti kriminalines, o ne administracines nuobaudas. Ką tai reiškia? Ogi, tai kad vietoje piniginių nuobaudų, už internetinį dalinimąsi galiausiai bus pradėta taikyti labiausiai įprasta kriminalinė nuobauda -- kalėjimas.

Šiaip pagalvojus atrodo: „O velnias, už šitą internetinį dalinimąsi aš galiu patekti į kalėjimą. Ne juokai. Nuo šiol daugiau su niekuo nesidalinsiu.“. Atrodo, kad jeigu jau tokia didelė rizika ir tokia maža nauda, tai visi sveiko proto žmonės tikrai mes dalintis Visko pirkti tikrai nepradės, nes paprasčiausiai neturi tiek pinigų, kiek turi poreikių informacijai.

Bet niekas nenustos dalintis. Nu gerai -- beveik niekas. Nes tai neįmanoma. Net jei ir logiškas protas sako, kad pernelyg rizikinga. Dėl paprastos priežasties. Nes dalinimasis yra prigimtas dalykas. Jis mūsų DNR. Pagalvokite, žmogus yra bendruomeninis gyvūnas. Jam būtina būti tarp kitų žmonių -- bendruomenėje. Kas apibrėžia bendruomenę? Dalinimasis. Visko: tiek maisto, tiek gyvenamojo ploto, tiek informacijos, tiek emocijų, tiek jausmų.

Taigi, mes ir toliau dalinsimės tarpusavyje viskuo, kas yra naudinga ir/ar malonu kitam bendruomenės nariui.

Ar bus pripažinta, kad sodinti į kalėjimą už dalinimąsi yra kvaila ir bergždžia? Ne. Bus elgiamasi kiek kitaip. Bus griežtinamas dalinimosi nusikaltimo gaudymas (bet ne prevencija) ir didinamos bausmės. Jeigu reikia analogijos, tai pasižiūrėkite į JAV ir pilnus kalėjimus nuosaikių marichuanos vartotojų. Ir grūs vargšus Lady Gagos fanus (nes anie žiopliausi ir juos lengviausiai pagaus) į kalėjimus. Anie vistiek dalinsis. Tai grūs dar smarkiau ir ilgiasniam periodui. Vargšai Lady Gagos fanai...

Išradingų anekdotų suklestėjimo metas

Visa vakarų civilizacija dabar sėdi ant progreso medžio šakos, kuri sunkiai, iš lėto, bet stabiliai auga į viršų. Arčiausiai medžio kamieno sėdi keli funkcionieriai, kuriems vieni galingiausių tos šakos sėdėtojų įdavė pjūklus į rankas ir sako: „Pjaukite. Atsilyginsime“. Tie nelabai supranta, kas vyksta, tai ir pjauna.  Ir kai tik ta šaka bus nupjauta mes visi krisime žemyn. Kartu su visais, aišku, kris ir tie pjūklų savininkai, tik jie to dar nesupranta, nes yra apsėsti įniršio ir baimės, nes beaugant progreso medžio šakai, juos po truputį ignoruoja kiti tos šakos gyventojai.

Metaforos:

- Keli funkcionieriai: politikai
- Vieni galingiausių: stambios koorporacijos
- Šakos gyventojai: visi vakarų civilizacijos atstovai

Ką nors supratote? Ar būtumėte supratę be metaforų rodyklės? Ne? Negerai -- reiktų pratintis, nes po ACTA'os reikės išmokti skaityti tarp eilučių. Kažkaip reikės užtikrinti, kad niekas, neduok die, nieko nesidalintų, išskyrus tik tuos, kurie susimokėjo už dalinimosi talonus. Kaip tai padaryti, jeigu prieš dalindamiesi žmonės, nepraneša policija: „laba diena, štai aš Jonui dabar duotu paskaityti mirusio autoriaus knygą, į kurios dalinimosi teisias turi korporacija X ir tą mes darysime nelegaliai“. Visą laiką iškyla ta problema, kad žmonės labai retai darydami nusikaltimus poto arba prieš tai patys praneša tai policijai. Kaip išspręsti šitą problemą? Mhhh? Ir kaip gi mes išspręsime tai? Mhhh? Žinau, reikia visus visada sekti ir stebėti, ir fiksuoti visų visus veiksmus. Jų pačių labui.

Ką tas nuolatinis stebėjimas ir policinės valstybės įsigalėjimas lems? Ogi tą, kad vėl suklestės metaforos ir mintys tarp eilučių. Atsimenate, kiek sovietų laikais buvo puikių subtilių valdžią pašiepiančių anekdotų, kurie iš pirmo žvilgsnio buvo nejuokingi ir visai ne apie valdžią. Prisimenate? Pasiilgote? Gerai -- nes panašu, kad artėja nauja tokių anekdotų suklestėjimo era.

Plebėjai vėl galės užsiimti tik duona ir žaidimais

Vienas iš geriausių technologinio progreso dalykų yra tas, kad turtas vis mažiau ir mažiau lemia žmogaus protingumą. Kiekvienas turintis prieigą prie interneto turi prieigą prie vos ne visos žmonijos kūrybos (tiek mokslinės informacijos, tiek meno, tiek visa kita). Kitaip nei anksčiau, kai tik išskirtinių kastų atstovai turėjo privilegiją tobulėti protiškai. Riba tarp plebėjų ir patricijų beveik išnyko. Mes visi tampame vis lygesni.

Įsigaliojus ACTA'ai, mums, ubagėliams, bus nuimtas žinojimo pantis, nes informacija taps nebeįperkama ir per brangi. A tai tu čia vėl apie piratavimą (tai kas, kad atsisakiau šitą žodį naudoti -- aš nesu principingas)? Bet gi internete pilna nemokamos informacijos. Spėkit, kas? Wikipedia'os po ACTA'os neliks. YouTube'ės irgi. Bent jau tokių, kokios jos yra dabar (Pavyzdžiui: nemokamos). Nemokamos informacijos skleidėjai turi tokią bėdą: jie nieko neparduoda todėl neturės lėšų atsilaikyti prieš mokamo turinio intelektualinių teisių savininkus, kurie teigs, kad nemokamo turinio egzistavimas pažeidžia ACTA.

Kas gi atsitiks? Visos žinios taps mokamas. Tapimas protingu, taps brangiu reikalu. Valio, vėl grįš kastų laikai. Pagaliau vėl grįš naivybės metas, kai karuose kariaudavo ypač geri geriečiai prieš ypač blogus blogiečius. Kai valstybės vadovai buvo didingi, neturėjo ydų ir nedarė klaidų. Kai religija vis dar atrodė nežmogiškos kilmės ir patekti į dangų buvo pageidautina idėja. Kai iš korporacijų veiklos išlošdavo tik vartotojai, nes tik taip tobulai veikia ekonomika ir kapitalizmas. Kai mes, ubagėliai, buvome mažiau žmogiški...

Išvados

Atsibodo čia svaigti ir fantazuoti. Reiktų pereiti prie išvadų. Nes nepaisant visų pastangų darosi tik liūdniau.  ACTA tikriausiai bus. Ji jau beveik priimta, o dar net nebuvo panaudotas nei vienas kozeris. Pavyzdžiui: neremdamas ACTA'os, remi pedofiliją ir kitos lengvai prastumiamos ir labai stipriai emocijas užgaunančios (bei sveiką protą užtemdančios) idėjos.

Pagrindinė mano viltis yra ne paskiri individai, o visa žmonija. Mes, žmonija, kaip makroorganizmas per pastaruosius du dešimtmečius paragavome mažą dozę mus individus į vienatį jungiantį narkotiką, laužantį kvailus istorinius artefaktus (valstybingumas, tautybė, religija, korporacija). Mes akies krašteliu pamatėme viziją, kad mes esame vienas. Ir ta vizija mus sužavėjo ir apkerėjo. Ir mus reikia dar. Dar. Ir dar. Ir dar. Mes absoliučiai priklausomi. Ir kaip narkomanas, kankinamas stiprių atchodų, mes įveiksime bet ką, kad vėl galėtume susileisti to narkotiko, kad vėl galėtume grįžti ten, kur mes vienas ir taps pats. Ir pakeliui sulaižysime visas kliūtis.

Aš, žinoma, tik tikiuosi, nes suvokiu, kad blogiausiu atveju dvi-trys kartos užaugintos policinėje valstybėje ir mes emociškai įeisime į tamsiųjų amžių istorijos tarpsnį, iš idėjos primenantį viduramžius.

Ką daryti?

Skleisk informaciją apie tai, kodėl ACTA visų pirma yra svarbu. O visų antra yra blogai. Bet kokiomis priemonėmis. Kad ir tokiu debilišku blogo įrašu, kaip šis. Nors aš, aišku, žinau, kad tu, skaitytojau, gali žymiai geriau ir patraukliau.

Parašyk Lietuvos europarlamentarams, nes daug kas spręsis tik šių metų (2012) birželį. Parašyk bet kokiems kitiems politikams. Ateik šį šestadienį (2012-02-11) į protesto mitingą (Dėl šito tai nežinau, dar nesidomėjau, ar tas mitingas neturi kokių užslėptų nemalonių poteksčių, bet  tikriausiai užsuksiu ir aš). Arba kitaip netylėk.

Ir, žinoma, ruoškis blogiausiam. Kadangi mūšio laukas, panašu, kad bus technologijos, tai patarčiau:

Pasidaryti lokalias visų duomenų kopijas. Pavyzdžiui: aš saugau visus savo šito blogo įrašus pas save -- nepalieku jų tik Google'ui. Tas pats turėtų galioti visiems kitiems informacijos dalinimosi ir talpinimo portalams (Facebook, Dropbox, Flickr, Youtube, Vimeo ir t.t.).

Pradėk domėtis duomenų kodavimu. Rimtai.

Pradėk naudoti atviro kodo programinę įrangą. Pasidomėk Linux operacinėmis sistemomis. Taip, galėsi užsitikrinti, kad tavo naudojamoje programinėje įrangoje nebus sekimo aplikacijų ar sekimui paliktų landų.

http://www.fsf.org/blogs/community/stop-acta-in-europe-february-11th
http://www.youtube.com/watch?v=N8Xg_C2YmG0
http://rokiskis.popo.lt/2012/02/07/acta-tylus-antsnukis-kiekvienam/
http://skirtumas.popo.lt/2012/01/27/ka-daryti-kad-acta-butu-pristabdyta/