2009 m. rugpjūčio 23 d.

Eilinė mano diena

Kažkiek ryto arba kažkiek nakties. Kažką rašinėju. Savijauta nenuostabi. Visur kur tik žvelgiu - viskas atrodo kaip pro rūką. Nors rūko niekur nėra. Niekaip neprisiverčiu eiti miegoti. Reikia viską surašyti - tik tada galėsiu eiti miegoti. Toks šiandieninis mano prakeiksmas. Aš pats save juo prakeikiau. Reikės visą šitą persiskaityti būnant žvaliam. Gal ką nors naujo apie save sužinosiu.

Tai va - eilinė mano diena:

7:00:00
Mano mobilaus laiku suskamba žadintuvas. Tada būna 7:01:35 mano rankinio laikrodžio laiko zonoje. Kaip keista - žmonija susigalvojo gausybę aparatų ir sistemų, bei teorijų matuoti laikui, kuris nė neegzistuoja. Tėra tik erdvė ir judėjimas. Gausybė molekulių ir atomų, kurių sangrūda ir esu aš. O gal nėra nė tų... O gal nėra nė manęs... O gal manęs ir neturi būti... Arba kaip tik aš ir teturiu būti. Gal pasaulis ir jo egzistencija tesu aš ir nieko daugiau... Ir nieko mažiau...

7:00:02
Atmerkiu akis. Jeigu būna žiema - viskas gerai. Tamsu. Nyku. Tikra. Kažkaip kėlimasis patamsyje netoks destruktyvus. Tuo tarpu vasarą (O! Kaip tik dabar ir išpuolė vasara) visai kas kita. Mane pribloškia šviesa. Ji kelias akimirkas išjungia mano bet kokius pojūčius ir jausenas. Aš šviesoje. Vienas. Sutriuškintas. Nepageidaujamas. Nesiprašęs. Žmonės patyrę klinikinę mirtį pasakoja, kad mato šviesą. Vieni ją asocijuoja su Jėzum. Kiti - su Moze. Kiti su šviesa. Net ir ryškia, priešmirtine šviesa niekas nepasidalina. Kiek dar teks laukti, kol vieni stabų fanklubo narių paduos kitus į teismą dėl priešmirtinės šviesos patento sąlygų sulaužymo. Apie ką aš čia?.. Kodėl viską, kas tikra turiu subanalinti kažkokiais kvailais buitiniais dalykais ir samprotavimais. Kodėl aš pats tą pasąmoningai darau? Kodėl aš suvokiu, kad tą pasąmoningai darau? Kodėl aš dabar pradedu painiotis? Kas iš to? Kodėl?..

7:00:05
Aš sugebu išjungti prakeiktą melodiją, kurią aš kažkada seniai išsirinkau, kaip atspindinčią mano įvairiaspalvę (bent tada turėjau tokių iliuzijų) asmenybę. Jeigu tuo metu mėnesiena - prakeiktas mobilus nutraukė vieną iš man mielų mano psichodelinių sapnų, kurie vis keistėja ir keistėja. Ir kurių siužetai vis tirpsta ir tirpsta. Kažkur skaičiau, kad tarp šizofrenijos ir aukšto intelekto yra aiški koreliacija (Aha! Pagavau save, bandant apsimesti protingu, naudojant sudėtingus žodžius). Ir iš vis, kad tarp psichinių ligonių ir protingų žmonių yra kažkoks ryšys. Kodėl aš sveikas? Kur mano balsai galvoje? Kur jų raginimai, ką nors nuveikti? Kodėl aš nieko negirdžiu? Man gi vienam liūdna. Kur jūs?! O gal... O gal aš tiesiog eilinis ir kvailas?..

7:00:25
Aš "plaukioju". Bandau neužmigti. Nieko tikro ir apčiuopiamo nevyksta. Bet dėl to nuolat kamuoja nuojauta, kad tai ir yra kažkas tikra. Niekas. Niekas, kurį aš suvokiu. Nevyksmas. Žinoma - tik sąlyginis. Saviapgaulė ir absoliuti tiesa.

7:00:37
Aš išsiropščiu iš lovos ir jaučiu kaip mieguistas kūnas įsitempia. Jaučiu kaip kraujas po truputį teka į raumenis. Kaip kraujas nešioja deguonį. Kaip tūkstančiais miršta odos ląstelės. Kaip, dėl žemės traukos gilėja raukšlės. Aš tik gyvūnas. Šiek tiek geriau nei molekulių sangrūda. Bet vis tiek... Kita vertus gal ir gerai. Gal nieko geriau ir negali būti... O gal savokos gerai ir blogai neegzistuoja. Gal aš tik esu?..

--------------------------------------

Štai čia ir baigiasi visi svarbūs mano dienos įvykiai. Visa kita parduoda. Pasaulis įsiurbia mane ir paleidžia tik kitą dieną, 7:00:00 mano mobilaus laiku...

2009 m. rugpjūčio 4 d.

Vidurinioji klasė

Vidurinioji klasė. Jie (Tie anie) sako, kad vidurinioji klasė nyksta. Jie sako, kad viduriniosios klasės Lietuvoje beveik nėra. Anie taipogi sako, kad tai globalus reiškinys, kad tai būdinga visam vakarų pasauliui.

Blogai. Nors gal gerai. Priklausomai nuo to kaip pažvelgsi. O jei vertinsi iš anapus gėrio ir blogio, tada iš vis visa tai tiesiog vyksmas.

Nelabai svarbu gerai tatai ar blogai. O gal ir svarbu. MAN nesvarbu. Daug įdomiau, kur visa tai veda. Taigi, čia bus visiškai nieko nepagrįsta mano sąmokslo teorija, kuri, kas be ko, neišsipildys.

Gerai, tarkim, aš esu iš prastesnių nei vidurinioji klasė aibės. Nupieškime to manojo aš paveikslą. Mėgstu muziką, filmus, linksmintis ir naujas įdomias pažintis. Turiu kažkokį darbą, kurio nemėgstu. Dirbu dėl pinigų, kurių vis tiek niekas nemoka. Truputį naudojuosi internetu. Mėgstamiausi puslapiai - delfi, one ir dar kas nors. Jei ir turiu blogą, tai ano įrašus sudaro vidutiniškai po tris gausybe klaidų kupinus sakinius. Visas turinys apie filmus, kuriuos mačiau; daiktus, kuriuos pirkau; ir nuorodos į juokingus youtube filmukus. Laukiamiausias kultūrinis renginys - naujo televizijos sezono atidarymas. Artimiausias kultūrinis renginys - savaitgalinis nusigėrimas.

Aš taipogi turiu draugą iš viduriniosios klasės. Tiesa iš vaikystės, kai anas buvo toks pats bėdžius kaip ir aš. Anas turi gerą mašiną - gerai traukia. Negeria su manim, nes mėgsta vyną, kurio aš nekenčiu. Žinau, kad anadien buvo teatre. Giriasi, kad skaitė "Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį". Tiesa, mėgsta tuos pačius juokingus youtube filmukus kaip ir aš. Mes dirbame toje pačioje darbovietėje. Jis dirba pusiau vadovaujantį darbą. Iš Neringos sužinojau, kad jam pakėlė algą. Pasisekė. Abu nekenčiam savo įmonės savininko.

Tas savininkas yra turtingas...

Atsibodo kurti. Tuo labiau, kad pradedu pamesti mintį. Keičiam plokštelę.

Nė velnio nesuprantu, kam skaitėte tuos visus asmenybių paveikslus - jie beverčiai. Jie nieko nereiškia. Viskas mūsų visuomenėje (net atskirų kūno dalių ilgis) yra matuojamas pinigais. Viskas. Visa kita po**ui. Tokia tatai monetarinės politikos pasekmė. Taigi, va jums nauji psichologiniai paveikslai.

Vargšas - turi mažai pinigų. Turtingas - turi daug pinigų. Viduriniosios klasės atstovas - kažkur tarpe.

Taigi, vidurinioji klasė nyksta ir papildo vargšų klasę. Jų buvę turtai papildo turtingųjų turtus.

Atmeskime viduriniąją klasę kaip žmones - žvelgime į tai kaip į reiškinį.

Kaip tas reiškinys įtakoja kitas dvi grupuotes. Vargšams tai siekis ir pavyzdys, kad ir jų gyvenimas gali pagerėti. Beveik visi vargšai yra susitaikę su mintimi, kad jie niekada nepateks į turtingųjų klasę. Taigi, vienintelis jiems likęs tikslas ir geresnio gyvenimo viltis tėra vidurinioji klasė.

Bet turtingieji kraunasi dar didesnius turtus ir naikina viduriniąją klasę. Iš vargšų gi nieko padoraus jau nebeišsunksi. Taigi, turtingieji iš gobšumo daro didelę klaidą. Kodėl gi?

Vidurinioji klasė yra buferis saugantis turtinguosius nuo vargšų. Tai puikiai veikiantis skydas. Jo nebelieka. Todėl mes turime didelę masę savo gyvenimu nepatenkintų vargšų, kurie neturi vilčių jį pakeisti (nes gyvojo, realaus pavyzdžio jau nebėra). Kitoje pusėje turime turtingųjų saujelę, kuri taipogi nepatenkinta gyvenimus - nes turtai neatneša laimės. Vargšams nusispjauti, kad "ne piniguose laimė". Spėkit, ką anie darys? Ką gali daryti pikti, neišprusę, nusivylę plebėjai? Taip - duos į snukį ponams (kurie to savotiškai nusipelnė vien dėl neapgalvoto viduriniosios klasės naikinimo). Minia mėgsta kartuves ir giljotiną.

2009 m. rugpjūčio 2 d.

Kad turėčiau, ką papasakoti

Šiandieną gera nuotaika. Taigi, nusprendžiau, kad profilaktiškai reikia, ką nors bjauraus ir pesimistiško parašinėti. Aplamai reikėtų čia dažniau parašinėti. Nesvarbu, kad ir nevykusius, neišbaigtus, be stiprių akcentų rašinėlius - juk tam tie blogai ir skirti. Prastų minčių šiukšlynas. Nors gal vis dėl to reikėtų parašyti kokį nors "Top 10 things of whatever". Jaučiu, kol neparašai bloge kokio nors top'o, tol negali laikyti savęs bloger'iu... Pamečiau mintį... Ai, jo - pesimizmas. Taigi, pradedame.


Daug kas man sako: "Gyvenime reikia viską išbandyti", "Negalima švaistyti progų", "Reikia gyventi taip, kad paskui nereiktų gailėtis, jog to ir ano nepadarei", "Gyveni tik vieną kartą" ir panašiai. Priežastis to, matyt, yra mano intravertiškumas ir pasyvumas, bėgančio gyvenimo akivaizdoje.

Tai va - dėjau.

Labai jau daug nevykusių (ir neprašytų) patarėjų kupinas pasaulėlis. Dargi, labai jau neįtikina tų patarėjų "viską išbandyti". Tas jų "viskas" labai jau maža aibė. Šiek tiek paanalizavęs suvoki, kad anie tą savo absoliutinį "viską" tesuvokia, kaip trumpalaikių (dažniau grynai fizinių) malonumų vaikymąsi ir pradėjus judėti link "visko" kaip tikrai visko, labai greitai nuspaudžia stabdžius.

Aš net nekalbu apie pakankamai (tik mūsų laikmečiui ir mūsų visuomenėje) ekstremalius dalykus. Tokius, kaip įvairūs fizinio skausmo, sužalojimų potyriai (Pavyzdžiui: saviamputacija); įvairūs seksualiniai nepataikymai į normą (Visiems linkėjimai nuo Froido); lyties keitimas ir... Čia nustosiu vardinti, kad netyčia manęs paskui, kas neuždarytų į kokią proto ramybės atstatymo įstaigą. Bet mintį, įtariu, pagavote.

Užtenka ir tokių paprastų dalykų kaip stiprieji narkotikai (marihuaną beveik visi užtraukia, bet nuo heroino, LSD ar aguonų nuoviro daug kas linkę susilaikyti). Kai kam tabu analinis seksas, o kai visa kita, kas neįeina į misionieriaus pozą, laiko iškrypimu. Ir taip toliau ir taip toliau. Vardinti nustoju dėl viršuje aptartų priežasčių.

Visi bandytojai turi ribas savo "viskam". Ir tam jų "viskam" iki horizonto oi kaip toli. Bet anie ir toliau man skies apie "viską išbandyti", "...kad nereiktų paskui gailėtis..." ir pan. Maži žmogeliukai, su mažais beverčiais gyvenimėliais, beskęstantys mažų (bet "viską" aprėpiančių) malonumų liūne. Sėkmės, bėgant nuo mirties baimės. Sėkmės maskuojant, prieš save savo niekinius gyvenimus.

Aš tuo tarpu nieko įdomaus neveiksiu - toliau apatiškai žvelgsiu į praeinantį laiką. Turėsiu dėl ko gailėtis. Jau dabar turiu. Neturėsiu ko prisiminti, nebent išsigalvočiau. Tai va. Tikiuosi, skaitytojau, kad turi kokių įdomių planų savo vakarui - ką nors dar nepatirto...


Apatija išvaduoja nuo laiko. Anas išsikreipia ir tampa reliatyvus, o kartais ir neegzistuojantis...


Įkvėpimas: Seneka "Apie sielos ramybę".

2009 m. gegužės 17 d.

Aš balsavau...

Šiandieną aš balsavau prakeiktuose prezidento rinkimuose. Balsavau ir suvokiau, kad prezidento rinkimai yra vieninteliai rinkimai, kuriuose iki tol dar nebuvau balsavęs. Tai bus pirmasis(oji) mano (ne)išrinktas(a) prezidentas(ė) Lietuvos istorijoje.

Ir man liūdna...

Man netaip labai ir rūpi rinkimai – tai tik formali procedūra, po kurios kažkoks žmogus pataps Lietuvos prezidentu. Maištininkas mirė – tegyvuoja drakonas! Big f*ing deal... Man labiau rūpi kitas faktas, kurį aš supratau paraleliai su faktu, kad jau esu dalyvavęs visuose pagrindiniuose Lietuvos valstybėje rengiamuose rinkimuose. Ratas apsisuko – į aktyvų valstybės gyvenimą atėjo mano karta, tuo pačiu už pakarpos atsitempusi ir mane.

Tai karta, užaugusi (bet nebūtinai gimusi) ir kaip piliečiai subrendusi laisvoje, ne okupuotoje Lietuvoje. Karta, į kurią praeitos kartos dėjo dideles viltis. Karta, kuri turės pakeisti komunistų, o paskui homus sovietikus užkamuotą valstybę į naują, geresnę, šaunesnę, vakar-amerik-euro-ietišką rojų. Štai tokius plačius bei aiškius (kad būtų taip, kaip per teliką iš amerikoniškų filmų) tolius ir tikslus mums piešė mūsų tėveliai...

Ir koks mūsų progresas? Nulis? Nė velnio... Būtų pernelyg gerai – tai bent jau reikštų, kad mes neregresuojame...

Kodėl?.. Nes... Todėl, kad... Aaa... Nes... Nes mes patys taip pasirinkome...

Mes nekovojame už vietą po saule, mes nesistengiame pakeisti sistemos, mes nesipriešiname – mes prisitaikome... Kaip prieš tai prisitaikė mūsų seneliai, po to mūsų tėvai...

Jie bent jau turėjo pasiteisinimą... Jie turėjo krūvas pasiteisinimų – kai kurie iš tų pasiteisinimų netgi suprantami.

Mūsų senelių kartos idealistus sušaudė kaip partizanus. Inteligentai mirė sibire. Likę susitaikė ir prisitaikė. Prasigėrė. Prasivogė fabrikuose ir kolūkiuose. Tėvų karta bent jau turi savo dainuojančią revoliuciją ir pavadinimą – homo sovietikus. Mes neturime nieko. Mes neturime net pavadinimo. Mes, kitaip nei homo sovietikus, nekabome virš prarajos – mes kabome vakuume. Tuštumoje... Buko egzistavimo mėsmalėje...

Seneliai buvo fabrikų vagys, nes vienintelis kitas pasirinkimas buvo mirtis. Tėvai – nes taip patogiau. Mes? Mes neturime priežasties. Mes ir nesame „fabrikų vagys“ tiesiogine prasme. Tik perkeltine... O tai dar blogiau. Mes diletantai darantys tai iš pašaukimo. Mes esame karta užauginta fabrikų vagių. Ir jūs tikitės, kad mes sukursime rojų?! Tikitės, kad viską pakeisime?! Nė velnio – mes išvogsime ir sunaikinsime. Išdraskysime valstybės žarnas su ledo kirtikliu, sutrypsime viską, kas šventa. Ko nesugebėsime praryti – parduosime kokiai nors tuo metu galingai ir įtakingai pasaulio valstybei. Štai tokia mano karta! Štai toks mūsų planas! Planas – kuriam vieninteliam mes dar turime gabumų ir jėgų!..

...

Lija... Gražu...

...

Aš balsavau ir viena iš daugelio mano asmenybės pusių – prakeiktas mužikas su vergo mąstymu – slapta vylėsi, kad mūsų naujoji prezidentė (dar viena esamojo laiko Jėzaus butaforinė imitacija) išgelbės jį nuo įvairių negandų, kurių didžiausia – jis pats. Jis vylėsi, kad pagaliau viskas magiškai susitvarkys ir niekas netrukdys jam grįžti prie duonos ir žaidimų... Velniop tą mužiką.

Aš vis dėl to supratau – man visai neliūdna. Aš tiesiog melancholiškas. Aš nušvitęs. Aš post-komunistinis Buda. Aš išgelbėtas. Aš būsiu išgelbėtas. Ir mano gelbėtojas būsiu aš pats.


P. S. Šitas tekstas pernelyg lietuviškas. Tokia jau mūsų tautos yda – mes pernelyg didžiuojamės, kad esame tuo, ko nekenčiame.


Įkvėpimas:
S. Parulskis "Murmanti siena"
http://sinickis.blogas.lt/488350/lenkija.html

2009 m. vasario 22 d.

Mano ekonomikos žinios

Pinigai

Pradėkime nuo klausimo: kas yra pinigai? Ogi niekas. Čia tas trumpasis atsakymas. Jau viską sužinojote, ką turėjote sužinoti. Tai dabar marš dirbti – kitaip daug neuždirbsite...

Vis dar skaitote? Be reikalo... Taigi, kas tie pinigai?

Šuolis į gilią senovę...

Aš auginu karves, o kažkas kitas augina, tarkim, ropes. Aš kartais mainau savo karves į to kito ropes, nes anas mėgsta valgyti mėsą, o man ropės yra tiesiog gražu. Paprastai aš išmainau vieną karvę į šešiasdešimt ropių, bet anava vieną dieną ateina tas anas ir prašo duoti karvę. Tik va, viena problema – jis šiuo metu teturi tik trisdešimt ropių. Mes sutariame, kad aš jam duodu karvę, o jis man duoda tas savo ropes, o likusią dalį atiduos už mėnesio. Viskas lyg ir šaunu – tačiau ima anas ir numiršta nepraėjus nė pusei mėnesio. Pasirodo, mano karvė turėjo askaridžių, o tas anas mėgo nepilnai iškeptą jautieną. Aš kaip ir turėčiau būti kaltas dėl jo mirties, bet askaridės tuo metu dar nėra atrastos ir dėl to aš manau, kad šunsnukis pasimirė tam, jog nereiktų duoti tų jau mano ropių. Rezultatas paprastas: aš neturiu ropių, mano ropių kompozicija nėra išbaigta ir aš negaliu ramiai sau medituoti, žvelgdamas į jas!..

Va čia yra problema. Tada aš sumanau, kad reikia kažkokio šitos problemos sprendimo. Aš imu ir sugalvoju, kad žmonijai reikia kažko nevertingo, kas atspindėtų vertingų daiktų ar reiškinių vertę. Tam kažkam duodu vardą „pinigai“.

Beje, aš nesu tinkamai pameditavęs (viskas dėl tų ropių...), todėl tikėtina, kad mano sprendimai gali būti netinkami...

Grįžimas į nūdieną...

„Laimė ne piniguose, o jų kiekyje“. Kiek kartų tai girdėjote iš savimi pasitikinčių idiotų? Dažnai. Turbūt patys ne kartą esate tai ištarę ir tuo tikėję(ite). Aišku, nė velnio jums nepavyksta pasiekti to reikiamo laimei (kuri, beje, net neegzistuoja) pinigų kiekio ir ką tada darote? Ištariate: „Ech – visų pasaulio pinigų vistiek neuždirbsi“ ir einate prisigeriate, persivalgote, pasimylite su (ne) savo lytiniu partneriu ar kitaip stengiatės pamiršti, koks niekam tikęs žmogus (pinigų uždirbėjas?..) esate (ir, kas be ko, kad kada nors mirsite). Cha – nu ir apgailėtini gi jūs... Ir aš...

O pinigai yra niekas. Pinigai teturi vieną funkciją – palengvinti mainus. Jie suteikia patogų būdą vieną individo ar individų grupės sukurtą vertę iškeisti į kitų vertes. Čia tam, kad nereikėtų mums patiems pilnai save aprūpinti viskuo, kas būtina išgyvenimui (Iš esmės tai reikštų užsiiminėjimą natūriniu ūkiu). Mainai leidžia mums specializuotis savo amatuose (programuotojai, ūkininkai, go-go šokėjai, žvejai ir pan.). Dėl specializacijos didėja sukuriamos vertės kiekis ir greitėja amatų ir technologijų vystymasis, o tuo pačiu visos žmonijos tobulėjimas ir evoliucija. Kas yra gerai – nes man patinka tobulėjimas ir evoliucija, o nepatinka stagnacija.

Tas taip pat leidžia kokiai nors go-go šokėjai šauniai sušokti ir savo šokiu suteikti džiaugsmo apsiseilėjusiems žiūrovams, tuo sukuriant vertę, nes tie (stebėtojai) taip pailsi ir atsipalaiduoja po sunkių savo vertės kūrimo darbų. Mūsų stebima go-go šokėja gali savo sukurtą vertę išmainyti į ūkininko pagamintą kefyrą ir taip išsimaitinti. Kadangi jai nereikia pačiai pasigaminti kefyro, ji gali daugiau laiko skirti go-go šokio tobulinimui ir treniruotėms. Taigi, ateityje ji potencialiai galės šokti dar įspūdingiau ir sukurti dar daugiau potencialios vertės.

Pinigai tiesiog leidžia žmonijai palyginti individų sukurtas vertes (karvė, ropė, žiūrovų džiaugsmas, kefyras) tarpusavyje. Pinigai tėra vertės diskretizavimas. Abstrakcija. Mūsų galvose egzistuojantis niekas.

Vadybininkai

(Šitos žmonių padermės aš nelabai mėgstu – dėl to būsiu ypač objektyvus).

Gerai, pirma reikia apibrėžti, kas šitame veikale bus laikoma vadybininkais. Tai tokie žmonės, kurie dirba su verčių veidrodžiais (pinigais) ir/ar tarpininkavimu mainant vertes (pirkimu ir pardavinėjimu).

Šuolis į gilią senovę...

(Ne, nieko nebus – nesugalvoju, kuo tie veltėdžiai galėtų būti naudingi praeityje.)

Grįžimas į nūdieną...

(Nors... O – Sugalvojau!)

Šuolis į gilią senovę...

Aš auginu karves. Aš jų turiu per daug ir todėl norėčiau kelias išmainyti į ką nors vertingesnio. Tik va bėda – pas mus kaime yra labai tinkamos gamtinės sąlygos karvėms auginti. Dėl to visi aplinkui augina karves (Buvo toks vienas keistuolis, kuris augino ropes, bet pasimirė iš gobšumo). Mainyk nemainęs – kaip turėjai karves ir pieno, taip tik juos ir teturi.

Vieną dieną bandau medituoti prie savo ropių kompozicijos. Nepavyksta (nevykus mano ta kompozicija) – susinervinu ir spiriu į ropes. Išsinarinu koją. Nusprendžiu, kad žūtbūt reikia kažkaip gauti trūkstamas ropes. Ilgai mastęs, sugalvoju sprendimą: mūsų kaimui reikia paskirti vieną iš saviškių, kad tas vietoje karvių auginimo užsiimtų karvių mainymu į ropes su kitų kaimų gyventojais (kurie, tikiuosi, tas ropes vis dėl to augina). Kadangi anas neturės laiko auginti karves, tai likusieji turės jam atiduoti dalį savų. Taipogi reikės tikėtis, kad turėdami ropių, mes būsime laimingesni bei produktyvesni ir taip su kaupu kompensuosime vieno karvių augintojo praradimą.

Mano sprendimą, beje, įtakoja kojos skausmas – dėl to jis gali būti ir nelabai tinkamas...

Grįžimas į nūdieną...

Taip jau išeina, kad kurdami vertes mes nebenorime gaišti laiko jas mainydami į kitas vertes. Tą laiką mes galėtume skirti dar didesniam koncentravimuisi į savo kūrybą ir/ar dar produktyvesniam ir kokybiškesniam amatų atlikimui bei technologijų vystymui. Pinigai yra vienas žingsnis pirmyn nuo natūrinio ūkio – absoliutaus specializavimosi link. Mums reikia dar vieno žingsnio – mums reikia kažko, kas palengvintų ir paspartintų verčių mainus. Dabartinės technologijos neleidžia mums to automatizuoti (gąsdinimus, apie mus užkariausiančius mūsų sukurtus robotus, pasilikite kitam kartui). Taigi, dalis mūsų turi tapti pirkliais, turi tapti tais mainų įgyvendintojais. Atlikdami mainus jie taipogi sukuria vertę.

Tarsi viskas gerai. Mainai vyksta – mes kūrėjai toliau galime tobulinti savo gabumus ir kurti vertę bei siekti tobulybės (bet taip ir nepasiekti). Tačiau yra viena problema. Verčių mainus palengvina pinigai, bei vadybininkais. Kitaip nei pinigai – tie šiuolaikiniai mūsų pirkliai yra realiai egzistuojantys žmonės. Mąstantys žmonės. Pinigai nemoka sukčiauti. Žmonės moka. Dar viena detalė – mes, verčių kūrėjai, taip susikoncentruojame ties savo kūryba, kad nebesugebame tiksliai nustatyti mūsų sukurtų verčių santykio kitų verčių atžvilgiu. Pasinaudodami mūsų nežinojimu vadybininkai gali mus apgauti ir dalį mūsų vertės pasilikti sau ir taip tapti verčių santykių nustatinėtojais. Truputis po truputį ir jie savo sukuriamą vertę (mainų palengvinimą) iškėlė aukščiau visų kitų. Nepamirškime, kad jų vertė tėra antrinė vertė – be kūrėjų sugeneruotos vertės ji nebetektų pagrindo ir negalėtų egzistuoti pati savaime. Nepaisant to, viskas priėjo prie tokio išsigimimo, kad produkto sukūrimas yra vertinamas prasčiau už produkto pardavimą.

Kodėl tai problema? Paklauskite vadybininkų, ką jie kuria. Jie kuria pinigus iš pinigų (Nepamirškime, kad pinigai yra tik vertės veidrodis). Taigi, pinigų sukūrimas iš pinigų tėra tik vertės pavogimas iš ją kūrusio kūrėjo. Mano įsivaizduojamą ekonomistų-vadybininkų darbą būtų galima nusakyti taip: susirenka būrys vadybininkų, visi sudeda pinigus į vieną krūvą, pasimatuoja savo pridėtinių verčių, bei maržų ilgiais ir išsiskirto iš krūvos pasiimdami po pinigų kiekį, atitinkantį maržos ilgį. Nepamirškime, kad tie pinigai krūvoje paprastai yra mūsų, kūrėjų, sukurtos vertės atspindys. Taigi, nenorėdami, kad mus anie patvarkytų su savo maržomis, mes irgi turime tapti šiek tiek vadybininkais. Todėl nukenčia mūsų produktyvumas ir buksuoja evoliucija – labai blogai!

Bankai

Ką daro žmonės, kai jiems reikia pinigų?

Dirba.

Ką daro žmonės, kai jiems reikia daug pinigų?

Ima paskolą iš bankų.

Ką filmuose daro žmonės, kai jiems reikia pinigų?

Eina plėšti bankų.

Ką daro žmonės, kai jie turi daugiau pinigų nei telpa į kojines ar kojinėse žioji skylės?

Deda pinigus į banką.

Matote – pinigai ir bankai gana tvirtai susiję.

Šuolis į gilią senovę...

Aš auginu karves. Turiu jų dvidešimt. Neseniai išsinarinau koją. Esu lėtesnis ir šiuo metu teišgaliu prižiūrėti tik dešimt jųjų. Taigi, kitą dešimtį padedu į sandėliuką. Grįžtu po pusės metų su jau pasveikusia koja ir ką gi randu – karvės nebetinkamos ganymui, nes nelabai gyvos.

Reikia mokytis iš savo klaidų. Ką gi aš turėjau daryti vietoje to, kad uždaryti anas į sandėliuką? Imu ir sumąstau atsakymą. Man reikėjo susirasti kažkokį guvų vaikį, turintį pakankamai energijos prižiūrėti dešimt karvių, bet neturintį tų karvių. Reikėjo duoti tam vaikiui tas karves. Po pusės metų iš tų dešimties vaikis būtų „priganęs“ dvylika – vienuolika atiduotų man, dvyliktąją pasiliktų sau.

Beje, mano mintis įtakojo sielvartas dėl karvių – gali būti, kad priėjau netinkamos išvados...

Grįžimas į nūdieną...

Į bankus mes dedame pinigus ir iš bankų mes pasiimame pinigus. Kaip jau minėjau pinigai tėra verčių atspindys. Taigi, bankai tėra verčių saugyklos. Taip jau išėjo, kad mūsų kuriamos vertės paprastai priklauso nuo kitų kūrėjų kuriamų verčių. Dargi tam tikrais gyvenimo etapais mes turime kažkokį kiekį vertės, kuri bus nenaudojama tam tikrą laiko kiekį. Garantuotai kažkur netoli yra žmogus-kūrėjas, kuriam reikalinga ta mums šiuo metu nenaudinga vertė ir kurios jis, deja, neturi. Neturėdamas jos, jis negali kurti. Logiška, kad nepanaudojamą savo vertę kažkuriam laikui derėtų perleisti tam, kuriam verčių kūrybai reikia to šiuo metu – taip jis gali generuoti vertę visu pajėgumu. Tačiau, jei kiekvienas imsime ieškoti donorų ir/ar bėdžių, kuriems ko nors trūksta, tai bus gaištamas laikas. Taip pat, tikėtina, kad mes nelabai mokame ieškoti. Vėlgi, mums reikia kažko, kas sukurtų ir padėtų suvaldyti kažkokias verčių laiko mašinas.

Tam ir yra bankai. Bankų (o tiksliau bankų darbuotojų) kuriama vertė yra ta, kad jie „pasaugo“ mūsų sukurtą vertę, kai mes jos turime per daug ir duoda avansu kitų vertę, kai mums jos trūksta (su sąlyga, kad praėjus kažkiek laiko mes viską grąžinsime su kaupu). Bet šitaip yra tik žvelgiant iš individo pusės. Tuo tarpu globaliąja prasme magija išnyksta – bankai tiesiog perskirsto verčių trūkumus ir perteklius tarp žmonių. Užtai jiems (bankams), kas be ko, nubyra tam tikra dalis...

Vėlgi, ši institucija nėra automatizuota. Taigi, iškyla žmogiškasis faktorius („O kas jeigu tą nubyramą dalį būtų galima padidinti kūrėjų sąskaita?“). Mes privalome išmokti „vadybininkauti“ tam, kad pasiektume bankų suktumo lygį ir tampume pajėgūs derėtis dėl verčių pasaugojimo ar/ir paskolinimo sąlygų.

Išvados

Vertė. Vertė – tai tas žodis, kuris šiame veikale buvo naudojamas per dažnai ir neįprastai. Taigi: pinigai, bankai, prekeiviai... Kokio velnio visa tai?.. Kokio velnio žmonija ir atskiri jos individai stengiasi sukurti kažką vertingo? Kokio velnio mes diena iš dienos plušame prie savo amatų? Dėl savęs. Mes plušame dėl savęs. Mes plušame dėl materialinių gėrybių. Mūsų kūryba yra nukreipta į mūsų materialinę gerovę. Anksčiau mes plušome grynai dėl išgyvenimo (ar turėsi pakankamai maisto, ar ne). Dabar – dėl išgyvenimo ir juokingų, apgailėtinų materialinių vertybių (Ar mano trumpikės bus papuoštos užrašu „Calvin Klein“, ar jos bus tiesiog paprasto trumpikės). Aš nemanau, kad visas ekonomikos pagrindimas pinigais yra blogis. Anaiptol – abstrakcijos yra gerai, jos padeda mąstyti. Tiesa, sistema turi problemų, bet jos nėra esminės. Kovą prieš pinigais paremtą verčių įkainojimą palikime hipiams. Viskas, ko aš noriu, yra tai, kad kūryba nebūtų nukreipta į savo materialiais niekais apstatyto pasaulėlio kūrimą. Aš noriu, kad kūryba būtų nukreiptą į pasaulio bei technologijų tobulėjimą ir vystymąsi. Evoliuciją. Mums tiesiog reikia pakeisti tikslo kryptį ir sistemos problemos išsispręs. Visapusiškas tobulėjimas turi būti mūsų tikslas.

2009 m. vasario 19 d.

Apie laimę

Vakarų kultūroje vis rečiau ir rečiau bemanau, egzistuojant tokį dalyką, kaip laimė. Laimė man vis labiau asocijuojasi su migla už kurios nieko nėra. Lygtais iki šiol dar nesu regėjęs nė vieno laimingo žmogaus. Aš netgi nekalbu apie kažkokį absoliutų nirvanos apsėstą išsiviepusį laime spinduliuojantį individą – neteko regėti netgi paprasčiausios momentinės laimės apraiškų.

Fizinis (seksas, narkotikas, alkoholis, maistas) pasitenkinimas nėra laimė, o tik pasitenkinimas (O jeigu kartais vis dėl to tas ir yra laimė, tai mes ne kokia išskirtinė gyvūnijos rūšis, o paprasčiausi eiliniai žinduoliai). Beje, fizinį pasitenkinimą paprastai seka fizinis nuovargis, kuris žengia koja kojon su potyriais ir nedraugauja su laime. Ir dar – jeigu fizinis pasitenkinimas yra laimė, tai apkūni (daug maisto), subadytomis venomis (stiprūs ir patikimi narkotikai), apgirtus (iki tokio lygio, kad nepykintų) prostitutė-nimfomanė būtų laimės sinonimas.

Vakaruose ypač įsigalėjęs tikslo siekimas (ir visi teiginiai, kad „svarbu kelias, o ne kelio pabaiga“ yra žmonių saviapgaulė). Visi mes manome, kad būsime laimingi vos tik padarysime tą ar aną. Tai yra, kažkaip įprasminsime (bent jau mums taip atrodo, kad įprasminsime, o ne tiesiog banaliai parazituosime) savo egzistenciją. Bet vos tik tikslas pasiekiamas, mes taip ir nepatiriame laimės, nes būtent tą akimirką, kai jis (tas gražus tikslelis) yra pasiekiamas, būtent tą akimirką, mes išgyvename netektį. Tikslo netektį. Mums nepaliekama nei viena trumpa akimirka laimės – netekties nerimas toje akimirkoje susipina su pasiekimo džiaugsmu ir neleidžia mums jaustis laimingiems.

Tai kokio velnio tas žodis „laimė“ iš vis atsirado ir prigijo mūsuose?

Praeitis.

Vieninteliai gyvenimo tarpsniai, kai mes „jaučiamės“ laimingi yra mūsų praeitis. „Jaučiamės“ čia nei tinkamas, nei netinkamas žodis. Tereikia prisiminti vaikystę, paauglystę, jaunystę, brandą ar visus kitus jau išgyventus gyvenimo tarpsnius. Prisiminę kai kuriuos jųjų, mes nostalgiškai imame tvirtinti, kad tada ir tada mes buvome tikrai laimingi. Ką?! Mes buvome laimingi?! Nė velnio... Tai tik migla – kai mes išgyvenome tas neva laimingas akimirkas, mes jokios laimės nejautėme. Bet mes savo prisiminimuose esame laimingi. Mes falsifikuojame savo praeitį – sukuriame ją pagal tai, kokie norėjome būti, o ne kokie iš tikro buvome. Ir mes tikime savo praeitimi. Bet gal tai ir yra atsakymas į neiškeltą klausimą? Gal nereikia bandyti testuoti savo prisiminimų melo detektoriumi? Gal verta meluoti bent jau sau pačiam? Gal verta nors praeityje „būti“ laimingu?..