2013 m. sausio 13 d.

Irgi atsimenant sausio 13-ąją

Aš tądien buvau visiškai mažas. Dar į mokyklą nėjau. Ką dar atsimenu? Atsimenu, kad tėvai įdomiai mus auklėjo. Tai yra, savotiškai mums skleidė (net nežinau, ar tinkamas žodis (tikriausiai netinkamas)) lietuvišką propagandą. Aš beveik visą savo tada labai trumpą gyvenimą praleidau Sovietų Sąjungoje. Bet visiškai nežinojau, kas ta Sovietų Sąjunga yra. Apie visą geopolitinę situaciją iš savo tėvų mokymų težinojau tik dvi koncepcijas: Alytus ir Lietuva. Viskas. Tiesa, jas abi tarpusavyje maišydavau ir sunkiai begalėdavau suvokti: „kaip čia taip išeina? Aš gyvenu Alytuje ir tuo pačiu gyvenu Lietuvoje? Kaip tai? Kažkokia nesąmonė...“

Bet kokiu atveju, kas yra Rusija ir kas yra Sovietų Sąjunga, ačiū tėveliams, tada nė velnio nežinojau. Net kai dar buvo tokis dalykas, kaip Tarybų Lietuva, aš niekaip nebūčiau sugebėjęs pasakyti, ką reiškia žodis tarybų ir kokio velnio tu jį jungi prie kito žodžio Lietuva, kuris lyg ir reiškia tą patį, kaip Alytus...

Atsiminimai, kas be ko, dar nesibaigia. Tądien ir kitądien mano gyvenime įvyko trys atsimintini įvykiai, kurie sugebėjo išlikti mano atmintyje.

Pirmasis atsiminimas. Dar apie mano tėvelių auklėjimo supratimą. Mes su broliu neturėjome žaislų-ginklų. Net nežinau kodėl. Ar todėl, kad mano tėvai buvo uber pacifistai-hipiai, ar dėl kiek žemiškesnių priežasčių. Kai reikėjo spręsti, ką pirkti: ar žaislus vaikams, ar košės, buvo pasirinktas maistas, nes iš žaislų neišvirsi sriubos. Greičiausiai antrasis. Nes karo žaisti mums niekas netrukdydavo. O ir vaizduotė leisdavo lakstyti su bet kokia šiukšle (medžio lenta, kokia nors statybų armatūra ar pan.) ir apsimetinėti, kad tai ginklas. Tiesa, žaidimų draugų įtikinimas, kad mūsų lenta yra toks pats geras ginklas, kaip jų tikras žaislinis ginklas ir kad nušovus iš mūsų lentos irgi reikia skaičiuoti iki dešimt, ne visados būdavo tokia paprasta procedūra, bet čia jau kita istorija...

Taigi, kažkaip tą sausio 13-ąją mums su broliu susišvietė, kad mes norime eiti lauką žaisti. Kažkodėl mama mūsų nenorėjo leisti. Bet išleido. Su viena sąlyga: kad mes nežaisime karo. Dabar prisiminus keista. Nors gal ir ne. Kažkoks mamos suvokimas turbūt buvo labai poetinis tuo metu. Ir buvo labai simboliškai negerai, jeigu mes tokią dieną, kai visą valstybę puola labai galinga priešiška jėga, nors ir būdami visiški maži pradėtume patys „šaudyti“.

Lauke mes susitikome du kiemo draugus. Tik du. Visas kiemas buvo tuščias ir kažkoks labai nykus ir ramus. Ką veikiam? Keturi iš viso. Labai gerai išsidėlioja du prieš du. Tai aišku, kad reikia žaisti karą. Tik va bėda: mums mama neleido. Nieko. Sugalvojome gerą planą. Mūsų su broliu būstinė bus prie namo esantis nusileidimas į rūsį. Kadangi tas įėjimas yra prie pat namo, tai per langą kaip ir nesimato. Aišku, mums nedašuto, kad kai mama pro langą pamatys, kaip du jos vaikų draugai šaudo į kažką prie pat namo, ir kai iškis galvą pro langą pažiūrėti, ar tik ten ne jos vaikai, tai įspūdingas planas subirs į šipulius.

Taigi, sėdim su broliu jau namie. Mama kažko pikta. Daugiau liūdna nei pikta. Mes nesuprantam, bet pakankamai aiškiai jaučiam, kad vis dėl to ne dėl mūsų veiksmų pas ją neigiamos emocijos. Keista, nes mes jos kaip ir neklausėme. Ką gi – koks skirtumas – lengvai išsisukome. Reikia kažką kita veikti.

Televizorius. Įsijungiam televizorių. Nieko nerodo. Nieko, išskyrus kažkokį rusišką kanalą. Rusišką. Ten rodė kažkokią kvailą laidą ar dar kažką. Nežinau ką. Tik žinau, kad vienu metu televizoriuje pradėjo rusai šokti kalinką (ar kaip tas šokis vadinasi). Mums su broliu tai pasirodė žiauriai juokinga ir padarė didelį įspūdį. Ir ką mes nusprendėme daryti? Taip – šokti kalinką.

Įsivaizduokite. Įeina mama į salioną (taip vadinosi kambarys, kuriame yra televizorius). Ten sausio 13-ąją. Sausio 13-ąją, kai jau buvo aišku, kad dangus iš tikro griūna. Kai jau buvo aišku, kad geruoju nesibaigs. Ir kai jeigu, kas būtų pasakęs, kad tebus toks skaičius aukų, koks buvo, tai visi į tą žmogų būtų žiūrėję, kaip į labai naivų optimistą. Taigi, tą sausio 13-ąją jos du sūnukai, kartu su jos valstybės užgrobėjais telike, krykštaudami šoka rusų tautinius šokius... Televizorius buvo išjungtas. Šokis nutrauktas. Mama vėl buvo liūdna, bet vėl kažkodėl ne dėl mūsų veiksmų...

Kaip ir viskas tądien. Dar atsimenu, kad naktį pabudęs girdėjau, kaip namo laiptinėje kažkas bėgioja. Žmonės bėgo Alytaus televizijos bokšto saugot. Tik nežinau, ar tikras tai prisiminimas. Gali būti, kad tiesiog man kas nors po to pasakojo, kad žmonės naktį laiptinėje bėgiojo ir aš galiausiai nusprendžiau, kad ir aš girdėjau. Ir taip susikūriau sau netikrą atsiminimą.

Bet ką iš tikro atsimenu, tai tą, kad kitą dieną televizorius jau rodė lietuvišką kanalą. Ten sėdėjo kelios galvos, kurios kalbėjo kažką nesuprantamo. Apie laisvę, nepriklausomybę, agresiją, Vilnių, Kauną. Ir buvo paminėtas žodis „filmukai“. Jie pažadėjo, kad rodys filmukus. Taigi, išlaukiau, kol tos galvos baigs šnekėti ir pradėjo rodyti filmukus. Kažkokius vakarietiškus. Garantuotai piratavimo būdu įgytus. Ir kiek atsimenu transliavo iš Kauno.

Tai čia visi mano atsiminimai apie sausio 13-osios įvykius (Realiai tai čia daugiau atsiminimai apie sausio 12-ąją, bet tekste „dvyliktą“ taip gerai neskamba, kaip „tryliktą“...). Nieko didingo. Nieko įspūdingo. Nieko pamokančio ar įkvepiančio. Bet jie teigiami, nes galiausiai Lietuva paliko laisva ir aš palikau laisvas lietuvis.

Kartais pagalvoju, kokia mūsų kartos vieta visoje laiko tėkmėje. Kaip aš suprantu, mūsų senelių karta prarado laisvę (ne dėl jų kaltės). Tai čia, kaip ir ruduo. Tada sovietmetis būtų žiema. Mūsų tėvelių karta, tuo tarpu, tą laisvę atgavo. Tai čia, kaip ir pavasaris. Tai mūsų karta tarsi ir yra nerūpestingo vidurvasario vaikai. Mes kaip visuma tarsi neturime nei didelių siekių, nei didelių tikslų. Mūsų gyvenimai, tiesa, yra labai geri. Ačiū ne mums, o mūsų laisvę apgynusiems tėvams.

Mūsų tikslai labai paprasti ir lengvai pasiekiami. Tereikia nesušikti to, ką turime. Tereikia neužmiršti istorijos pamokų ir nekartoti praeities klaidų. Tereikia išsaugoti amžinosios vasaros laikus ir neleisti ateiti niūriam rudeniui.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą