2012 m. kovo 19 d.

Sveikam kūne vistiek daug nesąmonių


Buvau čia kada pasižiūrėti tos išreklamuotos negyvų lavonų (Gerai aš čia su tuo žodžių žaismu...) parodos. Pagrindinė idėja einant, buvo ieškoti tokio mini nušvitimo. Geriau pažindamas tų publikuojamų mirusių žmonių vidaus ir išorės organus, aš turėjo geriau pažinti ir susivokti savo paties vidinį pasaulį. Mane pamatyti vaizdai turėjo taip sukrėsti ir taip pakeisti mano mąstymą, kad aš turėjau kardinaliai pakeisti savo požiūrį į save, į kitus ir aplamai į žmogų, kaip koncepcinę idėją. Aš turėjau tapti žmogiškesniu. Aš turėjau suprasti, kad mes gyvuliai. Gyvuliai, kurie gėdijasi, kad vaikšto į šokius „kam virš trisdešimt“. Gyvuliai, kurie papurškia „Pušų gaiva“ poto kai pasituština. Trumpai: turėjau labiau save pažinti ir būti to pažinimo pakeistas teigiama linkme...

Ar taip atsitiko? Jaučiu, kad nė velnio. Man atrodo, kad ruošimasis eiti į parodą mane labiau įtakojo, nei pati paroda. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad nieko ten sukrečiančio nepamačiau. Internetas bus mane sugadinęs. Bent jau tuo aspektu. Kai pradedi vakarieniaudamas naršyti 4chan'e, maždaug tada supranti, kad receptoriai „fuuuu – šlykštu“ šiek tiek išsiderino. Patys lavonėliai ir jų dalys manęs nesugebėjo sukrėsti, jaučiu, dar ir dėl to, kad pernelyg sterilizuoti ir užkoncervuoti jie man pasirodė. Nebuvo šveižumo jausmo. Supratimas, kad aš tesu tik mėsos gabalėlis, kiek pamenu, man buvo daug aiškesnis, kai truputį kirvuku įsikirtau sau į ranką (sena ir ilga istorija. Gal kada nors...), negu kai iš trijų centimetrų atstumo žiūrėjau į kažkieno blužnį ar keturgalvį raumenį.

Tiesa, reikia paminėti, koks nušvitimas mane vis dėl to aplankė. jis buvo maždaug toks: „Ot šūdas – mes visiškai niekam tikę“. Mūsų kūnai pernelyg trapūs ir lengvai pažeidžiami. Nuo šiol eidamas per gatvę dar labiau bijau mašinų. Bijau aštrių daiktų. Bukų irgi bijau. Ne paniškai. Vos, vos. Kažkaip reikia, kad mes, žmonija, po truputį išsiaiškintume, kaip pakeisti savo šituos niekam tikusius kūnelis (arba bent jau jų dalis) į kažką sintetinio ir, pavyzdžiui, iš titano. Nes dabar tai absurdas – mano gyvybiškai svarbūs organai yra arčiau paviršiaus, nei paprasto virtuvinio peilio geležtė. O pats paviršius visiškai nepatvarus. Absurdas... jau dabar pradedu taupyti ant sintetinės odos, paruoštos su elastingu titano pluoštu. Tai kas, kad šviečiant saulei, žėrėsiu ir dėl to teks nuvyti nuo savęs pusdurnes paaugles: „Atšok pasakiau – niekur aš nekąsiu!“... Bet bent jau susidūrimas su pusantros tonos mašina, turbūt, nebus mirtinas. Sutaupysiu, ant atšvaitų...

Aišku, aš čia tik perdedu, kad suvokimas, koks ribotas mano kūnas buvo toks didelis. Tą faktą aš jau žinojau. Kaip žinojau ir tai, kad mes tik mėsos gabalai. Aš pakankamai neblogai susipažinęs su savo kūnu. Kaip? Sportas. Aš nuolat (nuo ankstyvos paauglystės) sportuoju. Niekada nedariau to labai rimtai ir profesionaliai. Niekada nesiekiau (ir nepasiekiau) sportinių aukštumų. Bet visąlaik iki dabar sportavau ir sportuoju. Nu beveik visąlaik. Su kokia pora pusės metų pertraukų. Ir aš puikiai suprantu, kad aš tik trapus mėsytės ir kauliukų rinkinukas. Nes su ta tiesa nuolat konfrontuoju sporto salėje.

Mes, vakarų civilizacijos atstovai, kažkaip keistai pripratome izoliuoti save nuo savo kūno. Buitinės sąlygos ir nemaža dalis profesijų, mums leidžia ignoruoti tą faktą, kad kiekvieną akimirką kraujas keliauja didžiuoju kraujotakos taku, esančiu darinyje, kurį kiekvienas vadiname „savimi“. Kažkaip manau, kad statistinis vakarietis, savo facebook'o puslapiu rūpinasi labiau nei savo kūnu. Nes su savo internetiniu „aš“, jie yra labiau susipažinę, nei su fiziniu ir mirtinguoju „aš“. Ir aš manau, kad dar truputį per anksti taip elgtis. Savo facebook'ų, pliusų ir „galima rašyti tik tiek raidžių“ statusus mes labiau vertiname, nei tą faktą, kad kiekvienas turime dvylikapirštę žarną ir kasą, kuriai nereikia kaspinų. Ir tai yra kvaila. Nes mūsų beždžionėlių kūnai nespėja paskui mūsų technologinį išsivystymą. Ir dėl to mums vis dar reikia jais rūpintis. Nes jeigu nesirūpiname, tai jie po truputį, bet nuosekliai, užtikrintai ir daug greičiau nei galėtų, tampa niekam tikę. Ir mano subjektyvia nuomonė, pagrindinė rūpinimosi savimi ašis yra sportas.

Taip, taip. Sportas. Reikia sportuoti. Sportuoti. Ne – tam nėra pamainos. Reikia sportuoti ir tau tas galiausiai patiks. Po kiek laiko netgi negalėsi be sporto, nes nepasportavus prasidės tikrų tikriausi atchodai. Kažkaip būna įdomu stebėti, kaip žmonės iš visų jėgų stengiasi išvengti sportavimo. Kiekvienas besikūdinantis (dažniausiai besikūdinanti) pasiryžęs išbandyti visokias nesąmones, bet tik ne sporto klubą. Net jeigu galiausiai nusprendžia sportuoti, tai tą daro... Tą daro namuose. Rimtai. Pagal panelės žurnalo straipsnį: „Pasitik vasarą su maike, kur matosi bamba“. Tame straipsnyje būna trys nuotraukos ir tos trys nuotraukos patampa lygiaverčiu sporto klubo pakaitalu. Su tokiu požiūriu geriau jau pataupyk ant knygos: „kaip mandagiai atsisakyti kvietimo į paplūdimį“... Nors, vis dėl to, čia buvo niekam tikęs ir nejuokingas juokelis... Bet negi dabar jį man ištrinti...

Sporto taip pat dažnai bandoma išvengti ypač sugriežtinus savo dietas. Vienas iš ekstremalesnių, bet dabar madingų būdų, yra patapti vegetaru. Apie ypač įdomų porūšį – rūkančius vegetarus – aš, aišku, čia net nekalbu. Apie tuos, kuriems iš tikro patinka vegetariškai maitintis – irgi. Aš kalbu apie tuos, kurie kenčia. Kenčia. Iš tikro kenčia. Bet vis tiek valgo tuos savo baklažanų triufelius su morkų nuoviro užpilu pagardintais rabarbarų gabalėliais, išmirkytais cukrinių runkelių, kurių derlių nuimant pramoninių būdu buvo nugalabyti keturi šimtai trisdešimt aštuoni mieli kiškučiai, aliejuje. Ir bando tau kiekviena proga įkyšti: „paragauk – beveik kaip mėsa“. Ta jų mantra – „beveik kaip mėsa“ tikrai išduoda, kad mėsos jiems tai jau tikrai nereikia.

Aš jokiais būdais neteigiu, kad geras maitinimasis yra nesvarbu. Anaiptol. Bet be sporto tu niekaip nesusipažįsti su savo maitinimosi pasekmėmis. Gali kiek nori aiškinti, kad tam tikros spalvos rabarbare yra visų reikalingų maistinių medžiagų, bet tai tebus tik teorija. Aš nežinau, gal tų medžiagų ir užtenka. Tačiau pamėgink pradėti sportuoti ir greitai pasimatys, kas yra kas. Vienintelis tikras būdas susinormuoti sau maitinimosi įpročius ir rėžimą yra sportas. Sportuodamas labai greitai atskiri pelus nuo grūdų. Taip – gali visą dieną valgyti bulvių traškučius ir užsigerti buratino limonadu. Gali pietums skrandį užkišti visais mėsainiais, submarinais ir picomis. Bet kai ateis laikas ištemti treniruotę su tokiu energijos šaltinių bagažu... Kai nespėjus padaryti apšilimo, jau jauti kaip dūsti... Kai dar neįpusėjus treniruotės išmuš šlyktus, tankus, „riebus“ prakaitas... Su kuriuo, atrodys, iškeliauja paskutiniai energijos rezervai... Kai taip atsitiks, tada ir suprasi ir įsisąmoninsi, kad taip negalima. Tik tada nuoširdžiai pagalvosi, ar tikrai „maistas yra maistas – svarbu tik skrandį užkišt“. O kai į galvą pradės ateiti tokios mintys, kaip: „gal reiktų vietoje riebios varškės pradėti valgyti liesą“, tai žinosi, kad esi teisingo kelio pradžioje. Kai liesa varškė pasidarys skanesnė už riebią (o taip atsitiks, nes treniruojamam kūnui bus naudingesnė liesa ir jis siųs į smegenis geresnius signalus tada, kai valgysi pastarąją), tada žinosi, kad ne tik mąstymas, bet ir pats kūnas yra geram kelyje.

Dar, kas labai svarbu – sveikam kūne, sveika siela. O pritaikius šių dienų realijoms: gera fizinė forma padės jūsų galvai sugalvoti šmaikštesnį facebook'o statusą. Ir taip susilauksite žymiai gausesnio nykščio paveiksliuką turinčio mygtuko paspaudimų, negu kad sulaukdavote ankščiau. Ir tokia šviesi ateitis yra ranka pasiekiama. Tiesiog tereikia kelių metų intensyvių treniruočių ir viskas. Tik tiek... Ne – rimtai. Sportas padės jums daug lengviau susitvarkyti su savo mintimis. Padės išvengti emocinių duobių. Rimtai. Kaip kokioj „kovos klubo“ knygoje. Galiausiai tampi nušvitęs. Šefas užknisa darbe? Nesvarbu – šiandien vakare treniruotė. Nesiseka su mergina? Nesvarbu – šiandien vakare treniruotė. Gyvenimas neturi prasmės? Nesvarbu – šiandien vakare treniruotė. Niekas neskaito tavo blogo?.. Nesvarbu – šiandien vakare treniruotė. Sportas padės apmalšinti instinktus, taip atlaisvindamas galvoje tai, kas mūsų porūšį išskiria iš kitų gyvūnų. Kas leidžia mums lyg ir dominuoti visą planetą. Jūsų mintys taps „tikresnėmis“.

Išvados

Atsimenu, mokykloje mokino, kad rašant reikia laikytis tokių rėmų: įžangoje praneši apie ką rašysi. Tada dėstyme apie tai ir rašyti. O pabaigoje pakartoti svarbiausias mintis iš dėstymo. Tai čia bus mano kaip ir kanoninė pabaiga.

Man reikia pasidaryti donoro kortelę. Čia, aišku, gaila, kad mes gyvename visuomenėje, kurioje „numiręs tu“ (savo puskvailių religingų giminaičių pavidalu) turi sprendimo teisę į tai, kad tavo kūnas vietoje to, kad pagelbėtų kokiam nors mielam gyvajam, tiesiog gražiai atrodytų šarvonėje. Bet nieko nepadarysi.  Reikia paimti ir pasidaryti – neturėtų gi daug laiko užimti. Nes tikrai kvaila jos neturėti.

6 komentarai:

  1. Nereikia kūno atskirt nuo smegenų. Visada judant keitėsi ir aplinka - judant smegenys gaudavo naują informaciją, dažnai gyvybiškai svarbią.
    Man tikrai kvailai atrodo sporto klubų languose matomi ant "konvejerio" žingsniuojantys ir bukai į vieną tašką žiūrintys žmonės. Aš tuo metu geriau apsuku kelis turgus apsipirkdamas ir turbūt gaunu tą patį kiekį judėjimo + malonumą eiti pasižvalgant aplink:).
    Sportas... Praktiškai visi sportavę pažįstami dabar invalidai. Taip pat kaip ir alkoholikai - tik alkoholikams subyra virškinimo sistema, o sportininkams judėjimo aparatas.;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jeigu tektų rinktis ar sugriuvus širdelė, ar sugriuvę kelieniai – aš visada rinksiuosi sugriuvusius kelienius.

      Bet čia mes turbūt kalbame apie rimtus sportininkus, o ne apie mėgėjus. Kažkaip netikiu, kad tie tavo sportavę pažįstami 10-imt metų užsiiminėjo pilates ir dabar važinėja invalido vežimėliuose ir pasakoja karo istorijas: „Atsimeni, kaip vieną rugsėjo penktadienį taip užsipilatinom, kad...“.

      O apie rūsių štangistų sportinius nuotykius tai ir aš žinau pakankamai daug juokingų, bet kartu ir labai graudžių istorijų. Bet čia jau kita kalba – aš to tikrai nerekomenduoju.

      Dar prisiminiau. Mane visąlaik žavi merginos, kurios teigia, kad „Ai, kam man tas sportas. Aš geriau jau kitaip pajudu. Kokiam naktiniame klube išsišoku. Vis tiek tas taps.“. Ir tada pamatai ją tam naktiniame klube girtu žvairu snukiu targojantis ir sutinki, kad gal ir tas pats...

      Panaikinti
    2. Gerai apie pilates parasei. Man apskritai pilates - tai tik tempimu pratimai, kuriuos galima daryti po geros treniruotes, bet nesirenkant kaip treniruote.

      Arba dar yra daug merginu, kurios tipo sportuoja - ateina treniruoklius paramstyti arba nauja maikute parodyti. Ir butinai pries treniruote reikia pasidazyti. Kadangi vis tiek net neusyla, tai makiazas nenubegs.

      Panaikinti
  2. Sportuoju pakankamai seniai - kokie 8 metai, bet pastaruosius 2 beveik kas diena. Jau geras pusmetis nevalgau mesos. Siaip, tiesiog. Ir nieko, gyva :) Mesa pakeiciau riesutais, kadangi juose yra visos naudingos medziagos. Dabar man sportas tapo gyvenimo budu ir jeigu nepasportuoju bent 3 dienas, jauciuosi ne kaip.
    Atsakant i viz3 komentara, zinoma, sportuojant atsiranda traumos - ju neisvengsi, net ir budama megeja, ne profesionale. Bet jau geriau as turesiu trauma, nei sedesiu namuose prie TV. O sporto rusi renkasi kiekvienas pagal save.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Va, va, va. Apie ką ir kalbėjau. Nepasportuoji ir prasideda „atchodai“. Nepasportuoji ir net atrodo, kad mąstymas pasikeičia. Tampi prastesniu žmogum, nes galvoji prastesnes mintis.

      Apie mėsą. Tai tikiuosi, kad labai neįsižeidei dėl mano nevykusių paprunkštavimų. Jeigu sugebi kasdieną treniruotis – tai turbūt tuose riešutuose visko ir užtenka...

      Panaikinti
    2. Ir dar kitas dalykas, jeigu pasportuoji per mazai, tai irgi ne kaip jautiesi. Siandien per treniruote pasimate, kad esu pasiekusi tikrai labai gera fizine forma (pasigyriau truputi) :) Po dienos darbu arba siaip neigiamu emociju sportuojant labai gerai issikrauti.

      Del maisto tikrai neisizeidziau ir siaip neiskau tokio maisto - "beveik kaip mesa". Kadangi jos nevalgau, tai neieskau jos pakaitalo. Jegu sportuoti tikrai uztenka, o maisto pasirinkimas - didelis.

      Panaikinti