2013 m. vasario 27 d.

Neperlabiausio programuotojo autoportretas

Čia toks Skirmantas čia kada [1] parašė apie programuotojus. Tiksliau pabandė dapildant išversti kitą straipsnį [2]. Bet kokiu atveju, viena citata:
Tikiuosi, jog programuotojai jums dabar atrodys kiek žmoniškesni, nors ir keistuoliai, kuriems nerūpi paprasto žmogaus dalykai.
Keistuoliai? Keistuoliai?! Tai ką – mes programuotojai esame nenormalūs? Kas dabar bus? Kiek dar trūksta iki to, kad bus rengiamos visokios visokio plauko (dažniausiai trumpo) eitynės, nukreiptos prieš programuotojus, su skanduotėmis: „Šalin šituos nenormalius keistuolius nuo Lietuvos!“, „Lietuva be programuotojų – šalis gera!“ ir „Bedarbiai negauna pašalpų normalių, o programuotai sau programuoja lyg niekur nieko!“?

Tai va, neatsakysiu nei į vieną iš viršun užduotų klausimų. Bet pabandysiu šiek tiek papasakoti, kaip aš suprantu programuotoją. Visiems, kurie yra skaitę ankstesnius mano įrašus, turbūt ir taip aišku, kad po mano paaiškinimų aiškiau pasidarys tik dėl vieno fakto: kad autoriui trūksta kelių šulų.

Kodėl aš manausi galįs pasakoti apie programuotojus? Todėl, kad gyvenime tesu uždirbęs pinigo tik dviem būdais: programavimu ir darbu statybose (studentavimo laikais). Dėl to perspėjimas: dėl subjektyvumo programuotojo profesija čia bus nepagrįstai šlovinama ir aukštinama. O šiaip tai čia profesija, kaip profesija.

Kodėl pasirinktas programavimas?

Nežinau. Taip gavosi. Kažkaip niekada net negalvojau apie kitą profesiją (išskyrus roko žvaigždės (kačialinausi vietoje, kad eičiau į muzikos mokyklą), repo žvaigždės (kad jau labai lėtai kalbu. Jeigu bandau greičiau – iškart visas apsispjaudau), rašytojo (patys galit pasiskaityti, kad man iki rašytojo dar labai labai toli), kunigo-betmano [3] (atsiverčiau į ateizmą)). Ar tai galima vadinti atsitiktinumu? Ale kad netyčia taip išėjo? Sunku pasakyti. Dabar tai tarsi žinau, kodėl pasirinkau. O ar tada, kai pasirinkau žinojau, bet nemokėjau įvardinti, ar čia tik laimingas atsitiktinumas. Šito pasakyti, vėlgi, negaliu.

Yra du aspektai, kuriais mane žavi programavimas. Visų pirma, tai darbas su kompiuteriu kompiuteriui. O kompiuteris yra įspūdingas žmonijos išradimas, turbūt savo svarba prilygstantis kalbai ir raštui. Visi kiti išradimai tarsi skirti praplėsti žmogaus fizinių galimybių ribas. Su mašina gali keliauti toliau, nei pėškom. Su telefonu gali „telepatiškai“ kalbėtis su kitu žmogumi, esančiu kitame žemyne. Ir panašiai.

Tuo tarpu kompiuteris yra išradimas, skirtas pagelbėti žmogui galvoti. Matote idėjinį skirtumą? Galvoti prieš pakelti daugiau; nukeliauti daugiau; rėkti daugiau; žudyti efektyviau.

Ar aš, nors ir būdamas ant tiek durnas, kad pats niekaip neišrasčiau nė skaitliukų, noriu prisiliesti prie tokio išradimo? Ar aš noriu galėti parašyti programas, kurios apsprendžia, kaip tas kompiuteris gali padėti žmogui galvoti? Tai žinoma – kokie čia dar per klausimai. Visa tai skamba, kaip pati kiečiausia veikla.
Pamenu vieną vasarą dirbau statybose. Kartą važiavom atgal iš objekto. Jame tądien teko dirbti su brandoko amžiaus dažytojomis. Kažkodėl atsimenu, kad jos man išūžė galvą pasakojimais apie Nelę Paltinienę. Nors nei vieno pasakojimo ir neatsimenu. Tai va, važiuojam. Statybininkai turi tokį profesinį reikalą visada ir visur pastebėti statybas. Važiuojam ir visi komentuoja pakelėje matomus namus.
– O, va žiūrėk, anas plytų prisivežęs. Turbūt mūrins.
Viena iš dažytojų atsisuka į mane, pasako:
– Rūrins.
Ir nusisuka.

Kūrybos aspektas

Kitas aspektas yra kūryba. Programavimas man yra vienintelė veikla, kurioje aš galiu ką nors sukurti, kas yra pusė velnio. Kitaip nei kitose veiklose (rašymas, piešimas, animacija ir pan.). Po to kai ką nors paprogramuoju, žmonės sako: „Čia tu pats padarei?“. Ir kartais net be ironijos.

Nežinau, kiek liberali ir lanksti yra gyvybės sąvoka. Bet aš sau leidžiu samprotauti (ir kliedėti, kas be ko), kad kiekviena mūsų – programuotojų – parašyta ir veikianti (t.y. naudojama) programa, kiekvienas besisukantis serveris, kiekvienas kartais atgyjantis skriptas yra savotiškos gyvybės formos. Tokios biški niekam tikusios, bet vis tiek gyvybės. Ir mes jas sukūrėme. Tuo požiūriu mes esame mini dievai. Ir vieninteliai iš mūsų gyvybės formos (žmonijos) vis dar lyg susikalbantys ir sugebantys sukontroliuoti kitą gyvybės formą (IT kūriniai).
Pamenu vieną vasarą dirbau statybose. Vasara. Pietų metas. Karšta. Sėdim kažkur po medžių pavėsiu ir ėdam, kas kokią nesąmonę iš namų pietums pasiėmę. Grįžta vienas priedurnis iš kažkur.
– Eik tu nachui! Kūrva, tu visas apsimyžęs.
Tas pasižiūri. Rimtai apsivaręs. Pažiūri, pažiūri į savo tą darbą, pakelia galvą ir sako:
– turbūt nuo sienos atšoko.

Sėdit jūs visą dieną prie tų kompų – akys išvarvės

Atsimenu prieš stojimus į informatiką, man ne vieną kartą tekdavo girdėti komentarą: „Eik tu, kas ten gero – darbe sėdėsi visą darbo dieną kompą apsikabinęs.“. Aš, aišku, nesupratau, kodėl sėdėti visą dieną prie kompo yra kažkas blogo...

Bet vis tiek: spėkit, kas atsitiko? Dabar visi ofisiniai sėdi prie kompų tiek pat, kaip aš. Turbūt net daugiau. Mhuhahahahahahaha. Ir visi, kurie dirba neofisinį darbą, bet svajoja dirbti ofisinį. Realiai jie svajoja visą dieną varvinti akis, žiūrint į kompą.

Vienintelis skirtumas, tarp manęs ir jų: aš bent jau suprantu, kaip veikia įrankis (kompas), su kuriuo aš dirbu kiekvieną darbo dieną. Tuo tarpu kiti – ne visada. „Bandžiau emailą atsakyti. Čia kažkokia lentelė iššoko. Kažkas buvo parašyti, tai nežinau. Paspaudžiau kairėj esantį mygtuką. Neišnyko. Nežinau, nežinau – turbūt reikės naują kompą pirkti. Šitas turbūt jau pasenęs.“

Jūs sėdite prie kompo visą dieną. Kiekvieną mielą dieną. Ir jūs nesuprantate, kaip jis veikia. Jūs nesuprantate, kaip veikia pagrindinis jūsų darbo įrankis? Bent jau nujaučiate, kaip tai baisu? Jūs tarsi tolimų reisų vairuotas, kuris temoka važiuoti pirmu bėgiu.
Pamenu vieną vasarą dirbau statybose. Buvo ten toks vienas, kuris viskam išrasdabo kokį tai priežodį ar pastabą. Tik visos jo pastabos buvo apipintos vyrišku lytiniu organu. Pvz.: neša koks pagalbinis dvi plytas. Tai tas ir aiškina:
– Ką tu čia blet po dvi plytas tysioji. Aš kai jaunas buvau tiek su bybiu tiek panešdavau.
Tai karta anas ten kažką mūrino nevykusiai. Tai aš jam pradėjau aiškinti:
– Ką tu čia? Žiūrėk kažkokius tarpus čia palikinėji. Kur, kur, blet. Va čia ir čia. Paims kas su kokia lazda ir atkraštys viską.
Tas pažiūrėjo, pažiūrėjo:
– Bybiu nebent ir atkrapštysi. Šimtas metų dar čia laikys.

Grubūs chamai, jūs be civilizuotų bendravimo įgūdžių

Taip, taip – yra tame bėdų pas mus. Kitaip nei dauguma likusių ofisinių, programuotojai dažnai bendrauja daug grubiau, nei kiti. Pagrindinė priežastis, kodėl taip elgiamės? Todėl, kad galim.

Mes galim sau leisti atsikalbinėti, pašiepti, nesilankstyti vadovybei, neužglaistyti tiesos aptakiomis frazėmis ir pan. Nes mums taip galima. Jums ne. Todėl jūs ir elgiatės mandagiai. Ne dėl to, kad norite elgtis mandagiai. Dėl to, kad jums taip reikia. Pabandytų koks pardavimų vadybininkas darbo reikalais kalbėti taip, kaip kalba programuotojai. Skristų iš kart laukan.

O kad kartais, kai mes tarpusavyje kalbam apie savo darbą, ir jūs nesuprantate nė vieno mūsų ištarto sakinio. Ir dar tame matot problemą. Tai čia nežinau, kuo pagelbėti. Bet kokiu atveju, nemanau, kad programuotojai čia kokie išskirtiniai. Tas pats ir su kitomis profesijomis. Kad ir kokie teisininkai. Kai pradeda savo straipsnių ilgiais matuotis – nieko nesuprasi. Arba tie patys ekonomistai. Nors anie turbūt ir patys nesupranta, ką kalba.

Aij. Yra dar viena chamiškumo pusė. Profesijoje visiškai netinkamas lyčių pasiskirstymas. Yra labai mažai programuotojų moterų. Kas liūdina. Dėl to visa programavimo ekosistema praranda didžiulį potencialą. Šitiek gabių ir protingų moterų, kurios netampa kietomis programuotojomis. Ir neprirašo kieto kodo. Profesija anaiptol nėra vyriška. Dar niekad, niekad man programavimo darbo klausimais nebuvo iškilus mintis: „gerai, kad turiu pimpalą“. „Gaila, kad neturiu vaginos“ tai teko pagalvoti, kai dirbau prie kažkokios ginekologijos kalendoriaus programėlės. Bet čia būtų ilga, nors ir įdomi istorija...
Pamenu vieną vasarą dirbau statybose. Važiuojam iš objekto. Be aplinkinių pastatų aptarinėjimo, senbuviai turėjo tokį bjaurų, bet jų manymu labai šmaikštų bajerį. Jeigu tik pamatydavo tranzuojančią merginą, visi pradėdavo aiškinti, kad reikia ją pavežėti (visai kitais žodžiais tą aiškindavo). Niekada, aišku nestodavom, nes ir taip tranzitas per pilnas būdavo. Tiek žmonių, tiek daiktų.
Kartą važiuojam ir vienas bendradarbis-chroniukas pamato pakelėje besiplaikstančius gražius ilgus plaukus ir pradeda.
– O šitą imam. O šitą tai paimčiau. Va tai va. Ooaah!
– Debile, čia kažkoks metalistas... Su barzda...
[1] http://www.skirmantas-tumelis.lt/2013/02/25/programuotoju-zargonas/
[2] http://www.codinghorror.com/blog/2012/07/new-programming-jargon.html
[3] http://petraszd.blogspot.com/2012/08/apie-kuryba.html

2013 m. vasario 10 d.

Susitikimas su ministerija

Tai va. Kaip ir kiekvienam, dalyvavusiam susitikime su elektronikos ministerijos ministre [1][2], tarsi būtų gražu parašyti apie tą susitikimą. Taigi, gal kiek ir pavėluotai, bet aprašysiu ir aš.

Kaip žinia visi be išimčių blogeriai (t.y. visi 27 Lietuvoje esantys blogeriai. Visi kiti nėra blogeriai. Jie yra žurnalistai) gavo pakvietimą pas ūkininkų. Tpfuu. Tai yra pas elektronikos ministrę. Pakvietimas atėjo į pašto dėžute [3] ir buvo gražiame voke su atviruku. Pas mane buvo su rožėmis vazone ir ant viršelio buvo parašyta „50-imt metų tai visai nedaug“ [4]. O viduje tuo tarpu buvo parašyta: „Sveikas, Petrai. Kaip laikaisi? Užsuk šį savaitgalį, gal kokį pirmadienį, pas mus į svečius. Maisto bus. Ant gėrimų mesimės.“. Kiti sakė, kad gavo atvirukus įvairius. Buvo net ir su gvazdikų piešinėliais.

Ilgai galvojau, ar tik čia nėra kokie spąstai. Ar tik čia nėra kokia klasta šitas visas pakvietimas. Iš karto galiu nuraminti, kad ne – tai nebuvo klasta ir viskas vyko gražiai ir kaip ir buvo iš anksto suplanuota.

Išaušo šiltas pirmadienio rytas. Šito garbaus susitikimo rytas. Aš labai stengiausi laiku pabaigti darbus ir nuvykti į susitikimą. Netgi išsiprašiau anksčiau iš darbo, kad tik nesusifazorinčiau.

Bet kaip sakoma: „geri norai į pragarą veda“. Taip, taip – likimas pakišo koją ir mane vežęs metro įstrigo kamštyje. Pralaukėme valandą, kol grūstis prasisklaidė. Tada iškarto mašinistas įsimušė trečią bėgį ir su vėjeliu nuvykau į ministerijos pastato prieigas.

Prie įėjimo buvo faiskontrolas – tikrino, kad tik šiukštu koksai negavęs pakvietimo tik nepatektų į ministerijos susitikimą. Ten jau sutikau vieną blogerį, kurio apsauga nenorėjo įleisti. Bo anas norėjo trolinti – bandė įsinešti vavuzelą. Aš gerai nepasakysiu, kur jis man matytas. Berods mes su juo kartu buvome susitikę pas Kristinutę [5]. Ar tik ne jis nugvelbė man iš panosės ir iš ant stalo buvusio bliūdo paskutinius du Cezario salotų samčius?.. Hmmm?...

Nesvarbu – su šia istorija tai nesusiję. Svarbu tik tai, kad faiskontrolas žmogaus neįleido ir dar davė šalabaną. Aš, aišku, buvau labai pasipiktinęs tokiu nehumanitarišku elgesiu. Ateityje planuoju dėl to kreiptis į konstitucinį teismą, kad viską išaiškintų.

Mane praleido be problemų. Tik liepė pakelti sijoną, kad įsitikintų, jog nieko pavojingo nesinešu. „Oho, ko tai mažokas – su tokiu tai tikrai nepatrolinsi“ pasakė man anie ir praleido be eilės į susitikimą.

Kadangi truputį pavėlavau, bet nelabai. Tai nespėjau į pradžioje vykusią ekskursiją [6]. Nežinau, kas ten vyko, bet sakė buvo gražių vaizdų. Taigi, iš karto patekau į tradicinę susitikimų vietą foje. Kur jau buvo paruoštas stalas su menkom vaišėm, projektorium ir projektoriaus vaizdo vaizdavimo baltu tapetu [7].

Visiem buvo patiekta po lėkštę sausainių. Išskyrus dviem. Vienam buvo pateikta maža lėkštutė sūrio, o kitai 30 sidabrinių. Tai aš ir sakau:

– Ė tu, mergele! Ką tu visai pablūdai?! Šituos grašius griauši?! – Aš tiesiog bijojau, kad kai jinai kramtys tas kapeikas, tai labai traškės ir tas garsas trukdys klausytis susitikimo kalbų. Čia panašiai kaip kino teatre nervina kai kas garsiai kramto kokurūzus ir trukdo žiūrėti filmus, su Antonijo Banderasu ir ne tik.

Ta turbūt nesuprato mano tikrųjų užmačių, biški įsižeidė ir tarė:

– Blet užpisai. Vis tau viskas netinka. Sėsk va ten tavo vieta, kurią mes tau su ministerijos komanda iš anksto vakar suplanavom. T.y. ką tik aš ekspromtu sugalvojau, nes šitas ministerijos darbuotojas aš pirmą kartą matau.

– Ne. Nenoriu. Aš noriu kitoj stalo pusėje su vaizdu per langą į jūrą. Aš kaip buvęs tolimų reisų jūreivis, tai mane labai ramina ošiančių bangų vaizdas.

– Nu gerai, gerai. Sėsk į mano vietą tada. Perstumk sidabrinius. Ir imk sausainių užkąsi. Gal mažiau aiškinsi čia. Geri. Lenkiški. Papigei su nuolaida gavom.

Tada ministrė pradėjo savo kalbą. Ir ką aš galiu pasakyti. Tokios geros kalbos senai jau negirdėjau. Kalbėjo ir apie elektrą, ir apie ūkį, ir apie medieną, ir dar kažką, ko nepamenu, nes tiek daug visko ir tiek labai rišliai pasakė.

Tada kažkuris iš blogerių užsimanė pakalbėti apie mėmėlius. Sako ministrei:

– Ar žinai ką nors apie kačių paveikslėlius?

– Nežinau. Bet žinau, kad naminės katės yra šiokia tokia ekologinė problema [8].

– Aij... Nebejuokinga kažkodėl jau. Nebekalbam apie mėmelius tada.

Tada atsistojo vienas blogeris, kuris lyg ir ne prie ko. Praeidamas pasėmė saują sidabrinių iš anos lėkštės. Nuėjo prie projektoriaus irba pradėjo kažkodėl savo prezentaciją [9].

Pradėjo pasakoti apie tai, kad reikia matuoti. Išsitraukė metrą. Sako:

– su šituo galima matuoti ūgį.

– Pamatuok, gaidy, va šitą.

– Nuuuu. O tai gražu! O tai gražu! Nu kaip tu šitep dabar? Atrodo jau nebe pacanas. Šeimos žmogus. O elgiesi kaip koks chuliganas.

Atėjo apsauga ir išvedė tą trukdytoją. O prezentacija lyg niekur nieko buvo tęsiama. Parodė dar skaitliukas. Pamokė kaip su jais reikia sudėti, jeigu metro ilgio pritrūksta ir reikia per du kartus pamatuoti. Labai mane suintrigavo ta visa prezentacija. Aš taip pagalvojau, kad man mano versle tikrai praverstų visi šitie matavimai. Tai po susitikimo su juo pasikalbėjom truputį. Apsikeitėm vizitkėm ir jis man dar davė vieną nemokamą patarimą. Sako, paimk savo prekybos centre pamatuok vežimėlius, kur reikia litą įdėti ir kur nereikia. Jeigu aukščiai vienodi, tai tada gali nemokamai vežimėlius dalint. Labai geras patarimas.

Tai va. Susitikimas ėjo kaip ir į pabaigą, reikėjo reziumuoti viską. Tai kažkuris iš blogerių ir paklausė ministrės:

– Nu tai ar matuosit?

– Nematuosiu. Apsišikit jūs su savo matavimais.

– Ką nematuosi?! Tai ar tu žinai, kiek mes apie tave visokių gaidiškų blogų prirašysim?!

– Čia grasini? Grasini?! Tu man grasini?! Raidenai!!!

Ir atėjo Raidenas [10], visų energetikos ministerijų švenčiausiasis globėjas, ir kad piso tam blogeriui į kaktą žaibą, tai tam net abu antakiai atsivyniojo į atvirkščią pusę.

Tai galima sakyti, kad susitikime nieko neįprasto kaip ir neįvyko. Viskas praėjo sklandžiai, produktyviai ir taip, kaip planuota ekspromtu.

Pabaigoj dar norėjau ano paklausti, ar skanus sūris buvo (nes sausainiai tai skanūs), bet kad anas kažką su kažkuo telefonu kalbėjo, tai nenorėjau trukdyt.

[1] http://leolenox.wordpress.com/2013/02/06/ispudziai-po-susitikimo-kadru-krize-ir-pirmininkavimas-es/
[2] http://www.tapinas.lt/2013/02/svetimos-aikstes-sindromas-ir-kas-nutinka-dideliam-triusiui/
[3] http://politikosvirtuve.popo.lt/2013/01/31/vasario-5-oji-1800/
[4] ... kalbant apie 16-ioliktos vyriausybės ministrų amžių...
[5] http://www.tv3play.lt/play/261912
[6] http://mantas.malcius.lt/tinklarastininku-susitikimas-su-birute-vesaite/ 
[7] Šiandieninis autorius su pasibaisėjimu ir nuostaba skaitydamas vakardieninio (tiksliau vakarnaktinio) autoriaus vis tiek enatsimena, kaip tas žodis vadinasi.
[8] http://blogs.scientificamerican.com/culturing-science/2013/01/29/killer-cats/ 
[9] http://www.slideshare.net/commonsenseLT/kio-ministerijos-veiklos-vertinimo-rodikliai 
[10] http://en.wikipedia.org/wiki/Raiden_(Mortal_Kombat)