Eilinė mano diena

Kažkiek ryto arba kažkiek nakties. Kažką rašinėju. Savijauta nenuostabi. Visur kur tik žvelgiu - viskas atrodo kaip pro rūką. Nors rūko niekur nėra. Niekaip neprisiverčiu eiti miegoti. Reikia viską surašyti - tik tada galėsiu eiti miegoti. Toks šiandieninis mano prakeiksmas. Aš pats save juo prakeikiau. Reikės visą šitą persiskaityti būnant žvaliam. Gal ką nors naujo apie save sužinosiu.

Tai va - eilinė mano diena:

7:00:00

Mano mobilaus laiku suskamba žadintuvas. Tada būna 7:01:35 mano rankinio laikrodžio laiko zonoje. Kaip keista - žmonija susigalvojo gausybę aparatų ir sistemų, bei teorijų matuoti laikui, kuris nė neegzistuoja. Tėra tik erdvė ir judėjimas. Gausybė molekulių ir atomų, kurių sangrūda ir esu aš. O gal nėra nė tų... O gal nėra nė manęs... O gal manęs ir neturi būti... Arba kaip tik aš ir teturiu būti. Gal pasaulis ir jo egzistencija tesu aš ir nieko daugiau... Ir nieko mažiau...

7:00:02

Atmerkiu akis. Jeigu būna žiema - viskas gerai. Tamsu. Nyku. Tikra. Kažkaip kėlimasis patamsyje netoks destruktyvus. Tuo tarpu vasarą (O! Kaip tik dabar ir išpuolė vasara) visai kas kita. Mane pribloškia šviesa. Ji kelias akimirkas išjungia mano bet kokius pojūčius ir jausenas. Aš šviesoje. Vienas. Sutriuškintas. Nepageidaujamas. Nesiprašęs. Žmonės patyrę klinikinę mirtį pasakoja, kad mato šviesą. Vieni ją asocijuoja su Jėzum. Kiti - su Moze. Kiti su šviesa. Net ir ryškia, priešmirtine šviesa niekas nepasidalina. Kiek dar teks laukti, kol vieni stabų fanklubo narių paduos kitus į teismą dėl priešmirtinės šviesos patento sąlygų sulaužymo. Apie ką aš čia?.. Kodėl viską, kas tikra turiu subanalinti kažkokiais kvailais buitiniais dalykais ir samprotavimais. Kodėl aš pats tą pasąmoningai darau? Kodėl aš suvokiu, kad tą pasąmoningai darau? Kodėl aš dabar pradedu painiotis? Kas iš to? Kodėl?..

7:00:05

Aš sugebu išjungti prakeiktą melodiją, kurią aš kažkada seniai išsirinkau, kaip atspindinčią mano įvairiaspalvę (bent tada turėjau tokių iliuzijų) asmenybę. Jeigu tuo metu mėnesiena - prakeiktas mobilus nutraukė vieną iš man mielų mano psichodelinių sapnų, kurie vis keistėja ir keistėja. Ir kurių siužetai vis tirpsta ir tirpsta. Kažkur skaičiau, kad tarp šizofrenijos ir aukšto intelekto yra aiški koreliacija (Aha! Pagavau save, bandant apsimesti protingu, naudojant sudėtingus žodžius). Ir iš vis, kad tarp psichinių ligonių ir protingų žmonių yra kažkoks ryšys. Kodėl aš sveikas? Kur mano balsai galvoje? Kur jų raginimai, ką nors nuveikti? Kodėl aš nieko negirdžiu? Man gi vienam liūdna. Kur jūs?! O gal... O gal aš tiesiog eilinis ir kvailas?..

7:00:25

Aš "plaukioju". Bandau neužmigti. Nieko tikro ir apčiuopiamo nevyksta. Bet dėl to nuolat kamuoja nuojauta, kad tai ir yra kažkas tikra. Niekas. Niekas, kurį aš suvokiu. Nevyksmas. Žinoma - tik sąlyginis. Saviapgaulė ir absoliuti tiesa.

7:00:37

Aš išsiropščiu iš lovos ir jaučiu kaip mieguistas kūnas įsitempia. Jaučiu kaip kraujas po truputį teka į raumenis. Kaip kraujas nešioja deguonį. Kaip tūkstančiais miršta odos ląstelės. Kaip, dėl žemės traukos gilėja raukšlės. Aš tik gyvūnas. Šiek tiek geriau nei molekulių sangrūda. Bet vis tiek... Kita vertus gal ir gerai. Gal nieko geriau ir negali būti... O gal savokos gerai ir blogai neegzistuoja. Gal aš tik esu?..

--------------------------------------

Štai čia ir baigiasi visi svarbūs mano dienos įvykiai. Visa kita parduoda. Pasaulis įsiurbia mane ir paleidžia tik kitą dieną, 7:00:00 mano mobilaus laiku...