2012 m. gruodžio 28 d.

Mano paties blogo metų apžvalga. Dešimtbalėje sistemoje rašau sau žaibą

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl rašau blogą yra ta, kad aš į jį žvelgiu, kaip į kokią tai pseudo terapiją, kuri netgi kažkiek padeda man augti.

Taigi, saviterapijos vardan, pabandžiau padaryti savo blogo metų apžvalgą. Pirma diagnozė. Žmogus, kuris rašo savo blogo įrašą savo blogo įrašams, tikriausiai yra suknistas narcizas.

Kita diagnozė. Kokybė prasta. Kas nėra blogai, nes aš nesu profesionalas. Kas yra blogai, tai tas, kad kokybė per metus yra truputį pakritusi žemyn (Neįtikėtina, bet dugnas dar iki šiol nebuvo pasiektas ir buvo, kur kristi žemyn (Žmogus, kuris taip akivaizdžiai kuklinasi yra supistas savimyla narcizas...)).

Bandant analizuoti, supratau vieną įdomų dalyką. Kokybė krito maždaug tuo metu, kai pasikeitė mano skaitomų knygų repertuaras. Kol skaičiau visokias filosofines, ar pseudo-mokslo, ar pseudo-religijų knygas, tol įrašų kokybė buvo aukštesnė. Kai persimečiau ant fantasy literatūros, įrašai patapo ne tik kad prastesni (mano nuomone), bet absurdiškesni. Juose daugiau kūrybos ir išgalvojimų. Daugiau chaoso ir žymiai mažiau tikslumo ar aiškių ir apibrėžtų minčių.

Kažkaip privertė pergalvoti, ar aš tikrai esu aš. Ir kur prasideda, ir kur baigiasi tas „aš“. Kur ta laisva valia? Tik iliuzija? Ir ar tiktai aš nesu tiesiog išorės sąlygų ir veiksnių padarinys.

Analizės išvados? Reiktų, jaučiu, neapleisti šito niekam tikusio, bet man mielo blogelio... Mielo, aišku, išskyrus tada, kai „reikia“ prisiversti, ką nors parašyti...

Ekonomiškos krūtys
http://petraszd.blogspot.com/2012/01/ekonomiskos-krutys.html
Pirmas metų įrašas. Įrašas uždirbo man puslapį pipedijoje (apie kurį išsiaiškinau ne taip ir seniai). Visų pirma kažkaip visai smagu (Nors taip ir nesupratau, ar iš manęs tame puslapyje tyčiojasi, ar ne). Bet iš kitos pusės truputį gąsdina. Reiškiasi, kad pasaulyje yra žmogus, kuriam vienu metu užėjo tokia mintis: „Hmmmm... Neturiu, ką veikti... Nuobodu... Telikas nieko nerodo... Internetas jau du kartus šiandien perskaitytas... Hmmm.... O! Žinau! Parašysiu apie Petrą!“

http://www.pipedija.com/index.php/Petras_Zd

ACTA - gaidys
http://petraszd.blogspot.com/2012/02/acta-gaidys.html
Vienas iš nedaugelio mano bandymų rašyti apie tų dienų realijas. Kaip ir visi tuo metu rašiau apie ACTA. Nežinau, ar pavyko, bet tai buvo vienas iš populiariausių mano įrašų. Pats nelabai esu juo patenkintas, nes kažkoks dirbtinai išstenėtas įrašas čia buvo.

Nebylus dialogas su labiau tėvynę mylinčiais
http://petraszd.blogspot.com/2012/02/nebylus-dialogas-su-labiau-tevyne.html
Šitame įraše aš prisižadėjau per mėnesį rašyti bent jau po du kartus per mėn. Panašu, kad bent jau šiemet pažado laikiausi. Ir aišku, tikriausiai patvirtinau tą savo nuogąstavimą, kad įrašų kokybė kris žemyn.

Pats įrašas, kiek pamenu, buvo labai sunkiai parašytas. Ir dar sunkiau buvo paspausti mygtuką publikuoti. Kažkaip buvo gėda, nes gana daug širdelės į jį buvau įdėjęs...

Video Blog #1: Eitynių asociacija
http://petraszd.blogspot.com/2012/03/video-blog-1-eityniu-asociacija.html
Dėl šito irgi buvo gėda. Ir vis dar yra. Reikėjo palikti tik tekstą... Palieku internete, kaip priminimą sau, ko ateityje daugiau nedaryti...

Čia buvo mano bandymas daryti video blogą. Kaip pirmas įrašas, jis iš principo negali būti geras ir ne tragiškas. Iš kitos pusės tekstas gal ir pusė velnio.

Labai pretenzingai jautiesi kalbėdamas pats su savimi. Kaip kokia įnoringa, realybėje nesigaudanti, išlepus n-iolikmetė durnė...

Viso to bandymo teigiamas aspektas? Aš ir toliau ieškojau visokių išraiškos terpių ir kartu su kitais priedurniais dabar kuriame audio blogą „Programišių godos“.

http://programisiu-godos.blogspot.com/

Sveikam kūne vistiek daug nesąmonių
http://petraszd.blogspot.com/2012/03/sveikam-kune-vistiek-daug-nesamoniu.html
Sunkus tekstas. Sunku žmonėms aiškinti, kaip reikėtų teisingai gyventi. Bet koks kieno nors aiškinimas, kaip sveikai gyventi, turi baigtis to kito rėkimu į veidą: „Užsičiaupk asile! Ar taip, ar kitaip – vis tiek mes visi mirsime!“. Bet niekas kažkodėl man nerėkė į veidą...

Sukurk ką nors prasto ir tu!
http://petraszd.blogspot.com/2012/04/sukurk-ka-nors-prasto-ir-tu.html
Dar vienas bandymas mokyti žmones, kaip gyventi. Šūdinas, niekam tikęs tekstas. Net nežinau, kodėl susilaukė tiek daug komentarų (8-ni ne mano. Kaip mano lankomam blogui, tai čia yra neįtikėtinai daug).

Postvelykinis apokaliptinis atsirūgimas
http://petraszd.blogspot.com/2012/04/postvelykinis-apokaliptinis-atsirugimas.html
O šitą buvau pamiršęs. Perskaitęs pavadinimą nesugebėjau prisiminti, apie ką aš čia rašiau. Pasirodo apie religiją ir Jėzų. Ką aš galiu padaryti, jeigu man labai patinka dievai, mitologijos ir religijos.

Okupacija tritaškiais
http://petraszd.blogspot.com/2012/04/okupacija-tritaskiais.html
Niekam tikęs įrašas. Tai tiek.

Terapija dialoguose
http://petraszd.blogspot.com/2012/05/terapija-dialoguose.html
Geras. Perskaičiau savo įrašą nuo pradžių iki galo. Paprastai to negaliu prisiversti padaryti po publikavimo. Mano nuomone čia geriausias mano metų įrašas. Gal kiek ir per grubus jumoras, bet vis tiek kiti įrašai irgi neblizga.

Netikros kartos beieškant
http://petraszd.blogspot.com/2012/05/netikros-kartos-beieskant.html
Vėlgi sunkiai publikuotas tekstas, nes labai nuoširdžiai rašytas.

Ar kompiuteriniai žaidimai yra laiko švaistymas?
http://petraszd.blogspot.com/2012/06/ar-kompiuteriniai-zaidimai-yra-laiko.html
Sena idėja. Šiek tiek kitokiu kampu. Aišku, turbūt visiškai ne nauju, ir nė kiek neorginaliu...

Kas skaito rašo, tas duonos prašo, bet niekas neduoda...
http://petraszd.blogspot.com/2012/06/kas-skaito-raso-tas-duonos-praso-bet.html
Sukčiavimas prieš save, bandant įvykditi į du įrašai per mėnesį normatyvus. Kuriuos pats sau nusistačiau... Ir vienintelis žmogus, kuriam rupės, jeigu neįvykdysiu, būsiu aš pats.

P.S. šita metinė savo blogo įrašų apžvalga yra toks pats savęs apgaudinėjimas. Bet du įrašai per mėnesį yra du įrašai per mėnesį...

Toleruok toleruotinus
http://petraszd.blogspot.com/2012/07/toleruok-toleruotinus.html
Niekam tikęs įrašas. Tai tiek.

Nemėgstu mėgstančių
http://petraszd.blogspot.com/2012/07/nemegstu-megstanciu.html
Tiek rašant, tiek publikuojant, tiek matant kaip šis įrašas tampa populiariausiu mano blogo įrašu (Ačiū dievams, paskui jį aplenks kitas įrašas), visąlaik jaučiau neskanų kartėlį burnoje.

Nes čia buvo artimiausias dalykas, ką aš esu rašęs ir ką būtuma galima pavadinti trolinimu. Liūdniausias dalykas buvo tas, kad taip paprastai buvo galima susirinkti daug puslapio peržiūro, rašant apie nesąmones, specialiai pasirinkus vos, vos kitokę, nei standartinę nuomonę, su kuria nebūtinai sutinki...

Žmogus Koala
http://petraszd.blogspot.com/2012/08/zmogus-koala.html
Po gana ilgo laiko, pirmasis mano bandymas parašyti kažką kas ne šiaip sapalionės, bet kartu ir kūryba. Pati idėja turėjo būti absurdiška juokinga istorija. Net veikėjų vardai buvo debiliški, kad pridėti daugiau absurdiškumo.

Kas gavosi? Absurdiška, bet visai nejuokinga istorija. Labai keista buvo, kad vietoje to man savaime gavosi juoda, tamsi depresyvi istorija. Ai, dar tuo pačiu nesugebėjau užbaigti, nes atsimušiau į akmenuką kelyje, kurį pavadinau akligatviu. Taip, kad – nesėkmė.

Apie kūrybą
http://petraszd.blogspot.com/2012/08/apie-kuryba.html
Viena durna, bet tikra vaikystės istorija, kuri įkvėpė vieną iš „Žmogus Koala“ veikėjų.

Pasitikėjimas intelektualiniu daiktu
http://petraszd.blogspot.com/2012/09/pasitikejimas-intelektualiniu-daiktu.html
Niekam tikęs įrašas. Tai tiek.

Kadencija: žaidimo koncepcija
http://petraszd.blogspot.com/2012/09/kadencija-zaidimo-koncepcija.html
Kažkaip sugebėjau susieti rinkimus su fantasy pasauliu. Plius, gana senos žaidimo idėjos, kuri padėtų sekti politikų darbą, aprašymas. Idėja, beje, yra tik teorinė ir praktiškai tikrai neveiktų.

Jėzus su makiažu
http://petraszd.blogspot.com/2012/10/jezus-su-makiazu.html
Kažkas norėjo neleisti tariamai mėtyti šūdukų į Jėzų. Aš negalėjau susiturėti to nepakomentavęs. Nieko įpatingo.

Pasisakau prieš balsavimą internetu
http://petraszd.blogspot.com/2012/10/pasisakau-pries-balsavima-internetu.html
Šitas buvo įdomus. Iš pat pradžių visas tekstas buvo maždaug „aš dabar jus visus paprotinsiu!“. Parašęs perskaičiau. Pasakiau sau: „Asile, tu nieko nesupranti – tai ką čia dar aiškini?“. Ir ištryniau. Ant viršaus prirašiau vos, vos susijusių kliedesių. O pavadinimą palikau, kaip bajerį, kurį suprantu tik aš vienas...

Įdomus dar dėl to, kad šitas įrašas prisidėjo prie vieno iš didesnių Lietuvos G+ mordabojų:

https://plus.google.com/105815752680925081611/posts/BA9t77RpQg1

Nelegalus programavimas
http://petraszd.blogspot.com/2012/11/nelegalus-programavimas.html
Treniruotė. Vietoje pilnos istorijos rašymo, aparašiau galimą veiksmo vietą ir veiksmo sąlygas. Kinkos buvo per silpnos iš tikro pabandyti kokį nors veiksmą aprašyti.

Aš prastai piešiu #2
http://petraszd.blogspot.com/2012/11/as-prastai-piesiu-2.html
Labai prasti piešiniai-keverzonės.

Kalėdinio olimpo muilo opera
http://petraszd.blogspot.com/2012/12/kaledinio-olimpo-muilo-opera.html
Pernelyg neseniai rašytas, kad galėčiau vertinti. Bet tikriausiai šlamštas. Kažkoks visiškai nesuprantamas chaosas...

2012 m. gruodžio 17 d.

Kalėdinio olimpo muilo opera

Pradžioje buvo žodis. O gal ir nebuvo. Aš mąstau, vadinasi egzistuoju. Gal... Apie mane mąsto, vadinasi egzistuoju. Gal... Sunku pasakyti. Kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Kas pirmiau: apie tave turi pagalvoti.
Hare Krishna Hare Krishna
Ar tu turi pats pagalvoti. Taip galvojo vienas iš senųjų dievų, kažkada turėjęs daug vardų. Dabar tarsi tik vieną. Ar bent tą vienintelį, kurį vis dar šiek tiek atsimena. Egzistavimas ir atmintis – labai slidus reikalas. Tą, kas be ko, puikiai suvokė senasis dievas. Žmonės mano (ar tik manė), kad dievai sukūrė žmones. Bet iš tikrųjų žmonės sukūrė dievus. Savo mintimis. Kiekvienas dievas – kiekvienas demonas – egzistuoja tol, kol yra kažkas, kas tiki jų egzistavimu. Bendro žmonijos proto minčių dimensijoje. Labai banalus išsireiškimas – „bendras žmonijos protas“, bet paprastesnio ir aiškesnio vargu bau, ar sugalvosi.
Krishna Krishna Hare Hare
Dievai, egzistuojantys tik mintyse, galiausiai dėl tų minčių kiekybės po truputį sugeba išsivystyti savimonę. Keista tatai savybė, būtybei, kuri tėra kažkieno kito mintis. Visus savo atsiradimo ir buvimo klausimus senasis dievas šiaip ne taip tarsi ir suvokė. Bet neturėjo atsakymo į vieną svarbų klausimą.
Hare Rama Hare Rama
Kaip, kodėl ir kada jis, Senelis Kalėda, perlipo per žmonių ir žmonių minčių pasaulius skiriančią ribą. Atmintis daug netraukė. Nes nors jis ir pakeitė savo egzistavimo vietą, savimonė vis dar buvo iš dalies kontroliuojama žmonijos. Žmonių mintys vis dar įtakojo jo paties atmintį, jausmus ir elgseną. Bet ne pilnai, nes sunkiai, pro miglą, senasis dievas vis dėl to atsiminė laikus, kai jis pats tebuvo tik grybas*. Jis vis dar šiek tiek atsimena šamaniškas apeigas ir klejones.
Rama Rama Hare Hare
Taip pat ir kažkokiu momentu lyg ir pažinotą moterį***... Egzistavimas senajam dievui buvo ilga ir sunki kelionė. Bet paskutinis šimtmetis buvo pats sunkiausiais ir labiausiai pakeitė Senelio Kalėdos savimonę. Anksčiau jis tiesiog žinojo visų nuodėmes****. Paskui jis turėjo per televizorių žiūrėti, kaip visi realiai atlieka savo blogus darbus. Dabar jis ne tik viską stebi per kompiuterį – prie viso to dar kartu gauna visokias analizes ir grafikus. Hare Krishna Hare... Taip pat žmonių protas galiausiai iš jo atėmė galimybę realiai dovanoti dovanas. Žmonės tiki jo egzistavimu, bet niekas realiai netiki, kad senasis dievas vis dar dovanoja dovanas.
Krishna Krishna Hare Hare
Savybės, iš niekur sukurti bet kokį daiktą, šiuo metu kaip tik labiausiai ir pasigedo senasis dievas. Jam reikėjo ginklo – geriausia šaunamojo. Nes gali būti, kad pagaliau jis galės atsakyti į bent jau į vieną... Hare Rama Hare. Bent jau į vieną savo egzistencijos klausimą. Klausimą „Kodėl“.

Jis numanė savo likimą. Bent jau dalį jo. Apie kitą dalį jis svarstė stovėdamas ant kalvos ir žiūrėdamas į būsimo mūšio vietą. Mūšio kuriame įvyks jo dvikova. Senasis dievas nežinojo – ar jam lemta laimėti ar pralaimėti.
Hare Rama Hare Rama
Laukė sudėtinga kova. Nors priešininkas, žinomas Krišnos vardu, ir buvo žymiai jaunesnis dievas, bet kitaip nei Senelis Kalėda, jis bent jau buvo žymus kaip karys*****. Guodė tik viena mintis – Krišna vieną kartą mirė******. Bent jau jo fizinis kūnas. Bent jau minčių pasaulyje.Tuo tarpu Senelis Kalėda labai stipriai abejojo savo mirtingumu.
Rama Rama Hare Hare
Beliko tik laukti. Laukti, kol krišnaistai baigs dainuoti paskutinius mantros pakartojimus. Senasis dievas jau kuris laikas buvo pastebėjęs, keistai pakitusį Maha mantros dainavimo būdą. Visuose didžiuosiuose žemės miestuose, krišnaistai jau kuris laikas kiekvieną kartą vis kitaip dainuodavo Krišnos mantrą. Vis pakeisdami tai žodžius, tai melodiją.

Prireikė gana daug laiko, kol pavyko suprasti visa to tikslą. O tikslas buvo paprastas – prikelti Krišną. Tiksliau pirmą kartą... Hare Krishna Hare. Pirmą kartą sukurti jį fiziniame pasaulyje. Padėti Krišnai peržengi ribą, skiriančią šį ir žmonių minčių pasaulius. Įrodymas, kad tai įmanoma, buvo jis pats.

Senasis dievas suprato, kad šito pasaulio stabilumą ir nepasiekiamumą lėmė harmonija ir tarpusavio sąlygų darna. Paprastas triukas, kaip nuolatinis, gausus ir svarbiausia neharmoningas, bei neįprastas mantros dainavimas, galėjo sugriauti labai stiprią, bet kartu ir labai trapią ribą, skiriančią abu pasaulius.
Rama Rama Hare Hare
Mantros pabaiga. Ir kažko naujo pradžia. Prasidėjo. Į akis pradėjo tvieksti ryški balta šviesa. Aplinkui pasigirdo neaiškių balsų šnabždesys. Senasis dievas pasiruošė pirmos atakos gynybai. Ir... Ir laikas keltis. Ką!? Laikas keltis !? Kaip tai?.. Kas?.. Šventės artėja?..

Sapnas. Senasis dievas atsibudo ir elfų padedamas******* pradėjo ruoštis šių metų galo darbams. Darbams, kurie yra nesvarbūs. Nes jie vyksta tik žmonių mintyse. Nes Senelis Kalėda tik ką pabudo iš sapno. Sapno, kurį jis tesapnavo. Tesapnavo žmogaus išgalvotoje istorijoje. Ir pasaulyje, kuris irgi išgalvotas. Kitaip nei mūsų tikrasis ir aiškusis pasaulis.


-----

* Yra teorija, kad Kalėdų Senelis yra paprasčiausias magiškų grybukų simbolis. Neblogas rašinėlis apie tai: http://blog.joerogan.net/archives/108. Netgi BBC apie tai turi klipuką: http://www.youtube.com/watch?v=MkCS9ePWuLU. Štai čia galime nuimti vieną nuodėmę nuo koka-kolos. Jie tikriausiai, pasinaudoję piktosiomis marketingo technologijomis, vis dėl to neprivertė viso pasaulio manyti, kad Kalėdų Senelis vilki raudonais drabužiais. Nes koka-kola niekaip neįtakojo, kad tie grybukai (labai panašūs į musmires) yra raudonos spalvos.

Yra netgi įdomesnė ir kontraversiškesnė hipotezė. Ta hipotezė teigia, kad pats Jėzus Kristus tėra grybuko simbolis** .

** Tikriausiai kliedesys, bet norintiems sužinoti daugiau, galima pradėti nuo http://johnallegro.org/books/sacred-mushroom-and-the-cross-1970/

Pats Terence Mckenna kalba apie tai: http://www.youtube.com/watch?v=theP4RG0Vps

*** Aš vis dar atsimenu, kad senis šaltis anksčiau turėjo džekutę (Kažkada atsimenu Alytuje buvo labai paplitęs žodis „džekė“– labai geras žodis...) – Snieguolę. Kadangi Lietuvą tada įtakojo Sovietų Sąjunga (o tuo pačiu ir Rusijos kultūra), tai ir Lietuvoje Senis Šaltis turėjo tą savo draugę.

Vakarų kultūroje, kurią mes po truputį įsisaviname, tos merginos kaip ir nėra. Ar tai Snieguolės mirtis Lietuvoje?

Aš, aišku, nelabai sugebėčiau paaiškinti, kokią vietą visoje mitologijoje turėjo ta Snieguolė, bet bet kokiu atveju ji buvo visai nebloga atsvara vyrų dominuojamoje (elfai, senelis ir elniai (ne elnės)) mitologijoje.

**** Kažkaip niekad nesusimąstydavau, kokia sunki dalia mitologijos yra skirta Kalėdų Seneliui. Jis žino visas visų nuodėmes. Varginantis reikalas. Iš esmės, kai kitą kartą pamatysi Kalėdų Senelį (bet kokia forma – kad ir koks šiaip diedas persirengęs), žinok, kad jis žino kiek kartų, kur, kaip ir kada užsiiminėjai onanizmu, nes onanizmas, kaip žinia yra „blogas darbas“. O gal jau ir nėra... Net nežinau... Bet kokiu atveju įtariai žvelk į Senio Šalčio pusę.

***** http://en.wikipedia.org/wiki/Krishna#Life

****** http://en.wikipedia.org/wiki/Mausala_Parva

******* http://www.spaceavalanche.com/2009/12/17/christmas-eve/

2012 m. lapkričio 28 d.

Aš prastai piešiu #2

Čia daugiau sau pačiam. Bet gal kas nors ant tiek neturi, ką veikti, kad net tam kažkam bus biški įdomu.

Čia kada kuičiausi. Kažko ieškojau. Atradau lobį. Savo piešinius, kuriuos piešiau praeitame darbe.

Visos šitos nesąmonės keverzotos ar tai laukiant įkvėpimo programuoti, ar tai galvojant, kaip išspręsti kažkokią sunkesnę problemą, ar tai dalyvaujant tuose susitikimuose, kuriuose nežinai, ką pasakyti apart ("apart" – geras žodis. Reikės dažniau naudoti) to, kad "Šitas susitikimas yra šūdas – leiskite man geriau programuoti...".

Visas albumas
Nuo 2010 kažkada iki 2012 kažkada

Paskiros keverzionės ir komentarai

Italiku bandyta parašyti, kas per tekstas (jeigu pats įskaitau) (idėja pasiskolinta iš Enorcos http://enorcoskomiksai.blogspot.com/). Kitas tekstas yra mintys, kurios man šovė į galvą, pačiam pamačius savo piešinius. Reikia pastebėti, kad nuo paskutinio piešinio piešimo laiko jau net ir teoriškai praėjo daugiau nei pusė metų. Dėl to kai kas net ir man pačiam yra pusiau atradimas. Kur komentare giriu save, tai nereiškia, kad iš tikro giriu save. Aš puikiai žinau, kad visi šitie piešiniai yra tragiški ir nupiešti žmogaus, neturinčio žalio supratimo, ką jis daro.


Žvairius. Žvairasis pitonas dauno snukiu ir atviromis smegenimis
Turbūt Python aksioma "Explicit is better than implicit" bus įkvėpus čia mane. Kažkaip dabar nesmagu, kad tada sugalvojau, jog reiktų pašiepti žvairus ir/ar (atsisakau naudoti "irba"!) dauno sindromus sergančius žmones.

Medalis tavęs laukia... Gal...
Turbūt dariau kažkokią ypač nuobodžią užduotį.

Kiškio akys be obuolių
Nežinau, ką ir sakyt... Beje, neblogai visai nupiešta to čiuvo galva...

Taisyklės, sutikus undinėlę: 1. Bandyti iškilti į paviršių, nes po vandeniu nėra kuo kvėpuoti
Pats šyptelėjau...

Unhappy clown is Unhappy

Čia apsiskaičiusiems turbūt ir nereikia sakyti, kas nupiešta. Visiems kitiems pasakysiu. Čia piešta Kafkos "Metamarfozės" motyvais. Beje, aš taip niekad ir nesupratau, ką Kafka ta savo knyga norėjo pasakyti. Man tai ten nesąmonė. Bet aš durnas... Tai ten turbūt gera ir prasminga knyga.

Skanio gėlės, b**t.
Neėsk gėlių gaidy! Aš, b**t, pingvinas!
Tra lia lia
Aš manau, kad čia geriausias mano piešinys. Ne, ne. Pasitaisysiu. Aš manau, kad čia geriausias mano kūrinys.

Čia piešta, kai teko kažkiek dirbti su Mac OS (Nes iOS aplikacijas tegalima rašyti su ta operacine). Nesąmoningai piešta. T.y. pats nepastebėjau, o kolega pastebėjo. "Tik prie mako prisėdai ir iškart pradėjai obuolius piešti". Su Mac jau nebedirbu. Kažkaip jaučiu labai didelį poreikį tą išsakyti...

Aš besparnis gaidys - manęs nieks nesustabdys!
Hmmm...

Nauji metai!!! * 4 Ateina ir praeina
Toks šventinis. Reiškiasi piešta kažkur prieš metus.

Šeši, Keturi, Penki, Šeši, Trys, Nulis, Cėėė
Piešta turbūt tada, kai teko barkodo skaitytuvą rašyti. Šitas žmogėnas, beje, skaito bugovai. Turbūt kaip ir mano skaitytuvas, piešinio piešimo metu...

Kažkodėl man šitas labiausiai patinka. Išskyrus, aišku, apie gaidį ir gėles. Bet ir čia yra gėlių...

P.S. Numeris du dėl to, kad jau viena piešinių paroda buvo kažkada šitame bloge:
http://petraszd.blogspot.com/2010/06/magistrantura-epilogas.html

2012 m. lapkričio 19 d.

Nelegalus programavimas

JAV kultūroje (subkultūroje?) yra toks posakis: „If guns are outlawed, only outlaws will have guns“. Toks posakis taip pat gali būti konvertuojamas ir, pavyzdžiui, įvairiems narkotikams. Jeigu alkoholis (Ei – čia irgi narkotikas) būtų nelegalus, tai jį gertų tik nusikaltėliai.
Pastarasis teiginys turbūt labiau artimesnis mūsų kultūrai. Šiaip labai įdomu, kaip tokis sąlygų (nusikaltimas VS nenusikaltimas) pokytis gali pakeisti tavo, kaip individo elgseną. Dar kas įdomu: kaip pakistų visa alkoholio eko-sistema? Nuo vartotojų iki gamintojų. Nuo perpardavinėtojų iki teisėsaugininkų.

Kadangi paskutiniu metu pernelyg daug programuoju (net kažkaip nelabai kita veikla užsiimu), tai, kad ir kokia ne į tema šio įrašo pradžia, bet tekstas čia bus apie programavimą.
Visai neseniai apturėjau įdomų pokalbį. Pokalbyje buvo išsakyta maždaug tokia mintis: „Ateityje gali būti, kad norėdamas programuoti, turėsi gauti kokią nors valstybinę ar tarptautinę licenziją. Ale kaip teisės, kad važinėti mašina“. Aš aišku norėjau pokalbį pasukti man daug įdomesne linkme: kas būtų jeigu programavimas taptų nelegalus? Kaip keistųsi visa industrija ir mūsų (tik mano?) gyvenimas. Nes kažkaip nesitiki, kad aš staiga nustočiau programuoti (čia tik dabar taip atrodo...).

Aišku, pokalbio dalyviams nė velnio nepatiko mano nesąmoningos klejonės, tai jie pasuko pokalbį atgal į realybes. Tačiau šitame bloge niekas manęs nesustabdys! Čia aš visiškas valdovas ir jokios socialinės normos ar savigarbos likučiai nesutrukdys man rašinėti totalias nesąmones. Ir visi trys skaitytojai (mano pačio RSS skaityklė; Google botas ir Bing botas) džiaugsis nauju turiniu.

Bet kokiu atveju: mano bandymas sukurti pasaulį, kur programavimas yra nelegalus.

Istorija

2014 m. ES, sekdama JAV pavyzdžiu, priima nutarimą, pagal kurį valstybinės IT sistemos tegali būti programuojamos tik valstybinių institucijų darbuotojų.

2014 m. Dėl žymiai griežtesnio ACTA pakaitalo priėmimo kyla didžiulės kibernetinių protestų bangos.

2015 m. Dėl su protestais susijusių kibernetinių atakų, buvo nuspręsta perimti ir pertvarkyti interneto tiekėjus į valstybines įmones. Paprastų gyventojų saugumo vardan.

2016 m. Siekiant užtikrinti vartotojų saugumą ir apsaugoti įvairių socialinių grupių (pvz.: religinių) teisę, orei ir be baimės būti paniekintam bei įžeistam, naudotis internetu, buvo sukurta darbo grupė skirta išspręsti „netolerantiško“ interneto problemas.

2016 m. Po tos darbo grupės prasidėjo didžiųjų IT paslaugų tiekėjų nacionalizavimas ir jų veiklos pertvarkymas.

2017 m. TCP/IP pakeičiamas saugesniu (lengviau kontroliuojamu) protokolu.

2018 m. Visas turinys (Pvz.: el. pašto serveris ar būsimasis MySpace atitikmuo) internete gali būti publikuojamas tik per valstybinius ir/ar valstybinių įmonių portalus.

2020 m. Bankrutuoja paskutinė privati įmonė vis dar bergždžiai bandžiusi tiekti bent jau kažkokias IT paslaugas.

2021 m. Įkurtos valstybinės jėgos struktūros, skirtos grynai nelegalios IT rinkos prevencijai. Vienas aršiausių tokios organizacijos pavyzdžių yra VPD.

2024 m. Pastebėjus labai kritusį IT paslaugų kokybės ir beveik neesamo progreso lygį, buvo nuspręsta, kad už tai atsakinga šešėlinė IT rinka. Buvo kardinaliai sugriežtintos bausmės.

2026 m. Po sėkmingos VPD infiltravimo operacijos buvo sulaikytas didžiausias šešėlinės IT rinkos nusikalstamas sindikatas.

2027 m. Įvykdyta pirma mirties bausmė už nusikaltimus susijusius su programavimu.

2030 m. Buvo rastas ir sustabdytas „II-asis internetas". Juo daugiausia naudojosi šešėlinės IT rinkos atstovai. „II-ojo interneto“ žlugimas sąlygoje trapios konkuruojančių nelegalios IT rinkos dalyvių taikos pabaigą. „II-ojo interneto“ buvo naivus naujojo interneto protokolo automatinio ryšio klaidų taisymo algoritmo spragos panaudojimas siųsti papildomus „II-ojo interneto“ duomenis. Naivus dėl to, kad kadangi perdavimą vis tiek kontroliavo valstybinės įstaigos, tai tebuvo tik laiko klausimas, kada šitas tinklas bus išaiškintas.

2035 m. kalėjimuose 5% kalinių sudaro programuotojai. 30% iš jų sėdi su programavimu nesusijusius nusikaltimus.

Veiksmo vieta

Bevardis didmiestis. 11 mln. gyventojų. Mieste veikia trys svarbios nelegalios IT organizacijos: rusų mafija, silicio slėnio sindikatas ir kažkas, kas atsakingas už III-ąjį internetą.

Mieste veikia bent jau keturi intranetai (lokalūs internetai).

Dargi mieste tariamai yra vienas iš svarbesnių, taip vadinamo III-asis interneto, padalinių.

Vietinė valdžia nupirkta.

Vietinės Policija nupirkta.

Rusų mafija

Pasinaudojusi amžiaus pradžioje Rusijoje išaugintais labai stipriais hakeriais, rusų mafija vienintelė iš seniau buvusių didesnių nusikalstamų organizacijų, kuri sugebėjo sėkmingai prie savo įprastinės veiklos (prekyba narkotikais, ginklais, žmonėmis) prijungti nelegalų programavimą.

Stipriausia ir gausiausia nelegali IT organizija mieste. Taip pat žiauriausia. Tiek miesto valdžia, tiek policija yra jos kišenėse.

Nelegalios IT rinkos prevenciją iš miesto policijos vis labiau ir labiau perimant VPD, rusų mafija daugiausiai nukraujavo. Visų pirma dėl to, kad buvo (ir vis dar yra) didžiausia ir elgėsi (vis dar elgiasi) įžūliausiai.

Kontroliuoja du miesto nelegalius intranetus.

Kai po vienos nakties buvo rasti keturi infiltruoti programuotojais apsimetinėjusių VPD pareigūnų lavonai, ši organizacija atsidūrė tarp dviejų ugnių. Iš vienos pusės spaudžia VPD. Iš kitos pusės – kinų triados. Su kinų triadomis kovojama dėl kitų, su IT nesusijusių nusikalstamų veiklų.

Silicio slėnio sindikatas

Organizacija sukurta iš esmės žlugus visam IT verslui. Pradžioje organizacijoje nemažą dalį sudarė naivūs silicio slėnyje veikusių įmonių programuotojai. Ypač valdančiuose sluoksniuose. Iš to ir kilo sindikato pavadinimas. Su dabartine veikla ir dabartiniais nariais jau nebeturintis daug ko bendra.

Iš pat pradžių jų programavimas buvo idėjinis. Buvo naudojamas kaip protestas prieš, anot jų, drakoniškus įstatymus, draudimus ir bausmes.

Gana greitai senoji organizacijos gvardija pasitraukė iš organizacijos veiklos. Didžiausi idealistai pasidavė patys teisėsaugai, nes manė tapsią kankiniais. Žiniasklaidai beveik nenušvietus įvykių arba juos nušveitus kitu kampu taip, kaip ir reikėjo manyti, neįvyko.

Apsukriausi gana greitai savo idealus iškeitė į šiltas vietas valstybinėse programavimo įmonėse ir/ar VPD. Kita mažiau sėkmingi pasitraukė iš programavimo su visam. Šiuo metu yra likę tik keli senieji dinozauras. Vienas iš jų vadovauja mieste veikiančiam silicio slėnio sindikatui.

Beje, nebuvo aptarta, kaip šita organizacija iš idealistų gvardijos patapo rimta nusikalstama organizacija. Taigi:

Smarkiai mažėjant senųjų jos narių skaičių, organizacija pradėjo vykdyti gana atvirą naujų narių priėmimo politiką. Taip organizacijoje atsirado nemažai tamsią praeitį turinčių veikėjų. Kuriems perėmus valdžia ir buvo pradėta tiekti nelegalias programavimo paslaugas finansiniais (tiesa nelabai švariais) tikslais.

Iš pat pradžių senieji nariai reiškė negausius protestus. Bet prasidėjus karui su naujai iškilusiais indų mafijos (kuri irgi iš esmės specializavosi tik nelegalaus programavimo srityje) atstovais, tie protestuotojai greitai suprato už nelegalias lėšas perkamos apsaugos ir amunicijos svarbą.

Karą prieš indų mafiją silicio slėnio sindikatas, beje, laimėjo. Po jo indai prarado beveik visas pozicijas ir šiuo metu yra viena iš mažųjų nusikalstamų organizacijų, rimtai neįtakojančių miesto gyvenimo.

III-asis internetas

Organizacija apie kurią beveik niekas nėra žinoma. Nežinoma nei kokia jų veikla, nei koks jos dydis, nei kokie jų tikslai. Daugiausia yra tik kalbos.

Kalbama, kad yra naujas tarpkontinentinis ryšys, kuris remiasi nauja technologija. Ir to tinklo niekaip negali susekti VPD. Tai, anot skeptikų, ir yra pagrindinis įrodymas, kad III-asis neegzistuoja.

Kaip ir reikia tikėtis, III-asis internetas ir po juo slypinti organizacija yra apaugusi gandais. Kurie svyruoja nuo to logiškesnių idėjų. Tokių kaip, kad tai VPD spąstai. Ar Iki visiškai absurdiškų. Pavyzdžiui, kad buvo iššifruotos tariamai rasto sudužusio ateivių erdvėlaivio technologijos.

Taip viskas ir būtų likę gandų lygmenyje, jeigu ne kelių pusiau atsitiktinių VPD reidų metu atrasti keisti keli kompiuteriai. Mokslininkai vis dar bando aiškintis jų paskirtį ir veikimo principus. Jie, beje, dar nesugebėjo tų dalykų pasileisti. Tačiau pasigirdo spėlionių, kad tai lyg ir yra kvantinis kompiuteris...

Vienas tokių reidų, kurių metu buvo rastas vienas iš šitų neaiškių kompiuterių, buvo atliktas mūsų aptariamame mieste.

Programavimo sąlygos

Programavimo sąlygos ir patys programuotojai yra gana smarkiai pakitę, jeigu lyginsime su amžiaus pradžioje buvusiais stereotipais. Ypač jeigu kalba eina apie nelegalia veikla užsiimančiuosius.

Visų pirma, patartina turėti kitą, oficialų darbą. Kitaip iškart atsidursi VPD taikinyje.

Antra. Esi tiesioginis kriminalinių organizacijų konfliktų dalyvis. Taigi, patartina dirbti programavimo patalpose, kurias saugo ginkluoti sargybiniai. Taip pat patartina nuolat turėti šaunamąjį ginklą.

Trečia. Tavo vadovai yra ir šilto, ir šalto matę užsigrūdinę nusikaltėliai. Programavimo klaidos gali brangiai kainuoti...

Ketvirta. Tu esi už įstatymo ribų. Tu esi nusikaltėlis. Tu jau peržengei tą ribą vienoje sankryžoje – gali ir kitose...

Penkta, kiekvienas tavo bendradarbis gali būti VPD agentas. Tiesioginis arba užverbuotasis, siekiantis sumažinti savo būsimos bausmės kiekį. Kitaip sakant – stukačius. Negali niekuo pasitikėti ir patartina veikti greitai, kai išsiaiškini, kad kažkas ne taip.

2012 m. spalio 21 d.

Pasisakau prieš balsavimą internetu

***

Atsimenu buvo kokia 7-ta ~ 8-ta klasė. O ir pagal metus atskaičiavus kažkas tokio gaunasi. Man nebuvo vienos vidurinės pamokos. Kadangi dar tokiose pusžemėse klasėse nėra pasirenkamų dalykų, tai ten tikrai nebuvo „langas“. Tai reiškiasi, kad mokytoja sirgo, buvo išvykus ar dar koks velnias. Kad aš nebuvau pabėgęs iš pamokos beveik garantuoju, nes tą neesamą pamoką leidau bibliotekoje-skaitykloje. Kažkaip būtų visiškai nelogiška pabėgti iš pamokos ir vis tiek sėdėti mokykloje – pabėgimas praranda visą prasmę.

Nepaisant, kad sėdėjau skaitykloje – knygų neskaičiau. Pamokų neruošiau. Nesimokiau. Tikriausiai kalbėjau su kitais klasiokais apie kokias nors nesąmones. Ogi žiūrau: vienas klasiokas, Tomas (vardų nekeičiu, nes vardai standartiniai ir populiarūs), sėdi nuošaliau ir kad rašo kažką ant mažų lapukų, kad rašo. Prieinu ir sakau:

– Ką čia blet darai? – tada aš žymiai daugiau keikiausi nei dabar, nes buvau mažas snarglys ir maniau, kad esu mažas snarglys. Todėl jaučiausi nesaugus ir silpnas, tai reikėjo tą kažkaip kompensuoti.

– Ai, balsuosiu su visai šitais už Antaną. Reikia išrinkt. Bus geras prikolas. – Matote, tada kažkaip mokykloje vyko šauniausio moksleivio rinkimai. Prie aktų salės stovėjo dėžė, į kurią reikėjo mesti lapukus su tuo, kurį renki šauniausiu.

Kadangi, aš ir Tomas buvome tie, į kuriuos dažniausiai kreipdavosi kiti klasės draugai ir draugės, kai reikėjo klastoti atleidimus nuo fizinio, gydytojų pažymas dėl ligos ir pan. O ir man pačiam pasirodė, kad bus geras prikolas, tai aš nutariau prisidėti prie šitos akcijos. Taigi, sėdau šalia, bei pradėjau pildyti balsus už Antaną.

Pats Antanas buvo įdomus tipas. Mokyklos garsenybė. Buvo kokiais keturiais metais už mus vyresnis (iš ten ir atgaminu, kad 7-ta, 8-ta klasės). Buvo keistuolis. Išvien išsidirbinėdavo. Bet buvo nedurnas. Netgi atvirkščiai. Gerai mokėsi. Puikiai žaidė šachmatais.

Kas poto buvo su tais šauniausio mokinio rinkimais, tai net neatsimenu. Ar kas nors juos laimėjo? Ar laimėjo Antanas? Ar buvo anuliuoti balsai dėl mūsų klastočių? Ar laimėtojas iš vis buvo paskelbtas? Ar viskas taip tyliai ir ramiai pasibaigė? Nieko neatsimenu. Atsimenu tik tai, kad prirašiau daug balsų už Antaną.

Ir dar, smagus faktas. Tas Antanas paskui tapo vienintelio mano nors kažkiek pažinotu seimo nariu. Nes jis buvo (ir yra) Antanas Nedzinskas.

***

Įsivaizduok, kad staiga į tavo butą (namą, kambarį ar kitą asmeninę erdvę) įsiveržia daktarai ir pradeda aiškinti, kad tu sergi psichine liga. Galiausiai jėga suriša tave ir išveža į psichikos ligų ligoninę gydytis.

Taigi, taip tu patenki į ligoninę su kitais psichiniais-ligoniais. Ilgam. Iš pat pradžių esi prifarširuotas vaistų. Dėl to iš pirmų kelių mėnesių laikotarpio beveik nieko neatsimeni. Po to, sumažinus dozę, po truputį pradedi suvokti, kas yra kas ligoninėje.

Pavyzdžiui, supranti, kad didžiąja dauguma logistikos rūpinasi patys pacientai. Tiksliau visų pacientų deleguoti keli išrinktieji, kurie organizuoja įvairius darbus, pavyzdžiui, maisto raciono paskirstymą tarp visų ligoninės pacientų.

Tu balsavime nedalyvauji, nes balsavimo teisę įgauna tik psichikos ligoniai ligoninėje praleidę bent jau 18 mėnesių. Rinkimai vyksta kas 4 mėnesius. Viso renkama 6 išrinktieji. Taigi, kiekvienas balsuotojas balsuodamas turi sudaryti 6 žmonių sąrašą. T. y. reitinguoti. Kadangi ligoninėje vykdoma tarpusavio pasitikėjimo terapija, tai balsų ir reitingų skaičiavime gali dalyvauti visi norintys.

Visai neseniai, prieš kokia trisdešimt mėnesių, ligoninėje buvo pradėta nauja eksperimentinė gydymo terapija. Kai kuriuos pacientus buvo pradėjo mokinti programuoti. Būrelio vadovas sugalvojo įdomią užduotį būrelio lankytojams – jie bandys suprogramuoti automatinę rinkimų balsų skaičiavimo programą. Ar slapčia, naktį sudaužytum programavimo būrelio kabineto kompiuterius?

Pastaba: programavimo būrelio lankytojai grasino, kad prispjaudys tau į pietus, kai juos išrinks į maisto dalintojų pareigas.

***

Nors anksčiau buvau didelis šalininkas balsavimo internetu, bet šiemet man nušvito protas ir aš dabar esu šiek tiek prieš internetinį balsavimą.

2012 m. spalio 5 d.

Jėzus su makiažu

Aš mėgstu religijas. Labai. Kažkaip mane visada traukė prie visų religijų. Tiek tikrų, tiek išgalvotų (Pvz.: knygose, kompiuteriniuose žaidimuose ir pan.).  Mane visada labiau traukė visa mitologija, visa filosofija, visos ceremonijos. Nu nevisos.... Tos ceremonijos, kur žudo žmones tai patinka, kai apie jas skaitai ir kai jos tolimos. Bet garantuoju, kad nepatiktų jeigu reiktų pačiam dalyvauti vienoje ar kitoje pusėje.
Visiems, kuriems tokie dalykai irgi patinka labai rekomenduočiau Joseph Campbell  „The Hero with a Thousand Faces“. [1]
Man patinka ta ezoterinė pusė. Bet man visiškai nepatinka religijų išpažintojai. Ypač kai su jais tenka susidurti tiesiogiai. Vėlgi pasikartosiu: man daug labiau patinka skaityti apie jų poelgius, atliktus seniai, seniai. Tuo tarpu kai tie poelgiai atliekami šiandieną, tai kažkaip ne taip smagu. Pavyzdžiui, toks tekstas:
Actekai penkioliktame amžiuja paaukodavo apie 250000 žmonių per metus. Viena iš teorijų yra ta, kad Actekai, kitaip nei Majai, manė, kad šeštos saulės atėjimas neturi aiškios datos. Ir tą datą galima nustumti žudant/aukojant žmones.
daug mielesnis negu pastarasis sakinys:
Eina nachui! Pažiūrėk per langą! Vyksta religiniai aukojimas! Jau, blet, šešis nukalė. Eina!.. Pažiūrėk, kaip septintas apsijukojo!..
Taigi, aš savotišku būdu labai mėgstu religijas. Rimtai. Aš ant tiek mėgstu religijas, kad netgi galėčiau pasibučiuoti su Jėzumi... Prancūziškai...  Žinoma, jeigu jisai dėvėtų rožinę suknelę ir nusiskustų. Įtariu, kad ta jo barzda bado...

Tai prie reikalo tada. Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ ir keistuoliai nusprendę prieš jį protestuoti [2]. Kas juokingiausia, tai buvo tas, kad aš pirmą kartą pamačiau tą apdrabstymo vaizdą, būtent jų svetainėje. Tų, kurie aiškina, kad demonstruoti šūdais apdrabstytą Jėzaus veidą yra negerai... Žmonės, kurie ragina uždrausti demonstruoti „iššūdintą“ Jėzų, patys demonstruoja „iššūdintą“ Jėzų. Čia trolinimo aukštasis pilotažas, ar jie visiški nesusipratėliai.

Bet kokiu atveju, aš nesuprantu, kaip tikintieji gali iš vis pykti dėl tokių dalykų. Kažkodėl, beveik visi kas gina ir kas smerkia spektaklį, tarsi tylomis pripažįsta, kad paveikslo ištepliojimas yra niekinimas. Toks ir yra pagrindinis ginčas. Vieni teigia, kad niekint negalima. Kiti – kad galima, kitaip nukentės žodžio laisvės. Ir visi (arba aš kažką praleidau) kažkodėl pamiršta pagrindinį argumentą. Tą, kad Jėzaus paveikslo iššūdinimas nėra niekinimas ir įžeidinėjimas. Jūs klausiate: „Kaip tai? Papasakok, ką turi omenyje“. Gerai, mieli skaitytojai, imkime ir išnarstykime viską po kaulelį (Arba iškrapštykime visas razynkas).

Pradėkime nuo paveikslo.
„... nes mums šis Veidas ypatingai brangus – kaip Tėvo ir Motinos.“ arkivysk.  Sigitas Tamkevičius
Paveikslas vaizduoja Jėzaus veidą. Ir kai kuriems šitas veidas labai brangus. Žinote, kur pagrindinė bėda? Niekas nežino, kaip atrodė Jėzus (Čia netgi nekreipiant dėmesio į tą galimą atvejį, kad Jėzus iš vis neegzistavo. Šitame blogo įraše daroma prielaida, kad Jėzus egzistavo ir kad Dievas yra). Pakartosiu dar kartą. Niekas. Nežino. Kaip. Atrodė. Jėzus.

Dargi. Pačio paveikslo niekas spektaklyje nerodys. Paveikslas stovi kažkur saugiai padėtas. Spektaklyje rodys reprodukciją. Reprodukciją paveikslo, kuriame pavaizduotas kažkokio vyriškio veidas. Panašiai atrodantį vyriškį, mes kažkodėl susiejome su dievo sūnumi Jėzumi. Mes tą padarėme patys, nes aš kažkaip neatsimenu, kad biblijoje būtų parašyta:
Ir Jėzus tarė: „Jei jums trenks į dešinį skruostą – atsukite kairį. Bet. Dar kartą kartoju. Bet. Jeigu pamatysite paveikslą, kuriame bus pavaizduotas europietiškų bruožų nesiskutęs baltaodis vyras su ilgokais tamsiais plaukais, tai žinokite, kad tai mano atvaizdas ir šiukštu jokiu būdu neleiskite jo aplieti chemine substancija, kuri lyg ir primena šūdus.“.
Ar aš jau rašiau, kad ten netgi ne tikri kakučiai [3]? Šito spektaklio kūrėjai netgi nepadarė visko iki galo (kaip, kad pavyzdžiui anas fotografas fotografavęs kryžių tikrame šlapime) ir naudoja sintetinę kakučių imitaciją.

Susumuokime, ką turime. Turime paveikslo reprodukciją, kuriame pavaizduotas neaiškus vyriškis, kurį mes kažkodėl laikome Jėzumi. Dėl to tas atvaizdas mums tampa šventu, vėlgi, mūsų pačių iniciatyva, nes Jėzaus mokyme nėra kalbame apie stabų garbinimą, kaip apie teigiamą dalyką. Dargi, turime kažkokį tamsoką cheminį mišinį, kuris ale vaizduoja fekalijas. Ir galiausiai turime simboliu apipiltą simbolį. Nieko tikra.

Bet jeigu net to negana. Tarkime, kad ten iš tikrųjų yra nupieštas Jėzaus veidas. Leiskimės į dar didesnius absurdus. Tarkime, pagal Jėzaus mokymą stabų negalima niekinti. Žinau, žinau – sunku, bet čia gera smegenų treniruotė. Tiesiog padarykime tokias absurdiškas prielaidas. Padarėte. Dabar atsakykite į klausimą: iš kur jūs ištraukėte, kad Dievo sūnaus atvaizdo tepliojimas kitais Dievo kūriniais (šūdais) yra niekinimas? Iš kur ištraukėte, kad šūdai yra blogai (Gerai šitoje vietoje skamba tas žodis „ištraukėte“)?

Kažkaip keista. Visi praktikuojantys katalikai teigia, kad seka Jėzaus mokymu. Bet iš kur tiek pykčio pas juos? Iš kur tiek nuožmumo? Iš kur tiek noro uždrausti, neleisti? Teisti? Nuspręsti, kas šventa? Kas tikra? Iš kur tiek tikėjimo, kad jie yra teisiantys dievai?

Kodėl negalėtų katalikai būti, kaip ta mama, kuri atnešus kelemečiui vaikeliui piešinį sako:
– Kas čia?
- monstras-žudikas su trim galvom ir kardu, kuris šaudo bombam
- Oho! Nu gražu, gražu... Bet kitą kartą pabandyk nupiešti saulytę ir debesėlius.
- Be monstro-žudiko!?..
- Be...
[1] http://en.wikipedia.org/wiki/The_Hero_with_a_Thousand_Faces
[2] http://orumas.lt/
[3] http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/karolina-tomkeviciute-kai-s-nelygus-s-500-261430

2012 m. rugsėjo 30 d.

Kadencija: žaidimo koncepcija

Artėja rinkimai. Parašysiu ir aš ką nors apie rinkimus.

Pirma, interesų deklaracija. Aš manau, kad aš esu komunistas. Čia turbūt tas būdingas kiekvienam jaunam (bent jau širdyje – nebūtinai pase), naiviam hipiui. Bet kažkodėl visąlaik balsuoju už liberalus... Nes kai balsuoju, tai balsuoja ne hipis Petras, o niekšingasis cinikas Petras, kuris mano, kad yra geresnis už kitus ir todėl laisvė, o ne lygybė [1] jam yra labiau priimtina ir garantuoja geresnę ateitį.

Problema

Artėjus rinkimams visi pradeda verkti, kad didžioji dauguma žmonių visiškai nekreipia dėmesio į kandidatų darbus. Jie tik tiki vis absurdiškesniais ir absurdiškesniais pažadais ir balsuoja už visokius ciniškus ir tiesmukus pažadukus.

Vienas problemos sprendimo būdas yra laukti kol galiausiai žmonės taps protingais ir pradės vertinti darbus, o ne kalbas. Bet paskaičius, tarkim, delfi komentarus pasidaro aišku, kad nelabai verta to tikėtis.

Taigi, reikia kažkaip kitaip. Aš kartas nuo karto pagalvoju, kaip, pavyzdžiui, save priversti labiau stebėti realias politinias aktualijas (o ne vietoje to sekti debiliškus sąmokslo teorijų portalus...). T.y. kaip tapti labiau demokratijos žaidėju.

Vienintelis būdas, kuris gal galėtų veikti su tokiu kvailiu kaip aš, yra gamification. Gamification – žaidimų elementų naudojimas, siekiant pagerinti ne su žaidimais susijusių veiklų rezultatus [2]. Taip grubiai išverstus apibrėžimą.

Ką aš galvoju? Aš kažkada svarsčiau apie kovų kompiuterinį žaidimą vaidmenimis [3], kuris remtųsi seimo narių veikla. Tai čia ją ir padrikai aprašysiu. Pastaba: aš šito žaidimo programuoti nesiruošiu – aš čia tik aprašau kirbančią idėją.

Aplinka

Kadangi dabar skaitau „Prince of Nothing“ [4] knygų seriją (labai geeeeeeraaaaa...), tai pagal dabartinį mano mąstymą žaidimo pasaulis remtųsi fantasy tipo aplinka.

Grubiai apie idėjos esmę

Prasidėjus kadencijai, visiems seimo nariams yra sugeneruojami avatarai. Kiekvienas avataras turi kažkokį kiekį savybių (jėga, greitis, ištvermė, žinios (magijai), išmintis (magijai) ir t.t.) ir priklauso kažkokiai klasei (apie tai vėliau). Žaidimo žaidėjai surenka 5-ių avatarų armiją ir dubasinasi tarpusavyje. Kovos vyksta žingsnių rėžimu (Ala HoM&M [5]). Laimėtojo avatarai gauna kažkokį kiekį taškų, skirtų pagerinti savybes. Pralaimėtojo – praranda. Pastaba: reiškiasi galiausiai du tie patys avatarai skirtingų žaidėjų armijose turės skirtingą kiekį taškų.

Klasės

Kiekvienas siemo narys priklauso kažkokiai klasei. Klasė nulemia kovos būdą. Tai yra, priklausomai nuo klasės keičiasi svarbiausios avataro savybės kovoje. Kaip „jėga“ nebus stipri savybė magui, taip „išmintis“ nebus svarbi kariui (nesiginčykit su semantika!). Klasės, kitaip nei taškai, nebus generuojamos atsitiktinai. Klasės bus paskirtos automatiškai, priklausomai nuo to su kuria partija būsimas seimo narys pateks į seimą.

Dubasinimasis yra vienas būdas didinti savybių taškus. Kitas būdas yra daug įdomesnis ir globalus. T.y. įtakojami visų žaidėjų avatarai. Šitas būdas priklauso ne nuo žaidėjo, o nuo pačių seimo narių, susietų su atitinkamu avataru, realios veiklos. Galimi pavyzdžiai.

Savybinius taškus mažinanti veikla

- Neatėjimas arba neišbuvus visame seimo posėdyje
- Dalyvavimas siemo komisijoje, kuri nesugeba parengti atsakymo per kažkokį laiko tarpą (pvz.: 1 mėn.)
- Įstatymo projektų paruošimų skaičius per N mėnesių yra mažesnis, nei M
- Dalyvavimas televizijos šou projekte
- Nuvertimas iš frakcijos seniūno pareigų
- ir taip toliau.

Savybinius taškus didinanti veikla

- Atėjimas ir buvimas visame seimo posėdyje dešimt kart iš eilės
- Tapimas frakcijos seniūnu
- Įstatymo projektų paruošimų skaičius per N mėnesių yra didesnis arba lygus M
- Tapimas frakcijos seniūnu
- Tapimas seimo pirmininku
- Tapimas seimo pirmininko pavaduotoju
- ir taip toliau

Labai svarbus momentas. Generuojant avatarų savybes. Taškų pasiskirstymas yra generuojamas atsisžvelgiant į klasę, kuriai priklauso avataras. Tai yra, kario klasės atstovui bus prigeneruota daugiau taškų toms savybėms, kurios yra svarbesnės kariui, o ne magui. Gaunant naujus taškus, jie irgi atsitiktinai priskiriami kažkuriai savybei. Didesnę tikimybę vėlgi turi tos savybės, kurios artimesnės to avataro klasei.

Kas atsitinka, kai seimo narys pakeičia frakciją? Jo avataras keičia klasę. Taigi, avataras tampa pusverčiu, nes visos savybės nėra pritaikytos klasei ir naujosios klasės kovos veiksmų arsenalui. Taigi, perbėgimas iš partijų/frakcijų yra skaudžiai baudžiamas.

Problematiniai aspektai

- Realių savybių ir klasių sistemos sugalvojimas
- Balansas
- Internetio lag'o problema (būdinga visiems žingsniniams žaidimams)
- Ką daryti kai kadensijos viduryje vienų žaidėjų avatarų komandos taps nepaprastai stiprios, o kitų nepaprastai silpnos (dėl to, kad atitinkami seimo nariai elgiasi debiliškai)

Pasvarstymas

Nedaryti to kaip žaidimo žaidėjams, o daryti visa tai kaip tiesiog simuliaciją.

Galimos klasės

Aprašinėsiu tik tas, kurių reitingai viršija 5% [6].

Socialdemokratų partija

Gydytojai. Gynybinio tipo magai, kurių pagrindinė jėga yra kitų karių gydymas, o ne tiesioginės atakos. Kažkada buvusi didelė ir paslaptinga sekta. Savo vardą susigadinusi dėl to, kad kolobaravo su rytų barbarais, imperijos pavergimo metu.

Darbo partija

Barbarai vergvaldžiai atvykę iš rytų. Remiasi brutalia jėga. Jokios gynybos, tik puolimas. Niekas iki galo ir nežino, ar jie yra atskilę nuo pagrindinės barbarų hordos, ar veikia jų įgaliojimais.

Tvarka ir teisingumas

Nekromanceriai. Mirties magijos atstovai. Vedami buvusio paladino, kuris pats asmeniškai nedalyvauja kovoja, nes yra prakeiktas. Iš požemių valdo beveidžius parankinius, kurie atlieka visą darbą.

„Tėvynės sąjunga“ – Lietuvos krikščionys demokratai

Paladinai. Šventieji kariai (Common, taigi vienintelė partija, kurios pavadinime yra žodis krikščionys...). Praeityje daugiausia jų pastangomis imperija buvo išvaduota iš barbarų vergijos. Bet legendiniai laikai jau praeityje ir dabartinis vyriausiasis paladinas, nepaisant visų pastagų, neturi pakankamai pasitikėjimo imperijoje.

Politinė partija „Drąsos kelias“

Ugnies magai. Ugnies magijos paslapčių studijavimas gana stipriai paveikia visų studentų protines savybes. Ugnies mokslo studentai kaip ir ugnis, tampa labai nestabilūs ir nesąmoningai jaučia poreikį naikinti.

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis

Druidai. Gamtos vaikai. Linkę viską palikti gamtos mechanikai ir natūraliai tėkmei. Šio idealistinio kulto idėjos tapo žinomos likusiems imperijos gyventojams dėl gana bjaurių aplinkybių. Nuo paladinų ordino atsimetęs vienas iš meistrų, kurį laiką teršė druidų mokslą savo idėjomis, kol galutinai persimetė į mirties magiją.


[1] http://leolenox.wordpress.com/2012/06/26/ruosiantis-rinkimams-laisve-vs-lygybe/
[2] http://en.wikipedia.org/wiki/Gamification
[3] http://en.wikipedia.org/wiki/Role-playing_video_game
[4] http://en.wikipedia.org/wiki/Prince_of_Nothing
[5] http://en.wikipedia.org/wiki/Heroes_of_Might_and_Magic
[6] http://www.lrytas.lt/-13482911691346772701-partij%C5%B3-reitingai-dr%C4%85sos-kelias-lenkia-valdant%C4%AFj%C4%AF-liberal%C5%B3-s%C4%85j%C5%ABd%C4%AF.htm

2012 m. rugsėjo 17 d.

Pasitikėjimas intelektualiniu daiktu

Čia kada neseniai žiūrėjau Vice mini dokumentiką apie 99 procento protestus [1]. Dar čia visokios naujienos apie davosus [2] ir kažkaip kelis kartus šią savaitę pagavau save nei iš šio, nei iš to galvojant apie ekonomiką.

Net perskaičiau savo kažkada seniai, seniai parašytą veikalą „Mano ekonomikos žinios“[3]. Kažkaip visai ir visai neblogai aš tada parašiau. Dabar taip nebesugebėčiau. Tada pasaulio suvokimas buvo paprastesnis ir panašu, kad geresnis.

Nes dabar jeigu pamėginčiau kažką rašyti apie ekonomiką, tai viskas baigtųsi kokiomis nors tragiškomis sapalionėmis apie iliuminati ir annunaki. Ir dar gale padėčiau klaustuką su daugtaškiu, kad atsiet aš čia be galo mistiškas ir neaišku, ar aš čia rimtai, ar nerimtai.

Nors kita vertus, vis dėl to pamėginsiu pasapalioti.

Taigi. Annunakiai yra pavergę žmonių rasę. Jiems mes reikalingi, kad kastume auksą. Auksas reikalingas tam, kad anie apsisaugotų nuo radioaktyvumo, esančio kosmose. Kaip žinia infliacija ir dabartinis ekonomikos nuosmukis sukėlė aukso kainų kilimą. Aukso kainos pakilo iki nematytų aukštumų ir dauguma annunakių, ypač tų kurie skaudžiai pralošė investuodami į Facebook, jau nesugeba įpirkti iki krizinio kiekio aukso. Taigi, šiemet net 60% annunakių šeimų negalėjo sau leisti įprastinių atostogų nematomoje mėnulio pusėje ir teigė, kad vasarojo savo urvuose. Nepatenkinti esama padėtimi annunakiai rengė gausius protestus, bet kadangi protestai vyko urvuose, tai žiniasklaida nenušvietė šitų įvykių...

Gerai, panašu, kad iki šio paragrafo būsiu atsikratęs visų skaitytojų, kuriems svarbus jų pačių laikas. Tai dabar galima iš tikro pasakyti visą teisibę (Ooo! Valio! Aš ir pavėluotai internetų bajerius mėtau!).

Man šiuo metu įdomus turto ir nuosavybės klausimas. Kaip Skirmantas čia kada rašinėjo [4], tai įstatymiškai intelektualinė nuosavybė labai slidus reikalas. Bet argi kita (neintelektualinė nuosavybė) yra ne tapačiai slidu?

Pavyzdžiui, aš. Ką aš turiu? Nekilnojamo turto neturiu. Mašinos neturiu. Hmmm... Turiu trupinėlį santaupų, keliasdešimt knygų ir drabužių... Šmutkės – naudingas dalykas. Knygos postakalipsės metu tebus naudingos deginant vieniems pietums išsikepti. Kas lieka? Santaupos. Kas yra santaupos? Hmmm... Kažkokie skaičiukai, kažkokiam banke. Visas mano turtas yra skaičiukai banke. Užsienio valstybėje esančios komercinės įmonės valdomame banke. Valstybės, kuri tiek karine galia, tiek politiniu svoriu, tiek didžiąja dauguma kitų aspektų stovi tvirčiau už maniškę. Dargi, įmonė yra komercinė, tai ji siekia maksimizuoti pelną, o ne kažkuo tai altruistiškai pasitarnauti man. Ką?! Dėjau! Ryt iš ryto einu atsiimti visų santaupų ir grūdu į kojinę. Ant tiek daug pinigų, kad užteks vienos kojinės ir dar liks vietos džiovintiems obuoliams ant žiemos, kad turėtau.

Žinoma, aš taip nedarysiu. Visų pirma, dėl to, kad esu tinginys. Visų antra, dėl to, kad vos vos pasitikiu dabartine vakarų civilizacijos ekonomine sistema. Čia ir prieiname svarbiausią aspektą. Pasitikėjimas. Turtas yra pasitikėjimas. Aš turiu pinigų, nes kiti pripažįsta tą faktą, kad aš turiu pinigų. Vos tik kiti pradės tą neigti – aš būsiu ubagas.

Pagalvokite. Visi jūsų daiktai (Pvz.: automobilis, namas ir t.t.) yra jūsų vien dėl to, kad didžioji dauguma aplinkinių pripažįsta, kad jūs turite teisę tais savo daiktais naudotis. Vos tik jie nustos pasitikėti tavimi – tu ubagas.

Paimkite hipotetinę situaciją. Tarkim plaukiate kruizu. Jis pradėjo skęsti. Visi išsigelbėjote. Visi 36 plaukę žmonės. Sala, kurioje išsilaipinote yra kvadrato formos: 6m^2 ant 6m^2. Taigi, visi susitariate, kad kiekvienam priklauso vienas 1m^2 salos ir tai to asmens nuosavybė. Staiga paaiškėja, kad yra tik trys plotai, kur auga vienintelis salos maisto šaltinis - razinkų krūmai. Pagalvokite, kaip ilgai po pirminio pasidalinimo buvęs turtinis pasiskirstymas išsilaikys? Ir kiek laiko užims iki tol, kol gausite snukin, jeigu netyčia taip išėjo, kad jums priklauso plotas su razinkų krūmais?

Čia komunistinė hipotetinė situacija. Paimkite kitą – labiau kapitalistinę – hipotetinę situaciją. Pradžia tokia pati, tik vietoje 36 m^2 yra 36 km^2 ir kiekviename plotelyje auga kažkiek razinkų lysvių. Pas vienus daugiau, pas kitus mažiau. Ir visi pradeda kultivuoti razinkų auginimą. Per tris metus vieni stengėsi daugiau – kiti mažiau, bet situacija tokia, kad tik trys iš visų salos gyventojų turi daugiau nei 300 lysvių razinkų. Ir nebūtinai tie, kuriems pradžioje išpuolė plotai su gausiausiai razinkų klodais – dabartinė situacija daugiau priklauso nuo įdėto darbo, o ne nuo pradinių sąlygų. Tačiau staiga užpuola razinkų maras. Maras labai matematiškas, jis kiekviena plote sunaikina iki 300 lysvių. Kiek ilgai tie trys darbštuoliai džiaugsis savo nuosavybės teisėmis?

Nuosavybė yra pasitikėjimo ir tarpusavio susitarimo reikalas. Ir pasitikėjimas veikia, kol situacija daugmaž nekaringa. Tas pats lyg ir turėtų būti su intelektualine nuosavybe. Intelektualinių kūrinių turtingumą ir įplaukas turėtų užtikrinti kitų žmonių pasitikėjimas, o ne visokios organizacijos, kurių vadovas lyg ir užsiiminėjo narkotinių medžiagų prekyba [5].

Nesupraskite manęs klaidingai, aš nesu prieš narkotikus ar jų legalizavimą. Bet kažkaip, įtariu, kad įtariu, jog tie įtarimai nesusiję su LSD ar marihuana. Kažkaip nepanašu, kad prisirijęs LSD galėtum sugalvoti [6]: „o interdimenciniai elfai-ufikai mano vizijose-kelionėse išmokė mane, kad visi esame vienas ir tas pats, kad mintys tai tik visąlaik amžinai sklindančios bangos, kurios kartas nuo karto suvirpina fizinį žmogiškąjį kūną, kurį mes klaidingai vadiname 'aš'. Hmmmm. Aš manau, kad reikia uždaryti į nepilnamečių koloniją 13-metę Bronytę, nes ji nesumokėjus parsisiuntė tris damos Gagos dainas“. Kažkaip nesiriša... Tai kaži kas? Kokainas? Heroinas?

Bet kokiu atveju, kūrėjo ir vartotojo santykis turėtų būti grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu. Aš vis galvojau, ar tas gali veikti? Ir panašu, kad neseniai pats sau pateikiau atsakymą. Aš pats su didžiuliu entuziazmu sudalyvavau vienos žaidimų kompanijos lėšų būsimam kompiuteriniam žaidimui rinkime [7]. Aš iš esmės prieš laiką, nusipirkau kompiuterinį žaidimą, nors neturiu žalio supratimo, apie ką jis bus. Žinau tik kad RPG ir lyg ir fantazy tipo (Nors nenustebčiau jeigu ir pavyzdžiui steampunk). Aš paėmiau ir daviau pinigus tiems kūrėjams ir hipotetine prasme pasakiau: „Imkite mano pinigus ir sukurkite ką nors kieto“. Kodėl? Nes aš jais pasitikiu. Nes „Obsidian Entertainment“ [8] yra olimpo viršūnėje, jeigu kalba eina apie kompiuterinių žaidimų kūrėjus.

Kas, vėlgi, yra labai svarbu. Nes anksčiau Kickstarter [9] ir panašiais naudojosi tik lyg ir mažos ir nežinomos studijėlės ar jau praeityje geriausius laikus apturėję žaidimų kūrėjai. O čia tuo tarpu dalyvauja pirmarūšė kompanija. Kompanija, kuriai užsitikrinti bet kokio leidėjo paramą būtų vieni juokai. Bet ne – jie nutarė nekurti žaidimo masėms, o kurti žaidimą pagal senovinį kurpalių. O mes (remiantieji) nutarėme pasirūpinti, kad jiems nepritingtų tam lėšų.

Taigi, jeigu dabartinis finansinis modelis ateityje išsilaikys (kuo aš nepagrįstai abejoju, bet apie tai kitą kartą). T.y. iš vis išliks turto ir nuosavybės sąvokos. Tai panašu, kad tokio tipo kūrybos finansavimas tik dar labiau populiarės ir vešės. Ar bent jau aš taip viliuosi... Nes man atrodo, kad čia labai geras modelis.


[1] http://www.vice.com/vice-news/israel-radical-left-part-1
[2] http://rokiskis.popo.lt/2012/09/13/andrius-kubilius-vaziuoja-i-davos-konferencija/
[3] http://petraszd.blogspot.com/2009/02/mano-ekonomikos-zinios.html
[4] http://www.skirmantas-tumelis.lt/2012/08/23/autoriai-siu-laiku-baudziauninkai/
[5] http://www.balsas.lt/naujiena/619946/piratu-gaudytojui-narkotiku-prekeivio-deme
[6] http://www.youtube.com/watch?v=7D0BeLz5blM
[7] http://www.kickstarter.com/projects/obsidian/project-eternity
[8] http://www.obsidianent.com/
[9] http://www.kickstarter.com/

2012 m. rugpjūčio 26 d.

Apie kūrybą

Šitas įrašas yra susijęs su praeitu mano įrašu [1]. Taigi, visiems, kurie praeito neskaitė, siūlyčiau tą padaryti, prieš pradedant šitą.

Leiskite papasakoti vieną istoriją apie vieną berniuką, kurį aš kažkada pažinojau ir kurio vardas buvo toks pat kaip ir mano. Tik jį tada visi vietoj Petro vadindavo Petruku. Čia pasakojimas apie tuos laikus, kai tas Petrukas buvo kokioje antroje ar trečioje klasėse. Turbūt šiais laikais tokio amžiaus vaikai yra žymiai labiau suaugę ir subrendę. Turbūt vaikšto į pasimatymus, leidžiasi heroiną ir balotiruojasi į prezidentus. Petrukas nebuvo toks subrendęs ir vietoj visų šitų įdomių veiklų jis mėgdavo žiūrėti filmukus.

Petruko šeima turėjo tokį televizorių „Tauras“. Geras tatai buvo televizorius – spalvotas, kabelis pajungtas, aštuoni kanalai. Vienas iš tų kanalų buvo „Pro7“. Ten kartais rodydavo filmukus. Bet va viena bėda – ten viskas būdavo vokiškai. Nepaisant to, Petrukas buvo apsėstas vieno animacinio filmuko. „Batman: The Animated Series“ [2]. Nežinau, kas ten jį taip žavėjo – tamsi spalvų gama, film noir atmosfera, pagrindinio veikėjo idėja. Dialogai, aišku, nežavėjo, nes buvo vokiški – kalba, kurios Petrukas dar iki dabar neišmoko.

Nepaisydamas, kad nė velnio nesuprasdavo, kas šnekama, mūsų aptariamas vaikelis vis tiek mėgavosi kiekviena serija. Netgi esant kalbos barjerui, jis vis tiek daug maž suprasdavo, kas gerietis, kas blogietis ir maždaug kokia linkme visas siužetas vinguriuoja. Ar bereikia sakyti, kad tuo momentu Petrukas buvo nusprendęs, kad užaugęs bus betmanu? Visi šitie planai gana gretai subliuško po kažkiek laiko jam persimetus ant kitų filmukų.

Bet ne užmiršime visas įdomumas. Visas įdomumas yra susijęs su kitu įvykiu. Mirtimi. Tuo metu, kai Petrukas slapčia planavo būti betmanu, mirė vienas jam brangus žmogus (ne pats brangiausias, bet vis tiek). Jau tada jis turbūt turėjo polinkį į cinizmą ir abejingumą, nes pati netektis jo taip stipriai nepaveikė ir nenuliūdino. Pats baisiausias ir labiau pritrenkiantis dalykas buvo pirmą kartą gyvenime įsisąmoninta mintis, kad „Aš irgi mirsiu“. Petrukas buvo persigandęs ir niekaip jo nepaliko mintis, kad viskas baigta – išsigelbėjimo nėra. Taigi, jis pradėjo ieškoti galimų kelių iš šitos egzistencinės aklavietės.

Realigija. Tik nepagalvokite, kad Petrukas puolė stropiai lankyti mišias ar dar ką nors. O ne – jis ne toks durnas buvo. Ir ne toks veiklus. Jau tada jis dažniau mėgdavo galvoti-svajoti, ką reiktų daryti, vietoje to, kad stengtųsi tai daryti. Dargi jis suprato, kad meldimasis ir bažnyčios lankymas yra tik žiedeliai. Jeigu jau žinai, kad mirsi ir kad vienintelis išsigelbėjimas dievuliuose, tai negali tik vidutiniškai stengtis – reikia nerti visa galva. Ir taip gimė dar vienas ateities planas. „Kai užaugsiu būsiu kunigas“ nusprendė Petrukas. Tada ganėtinai lengva buvo priimti tokį sprendimas, nes tada Petrukas dar nebuvo iki galo išsiaiškinęs, kokio velnio šitame pasaulyje tiek daug mergaičių ir kokią stiprią įtaką ateities sprendimams jos turės toje ateityje.

Taigi, Petrukas suvokė, kad bus nelengva. Dvi profesijos – betmanas ir kunigas – tai nejuokas. Bet suprato, kad miestui jo reikia (tada dar visi linkę nusikalsti nebuvo emigravę iš Lietuvos), o ir mirties bijojo, kaip nežinau ko.

Reziumuojant reiktų pasakyti, kad nei vieno iš šių užsibrėžtų tikslų jis taip iki šiol ir neįgyvendino. Netgi atvirkščiai – iki dabar jis nėra pagavęs nei vieno bandito, o ir nuo dievulių gana anksti atsimetė ir nusprendė, kad yra laisvamanis. Vienintelis dalykas, ką jis su šitomis svajonėmis padarė, tai panaudojo jas kaip vieną iš idėjų savo vienam pirmųjų debiliškų bandymų parašyti novelę [1].


[1] http://petraszd.blogspot.com/2012/08/zmogus-koala.html
[2] http://en.wikipedia.org/wiki/Batman:_The_Animated_Series

2012 m. rugpjūčio 20 d.

Žmogus Koala

Išpažintis

Tetulytė Joana prabudus buvo jau nuo ketvirtos ryto. Ji kasdien taip keldavosi. Ji nebuvo niekam teta. Kaip ir nebuvo niekam senelė. Bet buvo sena. Šaltų rudens rytų laužiami kaulai jai tą nuolat primindavo. Nemiga vasaros metu buvo ne taip ir blogai. Tetulytė Joana gyvenime nebuvo mačius tiek daug gražių aušrų, kaip kad matė senatvės vasarom. Tuo tarpu rudenį viskas buvo kitaip. Nyki dargana iš tamsios tapdavo šiek tiek šviesesne ir tai jau buvo galima vadinti diena. Šviesesne už naktį, bet tokia pat nykia.

Tetulytė Joana vis dar atsimena, kai rudenys nebuvo tokie tamsūs. Nes miestas šviesdavo. Ne tik lempomis, kurios ir dabar spigino akis. Miestas šviesdavo iš vidaus, nes tai buvo kitoks miestas. Miestas į kurį visi norėjo persikelti. Miestas, kur nedarbas nebuvo problema. Miestas, kuriame buvo gausybė fabrikų ir gausybė darbo, bei tuo pačiu darbuotojų ir viskuo aprūpintų jų šeimų.

Dabar mieste vis dar buvo gausybė fabrikų. Tik dabar lempos, kad ir kokios šviesios bebūtų, nesugebėdavo pašalinti šešėlio, užklojusio visą miestą. Fabrikų robotizacija ir nedarbas nebuvo didžiausias miestą temdantis šešėlis. Tamsiausias šešėlis buvo baltos spalvos. Baltieji milteliai baigė užtemdyti ir uždusinti kažkada didingą ir išdidų miestą. „Kokainas“, taip juos vadino tetulytės Joanos bažnytinės draugės. Netikros tai buvo draugės. Tikrų draugų tetulytė neturėjo. O bažnytinės draugės kalbėdavo jai už nugaros. Pavydas. Jos vienturtis sūnus turėjo gerą darbą koka kolos fabrike. Tuo tarpu beveik visų kitų nuolatinių bažnyčios lankytojų vaikai ir anūkai daugiau ar mažiau buvo paženklinti baltųjų miltelių.

„Niekas negali paaiškinti, kodėl kokainas toks pigus mūsų mieste. Kodėl net kiekvienas valkata gali jo įsigyti už centus“. Tetulytė Joana žinojo. Lemonas jai viską papasakojo. Vienturtis jos sūnus dažnai pas ją užsukdavo. Ypač po to kai jį paliko trečioji žmona. Paskutinis išsiskyrimas jį sugniuždė. Jis daug gėrė. Per daug. Gėrimas buvo pasiturinčiųjų ženklas. Visi, kurie negalėjo įpirkti alkoholio, pirkdavo baltuosius miltelius. Mieste, kur jie buvo tokie pigūs ir kur niekas negalėjo paaiškinti jų pigumo.

Lemonas vieną kartą paaiškino. Savo mamai. Tetulytei Joanai. Jis buvo toks girtas, kad nei pats neatsimena, kaip viską papasakojo. „Ar kada pagalvojai, kodėl mūsų miesto koka kolos fabrikas yra vienintelis fabrikas, kuriame nepilstomas gėrimas?“: Klausė ją Lemonas, kol tetulytė Joana valė jo vėmalus jam nuo smakro. Vėmalus, nuo kurių trenkė brangiu viskiu. „Ar žinojai, kad mūsų miesto fabrikas yra vienintelis fabrikas, kuris dirba su koka dalimi koka kolos gėrime? Ar žinojai, kad mūsų miesto fabrikas vienintelis turi leidimą dirbti su kokos lapais ir kuris yra atsakingas už kokaino pašalinimą ir sunaikinimą?“. Ne, tetulytė Joana to nežinojo. Iki tada. Bet ji žinojo kitą faktą. Kas jos miestas yra pirmas Pasaulyje pagal kokaino eksportą. Ar bent jau taip teigė ekspertų galvos televizoriaus ekrane.

„Ar žinojai, kad sunaikinimo ceche niekas nesivargina net dėl vaizdo pakeisti prieš kelis mėnesius žiurkių pragraužtų elektros laidų?“. Dar paklausė jos sūnus prieš paskutinį kart apsivemdamas ir galiausiai užmigdamas. Skrandyje turinio jau nebuvo likę. Tai visa, ką teko tetulytei Joanai dar kartą išvalyti, tebuvo seilių ir skrandžio rūgšties mišinys. Mieste buvo šnekama, kad rūgšties, tiesa – sieros, ašarom verkia ir nauja miesto legenda ir gelbėtojas – žmogus-koala. Kurio pagauti ir raudojimo paženklinti nusikaltėliai nebegali nuslėpti savo juodos praeities, nes ji atsispindėdavo jų subjaurotuose veiduose.

Visa tai buvo prieš savaitę. Kiekvieną dieną tos kelios valandos miego, kurias tetulytė Joana išdrįsdavo miegoti, buvo užgrobtos košmarų. Košmarų, kuriuose ji regėdavo savo sūnaus veidą. Rūgšties subjaurotą veidą. „Ar žinau kad kokaino cheminė formulė yra C17H21NO4, o sieros rūgšties H2SO4?“ sapne nuolat kažkodėl klausdavo Lemonas.

Šiandieną tetulytė Joana apsisprendė. Laikas išpažinčiai. Žinojimas ir nieko nedarymas yra tokia pati nuodėmė, kaip ir pats nusidėjimas. Jei reikėjo atlikti išpažintį. Šiandieną ji į bažnyčią išėjo 40 min. anksčiau nei paprastai.

Dviguba priedanga

Henkus niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl jis niekad nesapnuoja košmarų. Visi jo sapnai turėjo kažką pilko, kažką naikinamai baisaus, bet jis niekad jų neatsimindavo. Dėl to miegodavo daug ir dažnai. Kai tik čia atvyko, jis nieko daugiau ir neveikdavo. Tik verkdavo, miegodavo ir vesdavo mišias. Tiek verkti, tiek miegoti būdavo lengva. Mišias vesti tuo tarpu nevisai. Sunku vadovauti procesijai, kai nesi tikras kunigas. Sunku, kai tai tik tavo priedanga. Dar sunkiau, kai tavęs ieško policija, o miesto policijos viršininkas labai pamaldus žmogus.

Bet pasitaikiusia proga reikia pasinaudoti. Ar bent jau taip sakė keliaujančio cirko vadovas, kažkodėl po visa to, kas nutiko, vis tiek padėjęs Henkui slapstytis nuo teisingumo. Geras žmogus buvo Henkaus buvęs viršininkas. Tikrojo kunigo, kuris buvo paskirtas į šią parapiją, antros eilės dėdė. Tikrojo kunigo, kuris anonimiškai gydėsi nuo kokaino. Ir kuris galiausiai mirė nuo širdies smūgio. Ir kurio vardas buvo toks pats kaip ir Henkaus. Taip bent jau lengviau buvo apsimetinėti.

Keista tai buvo bažnyčia. Įrengta buvusioje chemijos gamykloje. To Henkus nežino iki tol, kol širdgėlos kamuojamas slampinėjo iš kampo į kampą ir atrado sandėlį su pamirštu skysčiu. Sieros rūgštimi. Kurios atsargos dabar jau seko ir kurių tebuvo likę tik 1/5 to, kas buvo prieš jam atvykstant.

Tiesa, miesto nusikalstamumas buvo sumažėjęs 20%. Ar bent jau taip sakė policijos viršininkas. Naujasis policijos viršininkas. Senasis, pamaldusis, pasirodo mėgdavo nusisamdyti jaunas, kokaino alkio kamuojamas prostitutes. Ir jas žudyti. Pats tai kelis kartus su ašaromis akyse pasakojo išpažinties metu. Pasakojo, kad jis nenori jų žudyti, bet jam kitaip nesigauna. Tiesa, Išpažinties jis ėjo pas apsimetinėjusį kunigą – Henkų. Jo nesaistė jokios priesaikos ir joks tikėjimas. Ilgalaikio policijos šefo mirties priežastis – cheminis nudegimas.

Kad ir kiek pastangų buvo įdėta, nusikalstamumas daugiau žemyn nekrito. Paprastų nusikaltimų prevencija tegalėjo pagerinti miesto sąlygas tik tiek, kiek iki šiol pagerino. Miestas, kuris dūsta nuo baltų dulkių debesies, rodos buvo pasmerktas amžinai būti vaiduokliu. Kažkoks žymiai didesnis pūlinys buvo atsivėręs mieste širdyje. Baltos spalvos pūlinys.

Artėjo mišių pradžia. Prie klausyklos laukė vienas žmogus. Tetulytė Joana. Henkus nekentė tos bobutės. Kiekvienas jos pasirodymas iš naujo atverdavo atsiminimų žaizdą. Nes ji nešiojo tokį patį vardą, kaip ir Henkaus Joana. Buvus cirko akrobatė. Kaip ir Henkus. Cirko vadovo, kuris kažkada priglaudė našlaitį Henkų, vyresnioji dukra. Jis kiekvieną kartą užsimerkęs matydavo, kaip slysta Joanos rankos. Girdėdavo kaip tolsta Joanos klyksmas, jai krentant žemyn. Jie sakė, kad apsaugos apsaugo 99.9%. Turbūt ne tada, kai tu ir tavo partnerė pusė savaitės esate apsvaigę nuo kokaino.

„Auksinė taisyklė – jeigu prekiauji, nenaudok“. Sakė Joana Henkui, pirmą kartą atskleisdama savo užklasinę veiklą. Jei reikėjo biznio partnerio, teigė ji. O kas gali būti patikimesnis žmogus, nei tas, kuris gaudo tave ore, keliasdešimt metrų virš žemės. Auksinės taisyklės laužomos. Nepraėjo nei metai ir daugiausia laiko grimo kambaryje tekdavo praleisti grimuojant paraudusias šnerves. Naktimis Henkus ir Joana naujame gastrolių mieste vietiniams kriminaliniams autoritetams parduodavo kokainą. Kitą nakties dalį apkvaitę nuo pasiliktos „savo reikmėms“ dalies praleisdavo lovoje. Dieną miegodavo. Vakare dalyvaudavo pasirodyme. Ir taip iki to karto. Iki to 0.1%-tinio karto.

Paskui buvo chaosas. Pasirodo policija jau seniai lipo jiems ant kulnų. Pasirodo, jie jau seniai žinojo jų sistemą. Žinojo, kaip jie gabendavo narkotikus. Žinojo, kur jie juos įsigydavo. Mieste, kuris dabar tapo Henkaus naujais namais. Mieste, kuriame jis apsimetinėjo kunigu. Mieste, kuriame jis atsikratė priklausomybės. Mieste, kuriame siautė žmogus-koala.

Jis negalėjo paaiškinti, kodėl pasirinko būtent koalą. Bet žinojo, kad dvigubas slapstymasis baigia išsunkti paskutinius sveiko proto likučius. Taip pat jautė, kad įsisuko į nesibaigiančią spiralę ir jam reikėjo greito atsakymo į klausimą, kas toliau. Toliau dienomis apsimetinėti kunigu? O naktimis gaudyti miesto atmatas? Ir taip amžinai? Visa jo gyvenimas atrodė absurdiškas. Visas Pasaulis atrodė absurdiškas. Jam reikėjo kažko apčiuopiamo. Nes kiekvieną dieną jam vis sunkiau ir sunkiau sekėsi atsispirti balsui, raginančiam pasiskandinti baltųjų miltelių debesyse.

„Tavo nuodėmės atleistos, ramiai eik.“: Pasakė Henkus. „Velnias, vėl žodžius sumaišiau“: dar spėjo pagalvoti. Bet tai buvo nesvarbu. Atsakymas, kas toliau, išryškėjo netikros išpažinties metu. Kitas kelionės tikslas žinomas. Beliko išsiaiškinti, ar rytoj parapijai neprireiks naujo kunigo. Po mišių bus jau pradėję temti. Laukia ilga, nerami ir ašarų kupina naktis.

Sargyba

Tomas stebėjo temstantį dangų. Jam reikėjo stebėti žemę. Bet dangus žvelgiant nuo apsauginės fabriko tvoros buvo toks gražus. Tomui patiko apsiniaukęs dangus. Jis buvo pasiilgęs apsiniaukusio dangaus. Keli metai praleisti tarnaujant taikos misijoje pietuose privertė nekęsti giedro dangaus. Nekęsti saulės. Nekęsti kaitros. Tiesa, dirbant kareivinių virtuvėje, jis tą dangų ne taip ir dažnai regėjo.

Dalyvavimas karinėje taikos misijoje buvo vienintelė priežastis, kodėl jis gavo darbą apsauginiu fabrike. Jo gimtasis miestas buvo kitoks, negu jis buvo prieš prasidedant jo misijai. Baltosios euforijos karštinė rodė tik pirmuosius ženklus. Jo žmona buvo jauna, graži ir energinga. Jie mėgdavo kalbėtis apie namus, kuriuose jie gyvens. Apie namus, kuriuose jie kurs šeimą. Namus, kuriems reikėjo pinigų. Tuos pinigus kitam Pasaulio krašte Tomas uždirbo gamindamas pietus keliems tūkstančiams karių. Jis, aišku, nežinojo, kad juos visus galima prauostyti gana greitai. Ir net nepaisant tokios pigios jų kainos. Kai jis grįžo pinigai iš bendros sąskaitos jau buvo išgaravę. Tas paliko savo pėdsaką. Jo žmona. Jo vis dar žmona Džiozefa atrodė keliolika metų vyresnė, negu prieš jiems išsiskiriant. Tomas nebūtų galėjęs grįžti gyventi su savo žmona, net jei būtų norėjęs. Nes ji gyveno viešnamyje. Pačiam prasčiausiame. Jo Džiozefai liko vienas laiptelis iki gatvės prostitutės.

O jam reikėjo kažkur gyventi toliau. Ir mokėti nuomą. Virėjams užkietėjusių vidurių mieste didelės paklausos nebuvo. Darbo mieste nebuvo. Tačiau jam pavyko gauti darbą apsauginiu fabrike. Dėl to, kad Tomas tarnavo. Niekas nežinojo, kad tik virėju.

Apsauginio darbas buvo visai ne toks, kokį Tomas įsivaizdavo. Jo bendradarbiai buvo labiau kariai, nei tikri kariai – jo buvusios taikos misijos broliai. Keista. Bet darbas yra darbas. Ir panašu, kad gerai apmokamas. Nors pirmosios algos Tomas dar negavo, bet žinojo, kad tokia garsi įmonė tikrai negaiš laiko bandydama apgauti ir nusukti kelis grašius. Ar iš vis – pabandyti nesumokėti.

Tomas žygiavo nuo vieno sargybos bokštelio prie kito, stebėdamas aplinką. Ir gniauždamas automatą. Taikos misijoje automatą jam rankose teko laikyti tik pratybų ir profilaktinių patikrinimų metu. Šaudyti iš jo tik į pratybų taikinius. Čia jis jį nešiojo nuolat.

Šiaurinis kampas. Tomas nekentė patruliuoti šiaurinio kampo tvora. Tai vienintelis kampas, kuriame nebuvo apsauginių bokštelių. O ir matomumas buvo tragiškas dėl apleistų šalimais buvusio kito fabriko griuvėsių. Anądien einant šituo kampu kartu su Rikiu juos užpuolė dėl abstinencijos protą praradę narkomanai, kurie savo baltuosiuose klegesiuose turbūt manė rasią, ką vertingo pavogti iš šito limonado fabriko. Tomas sustingęs iš baimės stebėjo, kaip Rikis automato buože išmuša tris dantis vienam iš jų, kitą paspiria koja ir abu jie krenta žemyn. Abu narkomanai buvo rasti už 500 šimtų metrų, prie kito fabriko. Taip teigė policijos suvestinė. Prieš tai Tomui teko paslapčia juos nuvilkti iki ten. „Kad kitą kartą nežiopsotum“: anot Rikio.

Dabar Tomui teko eiti šiauriniu kampu vienam. Pamainų keitimosi laikas. Apsauginių sargyboje šiuo metu dvigubai mažiau nei paprastai. Tas truks tik kelias minutes.

Tomui pasirodė, kad kažkas sušmėžavo. Tik pasirodė. Dėl kiekvieno garselio ir dėl kiekvieno šalimais esančiame apleistame fabrike gyvenančios žiurkės judesio jo neturėtų taip išpilti šaltas prakaitas. Kitaip jį ištiks širdies smūgis greičiau, nei kad jeigu jis kasdieną sušniokštų po šešias juostas kokaino. Antrą kartą Tomui nebepasirodė. Iš tikro kažkas praskrido jam tiesiai prieš akis. Kažkodėl jis bandė surikti: „Kas čia!?“. Bet nepavyko. Garsas užstrigo gerklėje. Pakvipo kepančia mėsa. Mėsa, kurios kvapo Tomas nepažinojo. Ir tik tada jis suvokė, kad visa jo gerklė kartu su balso stygomis išdegė. Sieros rūgštis. „Keista aš degu, bet man šalta“: pagalvojo Tomas krisdamas ant nugaros.

Dangus žvelgė jam į akis. Giedrijasi. „Nekenčiu giedro dangaus“. Sunku pratybose – lengva mūšyje. Tomas atsuko automatą į nekenčiamą dangų ir išovė seriją. Dangus pradėjo raudonuoti. Paskui vėl grįžo buvusios tamsiai pilkos spalvos. Vėl paraudonavo. Vėl pilka. Vėl paraudonavo. Vėl pilka. Aliarmas – suprato Tomas prieš vaizdui visiškai užtemstant.


Tęsinio tikriausiai nebus – siužetas aklavietėje...

2012 m. liepos 30 d.

Nemėgstu mėgstančių

Čia kada buvo toks renginys. Blogaut [BLO] jisai vadinosi. Kaip suprantu, gana nykus jisai buvo. Susirinko keli tuzinai patys save apsiskelbusių elitinių Lietuvos blogosferos faunos dalyvių ir gyrė vieni kitus visą ilgą vasaros dieną. Čia aš taip sakau vien dėl to, kad manęs ten niekas nekvietė ir net nežino, kad aš toks egzistuoju. Ir nepaisant mano pagiežos, ten turbūt buvo gana įdomus ir smagus renginys. Bet už renginį daug įdomesnė buvo renginio atomazga.

Viskas, kas vyko garsiajame „Vieno telefono virtimu dvejais“ škandale, buvo apgailėtina (Ir aš turiu omenyje viskas). Bet man vis tiek viskas pasirodė labai įdomu. Ir ganėtinai pavėlavęs aš irgi (kaip ir visi) nutariau išreikšti savo niekam nereikalingą nuomonę.

O viskas buvo taip.

Vienas iš blogout rėmėjų – Lietuvos telekomunikacijų bendrovė „Bitė“ suorganizavo konkursą. Konkurso esmę galima nusakyti taip: reikėjo parašyti blogo įrašą, kuriame būtų reklama, reklamuojanti juos. Ta prasme, konkurso organizatorius – „Omnitel“. Visi konkurso dalyviai turėjo dalyvauti lenktynėse. Lenktynių esmė buvo surinkti kuo galima daugiau „Facebook“, „Twitter“ ir „G+“ pamėgimų (kuriuos valstybinė lietuvių kalbos komisija rekomenduoja vadinti laikais). Žodžiu, kas daugiau surinks ten tų skaičiukų, tas galės laimėti telefoną. Ar tai dovanų čekį, leidžiantį nusipirkti telefoną konkurso organizatorių „Teo“ telefonų salone.

Ir prasidėjo didingos lenktynės. Kaip ir visose didingose lenktynėse galiausiai išryškėjo du favoritai. Kažkoks žymus blogeris Atlajus [ATL] (apie kurį aš išgirdau pirmą kartą) ir kažkoks negarsus blogeris, ir dar negarsesnis SEO ekspertas Insider [INS]. Vyko negailestinga kova. Atlajus rinko balsus, nes visi (Nu ne visi, bet keli tai tikrai) Lietuvos blogosferos grandai ragino balsuoti už jį [ROK]. O visi pasekėjai ir balsavo, nes Lietuva, kaip sakoma, pasiilgo stiprios rankos... Kažkaip važiuoju į lankas... Reikia grįžti prie istorijos. Žodžiu už Atlajų visi balsavo, nes juos taip ragino. Už insaider'į, kas balsavo, tai niekas nežino. Žmonės kalba, kad anas pasinaudojo juodosiomis SEO technologijomis, bet sunku tuos žmones supaisyti. Kaip ten bebūtų konkurso pabaigoje daugiausiai pamėgimų turėjo Lietuvos SEO vidutiniokas Insaider'is.

Ir tada prasidėjo. Visi baisiausiai supyko ant to Insider'io [COM]. Vieni grasino teismai [COM]. Kiti šiaip koliojosi [ROK]. Treti pasileido į kažkokias filosofines klejones [SKI]. Aišku, atsirado ir nemaža dalis velnio advokatų (Amerikoniško posakio „devil advocade“ tiesioginis vertimas, kuris visiškai debiliškas ir neįsipaišo į lietuviško sakinio sandarą), kurie pradėjo ginčytis, kad viskas čia švaru ir nepriekaištinga. Viskas pagal konkurso sąlygas. Ir kažkodėl geriausiai viską susumavo Zeppelinus [ZEP]. Kad ir kaip keista bebūtų. Nes tai paskutinis žmogus Lietuvos blogosferoje, iš kurio tikėčiausi objektyvumo. Nu nepaskutinis. Paskutinis turbūt Insaider...

Tai va, reziumė tokia, kad konkurso organizatorius „Eurocom“ visą šią košę makalošę nusprendė išspręsti taip. Jie paėmė ir paskyrė du telefonus už tą vieną su biškiu štukelę ir viskas buvo daugmaž baigta.

Nu va. Baigiau su istorijos atpasakojimu – dabar pradėsiu savo samprotavimus.

Pradėkime nuo Insaider'io pusės. Nes ji nuobodi ir viskas aišku. Kaip ir kiekvienas doras programuotojas, aš nekenčiu (ne nekenčiu nekenčiu, bet tiesiog šiek tiek niekinu jų veiklą ir metodus) SEO ekspertų. Ir kitokio plauko marketingistų [BIL] tuo pačiu. Jis žaidė nešvariai ir nėra čia ko svarstyti apie nekaltumo prezumpcijas ir panašiai. Prisipirko tų pamėgimų. Ar panaudojo anksčiau nusipirktus. Nesvarbu. Britku ir tiek.

Lieka kita pusė. Atlajaus pusė. Aš nusprendžiau, kad pats Atlajus nė velnio neatstovauja savo pusei. Atlajaus pusei atstovauja Commonsense ir kiti. Šitoje pusėje mes pagaliau matome, mane labai džiuginančias sveiko proto, principingumo ir garbingumo apraiškas. Tikrai džiugu, kad cinizmo kupiname pasaulyje yra dar tokių šviesulių.

Juokauju. Šita pusė taip pat yra blogoji pusė tik visiškai kitu rakursu jos tas blogumas pasireiškia. Visų pirma reiktų pasakyti, kad aš neturiu nieko prieš commonsense'us. Čia aš jų pavadinimą daugiau naudoju kaip simbolį, o ne tiesiogiai atakuoju juos.

Bet kokiu atveju pradėkime. Prisiminkite, kokios to „Cgates“ organizuoto konkurso laimėtojo nustatymo taisyklės? Surinkti kuo daugiau pamėgimų socialiniuose tinkluose. Cha!.. Cha!.. Cha!.. Socialiniai tinklai ir pamėgimai. „Facebook“ ir laikai. Cha!.. Cha!.. Cha!.. Bet kas – dar kartą kartoju – bet kas, kas žiūri į laikus rimtai, tas pralošinėja šitą žaidimą, vadinamą gyvenimu. Ir nėra jokių čia išimčių. Tu tiesiog pralošinėji. Niekas dar neprarasta. Tereikia susikaupti. Atsiprašyti visų pirmą savęs, pripažinti savo klaidą ir stengtis pasitaisyti.

Jeigu rimtai žiūrai į laikus. Jeigu džiūgauji gavęs laikus. Jeigu dalyvauji laikų konkurse. Jeigu ragini kitus laikinti konkurso dalyvius. Jeigu grasini teismais dėl neteisėtų laikų (kad ir kaip tragiškai skambėtų toks žodžių junginys), tai tau reikia, kad kas nors pribėgtų, apipiltų kibiru ledinio vandens ir tėkštų antausį atbula ranka. Tik tada yra vilties, kad atsipeikėsi. Nes rimtai žiūrėti į „Facebook“ pamėgimus ir dėl jų buvimo ar nebuvimo pergyventi tegalima tik 12-metėms paauglėms, kurios pagal „Facebook“ registracijos sąlygas neturi teisės ten būti. 12-čiai paaugliai nesiskaito, nes jie vietoje „Facebook“ užsiėmę anatomijos pamokomis [POR]. Ir jeigu jūs taip elgiatės, tai jūs parodote, kad jūs esate 12-metės paauglės ir jūs taip pat pagal snukiaknygės sąlygas neturi teisės ten būti.

Tas pats ir dalyvavimo (tiesioginio ar netiesioginio (kai ragini kitus balsuoti)) marketinginėse laikų lenktynėse. Tai purvinas ir šūdinas žaidimas. Jeigu jau pradėjai – nesistebėk, kad visas išsišūdinai. Vienintelis būdas laimėti yra nežaisti. Čia tas pats, kas pradėti leisti heroiną ir stebėtis, kad po kiek laiko dažniau nei paprastai viduriuoji, vemi ir vagi magnetolas. Nu gal ir ne tas pats... Bet vis tiek negalima dalyvauti nei laikų žaidimuose, nei leistis heroino. Nors dėl heroino tai nesu tikras.

Toliau. Kodėl Atlajus aplamai turėjo vilčių laimėti? Nes didieji visus ragino balsuoti už jį. Pamėgimų pirkimas yra blogai, o raginimas ir spaudimas balsuoti tai jau ne? Kodėl visi (Čia žodžio „visi“ apibrėžimas yra labai siauras) ragino balsuoti už tą Atlajų? Nes tasai Atlajus yra mokytojas ir anot ragintojų neturtingas. Ir anot ragintojų nusipelnė to prabangaus telefono.

Va čia ir prieiname tą vietą, kuri man labiausiai nepatinka. Iš pirmo žvilgsnio visa tai atrodo, kaip labai gražus ir galantiškas gestas. Padovanoti vargšui mokytojui  ypač gerą telefoną. Iš antro žvilgsnio man tai pošlykštis gestas.

Kažkas mat nusprendė, kad „vargšas“ mokytojas nusipelnė telefono. Ir kadangi jie tokie geri – jie jį jam padovanos. Nes jie taip nusprendė. Nes jis nusipelnė. Jie padovanos. Jie sušelps. Nes jie nusprendė. Jie didingi ir jie nusprendė, kad jie ragins. Ir jie nusprendė, kad jis labiausiai jo vertas. Ir jie jam padarys paslaugą ir sušelps telefoną, kurio jis nusipelnė, bet kadangi toks vargšas ir tas telefonas ne jo kišenei, tai didingieji padarys paslaugą ir padovanos jį anam.

Tfuu! Ir paskui pasirodo, kad žemė sukasi savaime ir viskas neįvyksta būtent taip, kaip jei nusprendė. Ir tada baisiausiai supyksta ir pradeda isterikuoti ir grasinti teismais. Kaip mažas vaikas krenta prekybos centre ant žemės ir pradeda klykti, nes jo mama nenupirko anam saldainės.

Aš neturiu nieko prieš Atlajų. Aš nieko apie jį nežinau. Aš nežinau, ar jis turtingas, ar ne? Aš nežinau, ar jis geras mokytojas, ar ne. Aš težinau, kad jis geras blogeris. Tik tiek. Bet aš žinau, kad Lietuvoje yra daug gerų mokytojų. Ir aš žinau, kad dauguma iš jų yra neturtingi. Aš žinau, kad dauguma iš jų nusipelnė turėti geresnes finansines sąlygas. Man gėda, kad aš gaunu žymiai didesnę algą nei jie. Nors mano duodama nauda pasauliui yra niekinė, palyginus su jais. Ir ką aš darau dėl to? Nieko. Nes aš ciniškas degeneratas.

Bet ką aš žinau, tai žinau. Mūsų švietimo nešėjai – mokytojai liks neįvertinti ir problema neišsispręs vienam geram mokytojui padovanojus vieną gerą telefoną. Tiesa, sąžinė bus nuraminta. Čia panašiai, kaip tose išsipildymo akcijose. Yra problema – vaikų namai prigrūsti nelaimingų vaikų. Išsiuntei SMS'ą už penkis litus. Nu va, problemos kaip ir nėra.

Tai tiek. Palaikinkit mane... Juokauju. Geriau jau komentarą parašykite. Nebūtinai pas mane. Nebūtinai prie šito blogo įrašo. Bet kitą kartą, kai užsimanysite spausti tuos debiliškus mygtukus, geriau pagalvokite, ar išsakyti mintis ar kontraargumentus nebūtų žmogiškesnis dalykas, nei kažkokio skaičiuko padidinimas kokioje nors duombazėje.


[BLO] http://www.blogout.lt/
[ATL] http://www.altajus.net/
[INS] http://insaider.lt/
[ROK] http://rokiskis.popo.lt/2012/07/16/blogout-2012/
[COM] http://www.commonsense.lt/2012/07/24/interneto-sukciu-krusimo-diena/
[SKI] http://www.skirmantas-tumelis.lt/2012/07/25/gerasis-seo-pries-blogaji-seo/
[ZEP] http://www.skirmantas-tumelis.lt/2012/07/25/gerasis-seo-pries-blogaji-seo/
[BIL] http://www.youtube.com/watch?v=gDW_Hj2K0wo
[POR] http://www.15min.lt/naujiena/pinigai/itkodas/atostogas-prie-kompiuterio-leidziantys-vaikai-dazniausiai-iesko-pornografijos-51-233393