2010 m. sausio 31 d.

Iš ciklo "Tu ir Aš"

Kūrinėliai, padėsiantys pasiruošti džiugiam pavasariui...

-----------------------------------------

Vasara. Lyja. Pagaliau lyja. Einu pasivaikščioti. Miestas tuščias. Lyja gi, pamenate? Esu vienas. Ne vienas minioje - tiesiog vienas. Tik aš ir mano mintys. Einu sparčiu žingsniu. Šalta. Šlapia. Mintys plėšo galvą į skutelius. Kažkas tikra. Bent jau taip atrodo. Bent jau taip save apgaudinėju. Atmosfera tokia, kad sugebu save apgauti tikrumu. Po kažkokiu didesniu balkonu stovi miesto muzikantas ir groja akordeonu. Groja prastai. Pasidėjęs akordeono dėklą - suprask, gali įmesti pinigėlių. Ekonomiškai nepasikaustęs - dėkle pats neįsidėjęs nei vienos monetos. yra teigiama, kad žmonės gausiau aukoja, kai mato jog kiti žmonės jau yra paaukoję. Yra teigiama, kad beždžionės bijo valgyti neaiškias uogos tol, kol nepamato kitos beždžionės jas valgant. Keistuolis - pagalvoju praeidamas pro miesto muzikantą, grojantį tuščiam miestui...

-----------------------------------------

Pjausto skustuvu. Kažkas pjausto skustuvo tavo gerklę. Netiesiogiai. Bet tau skauda gerklę taip lyg, kas ją pjaustytų skustuvu. Tau niekas niekada (net tu pats) nepjaustė nieko skustuvu. Nei rankų, nei gerklės. Bet tu spėji, kad skausmas panašus. Peršalai. Gal. Nelabai įsivaizduoji, kur ir kada. Tau trisdešimt kažkiek - tu tas kuris neperšąla, nes visas tavo gyvenimas tėra butas ir darbas. Butas pirktas kartu su buvusia mylimąja. Kuri paskui tapo sugyventinė. Paskui - tiesiog sugyventinė. Paskui - tu gyveni vienas. Tu dar dirbi didelėje korporacijoje. Dirbi savo kube. Nežinai, ką darai. Dirbi jau kelis metus, bet vis dar nežinai, ką darai. Tave paaukštino. Tu nesupranti, ką darai.

- Labas - sakai, gerklę pjaustantį žodį bendradarbei, kuri dirba gretimame kube ir kurios nepažįsti štai jau kelerius metus.

- Labas - atsako ji.

Tu dirbi. Tu nežinai, ką dirbi. Eini į tualetą. Kosti. Kosti ir į kriauklę spjaudai kruvinus skreplius. Blogai. Tu tikriausiai gana rimtai sergi. Tau reiktų gydytis. Tu negali. Neturi laiko. Tau reikia dirbti. Reikia dirbti darbą, kurio nesupranti. Retai kada darbe žinai, ką darai. Tik kartais. Štai dabar tu spjaudai kruvinus skreplius. Bandai įžvelgti, kokią figūrą sudėlioja kriauklėje tavo liaukų išskyros. Tarsi koks pagoniškas burtas, kai bandai įžvelgti savo ateitį. Tavo ateitis kraujuose ir skrepliuose...

-----------------------------------------

Ruduo. Lapkritis. Lapkričio galas. Kalėdos. Tiksliau pereinamasis laikotarpis tarp Vėlinių ir Kalėdų. Dirbtinių gėlių, vaško ir imbierinių sausainių kvapo prisotintas oras. Oras nuostabus ir tragiškas. Lyja ir nelyja. Tai yra, kai lietus nelyja, bet purškia. Esi sulytas, bet ant tavęs nenukrito nei vienas lašas. Būtent tokiu oru užeinu į kažkokią maitinimo įstaigą. Maitinimo įstaiga buvo pusė velnio. Tą sprendžiu, nes atsimenu didelį, mėlyną kalėdinį papuošalą-burbulą kabantį tiesiai prieš mane (Vargingesnėse įstaigose bumbulai būna prastesni). Taigi, stoviu ir žiūriu į burbulą. Mano akiniai apipurkšti lietaus-nelietaus. Visas vaizdas susiliejęs. Burbule atsispindi lašai, kuriuose atsispindi burbulai, kuriuose lašai. Rekursija. Nusikeikiu ir nueinu...

-----------------------------------------

Padavėjos darbas padavinėti. Bent jau taip teigia pavadinimas. Tau dvidešimt keli metai ir tu dabar nepadavinėji. Nors ir dirbi padavėja. Tu dabar spaudi spuogą. Paauglystėje tu nebuvai spuoguota. Bent jau ne tiek. Vis per tuos riebalų garus, kurių pilna virtuvėje. Iš kurios tu padavinėji. Tik laikinas darbas. Tau reikėjo pinigų. Tu buvai graži, liekna pirmų kursų studentė ir tau reikėjo pinigų. Susiradai laikiną darbą. Metei mokslus. Laikinai sustabdei. Taip sakai visiems, net ir sau. Įtrauki pilvuką, kuris atsirado nuo prasto, bet už savikainą gaunamo maisto. Tau tuoj reikės grįžti ir atlikti padavinėtojos pareigas. Spuogas pagaliau pasiduoda. Tavo pirštas išteptas smirdančia riebaluota mase. Anksčiau būtum nusivalius jį į maistą ir piktdžiugiškai kikenus iš šlykščių klientų. Dabar tavęs tas nebedžiugina. Kita vertus, šlykštūs klientai jau ir nebeerzina...

Eilinės mintys #1

Kartas nuo karto užsirašau, kokias nors mintis, kurios šauna į galvą. Štai kažkokia jų dalis. Ne, į twitter'į aš nesiregistruosiu.

Pinigai. Pinigai yra fucking abstrakcija. Bet mes juos "įforminame" į kupiūras. Taip jie tampa stabais. Tas pats su religija. Vos tik abstrakcijas sudaiktiname, sukuriame simbolius - iškart pamirštame jų prasmę ir pradedame garbinti pačius simbolius. Prisiminkit visus kryžius, rūpintojėlius, krauju verkenčias (bet neprakaituojančias) Marijas, Mahomedo karikatūras, apverstas vėliavas ir kitus nenaudingus, bet daug šurmulio sukeliančius daiktus.


Farmacijos kompanijos nesuinteresuotos mūsų sveikumu. Anaiptol. Taip, jos suinteresuotos mūsų ilgaamžiškumu. Idealiausias variantas, kad mes gyventume kuo galima ilgiau, ir kuo galima didesnį procentą to gyvenimo praleistume sirgdami. Mums tuo tarpu labiau rūpi pats gyvenimas ir likimas gyvu, o tik paskui jo kokybė - dėl to mus taip lengvai ir mausto.

Mus apsėdo mažmožiai - mes pamiršome didybę...

Stoicizmas yra patrauklus - jis kažkoks kaip iššūkis, toks jausmas apninka, kad laukia prizas. Tuo tarpu Epikiūras siūlo pernelyg artimą tikslą, pernelyg paprastą ir lengvai pasiekiamą. Taip tikriausiai yra tik iš pirmo žvilgsnio. Bet gi pirmas žvilgsnis labai svarbus.

...Nenatūralios medžiagos pervertinamos...

Reklama konkurenciją kokybės ir naudos žmogui atžvilgiu padaro niekine. Viskas, kas svarbu, tampa labiau patikti masėms.

Mes nesame tokie, kokie galvojame, kad esame. Mes nesame tokie, kokie kiti galvoja, kad esame. Mes esame tokie, kokie galvojame, kad kiti galvoja, jog mes esame.

Žmogus yra šlykštus savanaudis. Tiksliau šlykštus strateguojantis savanaudis. Kiekvienas iš mūsų supranta (pasąmoningai), kad patys vieni nesusitvarkysime - mums reikia kitų pagalbos. Bet tuo pačiu mums nusispjauti į kitus. Kai tie kiti paprašo pagalbos - mes sustrateguojame, kad galbūt ateityje mums patiems pravers jų pagalba. Dėl to ir nepasiunčiame velniop. Nes tikimės, kad tai bus
naudinga mums, o ne dėl to, kad esame altruistai.

Įprasmink save atostogomis Turkijoje. Jo, blet! Įprasmink save atostogomis Kroatijoje!
-- Pokalbis su žmogumi, kuris aiškino, kad mėgsta keliauti --

Juk nebūtina nuleisti į prezervatyvą - galima kad ir į vonią ar duše...
-- Čia savęs citavimas iš pokalbio apie tai, kad onanizmas savo beprasmiškumu niekuo nenusileidžia seksui, nesiekiant nieko apvaisinti --

Žmogus yra žmogus ne dėl to, kad pisasi, o dėl to, kad kažkas kitas kitados pasipiso. Pisdamasis žmogus nei patvirtina, nei paneigia savo žmogiškumą.
-- Iš to pačio pokalbio. Tema šiek tiek pakitusi. --

Tariamoji nuosaka - įdomus darinys lietuvių kalboje. Visi "tariami" (t.y. netikri, neįvykę) dalykai tokie svarbūs lietuvių gyvenimo būde, kad jiems net buvo sugalvota atskira veiksmažodinė forma.

Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs... Taip gali atrodyti tik tada, kai prisiriji tiek karčių šaknų, kad bet kas, nesukeliantis kartumo jausmo, atrodo baisinė skalsi saldybė. Viskas realiatyvu... Nekenčiu Enšteino...

Gyvenimo prasmė: Kažkada galvojau ir bandžiau rasti gyvenimo prasmę atmetimo būdu. Pavyzdžiui:
- Ar gyvenimo prasmė yra nusipirkti pliušinį ponį? - paklausė Petras pats savęs.
- Ne - sau lyg išprotėjęs atsakė tas pats Petras.
- Išbraukiam - paliepė pats sau mūsų psichelis ir ilgame sąraše užbraukė dar vieną punktą.
Taip atmetinėjant mano sąraše liko tik du punktai: "gyvenimas" ir "mirtis". Taigi, skelbiu tezę - "Gyvenimo prasmė gali būti TIK pats gyvenimas arba mirtis. Vieno iš jų, kaip žinia, tikrai neišvengsite".

...Kita vertus, mirtis tėra viena iš gyvenimo sudedamųjų dalių. Taigi, gyvenimo prasmė yra gyvenimas. Ir ką gi mes turime? Sviestą sviestuotą. Kitaip - gyvenimas neturi prasmės. O, ne! Tai kas dabar bus? Vaje, vaje...

Po truputį susivokiu, kad aš dar neatsikračiau absoliutinio mąstymo, kad tik save apgaudinėjau, jog į viską žvelgiu realetyviai. Ar ne per vėlai tai suvokiau? Ar dar turiu laiko? Dėjau...

Kurt Vonnegut: "...prezidentu gali norėti būti tik bepročiai...". Blemba, Aristotelis teisus, valdovais žmonės turi tapti priverstinai.

Anksčiau buvau įsitikinęs, kad valstybės ir korporacijos engia mus, paprastukus, dėl to, kad yra valdomos kažkokių niekšingų ir gudrių pilkųjų kardinolų, kurie dėl kažkokių psichinių sutrikimų nuolat orgazmuoja nuo didelės valdžios pojūčių. Bet kuo toliau tuo labiau manau, kad tų gudročių nėra. Visa šita mėsmalė tėra žmogaus, kaip nevykusio evoliucijos padarinio empirinis įrodymas. Mes kaip ančiasnapiai ar žirafos - kažkokia gyva nesąmonė.

Žemė bando atsikratyti vienų iš didžiausių, paskutinius porą amžių ypač įsisiautėjusių parazitų. Nelėtinkime proceso rinkdami šiukšles ir dažydami suoliukus. Push the button. Vandeniline bomba ištaškyk mus gabalas. Ozono skyle užtroškink mus deguonies trūkumu. Kurt Vonnegut pernelyg geras rašytojas, kad jo neplagijuočiau.

Kodėl evoliucija įtikina: Kūrimas. Kūryba. Prisiminęs bet kurį bent kažkiek nevisai apgailėtiną savo kūrinį, galiu teigti, kad visi perėjo kažkokią evoliuciją ir kad tolimesnis iteratyvus vystymas padėtų jiems pasiekti geresnę formą.