2012 m. balandžio 23 d.

Okupacija tritaškiais


Prisipažinsiu. Vietoje to, kad skaityčiau, ką nors man naudingo, paprastai skaitau įvairias nesąmones internete. Pavyzdžiui – Lietuvos ir pasaulio naujienas. (Beje, „pasaulis“ rašosi iš didžiosios ar iš mažosios?). Taip kartais prisiskaitau visokių man tarsi nerūpimų ir manęs neįtakojančių dalykų. Pavyzdžiui, apie krepšinį:

http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/rimvydas-valatka-krepsinis-musu-ar-jau-rusu-500-212454

Dar aš kartais pasineriu į interneto puslapių keliones. Kai pradedi nuo kažko paprasto. Tada spaudi vieną nuorodą. Tada kitą. Tada n-ąją nuorodą. Po kiek laiko vis tiek atsiduri Youtube'ėje. Ir kelionė patampa dar keistesne. Galiausiai atsiduri kokių nors ramią ir paprastą galvą išlaikyti nepadedančių minčių kloduose. Kaip, pavyzdžiui šitas video:

http://www.youtube.com/watch?v=2yIaOAsbSSQ

Tada pradedi galvoti: o ką simbolizuoja krepšinis kaip žaidimas? Kur dešimt didelių, tvirtų, aukštų, muskulingų vyrų bando įsviesti kamuolį į apvalią cilindro formos tūbą. Ir tuo pačiu, kodėl visi teigia, kad krepšinis turėjo didžiulę įtaką Lietuvos nepriklausomybės atgavimui? Kodėl latviai tada irgi tapo nepriklausomi? Kodėl estai?

Aš, aišku, tų laikų neatsimenu. Nes iš pat pradžių nevisai buvau gyvas, o po to buvau ką tik gyvu patapęs. Bet vis tiek man kažkaip įtartina, kad tas žaidimas turėjo tokią didelę svarbą. Ar mes taip pat teigtume, kad sportas buvo raktas į nepriklausomybę, jeigu vietoje krepšininkų SSRS pirmas vietas būtų ėmę, tarkim, vyrų ritminės gimnastikos atstovai? Kur lietuvių vyrai su apteškėmis ir kaspinais rankose būtų taisyklingiau bangavę tuos kaspinus už sovietų armijos vyrus. Ar tada irgi nepriklausomybė būtų iškovota ant sportininkų pečių? Ar kartais buvo ne sekančiai:

  • lietuviai buvo nepraradę tautinio sąmoningumo
  • SSRS visąlaik buvo šūdina valstybė
  • SSRS vienu momentu buvo taip nusilpus, kad Lietuva (kaip ir dar tuzinas valstybių) sugebėjo ištrūkti iš tų žudančių gniaužtų
  • Paraleliai vienas Lietuvos krepšinio klubas visai gerai pasirodė SSRS krepšinio čempionate

Tarsi be to, iš šalies žiūrint absurdiško, žaidimo lietuviams nebūtų užtekę sveiko proto ir savimonės patapti laisvais piliečiais laisvoje valstybėje. Nesupraskite manęs klaidingai. Aš nesmerkiu krepšinį žiūrinčių ir jį dievinančių žmonių. Nors gerai pagalvojus – jo, truputį smerkiu. Bet aš irgi nesu šventasis. Pavyzdžiui, šią vasarą per Europos čempionatą sėkmingai elgiausi, kaip visiškai apgailėtinas beprotis. Susiveikiau iš giminių ir pažįstamų kažkokius supistus prekybos centro lipdukus. Reikėjo gana didelio šūsnio. Tada tuos lipdukus išmainiau į teisę pirkti bilietą. Tada sumokėjau daug litų ir nusipirkau tą bilietą. Tada ėjau į areną ir plojau savo šalies peraugusiems mutantams bei taip gausiai vadinau kitataučius homoseksualais, kad kitą dieną vos beprašnekėjau. Tai va toks aš esu. Asilo galva... „Mes laimėjome! Mes laimėjome!“. Kurgi ne. Aš tai asmeniškai taip besielgdamas pralaimėjau. Ir evoliucijos bei žmonijos taškų lentelėje nukritau N žingsnių žemyn.

Bet nepaisant to, kaip aš realiai elgiuosi. Nepaisant to, aš vis tiek galiu teoriškai svarstyti, kaip tik aš noriu. O aš noriu, kad sporto žiūrėjimas man būtų absurdiškas ir kvailas laiko praleidimas.

Sportinių varžybų sureikšminimas yra absurdiškas. Komercinės lietuviškos krepšinio komandos. Lietuvos krepšinio lyga. Pasigooglinau. Galima registruoti 5 legionierius. Nemokamai... Jeigu nori daugiau – gali primokėti. Ir taip toliau ir taip toliau. Ta prasme, ant kiekvieno žingsnio gali rasti kvailybės kabliuką. „Mes laimėjom! Jugoslavai – piderastai!“.

Lietuva netaps labiau patraukli okupuotojams, jeigu tas absurdo teatras dažniau gastroliuos potencialių okupantų teritorijoje. Su viena sąlyga, kas be ko. Su sąlyga, kad mes nustosime taip stipriai sureikšminti kad ir paskiras sporto šakas. Jeigu vyrų krepšinį mes vertintume taip pat, kaip ir vyrų vandensvydį, tai lietuvių tautiniai savimonei neturės nė menkiausios įtakos net jeigu ir visi Lietuvos krepšinio komandos nariai prieš rungtynes paeiliui su mikrofonu rankose deklamuos S.Nėries eilėraščius.

2012 m. balandžio 10 d.

Postvelykinis apokaliptinis atsirūgimas


Žmonės dažnai įsižeidžia, kai aš pradedu važiuoti ant jų bažnyčių arba, pavyzdžiui, juokiuosi iš kunigų suknelių. Visi kažkaip nusistatę prieš ateistus. Nors aš savęs tarsi ir nelaikau ateistu. Nors formaliai, jaučiu, kad esu. Man nepatinka tas terminas – labai neigiamai jis nuteikia. Beje, aš pats taip nusprendžiau, kad neigiamai nuteikia – ar visiems taip yra tai nežinau. Gal čia visiškai normalus ir aiškus terminas. Bet man vis tiek atrodo, kad dauguma ateistų yra tokie patys, kaip ir tai, ko jie nekenčia. Tiksliau jie patys tikintys – jie tiki mokslininkų sapalionėmis (jokio neigiamo požiūrio į mokslo veikalus čia aš nenorėjau išreikšti) apie pasaulį, patys tų sapalionių nė velnio nesuprasdami. Tarsi tikintieji (atsitiktinumų dėka) kažkuriuo momentu perskaitė vienas knygas, o netikintieji perskaitė visai kitas. Ir vieni važiuoja ant kitų, nes ana pusė turėjo garbę būti įtakoti ne tų knygų.

Taigi, man nepatinka būti ateistu, nes man tai asocijuojasi su glušpetriu, kuris rėkia kažkada keturias klases baigusiai bubutei į veidą: „Kaip galėjo būti pirma, antra ir trečia dienos, jeigu dievas sukūrė saulė tik ketvirtą dieną! Aaaaa!“. Nes pas jį mokykloje buvo šiek tiek daugiau medžiagos aprėpiantis fizikos kursas, negu kad buvo pas tą bobulytę. Apgailėtina. Palikt tą bubutę ramybėje. Aš nenoriu būti asocijuojamas su tokias tipais. Taigi, aš savęs nelaikau ateistu. Aš susigalvojau geresnį užrašą. Laisvamanis.

Laisvamanis. Laisvamanis. Turi kažkokios magijos šitas žodis. Skamba tarsi koksai renesanso biseksualus sifilikas... Bet vis tiek geresnė asociacija negu bobutes gąsdinantis, savim įtikėjęs pseudointelektualas.

Taigi, kaip laisvamanis aš noriu patikrinti, kad aš nieko neturiu prieš, tarkim, Jėzų. Nu, po teisybei, prieš Jėzų aš turiu labai daug. Bet tik prieš jo veiksmus. Prieš mintis aš neturiu nieko blogo. Tai nuostabios mintys. Mes visi broliai ir sesės. Visi lygūs. Velniop visus save išaukštinusius šventikus, kurie teigia, kad jų būdas tikėti į aukštesnę energijos formą yra absoliučiai teisingas. Ir kad jie yra dvasiniai lyderiai. Velniop tarpininkus. Mes visi lygūs. Mylėkime vieni kitus. Ir tikėkime į aukštesnį gėrį kaip tik kiekvienas paskirai kad norime tikėti. Svarbu (svarbiau?) tik neskaudinti vienas kito.

Nuostabios mintys. Nuostabios. Ar pavyzdžiui istorija apie šeimininką, jo tris tarnus ir penkiolika talentų (5 + 2 + 1 + 5 + 2 + 0). Tiesiog gražu. Tik gaila, kad lietuviškas piniginio vieneto „talentas“ vertimas išduoda visą
simbolizmą.

Darbai, tuo tarpu, ne kažką. Fuck, ir aš kažkaip sugebėjau pasigauti šitą pošlykštį „ne kažką“ virusą. Bet kokiu atveju, Jėzaus darbai yra niekam tikę. Pagydė kelis luošius (kodėl ne visus, jeigu mes jau tokie lygūs). Prikėlė tik vieną numirusįjį. Tiksliau ne vieną, o kelis (Lozorių ir dar kelis vaikiūkščius). Kokio velnio tu, Jėzau, prikėlei tuos žmones? Yra tik du atvejai kaip jiems galėjo būti: jie po mirties pakliuvo į pragarą arba į rojų. Tarkim, jie pakliuvo į rojų. Tada, kokių velnių nešamas, Jėzus sugalvojo jį prikelti ir dar truputį pakankinti žemėje? Tarkim, jis (Lozorius) po mirties buvo nutrenktas į pragarą. Tai, aišku, kad anas grįžęs pas gyvuosius elgsis tik gerai ir gražiai, bei stengsis pasitaisyti. Tai klausimas: kodėl kiekvienas iš mūsų negauname progos susipažinti su tuo, kas mūsų laukia, jeigu būsime blogi?

(Taip, taip – aš žinau, kad visą bibliją reikia nagrinėdi kaip simbolių virtinę, bet taip gi neįdomu...)

Bes vistiek man kiečiausias jo triukas buvo vaikščiojimas vandeniu. Rimtai?! Kaip koks ninzė. Tie tai bėgiodavo vandeniu ir bėgdami dar žvaigždutėmis atsimėtydavo. Jėzus tuo tarpu tik vaikščiojo. Jis teigė, kad: „Aš esu Dievo sūnus.“. Ir kaip stipriausią ir įtikinamiausią tą teiginį įrodantį argumentą pasirinko pereiti pėškom kažkokią kūdrą...

Čia panašiai, jeigu aš pradėčiau pasakoti kažką tokio, kaip „Mes esam vienas. Nėra jokio tu ar . Yra tik viena energija siūbuojanti begalinėja erdvėja ir tie mūsų klaidingai suvokiami tu ir yra tik trumpalaikiai energijos gumulėliai beprasmiškai skriejantys neįtikėtinu greičiu šitoje gražioje ir tobuloje begalės dimencijų erdvėja“. Ir tada paimčiau ir padaryčiau salto. Ir žmonės sakytų: „Iš pat pradžių tai dar truputį abejojau, bet nu tikrai žmogus taip darantis salto nu negali gi būti neteisus“. Aš, beje, salto tai nemoku daryti. Bet pasitreniravęs kelis mėnesukus turbūt sugebėčiau gan lengvai.

Ir kas įdomiausia, nepaisant viso absurdiškumo, vis tiek yra tikimybė, kad viskas, kas parašyta biblijoje yra tiesa. Tikrai. Ten gali būti absoliuti tiesa. Prieš išsigandant, norėčiau jus nuraminti. Lygiai tokia pati tikimybė yra ir tai, kad vieninteliai, kurie bus išgelbėti nuo amžinosios mirties, bus tie kurie perskaitys šitą blogo įrašą. Lygiai, lygiai tokia pati tikimybė, kad ne biblija teisi, o prieš tai buvęs sakinys. Taip kad labai nenusigąskite.

Bet, tarkime, kad biblija yra tiesa. Ir pažiūrėkime, kas žmonijos laukia ateityje. Kas laukia apokalipsės metu. Kaip dabartinė žmonija galėtų pergyventi apokalipsės laikus. Nes dabartiniai mūsų technologiniai laimėjimai jau dabar atrodo daug kartų įspūdingesni ir stebuklingesni negu, kad Jėzaus rodyti stebuklai (kartu ir su prikėlimais iš numirusiųjų). Pažiūrėkime su kokiais priešai dar teks susidurti žmonijai ir kaip mes galėtume apsiginti netgi dabar – šiais laikais.

(Visas medžiaga imta iš „Apsireiškimų Jonui“ knygos.)

o iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, ir jiems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai
...
Skėrių išvaizda panaši į žirgų, parengtų kautynėms. Ant jų galvų tartum vainikai, panašūs į auksą; jų veidai – tarytum žmonių veidai; jie turėjo plaukus, panašius į moterų plaukus, o jų dantys buvo lyg liūtų dantys. Jie turėjo šarvus tarsi geležinius krūtinšarvius, o jų sparnų garsas buvo kaip bildesys galybės vežimų ir žirgų, bėgančių į mūšį. Jie turi uodegas, panašias į skorpionų, ir geluonis uodegose. Jie, turi galią kenkti žmonėms penkis mėnesius.
Gerai - šarvuoti skėriai su nuodingomis uodegomis ir geležiniais šarvais.  Napalmas? Manau, napalmas sustabdytų juos. Jeigu ne, tai keliolika oras-žemė ir tada, išskaidžius spiečiui į mažus spiečiukus, pasiųsti malūnsparnius su kulkosvaidžiais.


Ir buvo atrišti keturi angelai, parengti nustatytą valandą, dieną, mėnesį ir metais išžudyti trečdalį žmonių. Jų kariuomenės skaičius – aš išgirdau jų skaičių – buvo du miriadai miriadų raitelių. Taigi aš mačiau regėjime žirgus ir raitelius su krūtinšarviais, ugniaspalviais, violetiniais ir sieraspalviais; žirgų galvos atrodė kaip liūtų galvos, o iš jų nasrų veržėsi ugnis, dūmai ir siera. Trečdalis žmonių žuvo nuo šitų piktenybių ­ nuo ugnies, dūmų ir sieros, besiveržiančių iš jų nasrų. Mat žirgų galia jų nasruose ir uodegose. Jų uodegos panašios į gyvates ir turi galvas, kuriomis kenkia.
Raiteliai su žirgais turinčiais gyvates vietoje uodegų. Miriadai, miriadai tokių. Kiek yra miriadas miriadų? Kas čia per skaičius? Mes turime tiek kulkų?  Trisdešimt kulkosvaidžių pakaks? Ai, velniop – siunčiam bombonešius.


Aš duosiu galią savo dviem liudytojams, kad jie, maišais apsivilkę, pranašautų tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.“ Jie yra du alyvmedžiai ir du žibintuvai, stovintys visos žemės Viešpaties akivaizdoje. Jei kas panorės juos skriausti, iš jų burnos išsiverš ugnis ir praris jų priešininkus. Jei kas norės jiems kenkti, tas irgi taip žus. Juodu turi galią užrakinti dangų, kad jų pranašavimo dienomis nelytų lietus, turi galią vandenis paversti krauju ir ištikti žemę bet kokia neganda, kada panorės.
Panašu, kad šitie du bus ganėtinai galingi. Bet panašu, kad ganėtinai kvaili.  Plius iš pat pradžių kelis šimtus dienų nieko nedarys – tik vaikščios ir šnekės nesąmones. Tai per tą laiką tiesiog porą snaiperių reiktų pasiųsti.


Štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų.
Skraidantis driežas. Negana to, kad dabar visuose kompiuteriniuose žaidimuose yra drakonų renesansas, tai dar ir čia atskris šitas šaltakraujis. Viena žemė-oras raketa. Dėl tokių naikintuvų tai tikrai į orą nekelsime.


Žvėris, kurį mačiau, buvo panašus į leopardą; jo kojos tarytum lokio kojos, o jo snukis ­ lyg liūto snukis
Šitą drąsiai galima palikti Anykščių medžiotojų mėgėjų draugijai. Anie prisiprogę šnapso be jokių problemų susidorotų su šita Dievo galybės apraiška.


Ir aš išvydau: štai Avinėlis bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose. Aš išgirdau iš dangaus garsus, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą. Garsai, kuriuos girdėjau, buvo tarytum arfininkų, skambinančių arfomis. Jie giedojo naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės. Tai tie, kurie nesusitepę su moterimis, nes jie skaistūs.
Mhuhahahahahahahaha!!! Tūkstančiai tūkstančių nekaltų choristų. Net nežinau, ar šitie pavojingi. Nusiųskite jiems porno siuntą. Greitai jie tas savo dainas pamirš.

Beje, pastebėjote – „susitepę moterimis“. Susitepę. Susitepę. Sušikti dykumų barbarai su savo moterų niekinimu...


Ir aš regėjau: štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo panašus į Žmogaus Sūnų. Ant galvos jis turėjo aukso vainiką, o rankoje – aštrų pjautuvą
Kažkoks čiuvas, panašus į Jėzų ir turintis pjautuvą. Tssss... Palikime jį ramybėje. Jeigu bandys, kur nors šakotis – duos kas į galvą ir sugrūs pjautuvą šiknon. Nors jeigu bastysis po miestus su aukso vainiku, tai taip ar taip gaus į galvą.


Paskui aš regėjau: atsidarė liudijimo padangtės šventykla danguje, ir išėjo iš šventyklos septyni angelai su septyniomis negandomis.
Tos negandos tai gana galingos. Pavyzdžiui viena iš jų yra paversti Eufrato upės vandenį krauju. Reiktų apsvarstyti, ar leisti ar ne jiems paleisti tas savo negandas. Pavyzdžiui, Turkija gali užsinorėti kruvinos upės, nes, tarkim, tas padėtų turizmui. Tai reiktų pasilikti tokius naudingus angelus, o kitiems snaiperiai.

Išvados

Tai va. Pasaulio pabaiga bus visai nebaisi. Manau, Lietuva karinės pajėgos pačios vienos pilnai sugebėtų susidoroti su pasaulio pabaigos grėsme. Čia galima net pasisiūlyti tai padaryti, tarkim, norint sukurti Lietuvos įvaizdį pasaulyje. Lietuva būtų valstybė, kuri atsakinga už pasaulio pabaigos sustabdymą. Va tai tau ir drąsios valstybės akcentas. Beje, atsisakė ar ne valdininkai idėjos, kad Lietuvos prekinis ženklas bus „Drąsi šalis“. Ar kažkas tokio...

Bet kokiu atveju. Nebėra reikalo būti dievobaimingais. Viskas kontroliuojama.  Dabar drąsiai galite nustoti aklai sekti senais pargamenentų mokymais ir stengtis būti tiesiog gerais žmonėmis.

2012 m. balandžio 2 d.

Sukurk ką nors prasto ir tu!


Gyvename įdomiais laikais. Visi turime daugiau laisvo laiko, nei bet kurie žmonės gyvenę iki mūsų, kad turėjo. Visi esame saugesni, negu kad žmonės iki mūsų, kad buvo. Turime gazilijoną kartų geresnius būdus kažką kurti. Ir turime trisdešimt penkis gazilijonus kartų geresnius būdus pasidalinti savo kūryba.  Bet bent jau aš nė velnio nematau kūrybingumo bumo. Kažkaip nematau kūrybos proveržių visuomenėje. Iš vienos pusės žvelgiant, tarsi daug visokių žmonių vis kažką kuria. Bet apie tuos žmones žinau tik iš interneto ir kokių nors renginių – tai tie žmonės man kaip ir „nevisai tikri“. Iš kitos pusės – jeigu žvelgiu tik į tikrus žmones (t.y tuos kuriuos pažįstu „gyvai“), tai niekas nė velnio nieko nekuria. Tai tarsi ir susidaro gal ir klaidingas įspūdis, kad nepaisant puikių technologijų ir atrištų rankų, niekas nepuola į palaimingą „padaryk ką nors“ pragarą.

(Taip, taip – visas blogo įrašas bus paremtas prielaida, kad žmonės, nepaisant galimybių, nėra kūrybingi. Ta prielaida gali būti ir klaidinga, nes aš tiesiog bendrauju su netinkamais žmonėmis. Bet tas man tikrai nesutrukdys rašyti savo nesąmonių.)

Bet ko sukūrimas man yra menas plačiąja prasme. Bet ko kitiems suvartojamo sukūrimas. Tiek pats produktas yra menas. Tiek pati veikla sugeneravusi produktą yra menas. Bet, jeigu tu sukuri pridėtinę vertę investuodamas, tai tu nesiskaitai kaip menininkas (tik mano blogo įrašo pasaulyje). Tokių išgalvotų skaičiukų išgalvotas padidinimas čia nesiskaitys. Ir dar sutariame, kad rezultatas yra gazilioną kartų svarbesnis už procesą. Taigi, visi tokie kitų mėgstami pasakymai, kaip kad „ir šakutės laikymas yra menas“ šitame įraše irgi nebus laikomi kaip egzistuojantys. Išskyrus sekančią pastraipą.

Tai sakai, šakutės laikymas yra menas? Ane? Pats procesas neturi jokio meniškumo savyje, nes kiekvienas tą gali padaryti. Veiksmas man turi aukštą meninę vertę tik tada kai pats veiksmas yra sudėtingas (Pavyzdžiui: šokis su kardais...). Tai lieka įvertinti veiksmo produktą. Šakutės laikymo produktas yra vaizdas. Sakyčiau, ganėtinai niekam tikęs vaizdas. Šūdinas tavo menas, šakučių laikytojau.

Taigi, kaip ir minėjau, nepaisant aplinkybių nėra daug kuriančių žmonių. Vietoje to, mes turime gana stiprų simuliakrų išaugimą. Hipsteriais jie yra vadinami. Iš esmės orginaliai šiame blogo įraše hipsterių neturėjo būti, bet kadangi Užkalnis vieną kartą kažkaip neįprastai nevykusiai užsiminė, tai kažkaip užsimaniau ir aš kažką parašyti. Beje, kalbant apie Užkalnį: kokio velnio pusamžis vyriškis slaptai fotografuoja jaunesnių lieknų vyriokų užpakalius? Iš neapykantos? Rimtai? O kas jeigu ten būtų buvęs ne hipsteris, o hipsterė? Ir jeigu Užkalnis būtų slapta fotografavęs josios užpakalį? Ar tai vis dar būtų toleruojamas poelgis, nes atseit: „Aij, čia aš fotografuoju šitos gražios negražiai apsirengusios merginos erotiškai nuteikiančią sėdimąją, nes nekenčiu tokių kaip ji žmonių“...

Apie ką aš čia?.. Ai, jo. Simuliakrai. Man hipsteriai yra žmonės, kurie apsimeta meniškais, bet patys nieko nekuria. Visi tarsi perprato buvimu menininku vartotojo sąsają (user interface) ir visiškai nesigilina į programinę įrangą esančią po tuo fasadu. „Visi menininkai atrodo keistai, tai jeigu aš atrodysiu keistai, tai reiškiasi, kad aš kūrėjas“. Maždaug toks yra mano hipsterių sąvokos supratimas. Tas supratimas gali būti ir klaidingas. Bet man nusispjauti – aš toliau tęsiu savo samprotavimus, lyg tai tas suvokimas būtų teisingas...

Visa bėda, kad jiems pritrūksta to kūrybiškumo net stengiantis atrodyti keistai ir išskirtinai. Tai visi kopijuoja vieni kitus ir atrodo vienodai „keistai“. Pavyzdžiui, akiniai. Aš neturiu nieko prieš prieš storus rėmus. Bet visų akiniai dabar yra didžiuliai. Didžiuliai. Ir aš su savo paprastais akiniais esu orginaliau atrodantis (bent jau akinių aspektu) už visus, kurie mano, kad jie išskirtiniai. Nesupraskite manęs klaidingai. Pasikartosiu dar kartą: aš nieko prieš juos neturiu. Čia kada netgi pamačiau vieną labai praktinę tų akinių vertę. Tie didžiuliai akiniai turi labai gerą vizualinį išlyginimo efektą. Čia kada mačiau tokią merginą, kurios apatinė veido dalis buvo pernelyg stipriai atsikišus į priekį („Atsikišęs paščiokas“ pasakytų kai kurie grubūs žmonės, kurių aš tikrai nepažįstu...), bet stambių rėmų akiniai visiškai kompensavo ir išlygino tą faktą.

Bet vienintelis dalykas, ko aš nesuprantu apie akinių nešiojimą, nupasakos sekanti istorija. O buvo maždaug taip. Stovėjau vienoje patalpoje (debiliškiausias vietos nusakymas, kokį tik sugalvojau...) su viena mergina, kuri dėvėjo akinius su storais (madingais) rėmais. Šnekėjomės. Tiksliau, jinai nuolat šnekėjo (apie 90% laiko), o aš kartais nusišnekėdavau (apie 10% laiko). Staiga jinai: „Aaa!!! Pamečiau linzę!“ ir puolė ant žemės ieškoti tos linzės. „Atsargiai nevaikščiok – dar užminsi! Ko čia žiopsai – padėk ieškot“. „Ko žiopsau? Ko žiopsau? Durne, tu gi su akiniais!“. Aišku, aš taip nepasakiau – aš taip tik pagalvojau. Paskui, pagalvojau: ot, velnias – jai prasidėjo narkotinis panikos priepuolis. Plius dar su haliucinacijomis. Ką daryt? Ką daryt? Aš jos net vardo neatsimenu, o jei balti arkliai. Aš kažkaip niekaip nepagalvojau, kad šiuo metu yra ypač populiaru nešioti liznes ir užsidėti akinius su paprastais stiklais. Man kaip nešiojančiam akinius su stiklais, turinčiais dioptrijas, tas tuo momentu buvo už suvokimo ribų. Bet viskas baigėsi gerai – linzė buvo surasta.

Nepaisant visų tokių atvejų aš stengiuosi neteisti ir nesmerkti hipsterių dėl jų išvaizdos. Labai dažnai būna, kad pats savo mintyse pradedu koneveikti kokį nors nepažįstamą praeivį: „Kas čia per dabar?! Kodėl tavo klešnė palei kelius. Atrodai kaip prisišikęs.“. Bet iš kart kitas aš mano galvoja ramina tą pirmąjį aš: „Ramiai, ramiai, Petrai. Viskas yra gerai. VISKAS yra gerai. Visi yra skirtingi ir savotiški. Kad ko nors nesupranti, tai dar nereiškia, kad tas kažkas yra blogai“. Ir aplamai, aš nelabai turiu teisę kritikuoti kitų apsirengimą. Vien dėl to, kad mano garderobas visiškai apgailėtinas. Būdamas tipišku programuotoju paprastai aš dėviu kokią nors maikę, su kokia nors juokinga vizualine nuoroda į kokį nors geek'ų subkultūros elementą. Kadangi niekas geek'ų subkultūra nesidomi (netgi hipsteriai), tai niekam mano maikė nėra juokinga, o tik kvaila. Kaip ir tos maikės dėvėtojas...

Bet kokiu atveju, kalbant apie išvaizdą, mane labiausiai liūdina, kad žmonės vietoje to, kad skirtų savo energiją ko nors sukūrimui, išvaisto ją atrodydami „orginaliai“. Kažkaip niekas nenori ir nesistengia sukurti kažko savito. Kažkokio kūrinio, kuris pats turėtų savo gyvenimą. Niekas nenori generuoti turinio. Niekas nenori atsakomybės būti mini dievu. Nes bijo sukurti niekam tikusį Adomą su niekam tikusia Ieva, kurie pradės vogti obuolius. Jiems geriau žinoti daug įdomių ir „retų“ (interneto amžiuje šis žodis po truputį devalvuoja ir tampa nišiniu) muzikų, filmų, knygų, blogų ar dar ko nors, negu pabandyti sukurti neįdomų ir vos pakenčiamą bet savo dalyką.

Aišku, galiausiai, keli iš daugelio nusprendžia, kad, velniop, aš irgi galiu.  Ir kokį kūrybos kelią anie pasirenka? Jiems iš pirmo žvilgsnio lengiausią – fotografiją. Nusiperka brangius fotoaparatus ir pradeda „įdomiai“ fokusuodami ir „įdomiu“ rakursu fotkinti bomžus. Dar paredaguoja nuotraukas, kad būtų juodai-balta spalvų gama ir viskas – jau galima dėti į foto kūdrą, nes art scenėje labai užgauliai juokiasi. Bet net ir tai yra geriau negu nieko. Rimtai. Tai pirmas žingsnis. Galbūt keli iš tų šimtų meniškų bomžų fotografų išaugs į tikrai gerus fotografus. O dar koks tuzinas į vidutiniškus. Svarbu pradėdi.

Ir jeigu tu, skaitytojau, (Tikras skaitytojau, o ne ateities „aš“, kuris paskutinį kartą ieško klaidų prieš paspausdamas „publikuoti“) jau daskaitei iki čia, tai akivaizdu, kad gyvenime turi per daug laiko. Tai aš noriu, kad ką nors nuveiktumei su tuo savo laiku. Ką nors sukurtum. Ką nors tikriausiai prasto. Parašyk ką nors. Nupiešk ką nors. Suprogramuok ką nors. Sumaketuok kokį nors video. Sukeverzok kokį nors tik tau šmaikštų komiksą. Nunerk su vašelių kokį nors gaidį. Po velnių, netgi nufotografuok, ką nors. Patirk kūrybines kančias ir kūrybinį džiaugsmą. Be jokių finansinių ambicijų. Ir svarbiausiai publikuoti. Svarbiausia, kad tavo kūrybos vaisius pamatytų kitas žmogus. Svarbiausia, kad tu patirtumei didžiulę gėdą žinodamas, kad kažkas kitas mato tavo niekam tikusį saviraiškos produktą. Ir žino, kad tai tu tai padarei. Nes tas žinojimas, kad kiti mato ir žino – tai vienintelis būdas augti kaip kūrėjui. Ir dėk ant visų nieko gyvenime nebandžiusių sukurti kritikų, kurie pasakos tau debilišką patarlę: „Jeigu gali nerašyti, tai nerašyk“.  Jeigu esi mergina ir negali to dėjimo fiziškai įgyvendinti, tai padaryk ką nors panašaus, bet tik nenustok rašyti/dainuoti/paišyti ir t.t. Nepaisant to, kad ir kaip prastai tą darytum.

Reikia įkvėpiančių pavyzdžių? Eik kur nors kitur jų pasiieškosi, nes aš papasakosiu apie save ir savo blogą. Aš rašau, nes noriu geriau rašyti. Aš tikrai neturiu iliuzijų, kad rašau gerai. Bet aš vistiek rašau, nes noriu geriau rašyti. Aš publikuoju savo rašliavas, nes tai padaryti yra lengva. Ir nes aš noriu geriau rašyti. Ar man gėda? Tai žinoma. Ar man baisu publikuoti?  Tai žinoma. Ar aš gailiuosi ir norėčiau išsižadėti kažko, ką publikavau? Tai žinoma. Bet to nedarysiu. Nes tikiu, kad vienintelis būdas kažkaip iš niekam tikusio tapti bent jau pusėtinu yra publikuoti daug brudo. Ir man belieka atsiprašyti tavęs, kad tau tenka skaityti visą šitą ir stebėti kaip aš milimetras po milimetrą po truputį augu (tikiuosi, kad augu aukštyn, o ne žemyn...).

Reklama. Šis blogo įrašas buvo išleistas tik vieno dosnaus rėmėjo dėka. Tas rėmėjas esu aš pats. Būdamas mecenatu, prašau, pasižiūrėti į mano naujausią kūrinį (O! Netgi į temą) – žaidimuką „Type Sea Monsters Away“:


https://play.google.com/store/apps/details?id=com.petraszd.android.typingtrainer