2009 m. rugpjūčio 23 d.

Eilinė mano diena

Kažkiek ryto arba kažkiek nakties. Kažką rašinėju. Savijauta nenuostabi. Visur kur tik žvelgiu - viskas atrodo kaip pro rūką. Nors rūko niekur nėra. Niekaip neprisiverčiu eiti miegoti. Reikia viską surašyti - tik tada galėsiu eiti miegoti. Toks šiandieninis mano prakeiksmas. Aš pats save juo prakeikiau. Reikės visą šitą persiskaityti būnant žvaliam. Gal ką nors naujo apie save sužinosiu.

Tai va - eilinė mano diena:

7:00:00
Mano mobilaus laiku suskamba žadintuvas. Tada būna 7:01:35 mano rankinio laikrodžio laiko zonoje. Kaip keista - žmonija susigalvojo gausybę aparatų ir sistemų, bei teorijų matuoti laikui, kuris nė neegzistuoja. Tėra tik erdvė ir judėjimas. Gausybė molekulių ir atomų, kurių sangrūda ir esu aš. O gal nėra nė tų... O gal nėra nė manęs... O gal manęs ir neturi būti... Arba kaip tik aš ir teturiu būti. Gal pasaulis ir jo egzistencija tesu aš ir nieko daugiau... Ir nieko mažiau...

7:00:02
Atmerkiu akis. Jeigu būna žiema - viskas gerai. Tamsu. Nyku. Tikra. Kažkaip kėlimasis patamsyje netoks destruktyvus. Tuo tarpu vasarą (O! Kaip tik dabar ir išpuolė vasara) visai kas kita. Mane pribloškia šviesa. Ji kelias akimirkas išjungia mano bet kokius pojūčius ir jausenas. Aš šviesoje. Vienas. Sutriuškintas. Nepageidaujamas. Nesiprašęs. Žmonės patyrę klinikinę mirtį pasakoja, kad mato šviesą. Vieni ją asocijuoja su Jėzum. Kiti - su Moze. Kiti su šviesa. Net ir ryškia, priešmirtine šviesa niekas nepasidalina. Kiek dar teks laukti, kol vieni stabų fanklubo narių paduos kitus į teismą dėl priešmirtinės šviesos patento sąlygų sulaužymo. Apie ką aš čia?.. Kodėl viską, kas tikra turiu subanalinti kažkokiais kvailais buitiniais dalykais ir samprotavimais. Kodėl aš pats tą pasąmoningai darau? Kodėl aš suvokiu, kad tą pasąmoningai darau? Kodėl aš dabar pradedu painiotis? Kas iš to? Kodėl?..

7:00:05
Aš sugebu išjungti prakeiktą melodiją, kurią aš kažkada seniai išsirinkau, kaip atspindinčią mano įvairiaspalvę (bent tada turėjau tokių iliuzijų) asmenybę. Jeigu tuo metu mėnesiena - prakeiktas mobilus nutraukė vieną iš man mielų mano psichodelinių sapnų, kurie vis keistėja ir keistėja. Ir kurių siužetai vis tirpsta ir tirpsta. Kažkur skaičiau, kad tarp šizofrenijos ir aukšto intelekto yra aiški koreliacija (Aha! Pagavau save, bandant apsimesti protingu, naudojant sudėtingus žodžius). Ir iš vis, kad tarp psichinių ligonių ir protingų žmonių yra kažkoks ryšys. Kodėl aš sveikas? Kur mano balsai galvoje? Kur jų raginimai, ką nors nuveikti? Kodėl aš nieko negirdžiu? Man gi vienam liūdna. Kur jūs?! O gal... O gal aš tiesiog eilinis ir kvailas?..

7:00:25
Aš "plaukioju". Bandau neužmigti. Nieko tikro ir apčiuopiamo nevyksta. Bet dėl to nuolat kamuoja nuojauta, kad tai ir yra kažkas tikra. Niekas. Niekas, kurį aš suvokiu. Nevyksmas. Žinoma - tik sąlyginis. Saviapgaulė ir absoliuti tiesa.

7:00:37
Aš išsiropščiu iš lovos ir jaučiu kaip mieguistas kūnas įsitempia. Jaučiu kaip kraujas po truputį teka į raumenis. Kaip kraujas nešioja deguonį. Kaip tūkstančiais miršta odos ląstelės. Kaip, dėl žemės traukos gilėja raukšlės. Aš tik gyvūnas. Šiek tiek geriau nei molekulių sangrūda. Bet vis tiek... Kita vertus gal ir gerai. Gal nieko geriau ir negali būti... O gal savokos gerai ir blogai neegzistuoja. Gal aš tik esu?..

--------------------------------------

Štai čia ir baigiasi visi svarbūs mano dienos įvykiai. Visa kita parduoda. Pasaulis įsiurbia mane ir paleidžia tik kitą dieną, 7:00:00 mano mobilaus laiku...

2009 m. rugpjūčio 4 d.

Vidurinioji klasė

Vidurinioji klasė. Jie (Tie anie) sako, kad vidurinioji klasė nyksta. Jie sako, kad viduriniosios klasės Lietuvoje beveik nėra. Anie taipogi sako, kad tai globalus reiškinys, kad tai būdinga visam vakarų pasauliui.

Blogai. Nors gal gerai. Priklausomai nuo to kaip pažvelgsi. O jei vertinsi iš anapus gėrio ir blogio, tada iš vis visa tai tiesiog vyksmas.

Nelabai svarbu gerai tatai ar blogai. O gal ir svarbu. MAN nesvarbu. Daug įdomiau, kur visa tai veda. Taigi, čia bus visiškai nieko nepagrįsta mano sąmokslo teorija, kuri, kas be ko, neišsipildys.

Gerai, tarkim, aš esu iš prastesnių nei vidurinioji klasė aibės. Nupieškime to manojo aš paveikslą. Mėgstu muziką, filmus, linksmintis ir naujas įdomias pažintis. Turiu kažkokį darbą, kurio nemėgstu. Dirbu dėl pinigų, kurių vis tiek niekas nemoka. Truputį naudojuosi internetu. Mėgstamiausi puslapiai - delfi, one ir dar kas nors. Jei ir turiu blogą, tai ano įrašus sudaro vidutiniškai po tris gausybe klaidų kupinus sakinius. Visas turinys apie filmus, kuriuos mačiau; daiktus, kuriuos pirkau; ir nuorodos į juokingus youtube filmukus. Laukiamiausias kultūrinis renginys - naujo televizijos sezono atidarymas. Artimiausias kultūrinis renginys - savaitgalinis nusigėrimas.

Aš taipogi turiu draugą iš viduriniosios klasės. Tiesa iš vaikystės, kai anas buvo toks pats bėdžius kaip ir aš. Anas turi gerą mašiną - gerai traukia. Negeria su manim, nes mėgsta vyną, kurio aš nekenčiu. Žinau, kad anadien buvo teatre. Giriasi, kad skaitė "Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį". Tiesa, mėgsta tuos pačius juokingus youtube filmukus kaip ir aš. Mes dirbame toje pačioje darbovietėje. Jis dirba pusiau vadovaujantį darbą. Iš Neringos sužinojau, kad jam pakėlė algą. Pasisekė. Abu nekenčiam savo įmonės savininko.

Tas savininkas yra turtingas...

Atsibodo kurti. Tuo labiau, kad pradedu pamesti mintį. Keičiam plokštelę.

Nė velnio nesuprantu, kam skaitėte tuos visus asmenybių paveikslus - jie beverčiai. Jie nieko nereiškia. Viskas mūsų visuomenėje (net atskirų kūno dalių ilgis) yra matuojamas pinigais. Viskas. Visa kita po**ui. Tokia tatai monetarinės politikos pasekmė. Taigi, va jums nauji psichologiniai paveikslai.

Vargšas - turi mažai pinigų. Turtingas - turi daug pinigų. Viduriniosios klasės atstovas - kažkur tarpe.

Taigi, vidurinioji klasė nyksta ir papildo vargšų klasę. Jų buvę turtai papildo turtingųjų turtus.

Atmeskime viduriniąją klasę kaip žmones - žvelgime į tai kaip į reiškinį.

Kaip tas reiškinys įtakoja kitas dvi grupuotes. Vargšams tai siekis ir pavyzdys, kad ir jų gyvenimas gali pagerėti. Beveik visi vargšai yra susitaikę su mintimi, kad jie niekada nepateks į turtingųjų klasę. Taigi, vienintelis jiems likęs tikslas ir geresnio gyvenimo viltis tėra vidurinioji klasė.

Bet turtingieji kraunasi dar didesnius turtus ir naikina viduriniąją klasę. Iš vargšų gi nieko padoraus jau nebeišsunksi. Taigi, turtingieji iš gobšumo daro didelę klaidą. Kodėl gi?

Vidurinioji klasė yra buferis saugantis turtinguosius nuo vargšų. Tai puikiai veikiantis skydas. Jo nebelieka. Todėl mes turime didelę masę savo gyvenimu nepatenkintų vargšų, kurie neturi vilčių jį pakeisti (nes gyvojo, realaus pavyzdžio jau nebėra). Kitoje pusėje turime turtingųjų saujelę, kuri taipogi nepatenkinta gyvenimus - nes turtai neatneša laimės. Vargšams nusispjauti, kad "ne piniguose laimė". Spėkit, ką anie darys? Ką gali daryti pikti, neišprusę, nusivylę plebėjai? Taip - duos į snukį ponams (kurie to savotiškai nusipelnė vien dėl neapgalvoto viduriniosios klasės naikinimo). Minia mėgsta kartuves ir giljotiną.

2009 m. rugpjūčio 2 d.

Kad turėčiau, ką papasakoti

Šiandieną gera nuotaika. Taigi, nusprendžiau, kad profilaktiškai reikia, ką nors bjauraus ir pesimistiško parašinėti. Aplamai reikėtų čia dažniau parašinėti. Nesvarbu, kad ir nevykusius, neišbaigtus, be stiprių akcentų rašinėlius - juk tam tie blogai ir skirti. Prastų minčių šiukšlynas. Nors gal vis dėl to reikėtų parašyti kokį nors "Top 10 things of whatever". Jaučiu, kol neparašai bloge kokio nors top'o, tol negali laikyti savęs bloger'iu... Pamečiau mintį... Ai, jo - pesimizmas. Taigi, pradedame.


Daug kas man sako: "Gyvenime reikia viską išbandyti", "Negalima švaistyti progų", "Reikia gyventi taip, kad paskui nereiktų gailėtis, jog to ir ano nepadarei", "Gyveni tik vieną kartą" ir panašiai. Priežastis to, matyt, yra mano intravertiškumas ir pasyvumas, bėgančio gyvenimo akivaizdoje.

Tai va - dėjau.

Labai jau daug nevykusių (ir neprašytų) patarėjų kupinas pasaulėlis. Dargi, labai jau neįtikina tų patarėjų "viską išbandyti". Tas jų "viskas" labai jau maža aibė. Šiek tiek paanalizavęs suvoki, kad anie tą savo absoliutinį "viską" tesuvokia, kaip trumpalaikių (dažniau grynai fizinių) malonumų vaikymąsi ir pradėjus judėti link "visko" kaip tikrai visko, labai greitai nuspaudžia stabdžius.

Aš net nekalbu apie pakankamai (tik mūsų laikmečiui ir mūsų visuomenėje) ekstremalius dalykus. Tokius, kaip įvairūs fizinio skausmo, sužalojimų potyriai (Pavyzdžiui: saviamputacija); įvairūs seksualiniai nepataikymai į normą (Visiems linkėjimai nuo Froido); lyties keitimas ir... Čia nustosiu vardinti, kad netyčia manęs paskui, kas neuždarytų į kokią proto ramybės atstatymo įstaigą. Bet mintį, įtariu, pagavote.

Užtenka ir tokių paprastų dalykų kaip stiprieji narkotikai (marihuaną beveik visi užtraukia, bet nuo heroino, LSD ar aguonų nuoviro daug kas linkę susilaikyti). Kai kam tabu analinis seksas, o kai visa kita, kas neįeina į misionieriaus pozą, laiko iškrypimu. Ir taip toliau ir taip toliau. Vardinti nustoju dėl viršuje aptartų priežasčių.

Visi bandytojai turi ribas savo "viskam". Ir tam jų "viskam" iki horizonto oi kaip toli. Bet anie ir toliau man skies apie "viską išbandyti", "...kad nereiktų paskui gailėtis..." ir pan. Maži žmogeliukai, su mažais beverčiais gyvenimėliais, beskęstantys mažų (bet "viską" aprėpiančių) malonumų liūne. Sėkmės, bėgant nuo mirties baimės. Sėkmės maskuojant, prieš save savo niekinius gyvenimus.

Aš tuo tarpu nieko įdomaus neveiksiu - toliau apatiškai žvelgsiu į praeinantį laiką. Turėsiu dėl ko gailėtis. Jau dabar turiu. Neturėsiu ko prisiminti, nebent išsigalvočiau. Tai va. Tikiuosi, skaitytojau, kad turi kokių įdomių planų savo vakarui - ką nors dar nepatirto...


Apatija išvaduoja nuo laiko. Anas išsikreipia ir tampa reliatyvus, o kartais ir neegzistuojantis...


Įkvėpimas: Seneka "Apie sielos ramybę".