2009 m. gegužės 17 d.

Aš balsavau...

Šiandieną aš balsavau prakeiktuose prezidento rinkimuose. Balsavau ir suvokiau, kad prezidento rinkimai yra vieninteliai rinkimai, kuriuose iki tol dar nebuvau balsavęs. Tai bus pirmasis(oji) mano (ne)išrinktas(a) prezidentas(ė) Lietuvos istorijoje.

Ir man liūdna...

Man netaip labai ir rūpi rinkimai – tai tik formali procedūra, po kurios kažkoks žmogus pataps Lietuvos prezidentu. Maištininkas mirė – tegyvuoja drakonas! Big f*ing deal... Man labiau rūpi kitas faktas, kurį aš supratau paraleliai su faktu, kad jau esu dalyvavęs visuose pagrindiniuose Lietuvos valstybėje rengiamuose rinkimuose. Ratas apsisuko – į aktyvų valstybės gyvenimą atėjo mano karta, tuo pačiu už pakarpos atsitempusi ir mane.

Tai karta, užaugusi (bet nebūtinai gimusi) ir kaip piliečiai subrendusi laisvoje, ne okupuotoje Lietuvoje. Karta, į kurią praeitos kartos dėjo dideles viltis. Karta, kuri turės pakeisti komunistų, o paskui homus sovietikus užkamuotą valstybę į naują, geresnę, šaunesnę, vakar-amerik-euro-ietišką rojų. Štai tokius plačius bei aiškius (kad būtų taip, kaip per teliką iš amerikoniškų filmų) tolius ir tikslus mums piešė mūsų tėveliai...

Ir koks mūsų progresas? Nulis? Nė velnio... Būtų pernelyg gerai – tai bent jau reikštų, kad mes neregresuojame...

Kodėl?.. Nes... Todėl, kad... Aaa... Nes... Nes mes patys taip pasirinkome...

Mes nekovojame už vietą po saule, mes nesistengiame pakeisti sistemos, mes nesipriešiname – mes prisitaikome... Kaip prieš tai prisitaikė mūsų seneliai, po to mūsų tėvai...

Jie bent jau turėjo pasiteisinimą... Jie turėjo krūvas pasiteisinimų – kai kurie iš tų pasiteisinimų netgi suprantami.

Mūsų senelių kartos idealistus sušaudė kaip partizanus. Inteligentai mirė sibire. Likę susitaikė ir prisitaikė. Prasigėrė. Prasivogė fabrikuose ir kolūkiuose. Tėvų karta bent jau turi savo dainuojančią revoliuciją ir pavadinimą – homo sovietikus. Mes neturime nieko. Mes neturime net pavadinimo. Mes, kitaip nei homo sovietikus, nekabome virš prarajos – mes kabome vakuume. Tuštumoje... Buko egzistavimo mėsmalėje...

Seneliai buvo fabrikų vagys, nes vienintelis kitas pasirinkimas buvo mirtis. Tėvai – nes taip patogiau. Mes? Mes neturime priežasties. Mes ir nesame „fabrikų vagys“ tiesiogine prasme. Tik perkeltine... O tai dar blogiau. Mes diletantai darantys tai iš pašaukimo. Mes esame karta užauginta fabrikų vagių. Ir jūs tikitės, kad mes sukursime rojų?! Tikitės, kad viską pakeisime?! Nė velnio – mes išvogsime ir sunaikinsime. Išdraskysime valstybės žarnas su ledo kirtikliu, sutrypsime viską, kas šventa. Ko nesugebėsime praryti – parduosime kokiai nors tuo metu galingai ir įtakingai pasaulio valstybei. Štai tokia mano karta! Štai toks mūsų planas! Planas – kuriam vieninteliam mes dar turime gabumų ir jėgų!..

...

Lija... Gražu...

...

Aš balsavau ir viena iš daugelio mano asmenybės pusių – prakeiktas mužikas su vergo mąstymu – slapta vylėsi, kad mūsų naujoji prezidentė (dar viena esamojo laiko Jėzaus butaforinė imitacija) išgelbės jį nuo įvairių negandų, kurių didžiausia – jis pats. Jis vylėsi, kad pagaliau viskas magiškai susitvarkys ir niekas netrukdys jam grįžti prie duonos ir žaidimų... Velniop tą mužiką.

Aš vis dėl to supratau – man visai neliūdna. Aš tiesiog melancholiškas. Aš nušvitęs. Aš post-komunistinis Buda. Aš išgelbėtas. Aš būsiu išgelbėtas. Ir mano gelbėtojas būsiu aš pats.


P. S. Šitas tekstas pernelyg lietuviškas. Tokia jau mūsų tautos yda – mes pernelyg didžiuojamės, kad esame tuo, ko nekenčiame.


Įkvėpimas:
S. Parulskis "Murmanti siena"
http://sinickis.blogas.lt/488350/lenkija.html