2011 m. vasario 15 d.

Kalbos ir tautos

Kalbininkai, kalbainiai. Internete prasidėjo įdomi veikla. Įdomi tik patiems blogeriams. Niekam daugiau turbūt nelabai įdomi. Geriau pagalvojus, man tai įdomi. Taigi, tarsi ir man reikėtų kaip ir užvažiuoti ant kalbininkų.

Kodėl aš manau, kad aš turiu teisę čia rašinėti tokiomis tai temomis? Ogi todėl, kad aš esu profesonalus kalbų naudotojas. Aš gaunu pinigus už tai, kad naudoju kalbas. Tiesa, programavimo kalbas. Aš esu kaip ir programuotojas. Tas kaip ir nelabai skaitosi, įtariu, šiame ginče... Taigi, atmetam.

Taigi, aš esu bendravimo kalbų mėgėjas. Aš naudojuosi kalbomis ir už tai negaunu piniginio atlygio (Kitaip nei kalbininkai -- anie tai gauna atlygį, kurio dalis, o paradokse, yra mano, kaip programavimo kalbų naudotojo sumokėti mokesčiai). Tai kaip ir mėgėjas papasakosiu jums, mielas skaitytojau (kadangi skaitytojas tik aš pats -- tai papasakosiu sau), Ką aš manau apie kalbą.

Visų pirma, kas yra atsakingas už norminės lietuvių kalbos atsiradimą? Ogi suvalkiecukas -- Jablonckių Jonukas. Anas tep va paėėmė savo šnektų, dadėjo dą tį kokį tcai vidurio Lietcuvėlės tarmį i viskas. I nuo tadu jei razumiji, kap koks dzūkutis, tai baisiausia škada tep darytci. I netgi koks policinykas, kiek tai kapeikucių baudelį ant tavį gali užmestci.

Čia ką tik kalbėjo mano dzūkiškos šaknys. Grįžtu į suvalkiečių-aukštaičių samplaiką. Tai yra, dabartinę oficiąją, vienintelę etaloninę lietuvių kalbos versiją. Tiesa, ir toliau ją naudosiu su klaidomis, nes gi esu tik lietuvių kalbos naudotojas-mėgėjas.

Jau pats lietuvių kalbos normavimas buvo nenatūralus. Ir netgi formuojant norminę kalbą buvo nemaža dalimi ignoruojami du regionai -- žemaitija ir Dzūkija. Taigi, dabar tie visi kalbininkai -- Lietuvos valstybės, lietuvių tautos ir etaloninės lietuvių kalbos gynėjai ir prievaizdai -- man nori prikaišioti, kad mano tėvų, mano senelių, mano prosenelių (ir taip toliau) išrasta ir laikui bėgant natūraliai, organiškai vis patobulinama dzūkiška lietuvių kalbos versija yra prastesnė už „tetų-kalbininkų-vaidilučių ir dėdžių-kalbainių-vaidilų kabinetuose“ sukurtą sintetinį lietuvių kalbos variantą? Ir kad tas sintetinis produktas yra ko tai svarbesnis ir „šventesnis“ už natūraliai išsivysčiusias žemaičių ir dzūkų tarmes? Ir kad visiems tėvynės mylėtojams ta sintetika turi būti svarbesnė ir mielesnė nei realių žmonių realiai vartota ir vartojama kalba? Ir kad aš negaliu sakyti „saldainė“ (nes taip esu įpratęs), o turiu sakyti „saldainis“?

Turbūt žinai atsakymą į prieš tai užduotus klausimus? Gerai -- tuomet patarčiau nustoti skaityti šitą blogo įrašą. Iki dabar šis įrašas gali pasirodyti kaip „Kalbainiai kvaili, o Užkalnis protingas. Aš pasišildysiu Užkalnio šlovės spinduliuose spardydamas kalbainius.“. Bet nuo dabar įrašas pataps eiliniu mano pusiau nelogiškų kliedesių kratiniu. Aš, įtariu, kad šio įrašo egzistavimas galėtų suteikti ginklą kalbininkams -- „girdi“ -- sakytų anie -- „va kokie anie išprotėję“. Aišku, tik tokiu atveju jei jį aplamai kas skaitytų.

Klausimas. Kurią kalbą aš naudoju rašydamas šitą blogo įrašą? Ne -- neatspėjai (O gal ir atspėjai...). Aš naudoju tą lietuvių kalbos variantą, kurį, mano manymu, galės suprasti daugiausia žmonių. Aš renkuosi žodžius ir sakinių struktūras taip, kad maksimizuočiau du dydžius: teksto įdomumas ir teksto suprantamumas. Va, paskutinis sakinys tai visiškai prastas -- jį nevisi supras ir jis skamba, kaip narciziškas bandymas pasipuikuoti sudėtingų žodžių mokėjimu. Bet man tas sakinys patinka -- todėl aš jį ir paliksiu. Tai dar vienas svarbus dalykas: be visa ko, aš kalbą vartotoju taip, kaip man patinka.

Taigi, kodėl aš nerašau visų savo tekstų dzūkiška tarme. Nes jos beveik niekas nesupranta. Nes net didžioji dalis dzūkų nesugebėtų prisiversti skaityti bent kiek ilgesnio teksto, parašyto dzūkų tarme. Nes ji mirštanti tarmė. Taip ji žavi ir visa kita. Taip deminutyvų vartojimas joje sukuria ypatingą pokalbio atmosferą. Bet po šimto metų jos nebebus (nu gerai, gerai -- beveik nebebus). Ar man gaila dėl to? Šiek tiek. Bet tik dėl to, kad esu sentimentalus mižnius. Jokių logiškų priežasčių jei išlikti nėra. Ir nyksta ji natūraliai, o ne jokių tai piktų žmonių užmačia. Ar, hipotetiškai kalbant, kalbainiai sugebėtų įstatymiškai (Jeigu turėtų tokių galių) įpareigoti visus dzūkus kalbėti dzūkiškai? Turbūt sugebėtų, jeigu prie visa ko, jie dar turėtų ir galių (hipotetiškai kalbant) valdyti armiją... O ta jiems paklustų...

Gerai, gerai -- užteks simbolizmo. Dzūkų tarmė yra lietuvių kalba. O armija -- yra media (televizija, spauda, internetas). Kalbainiai gali mus priversti naudoti savo kalbos variantą, jeigu jie galės kontroliuoti tuos išvardintus smegenų plovimo įrankius. Bet ar to reikia? Ne -- kalba yra naudinga tik tada, kai ji vystosi natūraliai ir ją kuria ja realiai besinaudojantys žmonės, sprendžiantys to laikmečio ir tos aplinkos kasdienines problemas. Kai ją visiems kuria šventieji kalbos puoselėtojai -- kalbos naudingumas nukenčia, nes kalbininkai tegali sukurti kalbą, nepatikėsi bet, kalbininkams.

Grįžtant prie analogijų. Petrai, jeigu manai, kad dzūkų tarmė išnyks, tai ar manai, kad lietuvių kalba irgi išnyks? Taip. Lengvas klausimas. Štai čia ir išlenda visi kalbininkai -- girdi, jie gi ir savo suvaržymais stengiasi apsaugoti lietuvių kalbą ir jos istorinį paveldą. Bet ar to reikia? Ne. Tikrai. Skaitytojau, baik ginčytis su manimi! Nereikia, nereikia. Kokios dar vertybės? Kokios dar gilios tradicijos? Koks dar protėvių kraujas? Ji išnyks ir viskas. Jeigu ji neišnyks dėl to, kad koks nors agresorius (nebūtinai Rusija -- nebūkite banalūs) mus nugalabys, tai ji išnyks todėl, kad žmonių gyvenimo būdas galiausiai taip pasikeis, kad lietuvių kalba taps tiesiog nebenaudinga.

Pala, pala. Nelabai čia daug kliedesių, kuriuos žadėjai, pasakytumei tu, skaitytojau. Taip -- nelabai. Dėl to pats laikas pradėti važiuoti į lankas, kol dar nenusibodo rašyti. Taigi, lietuvių kalba išnyks. O kodėl, ji, kitų manymu, turėtų neišnykti ir gyvuoti per amžių amžius? Iš esmės dėl vienos paprastos priežasties -- kalba apibrėžia tautą. Kalbos išlikimas yra būtinas tautos išlikimui. Taigi, klausimas: ar lietuvių tauta turi išlikti? Ne. Kodėl? Nei viena tauta neturi išlikti. Ką? Kodėl? Nes tautiškumo sąvoka yra įrankis. Įrankis valdyti mases. Skaldyk ir valdyk. Aš niekinu rusų, lenkų, prancūzų ir visų kitų tautybių žmones. Aš ne nekenčiu (taip ir norėjau parašyti -- dvigubas ne) tik tų tautybių apie kurias nežinau. Bet vos tik sužinosiu -- iškart pradėsiu nekęsti. Tu irgi... Jie irgi...

Tautybė -- tai tik pretekstas pradėti karą. Tautybė -- tai tik dar vienas įrankis patricijams valdyti plebėjus.

Bet, ką tada tu siūlai, jeigu jau tautybė yra blogis? Čia panašiai kaip su ateizmu -- kiti iš kart užduoda klausimą, tarsi kitaip negali būtu: „Tu netiki į Dievą? Tai į ką tu tiki?“. Tai ir čia, manau, gaunasi panašiai: „Tu nenori priklausyti tautai? Tai kam tu nori priklausyti?“. Lengvas klausimas -- žmonijai. Oi, ne -- suklydau. Galima dar kartą? Aš noriu priklausyti visatai...

Išsaugok plastiką ir tu!

Plastikas. Plastikiniai maišeliai. Reikia, kuo mažiau jų naudoti. Reikia, kuo ekologiškiau gyventi. Pilni šiukšlynai plastmasės -- vajei, vajei, kaip negerai. Reikia pirkti lininius maišelius. „Aš saugau gamtą“. „Gamta mūsų namai“.

Ane? Eik velniop! Plastikas -- jėga! Man reikia plastiko! Kuo daugiau -- tuo geriau. Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be plastiko? Aš ne. Plastikiniai daiktai supa mane ir daro mano gyvenimą lengvesnį. Man reikia plastiko! Labai, labai! Tik va bėda -- plastikas gaminamas iš naftos. O aną visi šunsnukiai baigia paleisti oran su savo mašinomis.

Taigi, aš perku kiek galima daugiau plastikinių daiktų ir juos išmetu. Tada vėl perku. Tai mano garantas. Mano atsargos. Mano plastiko bankas.

Gerai, gerai. Pabandysiu paaiškinti. Turbūt sutinkate, kad plastmasės mums visiems reikia? Turbūt taip pat sutinkate, kad mums važinėti irgi reikia? Taip? Sutinkate, kad nafta baigtinė? Baigtinė. Kokie yra žinomi plastiko pakaitalai? Medis, geležis ir akmuo. Ar tu kaip plastiko vartotojas (aš nekalbu, kaip pirkėjas. Pirkimai/pradavimai -- degradavusi, žmones žudanti sritis, nepasiduodanti logikai. Palikime ją nuošalyje) pajusi gana stiprų diskomfortą, jeigu teks pastarąjį (plastiką) pakeisi kuriuo nors iš išvardintų materijų? Ir dar kaip pajusi!

Dabar apie mašinas. Mašinų kurą galima pakeisti tuo ir anuo (Pasiieškokite patys visų galimų alternatyvų). Ar tu kaip važinėjantis žmogus pajusi kokį tai skirtumą, jeigu naftos produktais gaminamas kuras bus pakeistas kita alternatyva? Ne! Išskyrus tą atvejį, jeigu tu esi benzino iš mašinų vagis ir tu vagi jį su šlanga, vagystės metu atlikdamas įžymųjį pirminio siurbtelėjimo veiksmą (kartais benzino patenka į burną ir tu tada spjaudaisi ir patyliukais keikiesi (gi vyksta vagystė -- gi negalima garsiai keiktis)). Tada tai taip -- tave gana stipriai paveiks benzino (ar kito iš naftos gaunamo kuro) pakeitimas kitu energijos šaltiniu. Bet visiems kitiems tai nebus jokio skirtumo.

Taigi, jeigu reikia rinktis tarp plastiko ir benzino, aš renkuosi plastiką. Bet, kaip jau minėjau, visi tie niekšai vairuotojai degina naftą (galėjusią tapti plastiku, bet netapusią...) neįtikėtinais tempais. Tam ir reikalingos plastiko atsargos šiukšlynuose. Nes iš kur gi to jo gausi, jeigu tie puspročiai viską išdegins į atmosferą? Taigi, aš perku plastikinius daiktus ir išmetu juos. Daryk taip ir tu! Ir liepk savo draugams ir artimiesiems. O kai pamatysi atvažiuojančią galingą, daug benzino rijančią mašiną, grūmok kumščiu ir rėk „Gaidyyy!!!“ (Labai didelė tikimybė, kad tai vyriškos lyties atstovas. Moterims gi nereikia jokių dimensijų trūkumo konpensuoti galingomis mašinomis). Nes, žinok, anas šiuo metu kaip tik degina būsimą tavo vibratorių, pripučiamą lėlę, prezervatyvą, telefoną, klaviatūrą ir kitus ne mažiau naudingus dalykus.