Užrašų knygutė

Štai ir pribaigiau savo užrašų knygutę. Visą prikeverzojau. Teks pirkti naują.  Beje, užrašų knygutė -- tai toks mažas sąsiuvinis, kur reikia rašyti tušinuku.

Taip, taip -- modernizacija ir visa kita. Taip, taip -- žinau, kad yra visokie išmoningieji telefonai ir panašiai. Bet, ar bandei, kada nors, ką nors bent kiek protingo (Čia daroma klaidinga prielaida, kad aš toje savo užrašų knygutėje esu, ką nors protingo, parašęs) ar išmoningo parašyti su tuo savo išmoninguoju telefonu? Aaaa?! Niekas nesigauna -- vien tik apie civilizacijos ritimosi žemyn fazę bylojantys žodžių kratiniai, privemti šypsenėlių.

„Sweikute :) ka darai :))))“. Niekada, oi niekada nesigauna, kažkas tokio:

„Labas. Mąsčiau. Suvokiau, kad šią akimirką laikas nupūs kaip dulkę... Kartu su ja nupūsdamas mane ir tave. Tave, su tavo grožiu ir su nuostabių minčių pilna galva. Kad viskas laikina. Ir kad telieka išspausti viską iš šito akimirksnio, kuris man (ir tau) duotas... Susitinkam?“

Ne. Tas niekada nepavyksta. Tikrai bandžiau. Kad ir ką berašyčiau, visą laiką gaunasi tik viena vienintelė žinutė: „Sweikute :) ka veiki :)) gal sidriuko :)))“. Velniava.

Taigi, čia papublikuosiu dalį savo užrašų iš tos užrašų knygutės. Publikuosiu, aišku, ne viską. Kai kuriuos užrašus pačiam gėda skaityti. Kai kurie jau atsigulė šitame tinklaraštyje. Ir, aišku, didžioji dalis tėra visiškos nesąmonės. Čia pateiksiu tik dalines nesąmones.

***

Senelis susprogdino senelės namą. Matai, senelis bandė nusižudyti. Vieną kartą jis paėmė ir atsuko dujų balioną. Pats atsisėdo kitame kambario gale ir užsidegė žvakę. Sėdi ir laukia. Sėdi ir laukia. Laukia. Ir būūūūm -- sprogimas. Jis nemirė. Net rimtai nesusižeidė. Tiesiog „pamiegojo“ kelias valandas ir tiek. O senelės namas tai buvo rimtai apgadintas. Senelė nebuvo linkus į savižudybę, taigi, jai reikėjo materialinių gėrybių. Negerai tas senelis padarė. Oi negerai...

Pastaba: Toks atvejis nėra atsitikęs nei mano giminėje, nei man žinomų žmonių giminėse. T.y. tai nėra kažkokia istorija papasakota, kokio nors mano draugo ar pažįstamo. Iš kur ši istorija atsidūrė užrašų knygutėje -- neturiu žalio supratimo. Raštas mano.

***

Šiandieną pagavau save keičiant savo atsiminimus. Žinot, tą faktą, kad didžioji dalis visų atsiminimų yra „pagerinti“ -- įdomesni negu patys įvykiai. Taigi, šiandieną pagavau save, keičiant vieną iš tų įvykių. Bandžiau apgauti save ir pagavau save sau meluojant.

Bloga žinia ta, kad po šio fakto dabar nebegaliu to atsiminimo „gerinti“. Netgi atvirkščiai -- man atrodo, kad pradėjau jį „gadinti“...

Gera žinia ta, kad dabar žinau tą pirmą žingsnį, kuriuo keičiami prisiminimai. Motyvai. Aš keičiau motyvą, kodėl pasielgiau vienaip ar kitaip tame atsiminime. Aš pakeičiau savo elgesio motyvą taip, kad ten, tame įvykyje, aš tapau šaunesnis ir gudresnis negu, kad realiai buvau. Ir kad pusiau atsitiktinė situacija patapo „aš taip ir norėjau“ situacija.

***

Sėdžiu parke. Šalimais vyksta debiliškos laidos filmavimas. Ale „slapta kamera“. Pažiūrėkime ir pasijuokime iš to, kaip žmonės reaguoja į keistas situacijas.

-- Ė, jus filmuoja slapta kamera.
-- O, kaip smagu ir kaip šaunu. Chochocho!!!

Nekenčiu tokių laidų. Žiūrėti į nuogas žmonių emocijas, jiems to nežinant. Tai tarsi slapta stebėti persirengimo kabinas tik gal dar blogiau. Taigi, sėdžiu už kampo ir slaptai (šiuo metu esu prisižiūrėjęs filmų apie slaptus agentus) stebiu situaciją. Žmonija neturi ateities. Bent jau ta, kuri kuria ir žiūri tokias nesąmones... O aš tai žiūri tą laidą gyvai... B**t.

***

Vakar įvyko didelė tragedija vienos merginos gyvenime. Didžiulė keistenybė, sukėlusi didžiulį nerimą. Vakar bemasažuodama savo galvą, mergina surado vieną keistą plauką. Ryžą. „Surūdijęs“ apibendrino jį mergina. Tai buvo toks įdomus nutikimas, toks keistas įvykis, kad mūsų herojė kitą dieną nesustodama šį nutikimą pasakojo visiems savo draugams ir pažįstamiems. Va kokie įdomūs kitų žmonių gyvenimai. O tavo?