2012 m. birželio 24 d.

Kas skaito rašo, tas duonos prašo, bet niekas neduoda...


Čia kada skaičiau kažkokios neaiškios, bet labai geros blogerės blogo įrašą apie knygas [1]. Kažkaip suvokiau, kad aš pats nė karto dar šitame bloge nesu rašęs apie knygas. Tiksliau aš niekur nesu rašęs apie knygas. Taigi, man kažkuo svarbios knygos.


Indėniuko Kiko nuotykiai

http://www.knyguklubas.lt/kikas.html

Tai viena iš pirmų knygų, kurią esu perskaitęs. Tiksliau ten buvo knygų rinkinys. Lyg ir. Tas rinkinys turbūt buvo antrasis mano skaitytas knygų rinkinys. Pirmasis, kas be ko, buvo „Pifo nuotykiai“. Aš kažkaip visą gyvenimą knygas skaitau serijomis. Jeigu pradedu kokį autorių skaityti, tai varau kelias jo knygas iš eilės. Taip ir su Kiku. Apie ką tas Kikas, tai nė velnio neatsimenu, nes skaičiau ją lyg ir pradinėse klasėse, lyg ir dar prieš eidamas į mokyklą. Lyg ir mokėjau jau truputį skaityti dar prieš mokyklą, lyg ir ne...  Neatsimenu...

Užtai atsimenu, vieną istoriją, kuri jau yra apie mano bakalauro studijas. Buvo geometrijos praktikos paskaita. Ją vedė toks dėstytojas Kašuba (Pagrindinė jo citata: „Universitetinis išsilavinimas yra tai, kas lieka, kai viską pamiršti“). Vedė nepersistengdamas. Buvo (ir yra) prie humoro. Ir kažkurią tai paskaitą kažką (tikrai ne apie geometriją) pasakojo. Pasakojo ir kažkaip kalba pasisuko apie indėnus. Ir jis užklausė auditorijos (mūsų): „Nu kiek iš jūsų skaitėte Vinetu? Nu!? Negali būti! Norint pasakyti, kad nei vienas nesate skaitęs nieko apie indėnus?“. Ir tada aš surikau-paklausiau: „Indėniuko Kiko nuotykiai skaitosi?“. Auditorija leipo juokais...

Tiksliau auditorija neleipo juokais, nes aš nieko nesurikau (ir dar ten nejuokingas bajeris). Nes aš išsigalvojau tą savo istorijos dalį. Matote, aš lėtesnių apsukų ir aš realiu laiku nespėju mąstyti taip greitai, kaip kiti kalba. Dėl to man tenka visus pokalbius, kuriuose dalyvauju (dažniausiai tik klausausi) prasukti galvoje grįžus namo.  Tuose įsivaizduojamuose pokalbiuose, kurie vyksta mano galvoje, viskas būna kiek kitaip nei realybėje. Tuose pokalbiuose aš karaliauju savo išmone, įžvalgomis ir visi manimi žavisi...

Bet faktas lieka faktu. Toje prieš kelis metus vykusioje paskaitoje aš nieko nepasakiau. Bet mano galvoje vis dar likęs prisiminimas, kurio nebuvo. Aš atsimenu šitą nebūtą, nesvarbų įvykį ir nuolat (kelis kartus per metus) jį prisimenu. Aš, būna, neprisimenu merginos vardo, kurį ji man būna pasakius prieš 10 min., bet aš kuo puikiausiai prisimenu savo „šmaikštų“ išsišokimą geometrijos paskaitoje. Kurio net nebuvo. Aš nekenčiu šito atsiminimo.


Remarkas „Trys Draugai“

http://en.wikipedia.org/wiki/Three_Comrades_(novel)

Kaip dabar atsimenu, kad tai įdomi knyga su gana neišdirbta ir „patingėta“ pabaiga. Tik vėliau supratau, kad čia Remarko stiliaus ypatybės. Remarkas yra parašęs ir geresnių knygų. Bet ši buvo pirmoji, kurią iš jo kūrybos perskaičiau ir dėl kurios atradau Remarką ir galiausiai perskaičiau beveik visą jo kūrybą (net ir nežymias, bei pusėtinas knygas). Bet „Trijų draugų“ pagrindinis nuopelnas ne tas. Pagrindinis šitos knygos nuopelnas yra tas, kad ji mane pavertė skaitytoju. Tai pirma nemokama dozė, po kurios dar iki dabar skaitau. O viskas buvo taip...

Vienuolikta klasė. Antro semestro galas. Pavasario pabaiga, vasaros pradžia.  Literatūros paskaitoje teliko vienas didesnis atsiskaitymas. Gerai neatsimenu visų detalių, bet esmė ta, kad reikėjo perskaityti bet kokią Remarko knygą ir kažką po to padaryti. Ar tai parašyti recenziją. Ar tai analizę. Ar tai dar kažkokį velnią.

Kadangi užduotį atlikinėjo kelios vienuoliktos klasės, tai bibliotekoje visos kelios Remarko knygos buvo kaip mat išgraibstytos. Miesto bibliotekose irgi.  Mes, tinginiai, iš karto pradėjome tuo naglai naudotis: „Auklėtoja, kaip mes galime atlikti užduotį, jeigu neturime ir negalime gauti knygų?“.

Taigi, vyksta pamoka ir mokytoja (kuri buvo mūsų klasės auklėtoja) klausia: „Kas dar neturite knygų ir neturite iš kur pasiskolinti?“. Mhhhh... Truputį rizikinga... Velniop – tikriausiai lieps padaryti kokį referatą. Tai iš interno parsisiųsiu, ką nors, pakeisiu žodis ir sueis. „Aš!“. Nepaisant savo lėtumo, aš pirmas iš klasės išdrįsau mesti šitą lošimo kauliuką. „Niekas daugiau? ...? Gerai, Petrai, kadangi tu vienintelis toks, tai aš turiu nuosavą Remarko knygą ir tau ją paskolinsiu.“. Velnias. Susimoviau. Nieko – perskaitysiu dešimt pirmų puslapių, dešimt paskutinių ir ką nors sukeverzosiu. Ir viskas bus gerai...

Taigi, pradėjau skaityti tuos savo „pirmus dešimti puslapių“ ir perskaičiau visą knygą gal per dvi dienas. Viskas – aš buvau užverbuotas. Viskas – aš buvau skaitytojas. Šaikai, aišku, vistiek sakiau, kad perskaičiau tik pirmą ir paskutinį skyrius. Čia panašiai, kaip narkomanas pradžioje slepia adatų dūrių žymes. Bet nuo tada ir skaitau. Ir esu baisiai dėkingas savo mokyklos auklėtojai Irmai [2].

Ši istorija, beje, yra tikra ir niekas nėra įsivaizduota...


Remarkas „Vakarų fronte nieko nauja“ ir kitos

http://en.wikipedia.org/wiki/All_Quiet_on_the_Western_Front

Po „Trijų draugų“ aš toliau tęsiau savo tradiciją, pradėtą vaikystėje su „Pifo nuotykiais“, skaityti knygas serijomis. Taigi, kokia žymiausia Remarko knyga?  „Vakarų fronte nieko nauja“. Iš esmės ne taip ir svarbu. Į šitą punktą norėčiau suplakti visas jo knygas. Ir „Laikas gyventi ir laikas mirti“, ir „Juodasis obeliskas“ ir visas kitas. Labiausiai, kas mane apžavėjo jo knygose, tai ne siužetas, ne veikėjai (kurie, beje, labai panašūs vieno į kitus, žvelgiant iš kelių knygų perspektyvų). Labiausiai mane pakerėdavo absoliuti melancholija, kuri spinduliavo visose jo knygose. Absoliuti ramybė, absoliuti pilkšvai melsva spalva, su retomis vos pastebimų spindulėlių proveržomis.

Ir keistas suvokimas. Keistas suvokimas, kad buvo būtina, kad žūtų 35 mln. (WW I) + 60 mln. (WW II) žmonių tam, kad susiformuotų toks Remarkas ir tam, kad aš dabar galėčiau skaityti jo nuostabias knygas.


Nyčė „Stabų saulėlydis“

http://en.wikipedia.org/wiki/Twilight_of_the_Idols

Pirma Nyčės knyga, kurią lyg ir supratau. Prieš tai, aišku, mėginau skaityti „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Nė velnio nesupratau. Bet vis tiek kirbėjo jausmas, kad užtikau kažkokį brangakmenį, kuris taip stipriai švitina į akis, kad net skauda. Taigi, teko ieškotis kažko paprastesnio. Štai čia ir atsiranda „Stabų saulėlydis“. Zaratustros tai dar bandžiau po to skaityti kelis kartus – visada atmušdavau smegenėles ir suprasdavau, kad dar esu per kvailas.

Ką pagrinde Nyčė mane išmokė, tai releatyvumas. Ne fizika, o Nyčė to mane išmokė. Išmokė suvokti, kad viskas yra sąlygina ir priklauso nuo stebėtojo pozicijų. Dažniausiai tą aš pamirštu, bet kartais atsimenu ir būnu protingesnis... Reiktų vėl pabandyti paskaityti „Štai taip Zaratustra kalbėjo“...


Aristotelis „Politika“

http://en.wikipedia.org/wiki/Politics_(Aristotle)

Pradėjau ją skaityti galvodamas, ir ką gi tie pusiau barbarai gali man šių dienų civilizuotam žmogui pasiūlyti. O pasirodo gali. Ir daug ką gali.  Mane sukrėtė suvokimas, kad tas, prieš galas žino kiek tūkstančių metų gyvenęs žmogus buvo žymiai protingesnis, ir žymiai laisvesnio mąstymo negu aš ir visi mano pažįstami žmonės. Kiekvieno valstybės valdymo modelio aptarimas jo knygoje man sukeldavo nuostabą, kad aš niekad net neprileisčiau sau tokios minties. Aš net negalėčiau sugeneruoti tokios minties, nes kad ir kokiu laisvamaniu aš save laikyčiau, aš vis tiek esu garvežys, riedantis bėgiais. Mano mintys vis tiek tėra ne mano, o mano dogmų, mano normų ir mano fobijų kratinys. Šita knyga leido man tai suprasti. Šita knyga galbūt leis kažkada man nušokti nuo tų bėgių ir pirmą kartą gyvenime sugalvoti savo pirmą laisvą mintį... Bet ne dabar... Ir panašu, kad ne greit...


Paulo Coelho „Alchemikas“

http://en.wikipedia.org/wiki/The_Alchemist_(novel)

Tai pirma knyga, kuri man baisiai nepatiko, bet aš vistiek apsimetinėjau, jog ji labai gera, nes norėjau įsiteikti kitiems žmonės, kurie manė, kad tai gera knyga. Nes norėjau pasirodyti baisiai dvasingas ir protingas... Nes buvau šlykštus bestuburis šliužas. Bandžiau netgi prieš save apsimesti, kad aš suprantu gilią ir tikrąją šios knygos mintį. Kad suprantu visą simbolizmą ir kad... Piemuo simbolizuoja... Ir kad reikia apkeliauti visą pasaulį, tam, kad suprastum, kad laimė visąlaik buvo ten kur... Kad meilė... Velniop šitą nesąmonę!

Ačiū šitam sentimentaliam seilių gniužului, kad aš pagaliau susivokiau, koks aš apgailėtinas ir kad aš netgi galiu (o įstabume!) turėti savo nuomonę.

Čia panašiai, kaip kad „Mažasis Princas“. Visi apsimetinėja, kad juos ta knyga baisiai sukrėtė ir baisiai kažko išmokė. Ooooo!!! Mes kiekvienas turime savo skirtingą požiūrį į pasaulį ir tas knygoje pavaizduota kaip, kad kiekvienas gyvena savo planetose. Oooo!!! Kaip išradinga, kaip tikslu, kaip paprasta ir kaip giliadvasiškai gilu. Ir tiesiai iš LSD vizijų nusileidus Lapė pasakoja teisybę apie tikrą draugystę...

Taigi, dar kartą ačiū „Alchemikui“, kad leido man suprasti, kad aš neprivalau mėgti kažko, jeigu man tas kažkas nepatinka, ir dar manau, kad kažkas yra viso labo pusėtinos kokybės.


Chuck Palahniuk „Kovos klubas“

http://en.wikipedia.org/wiki/Fight_Club_(novel)

Žinau, žinau... Banalu... Žinau, žinau... Amerikoniška... Žinau, žinau...  Imbiciliška... Bet aš užsiroviau ant šitos knygos būtent tada, kai man buvo tinkamas asmenybės brendimo momentas ant jos užsirauti. Užsiroviau ir buvau užburtas. Knygą skaičiau kokia 10 kartų. Filmą mačiau irgi panašiai tiek. Atrodė, kad ten parašyti visi atsakymai į visus mano klausimus...

Ir tik dabar pradedu suvokti, kas toje knygoje mane taip sužavėjo. Reikia paminėti, kad kada čia neseniai vėl bandžiau skaityti šitą knygą. Mečiau po pirmo skyriaus. Nebeįdomu ir nebeaktualu. Bet anksčiau man jos reikėjo. Man netgi nereikėjo to viso knygos brutalumo. To viso nihilizmo. To viso vyriškumo. To viso artėjančio ir visa naikinančio mirties pojūčio. Vienintelis dalykas, kurio man reikėjo iš tos knygos, turbūt buvo suvokimas, kad aš neprivalau būti toks, kaip ir visi. Aš neprivalau elgtis taip, kaip kad kiti mano, jog turėčiau. Kad aš galiu susikurti savo gyvenimą pats. Kad aš galiu sužlugdyti savo gyvenimą pats. Ir kad tai bet kuriuo atveju nesvarbu.


Albert Camus

http://en.wikipedia.org/wiki/Albert_Camus#Essays

Kažkaip iš Camus kūrybos man labiausiai įstrigo ne fikcija, o jo esės. Ne taip ir seniai, po teisybei skaičiau jąsias. Man  labiausiai įsiminė mano vidinis dialogas su autoriumi. „Taip, teisingai – viskas beprasmiška. Taip, teisingai viskas juoda. Taip, teisingai – žmonės šlykštynės. Taip, teisingai... Pala, pala... Kaip tai pasaulis nuostabus? Kaip tai tu myli žmones? Taigi, aš maniau, kad tu sakai, jog viskas šlamštas ir niekas neturi prasmės. Nu velniop – imu kitą tavo esę. Aha, taip – pats matai kokie žmonės žiaurūs. Aha – likimas špygą atkišo. Kančia, kančia aplink vien tik kančia. Pala, pala... Vėl tu pradedi apie gėrį... Pala, gi sakau – kaip tai viskas bus gerai...“ Taip žingsnis po žingsnio ir nihilistą manyje su Camus pagalba įveikė optimistas manyje. Tiesa, tas optimistas toks nevisai grynas optimistas – daugiau poch***tas-optimistas...


[1] http://svenciau-uz-rasta.blogspot.com/2011/08/apie-geriausias-knygas.html
[2] http://83.171.0.157/mokymas/index.php/menustruktura/meniumokyklosadministracija

4 komentarai:

  1. O jūs tik fatnazavote ar iš tikrųjų Vinetu neskaitėte???

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš niekur neteigiau, kad neskaičiau. Neteigiau, kad ir skaičiau. Tiesiog niekas (tuo tarpu ir aš) auditorijoje neprisipažino, jog skaitė.

      O Vinetu aš esu skaitęs. Kažkur tarp Pifo nuotykių ir Remarko. Kiek atsimenu ten buvo daug veikėjų, kurių pravardės buvo old-something. Aš skaitydamas nežinojau, ką reiškia old ir nuolat tuos veikėjus tarpusavyje maišiau. Dėl to siužetą sunku būdavo sekti. Dar atsimenu, kad pagrindinis veikėjas (old-kažkoks) turėjo labai gerą šautuvą ir aš maniau, kad tas yra nesąžininga, nes jis nėra kietas kaubojus – jis tiesiog turi geresnį šautuvą už kitus. Turbūt, jau tada turėjau aiškų nusistatymą, kalbant apie 1% vs 99%.

      Panaikinti
  2. Apie Aristotelį. Man teko pereiti ilgą political thought kursą. Patikėk, jis tik žiedeliai. Kai giliniesi į Faucoult biopolitics ar panopticum idėjas, visas valdymo sistemų diferencijavimas atrodo kiek juokingas. Tada esi ne tik, kad traukinys važiuojantis savo bėgiais, bet mažas paketas užpakuotas taip, kad negali matyti nieko aplink.
    žiūrint iš politinės pusės, siūlau paskaityti Makiavelį. itin nuleidžia ant žemės. čia jei domina, žinoma.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Patikėsiu dėl žiedelių. Tie keisti vardai ir pavadinimai jau susiieškoti internetuose ir jau atsidūrę mano „Reikia perskaityti“ sąraše. Jaučiu, bus per sunku ir mesiu po keliasdešimt puslapių, bet vis tiek...

      Makiavelį skaičiau. Patiko. Kažkaip per greitai skaičiau, kaip kokias grožinės literatūros knygas. Tai reikės kada vėl paskaitinėti.

      Panaikinti