2009 m. vasario 19 d.

Apie laimę

Vakarų kultūroje vis rečiau ir rečiau bemanau, egzistuojant tokį dalyką, kaip laimė. Laimė man vis labiau asocijuojasi su migla už kurios nieko nėra. Lygtais iki šiol dar nesu regėjęs nė vieno laimingo žmogaus. Aš netgi nekalbu apie kažkokį absoliutų nirvanos apsėstą išsiviepusį laime spinduliuojantį individą – neteko regėti netgi paprasčiausios momentinės laimės apraiškų.

Fizinis (seksas, narkotikas, alkoholis, maistas) pasitenkinimas nėra laimė, o tik pasitenkinimas (O jeigu kartais vis dėl to tas ir yra laimė, tai mes ne kokia išskirtinė gyvūnijos rūšis, o paprasčiausi eiliniai žinduoliai). Beje, fizinį pasitenkinimą paprastai seka fizinis nuovargis, kuris žengia koja kojon su potyriais ir nedraugauja su laime. Ir dar – jeigu fizinis pasitenkinimas yra laimė, tai apkūni (daug maisto), subadytomis venomis (stiprūs ir patikimi narkotikai), apgirtus (iki tokio lygio, kad nepykintų) prostitutė-nimfomanė būtų laimės sinonimas.

Vakaruose ypač įsigalėjęs tikslo siekimas (ir visi teiginiai, kad „svarbu kelias, o ne kelio pabaiga“ yra žmonių saviapgaulė). Visi mes manome, kad būsime laimingi vos tik padarysime tą ar aną. Tai yra, kažkaip įprasminsime (bent jau mums taip atrodo, kad įprasminsime, o ne tiesiog banaliai parazituosime) savo egzistenciją. Bet vos tik tikslas pasiekiamas, mes taip ir nepatiriame laimės, nes būtent tą akimirką, kai jis (tas gražus tikslelis) yra pasiekiamas, būtent tą akimirką, mes išgyvename netektį. Tikslo netektį. Mums nepaliekama nei viena trumpa akimirka laimės – netekties nerimas toje akimirkoje susipina su pasiekimo džiaugsmu ir neleidžia mums jaustis laimingiems.

Tai kokio velnio tas žodis „laimė“ iš vis atsirado ir prigijo mūsuose?

Praeitis.

Vieninteliai gyvenimo tarpsniai, kai mes „jaučiamės“ laimingi yra mūsų praeitis. „Jaučiamės“ čia nei tinkamas, nei netinkamas žodis. Tereikia prisiminti vaikystę, paauglystę, jaunystę, brandą ar visus kitus jau išgyventus gyvenimo tarpsnius. Prisiminę kai kuriuos jųjų, mes nostalgiškai imame tvirtinti, kad tada ir tada mes buvome tikrai laimingi. Ką?! Mes buvome laimingi?! Nė velnio... Tai tik migla – kai mes išgyvenome tas neva laimingas akimirkas, mes jokios laimės nejautėme. Bet mes savo prisiminimuose esame laimingi. Mes falsifikuojame savo praeitį – sukuriame ją pagal tai, kokie norėjome būti, o ne kokie iš tikro buvome. Ir mes tikime savo praeitimi. Bet gal tai ir yra atsakymas į neiškeltą klausimą? Gal nereikia bandyti testuoti savo prisiminimų melo detektoriumi? Gal verta meluoti bent jau sau pačiam? Gal verta nors praeityje „būti“ laimingu?..

3 komentarai:

  1. Labas,
    įdomu sužinoti į ką nori evoliucionuoti? Kas evoliucionavus, tavo manymu pasikeis - mąstymas/įpročiai ar kita?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Šiaip turbūt komentaras ne prie šitos temos.

    Nemanau, kad reikėtų (derėtų, norėčiau) nubrėžti ribą iki "va jau pasiekėme tikslą - galima ir sustoti".

    Mane domina pats nuolatinis vyksmas - tiek kiekybinis, tiek kokybinis. Tai ir keistis turėtų viskas ir nuolat.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Amžinos filosofinės problemos. Nieko naujo. Bet vis tiek įdomu. Naujas požiūris, naujos mintys.

    AtsakytiPanaikinti