2012 m. rugpjūčio 26 d.

Apie kūrybą

Šitas įrašas yra susijęs su praeitu mano įrašu [1]. Taigi, visiems, kurie praeito neskaitė, siūlyčiau tą padaryti, prieš pradedant šitą.

Leiskite papasakoti vieną istoriją apie vieną berniuką, kurį aš kažkada pažinojau ir kurio vardas buvo toks pat kaip ir mano. Tik jį tada visi vietoj Petro vadindavo Petruku. Čia pasakojimas apie tuos laikus, kai tas Petrukas buvo kokioje antroje ar trečioje klasėse. Turbūt šiais laikais tokio amžiaus vaikai yra žymiai labiau suaugę ir subrendę. Turbūt vaikšto į pasimatymus, leidžiasi heroiną ir balotiruojasi į prezidentus. Petrukas nebuvo toks subrendęs ir vietoj visų šitų įdomių veiklų jis mėgdavo žiūrėti filmukus.

Petruko šeima turėjo tokį televizorių „Tauras“. Geras tatai buvo televizorius – spalvotas, kabelis pajungtas, aštuoni kanalai. Vienas iš tų kanalų buvo „Pro7“. Ten kartais rodydavo filmukus. Bet va viena bėda – ten viskas būdavo vokiškai. Nepaisant to, Petrukas buvo apsėstas vieno animacinio filmuko. „Batman: The Animated Series“ [2]. Nežinau, kas ten jį taip žavėjo – tamsi spalvų gama, film noir atmosfera, pagrindinio veikėjo idėja. Dialogai, aišku, nežavėjo, nes buvo vokiški – kalba, kurios Petrukas dar iki dabar neišmoko.

Nepaisydamas, kad nė velnio nesuprasdavo, kas šnekama, mūsų aptariamas vaikelis vis tiek mėgavosi kiekviena serija. Netgi esant kalbos barjerui, jis vis tiek daug maž suprasdavo, kas gerietis, kas blogietis ir maždaug kokia linkme visas siužetas vinguriuoja. Ar bereikia sakyti, kad tuo momentu Petrukas buvo nusprendęs, kad užaugęs bus betmanu? Visi šitie planai gana gretai subliuško po kažkiek laiko jam persimetus ant kitų filmukų.

Bet ne užmiršime visas įdomumas. Visas įdomumas yra susijęs su kitu įvykiu. Mirtimi. Tuo metu, kai Petrukas slapčia planavo būti betmanu, mirė vienas jam brangus žmogus (ne pats brangiausias, bet vis tiek). Jau tada jis turbūt turėjo polinkį į cinizmą ir abejingumą, nes pati netektis jo taip stipriai nepaveikė ir nenuliūdino. Pats baisiausias ir labiau pritrenkiantis dalykas buvo pirmą kartą gyvenime įsisąmoninta mintis, kad „Aš irgi mirsiu“. Petrukas buvo persigandęs ir niekaip jo nepaliko mintis, kad viskas baigta – išsigelbėjimo nėra. Taigi, jis pradėjo ieškoti galimų kelių iš šitos egzistencinės aklavietės.

Realigija. Tik nepagalvokite, kad Petrukas puolė stropiai lankyti mišias ar dar ką nors. O ne – jis ne toks durnas buvo. Ir ne toks veiklus. Jau tada jis dažniau mėgdavo galvoti-svajoti, ką reiktų daryti, vietoje to, kad stengtųsi tai daryti. Dargi jis suprato, kad meldimasis ir bažnyčios lankymas yra tik žiedeliai. Jeigu jau žinai, kad mirsi ir kad vienintelis išsigelbėjimas dievuliuose, tai negali tik vidutiniškai stengtis – reikia nerti visa galva. Ir taip gimė dar vienas ateities planas. „Kai užaugsiu būsiu kunigas“ nusprendė Petrukas. Tada ganėtinai lengva buvo priimti tokį sprendimas, nes tada Petrukas dar nebuvo iki galo išsiaiškinęs, kokio velnio šitame pasaulyje tiek daug mergaičių ir kokią stiprią įtaką ateities sprendimams jos turės toje ateityje.

Taigi, Petrukas suvokė, kad bus nelengva. Dvi profesijos – betmanas ir kunigas – tai nejuokas. Bet suprato, kad miestui jo reikia (tada dar visi linkę nusikalsti nebuvo emigravę iš Lietuvos), o ir mirties bijojo, kaip nežinau ko.

Reziumuojant reiktų pasakyti, kad nei vieno iš šių užsibrėžtų tikslų jis taip iki šiol ir neįgyvendino. Netgi atvirkščiai – iki dabar jis nėra pagavęs nei vieno bandito, o ir nuo dievulių gana anksti atsimetė ir nusprendė, kad yra laisvamanis. Vienintelis dalykas, ką jis su šitomis svajonėmis padarė, tai panaudojo jas kaip vieną iš idėjų savo vienam pirmųjų debiliškų bandymų parašyti novelę [1].


[1] http://petraszd.blogspot.com/2012/08/zmogus-koala.html
[2] http://en.wikipedia.org/wiki/Batman:_The_Animated_Series

2 komentarai:

  1. Hm.
    Aš atsimenu, kad mirsiu suvokiau gal kokių 5 metų, bet manęs tai labai neišgąsdino - pagalvojau, kad jeigu bus bent vienas kitas žmogus, kuris mąstys tokiu pat būdu, kaip ir aš, tai taip išeis, kad aš niekada nemirsiu - tiesiog bus kita mano kopija ir tiek.
    Žinoma, tada dar neturėjau to sveiko suaugusio žmogaus egoizmo ir atsiminimų, bei idėjų laikymo savęs dalimi :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ir tokiomis mintimis švaisteisi, kai tau buvo 5 metukai?!!

      Kad mintys, idėjos ir atsiminimai yra savotiška gyvybės forma aš pradėjau suvokti tik po dvidešimties. Ir tai ne pats sugalvojau, o kažkur perskaičiau.

      Kadangi, tu penkių metukų būdama turbūt arba skaityti nemokėjai, arba bent jau neskaitei filosofinių veikalų, tai reikia daryti išvadą, kad pati tą mintį suformulavai.

      Taigi, tu būdama 5 metų buvai protingesnė už mane virš dvidešimties. Nelabai didelis pasiekimas, bet vis tiek šis tas.

      Panaikinti