2013 m. vasario 10 d.

Susitikimas su ministerija

Tai va. Kaip ir kiekvienam, dalyvavusiam susitikime su elektronikos ministerijos ministre [1][2], tarsi būtų gražu parašyti apie tą susitikimą. Taigi, gal kiek ir pavėluotai, bet aprašysiu ir aš.

Kaip žinia visi be išimčių blogeriai (t.y. visi 27 Lietuvoje esantys blogeriai. Visi kiti nėra blogeriai. Jie yra žurnalistai) gavo pakvietimą pas ūkininkų. Tpfuu. Tai yra pas elektronikos ministrę. Pakvietimas atėjo į pašto dėžute [3] ir buvo gražiame voke su atviruku. Pas mane buvo su rožėmis vazone ir ant viršelio buvo parašyta „50-imt metų tai visai nedaug“ [4]. O viduje tuo tarpu buvo parašyta: „Sveikas, Petrai. Kaip laikaisi? Užsuk šį savaitgalį, gal kokį pirmadienį, pas mus į svečius. Maisto bus. Ant gėrimų mesimės.“. Kiti sakė, kad gavo atvirukus įvairius. Buvo net ir su gvazdikų piešinėliais.

Ilgai galvojau, ar tik čia nėra kokie spąstai. Ar tik čia nėra kokia klasta šitas visas pakvietimas. Iš karto galiu nuraminti, kad ne – tai nebuvo klasta ir viskas vyko gražiai ir kaip ir buvo iš anksto suplanuota.

Išaušo šiltas pirmadienio rytas. Šito garbaus susitikimo rytas. Aš labai stengiausi laiku pabaigti darbus ir nuvykti į susitikimą. Netgi išsiprašiau anksčiau iš darbo, kad tik nesusifazorinčiau.

Bet kaip sakoma: „geri norai į pragarą veda“. Taip, taip – likimas pakišo koją ir mane vežęs metro įstrigo kamštyje. Pralaukėme valandą, kol grūstis prasisklaidė. Tada iškarto mašinistas įsimušė trečią bėgį ir su vėjeliu nuvykau į ministerijos pastato prieigas.

Prie įėjimo buvo faiskontrolas – tikrino, kad tik šiukštu koksai negavęs pakvietimo tik nepatektų į ministerijos susitikimą. Ten jau sutikau vieną blogerį, kurio apsauga nenorėjo įleisti. Bo anas norėjo trolinti – bandė įsinešti vavuzelą. Aš gerai nepasakysiu, kur jis man matytas. Berods mes su juo kartu buvome susitikę pas Kristinutę [5]. Ar tik ne jis nugvelbė man iš panosės ir iš ant stalo buvusio bliūdo paskutinius du Cezario salotų samčius?.. Hmmm?...

Nesvarbu – su šia istorija tai nesusiję. Svarbu tik tai, kad faiskontrolas žmogaus neįleido ir dar davė šalabaną. Aš, aišku, buvau labai pasipiktinęs tokiu nehumanitarišku elgesiu. Ateityje planuoju dėl to kreiptis į konstitucinį teismą, kad viską išaiškintų.

Mane praleido be problemų. Tik liepė pakelti sijoną, kad įsitikintų, jog nieko pavojingo nesinešu. „Oho, ko tai mažokas – su tokiu tai tikrai nepatrolinsi“ pasakė man anie ir praleido be eilės į susitikimą.

Kadangi truputį pavėlavau, bet nelabai. Tai nespėjau į pradžioje vykusią ekskursiją [6]. Nežinau, kas ten vyko, bet sakė buvo gražių vaizdų. Taigi, iš karto patekau į tradicinę susitikimų vietą foje. Kur jau buvo paruoštas stalas su menkom vaišėm, projektorium ir projektoriaus vaizdo vaizdavimo baltu tapetu [7].

Visiem buvo patiekta po lėkštę sausainių. Išskyrus dviem. Vienam buvo pateikta maža lėkštutė sūrio, o kitai 30 sidabrinių. Tai aš ir sakau:

– Ė tu, mergele! Ką tu visai pablūdai?! Šituos grašius griauši?! – Aš tiesiog bijojau, kad kai jinai kramtys tas kapeikas, tai labai traškės ir tas garsas trukdys klausytis susitikimo kalbų. Čia panašiai kaip kino teatre nervina kai kas garsiai kramto kokurūzus ir trukdo žiūrėti filmus, su Antonijo Banderasu ir ne tik.

Ta turbūt nesuprato mano tikrųjų užmačių, biški įsižeidė ir tarė:

– Blet užpisai. Vis tau viskas netinka. Sėsk va ten tavo vieta, kurią mes tau su ministerijos komanda iš anksto vakar suplanavom. T.y. ką tik aš ekspromtu sugalvojau, nes šitas ministerijos darbuotojas aš pirmą kartą matau.

– Ne. Nenoriu. Aš noriu kitoj stalo pusėje su vaizdu per langą į jūrą. Aš kaip buvęs tolimų reisų jūreivis, tai mane labai ramina ošiančių bangų vaizdas.

– Nu gerai, gerai. Sėsk į mano vietą tada. Perstumk sidabrinius. Ir imk sausainių užkąsi. Gal mažiau aiškinsi čia. Geri. Lenkiški. Papigei su nuolaida gavom.

Tada ministrė pradėjo savo kalbą. Ir ką aš galiu pasakyti. Tokios geros kalbos senai jau negirdėjau. Kalbėjo ir apie elektrą, ir apie ūkį, ir apie medieną, ir dar kažką, ko nepamenu, nes tiek daug visko ir tiek labai rišliai pasakė.

Tada kažkuris iš blogerių užsimanė pakalbėti apie mėmėlius. Sako ministrei:

– Ar žinai ką nors apie kačių paveikslėlius?

– Nežinau. Bet žinau, kad naminės katės yra šiokia tokia ekologinė problema [8].

– Aij... Nebejuokinga kažkodėl jau. Nebekalbam apie mėmelius tada.

Tada atsistojo vienas blogeris, kuris lyg ir ne prie ko. Praeidamas pasėmė saują sidabrinių iš anos lėkštės. Nuėjo prie projektoriaus irba pradėjo kažkodėl savo prezentaciją [9].

Pradėjo pasakoti apie tai, kad reikia matuoti. Išsitraukė metrą. Sako:

– su šituo galima matuoti ūgį.

– Pamatuok, gaidy, va šitą.

– Nuuuu. O tai gražu! O tai gražu! Nu kaip tu šitep dabar? Atrodo jau nebe pacanas. Šeimos žmogus. O elgiesi kaip koks chuliganas.

Atėjo apsauga ir išvedė tą trukdytoją. O prezentacija lyg niekur nieko buvo tęsiama. Parodė dar skaitliukas. Pamokė kaip su jais reikia sudėti, jeigu metro ilgio pritrūksta ir reikia per du kartus pamatuoti. Labai mane suintrigavo ta visa prezentacija. Aš taip pagalvojau, kad man mano versle tikrai praverstų visi šitie matavimai. Tai po susitikimo su juo pasikalbėjom truputį. Apsikeitėm vizitkėm ir jis man dar davė vieną nemokamą patarimą. Sako, paimk savo prekybos centre pamatuok vežimėlius, kur reikia litą įdėti ir kur nereikia. Jeigu aukščiai vienodi, tai tada gali nemokamai vežimėlius dalint. Labai geras patarimas.

Tai va. Susitikimas ėjo kaip ir į pabaigą, reikėjo reziumuoti viską. Tai kažkuris iš blogerių ir paklausė ministrės:

– Nu tai ar matuosit?

– Nematuosiu. Apsišikit jūs su savo matavimais.

– Ką nematuosi?! Tai ar tu žinai, kiek mes apie tave visokių gaidiškų blogų prirašysim?!

– Čia grasini? Grasini?! Tu man grasini?! Raidenai!!!

Ir atėjo Raidenas [10], visų energetikos ministerijų švenčiausiasis globėjas, ir kad piso tam blogeriui į kaktą žaibą, tai tam net abu antakiai atsivyniojo į atvirkščią pusę.

Tai galima sakyti, kad susitikime nieko neįprasto kaip ir neįvyko. Viskas praėjo sklandžiai, produktyviai ir taip, kaip planuota ekspromtu.

Pabaigoj dar norėjau ano paklausti, ar skanus sūris buvo (nes sausainiai tai skanūs), bet kad anas kažką su kažkuo telefonu kalbėjo, tai nenorėjau trukdyt.

[1] http://leolenox.wordpress.com/2013/02/06/ispudziai-po-susitikimo-kadru-krize-ir-pirmininkavimas-es/
[2] http://www.tapinas.lt/2013/02/svetimos-aikstes-sindromas-ir-kas-nutinka-dideliam-triusiui/
[3] http://politikosvirtuve.popo.lt/2013/01/31/vasario-5-oji-1800/
[4] ... kalbant apie 16-ioliktos vyriausybės ministrų amžių...
[5] http://www.tv3play.lt/play/261912
[6] http://mantas.malcius.lt/tinklarastininku-susitikimas-su-birute-vesaite/ 
[7] Šiandieninis autorius su pasibaisėjimu ir nuostaba skaitydamas vakardieninio (tiksliau vakarnaktinio) autoriaus vis tiek enatsimena, kaip tas žodis vadinasi.
[8] http://blogs.scientificamerican.com/culturing-science/2013/01/29/killer-cats/ 
[9] http://www.slideshare.net/commonsenseLT/kio-ministerijos-veiklos-vertinimo-rodikliai 
[10] http://en.wikipedia.org/wiki/Raiden_(Mortal_Kombat)

6 komentarai:

  1. Ir tu, Petrai, buvai? :/ Kažkodėl nepamačiau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai kad aš nebuvau. Čia tik šiaip nesąmones rašinėju. Manęs ir nekvietė berods.

      Panaikinti
    2. My bad. Tavo ironija pasirodė stipresnė nei mano mąstymas.

      Panaikinti
    3. Aš irgi pasimečiau užmatęs įrašą. Galvoju, visus gi buvau susirašęs dalyvius, tikrai nė vienas nepraslydo ir neidentifikuotų neliko.

      Panaikinti
    4. Kažkaip būtų nei šis nei tas, jeigu pradžioje įrašo būčiau parašęs: „Aš iš tikro nebuvau, bet rašysiu tarsi buvau“. Būčiau sugriovęs visą pradžią ir pradžios intrigą. Taip, kad teko meluoti iki galo.

      Įdomu, ar dėl šito melo esu atskaitlingas žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai... Reikia save įskųsti...

      Panaikinti