2010 m. lapkričio 24 d.

Eilinės mintys #3

Mokslo ir aplamai civilizacijos vienas iš tikslų yra 100%-inė bedarbystė.

Tikėjimas likimu ir panašiais dalykais (Iš esmės visos religijos) kenkia produktyvumui.

O ne! Aš matau ateitį! Mes visi joje mirsime!

Tautiškumas. Idėja: kiekvienas individas yra savaip protingas. O kas neprotingas, tas turi pakankamai pateisinamas priežastis būti kvailu. Tuo tarpu minia žmonių visą laiką yra debilai. Galvijų banda. Dar viena vinis į tautiškumą. Jeigu žvelgi į valstybės atstovus kaip visumą (lietuviai, rusai, lenkai, amerikiečiai ar pan.), tai tematai minią debilų -- nes jie tokie ir yra. Reikia žvelgti į kiekvieną individą atskirai.

Jei lezbietė miega su gėjum -- ar ji vis dar homoseksuali?

Pastebėjau keistą dalyką: aš nemoku net degraduoti. Degradavimas man yra per sunki užduotis. Viršaus pasiekti neleidžia tinkamų aplinkybių ir gabumų stoka, dugno -- bailumas. Lieka vienintelė išeitis -- pilka vidutinybė...

Pražilęs zebras...

Kai žmonės sako, kad tu esi protingas, tai iš tikrųjų jie nori pasakyti, kad tu esi beveik toks pats protingas, kaip ir jie. Tu netiek ir daug atsilieki nuo jų -- pakankamai mažai, tai jie gali pakęsti tave šalia.

Kiečiausias dalykas dabar yra visokie vegetariški ar „sushi“, ar dar kokie mini-maisto-gėrimų vakarėliai. Kur susirenka modernių atsakingų karjeristų porelės, pasigamina teminio ėdalo, atsikemša teminių gėralų butelius ir linksminasi. Pvz.: kalba apie savo paskolas ir lizingus... Tokie žmonės teršia snobų vardą.

Ksena -- karingoji princesė. Šitas reikalas tam tikru mano vaikystės-paauglystės laikotarpiu labai smarkiai prisidėjo prie mano nešovinistinio požiūrio į lyčių lygias teises ir pagarbos moterims aplamai. Ne feminisčių judėjimai, ne pavilionienės, ne, ne, ne. Ksena yra atsakinga už tai, kad visokie anekdotai „moteris už vairo -- nelaimė kelyje“ man atrodo neskoningi ir prie visa to dar nervina juos pasakojantys žmonės.

Nuobodu. Kaip gi pataisyti tokią padėtį? Ogi pakomunikuoti per debesis su kuo nors bitų sekomis... Galbūt kuris nors iš mano ale artimųjų yra kokį įdomų statusą užsirašęs... Fak jų enternete! Nekenčiu tavęs!

Darbas -- kartu išeitis, kartu ir pasmerkimas. Dirbdamas šitiek laiko praleidi darydamas visiškas nesąmones. Darydamas kažkokius ritualus vien tam, kad melu išpuoštum ir taip paslėptum savo ir saujelės kitų žmonių (kolegos, klientai ir pan.) nereikalingumo faktą. Tai yra pagrindinė darbo tragedija. Bet kartu tai yra ir pagrindinė darbo vertybė. Galimybė pasislėpti nuo savęs. Galimybė nuo savęs (su kitų pagalba) nuslėpti tą faktą, kad esi betikslis. Vienas iš daug...

Baltų žirgelių fetišo šalis... (3.99 LT į nuolaidų kortelę „Lai grįžta komunizmas“ tam, kuris atspės apie, ką čia kalbama)

Šiandien suvokiau -- brieberis ir leidį gaga yra populiariausia muzika ant mūsų svieto. Tai viskas, ką mūsų karta intelektualiai sugeba suvokti. Mūsų suvokimo ir dvasinio turtingumo atspindys veidrodyje. Tai, kas apibrėžia mūsų kartą. Rimtai? Rimtai?! Kiekviena karta jaučiasi pranašesnė už anksčiau buvusę. Tai kur mūsų poezija? Kur mūsų kartos Jimi Hendrix, kur Jim Morrison, kur John Lennon? Aaaa? Kur visa tai? Kur mūsų Pink Floid? Rūsy. Rūsy, nes mes jų nesuprantame. Jie mums per daug sudėtingi. Mes tegalime paspausti „Like“ mygtuką. „Spausk mygtuką“. Ir kosmoso beždžionėlė intuityviai paspaudžia mygtuką, nes jai patinka bananai, brieberis ir gaga. „Beždžionėlė mėgsta šią dainą“ -- štai toks naujasis beždžionėlės namų puslapio statusas. Gal nori bendrinti šią žinią?

Ekonomika nelaukia

Man truputuką liūdna, nes žmonija turi potencialo sukurti, ką nors gera (gera man). Pavyzdžiui: medicina gali tiek ištobulėti, kad aš galėčiau laisvai ištemti iki kokia 200 metų. T.y. tiek sugebėčiau nugyventi be didesnio fiziologinio diskonforto. Aš, manau, tam užtektų dabartinio žmonijos potencialo.

Bet ne -- tas palauks. Dabar žmonija turi svarbesnę misiją. Išlipti iš rezecijos. Susispausti diržus ir nugalėti ekonominę krizę. Tada galės skirti atliekamą energiją vis greičiau ir gausiau augindama atsigavusę ekonomiką.  Tada įvairumo dėliai vėl galės pakovoti su nauja recesija. O ekonomika tai tik sup****s, pačios žmonijos išgalvotas, įsivaizduojamas draugas.

2010 m. rugsėjo 4 d.

Kartą bandžiau tapti dvasingas

Aš turiu problematišką veidą. Visiems atrodo, kad aš liūdnas. Ėėėėė! Ne, man nėra liūdna -- aš mąstau. Aš susimąstęs! Ne, aš neturiu problemų -- aš galvoju apie komplikuotus dalykus, nes man patinka galvoti apie komplikuotus dalykus.

Šitas veido nelinksmumas turi šiokių tokių pasekmių. Viena iš jų -- aš kaip magnetas traukiu visokius sektantus. Man tereikia ilgiau pasišlaistyti mieste ir koks nors atsakymų turėtojas kaipmat prisikabins. Taip aš po truputį pradedu suvokti, kaip veikia visas verbavimo procesas. Viskas prasideda nuo raktinio klausimo.

-- Laba diena. Gal galėčiau užduoti klausimą?
-- Nu.

Paprastai „Nu“, ištartas pakankamai piktai, yra daug geresnis variantas negu tiesiog „taip“. Sektantus paprastai tas šiek tiek išmuša iš vėžių.

-- Ar Jėzus turėjo mirti?
-- Ką?

Labai svarbu priversti juos pakartoti raktinį klausimą. Antrą kartą jį sakydami jie nebėra tokie užtikrinti ir klausimas nebeskamba taip iškilmingai.

-- Ar Jėzus? Ar jis turėjo mirti?
-- Nu.
-- Kodėl?

Dabar iš grubaus tono pats laikas pereiti prie sausų faktų sakytojo tono.

-- Darant prielaidas; pirma, kad Jėzus egzistavo; antra, kad biblija yra istorinis šaltinis; galima teigti, kad pagal tuo metu Romos imperijoje galiojančią teisę, Jėzus pelnytai buvo nubaustas visiškai standartine ir pakankamai lengva to laikmečio bausme.

Pauzė. Šitam atsakymui sektantas nepasiruošęs. Nieko gudro nesugalvoja ir pradeda tiesmukai.

-- Ar jūs tikintis?
-- Ne.
-- Tai jūs gal komunistas? Nes jie irgi neigė Dievą.

Nežinau pagal kokią iškreiptą logiką visa tai turi būti susiję ir turi priblokšti pašnekovą, kad tas netikėdamas remia komunistus, bet beveik visi naudoja šitą klausimų kombinaciją. 

-- Taip.

Aš nesu, bet šito atsakymo jis nesitiki ir galutinai pasimeta. Tada pats laikas pereiti prie „Nyčės spyrio virteku“.

Aš:
-- Nejaugi negirdėjai?
-- Ėėėė... Ką?
-- Rimtai, negirdėjai?
-- Aaaa... Ko?
-- Dievas mirė. Viso gero.

Ir tada nueinu sau toliau sėkmingai nešioti nelaimingai atrodančio veido. Taip pat galima juos atakuoti iš gobšuolio pozicijų. Čia kada po miestą vaikščiojo daug mormonų. Vaikšto po du ir lenda prie liūdnus veidus turinčių žmonių.

-- Hello, do you speak english?
-- Yeah. A little bit.
-- Do you believe in God.

Reikia nekreipti į klausimus dėmesio ir pradėdi reikalauti ko nors.

-- Oh, I see you have free books. Can I have one?
-- Aaaa... Eh...
-- I would really like to read about your stuff. Please, give me a book.
-- Maybe first you want go to some lectures we hold at...
-- Just give that book. Give me the book.
-- Excuse us, we need to go. It was nice to talk to you. Good bye.

Kol jie nueidinėja mano veidą nušviečia natūrali šypsena. Prakeikti mormonai.

Beje, ar pastebėjote, kad beveik visi verbuojanys sektantai yra nusmurgę vyrokai, dažniausiai vaikščiojantys poromis? Bet... Bet vieną kartą prie manęs prieina dvi gražios merginos ir sako:

-- Sveiki. Ar turite laiko? Mes norėtume užduoti keletą klausimų apie
gyvenimą.
-- Taip.

O!!! (pastebėkite, kad „taip“, o ne „nu“). Turbūt jūs manote, kad neverta švaistyti laiko tokioms nesąmonėmis. O aš nusprendžiau būti išgelbėtas ir išganytas. Kuo greičiau, tuo geriau. Kad ir šiąnakt. Kad ir mažiau gražios iš judviejų. Taigi, kalbamės apie gyvenimą. Formuluoju atsakymus taip, kad atrodyčiau sutrikęs ir pasimetęs, bet iš visos širdies besistengiantis atrasti „tiesą“. Taip žingsnis, po žingsnio ir esu pakviečiamas į čia pat netoli tuoj tuoj būtent man paruoštą paskaitą. Truputį rizikinga, nes gali pasirodyti, kad tą paskaitą ves koks nors šlykštus senis, o ne šitos dvi sektantėlės. Bet kokiu atveju galėsiu pabėgti. Taigi, einam į paskaitą.

Viskas gerai. Paskaitą veda mažiau gražesnė. Šalia manęs sėdi labiau gražesnė. Ale irgi klauso paskaitos. Aš neperlabiausiai klausau. Didžiausią dėmesį esu sutelkęs į šalia sėdinčią verbuotoją. Kažkur fone kalba: „Mūsų organizacija siekia suvienyti religijas su mokslu ir...“. Vasara. Karšta. Dėl to netiek ir drabužėlių apsirėdei? Atvesk mane į tiesų kelią, išprotėjusi tikėtoja. „Mes didžiausią dėmesį skiriame šeimai ir jos santykiu su Dievu, bei...“ Nepatogios kėdės? Gal dėl to taip dažnai mustaisi kėdėje ir vis perkeldinėji koją ant kojos. „Pasaulyje pilna skausmo. Mes turime pasiruošti antro atėjimo mesijui, nes jis ateis ir...“ Ta netvarkingai, pusiau nukritusi šleikutė išryškina tavo pečius. Tavo pečiuose kažkas paprasto. „Šeimą žmonės turi kurti dvasiškai pasiruošę ir subren...“ Kažkas tikro ir paprasto. Kažkas gražaus... Išgelbėk mano sielą. „Du žmonės turi saugoti save vedyboms...“. Kuo greičiau. Atversk mane! Parodyk man nuogą, gryną tiesą! „Dėl to mes pasisakome už skaistumą iki vedybų, taip susikonce...“.  Dabar! Išgelbėk mane da... Ką?! Pala, pala! Ką tu ten fone kalbi?  Skaistumas?! Iki vedybų?!

Planas žlugo. Maždaug tuo momentu aš pradėjau klausytis. Maždaug tuo momentu aš pradėjau replikuoti. Maždaug tuo momentu aš pradėjau tyčiotis. Iš pat pradžių užslėptai, po to atvirai. Berods, panaudojau „Nyčės spyrį virteku“.

Iki to laiko, kai pasišalinau iš paskaitos, spėjau sužinoti šį tą apie jų religojos mitologiją. Čia, kas be ko, mano versija. Skaisčioji paskaitos vedėja naudojo kitokį toną ir kardinaliai kitokius apibendrinimus.

Pirmos nuodėmės interpretacija. Pirma nuodėmė, kaip žinia, atsitiko tada, kai Adomas ir Ieva paragavo vaisiaus nuo „Gėrio ir Blogio pažinimo“ medžio. Ievą sugundė žaltys, Adomą -- Ieva. Kas ką sugundė, ne taip ir svarbu. Svarbu tai, kad Dievas sakė: „neėsti tų vaisių, bo mirsite“. Melavo bjaurybė. Niekas nemirė -- jie tiesiog buvo išspirti iš rojaus. Ta mano aplankyta sekta negali pasakyti: „va Dievo žodis. Priimkite jį tokį, koks jis yra“. Ne. Jie to negali (kaip, beje, negali ir kitos religijos). Nes tokiu atveju Dievas tampa to biblijinio pasakojimo vieninteliu iš ties blogu ir sąmoningai kenkenčiu veikėju. Jis sukūrė medį, nuo kurio negalima valgyti, ir pastatė jį rojaus centre, žinodamas kokie smalsūs, naivūs ir nepatyrę yra žmonės. Bet anie atsilaiko -- nei Adomas, nei Ieva nepaskanauja tų vaisių. Dievas nebūtų Dievas. Jis paėmė ir sukūrė žaltį. Ir sukūrė jį tokį, kad anas sugebėtų sugundyti Ievą, kurią irgi sukūrė tokią, kad ana būtų sugundoma. Taigi, žaltys sugundo Ievą. Adomas pagalvoja: „Jei visi -- tai visi“ ir irgi užvalgo obuolių. Tada Dievas vietoje to, kad nubaustų anuos mirtimi (kaip, kad buvo žadėjęs), ištremia juos iš rojaus. Nekokia istorija ir nekoks veikėjas statyti religiją ant jų. Taigi, reikia interpretacijų. Ta sekta pateikė vieną iš jų.

Esmė. Po vaišių Adomas ir Ieva slėpė lytinius organus augalija, nes jiems buvo gėda. Teorija tokia, kad žmogus (ypač vaikai) slepia tas kūno vietas, su kuriomis padaro nuodėmę. Jau jaučiate kur link suku? Palaukite, toliau tik įdomiau. Žaltys dar kartais vadinamas velniu arba archangelu Liuciferiu. Taigi, Ieva permiegojo su Liuciferiu. Tada pagalvojo: „O visai nieko užsiėmimas“ ir permiegojo su Adomu. Bet Adomas ir Ieva dar nebuvo pakankamai pasiruošę ir subrendę meilei ir todėl juos išspyrė iš rojaus. Ar Liuciferis buvo pasiruošęs, ar ne -- interpretacija neužsimena. Ir dabartiniai žmonės gali pasimokyti iš savo klaidų ir pasiruošti meilei... Šeima ir susilaikymas iki vedybų yra pagarba kitam... Bla bla bla...

Ane? Susilaikymas ir priveda prie tokių kliedesių, kad paprastoje istorijoje apie obuolių valgymą, nuolat matai pimpalus ir vaginas. Pasaulyje yra pilna žmonių, kurie rimtais veidais ir tvirtu įsitikinimu teigia, kad tokie ir panašūs kliedesiai yra tiesa ir kad tai ateityje kažkokiu būdu padės visai žmonijai. Rimtai! Pilna! Tokiomis akimirkomis juočiuosi ne toks jau ir kvailas.

-- Just give me that fucking book, you moron.

2010 m. rugpjūčio 8 d.

Road to start learning Lisp

First English (Bad English. "All your base are belong to us" kind of English) and first geeky post. Yay!

It is long journey. Not learning scheme -- that is easy and short one. (Seriously, it is). But starting learning lisp is not. It takes long time. It took two years for me and I'm not slowest learner in the programming world. It is hard to start learn lisp (or scheme) -- it's like denying something important. For example, in school mathematics teacher always told us: "You can't take square root of negative numbers". You see, we are not suppose to learn complex numbers in school, so they do not teach us. Instead of explaining, they tell YOU CAN'T. And we couldn't. We thought that it was some kind of math laws. You know, like "division from zero has no meaning". So, one day you can not take square root of negative number. After that you go to university and bam! Now You can take square roots of negative numbers. Your brains fights against itself -- it is hard to remove "learned laws" from Your head.

So, lets move step by step. First, it was Paul Graham. I found his essays quite late. I start reading them. It seems like a clever writings. And than a stepped on an essay praising Lisp. "Ok, he seems like a smart guy -- I should check that Lisp thing": I thought. So I did. And I start laughing -- that was stupidest programming language. "This guy is not as clever I thought": that was my response and I went back to my imperative ways.

After half year, I found Steve Yegge. This man can write interesting geeky essays (blogs, articles, whatever...). You know, You read them and somehow You think that is Your thoughts -- You become some annoying fanboy without knowing that. And again, I stepped on some posts of him praising Lisp. "Interesting, it sounds familiar. That Lisp thing. Maybe, I should learn that language". Next thought was: "F**k, not this retarded language again. How come, everyone who seems like smart programmer is actually not so smart and likes that horrible thing, they call Lisp.". So, another try to learn Lisp and another fail. But this time I had some strange feeling. You know that rule of thumb, when everyone around You seems like an idiot. It is hight possibility that You are idiot -- not them.

Half year forward. Eclipse, NetBeans and other monstrous IDES starts to annoy me. They and fact, that I could not understand jokes about Vim vs Emacs on slashdot. So, lets learn Emacs! I tried and I found that You can customize it with elisp. And You know -- it did not make me angry or made me quit learning emacs or learning elisp. elisp (or lisp) at that time still looked like a weird thing. But when You try to learn weirdest editor (The one that has tetris integrated in it) on Earth, at the end nothing seems not normal to You. So I was close -- I was starting to learn lisp (elisp). Than my little finger starts to hurt. Screw this. I have learned Vim instead.

My imperative ways started bore me. So, I spend around half year playing with various functional languages. And somehow stepped on idea that scheme is not pure functional language, but one can learn functional programming with it. And finally, finally I get it. I get it. I really start to learn scheme and I love this programming language. Like from XKCD comics -- I am enlightened. Scheme is awesome. Lisp is awesome. Current I am junior schemer with annoying fanboynism attitude. So, I am not going to try to convince anyone to try it or try to praise it's features -- I am not ready for that task (I am junior schemer, remember).

So two years have passed and I can code in scheme. This was my story.

And now some interesting stuff I have done while learning scheme. I have implemented scheme interpreter in python (Ok, ok... I agree. It is quite weird way to learn programming language -- write it's interpreter in other language...). Very small and very simple, but I even manage to implement closures and tail recursion.

There is project page:
http://bitbucket.org/petraszd/smallscheme/

And there is demo tool implemented in Google's AppEngine (My scheme
interpreter is pure python, so there was no trouble to make it work):
http://petraszd-smallscheme.appspot.com/

2010 m. liepos 17 d.

Filosofija kėdėje

Esu skaitęs nemažai filosofijos veikalų (Daug maž esu apsistojęs ties Sofijos pasauliu ir vokiečiais). Bet niekad, NIEKAD man dar to mokslo neprisireikė. Netgi atvirkščiai -- visos tos ale šviesulių mintys buvo kenksmingos. Aš nekenčiu pasaulio. Dėl tų prakeiktų knygų. Jos mane apnuodijo. Aš nebematau nieko gražaus. Aš per daug (tariamai) žinau, kad mėgaučiausi.

Filosofija iki šiandien tik kenkė mano būviui, bet pagaliau aš radau, kur ją panaudoti. Pagaliau filosofija suteikė man šiokios tokios naudos.

Kažkur prieš 2 h. sulūžo mano kėdė. Nukrito atlošas. Atlošas laikėsi ant vieno sriegio, kuris taip išsimakalojo, kad neatlaikė ir iškrito, taip atlaisvindamas atlošą. Iš kėdės liko taburetė. Nekenčiu taburečių. Ką tokiu atveju daro doras, apsiskaitęs žmogus? Pats susitaiso tą kėdę.

Pirma perbėgu namus ir surenku visus įrankius, kuriuos turiu: plaktukas, atsuktuvas, pjūklas (piela) ir izoliacija (mokyklinė-vaikiška). Apsuku viską, ką galiu, izoliacija; padaužau truputį plaktuku -- atlošas daugmaž laikosi. Bet per silpnai -- visas kliba. Galvoju, reikia prigrūsti popierių visur, kad neklibėtų. Žinot, kai stalas kliba ir po viena koja įkiši žurnalą ir TA DA -- nebekliba. Panašus atvejis. Reikia popieriaus. Einu link spintos ir griebiu pirmą pasitaikiusį popieriaus pluoštą. O vargeli tu mano, ir ką gi aš pagriebiu? Kažkokį atsišviestos knygos fragmentą apie kinikus ir Diogeną (Tą čiuvą, kur gyveno statinėje ir kažką simbolizuodamas turguose viešai onanizuodavosi). Popierius, atsuktuvu sugrūstas į įvairius plyšius, sutvirtino kėdės atlošą -- dabar ji beveik kaip nauja (Išskyrus tą kampuką, kurį nupjoviau su pielele -- kažkaip maniau bus nesąžininga kitų įrankių atžvilgiu, jei pjūklas liks nepanaudotas).

Filosofija -- nepamainomas pagalbininkas visose gyvenimo situacijose.

Galvoju vadinasi mąstau. Eeeee... Ką pasakei?

2010 m. birželio 7 d.

Magistrantūra (epilogas)

Tai va, magistras esu. Master of Sience.

Nuobodžioji dalis

Tekstas:
http://bitbucket.org/petraszd/master-thesis

Praktinė realizacija:
http://bitbucket.org/petraszd/master-voxels
http://www.youtube.com/watch?v=8QG1r9zHCe0

Voxel Rendering

Įdomioji dalis

Viso magistrinio metu daug maž lankiau paskaitas ir kartais konspektuodavau jose. Kartais nekonspektuodavau. Šis įrašas iš tų kartų, kai nekonspektuodavau. Surinkau visas bent kažkuo į piešinius panašias keverzones iš savo konspektų sąsiuvinių.

1 Semestas

Magistras 1 semestras

2 Semestas

Magistras 2 semestras

3 Semestas

Magistras 3 semestras


Pasamprotavimai

Pirmas dalykas, jaučiasi įgūdžių tobulėjimas. Antras -- ryškiai per daug nindzių...

Aš jaučiu, kad visos šios keverzonės išduoda mano psichologinį portretą. Jeigu taip -- tai jis mane patį gąsdina. Ir ryškiai per daug nindzių ir kardų. Gal net daugiau nei pusnuogių panų...

Taip ir pasibaigė ta mano magistrantūra.

2010 m. gegužės 16 d.

Eilinės mintys #2

Iš kalbos nereikia norėti per daug -- juk ji išsivystė, kai žmonės buvo ganėtinai kvaili ir nelogiški. Nereikia norėti ja aiškiai išreikšti sudėtingus dalykus. Ar reikia priminti, kad mes mąstome naudodami kalbą?

Kiekvieną dieną, kiekvieną rutinišką nuobodžią N-kartų pragyventą dieną mes apsimetinėjam, kad darom kažką svarbaus, kad turime rimtų problemų ir rimtų pareigų. Kad iš vis turime problemų ir pareigų. Kad gyvename dinamišką ir stresinių situacijų kupiną gyvenimą... Vien tam, kad grįžę namo nesurytume kelias dešimtis stiprių vaistų užsigerdami puslitriu vodkos... Vien tam, kad neišdrįstume nutraukti šitos beskausmės agonijos... Pavasaris jau beveik čia!

Laikas neegzistuoja. Laikas tai tik melas, skirtas padidinti žmonijos produktyvumą.

Paimkime tezę ir paverskime ją geresne teze. Tezė: "Visi žmonės yra vienodai svarbūs". Visai nebloga tezė, bet ar galime ją patobulinti? Ar galime išspausti kažką trumpesnio, įtaigesnio? Pabandom sutrumpinti. Tezė: "Visi žmonės - svarbūs". Dalinai atitinka praeitos tezės mintį ir yra trumpesnė, bet...  Bet neskamba. Kažkoks akivaizdus trūkumas - žodžio "vienodai" pašalinimas įnešė šiokio tokio netikrumo į mūsų tezę. Prieš grąžindami žodį, pabandom pažvelgti iš kitos pusės. Tezė: "Visi žmonės - nesvarbūs". O! O!  Pašaliname skyrybos ženklą ir grąžiname veiksmažodį norėdami pabrėžti esamumo būseną - "Visi žmonės yra nesvarbūs". Puiki tezė!

Keista, bet šiuolaikiniai (max ~30-10 m. senumo) pastatai tampa gražūs tik tada, kai tampa griuvėsiais. Kai kažkas pripaišo grafičių, o gamta nuobodžias dėžutes paverčia pusiau gyvais organizmais.

Pasaulis (žemė) prikimštas keliolikos-keliasdešimt aukštų pastatų, kuriuose sėdi gražiais kostiumais apsirengę žmonės, spaudo mygtukus tam tikra, prieš kelis metus išmokta seka ir didžiuojasi tuo, ką daro. Kyla karjeros laiptais.  Yra patys sau įdomūs. Išvada -- nėra čia jokios išvados...

Iš praeities mums beveik nieko nelieka. Lieka tik ryškiausios atsiminimų akimirkos. Pusė iš jų -- išgalvotos. Tik mes neatsimenam, kad kažką išsigalvojome ar „pagrąžinome“ (sufalsifikavome) -- tada tie išsigalvojimai tampa tikri. Įdomu: ar galima išsigalvoti praeities „atsiminimą“, kuris būtų mane „traumavęs“ įvykis, ir kuris paaiškintų ir pateisintų dabartinį keistą mano elgesį?.. Reiks pabandyti...

Vaikščiodamas gatvėmis pradėjau šypsotis žmonėms. "Pažiūrėk į praeivių veidus -- visi susiraukę ir pikti. Šypsotis gi nesunku, o kaip tai teigiamai nuteikia aplinkinius": ne kartą girdėjau kažką tokio iš pramoginižurnalinį gyvenimo būdą propaguojančių wannabe snobų. Dėjau. Aš šypsausi ne dėl to. Neaaaaa... Aš turiu teoriją. Kai man kas nors nusišypso gatvėje, pirma mintis būna ne ta, kad jie man linki gero. Pirma mintis būna -- aš atrodau juokingai. Aš išsipurvinęs drabužius; Man palei nosį prilipęs snarglys; Aš pamiršau apsiauti batus ir žygiuoju su tapkėm ar panašiai. Kai kas nors nusišypso, man pasidaro neramu ir mane užklumpa šioks toks nepasitikėjimas savimi. Taigi, eidamas gatve aš šypsausi žmonėms, kad jie pasijaustų blogiau. Mažmožis, bet vis šioks toks užsiėmimas.

Turiu tikslą -- gyventi amžinai! Pakolkas tuo klausimu sekasi puikiai!

Jeigu matai tik juoda ir balta, tai tik laiko klausimas, kada pradėsi deginti raganas. Šlovė, uoliausiam raganų naikintojui!!! Šlovė!..

Šiandien daug galvojau -- bereikalo... Rytoj vėl galvosiu... Kada nors mesiu galvoti... Tada viskas ir susitvarkys... Tarsi savaime... Nes nieko ir nebuvo... Ir nėra...

Baltos eilės:
„Apie transcendentinius absurdus, kuriuose mes nuolat sukamės“
Pamečiau aš raktus -- dabar reikės surasti duris...

2010 m. kovo 14 d.

Apysaka "Negrįžtama Migracija"

Taigi, visiems šio blogo skaitytojams (Iš esmės pačiam sau)  pristatau savo pirmąjį tikrą bandymą literatūros fronte. Apysaka "Negrįžtama Migracija":

https://docs.google.com/fileview?id=0Byk8MGV3UDfMMDE1ZDc2YjQtNTcwMC00YzlkLWEwNTAtOGViYTdlNzYzZDNm&hl=en

Šio darbo kokybės visai nesuvokiu... Negalėčiau įvertinti jokioje skalėje. Gali būti, kad darbas visai neblogas. Gali būti, kad čia visiški kliedesiai.

Bet kokiu atveju, tai buvo viena įdomiausių ekskursijų į save. Kartais mano paties mintys būdavo man staigmena. Pradinė pasakojimo istorija keitėsi ir vystėsi vos ne savaime - aš tik mygtukus spaudžiau.

Reikės, kada dar pamėginti. Bet ne greit - žiauriai sekinantis užsiėmimas.


----
Įkvėpimas:
http://en.wikipedia.org/wiki/Kurt_Vonnegut
http://steve-yegge.blogspot.com/2009/05/programmers-view-of-universe-part-3.html

2010 m. vasario 16 d.

Kolektyvinė nesąmonė Afrikoje

Šitas įrašas yra prašytas lyrinio "aš". Dabar tikrai džiaugiuosi, kad kažkas sugalvojo terminą lyrinis "aš", nes šitas kūrinys yra parašytas lyrinio "aš". Tai nėra mano kūrinas. Aš tikrai nesu toks cinikas, nehumaniškas, kliedintis ir nusišnekantis. Lyrinis "aš" yra. Tai jo kūrinys. To prakeikto lyrinio "aš". Iš kurio, jeigu anas būtų charizmatiškas, neuždaro būdo ir bendraujantis, išeitų visai neblogas diktatorius. Ar bent jau kokios sektos vadukas...

----

Situacija: sėdžiu kažkokiam skverelyje ir skaitau kažkokią knygą (nuo kurių man, įtariu, tik blogiau). Ateina dvi merginos ir atsisėda netolimais. Valgo mėsainius-dešrainius-kažką-riebaluoto ir kalbasi. Aš apsimetinėju, kad skaitau. Kažkaip visąlaik įdomu paklausyti merginų kalbėjimosi ypatumų. Ypač kai anos ignoruoja aplinkui esančių vyriškių (Pvz.: manęs) buvimą.

Viena iš pokalbio temų buvo ta, kad kažkuri iš jų jaučiasi blogai dėl to, jog ji valgo savo kačiukų loterijos porciją, o tuo tarpu Afrikoje vaikai truputį miršta.

Taigi, priėjome temą: mūsų, vakarų pasaulio baltųjų užmaskuotas požiūris į tą faktą, kad Afrikoje žmonės tuntais miršta nuo įvairių mums menkų ligų, bado, AIDS ir tarpusavio nuolatinių karų karelių.

Beje, aš nieko nenutuokiu apie padėtį Afrikoje. Taigi, mano nuomonė nieko verta. Mano žinios susideda tik iš to, kad žinau, kad ten kažkas nelabai gero vyksta, lyg ir daug miršta, o kas nemiršta tai labai vargingai stumia savo dienas. Bet čia tik kažkoks procetas tokių. Kiti gyvena gal gerai, o gal tik pusėtinai.

Žinau tik tą, ką man įpiršo vakarų žiniasklaida. Taigi, nežinau nieko, o ką žinau - tas melas.

Jau jaučiu, kaip pametu mintį ir jaučiu, kad šita esė pavirsta į beformius kliedesius.
 
Taigi, pamodeliuokime, kokia visų vakariečių nuomonė badaujančių Afrikos žmonių atžvilgiu.

Mums p***ui!

Mus nusispjauti, kad žmonės miršta iš bado (kelerių metų vaikas tris dienas tuštinasi, kol ištuština savo skrandį gabaliukas po gabaliuką - tada miršta); kad dvylikametis karys pilietiniuose karuose (tikėtina sukeltuose vakarų valstybių įsikišimu) yra nužudęs daugiau žmonių negu, kad statistinis vakarietis užmuša musių; kad Afrikoje žmonės masiškai miršta nuo pagydomų ligų vien dėl to, kad valstybės neturi-neskiria pinigų vakcinoms pirkti iš patentus turinčių vakarų farmacijos gigantų; kad AIDS galbūt buvo "užveistas" Afrikoje, siekiant sumažinti Afrikos politinį svorį tarptautinėje arenoje. Ir dar daug kitų tikrų ir išgalvotų blogybių.

Velniop - susipainiojau. Nebeįmanoma kažko padoraus iš viso šito teksto išpešti.

...

Prie šitos esės grįžtu po pusės metų. Grįžtu truputį daugiau pasikaustęs. Gal ką ir išspausiu. Arba tik dar labiau nusirašysiu...

Taigi, sutikime su tuo "prieš pusmetiniu" Petru - mums nusispjauti į Afrikos bėdas. Apsiribokime tik priešlaikine mirtimi. Į smurtą, badą, antisanitarines sąlygas nekreipkime dėmesio. Kreipkime dėmesį tik į beprasmes ir gausias mirtis.

Vėlgi prisiminkime, kad mums nusispjauti. Taip, mano šios esės tezė - mums nusispjauti. Mums įdomus žodis, nes nei man, nei Tau nėra nusispjauti. Netgi nei vienam sveikos psichikos individui nėra nusispjauti. Taip, humaniškumas nei man, nei tau nėra svetimas. Tu ir aš užjaučiame. Nuoširdžiai. Patikėk manimi - aš ir Tu tikrai nuoširdžiai užjaučiam ir tikrai nesvarbu: ar norėdami patys prieš save jaustis gerai, ar iš tikro esame užsigimę altruistai. Bet mums nusispjauti.

Šitam viršui esančiam paragrafe aš norėjau išskirti dvi esybes: individus (tu ir aš) ir žmoniją ar jos dalį (mus). Esmė yra ta, kad žmonija yra per didelė savo skaičiumi. Mūsų per daug (čia tik tezė - ne teorema).

Tarkime, yra toks dalykas kaip kolektyvinė sąmonė. Ta sąmonė susideda iš mūsų visų sąmonių. Ta sąmonė suvokia, kad žmonija išsipūtė ir reiktų ją praretinti. Nesupraskite manęs klaidingai - kiekvienas tos sąmonės individas nė velnio nenori nieko retinti. Priešingai - kiekvienas patinas nori apvaisinti kiek galima daugiau patelių, o kiekviena patelė nori pagimdyti kiek galima daugiau naujų individų. Bet kiekvienas atskirai esame tik kvaili individai. Tuo tarpu kolektyvinė sąmonė yra protingesnė. Ji nori praretinti žmonijos skaičių. Dėl to mums nusispjauti, kad Afrikoje miršta žmonės - juk tai mažina mūsų skaičių. Turbūt ilguoju laikotarpiu žmonijai būtų į naudą, jai tas skaičius sumažėtų.

Aišku, kiekvienas kaip individas nieku gyvu neprisileisime tokios idėjos. Kodėl aš neprisileisiu? Todėl, kad tada sau teks užduoti klausimą: "Petrai, žmonijos skaičių reiktų sumažinti per pusę. Kodėl tu turėtum išlikti? Ką gero nuveikei šioje žemelėje, Petrai?". Į šitą klausimą, nežinau kaip jūs, bet aš tikrai nenoriu atsakyti.

Tuo tarpu, turiu įtarimą, kad kolektyvinė sąmonė turi kitokią nuomonę. Kodėl? Turiu kelis pastebėjimus ir matematikos dėsnį. Dėsnis vadinasi didžiųjų skaičių dėsniu - juo remiantis įtariu kolektyvinės sąmonės egzistenciją. Pastebėjimai yra tiesiog žmonijos elgesio tam tikrose situacijoje pastebėjimai.

Žmonija laukia susinaikinimo. Pavyzdžiui: kiekviena įdomesnė liga susilaukia didelio ažiotažo. Kempinligė, paukščių gripas, kiaulių gripas. "O ne! Mums galas! Epidemija!". Artėjant ligai tiesiog jaučiamas nekantrumas ir dedamos didelės viltys į būsimus rezultatus. Ypač statistinius. Paskui nusiviliama kai skaičiukai nė velnio nepateisina vilčių. Nuolatinis ginklavimasis irgi nieko gero nežada...

Bet, jei kolektyvinė sąmonė egzistuoja, tai ji turėtų būti galinga ir galiausiai neapsikentusi išorinių jėgų (ligos, terorizmas, globalinis atšilimas) bejėgiškumo, suras tinkamą būdą sumažinti pasaulio pažinimo vadovėliuose rašomą žmonijos gyventojų skaičių. To aš, kaip individas, šiek tiek prisibijau ir tikiuosi...

Nu ir grybų karą čia parašiau. Oficialiai dėl to kaltinu klaviatūrą. O ypač 'M' raidę...

----
Dalinis įkvėpimas: newswipe s2e4

2010 m. sausio 31 d.

Iš ciklo "Tu ir Aš"

Kūrinėliai, padėsiantys pasiruošti džiugiam pavasariui...

-----------------------------------------

Vasara. Lyja. Pagaliau lyja. Einu pasivaikščioti. Miestas tuščias. Lyja gi, pamenate? Esu vienas. Ne vienas minioje - tiesiog vienas. Tik aš ir mano mintys. Einu sparčiu žingsniu. Šalta. Šlapia. Mintys plėšo galvą į skutelius. Kažkas tikra. Bent jau taip atrodo. Bent jau taip save apgaudinėju. Atmosfera tokia, kad sugebu save apgauti tikrumu. Po kažkokiu didesniu balkonu stovi miesto muzikantas ir groja akordeonu. Groja prastai. Pasidėjęs akordeono dėklą - suprask, gali įmesti pinigėlių. Ekonomiškai nepasikaustęs - dėkle pats neįsidėjęs nei vienos monetos. yra teigiama, kad žmonės gausiau aukoja, kai mato jog kiti žmonės jau yra paaukoję. Yra teigiama, kad beždžionės bijo valgyti neaiškias uogos tol, kol nepamato kitos beždžionės jas valgant. Keistuolis - pagalvoju praeidamas pro miesto muzikantą, grojantį tuščiam miestui...

-----------------------------------------

Pjausto skustuvu. Kažkas pjausto skustuvo tavo gerklę. Netiesiogiai. Bet tau skauda gerklę taip lyg, kas ją pjaustytų skustuvu. Tau niekas niekada (net tu pats) nepjaustė nieko skustuvu. Nei rankų, nei gerklės. Bet tu spėji, kad skausmas panašus. Peršalai. Gal. Nelabai įsivaizduoji, kur ir kada. Tau trisdešimt kažkiek - tu tas kuris neperšąla, nes visas tavo gyvenimas tėra butas ir darbas. Butas pirktas kartu su buvusia mylimąja. Kuri paskui tapo sugyventinė. Paskui - tiesiog sugyventinė. Paskui - tu gyveni vienas. Tu dar dirbi didelėje korporacijoje. Dirbi savo kube. Nežinai, ką darai. Dirbi jau kelis metus, bet vis dar nežinai, ką darai. Tave paaukštino. Tu nesupranti, ką darai.

- Labas - sakai, gerklę pjaustantį žodį bendradarbei, kuri dirba gretimame kube ir kurios nepažįsti štai jau kelerius metus.

- Labas - atsako ji.

Tu dirbi. Tu nežinai, ką dirbi. Eini į tualetą. Kosti. Kosti ir į kriauklę spjaudai kruvinus skreplius. Blogai. Tu tikriausiai gana rimtai sergi. Tau reiktų gydytis. Tu negali. Neturi laiko. Tau reikia dirbti. Reikia dirbti darbą, kurio nesupranti. Retai kada darbe žinai, ką darai. Tik kartais. Štai dabar tu spjaudai kruvinus skreplius. Bandai įžvelgti, kokią figūrą sudėlioja kriauklėje tavo liaukų išskyros. Tarsi koks pagoniškas burtas, kai bandai įžvelgti savo ateitį. Tavo ateitis kraujuose ir skrepliuose...

-----------------------------------------

Ruduo. Lapkritis. Lapkričio galas. Kalėdos. Tiksliau pereinamasis laikotarpis tarp Vėlinių ir Kalėdų. Dirbtinių gėlių, vaško ir imbierinių sausainių kvapo prisotintas oras. Oras nuostabus ir tragiškas. Lyja ir nelyja. Tai yra, kai lietus nelyja, bet purškia. Esi sulytas, bet ant tavęs nenukrito nei vienas lašas. Būtent tokiu oru užeinu į kažkokią maitinimo įstaigą. Maitinimo įstaiga buvo pusė velnio. Tą sprendžiu, nes atsimenu didelį, mėlyną kalėdinį papuošalą-burbulą kabantį tiesiai prieš mane (Vargingesnėse įstaigose bumbulai būna prastesni). Taigi, stoviu ir žiūriu į burbulą. Mano akiniai apipurkšti lietaus-nelietaus. Visas vaizdas susiliejęs. Burbule atsispindi lašai, kuriuose atsispindi burbulai, kuriuose lašai. Rekursija. Nusikeikiu ir nueinu...

-----------------------------------------

Padavėjos darbas padavinėti. Bent jau taip teigia pavadinimas. Tau dvidešimt keli metai ir tu dabar nepadavinėji. Nors ir dirbi padavėja. Tu dabar spaudi spuogą. Paauglystėje tu nebuvai spuoguota. Bent jau ne tiek. Vis per tuos riebalų garus, kurių pilna virtuvėje. Iš kurios tu padavinėji. Tik laikinas darbas. Tau reikėjo pinigų. Tu buvai graži, liekna pirmų kursų studentė ir tau reikėjo pinigų. Susiradai laikiną darbą. Metei mokslus. Laikinai sustabdei. Taip sakai visiems, net ir sau. Įtrauki pilvuką, kuris atsirado nuo prasto, bet už savikainą gaunamo maisto. Tau tuoj reikės grįžti ir atlikti padavinėtojos pareigas. Spuogas pagaliau pasiduoda. Tavo pirštas išteptas smirdančia riebaluota mase. Anksčiau būtum nusivalius jį į maistą ir piktdžiugiškai kikenus iš šlykščių klientų. Dabar tavęs tas nebedžiugina. Kita vertus, šlykštūs klientai jau ir nebeerzina...

Eilinės mintys #1

Kartas nuo karto užsirašau, kokias nors mintis, kurios šauna į galvą. Štai kažkokia jų dalis. Ne, į twitter'į aš nesiregistruosiu.

Pinigai. Pinigai yra fucking abstrakcija. Bet mes juos "įforminame" į kupiūras. Taip jie tampa stabais. Tas pats su religija. Vos tik abstrakcijas sudaiktiname, sukuriame simbolius - iškart pamirštame jų prasmę ir pradedame garbinti pačius simbolius. Prisiminkit visus kryžius, rūpintojėlius, krauju verkenčias (bet neprakaituojančias) Marijas, Mahomedo karikatūras, apverstas vėliavas ir kitus nenaudingus, bet daug šurmulio sukeliančius daiktus.


Farmacijos kompanijos nesuinteresuotos mūsų sveikumu. Anaiptol. Taip, jos suinteresuotos mūsų ilgaamžiškumu. Idealiausias variantas, kad mes gyventume kuo galima ilgiau, ir kuo galima didesnį procentą to gyvenimo praleistume sirgdami. Mums tuo tarpu labiau rūpi pats gyvenimas ir likimas gyvu, o tik paskui jo kokybė - dėl to mus taip lengvai ir mausto.

Mus apsėdo mažmožiai - mes pamiršome didybę...

Stoicizmas yra patrauklus - jis kažkoks kaip iššūkis, toks jausmas apninka, kad laukia prizas. Tuo tarpu Epikiūras siūlo pernelyg artimą tikslą, pernelyg paprastą ir lengvai pasiekiamą. Taip tikriausiai yra tik iš pirmo žvilgsnio. Bet gi pirmas žvilgsnis labai svarbus.

...Nenatūralios medžiagos pervertinamos...

Reklama konkurenciją kokybės ir naudos žmogui atžvilgiu padaro niekine. Viskas, kas svarbu, tampa labiau patikti masėms.

Mes nesame tokie, kokie galvojame, kad esame. Mes nesame tokie, kokie kiti galvoja, kad esame. Mes esame tokie, kokie galvojame, kad kiti galvoja, jog mes esame.

Žmogus yra šlykštus savanaudis. Tiksliau šlykštus strateguojantis savanaudis. Kiekvienas iš mūsų supranta (pasąmoningai), kad patys vieni nesusitvarkysime - mums reikia kitų pagalbos. Bet tuo pačiu mums nusispjauti į kitus. Kai tie kiti paprašo pagalbos - mes sustrateguojame, kad galbūt ateityje mums patiems pravers jų pagalba. Dėl to ir nepasiunčiame velniop. Nes tikimės, kad tai bus
naudinga mums, o ne dėl to, kad esame altruistai.

Įprasmink save atostogomis Turkijoje. Jo, blet! Įprasmink save atostogomis Kroatijoje!
-- Pokalbis su žmogumi, kuris aiškino, kad mėgsta keliauti --

Juk nebūtina nuleisti į prezervatyvą - galima kad ir į vonią ar duše...
-- Čia savęs citavimas iš pokalbio apie tai, kad onanizmas savo beprasmiškumu niekuo nenusileidžia seksui, nesiekiant nieko apvaisinti --

Žmogus yra žmogus ne dėl to, kad pisasi, o dėl to, kad kažkas kitas kitados pasipiso. Pisdamasis žmogus nei patvirtina, nei paneigia savo žmogiškumą.
-- Iš to pačio pokalbio. Tema šiek tiek pakitusi. --

Tariamoji nuosaka - įdomus darinys lietuvių kalboje. Visi "tariami" (t.y. netikri, neįvykę) dalykai tokie svarbūs lietuvių gyvenimo būde, kad jiems net buvo sugalvota atskira veiksmažodinė forma.

Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs... Taip gali atrodyti tik tada, kai prisiriji tiek karčių šaknų, kad bet kas, nesukeliantis kartumo jausmo, atrodo baisinė skalsi saldybė. Viskas realiatyvu... Nekenčiu Enšteino...

Gyvenimo prasmė: Kažkada galvojau ir bandžiau rasti gyvenimo prasmę atmetimo būdu. Pavyzdžiui:
- Ar gyvenimo prasmė yra nusipirkti pliušinį ponį? - paklausė Petras pats savęs.
- Ne - sau lyg išprotėjęs atsakė tas pats Petras.
- Išbraukiam - paliepė pats sau mūsų psichelis ir ilgame sąraše užbraukė dar vieną punktą.
Taip atmetinėjant mano sąraše liko tik du punktai: "gyvenimas" ir "mirtis". Taigi, skelbiu tezę - "Gyvenimo prasmė gali būti TIK pats gyvenimas arba mirtis. Vieno iš jų, kaip žinia, tikrai neišvengsite".

...Kita vertus, mirtis tėra viena iš gyvenimo sudedamųjų dalių. Taigi, gyvenimo prasmė yra gyvenimas. Ir ką gi mes turime? Sviestą sviestuotą. Kitaip - gyvenimas neturi prasmės. O, ne! Tai kas dabar bus? Vaje, vaje...

Po truputį susivokiu, kad aš dar neatsikračiau absoliutinio mąstymo, kad tik save apgaudinėjau, jog į viską žvelgiu realetyviai. Ar ne per vėlai tai suvokiau? Ar dar turiu laiko? Dėjau...

Kurt Vonnegut: "...prezidentu gali norėti būti tik bepročiai...". Blemba, Aristotelis teisus, valdovais žmonės turi tapti priverstinai.

Anksčiau buvau įsitikinęs, kad valstybės ir korporacijos engia mus, paprastukus, dėl to, kad yra valdomos kažkokių niekšingų ir gudrių pilkųjų kardinolų, kurie dėl kažkokių psichinių sutrikimų nuolat orgazmuoja nuo didelės valdžios pojūčių. Bet kuo toliau tuo labiau manau, kad tų gudročių nėra. Visa šita mėsmalė tėra žmogaus, kaip nevykusio evoliucijos padarinio empirinis įrodymas. Mes kaip ančiasnapiai ar žirafos - kažkokia gyva nesąmonė.

Žemė bando atsikratyti vienų iš didžiausių, paskutinius porą amžių ypač įsisiautėjusių parazitų. Nelėtinkime proceso rinkdami šiukšles ir dažydami suoliukus. Push the button. Vandeniline bomba ištaškyk mus gabalas. Ozono skyle užtroškink mus deguonies trūkumu. Kurt Vonnegut pernelyg geras rašytojas, kad jo neplagijuočiau.

Kodėl evoliucija įtikina: Kūrimas. Kūryba. Prisiminęs bet kurį bent kažkiek nevisai apgailėtiną savo kūrinį, galiu teigti, kad visi perėjo kažkokią evoliuciją ir kad tolimesnis iteratyvus vystymas padėtų jiems pasiekti geresnę formą.