Terapija dialoguose

Įvadas

Aš apturėjau tokią pusiau hipinę terapiją. Ir ją, kokiu tai supergentis stiliumi, čia  aprašysiu. Visų pirma, kai kam čia gali pasirodyti, kad aš šaipausi ir pan. Tai taip ir yra. Bet aš šaipausi iš savęs ir savo nesaugumo ir nepilnavertiškumo jausmų. Ir kitų fobijų, kurios turbūt padaro mane įdomesniu žmogumi, bet man nuo jų neįdomiau gyventi. Visų antra, visa tai rašau didžiąja dalimi dėl to, kad man reikia treniruoti savo rašymo įgūdžius (nes jie po rūdija nenaudojami).

Situacija

Visi gulėjome ant žemės. Užsimerkę. Ir viskas baigėsi, kaip kad tam pasakojime apie Pukuotuką, Knysliuką, žiemą ir kiaulės buvimą kiaule... Ne, ne – juokauju. Kur aš baigiau? Visi gulėjome. Užsimerkę. Grojo rami muzika. Vienas žmogus pasakojo mums, ką įsivaizduoti ir į ką įsijausti. Aišku, tas žmogus buvo moteris. Nes aš nė velnio negulėčiau atsipalaidavęs ir užsimerkęs vienoje patalpoje su aplink bevaikščiojančiu kitu patinu. Matote, aš nelabai daug išsivystęs ir net ne giliai širdyje, o pačiam širdies paviršiuje tesu beždžionžmogis. Dėl to, jeigu aš esu vienoje patalpoje su kitu patinu ir rankose neturiu mačetės, tai jaučiuosi nesaugiai. Čia viena iš tų fobijų, kur minėjau...

Dialogo veikėjai

- Moderatorė (tas žmogus, kur vaikščiojo aplinkui).
- Mano asmenybės pusė, kuri buvo pasiryžus pilnai atsiduoti terapijai. Pavadinkime, jį Naivučiu.
- Mano asmenybės pusė, kuri šiek tiek niekina visą žmoniją ir visas kitas mano asmenybės puses. Pavadinkime jį Ciniku.
- Mano logiškoji asmenybės pusė. Pavadinkime jį Logaritmu.

Dialogas

Moderatorė: Įsivaizduokite, kad nieko aplinkui nėra.
Naivutis: Nieko aplink nėra. Aš vienas. Aš vienas. Nieko aplink nėra.
Cinikas: Jo nieko nėra. Tik girdžiu kažkieno balsą, kuris sako, kad nieko nėra. Ar man šizofrenija?
Logikas: Šiaip dažniausiai šizofrenija pasireiškia tuo, kad...
Naivutis: Nutilkite, jūs du! Nieko aplink nėra! Nieko aplink nėra!

M: Įsivaizduokite, kad jūs gulite ant smėlio.
N: Aš ant smėlio. Aš guliu ant smėlio.
C: Tu guli purvyne, asile tu. Bent jau metaforine prasme, nes šiaip jau tu ant parketo.
L: Prieš pilnai pasineriant į terapiją, aš patarčiau apsvarstyti kelis svarbius niuansus. Pavyzdžiui, ar tu su drabužiai, ar nuogas. Ar laukia šalta, ar ne. Ar tu turi dekį, ar ne.
N: Aš ant smėlio. Aš ant smėlio. Tų dviejų (L, C) nėra. Aš ant smėlio.

M: Ant šilto smėlio.
N: O – malonu.
C: Gėjus...
L: Šiaip jau gali būti ne taip ir malonu. Nes smėlis dabar tavo plaukuose ir tikriausiai užpakalyje. Aišku, nebent pasirinkai, kad guli ant dekio.
C: Tavo būsimam draugužiui nepatiks, kad pas tave užpakalyje smėlis...

M: Visas jūsų kūnas persismelkęs smėlio šiluma.
N: Ar jūs abu galite patylėti? Aš tikrai bandau pasiimti iš šitos terapijos visa, kas naudinga.
L: Galime. Bet galėti ir padaryti, tai du skirtingi dalykai.
C: Tai pasiimk kalonėles kampe. Čia jos vertingiausias dalykas.

M: Jūs žiūrite į dangų. Dangus giedras. Nė vieno debesėlio.
N: Kuris iš jūsų į mano vaizduotę įdėjote juodaodės krūtis?! Kokio velnio mano vaizduotėje yra krūtys?!
L: Smėlis. Giedras dangus. Šiluma. Tarsi viskas asocijuojasi su dykuma. Dykuma asocijuojasi su Afrika. Štai tau ir atsakymas.
C: Chihihihihihihi...

M: Danguje pasirodo paukštis. Baltas paukštis.
L: Pasaulyje yra apie 10000 paukšių rūšių. Norėtųsi išgirsti aiškesnį nurodymą...
C: Gaidys irgi paukštis.
N: Ramiai. Viskas gerai. Atsipalaiduoti niekada nebūna lengva. Tu vienas. Tu guli ant smėlio ir atskrenda baltas paukštis. Tebūnie, tai baltas erelis. Ne, ne. Baltas vanagas. Vanagas gi kietesnis už erelį. Tebūnie tai baltas vanagas. Toks tikras vyriškas paukštis.
L: Šiaip pagal kokius kriterijus matuosi. Nes erelis gali būti, kad yra...
C: Jūs! Abu. Esate. Sup**ti. Gėjai!

M: Jis iš lėto skrenda link jūsų.
N: Iš lėto...
C: Ir už ką man čia reikia visa tai girdėti?

M: Jūs pakylate nuo žemės ir pradedate skristi kartu su paukščiu.
C: Jo – bl*t! Štai tau ir Narnijos kronikos...
N: Pradedu skristi su kartu paukščiu. Kaip? Pala, pala – truputį jau pradedu pamesti mintį – nebeįsivaizduoju.
L: Yra keturi pagrindiniai būdai. Pirma, tiesiog levituoti. Antra, plasnoti rankomis. Trečia, tarsi plaukti po vandeniu. Ketvirta, skristi atsisėdus ant paukščio – tarsi jotum žirgu.
C: Penkta – gaidžiai neskraido.

M: Jūs ir esate tas baltas paukštis.
N: O! Viskas gerai – aš paukštis. Su šituo mano vaizduotė tai jau susidoros – grįžtam į terapiją.

M: Jūs skriejate giedru dangumi.
N: Aš skrieju dangumi. Aš kartas nuo karto suplasnoju savo galingais sparnais. Fiūūūūūūūj. Fiūūūūūj.
C: Kas!? Čia? Buvo? Fiū? Fiū?! ... Tau gal trys metukai ir tu žaidi su traukinuku ir kai žaidi sakai: „Tūtūtūtū“.

M: Jūs skrendate link žydros ir ramios jūros.
N: Gražu...
C: Velniop jūras. Kadangi jau mane įvėliai į šitą veiklą ir tu esi... Vanagas... Tai bl*t, būk geras skrisk ne prie jūras, o į kaimą ir dubasink vištas, kol kaimiečiai pradės šaudyti tave iš braunyko. Va čia tai būtų terapija.

M: Jūra rami ir lygi.
C: Jūra rami ir lygi. Jo. Tai čia bala kažkokia – ne jūra.
L: Eij. Eij. Viskas gerai. Kai kurios jūros prie tam tikrų sąlygų būna ramios ir be bangų. Viskas čia gerai.

M: Jūs artėjate prie pakrantės.
N: Aš laisvas paukštis, skriejantis į plačią jūrą.

M: Jūs nusileidžiate paplūdymyje ir vėl atvirstate į save.
N: Ką?
L: Šiaip norėčiau atkreipti dėmesį, kad kai paukštis nusileidžia, tai jis nusileidžia ant kojų, o ne ant nugaros. Taigi, jeigu tu nusileidai ant kojų ir atvirtai į humanoidą, tai tu guli veidu į smėlį – nelabai maloni pozicija.
C: Cha! Cha! Rūkyk, gaidy!
N: Prašau patylėkite. Jau panušu, kad pabaiga. Leiskite nors pabaigoje ramiai pabūti.

M: Jūs vėl gulite ant šilto smėlio.
N: Prašau...

M: Jūs esate visiškai atsigavę ir pailsėję.
L: Šiaip tai po tokio skrydžio...
N: Ėėė... Taigi, prašau patylėti.

M: Kai aš suskaičiuosiu iki trijų jūs atsikelsite ir jausitės žvalūs ir pailsėję.
C: Oooo!!! Sugalvojau! Šiaip tu esi visiškas nevykėlis, bet dar gali viską pataisyti. Aš sugalvojau, kaip tau visą šitą gėdingą veiklą paversti triumfu. Kai ateis laikas atsistoti. Padaryk varlytę! Ar kaip ten vadinasi? Kai nuo menčių šuoliu atsiduri ant pėdų.

M: Vienas.
C: Nu! Pasiruošk!
L: Eeee... Hmmm... Norėčiau priminti, kad tu nemoki varlytės.

M: Du.
C: Nu! Susikoncentruok ties mentinis. Davai – nepavesk!

M: Trys.
N: ...
C: Gėjus...

Išvados

Vėlgi, norėčiau priminti, kad nieko blogo nenorėjau tuo pasakyti. Tiesiog pamaniau, kad čia smagus ir beveik nepagražintų (po teisybei, kai kas net cenzūruota) realių įvykių atpasakojimas. Tai tiek...