2011 m. lapkričio 10 d.

Daug evoliucijų


Neturiu ką veikti, tai aprašinėju galimus žmonijos evoliucijos scenarijus.  Tiksliau turi ką veikti, bet vietoje to aprašinėju galimus žmonijos evoliucijos scenarijus... Nes, ką gi galima svarbiau nuveikti, nei svaigti apie galimą ateitį.

Ai, beje, čia visiškos pievos, jeigu kam kils mintis priimti tai už gryną pinigą...

Nuosaikioji evoliucija

Vienas žingsnis pirmyn. Vienas žingsnis atgal. Vienas žingsnis pirmyn. Du atgal. Trys į priekį. Taip po truputį, vis suklupdama, bet nepaisant visko atsitiesianti, žmonija judės į priekį. Nieko didelio ir įdomaus ar kardinaliai kitoniško nevyks, kaip niekad anksčiau kad neįvyko.

Truputį didės vidutinis gyvenimo laikas. Truputį keisis ūgis. Organizmai po truputį prisiderins prie E papildų (ir tai bus vienintelis sveikas maistas).  Smegenų dydis, kaip ir paskutinius 100000 metų, visai nekis. Visi ir toliau mąstys, kad yra unikalūs ir svarbūs, nors mes ir toliau tebūsime tik dar viena gyvūnijos rūšis. Sudedamoji faunos dalis.

Individo evoliucija

Žmogus ir žmonija. Yra galimybė, kad vienas iš dviejų vystysis labiau. Pirma, pabandykime panagrinėti individo, o ne bendrijos atvejį.

Pradėkime nuo vienos įdomios pastabos. Vaikai išmoksta vaikščioti, o ne pradeda tai daryti instinktyviai. Išmoksta.

Gali būti, kad ateityje žmogus turės žymiai daugiau laiko, ką nors išmokti. Tai yra išmokti panaudoti savo kūno potencialą. Įvaldyti, ką nors taip, kad mes net neįsivaizduojam, kad įmanoma.

Pavyzdžiui, buvo akmens amžiaus žmogus. Jis turėjo beveik tokį patį kūną ir tokias pačias smegenis, kaip ir mes. Įsivaizduokime, jeigu tam urviniui žmogui būtų tekę išvysti gyvai grojantį, tarkim, gitaros virtuozą. Galima įsivaizduoti, kad jiems tai atrodytų nežemiška ir neįmanoma. Galima įsivaizduoti, kaip tai turėtų ištaškyti smegenis vargšeliams. O paklausius kelių kūrinių dar pasakyti, kad ir jie gali to išmokti...

Mums manyti, kad mes, kitaip nei akmens amžiaus žmonės, nesame tik tarpinė stotelė yra kvaila. Taip pat manyti, kad su savo kūnu (kuris ateityje, tarkim, beveik nesiskirs nuo esamo) ir aplinkiniu pasauliu (kas be ko) žmogus ateityje neišdarinės neįsivaizduojamų „antgamtiškų“ dalykų, yra tapačiai kvaila.  Tuo labiau, kad pailgėjęs gyvenimo trukmės vidurkis (tikėkimės) ir dėl modernizacijos sumažėjęs darbo reikalingumas leis žymiau daugiau laiko skirti „antgamtiškų“ dalykų mokslams.

Bendruomenės evoliucija

Žmogus kūnas jau seniai stipriai nesikeičia. Ir tikėtis, kad anot Bill Hicks, žmogus staiga užsiaugins dar vienus nykščius yra kvaila. Nauja evoliucija įtakos bendruomenės, o ne individo vystymąsi. Bendruomenės tobulės ir vystysis aplink jas vienijančias mintis (memes) ir ideologijas. Tokias, kaip kapitalizmas, socializmas, anarchija ir panašiai. Tik, žinoma, ideologijos tuo metu bus pasiekusios mums dabar neįsivaizduojamą sudėtingumą ir aprėpiamos problematikos platumą. Arba atvirkščiai -- mums neįsivaizduojamą paprastumą ir minimalistinį aiškumą.

Taigi, vystysis ir evoliuconuos ne žmogus, o tos vienijančios mintys. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybė yra viena iš tų vienijančių, šiuo metu ganėtinai primityvių bendruomenių gyvybės formų. Bet ji jau dabar yra pakankamai svarbi ir neįtikėtinai stipriai įtakojanti visų jos bendruomenės narių elgseną.

Aplink kokias neįtikėtinas ir, žiūrint iš šių dienų perspektyvų, absurdiškas idėjas išsivystys tos bendruomenes vienijančios mintys, mes neturime žalio supratimo. Panašiai, kaip aš būdamas mažas pyplys nesuvokiau, kuo skiriasi Alytus nuo Lietuvos. Aš, tiesiog, nesuvokiau kaip mes galime gyventi ir Lietuvoje ir Alytuje. Taip ir žmonija dabar yra tas mažas pyplys, kuris dar nesuvokia galimos ateities bendruomenių koncepcijos.

Kita perspektyva, iš kurios galima pažvelgti į būsimą bendruomenės evoliuciją, yra faktas kad žmonių porūšis (kaip ir kiekvienas kitų primatų porūšis) turi tam tikrą skaičių asmenų, kuriuos individas gali žinoti asmeniškai ir jaustis „savais“. Tas skaičius dabar yra 150.

Tas skaičius turės augti. Dabar jūs esate Lietuvos (arba kitos valstybės) bendruomenės narys, bet nepaisant to, jums terūpi tik mažas skaičius jums artimų žmonių. Į visus kitus, jums daugmaž nusispjauti. Dabar įsivaizduokite, kas būtų jeigu jums rūpėtų visi Lietuvos gyventojai. Pabandykite pagalvoti, kaip turėtų kisti visos valstybę apibrėžiančios struktūros, jeigu kiekvienas valstybės gyventojas jaustųsi vispusiškai įsipareigojęs kitam jos nariui.

Pabandykite nukeliauti dar toliau. Pabandykite įsivaizduoti, kas būtų, jeigu jūs savo artimais sugebėtumėte laikyti visus septynis milijardus žmonių, gyvenančių žemėje. Jeigu jūs emociškai dalyvautumėte kiekviename naujame gimime ir naujose laidotuvėse...

Tada nebeliktų bendruomenės evoliucijos, nes visa žmonija tebūtų vienas individas.

Gamtos kataklizmas ir išnykimas

Žemė labai, labai sena. Žmonija labai, labai jauna. Žmonija yra tik dar viena gyvybės forma žemėja. Tik dar viena gyvūnijos forma. Milijonai rūšių jau išnyko (http://en.wikipedia.org/wiki/Extinction_event). Tikimybė, kad ir žmonija išnyks yra šimtaprocentinė (Na, na -- nėra čia ko savęs apgaudinėti). Kai pagalvoji, kiek visko įdomaus, bet žmonijai fatališko gali nutikti bet kuriuo momentu, tai supranti, kad kiekviena akimirka, kurios metu mes esame gyvi, yra stebuklas.

Gamtos kataklizmas ir beveik išnykimas

Nors kita vertus, žemė turbūt ne tiek ir daug turi gyvybės formų, kurios būtų tokios gajos ir taip paplitę. Tas suteikia šiek tiek vilčių, kad bent jau dalį įvairių kataklizmų žmonijai gali pavykti išgyventi. Po velnių, juk net du ledynmečius ana ištvėrė.

Beje, čia reiktų paminėti, kad žmonijos aš neatskiriu nuo gamtos. Man terminas „nenatūralu“ yra absurdiškas. Viskas, ką daro žmonija ir paskiri jos individai yra absoliučiai natūralu ir sudedamoje gamtos dalis.

Taigi, žmogaus sukeltas gamtos kataklizmas (Pavyzdžiui, atominis karas ir atominė žiema) būtų visiškai natūralus reiškinys.
Nežinau, su kokiais ginklais kariausime Trečiajame Pasauliniame kare, bet Ketvirtasis Pasaulinis karas bus kariaujamas su lazdomis ir akmenimis.“ Albertas Einšteinas
Ne taip ir svarbu, kas bus kaltas, kai žmonija beveik išnyks, bet pakankamai aišku, kad grįšime į akmens amžių dar vienam kartui.

Kosmoso užkariavimas

7 milijardai. 7 milijardai beprasmių gyvybių, besislepiančių po žmogiškaisiais kūnais. Sakyčiau daugoka. Nebe išsitenkame. Planetoje tampa per ankšta. O ir panašu, kad tuoj pasieksime tokį civilizacijos lygmenį, kai masinės žudynės nebebus svarstytinas variantas.

Juk pagalvokite, kiek iš viso žmonių esate nužudęs tiesiogiai? Tikriausiai nulį (Nu bent jau tikiuosi...). Netiesiogiai tai esate nužudęs ne vieną.  Pavyzdžiui: spekuliavote maisto kainomis akcijų biržoje; užmerkėte akis prieš girtus už vairo; neiškvietėte greitukės žiemą lauke nusmigusiam bomžui ir taip toliau ir taip toliau ir taip toliai ir taip toliau. Bet va tiesiogiai, tai jau net ir dabar vakarų civilizacijoje, tai yra netoleruojama veikla. Ir panašu, kad toks požiūris vis labiau ir labiau įsigalės.

Taigi, nebežudysime. O žmonės vis dauginasi (ir panašu, kad neketina sustoti).  Bet tai nėra didžiausia skaičiaus didėjimo problema. Kas bus, kai klonavimas taps norma. Įsivaizduojate, koks staigus šuolis bus, kai, pavyzdžiui, valstybės tarpusavyje pradės konkuruoti dėl darbo jėgos pigumo, klonuodami darbininkus. Nebebus čia vietos. Plebėjams tai bus, bet patricijai tai turės, kur nors išsikelti.

Kur? Į kosmosą. Tematau vienintelį būdą suvaldyti žmonių skaičiaus augimą ir tas būdas yra kosmoso užkariavimas.

Genetika ir žmogaus kūno patobulinimas

Žmogaus genomas jau beveik ištirtas. Turbūt kalbame apie kelis iki pabaigos likusius dešimtmečius. Apie genus mums žinoti neužteks. Poto seks praktinis žinių panaudojimas. Žmonės pradės keisti savo pačių genetinę informaciją.

O tada prasidės... Nori kitokios spalvos plaukų? Prašom. Turi širdies ydą?  Jau nebe. Neturi imuniteto ligoms? Jau turi. Per avariją netekai rankos, o žmogaus kūnas nesugeba regeneruoti prarastų galūnių? Jo, bet tavo jau sugeba.  Turi per mažai laiko? Niekis -- nuo šiol turi daugiau, nes tavo organizmui nebereikia miego.

Ir tai dalis evoliucijos. Čia mes vėl susidursime su teiginiu: „nenatūralu“.  Bet tai absurdiška! Mes (ne konkrečiai aš ir tu, bet tie žmonės, kurie iš tikrųjų palieka pėdsaką mokslo vystyme) turėjome tapti tokie protingi, kad išsiaiškintume, kaip veikia mūsų kūnai. Ir mes turėsime tapti ant tiek protingi, kad sugebėsime save modifikuoti. Kaip šunys yra gyvūnų rūšis, kurios patinai laižo savo sėklides, taip žmonės taps gyvūnijos terpės rūšimi, kuri natūraliai keičia savo genomą. Ir tai bus absoliučiai nulemta ir sąlygota pirmos šlykštynės išlipusios iš vandenynų į sausumą ir poto patapusios pirmu žinduoliu.

Pastaba paraštėse: nepaisant visų puikių dalykų, kuriuos galėsime atlikti su ta jėga, kurią įgausime įvaldę genų modifikavimo meną, bijau, kad pirmas etapas bus, neįtikėtino kvailumo dalykai, kuriuos žmonės darys su savo lyties organais ir kitais su seksu susijusiais atributais...

Žmogaus ir mašinos simbiozė

Ar kada teko susidurti su mašina? Ne -- tas atvejis nesiskaito. Ar kada teko susidurti su mašina, būnant pėsčiuoju? Man neteko. Bet teko regėti kelis tokius susidūrimus gyvai ir N kartų matyti tai internete.

Kokios gi išvados? Išvados tokios, kad žmogaus kūno sudedamosios medžiagos nėra pačios aukščiausios rūšies. Netikite? Turite bent vieną plombą dantyse?  Nešiojate akinius? Dėvite drabužius? Naudojatės mobiliu telefonu?

Jei nors vieną iš šių klausimų atsakėte teigiamai, tai jūs techniškai jau esate androidas. Tik gana primityvus. Jeigu nei į vieną klausimą neatsakėte „taip“, tai jūs turėtume nemokėti skaityti... Bet kokiu atveju, pažvelkime kad ir į drabužius. Jie skirti patobulinti mūsų odą, kuri yra per prasta daugumai oro sąlygų (ir dar tam, kad paslėptų pimpalus ir putytes, bet čia kita istorija). Batai skirti patobulinti netikusias mūsų pėdas. Dantys vienas iš prasčiausių organų. Jį žmonės privalo tobulinti.

Nereikia net abejoti, kad vos žmonija sukurs, tarkim, tobulesnę odą ir išsiaiškins kaip ją užmauti vietoje gimtosios, tai maždaug nuo tada po kiekvieno gimimo kūdikiai bus nudiriami ir apmaunami nauja mechanine, patobulinta oda. Ir tai bus tokia pat įprasta procedūra, kaip švirkštelės nukirpimas. Ir nauji tėvai sakys: „Taip aš dalyvavau gimdyme ir padėjau nudirti savo dukrą...“. Nu taip aišku nebus... Bet kad žmogus bus ta gyvūnijos rūšis, kuri pati susikurs sau organus, tai faktas.

Mobilūs telefonai taipogi yra labai įdomūs prietaisas. Šiuo atveju ne tiek technine, bet koncepcine prasme. Taip žmonės praplečia savo bendruomenės narių garsinio bendravimo organų galimybes. Nes jeigu mes galėtume rėkti per pusę žemės pusrutulio ir išgirsti, ką kitas mums atrėkia, tai žmonijai nereiktų telefonų, kaip bendravimo pagalbininko. Išmanieji telefonai prie visa to dar prideda atminties ir mąstymo patobulinimus. Pavyzdžiui, su mobiliu įrenginiu aš galiu prisijungti prie interneto ir man tampa pasiekiama visos žmonijos atmintis. Tai yra visos žmonijos atmintis tampa mano atmintimi.

Dabar mes tas dėžutes nešiojamės prie savęs. Bet garantuotai ateityje jos bus integruojamos į žmogaus kūnus. Kažkas, kas išsivystys iš dabartinio interneto ir kompiuterių, ateityje taps natūraliu organu. Tas organas bus kažkas įspūdingo, nes galiausiai sujungs atskirus žmones į viena atmintimi ir dalinai vienu mąstymo organu besidalijančią būtybę. Mes visi tapsime (jau tampame) viena būtybe, viena esybe. Arba tiesiog technologijų pagalba prisimename, kad viskas yra viena.

Žmogų kaip tarpinis evoliucijos žingsnis tarp beždžionės ir robotų

Dar truputį panagrinėkime natūralumo ir nenatūralumo klausimus. Pavyzdžiui, ar voratinkliai yra nenatūralūs, nes juos išvemia vorai (po teisybei nežinau, kaip vorai generuoja voratinklius, bet norėčiau tikėti, kad jie juos išvemia)? Tai kodėl turėtų būti nenatūralu tai, ką sukuria žmogus. Žmogus, kuris tik dar vienas gamtos lygties kintamasis.

Taigi, viskas (Viskas!) kas įvyksta dėl žmogaus reakcijos yra natūralus gamtos reiškinys. Taip, taip -- net ir antibiotikų prifarširuotos karvės.

Vienas iš dalykų, kurį žmonija jau sukūrė yra natūrali gyvybės forma -- robotai, su (vis dar) nevykusiu dirbtiniu intelektu. Ateityje mes juos tik tobulinsime. Ir tobulinsime tol, kol anie pataps geresne gyvybės forma negu mes (žmonės). Ir tada mes tapsime jiems nebereikalingam, nes jie mokės daug geriau save tobulinti, negu, kad sugebėtume mes.

Žiūrėdami atgal matome, kad žmogus tėra truputį tobulesnis prieš tai buvusių beždžionžmogių variantas. Ir kažkaip narciziškai manome, kad ateities žmogaus vystymasis bus tos pačios grandies tęsimas. Kad ateities gyvybės forma bus kažkuo kitokia, bet vis dar žmogiška. Bet labai retai pagalvojame, kad ateitis priklauso ne tam, kas išsivystys iš žmogaus, bet tam, ką žmogus sukurs.

Ir viskas čia gerai, nes robotai yra tai pat natūralu, kaip ir voratinkliai.


******


Pastaba: Nuo čia prasideda ultra lygio keliavimas į pievas.

Dvasinė evoliucija

Ką darytum, jeigu aš tau liepčiau apskaičiuoti stačiojo trikampio įžambinės ilgį, žinant abu statinius? Pasiimtum Pitagoro teoremą ir apskaičiuotum, naudodamasis savo racionaliu mąstymu.

O ką tuo tarpu darytum, jeigu aš į tave mesčiau kėdę? Ar taipogi bandytum apskaičiuoti, kur tau reikia pasitraukti? Tai yra, paskaičiuotum kėdės skridimo greitį ir kampą. Pritaikytum reikiamas formules ir sužinotum, kur tau reikia atsistoti, kad išvengtum susidūrimo su kėde.

Nė velnio! Tu pasitrauktum, pasinaudojęs savo instinktais. Tu pasinaudotum kažkokiu pasąmoniniu (iracionaliu) mąstymu, kurio pagalba sugebėtum žaibiškai apskaičiuoti reikiamą atsistojimo vietą.

Aš manau, kad šis iracionalus mąstymas yra vieta, kur link judės žmogaus evoliucija. Tai yra bus vystomas instinktinis mąstymas, kuris panašu, kad yra N kartų efektyvesnis, negu šiuo metu labiau įprastas racionalusis. Aš manau, kad įmanoma taip ištobulėti, kad pamačius statų trikampį, tu akimirksniu instinktyviai galėtum paskaičiuoti visas jo savybes, iki tol nežinodamas nei vienos kraštinės ilgio ir nei vieno kampo (nu išskyrus statųjį).

Ateityje žmonės (arba kas pakeis žmones) daug mažiau mąstys, bet bus žymiai protingesni.

Kelionės laiku

Jeigu ateityje žmonijai galiausiai pavyks keliauti laiku, tai nebeliks jokios evoliucijos. Tiksliau taps aišku, kad niekad jos ir nebuvo, nes nėra laiko juostos, kurioje gali vykti vyksmas. Nes nebus jokio laiko.

Ir keliavimas laiku nebus kažkokios mechaninės mašinos sukūrimas, kuri viršys šviesos greitį ir leis iškreipti laiką ir erdvę, bei taip keliauti laiku.

Oij, ne -- „kelionės“ laiku tebus žmogaus mąstymo (arba pojūčių) patobulėjimas, kuris leis vienu metu suvokti daugiau dimensijų negu trys erdvės dimensijos. Ir tas pagaliau leis pamatyti, kad laikas tėra vienos didelės konstantos, vadinamos visata, projekcija į tam tikrą N-dimensinį visatos pjūvį.

Klonavimas

Dabar evoliucijos mokslas teigia, kad kiekvienas individas stengiasi ne tik įveikti visus konkurentus ir taip išlikti gyvas, bet ir pasistengti, kad kuo daugiau jo palikuonių išgyventų ir turėtų kuo geresnes sąlygas tęsti genofondo išsaugojimą.

Išpopuliarėjus klonavimai (o tas garantuotai įvyks), šita evoliucijos paradigma įgaus naują posūkį. Kiekvienas stengsis prigeneruoti kuo galima daugiau savo klonų ir kartu su jais išnaikinti kitus žmones ir jų klonus. Tai yra, ateityje išliks tik vieno tipo žmogus.