2012 m. gegužės 28 d.

Netikros kartos beieškant


Every generation wants to be the last 
Chuck Palahniuk „Lullaby“
Kaip ir kiekvienas lietuviškai suprantantis ir apie RSS technologiją žinantis žmogus, privalau kartas nuo karto paskaityti Rokiškį. Toks įstatymas – nieko nepadarysi. Tiesiog susikaupi, paskiri pusvalanduką ir tikiesi, kad šią savaitę Rokiškis nebus labai produktyvus ir daugiau nieko parašys...

Taigi, paskutinis ano tekstas buvo tekstas, kaip tekstas. Bet mane labiausiai užkabino Rokiškio komentaras diskusijose:
Ir netgi ta karta, kuri užaugo kiek vėliau, tieji, kurie dabar yra 20-30 metų amžiaus, t.y., mokęsi daugiau Nepriklausomybės laikais, visvien dar yra kažkiek užveržti
Rokiškis „Šiaip kažkoks komentaras“
Ot, velnias... Tai ne tik homo sovietikus, bet ir mes esame prarastoji karta... Šitie tai netikę, va anie, kur ateina, tai bus ohoho.

Tai va, taip po truputį, po truputį vis kirba galvoje mintis apie kartas. Apie savo kartą. Apie tai, kodėl mes šiek tiek netikę. Nutariau paimti ir parašinėti – gal bent pačiam pasidarys aiškiau.

Dargi pastaruoju metu esu užsėdęs ant tokio knyginio narkotiko. Ant Joseph Campbell. Skaitau, ką randu. Ten pagrinde apie mitologiją ir ritualus. Tai dabar pokalbiuose neįtikėtinai dažnai įterpiu nesusijusių faktų apie kokios nors tautos kokį nors ritualą.

- Karoče. Atsimeni, kaip pasakojau apie tą siurblį, kur papigiai nusipirkau? Gal kažkur prieš mėnesį...
- Nu?
- Sugedo gal po ketvirto siurbimo. Tai vakar į garantį vežiau. Ir žinai, ką tie pridurkai ten pasakė?
- Mhhh. Man šita tavo istorija kaip tik priminė vieną įdomų faktą. Ar žinojai, kad majai žaisdavo žaidimą labai panašų į krepšinį ir kad pagal ritualą laimėjusios komandos kapitonui būdavo nukirsdinama galva.
- Ką?.. Ką, blet?.. Vėl pradėjai skaityti knygas?! Vėl skaitai knygas?! Nemeluok?! Kiek jau kartų apie tai kalbėjome? Iš tavęs nieko gero nebus jeigu ir toliau taip elgsiesi...

Taigi, kartos. Mano karta. Ar aš galiu spręsti apie savo kartą? Juk aš toks unikalus ir išskirtinis, kad turbūt nesuprantu, ką kiti mano bendraamžiai jaučia ir galvoja. Tada aš supratau, kad archetipinis mano kartos (pasilikime ties pasiūlytu 20-30 apibrėžimu) bruožas yra tas, kad archetipinis mano kartos atstovas mano esąs unikalus ir išskirtinis. Reiškiasi, aš galiu kalbėti apie savo kartą, kalbėdamas apie save.

Pagal Joseph Campbell, kiekvieno žmogaus kiekvienas gyvenimo etapas yra simbolizuojamas archetipinio mitinio herojaus kelionėje. Ir visos tos kelionės simboliniame lygmenyje yra vienodos. T.y. ir Jėzus, ir Buda, ir Odisėjas iš esmės keliavo ten pat ir taip pat. Tai tarsi žemėlapis žmogui, norinčiam tapti kažkuo. Norint pereiti iš vieno etapo į kitą (Pvz.: vaikystė, paauglystė), reikia „keliauti“ tuo pačiu keliu, kaip ir mitai, kad mus moko. Taigi, žvelgiant į bibliją (šitą mitologiją, deja, geriausiai išmanau), norint pereiti į kitą gyvenimo etapą, visų pirma visi tave turi apleisti ir išduoti; tu turi numirti ir prisikelti, kad galėtum pakilti į aukštybes. Tai yra, prieš tapdamas kuo nors kitu, visų pirma turi nužudyti (tik simboliškai) dabartinį save. Ritualo paskirtis yra padėti įsisąmoninti ir suvokti savo transformaciją.

Tai va, man įdomu, kokie esminiai šių laikų ritualai lydėjo mane iki dabar. Kas man padėjo konvertuotis į naujas savo versijas. Ir galbūt ne tik man, bet ir visai mano kartai. Ir kodėl mes netikę. Arba kodėl tik aš vienas netikęs.

Pradžia. Gimimas. Patekimas į šitą absurdišką pasaulį, kur apelsinų sultys yra gaminamos iš obuolių tyrės. Kaip ir nieko rituališko tas gimimas. Visų pirma dėl to, kad būdamas kūdikis negeneruoji atsiminimų ir esi nelabai žmogus. Keistai įdomu, bent jau dalį mūsų kartos šitame etape apibrėžia kartais su didžiuliu pasididžiavimu pasakyta frazė: „Kai mes augome, tai dar jokių pampersų nebuvo – mes tai dar su vystyklais užauginti“. Lyg tai yra čia yra kuo didžiuotis. Vienintelis dalykas, kurį čia pasakai, tai tas, kad mes augome labiau šūdinesni, nei kad kartos po mūsų. Ir, beje, tai apsrendė mūsų mamos, o ne mes patys.

Pirmas ritualas, kurį teoriškai turėčiau atsiminti, yra pirmos klasės rugsėjo pirmoji. Bet neatsimenu. Reiškiasi niekam tikęs ritualas. Bet pats pradėjimo eiti į mokyklą faktas yra įdomus. Čia pirmą kartą susipažysti su piramidine jėgos pasiskirstymo struktūra. Ir tu esi piramidės apačioje. Vienintelis dalykas, ką tu gali, tai eidamas namo apspjaudyti direktoriaus Moskvičių.

Dar kas man įdomu ir kas, manau, formavo mano kartą yra pats periodas, kuriuo mes augome ir kuris (bent jau man) prasidėjo būtent maždaug tuo metu (truputį anksčiau), kai aš pradėjau eiti į mokyklą. Ir kas gi buvo tada? O tada aplinkui buvo chaosas. Didžiulė sistema griuvo ir ją keitė kita didžiulė sistema. Mes, mazgiai, nė velnio nesuvokėme kas vyksta. Niekas mums ir nebandė nieko paaiškinti. Visas chaosas buvo tiesiog prie mūsų. Alsavo tiesiai mums į snarglėtus veidus. Ir niekas nemokino mūsų naujų moralinių taisyklių, nes jų nebuvo. Nes buvo chaosas. Vieno brolis buvo reketininkas, kito tėvas buvo reketuojamas. Trečio tėvas iš įtakingo žmogaus tapo alkoholiku. Ketvirto tėvas investavo visos giminės santaupas į „sekundę“. Penkto tėvas tysė iš Lenkijos kontrabandą. Šitame etape išmokau viską stebėti, analizuoti, nieko nekomentuoti, niekuo nesistebėti, niekuo nesipiktinti ir daryti kuo galima mažiau klaidų. Klaidų lengviausia išvengti nieko nedarant, beje...

Vaikus, kurių tėvai tysė kontrabandą, beje, būdavo galima atskirti. Pradinėse klasėse, pamenu, visi būdavo apsirengę beveik vienodai. Uniformos jau buvo pašalintos iš mokyklų, bet visi vistiek būdavo apsirengę tokiais pačiais aprėdais. Nes kas nors atgabendavo kokių nors Turkijoje pasiūtų drabužių seriją per Lenkiją.  Po kokių dviejų savaičių~mėnesio visi vaikai būdavo apsirengę tokio tipo drabužiais. Kontrabandininkų (ar susijusių asmenų) vaikai „madingais“ drabužius pradėdavo nešioti kažkur dvi savaitės~mėnesis prieš...

Grįžtant prie laikmečio. Mes susipažinome su pasauliu paradigmų keitimosi etape. Mes nesame užaugę, nei sovietmečiu, nei demokratiškame kapitalizme. Mes giliai širdyje suvokiame (tikriausiai klaidingai), kad visa tai tik trapus fasadas, kuriam sutrupėjus viskas išsitaško ir daiktai pakeičia vardus...

Tada iš vaikystės lieka dar vienas neaptartas senasis ritualas. Pirmoji komunija. Kaip suprantu, šis ritualas žymi neprotaujančio pyplio virtimą sąmoningu ir savo veiksmus suvokiančiu žmogumi. Tu pirmą kartą išpažįsti savo nuodėmes ir kartu su kitais bendruomenės nariais dalyvauji kito mirtį simbolizuojančio čipso valgyme. Nes tik mirtis yra gyvybės garantas (kažkaip labai mistiškai čia aš...). Ir bac – tu jau bendruomenės narys. Visa šito ritualo bėda ta, kad anksčiau tokio amžiaus tu jau galėdavai būti bendruomenės nariu, nes tu buvai naudingas bendruomenei. Pavyzdžiui, ganydavai kokius tai ūkio gyvius. Dabar gi ritualas ne į temą, nes po jo turi grįžti atgal į inkubatorių, geriau žinomu kaip mokykla.

Gal dėl to aš beveik nieko ir neatsimenu iš tos pirmosios komunijos. Vienintelis dalykas, ką atsimenu, tai pasiruošimą pirmajai išpažinčiai. Tikybos mokytoja (šita padermė pagrinde užsiima pirmosios komunijos rekrutų ėmimu) vieną dieną ėmė ir pareiškė, kad mes visi esame žiopliai ir jei nereikia tokios gėdos, kad mes susimautume per pirmąją išpažintį. Todėl dabar per šią pamoką mes visi turėsime „pasitreniruoti“. Kunigo vaidmenį atliks pati mokytoja. Vi! Si! Per! Si! Gan! Dom! Buuuuuvoooo! Žiauuuriaiiiii! Baisuuuuu!  Nes mokytoja buvo stora boba su mini ūseliais ir gintariniais karoliais. Trumpai, buvo taip: sėdi ta boba prieš klasę ant kėdės, kaip kokia valdovė. Visi vaikai, apsirengę vienodais kontrabandiniais parėdais, eina paeiliui prie to „sosto“, klaupiasi ir išpažįsta savo nuodėmes. Treniruojasi... Pusiau sapniškas (košmariškas) momentas. Aš neišpažinau savo nuodėmių. Ne dėl to, kad išdrįsau pasipriešinti tokiam diktatui. Ne. Viskas daug paprasčiau. Dėl tvarkos nuodėmių išpažinimas vyko formuojant eilę pagal pavardes. Manoji prasideda iš „Z“. Skambutis išgelbėjo mano asmenybės formavimąsi nuo šitos galimos traumos.

Greitai į priekį ir pereiname į paauglystę. Koks ritualas padėjo man iš vaiko tapti paaugliu. Moderniajame gyvenime tarsi nieko ir nevyksta. Toliau mokaisi mokykloje ir šia kad nori – turi daugiau įvairių plaukų ir balsas mutuoja ir atmutuoja. Mano balsas, beje, užstrigo ties mutacijos periodu ir iki dabar kalbu mutuojančio paauglio balsu – labai svarbi informacija, bet su kartos formavimusi turbūt nelabai susijusi. Bendruomenės nepasiūlo nieko, kas padėtų transformacijoje. Dėl to mes pradėjo kurti savo bendruomenes su savo taisyklėmis. Ir nors labai abejoju, bet ar tik kartais mes nebuvome pirmoji karta Lietuvoje, kurią būtų galima pavadinti laiptinių karta?

Religiniame gyvenime tuo tarpu šitam etapui yra skirta birmavonė (sutvirtinimo sakramentas). Ačiū dievui, mokykla mane jau buvo pakankamai daug ko išmokius ir aš jau supratau, kad bažnyčia yra šlamštas. Tik dar nemokėjau paaiškinti kodėl. Plius, tėvams kažkaip buvo svarbu ir aš prieš savo valę birmavojausi.

Birmavonės esmė. Krikšto metu tau yra duodamas krikšto vardas. Bet jį tau parenka tėvai. Birmavonės metu tu pasirenki šventojo vardą. Šventojo, kuris tave globos. Simbolinė prasmė? Visų pirmą tu renkiesi pats. Pirmą kartą religinėse apeigose tu kažką įtakoji. Taigi, tu tampi savarankiškai veikiantis bendruomenės narys. Savarankiškai sprendžiantis. Aišku, dabar tas nieko nereiškia, nes vėl grįžti į mokyklą, o ne varai kur nors bernaut pas kokį psichą malūnininką.

Tai va, mūsų būsimųjų „ savarankiškųjų“, tėvų „paragintųjų“, ten buvo gyvas galas. Dėl to visa ceremonija, visas ritualas, vyko labai paskubomis. Kažką paburbėjo, pašlakstė šventu vandeniu ir tiek. Vienintelis dalykas, kuris mane įstrigo ir kuris mane supykdė tai buvo pasiruošimas (vėlgi) ceremonijai. Visi būsimieji savarankiškieji bendruomenės nariai turėjome kelios dienos prieš susirinkti į bažnyčią, kur mus buvo paskaityta paskaitėlė ir turėjome susirašyti į bažnytines birmavonės duombazes (sąsiuvinius). Nes biurokratinės procedūros puošia bet kokį ritualą ir ceremoniją. Kadangi, kaip minėjau, mūsų ten buvo labai daug, taigi buvo suformuota eilė. Kad būtų greičiau, atėjus tavo eilei reikėjo be jokių klausimų tiesiog pasakyti tris vardus. Savo vardą. Savo krikšto vardą. Ir naują birmavonės vardą. Aišku, man kilo geniali idėja. Atėjus momentui aš ištariau: „Petras. Petras. Petras“, nes tai skamba kietai. Neleido. Žulikai neleido man pasirinkti vardo Petras. Aš negalėjau pasirinkti Petro kaip globėjo, nes Petras jau mano ir taip globėjas pagal krikštą. Sušikti suknelių nešiotojai. Tipo, kaip pokemonai – kuo daugiau pokemonų turi, tuo daugiau magiškų galių (Po teisybei nežinau, kaip veikia pokemonai, tai atleiskite, jeigu čia netiesa).

Toliau. Kokie ritualai ir kokie etapai formavo mane? Mokyklos baigimas? Tarsi taip. Bet greičiau, kad ne. Nes ta ceremonija turėtų tave paversti pilnai savarankišką gyvenimą gyvenančiu piliečiu. Bet kadangi didžioji dauguma (gal) mūsų tęsia mokslus, tai mes vis tiek po mokyklos baigimo esame priklausomi nuo tėvų. Armijos bandėme išvengti beveik visi. Išvengėme irgi beveik visi. Tų kitų mokslų baigimas irgi nieko stipriai nereiškė, nes finansiškai nepriklausomais didžioji dauguma tapome tarp mokyklos ir tų kitų mokslų baigimų.  Tai tarsi, mokyklos baigimą gal ir galima būtų pavadinti iš paauglio tapimą jaunuoliu. Bet taip labai nedrąsiai tuos įvykius pavadinčiau ritualais.

Kas dar lieka? Kas dar galėjo mane formuoti? Vestuvės? Tai, kad nevedęs – šito komentuoti negaliu. Tik tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje „iki kol mirtis mus išskirs“ dalis yra nelabai stipriai proteguojama, kas nėr blogai. Vaikai? Tai, kad bevaikis – šito komentuoti irgi negaliu.

Jau tarsi kaip ir matau savo problemą. Tarsi nebuvo nieko, ką būtų galima užskaityti kaip iš jaunuolio simbolinį tapimą vyru. Ir dar kai ką sugalvojau. Sugalvojau, kad jau  tekstas darosi galutinai nevykęs ir jau laikas išvadoms.

Išvados

Taigi, kokie pagrindiniai mūsų kartos bruožai? Ir kokios pagrindinės mūsų kartos bėdos? Pagrindinis bruožas tas, kad mes esame lygiai tokie patys, kaip ir kiti žmonės ir visos kitos kartos. Pagrindinė bėdos mes neturime, nes gyvename įdomius gyvenimus įdomiame pasaulyje ir viskas mums sekasi, ir mes visi daugmaž gyvi, ir mes visi daugmaž sveiki, ir gali būti, kad dar gana ilgai ir pakankamai laimingai, ir pakankamai turiningai gyvensime. O mano pagrindinė bėda vis dėl to ta, kad visiškai nemoku rašyti išvadų.

2012 m. gegužės 14 d.

Terapija dialoguose


Įvadas

Aš apturėjau tokią pusiau hipinę terapiją. Ir ją, kokiu tai supergentis stiliumi, čia  aprašysiu. Visų pirma, kai kam čia gali pasirodyti, kad aš šaipausi ir pan. Tai taip ir yra. Bet aš šaipausi iš savęs ir savo nesaugumo ir nepilnavertiškumo jausmų. Ir kitų fobijų, kurios turbūt padaro mane įdomesniu žmogumi, bet man nuo jų neįdomiau gyventi. Visų antra, visa tai rašau didžiąja dalimi dėl to, kad man reikia treniruoti savo rašymo įgūdžius (nes jie po rūdija nenaudojami).

Situacija

Visi gulėjome ant žemės. Užsimerkę. Ir viskas baigėsi, kaip kad tam pasakojime apie Pukuotuką, Knysliuką, žiemą ir kiaulės buvimą kiaule... Ne, ne – juokauju. Kur aš baigiau? Visi gulėjome. Užsimerkę. Grojo rami muzika. Vienas žmogus pasakojo mums, ką įsivaizduoti ir į ką įsijausti. Aišku, tas žmogus buvo moteris. Nes aš nė velnio negulėčiau atsipalaidavęs ir užsimerkęs vienoje patalpoje su aplink bevaikščiojančiu kitu patinu. Matote, aš nelabai daug išsivystęs ir net ne giliai širdyje, o pačiam širdies paviršiuje tesu beždžionžmogis. Dėl to, jeigu aš esu vienoje patalpoje su kitu patinu ir rankose neturiu mačetės, tai jaučiuosi nesaugiai. Čia viena iš tų fobijų, kur minėjau...

Dialogo veikėjai

- Moderatorė (tas žmogus, kur vaikščiojo aplinkui).
- Mano asmenybės pusė, kuri buvo pasiryžus pilnai atsiduoti terapijai. Pavadinkime, jį Naivučiu.
- Mano asmenybės pusė, kuri šiek tiek niekina visą žmoniją ir visas kitas mano asmenybės puses. Pavadinkime jį Ciniku.
- Mano logiškoji asmenybės pusė. Pavadinkime jį Logaritmu.

Dialogas

Moderatorė: Įsivaizduokite, kad nieko aplinkui nėra.
Naivutis: Nieko aplink nėra. Aš vienas. Aš vienas. Nieko aplink nėra.
Cinikas: Jo nieko nėra. Tik girdžiu kažkieno balsą, kuris sako, kad nieko nėra. Ar man šizofrenija?
Logikas: Šiaip dažniausiai šizofrenija pasireiškia tuo, kad...
Naivutis: Nutilkite, jūs du! Nieko aplink nėra! Nieko aplink nėra!

M: Įsivaizduokite, kad jūs gulite ant smėlio.
N: Aš ant smėlio. Aš guliu ant smėlio.
C: Tu guli purvyne, asile tu. Bent jau metaforine prasme, nes šiaip jau tu ant parketo.
L: Prieš pilnai pasineriant į terapiją, aš patarčiau apsvarstyti kelis svarbius niuansus. Pavyzdžiui, ar tu su drabužiai, ar nuogas. Ar laukia šalta, ar ne. Ar tu turi dekį, ar ne.
N: Aš ant smėlio. Aš ant smėlio. Tų dviejų (L, C) nėra. Aš ant smėlio.

M: Ant šilto smėlio.
N: O – malonu.
C: Gėjus...
L: Šiaip jau gali būti ne taip ir malonu. Nes smėlis dabar tavo plaukuose ir tikriausiai užpakalyje. Aišku, nebent pasirinkai, kad guli ant dekio.
C: Tavo būsimam draugužiui nepatiks, kad pas tave užpakalyje smėlis...

M: Visas jūsų kūnas persismelkęs smėlio šiluma.
N: Ar jūs abu galite patylėti? Aš tikrai bandau pasiimti iš šitos terapijos visa, kas naudinga.
L: Galime. Bet galėti ir padaryti, tai du skirtingi dalykai.
C: Tai pasiimk kalonėles kampe. Čia jos vertingiausias dalykas.

M: Jūs žiūrite į dangų. Dangus giedras. Nė vieno debesėlio.
N: Kuris iš jūsų į mano vaizduotę įdėjote juodaodės krūtis?! Kokio velnio mano vaizduotėje yra krūtys?!
L: Smėlis. Giedras dangus. Šiluma. Tarsi viskas asocijuojasi su dykuma. Dykuma asocijuojasi su Afrika. Štai tau ir atsakymas.
C: Chihihihihihihi...

M: Danguje pasirodo paukštis. Baltas paukštis.
L: Pasaulyje yra apie 10000 paukšių rūšių. Norėtųsi išgirsti aiškesnį nurodymą...
C: Gaidys irgi paukštis.
N: Ramiai. Viskas gerai. Atsipalaiduoti niekada nebūna lengva. Tu vienas. Tu guli ant smėlio ir atskrenda baltas paukštis. Tebūnie, tai baltas erelis. Ne, ne. Baltas vanagas. Vanagas gi kietesnis už erelį. Tebūnie tai baltas vanagas. Toks tikras vyriškas paukštis.
L: Šiaip pagal kokius kriterijus matuosi. Nes erelis gali būti, kad yra...
C: Jūs! Abu. Esate. Sup**ti. Gėjai!

M: Jis iš lėto skrenda link jūsų.
N: Iš lėto...
C: Ir už ką man čia reikia visa tai girdėti?

M: Jūs pakylate nuo žemės ir pradedate skristi kartu su paukščiu.
C: Jo – bl*t! Štai tau ir Narnijos kronikos...
N: Pradedu skristi su kartu paukščiu. Kaip? Pala, pala – truputį jau pradedu pamesti mintį – nebeįsivaizduoju.
L: Yra keturi pagrindiniai būdai. Pirma, tiesiog levituoti. Antra, plasnoti rankomis. Trečia, tarsi plaukti po vandeniu. Ketvirta, skristi atsisėdus ant paukščio – tarsi jotum žirgu.
C: Penkta – gaidžiai neskraido.

M: Jūs ir esate tas baltas paukštis.
N: O! Viskas gerai – aš paukštis. Su šituo mano vaizduotė tai jau susidoros – grįžtam į terapiją.

M: Jūs skriejate giedru dangumi.
N: Aš skrieju dangumi. Aš kartas nuo karto suplasnoju savo galingais sparnais. Fiūūūūūūūj. Fiūūūūūj.
C: Kas!? Čia? Buvo? Fiū? Fiū?! ... Tau gal trys metukai ir tu žaidi su traukinuku ir kai žaidi sakai: „Tūtūtūtū“.

M: Jūs skrendate link žydros ir ramios jūros.
N: Gražu...
C: Velniop jūras. Kadangi jau mane įvėliai į šitą veiklą ir tu esi... Vanagas... Tai bl*t, būk geras skrisk ne prie jūras, o į kaimą ir dubasink vištas, kol kaimiečiai pradės šaudyti tave iš braunyko. Va čia tai būtų terapija.

M: Jūra rami ir lygi.
C: Jūra rami ir lygi. Jo. Tai čia bala kažkokia – ne jūra.
L: Eij. Eij. Viskas gerai. Kai kurios jūros prie tam tikrų sąlygų būna ramios ir be bangų. Viskas čia gerai.

M: Jūs artėjate prie pakrantės.
N: Aš laisvas paukštis, skriejantis į plačią jūrą.

M: Jūs nusileidžiate paplūdymyje ir vėl atvirstate į save.
N: Ką?
L: Šiaip norėčiau atkreipti dėmesį, kad kai paukštis nusileidžia, tai jis nusileidžia ant kojų, o ne ant nugaros. Taigi, jeigu tu nusileidai ant kojų ir atvirtai į humanoidą, tai tu guli veidu į smėlį – nelabai maloni pozicija.
C: Cha! Cha! Rūkyk, gaidy!
N: Prašau patylėkite. Jau panušu, kad pabaiga. Leiskite nors pabaigoje ramiai pabūti.

M: Jūs vėl gulite ant šilto smėlio.
N: Prašau...

M: Jūs esate visiškai atsigavę ir pailsėję.
L: Šiaip tai po tokio skrydžio...
N: Ėėė... Taigi, prašau patylėti.

M: Kai aš suskaičiuosiu iki trijų jūs atsikelsite ir jausitės žvalūs ir pailsėję.
C: Oooo!!! Sugalvojau! Šiaip tu esi visiškas nevykėlis, bet dar gali viską pataisyti. Aš sugalvojau, kaip tau visą šitą gėdingą veiklą paversti triumfu. Kai ateis laikas atsistoti. Padaryk varlytę! Ar kaip ten vadinasi? Kai nuo menčių šuoliu atsiduri ant pėdų.

M: Vienas.
C: Nu! Pasiruošk!
L: Eeee... Hmmm... Norėčiau priminti, kad tu nemoki varlytės.

M: Du.
C: Nu! Susikoncentruok ties mentinis. Davai – nepavesk!

M: Trys.
N: ...
C: Gėjus...

Išvados

Vėlgi, norėčiau priminti, kad nieko blogo nenorėjau tuo pasakyti. Tiesiog pamaniau, kad čia smagus ir beveik nepagražintų (po teisybei, kai kas net cenzūruota) realių įvykių atpasakojimas. Tai tiek...