Artėja Kovo 11-a. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Graži šventė. Svarbi diena. Diena, kai kažkada senais, senais 1990 metais man nepažįstami žmonės iškovojo man nepriklausomybę. Visiems, kurie verkia, kaip Lietuvoje negerai ir kad mums nesiseka, ir kad dar mus visi skriaudžia; tegalėčiau pasiūlyti pagalvoti: kiek kartų per praėjusius pusę metų tikrai nuoširdžiai bijojote dėl savo gyvybės? Tas kartais, kai buvote nuvykę su draugais pasikarstyti po medžius ir buvote visomis pasaulyje apsaugomis, ir prisitvirtinę visomis pasaulyje virvėmis, ir vis tiek biški bijojote nukristi, nesiskaito kaip bijojimas, jog mirsi. Tikriausiai nulį. Nu gal netyčia kokį vieną. Dar vienas klausimas: kiek kartų iš tikro neturėjai ko valgyti kelias dienas, o ne kelias valandas? Čia atsakymas tai absoliučiai aiškus: nulį. Žinote, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad priklausote TAI žmonių grupei. Ji labai, labai maža ir jūs labai, labai gerai gyvenate. O jeigu imti ne tik dabar gyvenančius žmones, bet ir visus kažkada gyvenusius žmones – tai jūs iš vis priklausote labai mažai kruopelytei žmonijos ir žmonijos istorijos.
Ir taip yra iš dalies dėl to, kad tą Kovo 11-ą buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė.
Bet būtinai turi atsirasti kažkas, kas užgožinėja visą Kovo 11-iosios grožį. Ir aš kalbu ne apie raudonąją Kovo 8-ą [1], kuri kalendoriuje yra per arti. Kaip kad valentinkė yra per arti Vasario 16-osios. Pabandykite normaliu balsu ir rimtu veidu žiūrėdami į veidrodį ištarti žodį „valentinkė“ ir nepasibjaurėti savimi...
Bet aš kalbu ne apie Kovo 8-ą. Aš kalbu apie dviejų nejuokaujančių ir rimtumo pertekliumi pasižyminčių žmonių grupių atstovų priešpriešą. Vienoje pusėje žmonės, kurie kartais yra pavadinami neonaciais, o kitoje žmonės, kurie kartais yra pavadinami neokomunistais (Aš nežinau, ar čia tinkamas terminas Antifai, NK95 ir kitiems panašios spalvos, bet užtat labai visų gerbiamiems žmonėms).
Taigi. Vieni nori žygiuoti, bet jiems neleidžia žygiuoti. Dėl to jie neorganizuoja stichinio žygiavimo. Kiti tuo tarpu neorganizuoja pirmųjų stabdymo akcijos [2]. Aš atsimenu vaikystėje, kai buvau kokių penkių metų tokiais pačiais bajeriais užsiiminėdavau. Sakydavai: „Aš va taip darysiu“ pradėdavai atlikinėti smūgio ranka veiksmą ir eiti į silpnesnį vaiką „Jeigu aš tau trenksiu, tai pats kaltas“. O tas silpnesnis vaikeliūkštis tau nespėjus priartėti per rankos atstumą spjaudavo į tave ir bandydavo pabėgti. Kartai koks nors suaugęs įsikišdavo, kartais ne.
Nepaisant to, kad šitie daktarų laipsniais apsikarstę protingiausi intelektualai ir tikrieji, nuoširdžiausieji Lietuvos mylėtojai visi kartu yra įnoringos primadonos, manančios, kad tik jie tegali apginti savo idėjas nuo kažkokių didelių pavojų. Ir nepaisant to, kad jie egzistuoja būtent dėl to, kad egzistuoja kita pusė [3] (Ačiū blogeriui Leo už įžvalgą, kurios aš pats būčiau nesugalvojęs). Nepaisant visa to – kalti dėl jų išbujojimo vis tiek esame mes likusieji. „Mes“ čia apibrėžiama kaip visi, kurie nenorime būti asocijuojami nei su viena stovykla, nei su kita.
Toks idiotinis klausimas pertraukai. Jūs negalite likti neutralus ir būtinai turite pasirinkti vieną iš variantų. Taigi, kurią pusę renkatės: ypač tautiškus ar naująją kairę? Geras klausimas? Ne? Nagi, nagi. Aš tikriausiai rinkčiausi ypač tautininkus. Kodėl? Kiek žiūrėjau nuotraukų, tai ten man merginos gražesnės. Jokių kitų priežasčių kaip ir neturiu. Tai tiek. Grįžtam.
Kodėl mes kalti ir kuo mes kalti? Todėl ir tuo, kad mes visi domimės šitomis eitynėmis. Įrodymas: atsakykite sau, kurią valandą vyks eitynės? O dabar pabandykite pasakyti nors vieno kito Kovo 11-osios renginio tikslų laiką. Biški gėda? Ne?
Mes visi į tas abi mažas grupeles žmonių kreipiame per didelį dėmesį. Ir todėl, kaip čia geriau pasakius... Užsitrolinome patys save... Tereikia pasiskaitinėti šiek tiek spaudos. Tereikia pasižiūrėti vienur ar kitur socialiniuose tinkluose. Ir pajusi laukimo nuotaiką. Visi laukia eitynių. Visi kažko iš jų tikisi. Visi biški pakursto ugnį. Ir mes kiekvienas nusivilsime, jeigu nieko įdomaus neįvyks. Jeigu nereikės policijos įsikišimo. Jeigu spaudoje kitądien nebus kokio sumušto, sumišusio tariamo komunistėlio (kuris teigia, kad nėra komunistas) ar tariamo neonaciuko (kuris teigia, kad nėra nacistas) nuotraukų. Ir nereikia čia suvertinėti atsakomybės laikraščiams. Atseit jie čia viską kursto ir kaip visada per mažai rašo apie gerus dalykus. Ne, ne – čia mes patys kalti.
Aš turiu dvi hipotezes, kodėl mes taip elgiamės. Viena ta, kad aš truputį esu apsileidęs su savo charakterio kontrole ir valios ugdymu. Dėl to mane tokie visokių muštynių laukimai ir kabina. Taip pat aš atsakomybę numetu nuo savęs, terminą „aš“ pakeisdamas terminu „mes“. Kaip reiktų tai išspręsti? Paimti, trenkti sau delnu per kaktą ir pasakyti: „Ką aš toks silpnas ir ant tiek niekam tikęs, kad negaliu pats savęs kontroliuoti ir nesidomėti visokiais šūdais!“. Ir nuo tada skaityti mažiau interneto, o vietoje to skaityti daugiau knygų.
Bet. Bet. Yra ir kita galima mano hipotezė. Ta hipotezė skamba taip: kad toks mūsų elgesys (domėjimasis tomis eitynėmis) yra tiesiog žmogaus natūra (bugas smegenų operacinėje sistemoje) ir nieko čia jau nebepataisysi. Jeigu tokia hipotezė yra teisinga, tada tampa aišku, kad individualus dvasinio tobulėjimo kelias niekur neveda ir dėl to reikės imtis tiesioginių bendruomeninių veiksmų morališkai sužlugdant abi tas Kovo 11-ą gadinsiančias grupuotes.
Mano planas yra toks. Kadangi žmonių, nepriklausančių nei ypač tautiškiems, nei ypač lygiems su lygesniais, yra dauguma. Tai bus nesunku surinkti tokį kiekį žmonių, kad atsvertų tas dvi grupuotes kažkur santykiu 1:10. Tada visiems pasislėpti ir laukti. Laukti. Laukti. Laukti kol stichiškai žygiuojantys prieis prie atsitiktinai vidurį gatvės susikabinusių žmonių ir prasidės priešmuštyninės diskusijos. „Pasitrauk. Leisk man praeiti.“, „Ką aš neturiu teisės čia stovėti?“, „Ką aš negaliu pasivaikščioti miesto centre? Ką aš žinau, ko čia kiti eina.“ ir panašiai. Kai jau matysime, kad muštynės tuoj, tuoj prasidės. Būtent tuo momentu mums reikės iššokti iš už savo slėptuvių ir pulti tas dvi grupes daužyti su juodais vibratoriais, pagamintais Izraelyje (Kodėl būtent tokiu daiktu? Ką žinau... Čia tam, kad kuo daugiau žmonių grupių grūdintųsi nuo piktinimosi dėl paikų įsižeidimų), rėkiant: „Šekit, niekšai! Ne aš mušu – vibratorius muša. Kad kitą savaitę čia man nežygiuotumėt.“. Tada greitai visiems pabėgti. Ir ateityje amžinai neigti, kad kada nors šitas įvykis buvo. Manau, po to mes visi išmoktume svarbiausią pamoką.
[1] http://druskininkunaujienos.blogspot.com/2013/03/beieskant-pakaitalo-tarptautinei-moters.html
[2] http://www.alfa.lt/straipsnis/15084523/Premjero.patarejas.Bielskis.kursto.riauses.=2013-03-09_11-14/
[3] http://leolenox.wordpress.com/2013/02/28/raison-detre-arba-kodel-putoksliai-putojasi/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą