2011 m. gruodžio 20 d.

Nežiūrėk į senelio šalčio dovanoto arklio dantis



I dalis

Atsimenu, buvau mažas. Tėvas nusivedė mane į vieno fabriko kalėdinę šventę, skirtą fabriko darbuotojų vaikams. Gyvas galas ten mūsų buvo. Ir ten buvo senelis šaltis, kuris iš esmės ir vedė visą renginį. Kadangi tai buvo daug žmonių ir rimtas fabrikas, tai ir senelis šaltis buvo ne ūkvedys su kvapeliu, bet tikras agitbrigadininkas. Buvo visa programa ir panašiai.

Pirma, aišku, buvo visi kvaili komandiniai „šokiai“. Visi „Žydi šiteip, va ir va kap. Žydi šiteip, va ir va kap. Tep, tep aguonėlė žyyyyiiidiii" skandavimai ir teatrališki šokiai, skirti pavaizduoti, kaip ta aguonėlė vis dėl to žydi. O ji žydi, beje, lygiai taip pat, kaip „saulė virė, saulė virė, mėnesėlis kepė“.

Taigi, viena, yra kai tau tenka šokti aguonėles, tarkim, klasėje ar kitų pažįstamų vaikų rate. Bet kai tau tenka tai daryti su didžiule grupe nepažįstamų murzių, tai tas nėra pats linksmiausias užsiėmimas. Nes intravertas ir vaikystėje, panašu, kad buvo intravertas...

Šiaip netaip iškenčiau visas tas „linksmybes“ ir jau atėjo laikas seneliui šalčiui atlikti tikrąją pareigą -- duoti dovanas. Taigi, tas agitbrigadininkas pasakė, kad dovanų taip paprastai negausime. Pirma, turėsime atvažiuoti pas jį traukiniu. Traukiniu? Nu gerai, senelis šaltis, paaiškino, ką reiškia „važiuoti traukiniu“. Sustoji eilute. Uždedi priešai save esančiam vaikui rankas ant pečių (paskui tave einantis, uždeda tau) ir taip lakstai po salę kartu su kitais mazgiais. Beje, tas apsimetėlis (šaltis) kelis kartus pakartojo, kad reikia daryti tik tai, ką jis sako ir nieko daugiau.

Ir tada anas sako: „Nu gerai, jau atvykote pas mane su traukiniu galite sustoti“. Sustojome. „Ar sakiau, kad galima nuimti rankas“ (Nuo pečių aut. past.). Velnias!.. Aš ir dar kažkokia grupelė pasimovėme aš šito triuko.  Gerai -- kad ne vienas, blogai -- kad mažuma. Taigi, vėl uždėjome tas rankas, ale prikabinome vagonus. „Nu dabar galite atkabinti vagonus“. Ėėėė! Kokio velnio reikėjo prieš 10 s. prie mūsų prisiknisti?!

„Nu, tai ar geri buvote per šiuos metus, vaikučiai“. Taip -- lyg tai tu seni gali viską žinoti... „Ar tikrai?“. Taip... Gal ir žino, ką nors bjaurybė...  „Ar visada klausėte mamytės ir tėvelio?“ Taip -- koncepcija, kas yra visada, man dar buvo nesuvokiama, taigi užteko to fakto, kad kartas nuo karto klausydavausi. „Ar neskriaudėte broliukų ar sesučių?“ Ne -- su broliu tai mušdavomės beveik kasdieną, bet aš jaunesnis, tai nuolat gaudavau į skūrą. „Ar neskriaudėte gyvūnėlių?“. Tai, aišku, kad ne. Namuose jų neauginome, o žiogų, kuriems kartas įvykdydavau mokslinio smalsumo vedamus genocidinius ekperimentus, aš turbūt tada dar nelaikiau gyvūnais, o visiems katė + valerijonas ar katė + stuburo išrakinimas ir panašiems triukams dar nebuvau priaugęs. „Ar nelaužėte medelių?“ ... Jis žino. Aaaaa! Jis viską žino! Aš žlugęs!

Tada prasidėjo dovanų dalybos. Iš pat pradžių agitbrigadininkas paaiškino, kad tikrų dovanų (kastuvėliai su kibirėliai ir panašiai) visiems neužteks ir pradėjo tas tikras dovanas dalinti atsitiktinai -- kam papuola. Aš iš to, kurioje vietoje stoviu (o aš stoviu ten, kur tas prakeiktas traukinukas „nugabeno“ -- minios viduryje) supratau, kad dovanų gauti neturiu nė menkiausio šanso, o plius dar visi medeliai... Turbūt tokių susipratusių buvo ir daugiau. Taigi, keli vaikai aplink mane pradėjo verkti. Aš, aišku, laikiausi iš paskutiniųjų ir neverkiau, nes aš, kaip žinia, nežliumbiu „kaip boba“. Ir ką jūs manote -- senelis šaltis davė tikrų dovanų tiems apsimyžėliams. Vien dėl to, kad jie verkė. Tuo tarpu aš su didžiąja dauguma kitų vaikų gavome kažkokių vėmalinių saldainių ir viskas.

Tada aš supratau vieną svarbų faktą. Senelis Kalėda (Ar Kalėdų senelis (ar Senis Šaltis)) yra nesąžiningas kaip ir visas likęs pasaulis. Ir taipogi, nepabijokime kalėjimo žargono, senelis šaltis yra gaidys.

II dalis

Kalėdų senelis yra gaidys. Tiksliau Kalėdų senelio koncepcijas yra gaidys. Visa koncepcija yra absurdiška. Visų pirma, pradėkime nuo to, kad kalėdos yra krikščioniška šventė. Taip, Kūčios yra pagoniška, bet pagonybė (bent jau lietuvių) truputį logiškesnė už krikščionybę, tai dėl to ir nėra jokio kūčių senelio. Tai, kas yra kalėdos? Kalėdos yra Jėzaus Kristaus atėjimo pas žmoniją šventė. Jėzaus Kristaus, tobulo žmogaus simbolio, kuris mus mokė (ir savo gyvenimu liudijo) mylėti savo artimą, negeisti materialaus pasaulio turtų (nes jie tik miražas), dalintis viskuo, kas gera, su visais ir tikėti, kad pabaigos nėra ir mirtis tik transformacija, po kurios mes visi susiliesime su aukštesne kitokios energijos forma. Čia, aišku, aš improvizuoju, nes jau labai seniai nesidomėjau krikščioniškais tekstas, ar tuo labiau visokiomis bažnyčiomis.  Bet, nepaisant to, kaip yra minima Jėzaus Kristaus atėjimo ir visų jo liudijimų pradžios šventė?

Ogi paprastai. Atskrenda toks pražilęs diedas, apsirengęs kokakolos reklaminio ženklo spalvos debiliškais drabužiais. Atskrenda jis ne bet kaip, o vonioje, kurią tempia skraidantys elniai. Tada kiekvienam duoda materialią gėrybę, kuri po to būna tik jo vieno ir nieko kito. Aišku, turtingesnių tėvų vaikams jis duoda vertigesnes (anot vertes nustatančių ekspertų, bet ne Jėzaus) materialines gėrybes, nei netokių pasiturinčių tėvų vaikams. Neturtingų, būna, ir iš vis neaplanko.

Juk pats personažas yra totali nesąmonė. Visa jo mitologija yra absurdiška. Ji neturi nieko simboliška ir nėra pamokanti ar bent jau įdomi. Tai jeigu leistis į absurdiškumus, tai kodėl ne visa galva. Kodėl, pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus užgimimą negalėtų liudyti tripautis gaidelis. Kurio du pautai būtų normalūs -- skirti sėklidėms, o trečiame jis nešiotų dovanas. Kodėl tai negalėtų būti Kalėdų simboliu? Nu gerai, gerai, gal truputį persistengiau...

Tačiau. Bet kokiu atveju. Nejaugi mūsų visuomenė vis dar mano, kad yra miela ir teisinga meluoti savo vaikams apie Kalėdų senelį. Meluoti ir prisimeluoti taip, kad mažieji laukia švenčių ne dėl atmosferos, ne dėl to, kad susitiks ilgai nematytus pusbrolius ir puseseres, ne dėl tikriausiai gerai praleisto laiko, bet dėl daiktų. Dėl daiktų, kuriuos jie gaus. Ir kuriuos jiems duos kažkoks nepažįstamas mitologinis diedas. Rimtai? Meluoti naiviems vaikams ir dar tokias nesąmones. Rimtai? Tik iki tiek mes dagyvenome.

Tuo labiau, kad pats senis šaltis yra patriarchalinės visuomenės liekana. Tik pagalvokite, viršsvorio kamuojamas turtingas vyras, turintis daug turtų (iš kur jis gi gaus tas dovanas), bet neturintis skonio nei drabužiams (Kepurių su bumbulais net kai kurie hipsteriai gėdijasi), nei transporto priemonėms (Vonia? Rimtai? Skraidanti vonia?), bet visur besivalkiojantis su kvaila ir nieko neveikiančia ir nieko nesugebančia gražuole (Snieguolė). Šlykštu...