2010 m. rugsėjo 4 d.

Kartą bandžiau tapti dvasingas

Aš turiu problematišką veidą. Visiems atrodo, kad aš liūdnas. Ėėėėė! Ne, man nėra liūdna -- aš mąstau. Aš susimąstęs! Ne, aš neturiu problemų -- aš galvoju apie komplikuotus dalykus, nes man patinka galvoti apie komplikuotus dalykus.

Šitas veido nelinksmumas turi šiokių tokių pasekmių. Viena iš jų -- aš kaip magnetas traukiu visokius sektantus. Man tereikia ilgiau pasišlaistyti mieste ir koks nors atsakymų turėtojas kaipmat prisikabins. Taip aš po truputį pradedu suvokti, kaip veikia visas verbavimo procesas. Viskas prasideda nuo raktinio klausimo.

-- Laba diena. Gal galėčiau užduoti klausimą?
-- Nu.

Paprastai „Nu“, ištartas pakankamai piktai, yra daug geresnis variantas negu tiesiog „taip“. Sektantus paprastai tas šiek tiek išmuša iš vėžių.

-- Ar Jėzus turėjo mirti?
-- Ką?

Labai svarbu priversti juos pakartoti raktinį klausimą. Antrą kartą jį sakydami jie nebėra tokie užtikrinti ir klausimas nebeskamba taip iškilmingai.

-- Ar Jėzus? Ar jis turėjo mirti?
-- Nu.
-- Kodėl?

Dabar iš grubaus tono pats laikas pereiti prie sausų faktų sakytojo tono.

-- Darant prielaidas; pirma, kad Jėzus egzistavo; antra, kad biblija yra istorinis šaltinis; galima teigti, kad pagal tuo metu Romos imperijoje galiojančią teisę, Jėzus pelnytai buvo nubaustas visiškai standartine ir pakankamai lengva to laikmečio bausme.

Pauzė. Šitam atsakymui sektantas nepasiruošęs. Nieko gudro nesugalvoja ir pradeda tiesmukai.

-- Ar jūs tikintis?
-- Ne.
-- Tai jūs gal komunistas? Nes jie irgi neigė Dievą.

Nežinau pagal kokią iškreiptą logiką visa tai turi būti susiję ir turi priblokšti pašnekovą, kad tas netikėdamas remia komunistus, bet beveik visi naudoja šitą klausimų kombinaciją. 

-- Taip.

Aš nesu, bet šito atsakymo jis nesitiki ir galutinai pasimeta. Tada pats laikas pereiti prie „Nyčės spyrio virteku“.

Aš:
-- Nejaugi negirdėjai?
-- Ėėėė... Ką?
-- Rimtai, negirdėjai?
-- Aaaa... Ko?
-- Dievas mirė. Viso gero.

Ir tada nueinu sau toliau sėkmingai nešioti nelaimingai atrodančio veido. Taip pat galima juos atakuoti iš gobšuolio pozicijų. Čia kada po miestą vaikščiojo daug mormonų. Vaikšto po du ir lenda prie liūdnus veidus turinčių žmonių.

-- Hello, do you speak english?
-- Yeah. A little bit.
-- Do you believe in God.

Reikia nekreipti į klausimus dėmesio ir pradėdi reikalauti ko nors.

-- Oh, I see you have free books. Can I have one?
-- Aaaa... Eh...
-- I would really like to read about your stuff. Please, give me a book.
-- Maybe first you want go to some lectures we hold at...
-- Just give that book. Give me the book.
-- Excuse us, we need to go. It was nice to talk to you. Good bye.

Kol jie nueidinėja mano veidą nušviečia natūrali šypsena. Prakeikti mormonai.

Beje, ar pastebėjote, kad beveik visi verbuojanys sektantai yra nusmurgę vyrokai, dažniausiai vaikščiojantys poromis? Bet... Bet vieną kartą prie manęs prieina dvi gražios merginos ir sako:

-- Sveiki. Ar turite laiko? Mes norėtume užduoti keletą klausimų apie
gyvenimą.
-- Taip.

O!!! (pastebėkite, kad „taip“, o ne „nu“). Turbūt jūs manote, kad neverta švaistyti laiko tokioms nesąmonėmis. O aš nusprendžiau būti išgelbėtas ir išganytas. Kuo greičiau, tuo geriau. Kad ir šiąnakt. Kad ir mažiau gražios iš judviejų. Taigi, kalbamės apie gyvenimą. Formuluoju atsakymus taip, kad atrodyčiau sutrikęs ir pasimetęs, bet iš visos širdies besistengiantis atrasti „tiesą“. Taip žingsnis, po žingsnio ir esu pakviečiamas į čia pat netoli tuoj tuoj būtent man paruoštą paskaitą. Truputį rizikinga, nes gali pasirodyti, kad tą paskaitą ves koks nors šlykštus senis, o ne šitos dvi sektantėlės. Bet kokiu atveju galėsiu pabėgti. Taigi, einam į paskaitą.

Viskas gerai. Paskaitą veda mažiau gražesnė. Šalia manęs sėdi labiau gražesnė. Ale irgi klauso paskaitos. Aš neperlabiausiai klausau. Didžiausią dėmesį esu sutelkęs į šalia sėdinčią verbuotoją. Kažkur fone kalba: „Mūsų organizacija siekia suvienyti religijas su mokslu ir...“. Vasara. Karšta. Dėl to netiek ir drabužėlių apsirėdei? Atvesk mane į tiesų kelią, išprotėjusi tikėtoja. „Mes didžiausią dėmesį skiriame šeimai ir jos santykiu su Dievu, bei...“ Nepatogios kėdės? Gal dėl to taip dažnai mustaisi kėdėje ir vis perkeldinėji koją ant kojos. „Pasaulyje pilna skausmo. Mes turime pasiruošti antro atėjimo mesijui, nes jis ateis ir...“ Ta netvarkingai, pusiau nukritusi šleikutė išryškina tavo pečius. Tavo pečiuose kažkas paprasto. „Šeimą žmonės turi kurti dvasiškai pasiruošę ir subren...“ Kažkas tikro ir paprasto. Kažkas gražaus... Išgelbėk mano sielą. „Du žmonės turi saugoti save vedyboms...“. Kuo greičiau. Atversk mane! Parodyk man nuogą, gryną tiesą! „Dėl to mes pasisakome už skaistumą iki vedybų, taip susikonce...“.  Dabar! Išgelbėk mane da... Ką?! Pala, pala! Ką tu ten fone kalbi?  Skaistumas?! Iki vedybų?!

Planas žlugo. Maždaug tuo momentu aš pradėjau klausytis. Maždaug tuo momentu aš pradėjau replikuoti. Maždaug tuo momentu aš pradėjau tyčiotis. Iš pat pradžių užslėptai, po to atvirai. Berods, panaudojau „Nyčės spyrį virteku“.

Iki to laiko, kai pasišalinau iš paskaitos, spėjau sužinoti šį tą apie jų religojos mitologiją. Čia, kas be ko, mano versija. Skaisčioji paskaitos vedėja naudojo kitokį toną ir kardinaliai kitokius apibendrinimus.

Pirmos nuodėmės interpretacija. Pirma nuodėmė, kaip žinia, atsitiko tada, kai Adomas ir Ieva paragavo vaisiaus nuo „Gėrio ir Blogio pažinimo“ medžio. Ievą sugundė žaltys, Adomą -- Ieva. Kas ką sugundė, ne taip ir svarbu. Svarbu tai, kad Dievas sakė: „neėsti tų vaisių, bo mirsite“. Melavo bjaurybė. Niekas nemirė -- jie tiesiog buvo išspirti iš rojaus. Ta mano aplankyta sekta negali pasakyti: „va Dievo žodis. Priimkite jį tokį, koks jis yra“. Ne. Jie to negali (kaip, beje, negali ir kitos religijos). Nes tokiu atveju Dievas tampa to biblijinio pasakojimo vieninteliu iš ties blogu ir sąmoningai kenkenčiu veikėju. Jis sukūrė medį, nuo kurio negalima valgyti, ir pastatė jį rojaus centre, žinodamas kokie smalsūs, naivūs ir nepatyrę yra žmonės. Bet anie atsilaiko -- nei Adomas, nei Ieva nepaskanauja tų vaisių. Dievas nebūtų Dievas. Jis paėmė ir sukūrė žaltį. Ir sukūrė jį tokį, kad anas sugebėtų sugundyti Ievą, kurią irgi sukūrė tokią, kad ana būtų sugundoma. Taigi, žaltys sugundo Ievą. Adomas pagalvoja: „Jei visi -- tai visi“ ir irgi užvalgo obuolių. Tada Dievas vietoje to, kad nubaustų anuos mirtimi (kaip, kad buvo žadėjęs), ištremia juos iš rojaus. Nekokia istorija ir nekoks veikėjas statyti religiją ant jų. Taigi, reikia interpretacijų. Ta sekta pateikė vieną iš jų.

Esmė. Po vaišių Adomas ir Ieva slėpė lytinius organus augalija, nes jiems buvo gėda. Teorija tokia, kad žmogus (ypač vaikai) slepia tas kūno vietas, su kuriomis padaro nuodėmę. Jau jaučiate kur link suku? Palaukite, toliau tik įdomiau. Žaltys dar kartais vadinamas velniu arba archangelu Liuciferiu. Taigi, Ieva permiegojo su Liuciferiu. Tada pagalvojo: „O visai nieko užsiėmimas“ ir permiegojo su Adomu. Bet Adomas ir Ieva dar nebuvo pakankamai pasiruošę ir subrendę meilei ir todėl juos išspyrė iš rojaus. Ar Liuciferis buvo pasiruošęs, ar ne -- interpretacija neužsimena. Ir dabartiniai žmonės gali pasimokyti iš savo klaidų ir pasiruošti meilei... Šeima ir susilaikymas iki vedybų yra pagarba kitam... Bla bla bla...

Ane? Susilaikymas ir priveda prie tokių kliedesių, kad paprastoje istorijoje apie obuolių valgymą, nuolat matai pimpalus ir vaginas. Pasaulyje yra pilna žmonių, kurie rimtais veidais ir tvirtu įsitikinimu teigia, kad tokie ir panašūs kliedesiai yra tiesa ir kad tai ateityje kažkokiu būdu padės visai žmonijai. Rimtai! Pilna! Tokiomis akimirkomis juočiuosi ne toks jau ir kvailas.

-- Just give me that fucking book, you moron.

2 komentarai:

  1. kaip visada pralinksminai :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. gh... ghgh... ;) Šiam postui iliustruoti labai tinka šis piešinėlis: http://img121.imageshack.us/i/lytineabstrakcija.jpg/

    AtsakytiPanaikinti