Skaičiaus mažėjimas

Masiškai mažėja gimstamumas. Masiškai bėgama iš šalies. Vaje, vaje -- tautos išnykimas čia pat. Apokalipsė jau čia.

Tai va. Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas ir kodėl tai yra gerai/blogai.

Visoje medijoje tik ir girdi, kad gyventojų skaičius mažėja ir tai pateikiama tarsi savaime suprantama tragedija -- savaiminis blogis. Pateikiama, kaip būsimas (ir kardinalių priemonių nesiimant -- neišvengiamas) tautos išnykimas. Kas, vėlgi, savaime nėra blogai. Nu gal truputį. Nu, gerai, gerai -- truputį daugiau nei truputį... Bet kokiu atveju, aš čia kaip ir pabandysiu pažvelgti iš kitos pusės. Pabandysiu paieškoti teigiamų žmonių skaičiaus mažėjimo pusių.

Pradėkime nuo termino, kuriuo yra vadinamas pats procesas. Vienas iš vartojamų variantų yra „nykimas“. Kitas -- „mažėjimas“. Pastarasis mažiau pretenzingas -- t.y. gali būti suvokiamas, kaip ir teigiamas dalykas. Galbūt mažėjimas nėra nykimas. Galbūt mažėjimas tėra optimizavimasis. Tiesiog valstybė mažina žmonių skaičių nuosaikiomis priemonėmis, o ne masinėmis žudynėmis kare, kaip kad istoriškai įprasta.

Dėl termino „valstybė“. Aš pastaruoju metu esu šiek tiek (iš tikro tai gana stipriai) paveiktas vieno iš pseudo mokslų, teigiančių, kad į žmogų negalima žiūrėti paskirai. Reikia žiūrėti į bendrijas (kolonijas, spiečius, bandas). Ir tik į tas bendrijas galima žiūrėti, kaip į vieną organizmą. Kaip į makroorganizmą. Panašiai kaip ir su bakterijomis -- žiūrėdimas į vieną bakteriją, niekad negalėsi paaiškinti, kodėl bakterijų kolonija elgesi vienaip ar kitaip. Taigi, vartodamas terminą „valstybė“, aš neturėjau omenyje vyriausybių ir seimų, aš tame omenyje (kad ir ką reikštų žodis „omenys“) turėjau Lietuvos piliečius, kaip vieną makroorganizmą.

Lietuvos piliečiai yra organizmas. Kaip ir kiekvienas organizmas, pastarasis stengiasi išlikti ir nežūti (Sveikas, Darvinai. Kaip sekasi?). Taigi, viskas, ką daro tauta (pradedu maišyti tautą su piliečiais... Velniop.  Netaisysiu -- ir taip čia nesąmonių per akis. Dar viena klaida nieko nepakeis...). Taigi, viskas, ką daro tauta yra skirta tolesniam josios išlikimui.

Lietuvos organizmas mažina žmonių skaičių sąmoningai. Nes tas padės jo išlikimui. Nes lietuvių yra per daug (Dainuoti girto marozėlio, žiūrinčio krepšinį ir nuoširdžiai traukiančio dainą, balsu: „Mūsų tik trys milijonai“).  Kodėl lietuvių yra per daug? Nes lietuviai šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų turėjo pergyventi agralinės visuomenės tapimą industrine. Tada sovietmetis su vergišku darbu fabrike arba kolūkyje. Ir pyst -- dabar visi esame (turime tapti) informacinės visuomenės dalimi. Kokio velnio?

- Aš moku su su staklėmis dirbti ir mano nuolankaus darbštumo niekam nereikia.

Daug lietuvių tampa nebereikalingi. Ir nėra panašu, kad ateityje staigiai jų prireiks.

Žmonių nereikalingumas pastebimas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų organizmų (valstybių. Ypač vakarų). Nepamatuotas biuriokratinio aparato augimas ir tuo pačiu „darbo dėl darbo“ vietų kūrimas šiek tiek padeda nuslėpti tą faktą, kad vis daugiau ir daugiau žmonių tampa nebereikalingi makroorganizmų gyvibingumui palaikyti.

 - O kaip Kinija - pasakysite jūs - Jos ekonomika auga ir ten viskas paremta žmonių gausėjimu ir didėjančia žmonių darbo galia.

 - Imigrantai - pasakysite jūs, turėdami omenyje (Aaaa!!! Pradedu nekęsti šito žodžio) į vakarų valstybes plūstančią pigią juodo darbo jėga, kurie ten plūsta, nes jų darbas ten reikalingas.

 - Taip - pasakysiu aš - puikūs pastėbijimai.

ir pakeisiu pokalbio temą... Ne, ne -- aš galiu atremti tokius argumentus. Abu tie paminėti variantai vis dar veikia, nes pilnai robotizuoti ir automatizuoti jų pakaitalai vis dar yra ekonomiškai brangesni negu pigiai dirbantys žmonės.  Bet, kaip manote, kiek laiko prireiks, kol robotukai taps pigesni už žmones? 20 m.? 30 m.? Kai visi fabrikai taps automatizuoti? Kai didžioji dalis buities taps automatizuota? Kur dėsis tie darbštuoliai? Tuo labiau, kad visas visuomenės gyvavimo modelis yra pagrįstas tuo, kad tu dirbi ir taip kaip mikroorganizmas prisidėdi prie makroorganizmo gerovės. Dėl to mikroorganizmas tavimi neatsikrato (dirbi darbą. Gauni algą. Gali nusipirkti ėsti. Nemiršti badu). O ateis robotukas ir taps naudingesnis negu tu. Taps naudingesnis negu aš...

Lietuvių gyventojų skaičius mažėja. Gerai! Imigracija (ypač nekvalifikuotos darbo jėgos) nėra didelė. Irgi gerai! Nereikės sukti galvos, ką su jais daryti, kai anie taps nebereikalingi. O visi tie, dažniausiai patrijotais save vadinantys pamokslautojai, teigiantys, kad tauta turi augti ir gausėti (yra dar terminas „daugintis“. Nors... Nelabai didingai skambėtų: „lietuviai turi daugintis“), turbūt nesuvokia, kokią ateitį bando prisišaukti.

Nu, tarkim, lietuviai išgirsta tuos pamokslautojus ir prigausėja, tarkim, iki 10 mln. Ir ką mes su tais naujais lietuviais darysime? Kur mes juos kišime? Ar mes planuojame užkariauti papildomų žemių? Gerai, gerai -- pasaulyje yra daugybė vietų, kur daug daugiau žmonių sutelpa dar mažesniuose ploteliuose. Taip, kad tuos 10 mln. tikrai galėsime sutalpinti dabartinėje Lietuvos teritorijoje. O kas toliau? Ką jie veiks tie mūsų nabagėliai? Dirbs fabrikuose? Juk robotukai taigi bus našesni tuomet. Dirbs protinį darbą? Kam robotukams reikia vadybininkų ir keliolikos sluoksnių organizacinės struktūros vadų ir vadukų? Iš protinio darbo sferos belieka tik kūrybinė niša. Papildomi 7 mln. menininkų... Kas anuos dotuos? Ir kas bus priverstas klausytis (skaityti, žiūrėti ar kitaip įsisavinti) visą tą jų kūrybą?

Reziumė. Aš noriu pasakyti, kad mažindama žmonių skaičių Lietuvos valstybė apsisaugo nuo didžiulės ateityje lauksiančios socialinės krizės, kai dėl modernizacijos didžioji dalis visuomenės taps nereikalingi pačiai visuomenei. Tą krizę, beje, teks gana skaudžiai išgyventi kitiems, gyventojų skaičiumi nesiskundžiantiems, makroorganizmams (tiesioginiems Lietuvos organizmo konkurentams). Ir jeigu vis dėl to pasirodys, kad aš klystu, tai irgi nėra bėda. Gyventojų skaičių nedelsiant galėsime padidinti (iki kiek norėsime), pasinaudoję tuomet pakankamai stabiliai veikiančia klonavimo technologija...