2010 m. sausio 31 d.

Eilinės mintys #1

Kartas nuo karto užsirašau, kokias nors mintis, kurios šauna į galvą. Štai kažkokia jų dalis. Ne, į twitter'į aš nesiregistruosiu.

Pinigai. Pinigai yra fucking abstrakcija. Bet mes juos "įforminame" į kupiūras. Taip jie tampa stabais. Tas pats su religija. Vos tik abstrakcijas sudaiktiname, sukuriame simbolius - iškart pamirštame jų prasmę ir pradedame garbinti pačius simbolius. Prisiminkit visus kryžius, rūpintojėlius, krauju verkenčias (bet neprakaituojančias) Marijas, Mahomedo karikatūras, apverstas vėliavas ir kitus nenaudingus, bet daug šurmulio sukeliančius daiktus.


Farmacijos kompanijos nesuinteresuotos mūsų sveikumu. Anaiptol. Taip, jos suinteresuotos mūsų ilgaamžiškumu. Idealiausias variantas, kad mes gyventume kuo galima ilgiau, ir kuo galima didesnį procentą to gyvenimo praleistume sirgdami. Mums tuo tarpu labiau rūpi pats gyvenimas ir likimas gyvu, o tik paskui jo kokybė - dėl to mus taip lengvai ir mausto.

Mus apsėdo mažmožiai - mes pamiršome didybę...

Stoicizmas yra patrauklus - jis kažkoks kaip iššūkis, toks jausmas apninka, kad laukia prizas. Tuo tarpu Epikiūras siūlo pernelyg artimą tikslą, pernelyg paprastą ir lengvai pasiekiamą. Taip tikriausiai yra tik iš pirmo žvilgsnio. Bet gi pirmas žvilgsnis labai svarbus.

...Nenatūralios medžiagos pervertinamos...

Reklama konkurenciją kokybės ir naudos žmogui atžvilgiu padaro niekine. Viskas, kas svarbu, tampa labiau patikti masėms.

Mes nesame tokie, kokie galvojame, kad esame. Mes nesame tokie, kokie kiti galvoja, kad esame. Mes esame tokie, kokie galvojame, kad kiti galvoja, jog mes esame.

Žmogus yra šlykštus savanaudis. Tiksliau šlykštus strateguojantis savanaudis. Kiekvienas iš mūsų supranta (pasąmoningai), kad patys vieni nesusitvarkysime - mums reikia kitų pagalbos. Bet tuo pačiu mums nusispjauti į kitus. Kai tie kiti paprašo pagalbos - mes sustrateguojame, kad galbūt ateityje mums patiems pravers jų pagalba. Dėl to ir nepasiunčiame velniop. Nes tikimės, kad tai bus
naudinga mums, o ne dėl to, kad esame altruistai.

Įprasmink save atostogomis Turkijoje. Jo, blet! Įprasmink save atostogomis Kroatijoje!
-- Pokalbis su žmogumi, kuris aiškino, kad mėgsta keliauti --

Juk nebūtina nuleisti į prezervatyvą - galima kad ir į vonią ar duše...
-- Čia savęs citavimas iš pokalbio apie tai, kad onanizmas savo beprasmiškumu niekuo nenusileidžia seksui, nesiekiant nieko apvaisinti --

Žmogus yra žmogus ne dėl to, kad pisasi, o dėl to, kad kažkas kitas kitados pasipiso. Pisdamasis žmogus nei patvirtina, nei paneigia savo žmogiškumą.
-- Iš to pačio pokalbio. Tema šiek tiek pakitusi. --

Tariamoji nuosaka - įdomus darinys lietuvių kalboje. Visi "tariami" (t.y. netikri, neįvykę) dalykai tokie svarbūs lietuvių gyvenimo būde, kad jiems net buvo sugalvota atskira veiksmažodinė forma.

Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs... Taip gali atrodyti tik tada, kai prisiriji tiek karčių šaknų, kad bet kas, nesukeliantis kartumo jausmo, atrodo baisinė skalsi saldybė. Viskas realiatyvu... Nekenčiu Enšteino...

Gyvenimo prasmė: Kažkada galvojau ir bandžiau rasti gyvenimo prasmę atmetimo būdu. Pavyzdžiui:
- Ar gyvenimo prasmė yra nusipirkti pliušinį ponį? - paklausė Petras pats savęs.
- Ne - sau lyg išprotėjęs atsakė tas pats Petras.
- Išbraukiam - paliepė pats sau mūsų psichelis ir ilgame sąraše užbraukė dar vieną punktą.
Taip atmetinėjant mano sąraše liko tik du punktai: "gyvenimas" ir "mirtis". Taigi, skelbiu tezę - "Gyvenimo prasmė gali būti TIK pats gyvenimas arba mirtis. Vieno iš jų, kaip žinia, tikrai neišvengsite".

...Kita vertus, mirtis tėra viena iš gyvenimo sudedamųjų dalių. Taigi, gyvenimo prasmė yra gyvenimas. Ir ką gi mes turime? Sviestą sviestuotą. Kitaip - gyvenimas neturi prasmės. O, ne! Tai kas dabar bus? Vaje, vaje...

Po truputį susivokiu, kad aš dar neatsikračiau absoliutinio mąstymo, kad tik save apgaudinėjau, jog į viską žvelgiu realetyviai. Ar ne per vėlai tai suvokiau? Ar dar turiu laiko? Dėjau...

Kurt Vonnegut: "...prezidentu gali norėti būti tik bepročiai...". Blemba, Aristotelis teisus, valdovais žmonės turi tapti priverstinai.

Anksčiau buvau įsitikinęs, kad valstybės ir korporacijos engia mus, paprastukus, dėl to, kad yra valdomos kažkokių niekšingų ir gudrių pilkųjų kardinolų, kurie dėl kažkokių psichinių sutrikimų nuolat orgazmuoja nuo didelės valdžios pojūčių. Bet kuo toliau tuo labiau manau, kad tų gudročių nėra. Visa šita mėsmalė tėra žmogaus, kaip nevykusio evoliucijos padarinio empirinis įrodymas. Mes kaip ančiasnapiai ar žirafos - kažkokia gyva nesąmonė.

Žemė bando atsikratyti vienų iš didžiausių, paskutinius porą amžių ypač įsisiautėjusių parazitų. Nelėtinkime proceso rinkdami šiukšles ir dažydami suoliukus. Push the button. Vandeniline bomba ištaškyk mus gabalas. Ozono skyle užtroškink mus deguonies trūkumu. Kurt Vonnegut pernelyg geras rašytojas, kad jo neplagijuočiau.

Kodėl evoliucija įtikina: Kūrimas. Kūryba. Prisiminęs bet kurį bent kažkiek nevisai apgailėtiną savo kūrinį, galiu teigti, kad visi perėjo kažkokią evoliuciją ir kad tolimesnis iteratyvus vystymas padėtų jiems pasiekti geresnę formą.

1 komentaras:

  1. Esu labai tamsus jaunuolis. Paties mintys mane labai sudomino. Taigi net ėmiau atsisiųsti Kurt Vonnegut knygų.

    Labai sako reikia skaityti knygas. Aš taip irgi manau. Reikia skaityti. Bet vis neskaitau ir neskaitau...

    AtsakytiPanaikinti