2010 m. vasario 16 d.

Kolektyvinė nesąmonė Afrikoje

Šitas įrašas yra prašytas lyrinio "aš". Dabar tikrai džiaugiuosi, kad kažkas sugalvojo terminą lyrinis "aš", nes šitas kūrinys yra parašytas lyrinio "aš". Tai nėra mano kūrinas. Aš tikrai nesu toks cinikas, nehumaniškas, kliedintis ir nusišnekantis. Lyrinis "aš" yra. Tai jo kūrinys. To prakeikto lyrinio "aš". Iš kurio, jeigu anas būtų charizmatiškas, neuždaro būdo ir bendraujantis, išeitų visai neblogas diktatorius. Ar bent jau kokios sektos vadukas...

----

Situacija: sėdžiu kažkokiam skverelyje ir skaitau kažkokią knygą (nuo kurių man, įtariu, tik blogiau). Ateina dvi merginos ir atsisėda netolimais. Valgo mėsainius-dešrainius-kažką-riebaluoto ir kalbasi. Aš apsimetinėju, kad skaitau. Kažkaip visąlaik įdomu paklausyti merginų kalbėjimosi ypatumų. Ypač kai anos ignoruoja aplinkui esančių vyriškių (Pvz.: manęs) buvimą.

Viena iš pokalbio temų buvo ta, kad kažkuri iš jų jaučiasi blogai dėl to, jog ji valgo savo kačiukų loterijos porciją, o tuo tarpu Afrikoje vaikai truputį miršta.

Taigi, priėjome temą: mūsų, vakarų pasaulio baltųjų užmaskuotas požiūris į tą faktą, kad Afrikoje žmonės tuntais miršta nuo įvairių mums menkų ligų, bado, AIDS ir tarpusavio nuolatinių karų karelių.

Beje, aš nieko nenutuokiu apie padėtį Afrikoje. Taigi, mano nuomonė nieko verta. Mano žinios susideda tik iš to, kad žinau, kad ten kažkas nelabai gero vyksta, lyg ir daug miršta, o kas nemiršta tai labai vargingai stumia savo dienas. Bet čia tik kažkoks procetas tokių. Kiti gyvena gal gerai, o gal tik pusėtinai.

Žinau tik tą, ką man įpiršo vakarų žiniasklaida. Taigi, nežinau nieko, o ką žinau - tas melas.

Jau jaučiu, kaip pametu mintį ir jaučiu, kad šita esė pavirsta į beformius kliedesius.
 
Taigi, pamodeliuokime, kokia visų vakariečių nuomonė badaujančių Afrikos žmonių atžvilgiu.

Mums p***ui!

Mus nusispjauti, kad žmonės miršta iš bado (kelerių metų vaikas tris dienas tuštinasi, kol ištuština savo skrandį gabaliukas po gabaliuką - tada miršta); kad dvylikametis karys pilietiniuose karuose (tikėtina sukeltuose vakarų valstybių įsikišimu) yra nužudęs daugiau žmonių negu, kad statistinis vakarietis užmuša musių; kad Afrikoje žmonės masiškai miršta nuo pagydomų ligų vien dėl to, kad valstybės neturi-neskiria pinigų vakcinoms pirkti iš patentus turinčių vakarų farmacijos gigantų; kad AIDS galbūt buvo "užveistas" Afrikoje, siekiant sumažinti Afrikos politinį svorį tarptautinėje arenoje. Ir dar daug kitų tikrų ir išgalvotų blogybių.

Velniop - susipainiojau. Nebeįmanoma kažko padoraus iš viso šito teksto išpešti.

...

Prie šitos esės grįžtu po pusės metų. Grįžtu truputį daugiau pasikaustęs. Gal ką ir išspausiu. Arba tik dar labiau nusirašysiu...

Taigi, sutikime su tuo "prieš pusmetiniu" Petru - mums nusispjauti į Afrikos bėdas. Apsiribokime tik priešlaikine mirtimi. Į smurtą, badą, antisanitarines sąlygas nekreipkime dėmesio. Kreipkime dėmesį tik į beprasmes ir gausias mirtis.

Vėlgi prisiminkime, kad mums nusispjauti. Taip, mano šios esės tezė - mums nusispjauti. Mums įdomus žodis, nes nei man, nei Tau nėra nusispjauti. Netgi nei vienam sveikos psichikos individui nėra nusispjauti. Taip, humaniškumas nei man, nei tau nėra svetimas. Tu ir aš užjaučiame. Nuoširdžiai. Patikėk manimi - aš ir Tu tikrai nuoširdžiai užjaučiam ir tikrai nesvarbu: ar norėdami patys prieš save jaustis gerai, ar iš tikro esame užsigimę altruistai. Bet mums nusispjauti.

Šitam viršui esančiam paragrafe aš norėjau išskirti dvi esybes: individus (tu ir aš) ir žmoniją ar jos dalį (mus). Esmė yra ta, kad žmonija yra per didelė savo skaičiumi. Mūsų per daug (čia tik tezė - ne teorema).

Tarkime, yra toks dalykas kaip kolektyvinė sąmonė. Ta sąmonė susideda iš mūsų visų sąmonių. Ta sąmonė suvokia, kad žmonija išsipūtė ir reiktų ją praretinti. Nesupraskite manęs klaidingai - kiekvienas tos sąmonės individas nė velnio nenori nieko retinti. Priešingai - kiekvienas patinas nori apvaisinti kiek galima daugiau patelių, o kiekviena patelė nori pagimdyti kiek galima daugiau naujų individų. Bet kiekvienas atskirai esame tik kvaili individai. Tuo tarpu kolektyvinė sąmonė yra protingesnė. Ji nori praretinti žmonijos skaičių. Dėl to mums nusispjauti, kad Afrikoje miršta žmonės - juk tai mažina mūsų skaičių. Turbūt ilguoju laikotarpiu žmonijai būtų į naudą, jai tas skaičius sumažėtų.

Aišku, kiekvienas kaip individas nieku gyvu neprisileisime tokios idėjos. Kodėl aš neprisileisiu? Todėl, kad tada sau teks užduoti klausimą: "Petrai, žmonijos skaičių reiktų sumažinti per pusę. Kodėl tu turėtum išlikti? Ką gero nuveikei šioje žemelėje, Petrai?". Į šitą klausimą, nežinau kaip jūs, bet aš tikrai nenoriu atsakyti.

Tuo tarpu, turiu įtarimą, kad kolektyvinė sąmonė turi kitokią nuomonę. Kodėl? Turiu kelis pastebėjimus ir matematikos dėsnį. Dėsnis vadinasi didžiųjų skaičių dėsniu - juo remiantis įtariu kolektyvinės sąmonės egzistenciją. Pastebėjimai yra tiesiog žmonijos elgesio tam tikrose situacijoje pastebėjimai.

Žmonija laukia susinaikinimo. Pavyzdžiui: kiekviena įdomesnė liga susilaukia didelio ažiotažo. Kempinligė, paukščių gripas, kiaulių gripas. "O ne! Mums galas! Epidemija!". Artėjant ligai tiesiog jaučiamas nekantrumas ir dedamos didelės viltys į būsimus rezultatus. Ypač statistinius. Paskui nusiviliama kai skaičiukai nė velnio nepateisina vilčių. Nuolatinis ginklavimasis irgi nieko gero nežada...

Bet, jei kolektyvinė sąmonė egzistuoja, tai ji turėtų būti galinga ir galiausiai neapsikentusi išorinių jėgų (ligos, terorizmas, globalinis atšilimas) bejėgiškumo, suras tinkamą būdą sumažinti pasaulio pažinimo vadovėliuose rašomą žmonijos gyventojų skaičių. To aš, kaip individas, šiek tiek prisibijau ir tikiuosi...

Nu ir grybų karą čia parašiau. Oficialiai dėl to kaltinu klaviatūrą. O ypač 'M' raidę...

----
Dalinis įkvėpimas: newswipe s2e4

1 komentaras:

  1. Aš irgi turėjau minčių, kad ta kolektyvinė sąmonė gamina homoseksualius žmones - idant mažiau daugintųsi.
    O ir gausybė visokių orakulų ir būrėjų manau sutiktų su mumis...

    AtsakytiPanaikinti