2012 m. spalio 5 d.

Jėzus su makiažu

Aš mėgstu religijas. Labai. Kažkaip mane visada traukė prie visų religijų. Tiek tikrų, tiek išgalvotų (Pvz.: knygose, kompiuteriniuose žaidimuose ir pan.).  Mane visada labiau traukė visa mitologija, visa filosofija, visos ceremonijos. Nu nevisos.... Tos ceremonijos, kur žudo žmones tai patinka, kai apie jas skaitai ir kai jos tolimos. Bet garantuoju, kad nepatiktų jeigu reiktų pačiam dalyvauti vienoje ar kitoje pusėje.
Visiems, kuriems tokie dalykai irgi patinka labai rekomenduočiau Joseph Campbell  „The Hero with a Thousand Faces“. [1]
Man patinka ta ezoterinė pusė. Bet man visiškai nepatinka religijų išpažintojai. Ypač kai su jais tenka susidurti tiesiogiai. Vėlgi pasikartosiu: man daug labiau patinka skaityti apie jų poelgius, atliktus seniai, seniai. Tuo tarpu kai tie poelgiai atliekami šiandieną, tai kažkaip ne taip smagu. Pavyzdžiui, toks tekstas:
Actekai penkioliktame amžiuja paaukodavo apie 250000 žmonių per metus. Viena iš teorijų yra ta, kad Actekai, kitaip nei Majai, manė, kad šeštos saulės atėjimas neturi aiškios datos. Ir tą datą galima nustumti žudant/aukojant žmones.
daug mielesnis negu pastarasis sakinys:
Eina nachui! Pažiūrėk per langą! Vyksta religiniai aukojimas! Jau, blet, šešis nukalė. Eina!.. Pažiūrėk, kaip septintas apsijukojo!..
Taigi, aš savotišku būdu labai mėgstu religijas. Rimtai. Aš ant tiek mėgstu religijas, kad netgi galėčiau pasibučiuoti su Jėzumi... Prancūziškai...  Žinoma, jeigu jisai dėvėtų rožinę suknelę ir nusiskustų. Įtariu, kad ta jo barzda bado...

Tai prie reikalo tada. Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ ir keistuoliai nusprendę prieš jį protestuoti [2]. Kas juokingiausia, tai buvo tas, kad aš pirmą kartą pamačiau tą apdrabstymo vaizdą, būtent jų svetainėje. Tų, kurie aiškina, kad demonstruoti šūdais apdrabstytą Jėzaus veidą yra negerai... Žmonės, kurie ragina uždrausti demonstruoti „iššūdintą“ Jėzų, patys demonstruoja „iššūdintą“ Jėzų. Čia trolinimo aukštasis pilotažas, ar jie visiški nesusipratėliai.

Bet kokiu atveju, aš nesuprantu, kaip tikintieji gali iš vis pykti dėl tokių dalykų. Kažkodėl, beveik visi kas gina ir kas smerkia spektaklį, tarsi tylomis pripažįsta, kad paveikslo ištepliojimas yra niekinimas. Toks ir yra pagrindinis ginčas. Vieni teigia, kad niekint negalima. Kiti – kad galima, kitaip nukentės žodžio laisvės. Ir visi (arba aš kažką praleidau) kažkodėl pamiršta pagrindinį argumentą. Tą, kad Jėzaus paveikslo iššūdinimas nėra niekinimas ir įžeidinėjimas. Jūs klausiate: „Kaip tai? Papasakok, ką turi omenyje“. Gerai, mieli skaitytojai, imkime ir išnarstykime viską po kaulelį (Arba iškrapštykime visas razynkas).

Pradėkime nuo paveikslo.
„... nes mums šis Veidas ypatingai brangus – kaip Tėvo ir Motinos.“ arkivysk.  Sigitas Tamkevičius
Paveikslas vaizduoja Jėzaus veidą. Ir kai kuriems šitas veidas labai brangus. Žinote, kur pagrindinė bėda? Niekas nežino, kaip atrodė Jėzus (Čia netgi nekreipiant dėmesio į tą galimą atvejį, kad Jėzus iš vis neegzistavo. Šitame blogo įraše daroma prielaida, kad Jėzus egzistavo ir kad Dievas yra). Pakartosiu dar kartą. Niekas. Nežino. Kaip. Atrodė. Jėzus.

Dargi. Pačio paveikslo niekas spektaklyje nerodys. Paveikslas stovi kažkur saugiai padėtas. Spektaklyje rodys reprodukciją. Reprodukciją paveikslo, kuriame pavaizduotas kažkokio vyriškio veidas. Panašiai atrodantį vyriškį, mes kažkodėl susiejome su dievo sūnumi Jėzumi. Mes tą padarėme patys, nes aš kažkaip neatsimenu, kad biblijoje būtų parašyta:
Ir Jėzus tarė: „Jei jums trenks į dešinį skruostą – atsukite kairį. Bet. Dar kartą kartoju. Bet. Jeigu pamatysite paveikslą, kuriame bus pavaizduotas europietiškų bruožų nesiskutęs baltaodis vyras su ilgokais tamsiais plaukais, tai žinokite, kad tai mano atvaizdas ir šiukštu jokiu būdu neleiskite jo aplieti chemine substancija, kuri lyg ir primena šūdus.“.
Ar aš jau rašiau, kad ten netgi ne tikri kakučiai [3]? Šito spektaklio kūrėjai netgi nepadarė visko iki galo (kaip, kad pavyzdžiui anas fotografas fotografavęs kryžių tikrame šlapime) ir naudoja sintetinę kakučių imitaciją.

Susumuokime, ką turime. Turime paveikslo reprodukciją, kuriame pavaizduotas neaiškus vyriškis, kurį mes kažkodėl laikome Jėzumi. Dėl to tas atvaizdas mums tampa šventu, vėlgi, mūsų pačių iniciatyva, nes Jėzaus mokyme nėra kalbame apie stabų garbinimą, kaip apie teigiamą dalyką. Dargi, turime kažkokį tamsoką cheminį mišinį, kuris ale vaizduoja fekalijas. Ir galiausiai turime simboliu apipiltą simbolį. Nieko tikra.

Bet jeigu net to negana. Tarkime, kad ten iš tikrųjų yra nupieštas Jėzaus veidas. Leiskimės į dar didesnius absurdus. Tarkime, pagal Jėzaus mokymą stabų negalima niekinti. Žinau, žinau – sunku, bet čia gera smegenų treniruotė. Tiesiog padarykime tokias absurdiškas prielaidas. Padarėte. Dabar atsakykite į klausimą: iš kur jūs ištraukėte, kad Dievo sūnaus atvaizdo tepliojimas kitais Dievo kūriniais (šūdais) yra niekinimas? Iš kur ištraukėte, kad šūdai yra blogai (Gerai šitoje vietoje skamba tas žodis „ištraukėte“)?

Kažkaip keista. Visi praktikuojantys katalikai teigia, kad seka Jėzaus mokymu. Bet iš kur tiek pykčio pas juos? Iš kur tiek nuožmumo? Iš kur tiek noro uždrausti, neleisti? Teisti? Nuspręsti, kas šventa? Kas tikra? Iš kur tiek tikėjimo, kad jie yra teisiantys dievai?

Kodėl negalėtų katalikai būti, kaip ta mama, kuri atnešus kelemečiui vaikeliui piešinį sako:
– Kas čia?
- monstras-žudikas su trim galvom ir kardu, kuris šaudo bombam
- Oho! Nu gražu, gražu... Bet kitą kartą pabandyk nupiešti saulytę ir debesėlius.
- Be monstro-žudiko!?..
- Be...
[1] http://en.wikipedia.org/wiki/The_Hero_with_a_Thousand_Faces
[2] http://orumas.lt/
[3] http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/karolina-tomkeviciute-kai-s-nelygus-s-500-261430

1 komentaras:

  1. Et, kad daugiau atsipūtusiu žmonių būtų nevedamų bandos jausmo. Blogiausia kad dauguma bepykstančiu mažai susimasto dėl ko jie pyksta ir ar tam yra pagrindo.
    - Šūdus ant Jėzaus? Nu ne nachui! Blet vėl Kubilius! Mes gi kurva krikščionis!
    Štai tokia ta Lietuvėlė su savo kėdučiu armija.

    AtsakytiPanaikinti